Aivaras Veiknys. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 3

 

Kiaulės galva

I. Iš dangaus krentantys žmonės

Beveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą, du kartus degusi, tačiau iki galo taip ir nesupleškėjusi. Ją supa apsamanojusių paminklų ir kryžių jūra, kurioje šiuo metu nematyti nė vienos gyvos valties. Kapines juosianti tvora nauja, baigta vos prieš savaitę. Šiaurinė tvoros dalis kapines jungia su vaikų darželiu, tačiau mažoji Kamilė darželio nelanko. Šiuo metu ji sėdi parke ant suoliuko ir laižo skaniausius pasaulyje karamelinius ledus. Šalia sėdi jos tėtis Gražvydas. Nuostabi diena, galvoja Gražvydas, stebėdamas kelis krepšinio aikštelėje lakstančius nevykėlius, kurie niekaip negali pataikyti į krepšį. Už krepšinio aikštelės baltuoja šiltnamiai. Šiltnamių viduje tvanku – ten noksta pomidorai ir agurkai. Gražvydas užsimerkia ir nusižiovauja – jį šiek tiek migdo.
– Tėveli, – staiga išgirsta penkiametės dukros balsą, – kodėl žmonės krenta iš dangaus?
– Kokie žmonės?
– Nežinau. Tiesiog žmonės.
– Ir ką jie daro, kai nukrenta?
– Nieko. Atsikelia ir nueina.
– Dažnai juos matai?
– Kartais.
Dar šiek tiek pasėdėję abu grįžta namo. Vakare, patogiai įsitaisęs lovoje, Gražvydas bando skaityti, bet niekaip nesiseka susikaupti. Po dešimties minučių numeta knygą. Atsikelia. Basas nušlepsi į balkoną. Rūkydamas užverčia galvą aukštyn – gal ir jis pamatys iš dangaus krentančius žmones, apie kuriuos šiandien užsiminė dukra. Deja, jam jau seniai ne penkeri. Bėgant metams visi gyvieji tampa akli kaip kurmiai.
Apie antrą valandą nakties Gražvydas užmiega. Ryte jis neprisimins, ką sapnavo.

II. Sapnas

– – – siauras koridorius, kuriuo jis žengia, nuo grindų iki pat lubų išklotas mažomis baltomis plytelėmis. Žengia neskubėdamas, atsargiai, šiek tiek baimindamasis nežinios, kuri jo neišvengiamai laukia koridoriaus gale. Vieną akimirką jau nori suktis ir bėgti atgal, tačiau kažkas švelniai baksteli į nugarą.
Staiga priešais pamato geležines duris. Grieždamos dantimis ir gailiai dejuodamos durys plačiai atsiveria. Nagi, paragina balsas, prieš penkiolika minučių liepęs jam eiti baltomis plytelėmis. Antrą kartą raginti nereikia.
Nedideliame taisyklingo kvadrato formos kambaryje daug tamsiau nei koridoriuje. Vis dėlto šviesos pakanka, kad vos įžengęs viduryje pamatytų antikvarinę kėdę aukštu, išsirietusiu atlošu. Sėskis, sako balsas. Atsisėdęs įsistebeilija į pilkšvą ir tuščią, švitrinį popierių primenančią sieną. Kas toliau? – paslapčia klausia savęs. Staiga siena, į kurią spokso, ima skaidrėti, kol galiausiai tampa perregima lyg kokios juvelyrinės parduotuvės vitrinų stiklai.
Anapus sienos vienas, du, trys, keturi… penki vyrai. Jų amžius sunkiai nusakomas – lyg ir gerokai vyresni už sėdintį ant kėdės, tačiau drauge ir gerokai už jį jaunesni. Keturi iš jų prie apskrito stalo pliekia kortomis. Visi jie – daugkartiniai durniai, nes lošia jau kokią šimtąją ar tūkstantąją partiją.
– Paaiškinkit štai ką, – naują temą užveda daugiausia kartų dalijęs vyras, – jeigu man taip nesiseka kortose, tai kodėl ir meilėje sėkmė nuo manęs vis nusigręžia? Antai vakar prie parduotuvės sutikau Agniešką. Žinote gi, kad einu dėl jos iš proto. Tai va, sutinku, siūlausi panešti krepšį, teiraujuosi, gal nueikim šįvakar į šokius? Mielai, nusišypso, tik nelabai gerai jaučiuosi, kažkaip silpna, akys dega, grįšiu ir iš karto krisiu į lovą. Ką gi, sakau, sveik. O vakare užsuku į kultūrnamį, ir ką ten matau? Ogi Agniešką, meiliai besiglaustančią kito glėby…
– Pasiruošęs išgirsti tiesą? – kumšteli į petį kaimynas.
– Nu?
– Nes tu debilas, štai ir visa tiesa…
– Ha, ha, – nusižvengia kiti du.
– Pats du debilas, – piktai nusispjauna nelaimingas įsimylėjėlis. Jo delnuose – pusė kortų kaladės.
– Gerai jau, nepyk. Tiesiog Agnieška tau per gera. Kitą sykį pakviesk Stasę. Ta tai tikrai neatsisakys.
– Ha, ha, – vėl nusižvengia kiti du. Jie žino, kad Stasė stora ir negraži.
– Eik tu žinai kur…
Vyrai kalbasi rusiškai. Trys iš keturių rūko, paeiliui iš savo juodų kaip mago cilindras plaučių išpūsdami kokį gyvūną: antai vos spėja ore išsisklaidyti gagenanti antis, tuoj pasirodo ilgaausis zuikis, kurį dusliai amsėdamas nusiveja medžioklinis šuo. Netrukus paskui juos nuseka kupranugaris, liūtas, dvi šoklios kengūros… Žodžiu, visa Nojaus arka…
Tada vienas iš lošėjų išpučia negyvą kiaulės galvą. Nuošalyje tupėjęs penktasis vyras tuoj šoka iš vietos ir ją pasičiumpa. Pasidėjęs ant plokščio akmens, pradeda įnirtingai kapoti kirvuku, kurį mikliai išsitraukė iš po švarko skverno. Bus daug gardžios šaltienos, čepsi lūpomis kapotojas.
Rinkis vieną iš penkių, liepia balsas.
Kad būtų kiek aiškiau, reikia paminėti, kad sėdintis ant kėdės – joks liudytojas, o tie penki anapus – jokie įtariamieji. Tai greičiau kartuves primenantis žaidimas nei tiriamo sunkaus nusikaltimo dalis. Ir jeigu sėdintysis teisingai pasirinks, gaus apdovanojimą. Kita vertus, net jeigu pasirinks ir neteisingai, vis tiek gaus…
Ir jis pasirenka.
O tuomet grindys prasiveria, ir jį su visa kėde praryja juodoji skylė. Krenta sekundę, valandą, savaitę, amžinybę… Kai jau atrodo, kad tuoj ištikš smulkiausiomis dalelytėmis, staiga pašoka iš lovos ir, giliai įkvėpęs violetinės brėkštančio ryto miglos, pradeda rėkti lyg kūdikis. Kitame kambaryje mieganti Kamilė pasimuisto, tačiau nepabunda.

III. Apdovanojimas

Laiptais sunkiai lipa tėvas. Paklaikęs nuo girtumo. Antrame ir ketvirtame laiptinės aukštuose tamsu kaip šiknoj. Tėvas keikiasi, bet nepasiduoda – štai jis jau žengia per slenkstį…
Motinai nespėjus nė prasižioti, iš visų jėgų vožia jai dideliu, pajuodusiu kumščiu, o tada iš po lovos susigrabalioja kirvuką ir šaukdamas įleisk, skatina, nes vis tiek įeisiu ir užmušiu! pradeda kapoti galinio kambario duris: vienas, antras, trečias smūgis. Kitoje durų pusėje ant plikų grindų sėdi dešimtmetis Gražvydas. Jo liesos kojos įremtos į lovos kraštą, o duris prilaikanti nugara virpa nuo žliumbimo ir smūgių.
Tėvas toliau nerimsta. Gali būti, kad jis blefuoja, tačiau Gražvydėliui vis tiek žiauriai baisu – jis matė, kaip prieš gerą mėnesį balkone tėvas kapojo kruviną kiaulės galvą.

Kur dingo Jėzus?

Pirmadienio vakaras. Marekas drybso fotelyje ir žiūri televizorių. Jis laukia žinių, per kurias, pasak Mareko motinos, turi rodyti kaimynę Marytę. Sekmadienį Marytę apvogė, ir visi laiptinėje tai žino. Šiandien iš ryto, kol Marekas plušo lentpjūvėje, atvažiavo žmonės iš televizijos. Jie nufilmavo ne tik Marytę, bet ir Mareko motiną Galiną, kuri dabar stovi prie puodo ir šildo sūnui sriubą.
– Pakviesk, kai prasidės! – šaukia Mareko motina iš virtuvės.
– Okey! – atsiliepia šis ir ant nedidelio stiklinio staliuko užsikelia pavargusias kojas.
Per televizorių eina reklama.

Jis prikišo galvą arčiau veidrodžio, šiek tiek prisimerkė, aplaižė viršutinę lūpą, burnoje pajuto kraujo skonį, sunkiai nurijo seiles. Nebuvo panašus į save: plaukai keistai sulipę, išblukę, akys kažkokios negyvos, kiek žemiau dešinio smilkinio – maždaug pusės centimetro pločio randas, slystantis žemyn ir pradingstantis už marškinių apykaklės. Pabandė prisiminti, kur jį gavo: staugianti minia, tamsi, šlapimu ir išmatomis dvokianti vienutė, kareiviai. Taip, kareiviai jį spardė, tačiau šitokį randą galėjo palikti nebent peilio geležtė ar kalavijo ašmenys. Tačiau kareiviai jo nepjaustė. Nei prieš, nei po. Perbraukė randą pirštu, tačiau nieko nepajuto.
– Dieve, – atsiduso.
– Dieve, – atsiduso atspindys veidrodyje.
Dar kiek pastovėjo, o tada apsigręžė ir lėtai nuėjo virtuvėn. Atsidarė šaldytuvą. Pauostė ten gulėjusį gabalą kaimiškos dešros. Burnon susigrūdo riekę balto sūrio. Godžiai kramtydamas žvilgtelėjo pro langą: gana stiprus vėjas draskė ant virvių padžiautus skalbinius, krepšinio aikštelėje lakstė keli mažvaikiai. Po minutės pradėjo lyti, ir tie besikeikiantys mažvaikiai kažkur dingo. Žolėje šalia aikštelės liko pamirštas kamuolys…

Jį spardė penkiese ar šešiese, o jis raičiojosi smėlyje ir plačiais lyg skydai delnais dangstė galvą.
– Še tau, išsigimėli, še tau, asilo mėšle, – šaukė kareiviai, – še tau, še tau, še tau!..
Paskui kareivių balsai nutolo, o akyse tapo juoda, juoda.
Atsipeikėjo mašinoje, tačiau niekaip negalėjo pajudėti. Surišo? Sulaužė stuburą? Mašinos priekyje sėdėjo du vyrai ir klausėsi radijo. Ne kareiviai. Jie ir įnešė jį pro duris, pastatė svetainės kampe. Tai buvo užpernai, o šiuo metu…

Šiuo metu buto šeimininkė Marytė išėjusi, todėl jis gali laisviau atsikvėpti. Marytė labai daug šneka, per dieną ji pritauškia tokių nesąmonių, kad vemti verčia. Geriau jau televizorius, kuris Marytės namuose irgi burzgia praktiškai nuolatos. Jei atvirai, jam patinka ši stebuklinga dėžė, kuriai neegzistuoja jokie atstumai ir kuri parodo vaizdus iš pačių tolimiausių pasaulio užkampių. Sykį net rodė jo gimtinę, kurios, tiesa, nepažino. O jeigu ir būtų pažinęs, kas iš to? Nuvykti ten ir pradėti pamokslauti, kaip reikia ir kaip negalima gyventi? Ačiū, kitados jau prisipamokslavo – buvo apkaltintas neapykantos kurstymu, suimtas, uždarytas vienutėje.
Kai jį spardė, nejuto nei skausmo, nei baimės. Raičiojosi nuo prakaito ir kraujo drėgname smėlyje ir galvojo tik apie tai, kaip nuo smūgių apsaugoti galvą. Paskui viskas aptemo…
Per dvejus metus Marytė pripasakojo siaubingų dalykų. Pavyzdžiui, kad kitados jį nukryžiavo, o paskui jis prisikėlė. Tačiau žmogus negali prisikelti. Ypač prikaltas prie kryžiaus. Tokiems varnos iškapoja akis ir išlesa kepenis. Žmogus be akių ir kepenų tikrai negali prisikelti ir kaip niekur nieko gyventi toliau. Apie tai persimesdavo žodeliu ir su dėde Juozapu. Gamindavo aplinkinių užsakytus stalus ir kėdes, o dirbdami kartais pasikalbėdavo. Gali, tarkim, iš delno išsitraukti pašiną, obliuodamas lentą sakydavo dėdė, bet prisikelti iš mirusiųjų – jokiu būdu. Beje, kad Marytė nusišneka, jis įsitikino patikrinęs savo delnus ir pėdas. Jeigu būtų kabėjęs ant kryžiaus, delnuose ir pėdose matytųsi kiaurymių randai, tačiau jų ten nebuvo, tik niekaip neatsiplaunantis, sukrešėjęs kraujas. Tai kraujas nuo kareivių spardymo. Jie spardė ir iš jo tyčiojosi, o jis tik dangstė galvą.
Paskui viskas aptemo…

Marytė bažnyčioje. Bažnyčion ji eina kiekvieną mielą sekmadienį, o kai grįžta, su dvigubu užsidegimu pradeda taukšti visokius niekus. Sykį, jai pasakojant eilinę nesąmonę, jis netyčia nusičiaudėjo. Marytė neteko amo, o po akimirkos krito ant kelių ir puolė žegnotis. Paskui susikvietė pusę kaimynų ir rodė į jį kaip į kokį stebuklą, o šie gūžčiodami pečiais spoksojo. Jam nepatinka žmonės, kurie spokso. Tai prišaukia nelaimes.
Naktimis, kai Marytė, godžiai nurijusi kelias tabletes, ima garsiai knarkti (net miegodama nenutyla), jis vaikšto po svetainę: pirmyn atgal, pirmyn atgal. Kartais, atsirakinęs duris atsarginiu raktu, kurį prieš pusantrų metų nugvelbė iš komplekto, išeina į kiemą. Grįžta beveik paryčiais. Atsistoja kambario kampe ir užmiega. Visada miega tik stovėdamas. Taip jam patogiau.

– Mam, ateik, jau prasidėjo! – šūkteli Marekas ir nuo staliuko nukelia kojas.
Po minutės tarpduryje pasirodo motina, jos rankose garuoja didelis dubuo.
Po pusvalandžio kriminalistai praneša, kad sekmadienį apvogta šešiasdešimt penkerių miestelio gyventoja Marytė Gliaudelienė. Keisčiausia šioje istorijoje, pasak kriminalistų, kad nei buto langai, nei durys nebuvo išlaužtos, o dar keisčiau, kad jokie vertingi daiktai iš buto nedingo, šeimininkė pasigedo tik pusantro metro aukščio medinės Jėzaus skulptūros, kelių mirusio vyro drabužių ir gabalo dešros, kurį šeštadienį nusipirko turguje. Marytės kaimynai pasakoja, kad jokių įsilaužimo garsų negirdėjo. Tiesa, priešais gyvenanti Galina Sinkevič staiga prisimena, kad lipdama laiptais sutiko apačion besileidžiantį įtartiną vyriškį, kurio plaštakos buvo kruvinos. Galina lenkė, jos akcentas siaubingas.

Žvelgdamas pro langą Jėzus mąstė, kad daugiau šitaip neištvers, kad laikas apleisti šiuos namus ir pradėti naują gyvenimą. Pasiknaisiojęs po senus mirusio Marytės vyro drabužius, laikomus sandėliuke, Jėzus susirado labiausiai jam tinkančius. Atsarginiu raktu atsirakinęs duris žengė į laiptinę ir vėl jas užrakino. Pradėjo leistis laiptais. Antrame aukšte prasilenkė su viršun lipančia moterimi.
– Laba diena.
– Laba diena.
Lauke pliaupė kaip iš kibiro, tačiau Jėzui tai buvo nė motais. Rankovėje jis slėpė gabalą kaimiškos dešros.

Gabrielius mina namo

Tavo vardas – kaip angelo, kuris tyliai įskrenda pro pravirą langą ir prisėda ant mergelės Marijos lovos krašto. To angelo sparnai skaistesni už skaisčiausią liepsną, o akys – du neįtikėtino dydžio ir skaidrumo deimantai, kuriais jis kiaurai skrodžia iš baimės virpančią pusnuogę Mariją.
– Nebijok, – ramina angelas, – aš tavęs nenuskriausiu. Pasirodžiau tau tik tam, kad praneščiau svarbią žinią.
Nors gili naktis, kambaryje šviesu kaip giedrą pavasario dieną.
– Kokią žinią? – be žodžių klausia Marija.
Angelas pasislenka arčiau nekaltos mergelės, o tada sako:
– Netrukus tu pagimdysi Dievo sūnų, kuris išganys visą pasaulį.
– Aš nenoriu Dievo sūnaus, – pradeda kūkčioti Marija, – aš apskritai dar nepasiruošusi turėti vaikų, tegul Išganytoją pagimdo kuri nors kita.
– Dievas pasirinko tave, – sukužda angelas ir delnu švelniai perbraukia per juodus, melisa kvepiančius jos plaukus, vešliomis garbanomis krentančius ant pagalvės.
– O dabar miegok, – sako jis, ir kambarį vėl paskandina akla tamsa, lygiai po devynių mėnesių pasauliui išspjausianti kelrodę žvaigždę, kurią vėliau keli kareiviai negailestingai prikals prie kryžiaus.

Tu visai ne angelas, Gabrieliau, o tavo žmona – ne Marija. Šiąnakt jūs pasimylėjote, o maždaug po pusvalandžio atsukote vienas kitam jaunas nugaras ir kietai užmigote. Visada šitaip užmiegate, tačiau tai nieko nereiškia: po septynerių bendro gyvenimo metų tu vis dar beprotiškai myli savo žmoną. Na tai kas, kad kartais svajoji pasidulkinti su Margarita, kuri dabar stovi kitoje šlifavimo staklių pusėje ir gaudo iš jų išlendančias parketlentes. Na tai kas, kad kartais, mylėdamasis su žmona, slapta pagalvoji apie Margaritą.
Taip, Margarita graži, tačiau jos grožis skirtas ne meilei. Lentpjūvėje labai nyku, ir prieš mėnesį pasirodžiusi Margarita bent šiek tiek prasklaido šią į kūną besismelkiančią nykumą.
– Perspėk, jei pradės deginti. Pakeisim popierių, – sakai jai.
Jau visą savaitę esate porininkai: tu leidi, o ji gaudo. Likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos, tu išpūsi stakles, ji šiek tiek pašluos aplinkui, o tada nuaidės skambutis, ir jūs draugiškai plepėdami patrauksite link persirengimo kambarių.
Ji žengs šiek tiek priekyje tavęs, ir tu slapčia grožėsies jos užpakaliuku. Margaritos užpakaliukas riestas ir stangrus. Mielai per jį pliaukšteltum, tačiau tai, kaip minėjau, nieko, ničnieko nereiškia.

Po darbo keliais žodžiais persimeti su sargu Genadijum, kuris trypčioja prie vandens rezervuaro ir rūko.
– Tai nusipirkai dviratį? – klausia sargas.
– Aha, nusipirkau.
– Nu neblogas, neblogas.
– Vokiškas. O ir kaina visai pusėtina.
Tavo plaštakos kietos ir šiurkščios. Jos tvirtai įsikibusios vairo rankenų. Tolumoje šviečia pirmieji miestelio žibintai. Lentpjūvė, kurioje dirbi jau ketverius metus, – šiek tiek už miestelio. Tau patinka dirbti vakarinėje pamainoje, tai daug geriau nei keltis penktą valandą ryto, o paskui pusę dienos stovėti prie staklių ir žiovauti. Tu mini dviratį, o gaivus vėjas taršo plaukus, pilnus skiedrų. Dešine dar tvirčiau suspaudęs vairą, kaire iš kelnių kišenės išsitrauki telefoną. Po vienuolikos dešimt. Skambini žmonai, tačiau žmonos telefonas užimtas.

Pralenki pirmuosius daugiabučius ir neseniai į naują vietą perkeltą paštą. Priekyje – vienintelis miestelio šviesoforas, kuris, tau kertant sankryžą, mirksi geltona šviesa.
Staiga krūtinę užlieja sunkiai nusakomo skausmo banga, o akyse aptemsta. Tai trunka vos vieną akimirką, ir tu kaip niekur nieko nuvažiuoji toliau. Tikriausiai pervargau, pagalvoji. Šiandien po pietų užsikimšo vamzdžiai, ir tau drauge su Kieša ir Mareku kaip reikiant teko paprakaituoti. Tuo metu tavo seksualioji porininkė flirtavo su Rička. Matei, kaip žiba jo akys. Jei Margarita būtų tavo žmona, duotum Ričkai į dūdą.
Tačiau tavo žmona daug geresnė už Margaritą. Savo žmonai niekada neleistum dirbti lentpjūvėje.
Važiuodamas vėl jai pasuki, bet vis dar užimta.

Priekinio prožektoriaus skleidžiama šviesa lenda po dviračio ratais. Priekyje: parduotuvė, policijos komisariatas, vaikų darželis. Nors darbo valandos seniai pasibaigusios, antrame darželio aukšte dega šviesa. Velniai ten žino, gal kokia užsisvajojusi valytoja plauna direktorės kabineto grindis.
Už šito darželio – daugiabutis, kuriame gyveni: antra laiptinė, penktas aukštas, šarvuotos durys dešinėje.
Tačiau kaip tu nustembi, Gabrieliau, kai vietoje dešimtu numeriu pažymėto Sodų gatvės namo staiga pamatai medžiais apaugusį parką. Sustoji, nulipi nuo dviračio. Priekinis prožektorius užgęsta. Tamsoje spindi ratų atšvaitai. Sutrikęs dairaisi aplinkui: štai parduotuvė, štai vaikų darželis, kiek tolėliau – autobusų stotelė. O namo nėra. Vietoje daugiabučio vėjyje šlama aukšti klevai storomis šakomis, po kuriomis glaudžiasi keli suoliukai. Vėl skambini žmonai, bet telefonas vis dar užimtas. Su kuo ji taip vėlai plepa?

Ant vieno iš suoliukų sėdi du vyrai. Jie rūko papirosus ir geria pigų vyną. Pasak jų, jokios Sodų gatvės šiame miestelyje nėra ir niekada nebuvo. O štai suoliukas, ant kurio jie smagiai leidžia laiką, čia jau daugiau nei du tūkstančiai metų.
– Kažką painioji, – sako į a. a. tėvą panašus vyras su uodegėle.
– Gurkštelk, – puspilnį butelį atkiša kitas.
– Tavo vardas kaip angelo, tačiau tas angelas jau seniai ne angelas, jis išdavė savo Dievą ir dabar dega pragare, – ironiškai šypsosi pirmasis.
– Netrukus ji pagimdys berniuką, kuris išganys pasaulį, – paslaptingai taria antrasis ir numetęs papiroso nuorūką užmina ją kulnu.
– Bet ji nenori to berniuko, – bando prieštarauti a. a. tėvas.
– Nuo jos norų tai visiškai nepriklauso.
– O dabar miegok, miegok, mieeegoook, – abu staiga uždainuoja, ir jų balsai vis labiau panašėja į greitosios sirenų kaukimą.

Tu nesupranti, kas vyksta, Gabrieliau, ir tau baisu. Velniškai baisu. Tie pamišėliai sėdi ant suoliuko, geria pigų vyną ir dainuoja. Tu paleidi dviratį, ir dviratis kaip kokioje sulėtintoje kino juostoje virsta ant šono. Nuo smūgio vienas pedalas nulūžta, abu ratai sulinksta pusiau, o priekinis žibintas išsitaško į šipulius, kurie kelių metrų spinduliu pažyra į visas puses. Šiaip taip kišenėje sugrabaliojęs telefoną vėl skambini žmonai. Atsiliepk, maldauji – – –
– Klausau? – kitame gale pasigirsta moteriškas balsas.
– Agnė?
– Taip.
– Agnė Kavaliauskienė – Gabrieliaus Kavaliausko žmona?
– Taip, kas nutiko?
– Jūsų vyrą sankryžoje prie pašto partrenkė automobilis. Deja, nuo daugybinių sužalojimų pakeliui į ligoninę jis mirė.
Aukštai danguje spindi šaltos, viskam abejingos žvaigždės.