literatūros žurnalas

Anna Halberstadt. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 1

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

Anna Halberstadt – Niujorke gyvenanti psichologė, psichoterapeutė ir poetė. Jos senelis iš motinos pusės buvo Vilniaus gydytojas – plastikos chirurgas ir stomatologas. Senelis iš tėvo pusės, I. Levinas, prieš 1917 m. revoliuciją Švenčionėliuose dirbo teisėju. A. Halberstadt tėvas Simonas Galberštatas dėstė Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakultete. Jos prosenelio namas, pastatytas 1905 m., iki šiol stovi Naugarduko gatvėje.
Daugiau apie A. Halberstadt kūrybą skaitykite Eglės Kačkutės straipsnyje „Kai poreikis pamiršti tampa poreikiu prisiminti“.

 

Atsisveikinant

 

Pro metų rūką įžvelgiu
vaikystės smėlio paplūdimius
ir pušis,
drumstus upės vandenis Vilniaus priemiestyje,
kur pirmąkart mėginau plaukti,
vienišą traukinių švilpesį,
mažyčius tėvo ir motinos pavidalus,
jie vis tolsta ir traukiasi
naktinio ekspreso į Maskvą perone.
Vos įžvelgiu mus, poros siluetus,
abu jauni, su megztiniais aukštomis apykaklėmis,
laikosi už rankų, geria arbatą iš briaunuotų stiklinių
žalvarinėse įdėtėse,
vis dar tiki tolesniu laimingu gyvenimu,
nenujaučia,
kuo vardu bus vaikas, susirietęs
motinos beveik nekaltose įsčiose.
Vos įžvelgiu per metų miglą
sniego krūvas,
akį rėžiančius tapetus
ant Maskvos buto sienų,
mūsų katę lempos šviesos apskritime
ant kilimu užklotų grindų.
Ten ir pasilikai
man išėjus
į nežinomybę Šeremetjevo koridoriumi,
išskirsiančiu mus
visam gyvenimui, atskirsiančiu
mano sūnų nuo tėvo.
Amžinai matysiu tave
verkiantį,
gniaužiantį pabalusiais pirštais
tamsiai mėlyną
megztą kepuraitę.

 

 

Viena
        Aleksui

 

„Aerofloto“ lėktuve
per pirmąją mūsų kelionę į užsienį
viskas atrodė vieni stebuklai – sumuštinukai su ikrais, šampanas,
maži it vaikams skirti blizgūs metalo įrankiai,
neįprastai mandagios palydovės,
vadinusios mus Herren und Damen.
Bet Vienos oro uostas siaubingai išgąsdino
mano devynmetį sūnų;
jis baikščiai paklausė: „Mama,
ar Austrija kartais ne kapitalistinė šalis?“
ir per likusias vadinamąsias sutiktuves,
vadovaujamas nesiskutusio izraeliečio
ilgu odiniu komisaro paltu,
sėdėjo ant mūsų lagamino kaip pabaidytas triušelis,
akies krašteliu žvilgčiojo į ginkluotą automatais apsaugą.
Viešbutis miesto pakraštyje vadinosi Grūner kažkas –
gal giria, gal vartai,
o šlapią greitkelį supo storos akmens sienos,
jos priminė man jaunystės miestelius prie Baltijos – žalius, pilkus, lietingus…
Mūsų taksi buvo juodas mersedesas.
Jis paliko sūnui įspūdį –
sūnus parašė laišką savo netikram seneliui Michailui Michailovičiui,
papasakojo apie pasivažinėjimą ir blizgančio merso pranašumą
prieš MichMichos seną kledarą.
Pamenu tamsų aliejinį paveikslą ant sienos
virš milžiniškos lovos
su kuprotu čiužiniu;
dalijausi juo su vaiku
ir kita pora – Raja ir jos dvidešimtmete dukra Julka,
apsistojusiomis gretimame kambaryje.
Imigrantų vaikai žaidė slėpynių dulkėtuose koridoriuose,
o kekšės į penktą aukštą
vedžiojosi klientus
iš besivystančio pasaulio Jungtinių Tautų.
Pirmoji kelionė į maisto krautuvę –
turėjome vertingosios užsienio valiutos,
kurios nebūtų užtekę net kavos puodeliui su štrudeliu, –
įsiminė ilgam. Stovėjome apstulbę,
žvelgėme į tuos šventus dalykus: nuostabius dailiai suvyniotus vaisius,
Varholo pomidorų sriubos skardines, falą primenančius bananus be dėmelės ar įbrėžimo,
Vestfalijos kumpio griežinius,
it valstiečių vaikai pro pravertas
pono namų duris spoksantys
į Kalėdų vakarienę.

 

 

Paprasta ir aiški

Robinui

 

Santykiuose
mes apsikeitėme vaidmenimis.
Iš pradžių buvau naivuolė,
vos keli mėnesiai kaip atvykusi į šalį.
Nežinojau,
kad grybus galima valgyti žalius.
Kalbėjau ne ta anglų kalba –
butas vietoj apartamentų,
liežuvis kliūdavo
už skiemenų
lyg už prastai uždėtų karūnėlių.
Atsisakiau avėti
bjauriais amerikietiškais sportbačiais.
Prancūzų virtuvė,
pasak tavęs,
man buvus nebuvus.
Abu stengėmės
nežiūrėti vienas į kitą
pernelyg rimtai.
Tu bijojai atsakomybės,
aš buvau ką tik išnirusi
iš tamsių emigracijos
brūkšnelis skyrybų
požemių.
Buvai mano gidas po Ameriką,
Vilidžo karalius,
ankštų Penktosios aveniu apartamentų
gyventojas,
žydų berniukas,
užaugęs Sanisaide, Kvinse,
ir emigravęs į centrą.
Turėjai slaptą raktą,
atvėrei man gatvių
su smiltakmenio namais vartus,
gatvių, pilnų nepažįstamų žydinčių medžių,
gaivaus oro,
rijau jį godžiais gurkšniais it pacientas,
išnyrantis iš komos.
Pirmą kartą
mačiau šunis,
nebėgančius nuo žmonių,
tingiai išsitiesusias ant slenksčių
kates.
Leidai man
tampytis tave
po džiazo klubus. Savo nuostabai
atradau,
kad net išsilavinę
amerikiečiai
dažnai nemėgo Dizio Gilespio
ir kitos vadinamosios
„juodukų“ muzikos.
Tu suteikei man
kantrybės dovaną –
po ilgų kelionių iš klinikos
Koni Ailende
galėdavau padėti galvą tau ant kelių.
Po daugybės metų
jau tu šaukeisi pagalbos.
Skubėjau padėti,
pamiršusi sveiką
ar bet kokį protą.
Išslaugiau tave, prikėliau,
tam, kad paleisčiau,
kai jau nebeklupčiojai.
Galų gale
liovėmės apsimetinėję,
kad buvo kas nors svarbiau.
Ši lygtis paprasta ir aiški:
gyvenimas,
kuris nesusiklostė
kaip turėtų,
ir mirtis,
atėjusi, kaip ir turėjo būti.

 

 

Ten, kur užaugau

 

Ten, kur užaugau
rusų kalba
buvo režimo
baltų raidžių raudoname fone
šūkių ir plakatų
Pravdos
cigarečių Drug
kosmonautų Gagarino ir Tereškovos
ir pusiau pogrindžio poetų kalba.
Петербург! я еще не хочу умирать:
У тебя телефонов моих номера.
Петербург! У меня еще есть адреса,
По которым найду мертвецов голоса*.
Lietuviškai lijo lietus
nenešiu neturiu
negerai nenoriu
nieko nėra.
Šiukšlės šiukšlės visur.
Lietus barbeno į Nerį
kaip žirniai į stiklą.
Kai išlindo saulė
tėvas nusivedė mane į Halę
į turgų šalia geležinkelio stoties.
Pirkome negliaudytų lazdyno riešutų
vėžių ir juodųjų serbentų.
Vyrai kareiviškais batais rūkė prie sienos
nukabinėtos drobėmis
ištapytomis undinėmis, meilužiais
ir snapuose laiškus
nešančiais karveliais.
Vėjas vartė
senų laikraščių lapus
šnabždėjo
lenkiškai:
przepraszam panią
piękna sukienka
ile kosztują te porzeczki
tak, pani, pięć rubli pięćdziesiąt kopiejek**.
Mes ėjome namo
pro vartus ir kioską su rausva cukraus vata
žemyn Komjaunimo gatve
pro sinagogą su tujomis prie įėjimo.
Kai priėjome Strašūno gatvę
kur gyveno mano teta Alta
grindinio akmenys pravirko jidiš kalba
jie šaukė vaikų vardus
Motekai Chanale Altečke Sarale Liebe
Leizerke, mein kind
koom aher, mame, tate,
kur tu, Dieve?
Goteniu, Goteniu, Goteniu…

________________________________

* Peterburge, palauk, dar nenoriu aš mirti,
Telefonų balsams leisk mane prisiminti.
Peterburge, tavi adresai surašyti
Kaip numirėlių būstai mano knygoje švyti.
(Osipas Mandelštamas, „Leningradas“. Vertė Vaidotas Daunys)

** atleiskit, ponia
graži suknelė
kiek kainuoja tie serbentai
taip, ponia, penki rubliai penkiasdešimt kapeikų (lenk.).

 

 

Vilniaus dienoraštis

 

Kalba, kurią maniau pamiršusi
iškyla iš vaikystės gelmių
palaipsniui atskleidžia išblukusių
spalvotų filmų sapno sluoksnius.
Pirma diena mokykloje
siaubas ir ryjamos ašaros
klasėje, kur duoda nurodymus
kalba, kurią suprantu
bet nekalbu.
Kardelių ir astrų puokštės

dengia veidus juodos prijuostės
baltos nertinės apykaklaitės
ant rudų mokyklos uniformų.
Vyresni vaikai su raudonais pionierių kaklaraiščiais
veda mus į klases.
Panika maišosi su kalte
septynmečio
kareivėlio širdyje.
Tamsūs mokyklos koridoriai
vokiška karinė tvarka
vaikus moko paskųsti
taisykles pažeidusius klasės draugus.
Pavasarį per pertrauką
išbėgu į mokyklos kiemą
mane stumdo aukštos merginos
bet pranokstu jas gimnastikoje ir balete.
Septintoje klasėje sėdėdavau prie lango su juodu megztiniu aukšta apykakle
skaitydavau arba paišinėdavau sąsiuvinio paraštėse.
Niekindavau mergaitiškus pomėgius – megzti
siuvinėti, kepti pyragus
bet slapčiomis repetuodavau šokio judesius
pagal Paulo Ankos „You Are My Destiny“
ir The Beatles „Yesterday“.
Kai vėl čia sugrįžtu
šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija
pasivaikščiojimai su tėvu
po apsodintas liepomis gatves
mielos širdžiai šmėklos gyvena apleistuose kiemuose
kur ant palangių pririkiuota niekučių
vazonų su raudonomis pelargonijomis
o ant grindinio akmenų stovi porą sukriošusių
užsienietiškų automobilių
pusiau pamiršti vaizdai ir kvapai
slepiasi įvijų laiptų
šešėliuose.
Uždaryk medines duris į rūsį, jame slypi
pusiau pamirštas, pusiau beišnyrantis gyvenimas.
Pakeliui į Kalvarijų turgų nugirdau
lietuvišką pokalbį:
Žydai yra dabar madingi
Jews are in fashion now.

 

 

Venecijietiška žvakidė

 

Venecija, rami ankstyvo birželio popietė.
Senojo geto rajone
užsukame paragauti Carciofi alla Judea
restorane prie kanalo.
Merginos ilgais sijonais nešioja pusdubenius
su humusu ir ant grotelių keptais baklažanais
vanduo ritmingai teškena
į sieną kairėje nuo mūsų drebančio staliuko.

Vėliau užsukame į mažą sendaikčių (apsimetančia
antikvarine) krautuvėlę
ir nusiperkame žvakidę
ant keturių liūto letenų
ypatingai šilto geltono
bronzos ar žalvario atspalvio.
Praeiname ješivos sieną
su lentele, skirta vyrui
nuo amžiaus pradžios
iki keturiasdešimt pirmųjų…
ne, keturiasdešimt penktųjų
buvusiam didžiuoju Venecijos rabinu.

Pasiekiame tylią aikštę
su senų kiparisų šešėlyje
skendinčiais suoliukais
apsuptą Naujojo
geto sienų.
Viena jų padengta pragarą
vaizduojančiais reljefais
vyrai ir moterys šaudomi prie šitos sienos
vedami į traukinius
vykstančius į Aušvicą
ir panašiai.
Itališkas įrašas
skelbia kažką
apie italus su didžiu
liūdesiu ir broliška meile
įamžinusius čia gyvenusių žydų mirtį.

Ten, iš kur esu kilusi
daugybė ženklų pasakoja atsitiktiniam turistui
apie daugybę žmonių
išnaikintų prie tos ar anos sienos, to ar ano pastato.
Tačiau nėra jokios lentelės
prie bažnyčios, kur pati pirmoji
holokausto auka, žydė moteris
buvo nušauta kartu
su keliais komunistais.
1941-ųjų birželį.
Praeidavau tą kiemą kasdien
vienuolika metų, pakeliui į mokyklą.
Jokių broliškos ar kitokios meilės
ženklų nerasit šioj visatos daly –
nuo Lietuvos iki Baltarusijos
ir Ukrainos.
Kiek galima galvoti arba rašyti
apie holokaustą,
klausia moteris sporto centre.
Ar jis kada nors pasibaigs?
Ar ne viską jau apie jį žinome?
Kaip ir vergija, jis neturi iš anksto numatomos pabaigos
kaip pasakojimas apie Kainą ir Abelį
jis neturi sprendimo.
Dievas tylėjo Paneriuose
kai nuogos moterys ir vaikai
buvo suvaryti prie duobių ir sušaudyti
kažkokiam išsiviepusiam tipui
greta nuolat grojant
armonika.

 

 

Versta iš: Anna Halberstadt. VILNIUS DIARY. New York: Box Turtle Press, 2014

Maksym Kryvcov. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m.
Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…

Marius Burokas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 12 / laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Stephen Watts. Sekmadienių mėnuo / Nepažaboti eilėraščiai proza

2023 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Stephenas Wattsas gimė 1952 m. Ilgai gyveno Šiaurės Škotijoje, nuo 1977 m. gyvena Rytų Londono Vaitčapelio rajono daugiakalbėse bendruomenėse.

Kateryna Michalicyna. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas / Ukrainos rašytoja, vertėja, redaktorė, PEN Ukraine narė Kateryna Michalicyna (g. 1982) yra parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams ir pelniusi už jas apdovanojimų…

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba…

Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius

2022 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius….

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…

Marius Burokas. Bibliotopia

2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Louise Glück. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas / Louise Elisabeth Glück (g. 1943 Niujorke) – viena žinomiausių Amerikos poečių, keturiolikos poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė…

Marius Burokas. Kaleidoskopo stikliukai

2021 m. Nr. 7 / O viskas prasidėjo nuo pamišusio britų savamokslio ornitologo J. A. Bakerio. Tačiau jo ekstatiška gamtos vizija, sugebėjimas ištrinti save iš peizažo, virsti tik akimi, net jo bandymas panaikinti ribą, TAPTI paukščiu…

J. A. Baker. Sakalas keleivis

2021 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / J. A. Bakeris, arba Johnas Alecas Bakeris (1926–1987) – britų rašytojas, gamtininkas ir savamokslis ornitologas. Išgarsėjo 1967 m. pasirodžiusia knyga „Sakalas keleivis“ („The Peregrine“).

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Marius Burokas. Evoliucijos nugludinti

2020 m. Nr. 8–9 / Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau.

Marius Burokas. Trisdešimt. Sentimentalus

2019 m. Nr. 10 / Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ – nebūčiau…

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Edward Hirsch. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Mano senelio eilėraščiai. Pamenu, rašydavo juos atbulomis, jidiš kalba, smulkute, įkypa, paukštiška rašysena, eilutės, regis, kilo, ropštėsi nuo puslapio sparnuotų raidžių…

Kasparas Pocius. Meilės ir gruoblėtumo poezija

2018 m. Nr. 8–9 / Marius Burokas. Švaraus buvimo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 104 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

„Poezijos pavasario 2018“ svečių poezija

2018 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasario svečių kūryba: Aleś Razanau. Alí Calderon. Anna Halberstadt. Lone Horslev. Rein Raud. Uldis Berzinš. Vanni Biaconni. Georg Buchner.

Marius Burokas. Laiškas apie tautas irgi kalbas

2018 m. Nr. 5–6 / Gerbiamas redaktoriau, prašei įspūdžių – sunku juos sudėlioti į kokią nors rišlią sistemą. Jaučiuosi kaip jūreivis, įpusėjęs kelionę aplink pasaulį. Skirtumas tik toks, kad man kiekviename uoste šiemet tenka skaityti poeziją arba jos klausytis.

Marius Burokas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / šalto rasoto puodelio mėnuo vaikystė troškulys dar jaunas it kumeliukas už lango – žalumos sūkurys it sapne lėtas ir begalinis šviesuliai amžiams sustingę zenite

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Ishion Hutchinson. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Ishionas Hutchinsonas (Išionas Hatčinsonas) gimė 1983 m. Port Antonijuje, Jamaikoje. Dviejų poezijos knygų – „Tolimasis rajonas“ ir „Lordų ir Bendruomenių rūmai“

Marius Burokas. Nivalijos

2016 m. Nr. 12 / Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus…

Marius Burokas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8–9 / Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“ 1. Fred Herzog. Man with Bandage, 1968 / įsipjovė skusdamasis klijavo kru opščiai iš įtūžio virpančiais pirštais pleistro kryželį ir išlėkė kaip stovi marškinėliais baltais tuščia mieste tik juodosios našlės

Julija Šukys. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas

2016 m. Nr. 2 / vertė Marius Burokas / Julija Šukys – rašytoja ir dėstytoja, gimusi Kanadoje, lietuvių šeimoje, 2001 m. baigusi lyginamosios literatūros doktorantūrą Toronto universitete. Ji yra daugybės straipsnių ir esė…

Eglė Kačkutė. Kai poreikis pamiršti tampa poreikiu prisiminti

2016 m. Nr. 1 / Apie poetę Anną Halberstadt / Mama mokyklą lankė šeštojo ir septintojo dešimtmečio Vilniuje, iš jos pasakojimų ir nuotraukų regisi, kad tuomet merginos segėjo, mano akimis žiūrint, nepadoriai trumpus sijonus…

Tadeusz Różewicz. Francis Baconas arba Diego Velázquezas dantisto kėdėje

2015 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Marius Burokas / Tadeuszas Różewiczius (1921–2014) – vienas garsiausių lenkų poetų, dramaturgų ir rašytojų. Jo poezija taupi, asketiška, pabrėžtinai proziška, apgaulingai paprasta. Poetui itin svarbios pauzės…

Rimas Užgiris. Vieno pasaulio skeveldros

2015 m. Nr. 2 / Rimas Užgiris (g. 1969, JAV) – poetas, vertėjas, redaktorius ir kritikas. Jo darbus publikavo įvairūs JAV literatūriniai žurnalai, interneto svetainės, kiti leidiniai. Jis yra knygos „How the Earth Carries Us: Twenty-Six Young Lithuanian Poets“…

Reza Aslanas. Uolusis

2014 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Reza Aslanas (g. 1972) – iraniečių kilmės JAV rašytojas, religijotyrininkas, kūrybinio rašymo profesorius. 2005 m. išleido knygą apie islamo istoriją, kuri susilaukė didžiulio populiarumo.

Raymond Carver. Trys apsakymai

2014 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Raymondas Carveris (1938–1988) – JAV poetas ir prozininkas, laikomas tikru apsakymo ir novelės meistru. Jį kartais vadina „amerikiečių Čechovu“. Rašytojo stiliui būdingas kraštutinis minimalizmas…

Michael O’Loughlin. Mikelio Norgelio eilėraščiai

2012 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Michaelas O’Loughlinas gimė 1958-aisiais Dubline. 1980 m. persikėlė į Barseloną, o vėliau, iki 2002-ųjų, gyveno Amsterdame. Šiuo metu gyvena Airijoje, yra išleidęs penkis poezijos rinkinius.

Philip Roth. Portnojaus liga

2012 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Philipas Rothas (g. 1933) – vienas žinomiausių JAV rašytojų. Išgarsėjo romanu „Sudiev, Kolumbai“ (1959). 1960-aisiais už šią knygą Ph. Rothas pelnė Nacionalinę knygų premiją.

Rimantas Kmita. Eilėraščiai kaip užgyjanti žaizda

2011 m. Nr. 12 / Marius Burokas. Išmokau nebūti. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

„Metų“ anketa. Marius Burokas, Antanas Šimkus, Ieva Toleikytė, Vytas Dekšnys

2011 m. Nr. 5 / Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

Alden Nowlan. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 5 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Aldenas Nowlanas (1933–1983) gimė Naujojoje Škotijoje (nedidelė provincija Kanados pietryčiuose), itin skurdžioje šeimoje. Motina pagimdė jį sulaukusi vos keturiolikos ir netrukus paliko jį…

Allen Ginsberg. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Ištrauka iš vieno garsiausių JAV poetų, bitniko, aktyvaus politiko, žmogaus teisių gynėjo, budisto ir vizionieriaus Alleno Ginsbergo „Staugsmo“.

Thomas King. Du apsakymai

2010 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Jurgita Jasponytė, Marius Burokas / Thomas Kingas (g. 1943) – šiuolaikinis postmodernus Kanados rašytojas, kurio tekstams būdinga ironija, griaunanti kultūrinius stereotipus ir socialines normas. Rašytojas yra čerokių (cherokee) ir graikų kilmės.

Marius Burokas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 12 / baldai spaudžiasi pasieniais
lyg įtartų mane
turint kirvį

Marius Burokas. Kelionės pabaiga

2000 m. Nr. 12 / Jurgis Kunčinas. Kasdien į karą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. – 304 p.