literatūros žurnalas

Jaan Kaplinski. Ta pati upė

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jam dar niekad neteko dalyvauti dvasininko laidotuvėse. Karstas su Mokytoju stovėjo bažnyčioje,

Algimantas Čekuolis. Kur velnias nenešioja. Apsakymas

2018 m. Nr. 11 / Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis

2018 m. Nr. 11 / Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį –

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Jau dešimt metų Aleksandras Papyras siuvėjo pono Kufielo Sprungino gatavų drabužių įmonės buhalterinėje knygoje aštuonias valandas per dieną dailiai kaip Hamurapio laikų kaligrafas rašė penkių,

Ramūnas Kasparavičius. Senatvės sidabras

2018 m. Nr. 10 / Kaip būna: ne laiku pradedi rašyti ir… Sumanymas, atrodo, buvo ir geras, ir protingas, ir didesnei apimčiai…
Bet… ne laiku pradedi rašyti užrašyti: liguistas menkas augalėlis, skurdukas… O tu pats? Popierinis lūzeris. Paperbook writer.

Lina Simutytė. Visiškas pasveikimas yra mirtis

2018 m. Nr. 10 / Sulaukti pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius. Paskui laukti parduotuvės atidarymo, laukti šventės – balionų, batutų,

Valdas Papievis. Ėko

2018 m. Nr. 10 / Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus,

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8-9 / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Gimė Donecke, ten ir gyveno iki karo su Rusija, vėliau persikėlė į Kijevą. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8-9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8-9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8-9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai. Smalsiais žvilgsniais

Ivan Turgenev. Visagalės meilės giesmė

2018 m. Nr. 7 / Išaugo karta, nemokanti rusų kalbos. Akivaizdu – visų kalbų neišmoksi, aplinkybės verčia pasirinkti. Tik gaila, kad dabartinis jaunimas negali perskaityti puikių klasikinės rusų literatūros kūrinių. Vertimų į lietuvių kalbą nedaug, jie pasenę.

Gailė Garnelytė. Ramybės diena

2018 m. Nr. 7 / Apsakymas / Bertas norėjo tiesiog ramybės dienos. Bet pasirodė, kad šitai įgyvendinti taip pat sunku, kaip laimėti Auksinį smuiko raktą prestižiniuose kasmetiniuose Kompozitorių sąjungos apdovanojimuose. Bertas kadaise svajojo, kaip

Audronė Girdzijauskaitė. Jis niekada nebuvo ištikimas

2018 m. Nr. 7 / Institute pasklido gandas, kad viena tokia keista būtybė smailu atsikišusiu smakru iš muzikinės komedijos kurso, kuris repetavo Džordžo Geršvino „Porgį ir Besę“, beprotiškai įsimylėjo Piotrą; esą kankinasi, aistros smaugiama per birželio karščius

Lencas. Apysaka

2018 m. Nr. 5-6 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / 20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią.

Renata Karvelis. Suicidinis aktas

2018 m. Nr. 5-6 / Esu Renata Karvelis (g. 1988), kilusi iš Šilalės rajono. Ieškojau Esmės erdviose universiteto auditorijose, tik liguistai traukė jo ankštų koridorių bedugnė tamsa. Ieškojau, kvėpuodama įkaitusiu oru valstybinėse institucijose, žvelgdama į

Monika Baltrušaitytė. Trys kilometrai

2018 m. Nr. 5-6 / Keisti būna tie žmonių pasirinkimai, vaikystėje dažnai pagalvodavo, o vieną kartą, ką šiandien kuo puikiausiai prisimena, netgi tiesiai šviesiai paklausė: „Kodėl ją vedei?“ Tąsyk senelis tik krenkštelėjo, gūžtelėjo pečiais, rodos, akimirką

Liutauras Degėsys. Metaromanas

2018 m. Nr. 5-6 / Svarbu nesusipainioti pačiam… nepradėti gyventi dviejų ar net trijų gyvenimų vienu metu. Man taip gaila tavęs – tavęs, apie kurį aš rašau, ir net ne rašau, o gyvenu tavimi. Matau, kaip tau pradeda drebėti rankos – iš įsiūčio, iš bejėgiškumo,

Urmas Vadi. Premija

2018 m. Nr. 4 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Brangioji, aš taip ilgėjausi tavęs. Visuomet, kai būnam skyriumi, manyje atsiveria tuštuma, kurios niekuo nepajėgiu užpildyt. Ištiktas nemigos blaškausi šaltoje viešbučio lovoje, vartausi tarp paklodžių

Vladis Spāre. Daniškas tabakas

2018 m. Nr. 4 / i šonu įslinko į antikvariatą, kaulėtomis rankomis tvirtai gniauždama nublukusios, dermatinu apmuštos dėžės rankeną, ir sutelkusi visas jėgas užkėlė ją ant prekystalio tiesiai priešais pardavėją. – Neišdaužkite man vitrinos stiklo! – jis nejučia

Stepas Eitminavičius. Vaikystės saugomas. Miniatiūros

2018 m. Nr. 4 / Žinojo, kad šis dvaras, kuriame jie dabar gyvena, ir miškas, ir laukai, ir ežerai – viskas buvo ponų Juodkų. – Geri žmonės, labai geri. Sūnus mokėsi Vilniuje, buvo labai protingas, paskui visi pabėgo į kitą šalį. Nuo Sibiro. Ši informacija jam

John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Los Andželo uoste spėjau padirbėti daug kuo – mūsų šeima vertėsi vargingai, o ir tėvas buvo miręs. Pirmiausia, baigęs mokyklą, iškart įsidarbinau griovių kasėju. Kas vakarą nugarą geldavo taip,

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje nuskambėti nauju žodžiu, nulemti radikalų perversmą. Tiesa, Elvyra S. nežinojo

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo. Tikriausiai tvarkė su kitų žmonių sekimu ir tyrimais susijusius reikalus. Aš jau buvau praeitis.

Kazys SAJA. Dar ne visos paslaptys. Laumžirgis

2018 m. Nr. 3 / Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais ir duonos kepalu ant rankšluosčio. Ji, draugingų kaimiečių apsupta,

Tarmo Teder. Ąžuolyno Lyzė

2018 m. Nr. 2 / Lyzė stovėjo viršaitijos koridoriuje ir laukė savo eilės. Išilgai sienos kėpsojo viena kita taburetė, bet jas buvo apgožę senyvi žmonės. Ant vienos sėdėjo barzdočius nukreiptu į save žvilgsniu, ant kitos – apglėbusi rankinę kuprota senutė, po

Jūratė Baranova. Sakmė apie angelus

2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą. O Šale rasiu turgų. Buvau ten ne sykį. Pirkau duonos.

Aidas Jurašius. Šv. Jurgio atlaidai

2018 m. Nr. 2 / Pagaliau atidardėjome į tą kaimą. Lipau iš galvas skarom apsigaubusių bobučių prigrūsto autobuso. Tiksliau, ne lipau, o buvau nešamas jų srauto. Nesipriešinau: bobutės – nieko blogo, jos man netgi patiko. Tai beveik mokslinė mįslė.

Vytautas Almanis. Altajus iš kiemo pusės

2018 m. Nr. 2 / Autobiografinės novelės / Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako: – Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos. Štai imsiu ir parašysiu, kaip yra iš

Nodar Dumbadze. Chazarula

2018 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa / Pamenu, sulaukęs keturiolikos, pirmąsyk užšnekinau medį. Medžiui jau seniausiai buvo per šešiasdešimt, visai kaip mano močiutei. Tas medis – obelis, vardu Chazarula. O anksčiau, būdavo, močiutė

Lena Eltang. Caras lieps tave pakarti

2018 m. Nr. 1 / Romano fragmentai / Iš rusų k. vertė Adolfas Sirotka / Draugystė, vaikeli, panaši į bičių laikymą.
Tu užveisei avilį, linksmai žiūri į jį pro langą, girdi tolygų bičių elektros gausmą ir galvoji, kad tai abipusis jausmas: tu laikai jas

Ieva Toleikytė. Pamėja, arba Pasakojimas apie kailį

2018 m. Nr. 1 / Romano fragmentas / Mainais už kantrybę miestelis dovanojo man mįslę. Pačiame pakraštyje, mėlyno pušyno fone, apsupta beržų stovėjo mūsų kaimo šmėkla, apleistas alaus bravoras. Kad jį pasiektum, turėjai eiti porą kilometrų

Paula Urbonaitė. Mano batuose šalta. Tvanas

2018 m. Nr. 1 / Batuose man kojos šąla net ir su vilnonėm kojinėm. Ryte apsimoviau dar šiltas, tik nuimtas nuo radiatoriaus, tačiau einant per sniegą batai peršlapo ir pirštai sustiro. – Ar dar ilgai? – pašnibždom klausia mergytė už manęs.

Julian Barnes. Kalbant atvirai

2017 m. Nr. 12 / Mano vardas Stiuartas ir aš viską puikiai prisimenu. Stiuartas – tai mano vardas, o pavardė Hjuzas. Taigi Stiuartas Hjuzas, nieko daugiau. Antro vardo neturiu. Hjuzai buvo mano tėvai, išgyvenę santuokoje dvidešimt penkerius metus.

Jurga Žąsinaitė. Kalifornietis. Novelė

2017 m. Nr. 12 / Dangerutis prisimerkė, griebė už užpakalinių kojų pastirusį kiškį, akimoju apsuko špagatu, pakabino ant skersinio. Pro nosį ir akiduobes sunkėsi kraujas. Kapsėjo ten, kur ir reikia, tiesiai ant nukleipto bato, peleninio kailio nekliudė.

Kazys Almenas. Zigmas apie Antaną (1938). Saliamonas Veliuonoje

2017 m. Nr. 12 / 1938-ųjų kovo 26-ąją Zigmas Aleksa, viešumoje „draugu Angariečiu“ vadinamas, sulaukė lankytojo, kuris prisistatė esąs „Pravdos“ korespondentas Šepilovas. Parodė nuzulintą spaudos darbuotojo kortelę ir pareiškė savo tėvavardžio

Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė

2017 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto, kaip kad upėn mestas

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu. Sustingęs Magdalenos kūnas atitirpsta

Laura Sintija Černiauskaitė. Broliukas

2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.

Viktor Pelevin. Mėlynas žibintas

2017 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Vytautas Stankus / Dėl degančio už lango žibinto palatoje buvo beveik šviesu. Šviesa krito kažkokia mėlyna ir negyva, ir jei ne mėnulis, kurį buvo galima pamatyti iš lovos smarkiai pasilenkus į dešinę, būtų buvę išvis nejauku.

Vytautas Girdzijauskas. Nepriklausomybės apsėstieji

2017 m. Nr. 10 / Romano-esė fragmentai / Baigus universitetą ir pabėgus iš Biržų (ten kartu su žmona privalėjo išvykti pagal paskyrimą), Vilniuje įsitvirtinti pavyksta ne iš karto – laikraščiuose ir žurnaluose darbuotojų naujų nereikia, o į mokyklą grįžti nesinori

Diana Gancevskaitė. Lota

2017 m. Nr. 10 / Apysakos fragmentas / Meluoja. Neskaitys. Stovi milijoną valandų eilėje, ir ką – tiesiog sprendžia sudoku? Koks skirtumas. Pats kaltas. Be reikalo išvis įsiūliau knygą. Man jos reikia labiau. Šiandien. Keptos duonos nebėra, knygų nebėra. Viską sušlamštei, Lota.

Audronė Girdzijauskaitė. Žiemos, vasaros ir kiti universitetai

2017 m. Nr. 8-9 / Atsiminimų romano fragmentas / Režisūros pamokos. Antrojo kurso antrajame semestre mums buvo leista, pasirinkus vieną režisūros kursų, lankyti ir stebėti to režisieriaus profesinius užsiėmimus. Aš nedvejodama pasirinkau Nikolajaus

Fiston Mwanza Mujila. Tram 83

2017 m. Nr. 8-9 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Fistonas Mwanza Mujila – Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 1971 iki 1997 m. – Zairas) 1981 m. gimęs prozininkas, poetas, dramaturgas, šiuo metu gyvenantis Austrijoje, Grace. Romanas „Tram 83“ – debiutinė

Kęstutis Šapoka. Tvirti kaip geležis. Apsakymas

2017 m. Nr. 8-9 / Žlobas ir Lauris išlipa Dobros Rados, ta prasme, Gerosios Vilties. Čia, keliolika metrų nuo trūliko stotelės, jau mindžiukuoja eilė į sausakimšą LAZą. Pagaliu per jėgą įsigrūda. Susitrombuoja taip, kad sunku įkvėpti ir iškvėpti, kaip šprotai skardinėje.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 8-9 / Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo į šalį, kaip pabaidyti arkliai.

Charlotte Perkins Stetson. Geltoni tapetai

2017 m. Nr. 7 / Vertė Ignas Beitsas / Tokie paprasti žmonės kaip Džonas ir aš labai retai kada gauna galimybę vasarą pagyventi rūmuose, paveldimuose iš kartos į kartą. Kolonijiniame dvare, protėvių valdose, arba, romantinio įkarščio pagauta, sakyčiau,

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu, kai sąmoningai klastojama ne tik mūsų šalies istorija,

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą, ir jie tą naktį su Petreliu ilsėjosi garsiųjų gražuolių

Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės.

2017 m. Nr. 5-6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų. 1938 m., Šveicarijos valdžiai išvarius visus pilietybės neturinčius gyventojus,

Ramón Gómez de la Serna. Gregerijos

2017 m. Nr. 5-6 / Ramónas Gómezas de la Serna (1888–1963) – ispanų rašytojas ir žurnalistas, viena esminių avangardo figūrų. Daugiau nei šimto įvairių žanrų (romanų, novelių, apsakymų, straipsnių, pjesių ir gregerijų) knygų autorius. Naujo literatūrinio žanro (gregerijos) sukūrėjas.

Aidas Jurašius. Bendri nusikaltimai

2017 m. Nr. 5-6 / Namas priemiestyje. Erdvi svetainė. Groja rami muzika. Ant sofos guli Jurga, šalia sėdi Tomas. Abu skaito knygas ir gurkšnoja kavą. Nuaidi skambutis į duris. TOMAS (po pauzės, nustebęs). Mes ko nors laukiame? JURGA (nerūpestingai). Kaip visada.

Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos

2017 m. Nr. 5-6 / Biografinio romano fragmentai / Ilgėjo pavasario vakarai. Vėliau temdavo. Paaugliai lėkdavo laukan spardyti sviedinio, slėpynes žaisti buvo jau per dideli. Kompanija mišri – mergaitės, berniukai, visi kaimynai, bendramoksliai. Leonas, jų vadinamas Levuku,

Daina Opolskaitė. Grotos

2017 m. Nr. 5-6 / Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio. Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas. Nuo pat ryto negalėjai nuspėti, ką jis galvoja. Atrodė, lyg ji būtų vežusis

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 5-6 / Romano fragmentas (Pradžia) / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų, pataisyti tik korektūros riktai. Už galimybę

Ephraim Kishon. Pasaulis nedėkingas

2017 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas / Ši knyga nėra Didžiosios Demokratinės Revoliucijos, pražudžiusios komunistinę imperiją, analizė. Joje taip pat nebus aiškinama, kodėl turėjo taip atsitikti. Tarp mūsų kalbant, neturėjo. Tai buvo stebuklas.

Algimantas Čekuolis. Zygfrid, moteriškas vardas.

2017 m. Nr. 4 / Prieš apsigindama disertaciją ji ežiuku nusikirpo plaukus ir suko galvą, kaip nudažyti tai, kas liko. Kirpėjas lenkas nesistebėjo ir nepatarinėjo. Tik sudėjo jos geltonai blizgančius kaip nušveistas žalvaris plaukus į skaidrų plastikinį voką ir įteikė jai.

Leïla Slimani. Lopšinė. Romano fragmentas

2017 m. Nr. 3 / Leïla Slimani (g. 1981) – iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja, kuriai 2016 m. už antrąjį romaną „Lopšinė“ skirta Goncourt’ų premija. L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį

Eugène Ionesco. Pasakos vaikams iki trejų metų

2017 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė / Žozetė jau didelė, jai trisdešimt trys mėnesiai. Ryte, kaip visuomet, ji netvirtomis kojelėmis atitipena prie tėvų miegamojo durų. Mergaitė stumtelėjimais bando atidaryti duris, visai kaip mažas šunytis.

Jean-Philippe Toussaint. Televizija

2017 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius / Aš lioviausi žiūrėjęs televizorių. Lioviausi staiga, galutinai, visas laidas, net sportą. Tai atsitiko daugiau kaip prieš pusmetį, liepos pabaigoje, išsyk pasibaigus Tour de France. Savajame Berlyno bute kaip

Vahagn Grigorian. Orvaizdis. Apysaka

2017 m. Nr. 2 / Iš armėnų k. vertė Marytė Kontrimaitė / Dabar sunku būtų pasakyti, kuris pirmas pamatė, kuris nugirdo, kuris ėmė šnekėti. Kažkuriam vieną žiemos naktį pasirodė, kad jį šaukia, jis pravėrė duris, pažvelgė laukan, bet ten nieko nebuvo, tiktai tolumoje,

Rasa Aškinytė. Apie Leilą. Apsakymas

2017 m. Nr. 2 / Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelstelėjusi patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais, kiekvienam sakantys, kad ne tu čia pirmas, ne tu paskutinis, kita diena atneš naujų įvykių, o nauji įvykiai – naujus gulinčiuosius,

Agnė Žagrakalytė. Triukšmaujantys: katalikai

2017 m. Nr. 2 / Romano fragmentai / Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti. Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną. Girdėjai? An Lietuvos už tai mus susodytų kai triušiukus, nuo sausio pirmos įsigalioj.

Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės

2017 m. Nr. 1 / Romano fragmentai / Pasislėpusi dvimetrinės tujos šešėlyje, Kotryna stebėjo, kaip tolėliau, prie kapo duobės sustoję laidotuvininkai klausosi aukštu balseliu kažką bylojančio senutėlio kunigo. Matė Oną, nepaliaujamai braukiančią ašaras

Guntis Berelis. Aš niekada nekalbėjau kvailysčių

2017 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Kvietimą į pietus Seimo rūmuose su žmonele gavome jau prieš pusmetį – santūriai apipavidalintą, atspaustą auksinėmis raidėmis ant storo ir standaus kreidinio popieriaus: „Kviečiame Jus, tokius ir tokius, dalyvauti kasmetiniuose šventiniuose pietuose Seime.

Laurynas Katkus. Sąvartynas. Apysaka

2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis, gaubiantis mus iš apačios; toks jausmas, kad šią pavakarę pasaulis neteko amo.

Anatolij Krym. Berlas, Berta ir kiti.

2016 m. Nr. 12 / Vertė Viktoras Rudžianskas / Anatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą. Mokėsi Chmelnickio aukštesniojoje muzikos mokykloje

Monika Baltrušaitytė. Obelų sodas.

2016 m. Nr. 12 / Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo. „Debesis ateina, reikia plaukti į krantą.“

Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Dabar ruošiame naują leidimą. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai.

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro. Iš savo gyvenimo kino teatro. Ir tada… Kas tada?

Hanna Krall. Širdžių karalius ir vėl suka arklius.

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“

Vaida Marija Knabikaitė. Taurė, gyvatė ir svastika.

2016 m. Nr. 11 / Romano fragmentas / SS ir koncentracijos stovyklų šefo Hainricho Himlerio kabinetas buvo apstatytas baldais, pagamintais iš kalinių kaulų. Prabangus kilimas austas iš žmonių plaukų. Makabriški šviestuvai – kaukolės,

Petras Venclovas. Vilko kailyje. Apsakymas

2016 m. Nr. 11 / Traukinys ūkteli, išpučia garą, valandėlę slenka be garso, paskui sukleketuoja, ratai trinksi per bėgių sandūras. Raudoni stoties pastatai vis greičiau lekia pro šalį. Plikai kirpti vaikinai žiūri į juos stovėdami, susigrūdę prie langų,

Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas

2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda kaip ir bet kuri žemiška tragedija – nuo gimimo.

Paula Urbonaitė. Zylė. Novelė

2016 m. Nr. 10 / Esu Zylutė ir keičiu lizdą du tris kartus per metus. Kodėl – nežinau. Man dažnai sako, kad dėl to, jog esu Zylė, – iš tiesų, ir pati tuo pradėjau tikėti. Kas būtų, jei lizdo nekeisčiau, – irgi nežinau. Gal tiek ir užtenka man žinoti – esu Zylutė.

Tomas Kavaliauskas. Klastotė. Romano fragmentas

2016 m. Nr. 10 / Gurkšnodamas bulgarišką vyną Kauno Velnių muziejaus rūsyje įsikūrusioje kavinėje „Kipšas“ galvojau, kad Lietuvos trispalvė ir Bulgarijos vėliava skiriasi tik viena spalva: mūsiškė – geltona, žalia ir raudona, o jų – balta, žalia ir raudona.

Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen. Simplicijaus nuotykiai

2016 m. Nr. 8-9 / Romano fragmentas. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas / Hanso Jacobo Christoffelio von Grimmelshauseno (1622–1676) romanas „Simplicijaus nuotykiai“ („Der abenteuerliche Simplicissimus Deutsch“, 1669), kurio ištrauka pateikiama

Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

2016 m. Nr. 8-9 / Romano fragmentas. Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus

Ksaveras Andrašiūnas. Gyvybės gambitas. Romano fragmentas

2016 m. Nr. 8-9 / Lietuvių kalbos pamoka. Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namo Avenida São João . Kaip Pietų Amerikoje įprasta – paminklai didvyriams, generolai ant žirgų, moterys-Pergalės. Užsukame į Gazeta redakciją.

Gintaras Bleizgys. Predestinacija. Romano fragmentas

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir tie keturiasdešimt laipsnių, žinoma, yra sąlyginis

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Romano fragmentas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj. Ka taip išeič’ i šokius toliau

Kazys Saja. Radijušas. Telefonas. Du apsakymai

2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei. Ji – mūsų mirusio tetės

Lina Simutytė. Miesto šventė. Apsakymas

2016 m. Nr. 5-6 / Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti plastikinius alaus bokalus, moterys su šventėje

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

2016 m. Nr. 5-6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės; grubios praamžės pamiškės riedulių skulptūros;

Charles Bukowski. Du apsakymai

2016 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Dailiausia moteris mieste. Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu – gyvatišku ir ugningu, – ir idealiai prie šio derančiomis akimis. Nenustygstanti

Žydrūnas Drungilas. Būdai išeiti. Apsakymas-distopija

2016 m. Nr. 4 / Pastaruoju metu daug galvoju apie pinigus. Tarsi tai ką keistų. Nuspriegta nuorūka atsimuša į Madam Koko švarką ir nukrenta čia pat į balą. Šviesiaplaukis susilenkęs kažkam aiškina, kad jis turi kur nakvoti ir jo nereikia pasitikti

Rasa Aškinytė. Glesum. Romano ištrauka

2016 m. Nr. 4 / Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas. Vos spėjusius nukristi raudonus lašus prarydavo akinanti sniego baltuma.

Svenas Kuzminas. Zbignevas ir sūnūs. Apsakymas

2016 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius /Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino restorane ir žiūrint

Aivaras Veiknys. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 3 / Kiaulės galva / I. Iš dangaus krentantys žmonės / Beveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą, du kartus degusi, tačiau iki galo taip ir nesupleškėjusi. Ją supa

Astrida Petraitytė. Iš profesorių gyvenimo. Apsakymas

2016 m. Nr. 3 / – Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo į Algimantą – šiandien pradėjo

Vidmantė Jasukaitytė. Mirtis niekada nepavargsta. Romano ištraukos

2016 m. Nr. 3 / Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones ir jų kraujas sunkėsi į

Daina Opolskaitė. Karūnos. Apsakymas

2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas – birželis, bet

Jolita Skablauskaitė. Juoda šviesa. Apsakymas

2016 m. Nr. 2 / Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo.

Maksim Osipov. Maskva–Petrozavodskas

2016 m. Nr. 1 / Vertė Tomas Čepaitis / Išlaisvinti žmogų nuo artimo savo – argi ne toks yra progreso tikslas? Ir ar man rūpi žmonijos kančios bei džiaugsmai? Teisingai, visai nerūpi. Tad kodėl gi, sakykite, negaliu bent keliaudamas pabūti vienas?

Deividas Preišegalavičius. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 1 / Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. / „Artimiausia para bus dar šaltesnė, oras atvės net iki minus trijų laipsnių, tačiau išliks saulėta.“ Radijo pranešėjas maloniu balsu informuoja apie būsiančius atmosferos pokyčius

Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar

2016 m. nr. 1 / Vis dar gulėdamas-miegodamas-budėdamas-sapnuodamas-nerimaudamas po truputį prisiverti grįžti į tikrovę ir pirmiausia pajunti savo kūną. Pirmiausia pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą

Juan Rulfo. Pedras Paramas. Romano fragmentas. (2)

2005 m. Nr. 1 / Iš akmeninio latako vienas paskui kitą kapsi lašai. Jis girdi, kaip prasiskverbęs pro akmenis į ąsotį varva tyras vanduo. Jis girdi. Aiškiai girdi garsus: aslą brūžinančių, tipenančių, ateinančių ir išeinančių kojų. Lašai kapsi nesustodami. Vanduo iš ąsočio liejasi per kraštus ant šlapios aslos.

Juan Rulfo. Pedras Paramas. Romano fragmentas. (1)

2005 m. Nr. 1 / Atvykau į Komalą, nes man sakė, kad čia gyvena mano tėvas, toksai Pedras Paramas. Taip man sakė motina. Ir aš jai pažadėjau, kad kai ji mirs, nuvyksiu su juo susitikti. Tai patvirtindamas, spustelėjau jai rankas. Ji buvo prie mirties ir aš būčiau jai pažadėjęs bet ką.

Renata Baradinskaitė. Novelės (2)

2005 m. Nr. 1 / Ėjau nuo šalčio drebėdama per tiltą, papuoštą metalinėmis skulptūromis. Rankas tryniau, judinau pirštus. Stotelėje trypiau laukdama autobuso, kuris netrukus atvažiavo. Sudvejintasis ir įšalęs. Autobusui sustojus, įlipau. Nesėdau, nors buvo laisvų vietų.

Renata Baradinskaitė. Novelės (1)

Vasaros šiluma mane varo iš proto. Margi žiedai ir tas šurmulys už langų ir balkonuose. Tu pasistiebusi skaidriomis akimis stebi gyvus ir negyvus kito namo balkonus. Žvelgi į uždangstytus ir apdangstytus langus. Ir tavo žvilgsnis sustoja ties vienu tarytum nepaprastu ir nesuprantamu balkonu.

Vytautas Martinkus. Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną. Amplifikacija (2)

2005 m. Nr. 1 / Sapnavau skaudulį, iškilusį man tarpumentėje. Pajutau skausmą, apčiuopiau jį girinio obuoliuko dydžio, jį skaudėjo, jis tvinkčiojo kaip pūlinys kojos pėdoje, perdurtoje surūdijusia vinimi ar su neištraukta rakštimi vaikystėje.

Vytautas Martinkus. Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną. Amplifikacija (1)

2005 m. Nr. 1 / Kas aš esu? Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu. Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai nunešę pro žemės plyšį į gelmes.

Rimantas Černiauskas. Du apsakymai

2004 m. Nr. 12 / Parkas buvo senas, su storais šimtamečiais medžiais, daugiausia klevais, liepomis ir guobom, su siaurom ir ūksmingom alėjom, su mediniais suoliukais po tankiomis medžių lapijomis, su granito statulomis, jų čia stovėjo gausybė. Išraiškingų, jo akims įprastų ar visai nesuprantamų, keistai susukiotų, sukaišiotų į žemę, į šešėlį

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė (4)

2004 m. Nr. 12 / Boguslavas nuėjo prie langelio ir užsidegė cigaretę. Prorečiais tyliai keikėsi. Jo ir Marijos meilės ryšys y~ra. Pasitikėjimas vienas antru buvo per silpnas. Jos priklausomybė nuo sekso – per daug stipri

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė (3)

2004 m. Nr. 12 / Kai Boguslavas Radvila vėl aplankė Mariją, kunigaikštienė suruošė sutiktuvių pokylį. Pasikvietė pilies komendantą Henriką Vikeną su žmona, hofdamą Bertą ir savo draugę Levutę Liubeneckienę. Jos vyras pasiuntinys Gabrielius Liubeneckis dar nebuvo grįžęs iš Lenkijos

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė (2)

2004 m. Nr. 12 / Balandžio dvidešimt penktoji. Suėjo lygiai dvidešimt metų, kai jiedu susipažino. Kas atsitiko prieš dvidešimt metų?„Never complain, never explain.“7„Senojoj pasagoj“ jiedu pavakarieniavo, išgėrė vyno

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė (1)

2004 m. Nr. 12 / Įjojęs į miestą, kunigaikštis Boguslavas apsistojo dideliame mediniame name, kurį nuomojo kunigaikštienė Marija Lupu.
Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni.