literatūros žurnalas

Aldona Elena Puišytė. Rapsodijos

2016 m. Nr. 2

 

Tas vėjas, tūkstantmečių vėjas, kokią žinią neša virš miestų
ir kaimų, ką jis prisimena, ką jis dejuoja, kokias rapsodijas gieda
tas vėjas, tūkstantmečių vėjas neramus?

 

Kas keliasi ten iš prosenių sapno, sėda ant žirgo raitelis baltas,
kokio jis pulko, kieno žygūnas, kur jisai skuba pro piliakalnių tylą,
toksai ryžtingas, toks bebaimis – kur?

 

Kadaise tenai, prie senos upelės, dūzgiant vidudienio bitėms
liepos viršūnėj, mąsčiau, gyvenime, apie tave, o svetimos jėgos,
klastingos ir piktos, šėlo tautos likime.

 

Sužeidę kalavijai jau nuskandinti užmaršties gelmynuos,
o žaizdos tebegyja. Jei liudyt palikta esu, aš dar kalbėsiu, nes
krenta į širdis abejingumo pelenai.

 

Senas žodynas, baltų sena kalba svaigina it subrandintas
vynas. Užburia jos pirmapradis aidas iš darniųjų visatos sferų,
iš sąskambių su amžinaisiais pradmenim.

 

Pasaulio triukšmuose renkuosi aidžią nuošalės tylą, ataidi
iš jos gilumų kosminiai ritmai, kur tebesklando kurianti Dvasia
virš siautėjančių chaoso vandenų…

 

Ilgiuos širdies drungnumą išdeginančio žaibo, dieviškos
vėtros nuo Horebo kalno, nuplėš jinai, kas melaginga, netikra.
Trokštu gyvojo Žodžio maloningos patirties.

 

Nudegink lūpas teisybės ugnimi, burną atverk lyg šaltinį
laiko uoloje, tesrūva prokalbės versmė, tealma tyliai žodžiuos.
Gal užmaršieji atpažins savo šaknis?

 

Kas atvers esmę, nušvitusia širdžia žvelgs į tai, kas išlieka,
bylos, kas gyvastinga, protėvių kalba iš amžių žodyno ir liudys
ne raidės, o kuriančios Dvasios žyme.

 

Švyti tarp žodžių, kas neišsakoma, nes žodis yra lyg daikto
dvasia: poeto pažadinta, ji daug ką prisimena, kužda ji žodžiui
kitam ir gieda. O, kokia slėpininga žodžių gelmė.

 

O kur brandusis įkvėpimo vaisius, kurio nesulestų plėšrūs
laiko paukščiai? Lekia pulkas besotis virš tyliųjų žodžių lauko,
grėsmingai šiugžda tamsūs jų sparnai…

 

Trokštu pajusti liepsningąją dvasią pirmųjų krikščionių,
tikrumo ir ilgesio kaitrą, katakombų drąsą su slaptais ženklais
atpažinimui, aršiame pasauly būti kaip jie.

 

Kas įveikė save, pasaulio klasta nebaugina, kuprinė lengva –
ką beatimsi? Verks vargšas turčius, kai rūdys ir kandys suės jo
lobius, ašaros krisdamos lyg variokai žvangės.

 

Dienų žvangesy mano širdis tylos sklidina. Sese vienatve,
jau niekam neskolinga, nuošalės šviesusis liūdesys tik mano.
Žinau: šito kelio niekas čia nepakartos.

 

Ir žemiška, ir dangiška kryžiuojas mumyse nei kryžius? –
nuo to lemtingo mirksnio, kai laikinumą apglėbė Amžinasis.
Mums duota laisvė pasirinkti klaidžiame kely.

 

Tikiu, jog atimta nebus, kas pažymėta amžinumo ženklu.
O laikinumo spalvotos putos tiek tevertos, kad alkanas laikas
jas prarytų. Ištausoti, kas neatšaukiama yra.

 

Kokios Galios mus lydi planetos keliais dulkėtais, vėtrų
pagairėj apsiaučia nematomu šviesos apsiaustu, per šio būvio
tankmę erškėčiuotą veda, laimina, gydo – kas?

 

Nesuvokiami dangiškieji: ar lemia jie likimus? Nežinom,
kas bus duota, kas atimta, po kokia padange aidės rytoj mūsų
žodžiai. Sunku susitaikyt, neklausti: kodėl?

 

O meditacijos glūdumoj ir vėl netikėtas dvasios žaibas, –
jį sugauti dar vilies, pažvelgt į veidą liepsnotą, ne šios žemės
svečią slėpiningą ir paklausti: kas esi?..

 

Šviesuliai sūkuriuoti, spindintys, skrieja visatoj, gal ir jie
dvasios broliai? Ir sielos kosmosas ugningas budi, ieško savo
vienintelės orbitos šių laikų drungnumo apsupty.

 

Antai jaunas pranciškonas žvelgia į žvaigždėlapių didybę,
priblokštas visatos įstabumo… Esam vaikai bedvasės epochos:
prigesusios akys, įsižiūrėjusios į dulkę irią – pernelyg.

 

Kibirkštys, iš perskelto akmens išlėkusios, argi jos nebyloja
apie viską persmelkiančią meilės Dvasią? Visatą žvaigždėtą
ir varganą žvirblį laiko apglėbusi jos išmintis.

 

Ką skelbia žvaigždynai, mėnulio drignė geltona, strazdo
giesmė ankstų rytą? Ka~lba ir slapti ženklai, o mes nemokam
jų skaityti. Liudija Kūrėją ir lelijos forma tobula.

 

Atomo sandara, kvantai, kosmoso vaiskūs žvaigždynai…
Puikybės pilnieji, kaip mažai mes težinom. Mirties atskleisty
ar suprasim, kokia visatos begalybėj mūsų vieta?

 

Beribės erdvės ir jose paklydus gyvastinga žemė. Iš kur
čia nusviesti į pelenus ir dulkes, nuo kokių viršūnių nupuolę,
jei mumyse toks begalinis, toks skaudus jų ilgesys?

 

Didinga žėrinčioji visata, gal ji atsimena, jinai gal žino? –
mįslinga jos tyla. Šviesulių slaptybėj, sūkuriuos jų ugniniuos,
kosminiuos virsmuos gal ir mūsų likimų tąsa?

 

O ką mes žinom, kai sapnas iš anapusio sferų, keistųjų
vizijų kūrėjas, mus aplanko, kai kasdienybė staiga nutolsta,
daiktai nusigręžia, švinta slėpiningi reginiai.

 

Kieno ta siela, tartum vėjo blaškoma liepsna žydraakė,
ko nuliūdus? Rimsta, kyla į viršukalnę skaisčiasniegę: kieno
ji, ko ji sušmėžavo prieš nustebusias mano akis?..

 

Keista, baugi sapnų šalis, siluetų spindesys joje bevardis,
tik sąskambiai garsų, tik erdvės žydros begalinės, dvelksmas
Dvasios vėjo virš slėpiningų būties vandenų.

 

Ar sielos atspindį matei visatos veidrody mįslingam, ar
regėjai akis jos žvaigždėtas ir melsvo aukso gijom siuvinėtą
spindintį rūbą: ar atpažintum, jog tai ji?

 

Kitų pasaulių aidas ataidi į sapnus? Vaivorykštei spalvų
grįžtant į baltą, vėl ištrykš iš jos regėjimais spalvingais. Kas
tai? Nesuvokiamas būvis. Pasitikiu, bet ir bijau.

 

Sapnuotojai mes blyškiam pakrašty, iš kosmoso tolybių –
neįžiūrimos dulkės, kur lekiam visatoj, ką taip vejamės, ką
viliamės atrasti tarp tylinčių žvaigždynų – kur?

 

Kas viešpatauja tyloje begalinėj tarp sūkurių liepsnotų,
kas jų orbitoms nubrėžia kryptį dėsningą ir galaktikas laiko
virš prapulties bedugnių, kosmoso nuošalėj – mus?

 

Žėruojančių žvaigždynų spindesy – slėpininga didybė,
o mūsų dvasios šviesuliai, kaip jie, ar spindi? Įnoringos jų
orbitų sukimosi kreivės ar neardo kosminės darnos?

 

Kas vienija visatoje mus į vieną seseriją-broliją: žmogų
ir žuvį, dulkę ir žvaigždę? Nuojauta kužda, o įvardyt bijau, –
žemiški žodžiai neišsako slėpingos Esaties.

 

Kaip apsakyt pasaulio grožį įstabų ir šiurpų jo bjaurumą?
Guodžia palaimos blyksniai, žeidžia skausmo ašmenys aštrūs:
ėjimas lemtinga, neatšaukiama gyvasties briauna.

 

Blaško keisti viesulai ir kausto laisvą dvasią. Kas laisvina,
gydo, kas guodžia, kai regi save be kaukių meditacijos gyly? –
kai ūmai supranti, kad esi dulkė ir amžina kibirkštis.

 

Kas ten stovi kryžgatvy, abejoja, kuri kryptis yra tikroji? –
visi mes nešamės slaptas abejones ir ieškom kelio. Kas į širdis
pasėjo tą abejonių sėklą, kas laisto nerimo šaknis?

 

Žodžių bijau nudėvėtų kaip rūbas palaikis ar sendaikčių
rinkoje nupirktas daiktas, lytėtas daugelio rankų. Nesutepto
garso ilgiuosi, bylojančio gyvastinga tikrumo kalba.

 

Mes, mirtingieji, ko gi taip ilgimės, kai vakarėja ir daiktų
laikinumą apglėbia tamsėjanti prieblanda, kai spalvos panyra
į tamsą, kai ilgesys gilėja, ko mes taip ilgimės – ko?

 

Mistiškoj tyloj ką regi, nubudusi siela? Tavo sesuo ramioji
vienuma, gailestis tavo brolis dvynys, jie atmesti šio pasaulio
gudriųjų. Paprasto nuolankumo iš smilgos išmok.

 

Tebus palaiminti, kas liūdi: vieniša širdis, išsiilgus artumo,
sužeisti neapykantos ašmenų, visi apleisti ir atstumtieji, tegul
juos paguodžia geroji Žinia: jūs Karalystės vaikai.

 

Daugel žmogui yra pažadėta, o praeina jis ne sykį pro šalį,
neatpažinęs paveldo savo, troškuliu kamuojas lyg dykroj alsioj
vejamas samumo, nors trykšta arti krištolinė versmė.

 

O būna atrastas, ištausotas lobis, tikras, piršto atspaudu
pažymėtas, andai regėtas lyg pažadas, išsipildęs atėjus metui.
Taip subręsta laikinasis buvimas, persmelktas dvasia.

 

Kas yra Tas, kuris lydi, nematomas, bet esantis, kas jis?
Švyti jo siluetas, blyksteli tarpais kontūras lengvo jo sparno.
Pakilt ir išskrist gal norėtų, bet laiko meilės trauka?

 

Amžinybė arti, persmelkia nei šviesa net lekiančią dulkę.
Ko bijai, nuliūdus širdie? Gal sielos šviesa amžino Šviesulio
budinti sesė, sušvitus pro dulkę, neužgesinama, įstabi?

 

Šviesos branduoly, žaibų sūkury kas kuria žėrinčią visatą?
Gal angelai, jie mūsų broliai? Tik klausiu, liudiju mistinį ryšį,
kosmoso sferų darnų ritmą, taurų sąskambį sielų artimų.

 

Šviesulių atspindžiai žemės šaltiniuos, gal kosminių galių
ugniniai ženklai? Kai Apokalipsės karštas vėjas lėks per žemę,
kas atsilaikys iš mirtingųjų, kas lyg vaisiai krečiami?

 

Spindulinga šviesa persmelkia visą visatą. Įstabus reginys
reginčiam kitokiu žvilgsniu, šiurpas ir palaima nors mirksniui.
Bet regėjimo dovaną temdo mūsų pačių širdies tamsa.

 

Tai malonė ir kryžius: dėkok ir būki nuolanki. Esi tiktai
kibirkštis to Žaizdro nemirtingo, įsiliepsnoji, kilus Dvasios
vėjui. Vėl prigesi, rami skaidruma dvelks iš giesmės.

 

Kokių žvaigždynų link skubi, mintie neramioji, į kokius
galaktikų tolius? Sustok. Viskas, ko ieškai, atspindžiu virpa
nurimusioj sieloj, skaityk mistiškus ženklus, atpažink.

 

Vėjas vyšnios viršūnėje, žydinčio jazmino kvapas, balto
karvelio skrydis virš sodo. Nuošalės tyla, sąskambiai sieloj,
ką jie byloja? Įsiklausau į gelmę viltingą, budžiu.

 

Gal viskas iš ten: melodija, simbolis, ritmas? Mes tiktai
užrašom? Prometėjiška puikybė pamiršo: tik Vienas kuria
pasaulį iš nieko, mes gi semiam iš jo aruodų pilnų.

 

Džiaugsmas ir liūdesys, šviesa ir šešėliai, neapykanta
ir meilė, proto ir širdies ginčai, visur tos prieštarų grumtys.
Kas jas sutaikys, kada, kokioj tikrovėj – kas atsakys?

 

Gal metakalba galėtų išsakyt, kas neišsakoma? Nykus
žodžių triukšmas nustelbia kuždesį tylų, uždengia it rūkas
spindinčią saulę, o kaip įvardyti visa – nežinau.

 

Kas žino, iš kur ir kodėl ištrykšta širdies nušvitimai?
Tik atšvaitus regime čia, tik atšvaitus blyškius, tik šešėlius.
O srūva šviesa ir liudija jos Šaltinį anapus tamsos.

 

Tai jisai, Tylusis, visur palikęs jo kūrybą liudijančius
ženklus, jis Autorius slėpiningas, ištaręs buvimo amžinąjį
Žodį. Jo Vardas anapus vardyno, neištariamas, aiman…

 

Sakai, kad pažįsti pasaulį? Žinai, kas žmogus, materija,
buvimas? Ir klausimų nekyla? O aš nei būties, nei žmogaus
nepažįstu: išties tai slėpininga, tamsi gelmių gelmė…

 

Plečias nežinios horizontai, baugina. Kaip vaikas bailus
laikos tvirtos tėvo rankos, laikausi ir aš Slėpiningojo, kuris
protėviui Mozei iš Liepsnojančio Krūmo tarė: „ESU…“

 

Pelenai, pelenai, pelenai čia sudegusių dienų, pelenai
mirusių žodžių, vilčių pelenai. Kur išsisklaidė jų liepsnos?
Ir ką bylos mūsų pėdos, paliktos kaugėse pelenų?

 

Ką rašo netvari ranka, nejau vien tik žodžiai? Ar glūdi
juose dvasios kodas? Jo šviesa neregima srūva tarp žodžių,
švyti regintiems, kurie dar budi šio amžiaus tamsoje.

 

Koks keistas vėjas iš nakties pakilo. Žvaigždynų šaltas
tviskesys virš sodo srūva. Neklausinėk ir atsakymo nelauki.
Girdi: kažkas gatve prabėga ir prapuola vėjuotoj nakty.

 

Nemoku išskaityti žemėj paliktų ženklų, ko klausinėju
apie dangiškuosius? Klystanti, mirtinga, neaprėpiu daugiau,
nei man leista, nematau aiškiau, nei atverta širdy.

 

Veltui statyti bandom žemėje saugią buveinę. Viesulai
įsiveržia, negailestingai sugriauna iliuzijų bokštus ir išveja
į darganą, į geliantį speigą… Kas atsakys – kodėl?

 

Sapnuos nušvintantys antgamtiniai vitražai čia ir dabar
nubudusiai sielai byloja: tikėki Esančiojo meile. Jo pervertos
rankos žėrintį kosmosą laiko virš niekio prarajų.

 

Didžios malonės valanda, ar ji palaimins mūsų likimus? –
verti jos ar būsim, ar ją atpažinsim, ar dėkosim, kad palytėjo,
nusileidusi ant maldai ir atgailai nulenktų galvų.

 

Kūrinijos mįslė, kodėl ji kamuoja man protą? Tariu sau:
liaukis! Gal tai Pažinimo medžio vaisiaus genas, jo nuodas?
Dulkėj įžiebta gyvybės kibirkštie, nurimki, dėkok.

 

Žvelk į sielos gelmę tyloj, į atspindį lyg šaltinio ramiam
paviršiuj. Neklausk, kas esi. Išskaidrėjus širdis gal atpažins,
ramybė apgaubs tarsi vaiką našlaitį patirties grynume.

 

Sakau: Begalinis, aiman, tai tik žodžiai. Slėpiningas jisai,
neišsakomas, neįvardysi jo žemiška kalba. Yra tiktai Vienas,
kurį įvardyti drįstame: Kristus, bet ir jisai – Slėpinys…

 

O mistikų sielos aiškiaregės, kiek daug joms buvo duota, –
nuolankume gauta malonė, bet ir jos puolė kniūbsčia į dulkes,
Nesutvertojo atspindį išvydę, suvokę mirtingųjų ribas.

 

Dievo žaibų liūtį atlaiko tiktai nuolankieji. Pernelyg arti
priartėjus, ūmai apakina jų šviesa: Helderlinas, Čiurlionis…
Bet dvasios išlydžiai švyti jų žodžiuose ir spalvose.

 

Spinduliu perverta širdis skundžias tyloj. Taip skundės
Izraelio pranašai ir meldė ramybės, bet neatšaukė, kas buvo
dangiškųjų įsakyta. Jie liudijo ligi lemtingos ribos.

 

Tai jie, dvasios protėviai iškilnūs, seniai gyvenę šitoj
planetoj, bet jų įžadai tebegalioja ištikimiems pasekėjams,
jų paveldėtojams, kryžiumi paženklintame likime.

 

Ar daug liks nepasakyta? Neišsakomo buvimo slėpinys
sieloj saugiai paslėptas, jis vienas išsaugoti vertas, apgintas
nuo smalsuolių plačiaburnių, Karalystei jis priklausys.

 

Šviesą įkvėpk, kosminę meilės Ugnį, ji tamsą išsklaido,
išdegina proto drungnumą, persmelkia širdį. Tiek tepasako
žodžiai, o giliau vien bekraštė ir spindulinga Tyla…

Rainer Maria Rilke. Duino elegijos

2022 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė / Rainer Maria Rilke (1875–1926), vieno didžiausių vokiečių literatūros moderniųjų klasikų, kūrybos viršūnėmis laikomi du poetiniai ciklai – „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“.

Friedrich Hölderlin. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė / Broliai mielieji! Gal bręsta gelmėj mūsų menas.
Dar šėlsta jaunystė, bet metas artėja, kuomet
Ims švisti grožis tylusis ir tobulumas,
Būkite tik pamaldūs, kaip graikai kadais!

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Aldona Elena Puišytė. Ką gyvenimas įrašė

2013 m. Nr. 7 / Kyla vienas po kito atminties erdvėje ankstyvos vaikystės vaizdai, blykčioja – daiktų formos, spalvos, garsai, kvapai. Prisikelia, kalba, džiugina ar liūdina. Švysteli išėjusiųjų į amžinybę artimųjų veidai, ataidi jų žodžių nuotrupos…

Aldona Elena Puišytė. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 11 / Žinau: yra Gailestingasis, kuris audras nutildė andai ir saugiai
ėjo ežero paviršium. Sėdėjo Jis prie vakarienės stalo ne su didžiūnais
išdidžiaisiais ir ne su teisuoliais fariziejais

Aldona Elena Puišytė. Vakaro vigilijos

2005 m. Nr. 1 / Dabar tariu: palaimintos amžiams tebus žibuoklės ir laukų lelijos, skaidrūs šaltinių vandenys, ūksmėtosios giraitės, saulėtekiai, kuriais grožėjaus andai, oras, vidurdienių kaitra, darbai ir nuovargis…