Viktorija Daujotytė. Iš patirties – iki nepaslapties
2016 m. Nr. 1
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Apie Ramutės Skučaitės pastarųjų metų kūrybą
Atmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo, jei ieškosime pirminio žmogaus pasaulio analogijų. Kartais vyresnė, o kartais ir jaunesnė. Tai, ką giliausiai patiriame, giliausiuose sąmonės kloduose ir paslepiame. Iki to laiko, kai atmintis paprašys savo teisių – atsiverti, kalbėti, liudyti, kai pasijus (arba vėl pasijus) kūrybinga. Patirties įgalinta ir įgaliota atmintis veikia ir įprastai, netgi kasdieniškai, ir kartu ypatingai, išskirtinai. Taip, kaip veikia ir menas – ir paprastai, ir išskirtinai, vienkarčiu būdingumu, bet ir apibendrinimu.
Jau turėtume pastebėti, kokia suaktyvėjusi ir suintensyvėjusi yra Ramutės Skučaitės kūryba, lyg atvėrusi nenaudotus, nepanaudotus savo patirties ir atminties resursus. Poetė yra ir viešai prasitarusi, kad daug ką dariusi lyg pavėluotai, atsargiai, tarsi pati save apribodama. Bet tai, kas buvo tarsi redukuota, niekur neišnyko, tik kaupėsi, kristalėjo. Komplikuota biografija: 1949 metais ištremta į Sibirą. Dirbusi sunkius miško darbus. Prisižiūrėjusi baugių likimų. Bet mačiusi ir šviesos, sutikusi mokytojų. Studijavusi Irkutske. Mokytojavusi Zimoje, vis ir poezijoje pasigirstančiame varde. 1956 metais grįžusi į Lietuvą. Su kita patirtim. Su kitais ir atminties resursais, pridengtais, užslėptais, skausmingais. Netekusi pačių artimiausių. Formaliai priklausanti 1930-ųjų metų gimimo kartai, bet į ją neįsiliejusi. Labiau pasigręžusi į kūrybą vaikams (daugiau nei dvidešimt knygų), dalyvavusi kuriant tokią sudėtingą pedagogikos sritį kaip vaikų, mokinių žurnalai, knygos, apskritai – ankstyvoji mokyklinė didaktika, siekianti aktyvinti vaiko mintis, galvojimą. Tikrai – visą gyvenimą išlaikyta mokytojystė, tikėjimas, kad žmogui, ypač mažam, galima padėti. Kad žodis yra svarbus. Muzikos dalyvavimas – nuo eilėraščio vaikams iki operų libretų vertimų ir rašymų. Įstabi įtraukianti eiliavimo, eiliuoto pasakojimo magija, taip dosniai atsivėrusi poemėlių knygoje „Ant ledo atsirado rožė“ (2013). Dar iki jos – puikių Charles’io Perrault „Motulės Žąsies pasakų“ vertimai, elegantiški, lengvi, sklandūs, pasakiški.
R. Skučaitė pasaką mato plačiai. Mato pasakos šaknis – ten, kur akimirkai tikrovė prasiskiria gilesniam nei ji pati tikroviškumui, prie tų šaknų gerai jaučiasi ir eilėraštis, jo metaforos. R. Skučaitė jaučia lietuvių, bet ir pasaulio pasaką. Pasakoje giliausia žmonijos atmintis, ir ji rodo pirminio žmogaus pasaulio bendrumą. R. Skučaitės kūryboje nėra griežtų perskyrų tarp savo ir kitų. Tiek mūsų, kiek pasiimame ir iš kitų. Perskaitome. Išsiverčiame. Marinos Cvetajevos likimas, šiurpiai tikroviškas, bet juk ir pasakiškas – kaip galėjo būti tokio poetinio talento moteris, kurios eilėraštį išversti iki šiol tebėra sunkus uždavinys ir geros technikos poetams. R. Skučaitė yra šį uždavinį išsprendusi, tiksliau sakant, parodžiusi, kad galėtų išversti iš M. Cvetajevos daug daugiau, kad užtektų gražiai dvikalbei rinktinei.
Ir tokiam sunkiam vertimui argumentas, kad suderina aukštuosius žmogiškojo pasaulio registrus su pačiais mažiausiais, jau tik iš virpėjimo ir tejaučiamais. Tokio virpančio subtilumo eiliuota pasaka „Ten, kur papartynas“ (knygoje „Ant ledo atsirado rožė“) – apie šešėlius, apie Didįjį ir mažuosius – spygliukų – šešėliukus. Gražiai sueiliuota, dominuojantis triskiemenis silabotonikos metras, gretutiniai rimai, ir paprasti, ir išradingi. Gera eiliuotoja yra R. Skučaitė, gerą eiliavimą derinanti su jautriomis ir išmintingomis žmogaus pasaulio pagavomis, su tuo, kas jau atskleista, jei ir tokio didelio meistro kaip Hansas Christianas Andersenas, ir kas dar nepagauta, – kaip mažųjų šešėliukų lemtis. Kad tie šešėliai ir šešėliukai toks tylus atradimas, rodo ir rinkinio „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) eilėraštis „Netikrai“. Ir vėl – nėra ribos, patirtis ir atmintis viena ir vientisa.
Pirmoji poezijos knyga – „Žydintis speigas“ (1965). Kelios vėlesnės poezijos knygos kultūringos, savitos, bet tarsi dar sustojančios prie nežinomos ribos. Nedažnas atvejis, kad vėlyvoji kūryba lenktų ankstyvesnę, lyg būtų atsivėręs kitas kvėpavimas. Riba, kurią galima nujausti: nepriklausoma Lietuva, bet neskubant, nieko nedeklaruojant, įsiklausant į laiką ir save, intensyviai dirbant, neteisiant, labiau teisinant. Nes jau tarsi įspėta ir perspėta: „Mano laiką skaldo mano klaidos, / Netgi tos, kurių nepadariau“ („Klaidos“). Neužmirškime ir savųjų klaidų, padarytų ir nepadarytų.
Etapinė knyga „Takelis iš naujo“ (2001) – tikrai labai graži knyga, sukurta kartu su Jūrate Račinskaite; autentiška patirtis, liudijimai nuotraukomis ir tekstais, gyvenimo atkūrimo ir perkūrimo pasažai, veikiantys tikrumu. Savita knyga, lyg kokios iš vidaus atsinaujinusios poetikos, – „Varinis angelas“ (2006). Iš karto dar nebuvo galima numanyti, kad ja prasideda lyg kokia tęstinė poetinė programa.
Nacionalinė kultūros ir meno premija (2009), įvertinusi tai, kas padaryta, bet ir tarsi sustiprinusi pasitikėjimą savo galimybėmis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos serijoje „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai“ išleista rinktinių eilėraščių knyga „Ant skilusio akmens“ (2011). Joje, savitai ir kartu patikimai pačios autorės sudarytoje, jau gerai matyti R. Skučaitės vieta lietuvių poezijoje. Ne kaimiškoji, ne kaimietiškoji pasaulėjauta, labiau lietuvių inteligentijos mentalinės linijos, bet neatskiriamos nuo gamtos, žemės jutimų, išgyvenimų. Jautrumas klasikinei lietuvių poezijos tradicijai, atsargiai, oriai įrašant į ją ir jaunų tremtinių skaudžią patirtį, pradedant ją atverinėti. Svarbi pozicija, išsakyta „Autorės žodyje“: „Niekas niekur nedingsta: nei laimės, nei nelaimės, nei gera, nei bloga. Visa tik susiranda atminty vietą ir gyvena taip, kaip gyvena tavyje tie, kurių nebepaliesi, nebepamatysi, nebeišgirsi. Išnyksta tik laikas, kurio laikinume visa tai slypėjo ir paliko savo ženklus – eilėraščius, kartais žinojusius daugiau už tave pačią, nuspėjusius, įspėjusius, gal net – baisu ištarti – lemtingus.“ Atviras savęs, savo lemties, vadinasi, taip pat patirties ir atminties siejimas su kūryba, su eilėraščiais. Eilėraščiai ir bendrojo, ir atskirojo žmogaus laiko ženklai, nepriklausantys tik juos sukūrusiam. Patirtis įsigyvena atminty, atmintis yra gyva iš to, kas patirta. Nuojautų partitūros – taip, tiksli metafora, suimanti pagrindinius R. Skučaitės poetinio kelio taškus. Sukurti eilėraštį kaip gerą tekstą, bet jo nesutekstinti, iki teksto nesusiaurinti, palikti atvirą, kalbų, tarsi ieškantį žmogaus, kuriam galėtų būti reikalingas. Kad poeziją galima būtų skaityti lyg didelę žmogaus dramą, suspaustą, suglaustą iki trijų eilėraščių – kaip meistriškame cikle „Taip ir ne“: „Aš nieko nesakiau“; „Aš pasakiau, kad taip“; „Aš pasakiau, kad ne“.
Po rinktinės „Ant skilusio akmens“ vėl tarsi grįžtama prie to, kas prasivėrė „Variniame angele“, prie tarsi dvipolio eiliuoto ir prozinio kalbėjimo, dabarčiai lyg keliagubėjant iš to, kas yra buvę, kas grįžta į sąmonę ir į kalbą. Atskirai matomos, bet artimo patirties bei atminties kodo jungiamos R. Skučaitės knygos: „Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) ir galiausiai „Nepaslaptis tokia balta“ (2015). Galima pastebėti, kaip savitai svarbiosios atminties ir patirties linijos prasitęsinėja, tarsi persirašinėja viena kitoje. Taip, tos linijos iškyla iš patirties, atsigaivina iš atminties, bet jos yra ir sukurtos; to, kas yra eilėraščiu ir eilėraštyje, niekur kitur nėra. Kurti, vadinasi, perrašyti ir patirties, ir atminties rašmenis, perrašyti taip, kaip buvusi patirtis patiriama dabar, kaip ji pamatoma, išgirstama, pajuntama, kaip ją priima ir perima kalba. Naujausia knyga „Nepaslaptis tokia balta“ tad pasirodo kaip dabartis, susiimanti ir iš jau įsirašiusios ir persirašiusios praeities tai, kas joje atsiliepia. Ir tai, kas sąmonę paliečia dabar, šią akimirką – gatvėje, muzikoje, kine, kas ataidi iš laiško, iš knygų, pokalbių. Savita – tas patiriamų įspūdžių persiliejimas, tas kalbų „maišymas“: lyrinio tono, šnekamosios kalbos intarpų, eiliavimo ir pasakojimo, pastovios minčių tėkmės ir staigaus įspūdžio. Tvarkos laikymasis, bet ir žinojimas, kad kiekvieną akimirką ji gali pakisti. Ir iš šypsenos: „Nusistovėjusią tvarką kiek pakeičia / Katė“ („Ne katė“). Sutelkiant dėmesį į naujausią R. Skučaitės knygą, galima pajusti, kaip ji tarsi suima savin dvi ankstesnes, bet kartu ir jas tarsi kitaip atverčia. Ir iš tos patirties, kuri yra svarbi skaitantiems, laukiantiems iš eilėraščio ne tik jo paties pasirodymo, bet ir susitikimo su tais, kurie poezijos knygą ima į rankas.
Ne tik eilėraštis, ne tik eilėraščių knyga yra (ar turi būti) struktūra. Struktūriškas yra ir poezijos laikmetis; kad ir XXI amžiaus lietuvių poezija. Ji turi savo avangardą, priešakinį būrį, nors po trupinį atnaujinantį poetiką, uždaresnę, ne visiems suprantamą, turi ir savo atviraširdžius, leidžiančius eilėraščius už savo pinigus. Būtinasis poetinės laikmečio struktūros dėmuo – eilėraščiai, kurie rašomi iš patirties, iš tos jos dalies, kurią perima poetinė kalba, garantuojanti kokybę, lygį ir kartu suprantamumą, prieinamumą. R. Skučaitės poezijos knygos priskirtinos tam būtinajam laikmečio poezijos dėmeniui: atvira skaitančiam, bet saugoma savitos intonacijos, labiau intonacijos negu poetikos, nors ir neatskiriamų.
Kodėl, iš ko tas savitas R. Skučaitės poezijos knygų būdas, kodėl vienas kitą keičia proziniai ir eiliuoti tekstai? Tai, apie ką kalbama, pasirenka ir kalbėjimo būdą, galbūt pirmąjį sakinį, nuo kurio priklauso kalbėjimo ritmas. Eilėraštis gali iškilti iš pasakojimo kaip jo variantas, gal ir atvirkščiai, eilėraštyje gali slypėti siužeto genas. Tekstai susiję patirties, išgyvenimų lygmeniu, paralelūs, bet ir kontrapunktiški. Prozinius tekstus, ypač intensyvesnius, galima vadinti eilėraščiais proza, bet nebūtinai, trumpi pasakojimai tarsi iššoka iš atminties, lyg būtų jos pačios jau ir nugludinti, taip jūros vanduo nugludina akmenukus, paženklina juos lyg kūrybos ženklais. Daugiausia iš Sibiro, iš tremties laiko; tai ypatinga patirtis, taupi, asketiška, sauganti tikrumą,vardus, daiktus, detales, spalvas. Patirtis, kuri tarp įspūdingumo ar ypatingumo ir tikrumo visada renkasi tikrumą.
„Varinio angelo“ kūrybinė patirtis, iškilusi iš likiminių situacijų, prasitęsusi knygoje „Šviesiai ir tamsiai matys“, pereina ir į naująją knygą „Nepaslaptis tokia balta“, pereina nepasikartodama, atsinaujindama iš tų dvasios resursų, kurių kodas yra nepaslaptis, vėlgi neatskiriama nuo paslapties ar paslėpties. Juk ir nepaslaptis yra ar gali būti, likti giliai pasislėpusi. Net jei ir pačiame paviršiuje. Ir eilėraštis, iš kurio knygos pavadinimas, prasideda paslaptim: „Karalių paslaptys suplūs / Į begalinį vandenyną / Ir ten išnyks. Ir nebebus – / Jos viena kitą paskandina.“ Citatoje, pirmajame eilėraščio „Karalių paslaptys…“ posme, jau galime atkreipti dėmesį į trumpas, lyg kapotas R. Skučaitės frazes, ryškinančias atpažįstamą jos intonacinį ritmą, sintaksinių perkėlimų svarbą: „Jos visos juodos. Nė viena / Nėra iš jų pati juodžiausia.“ Eilėraščio vyksmas, slinktis – atsargus siužetas: paminima paslaptis, lyg pauzė, pertrūkis, eilutė pradedama daugtaškiu: „…Yra kažkur nepaslaptis…“ Ir meistriška pabaiga:
Nepaslaptis:
Tokia balta,
Kad mums ant juodo nematyti…
Ir tarsi visos knygos raktas: nepaslaptis, o nematyti; ir balto ant juodo nematyti ir balto ant balto – ne, nematyti, bet kartais įžiūrima. Ir iš to nematomo įžiūrėjimo eilėraštis gali prasidėti. Ir pasibaigti, dažnai iš teigiančios intonacijos pereidamas į klausiančiąją. Eilėraštis „Toks oras. Mįslė“, prasidedantis lyg kokia žodine formule: „Ne iš namų grįžti ir ne namo“ (formulė toliau ir paminima), perkopiantis vilties ir nevilties sankirtą, tvirtinamą ir gamtos, ir sustojantis klausimu: „Katros bus vakaras, jei tavo buvo rytas?“ Ketureilių kvadratai saikingai ardomi eilučių grafikos, atsargių „laiptelių“.
R. Skučaitės tekstas dažniausiai išteka tarsi iš nuolat jaučiamos jungties: visa, kas yra buvę, įvykę, persirašinėja dabartyje, o jei dar tiksliau – dabartį perrašinėja, perkasinėja ir klausimais, atsakomais ir kartu neatsakomais. Išskirtas, tarsi atskirai viršelyje autografuotas posmas, poetei tikrai būdingas:
Sužinojau meilės skonį,
Sužinojau skausmo skonį,
Atskirties ledinį skonį
Sužinojau.
Ar mažai?
Galima būtų posmą užbaigti pakartotu sužinojau, nebeklausti, bet R. Skučaitės eilėraščio intonacinė banga ritasi kitaip – prieš gesdama ji dar turi tarsi šoktelti – klausimas šį judesį ir įvykdo. Kartais – netikėtas skyrybos ženklas, kartais – staigus pabaigos kirtis. Sutikimas intonacijos būdu gali reikšti ne tik nesutikimą, bet ir pasipriešinimą, savųjų maksimų laikymąsi. Iš prozos teksto „Man buvo trylika…“:
Bet: kas tai bebaigiančiai išeiti kartai buvo svarbu ir brangu, dabartinei – jau ne.
Ne, tai ne.
Tiek (ne, tai ne) užtenka poetiniam sprendiniui, pozicijai, kuri ir žmogaus balse pasirodo kaip intonacija, sutvirtinanti ir įtvirtinanti. Kartos susitinka ne tik pastangomis vieniems kitus suprasti, bet ir oriai tvirtinamomis laikysenomis. Orus tvirtumas geriau už nuolankumą ir nuolaidžiavimą.
Knyga „Nepaslaptis tokia balta“ atsiveria autobiografiniais štrichais, bet iš karto ir tuo, kas jau yra daugiau nei faktai, įvykiai, kas virtę patirties būsenomis. Įvykis, kuris nevirsta būsena, išnyksta iš giliosios atminties, svarbios kūrybai. Pirmieji knygos sakiniai, kurie pradeda ir nepaslapties temą: „Nepasakyta: ne nutylėta, o ištylėta. Kas metų metais, kas dešimtmečiais – visaip.
Prie brolio kapo ištylėta, prie tėvo nekapo, prie mamos ilgo praradimo – kartkartėmis perduodant dalį to ištylėjimo panašaus likimo žmogui…“ Nepaslaptis, nepaslėptis, nepasakyta, ne nutylėta, o ištylėta, nekapas, prie patirties priduriant nepatirtį – ir taip būtų galima brėžti R. Skučaitės knygos prasmės punktyrą, netgi suvokti jį kaip gana naują. Mes patiriame ir nepatirties kainą, mūsų paslėptys saugomos nepaslėpčių. Mūsų kapai apsupti nekapų. Mūsų galimybės randasi ir iš mūsų negalimybių. Tad perspėjama: „Kone suakmenėjusi ištylėjimo prasmė nebegali pavirsti atsivėrimo prasme.“ Bet ištylėjimas turi savo prasmę, kitą nei atsivėrimas. Kas atimta, yra atimta. Tremtį, atskirties nuo savųjų ledinį skonį patyrę žmonės tai patvirtintų. Ir ne tik jie. Kas prarasta, yra prarasta, – liūdna yra ši ištartis, bet priklausanti bendriesiems žmogaus patirčių, neatskiriamų nuo nepatirčių, klodams. Ar to, kad prarasta, suvokimas bent menka dalimi nepasisuka į neprarasties pusę?
R. Skučaitės knygos pasakymus ir ištartis koreguoja sakančiojo sąmonės modusai: noriu, leidžiu, galiu. „Sakau tiek, kiek noriu pasakyti. Kiek sau leidžiu. Kiek galiu“, – pradžia, kuri leidžia pradėti sakyti, bet ir budi, perspėja: „Šitie – dabar ištarti, parašyti – žodžiai uždengia kitus: tebūna tiems kitiems ramu.“ Įspūdis: pasakymu pridengiama nepasakyta ir nepasakoma. Pridengiama moraline sauga: tebūna ramu. Nepaslaptis ir paslaptis keičiasi vietomis. Ir baltoji nepaslaptis yra sesuo juodajai paslėpčiai.
R. Skučaitės naujausios knygos išorinė struktūra iškyla iš įgudusiai brėžiamų likimų, vaizdų, ypač iš Šiaurės laiko, ir individualių būsenų kaitos. Iš perkurtų, individualizuotų Šiaurės vaizdų išskirtinas mėlynos rožės tekstas („Pravažiavo garvežys…“). Šiaurės žmogus, kuris drožinėja, rožės niekada nėra matęs. Nėra patyręs, bet nepatirtis tokia intensyvi, kad bando tą nežinojimo, nematymo slenkstį peržengti. „Bijau, kad nepaklaustų, ar būna mėlynų rožių, žinodama, kad kitokių dažų, kaip šitie, skardinėlėj nuo krabų, net akis rėžiančių, ir su žiburiu čia nerastų. – Bus gražu, – sakau ir sukuosi eiti.“ Grožis, grožio problema, neišnykstanti ir iš skurdžiausio žmogaus gyvenimo. Budinti, budinanti. Meistriškas teksto štrichas to Šiaurės drožėjo mirties dieną išvystas pavasarinis melsvas sniegas. „Jo mėlynumas medinei rožei tikrai būtų tikęs.“ Ne pagal spalvą, o pagal spalvos laiką, būdą, būseną. Persiliejimas – iš būsenos į būseną; taip, poezija yra begalinis sąryšingumas, amžinas grįžimas. Ta mėlyna rožė iš etiudo „Pravažiavo garvežys…“ ir eilėraštyje „Pavasario renesansas“; tikėtina, kad jame ir įgyja gyvą, savarankišką formą, bet ar poetinė istorija būtų tokia gyva be priešistorės, be pasakojimo. Ir koks yra stiprus tas knygos vidinis siūlas (paslaptis – nepaslaptis, kapas – nekapas…), kad rožė taip pat įgyja savo dvynę – nerožę:
Renesansas – tie šąlantys pirštai,
Pavasario kvapas – iš tolo,
Nerožė ant apsnigto suolo
Ir žodis – net žeidžia:
Gražu.
Vidinę knygos „Nepaslaptis tokia balta“ formą veikia atminties ir būsenų kalbiniai sąskambiai. Kad tekstas prasidėtų, tęstųsi, vyktų, reikia, kad sielos būsena suskambėtų žodžiais, kad žodis ir vaizdinys tarsi paremtų vienas kitą. Arba – žeistų. Kad dar kažkas atsilieptų iš gamtos, daiktų, iš muzikos, kurios klausomasi, iš muzikinės pasaulio percepcijos, iš to, kas skaitoma, verčiama. Labai atsargus, bet nujaučiamas intonacinis sąlytis su M. Cvetajeva, jos vertimai tikriausiai priklauso pastarųjų metų išskirtinėms patirtims. Eilėraštis „Penkios arba ne“: „Pareisiu – bus penkios. Dar kris sidabrinė šviesa / Ant sniegino lango, ant draskančios sieną alyvos…“ Ta sidabrinė šviesa – jau savitas pratęsinys, jau lietuvių poetinės tradicijos atgarsiai. Bet antrojo posmo pradžioj vėl lyg cvetajeviški kirčiai: „O gal nepareisiu. Tada nebebus ir penkių. / Minutės nebus, kai eilėraščio posmas ištinka.“
Įdomu sekti R. Skučaitės eilėraščio pėdsakus, vis pajuntant atkakliai brėžiamą savąjį taką. Neabejojant, kad jis yra ir visai atskiras, kaip atskira yra žmogiškoji patirtis, bet ir vis susikertantis su literatūra. Su jos dabartimi ir praeitimi. Su Vinco Mykolaičio-Putino „Rūpintojėliu“. Netikėtas, o ir natūralus, lyg savaiminis bandymas suvokti, kuo „Rūpintojėlis“ ypatingas, sustojant, bet lyg ir atsimenant pirmapradį tikrumą. Pagal žmogaus elgesio tikrumą ir pačiose netikriausiose situacijose knygoje vietą randa ir laiko bei asmens dokumentas – klasės auklėtojos charakteristika gimnazistei R. Skučaitei, dar bandant ją gelbėti nuo tremties.
Tikrumo siekinys. Ir posmuose, kurie perrašyti iš 1949 metų, iš traukinio, bildančio į Šiaurę; ta netikėta frazė, ataidinti ir iš tada dar tikrai neskaityto Henriko Radausko: „Aš namų neturiu.“ Ir jau iš Zimos, vietos, įrašytos ir pirmajame rinkinyje. Sniegynai ir dulkės. Įrašyta tas sunkusis ten ir tada.
Ir pabaigoje pirmojo rinkinio pavadinimo antitezė: „Nežydintis speigas“. Išteisinti sniegą, apsiginti, atšildyti tuos, kam ten teko ir gimti.
Išteisinti, vadinasi, ir išsiteisinti.
Gražus knygos „Nepaslaptis tokia balta“ pavidalas, pilkas ir šviesėjančiai pilkšvas jos drabužis, sukurtas dailininkės J. Račinskaitės. Sniego, sniegynų, gal ir trupančio ledo, priešlapiai pavasarėjančio ledo žalsvumo, bet ir kažkokios apgaubiančios šilumos, kylančios iki nepaslapties šviesumo.
Visos trys knygos („Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“, „Nepaslaptis tokia balta“) – tos pačios dailininkės darbas, dukters ėjimas vienu metu ir pãskui, bet ir atskirai, į poezijos knygą įžengiant iš savo grafikos, scenografijos. Taip, knyga yra ir scena, scena žmogiškajai dramai, jos trapiam vienkartiškumui. Trys knygos – vienodo formato, artimos stilistikos, kurią galima apibūdinti kaip vaizdines variacijas šviesos ir tamsos, paslapties ir nepaslapties, laiko ir to, kas daugiau nei laikas, pastovumo ir kintamumo temomis. Kaip ištarta pirmojo „Varinio angelo“ eilėraščio pabaigoje: „O seniai sudėlioti taškai / Sustojimo reikšmių nebeturi.“
Patirtis nei atmintis taip pat sustojimo reikšmių neturi.