Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4

Gyvename kartodami, pakartodami. Kartotės principas ir mitinis, ir kūrybinis, ir kasdienis. Pastebėdami pa(si)kartojimus, imame suvokti dėsnius, įsijungiame į jų ritmus. Laukiame to, kas turėtų pasikartoti. Prisimename. Prisimindami pakartojame tai, kas yra buvę. Kartojimu atnaujiname ir atsinaujiname. Kartais atrodo, kad žymių tautos žmonių sukaktys, minėjimai tėra vien formalumas, jau ir įgrisęs, nusibodęs. Bet ne, minėjimai yra ritualai, o jie nėra beprasmiai, sutvirtina, įtvirtina. Lyg ir nejučiom, bet nubyra, kas jau nebegyvybinga, atsinaujina, kas gyva. Fleita – dabar poezijoje gal dažniausiai minimas instrumentas, aukšto registro, mįslingas. Fleitos melodija. Fleitos motyvo svarba „Hamlete“.

Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje:

Bacho fleita gieda apie mirtį
Kaip apie pavasarį – ramiai.
Dėkis daiktus. Tenka atsiskirti.
Tu be reikalo gimei.

Nesidėk daiktų, nes jie palieka.
Fleita čiulba vis linksmiau
Apie mirtį, apie dangų, apie nieką,
Apie laimę, kad be reikalo gimiau.

Apie šį eilėraštį ne sykį kalbėta, pasakyta ir daug, ir nieko. Niekas „Fleitoje“ hierarchiškai aukštai – greta mirties, dangaus, laimės. Jis ir yra raktas, kodas. Reikalas, kuriame nėra jokio reikalo. Prasmė, kurioje nėra jokios prasmės. Pagal H. Radauską, pagal jo ambivalentines jungtis ir neišardomas prieštaras, kai vienu kartu ir teigiama, ir neigiama. Nesąmonė, bet gražu, – girdėjau tokį H. Radausko įvertinimą. Nepaneigiamą. Grožis yra nepaneigiamas.

Atlydys, pirmas atlydys po Kalėdų – jau baigiasi žiemos kelionė, lauksim pavasario, Jurginių, ir prisiminsim, kad jų vaikas ir yra Henrikas Radauskas, poetas, parašęs ir „Žiemos kelionę“, rojaus ir pragaro neatskiriamybę arba žmogaus gyvenimą:

Man žiema pažadėjo rojų
Ir iš ledo nuliejo medžius,
Ir aš baltas į dangų važiuoju,
Ir, kaip vėliavos mano pečius

Apdengusios, šaukia papūgos,
Kad jau baigias ledo giria,
Kad prie rojaus nurimsta pūgos
Ir kad būsiu greit pragare.

Kokia rizika – rimuoti papūgos ir pūgos, ir kokia stilinga dermė. Žaidybinė, bet gal ir ne tik. Onei Baliukonei, gal vienintelei bandžiusiai polemizuoti su H. Radausko etiniu neangažuotumu, ambivalentiškumu, visgi atrodė, kad niekuma šiame įstabiai instrumentuotame eilėraštyje – keistai raminanti („Ir daiktas pranoksta Dievą?“). Įstabi instrumentuotė, jau melodinė, galiausiai ir lemia tai, ką suvokiame. Ir kas yra instrumentuotė, garsinė orkestruotė, jei nesuvokiamai tobulos garsų pakartojimo sekos.

Gimęs 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoj, miręs Vašingtone 1970 m. liepos 27 d. Abi H. Radausko datos ne Lietuvoj, bet lietuvių kalboj – gyvenimas ir jo prasmė, kiek jos žmogus apskritai gali patirti. Išgyvenęs žemėje 60 metų, H. Radauskas – šių metų Jubiliatas, šimtametis. Vienas svarbiųjų lietuvių poetų. Rašęs palyginti nedaug. Taupus, asketiškas. Sunkiai pasiduodantis aptarimams ir tyrimams, mėgstamas semiotikų, bet neaplenkiamas ir kitokio plauko interpretatorių, H. Radauskas visgi lieka šalia bet kokių imitacijų. Šaltas poetas. Grožis yra šaltas – gal ir atrodytų keista, bet tą žinojo ir Salomėja Nėris. Bet H. Radauskas žinojo gynybiškai, poziciškai. „Kaip naujajai muzikai, taip ir naujajai poezijai kartais prikišama, kad ji esanti šalta, neskleidžianti malonios šilimos, kaip kad senais gerais laikais. Į šitą priekaištą tegalima atsakyti, kad vadinamųjų „šaltų“ poetų būta visais laikais (pavyzdys – Horacijus) ir kad poezija privalo kurti estetines vertybes, o ne šildyti skaitytojus, kas jau yra grynai krosnies arba kai kurių gėrimų uždavinys“ („Žodis įteikiant Lietuvos rašytojų draugijos premiją“). Labai rimtos kalbos (kaip rodo ir pavadinime įrašyta proga) dalis yra buvusi vaisinga anekdotams ir kalambūrams, ne vieno pakartotiems. Ir tuo atlikusiems svarbų vaidmenį. Pseudoromantinės klišės apie iš poezijos kylančius vien „šiltus“, „gražius“ jausmus šia H. Radausko kalba yra gerokai pažemintos. Ir stipriau surištas bendros meno raidos mazgas: kaip naujajai muzikai, taip ir naujajai poezijai… Ne vienas, atsimenantis Henriką, prisimena ir muziką – ką mėgo. Muziką primena ir ne vienas eilėraštis, kad ir puikusis „Pavasaris, arba Vivaldis“. Daugybė plokštelių, kurių mėgo vakarais klausytis (Jurgis Blekaitis). Kai ką prisimename, dažnai pakartojame, ką prisimena kiti. Bet ir pakartojimas rodo, kas buvo iš tiesų svarbu. Pakartoju plokštelę, žodžio plokštų, švelnų paviršių, lyg plonytė knyga, įdėta į voką, autoriai, metrika. Jau užmirštamas žodis, gal ir pats daiktas, bet puikūs muzikos įrašai dar gali būti kartojami ir kartojami. Gramofonas, paskui patefonas su gerų plokštelių rinkiniu – ir toks kultūros fonas. Fonas – mėgstamas H. Radausko žodis, iš dailės pasaulio ar iš bendresnio sąmonės poreikio jausti–turėti kažką, kas leidžia įrašyti–įsirašyti, įpiešti–nupiešti, kas matoma–regima–juntama. Ir liūdesiui reikia fono:

Ant melsvo fono – žvaigždės blyškios.
Naktis kaip ašara šviesi.
O žemėj žydi baltos vyšnios
Ir begalinis liūdesys.

Tai dar jaunas H. Radauskas – iš pirmojo rinkinio „Fontanas“ (1935). Tas, kuris jau galėjo ištarti – lengvai pašiepdamas romantiką: „Mėlynų melodijų melai.“

Nuo „Fontano“ prasideda kitas lietuvių poezijos skirsnis – lengvas atsiskyrimas nuo romantikų ir neoromantikų, spyruokliuojantis žingsnis modernizmo linkui, poezijos grynumo linkui. Teisus Juozas Girdzijauskas: H. Radauskas „lietuvių poezijoje iškyla kaip vienas ryškiausių grynosios poezijos kūrėjų“ („Eilėraščio grožis ir prasmė“). Bet kas yra grynas, turime svarstyti iš naujo, prisimindami, pakartodami ir tai, kas jau mąstyta. Grynas vanduo – ar dar jo turime?

H. Radausko „Eilėraščius“ gavau dviem dienoms iš Vlado Šimkaus 1968-aisiais, kai kartu dirbom „Pergalėj“ („Metuose“). Tais pat metais išėjo „Geležis ir sidabras“, svarbiausia V. Šimkaus lyrikos knyga – su vos nujaučiamu H. Radausko pėdsaku, kuris gal ir tėra skonis; kai žinai, kas yra gera poezija, negali rašyti niekalo. V. Šimkaus „Pakeliui į darželį“ paskutinis posmas: „O po daugel metų, kai labai pavargsi, / rytmetinės lempos vėl išplauks tinklainėj, / vėlei gramofonas, grojantis be garso, / ta liūdna plokštelė ir vadinas laimė.“ Tonas minkštesnis, bet artimas H. Radauskui reikšmės pastūmimas bereikšmiškumo linkui – laimė tik liūdna plokštelė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido (perleido) V. Šimkaus knygą „Po žeme ir dangum“ su kompaktine plokštele, įskaityta Rolando Kazlo. Išgirdo aktorius gyvą poetą ir daug gero padarė jo išlikimui. Gal reikėjo leisti visą V. Šimkų, kiek jo tėra, vienas tomelis, gal dar plonesnis nei H. Radausko.

Poezija yra betikslė, bet kaip tik dėl to ji ir reikalinga, – pritardamas H. Radauskas citavo prancūzų literatūros ir meno teoretiką („Žodis įteikiant Lietuvos rašytojų draugijos premiją“). „Tomo Venclovos beveik beprasmė poezija“, – kaip ir programiškai Algirdas Julius Greimas pavadins savo straipsnį, kuriame kultūrinio reliatyvizmo amžiuje bandoma įrodyti poezijos poetiškumą. Atsitraukti nuo išankstinių tikslų ir prasmių, kad visa tai iš naujo būtų galima sukurti ir suvokti. Iš naujo – kartais ir iš to, kas nutolę, užmiršta, ką galima atsargiai pakartoti ir pakartojimu atnaujinti. Bet pirmiausia – priminti ir prisiminti.

Dabar prisimenu (ir tik todėl, kad mąstau apie H. Radauską), kad „Metuose“ buvo Sigito Gedos pokalbis su Aleksiu Churginu, gerai H. Radauską pažinojusiu, ir kad ten buvo minimas Jurgis Baltrušaitis (nuolat mano sąmonėje budintis vardas). Taip, 1987-aisiais; pokalbį šifravo, redagavo Gražina Ramoškaitė. Prisiminti, pakartoti. A. Churginas paliudijo, kad apie „Fontaną“ labai teigiamai pirmas atsiliepė Jurgis Baltrušaitis; tai sakęs Krėvė. „Girdi, čia tikras ir jau susiformavęs poetas.“ H. Radauskas gerai vertė J. Baltrušaitį. Tokie sąskambiai, pakartojimai, pasikartojimai – kaip atminties keliai. Lyg J. Baltrušaitis dar būtų ir tarpininkavęs, priartinęs Borisą Pasternaką, iš rusų sidabro amžiaus H. Radauskui turbūt artimiausią poetą.

Bet jokio artimumo negalima perdėti. H. Radausko „Atradimai“:

Aš ieškau, nieko nepametęs.
Randu žodžius, randu rimus.
Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.
Aš vaikštau vienas, neramus,
Neprijaukinamas, kaip katės.

…Atlydys vis labiau, jau įsilyjantis. Sniegas akyse virsta į nieką. Priartėja Donelaitis: „Jau saulelė vėl…“ Vasaris su pietryčių vėju – dar Vilniaus knygų mugės diena. Ramiau pagalvojus, kad ant Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos prekystalio guli ir H. Radausko knyga, išleista sėkmingai gyvuojančioje Lietuvių literatūros lobyno (mecenatai Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai) serijoje. Dar dveji treji metai ir turėsime trisdešimt gražių tomų. O gal ir 31 – negaliu užmiršti, kad neįtrauktas J. Baltrušaitis.

 „Visi eilėraščiai“ – toks Henriko Radausko tomo pavadinimas. Viena knyga, tiktai viena. Viskas. Ir posmas iš eilėraščio „Mugė“:

Mieguistas mugės dievas į krūmus saulę tempia,
Jai sunkią galvą skelia vieninteliu smūgiu,
Orkestrą suvynioja, gesina karštą lempą,
Įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių.

 Bet fleitos gieda ir tada, kai „mugės dievas“ įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių. Ir tada, kai jų negirdime:

 Bacho fleita gieda apie mirtį
 Kaip apie pavasarį – ramiai.

 

 2010 m. vasario 21 d.