Vidas Morkūnas: „Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“

2020 m. Nr. 1

Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas

„Iš literatūros nyksta absoliuti vaizduotė“, – sako rašytojas, vertėjas, keistų darbų dirbėjas Vidas Morkūnas, tradicinę lietuvių literatūros vaizdiniją nuolat drebinąs mirties, miruolystės motyvais, bėgąs nuo linijinio pasakojimo, sutariąs su daiktais ir (kartais) dvasiomis bei įsitikinęs, kad mūsų laikui reikalingas, tiesiog būtinas Sokratas. „Kaskart, kai tik kolektyvinė sąmonė persimaino ir pasirengia priimti kitokius vaizdinius bei pasakojimo būdus, mano tekstai išslysta iš komfortiško suvokimo lauko ir vėl tampa nepriimtini“, – priduria literatūros maištininkas, kurio naujausia knyga „Pakeleivingų stotys“ šiuo metu varžosi „Metų knygos rinkimuose“ suaugusiųjų prozos kategorijoje.

 

 

– Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas. Ar Tavo gyvenime būta kokio nors vieno periodo, kada mirties tema tapo itin svarbi, ar tai – esmingesnė visos Tavo kūrybos ir pasaulėžiūros savybė?

V. M. Dabar atrodo, tarsi tai būtų viso kūrybinio gyvenimo generalinė tema, bet iš tikrųjų aš pats norėčiau su ja atsisveikinti. Gal per daug laiko ir dėmesio jai skirta, gal jau metas atsinaujinti.

Iš tikrųjų ši tema mano kūryboje atsirado labai natūraliai, galbūt iš vaikystės, nors ir nenorėčiau visko suvulgarinti ir tos savo pasirinktosios estetikos aiškinti kuriuo nors vienu vaikystės periodu ar momentu – būtų pernelyg paprasta. Ir vis dėlto tokia, regis, yra mano kūrybinė bazė. Galbūt ją šiek tiek formavo tai, kad vaikystėje esu buvęs daugybėje laidotuvių. Mama vedžiodavosi mane į jas, o ir šiaip giminėj būta įvairių mirčių, žūčių, esu matęs įspūdingų su mirtimi susijusių vaizdų. Nors, kaip minėjau, nesinori vien tuo aiškinti kūrybinių savo pasirinkimų, ši žmogaus gyvenimo ar veikiau nebegyvenimo dalis neabejotinai bus nulėmusi nemažai.

– Bet paties kūryboje baigiasi anaiptol ne tik žmonės, netgi labiau – daiktai, dalykai? Jie trupa, ỹra, degraduoja, nyksta, pasitraukia…

V. M. Kaip pats turbūt pastebėjai, man mirties tema susijusi labiau su bendru požiūriu į nebūtinai žmonių mirimą, ji apima ir daiktų, aplinkų, gal net reiškinių tam tikrą irimą, nykimą, – nes iš tikrųjų man tik tai ir yra įdomu. Turbūt negalėčiau rašyti vaikiškų knygučių, neįsivaizduoju savęs rašančio apie žiogelius arba drugelius, – turbūt greitai paaiškėtų, kad mano žiogeliai serga kokiomis nors žiogelių ligomis… Tiesą kalbant, nejaučiu savyje kūrybinio potencialo rašyti ką nors šviesaus, optimistinio.
Kita vertus, negalėčiau tvirtinti, kad mirties tema, irimo tema būtinai „tamsi“.

– Tavo kuriamas teksto naratyvas specifinis ir lietuvių literatūroje su niekuo nesulyginamas. Jis (ypač jei kalbėsime apie ankstesnes knygas) tarsi suvertas iš atskirų vaizdų, iš smulkių, labai kinematografiškų detalių. Nėra skaitytojų mėgstamo linijinio dinamiško pasakojimo. Ką pats galėtum pasakyti apie savo naratyvo ypatumus: kodėl jis toks, kokią jauseną (ar netgi – kokią neapčiuopiamybę) pavyksta juo perteikti?

V. M. Na, man natūraliai kyla noras eiti tokiu keliu, nes idealiu atveju ieškau galimybės naratyvą išjudinti, vienokius ar kitokius veiksmo elementus įbėgdinti per kalbą – kad siužetą, jei taip galima pasakyti, sukurtų pati kalba.
Man visiškai neįdomu rašant išdėstyti, kas ką padarė, kada atėjo ir t. t. Netgi privengiu tokios literatūros, nebent ten viskas labai jau įtaigiai pateikta. Pats, kaip jau minėjau, stengiuosi viską įsukti per kalbą, ir galbūt dėl šitos pastangos susidaro įspūdis, kad visas kūrinys tarsi suvertas iš atskirų scenų ar kadrų.
Tiesa, turiu prisipažinti, kad „Pakeleivingų stotyse“ kryptelėjau į šalį ir priartėjau prie gryno pasakojimo. Tačiau man regisi, o ir vertintojai pastebi, kad kūrinyje vis tiek svarbesni kalbos dalykai. Matyt, kalbos struktūros paieškos man tiek natūralios, kad aš jų kartais nė pats nebepastebiu. Žodžiu, viską, kas man svarbiausia, būtų galima apsakyti viso labo penkiomis raidėmis: kalba.

– Dar norėčiau grįžti prie savo įspūdžio apie Tavo kūrinio detalių vizualumą ir veikėjų plastinę raišką, (man) sukuriančią netgi tam tikros organizuotos choreografijos iliuziją. Kiek tas įspūdis teisingas, ir koks iš tikrųjų Tavo ir Tavo literatūros ryšys su vizualine-plastine raiška (i. e. kinu bei teatru)?

V. M. Palyginimas su choreografija – labai įdomus. Vis dėlto tai vėlgi yra kalbos choreografija. Dabar jau sunku prisiminti tekstų, kurie vėliau pateko į pirmąją mano knygą, genezę. Rašiau juos, būdamas, jeigu vestume vidurkį, maždaug dvidešimties. Suprantama, tada kalbos šokio judesiai būdavo netikslūs, galbūt kur nors tik strapaliodavau, ne šokdavau. Ko gero, vizualumas tada buvo labiau sąmoningas, rūpėjo perteikti vaizduotės vaisius. Dabar vaizdas taip pat svarbu, bet jis turi būti įkrautas. Galbūt todėl man artimesnis kinas. Iš kino galima pasimokyti ir plano (kadro) gylio, ir montažo principų, ir dar daug ko.
Negalėčiau sakyti, kad konstruodamas – oi kaip baisiai skamba, bet tokia jau yra viena rašytojo, netgi poeto darbo dalių, kartais reikia mokėti konstruoti taip, kad tekste regėtųsi dieviškas nušvitimas, – taigi, nesakyčiau, jog konstruodamas tekstą būtinai remiuosi kino principais. Nemažai padeda ir intuicija. Vis dėlto man patinka savotiškas žaidimas – tekstą sujungti ne į ištisinę liniją, o neva atsitiktinai išmėtytuose taškuose.
Paminėjai ir teatrą. Teatras, nors jį ir myliu, ir domiuosi, man labiau asocijuojasi su pabrėžtine išraiška. Be to, teatras, mano galva, nuo pat ištakų tarsi siūlo žiūrovui iš šalies pažiūrėti, kas nutiko herojams. O aš stengiuosi, kad skaitytojas atsidurtų mano teksto „viduje“. Čia gal šioks toks paradoksas, mat nepakenčiu skaitytojo tapatinimosi su teksto veikėjais. Ypač kai tokia pozicija dar ir laikoma kūrinio vertinimo kriterijumi. Kalbant apie ryšį su kitais menais, reikėtų pasakyti, kad domiuosi visais, mažiau gal architektūra. Kita vertus, kaip įmanoma „nesidomėti“ architektūra, lankantis bažnyčiose ar vaikštant po miestus?

– Tai vis dėlto toks išskaidytas, kalbos plėtote paremtas naratyvas – kuo jis pranašesnis už tradicinį linijinį?

V. M. Nelinijinis naratyvas man siūlo daugiau galimybių nei linijinis, matyt, tuo ir yra pranašesnis. Be to, linijinis gal labiau sietinas su pramoga. Nors, žinoma, literatūroje nesunkiai rastume pavyzdžių, paneigiančių šią mano prielaidą. Šiaip ar taip, literatūros kaip pramogos, išskyrus retas išimtis, man nereikia.

– O, labai įdomu! Kaip pramogauja Vidas Morkūnas? Ar literatūra jam – darbas?

V. M. Pramogauju kitaip. Mėgaudamasis futbolu, muzika. Vis dėlto nubrėžti ribą tarp pramogos ir darbo ne taip lengva. Jeigu koks nors naujai išgirstas sąskambis tūkstančius kartų zulintame „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Uriah Heep“ ar kitos grupės „gabale“ kyšteli literatūrinį sprendimą, – tai dar pramoga ar jau darbas? O literatūra, rašymas ir skaitymas man vis dėlto yra darbas. Ne gamyklinis, ne toks, kai skaičiuoji, ar ne per daug valandų, už kurias niekas neatlygins, išdirbai, – darbas, kurio nereikia sieti su pareiga, ekonominiais santykiais ar dar kokiais keblumais, kurių žmogus įprastai vengi. Žodžiu, idealus darbas, kuris vis dėlto neatsiejamas nuo atsakomybės. Pačiam prieš save.

– Iš atsakymo akivaizdu, kad matai aiškią ribą tarp populiariosios ir grynosios literatūros?

V. M. Taip, aš skiriu tuos klodus. Tačiau tikrai neneigiu populiariosios literatūros ir jos galimybių. Tiesiog pramoginę literatūrą reikia rašyti taip pat meistriškai kaip, pavadinkime, rimtąją. Nei populiariosios, nei rimtosios nederėtų rašyti bet kaip. Kaip pakliuvo parašytų tekstų neverta nė skirstyti į pramoginę ar kokią kitą literatūrą. Šlamštas, ir tiek. Jei kalbėtume apie pavyzdžius, viena iš literatūros viršūnių man yra Alexandre’o Dumas „Trys muškietininkai“ – o juk kas nors sakytų, kad tai popsas!

– Man pasirodė (o ir pats užsiminei), kad pastaroji Tavo knyga „Pakeleivingų stotys“ – šiek tiek kitokia nei ankstesniosios. Bent aš pastebiu atsiradusią tarsi kokią etinę dimensiją. Žinoma, tai ne moralizavimas, bet tas klodas tarsi įtvirtina moralės ir vertybių būtį, nurodo į tam tikrą bendrinį žmogiškumą. Ar šis naujas bruožas nerodo pastangos priartėti prie lietuvių literatūros kanono, kuris visas skendi toje „etinėje dimensijoje“?

V. M. Sąmoningos pastangos, be abejo, nėra, bet aš ir pats jaučiu kažkokį natūralų poslinkį. Prisimenu, kai mokėmės kino pas Saulių Šaltenį, daug kas iš to, ką jis sakydavo, išsipildė. O sakydavo, be kita ko, šitaip: „Anksčiau ar vėliau nusibos tau žaidimai su bežmogėmis daiktų teritorijomis ar erdvėmis, reiškiniais. Vis tiek prieisi prie žmogaus dvasios vingių.“ Ir tikrai jaučiu, pamažu taip ir darosi.
Ir vis dėlto kol kas dar laikausi senos savo nuostatos: jei man būtų liepta pasirinkti, ar drungnai rašyti apie žmogų, ar talentingai apie rašomąjį stalą, rinkčiausi pastarąjį variantą. Išvis manau, kad rašyti reikia stengtis gerai, o ne būtinai pasirinkti – rašysiu, tarkim, apie žmogų ir jo sielos kolizijas, o kaip – nesvarbu.
Idealiu atveju – ir talentingai, ir apie žmogų. Bet kaip to pasiekti, aš ir pats nežinau. Įdomu, kad neseniai savo archyvuose aptikau 1984 metais gautą Valdemaro Kukulo laišką. Jis rado „Nemuno“ redakcijoj išmestus mano tekstus, tad ėmė ir parašė man į Naująją Akmenę laišką, nors buvom nepažįstami. Ten, be kita ko, buvo pasakyta: kad ir kaip būtų, reikia vis tiek laikytis etinės žmogiškosios programos.
Įdomu štai kas. Dabar vėl perskaitęs tą laišką, supratau, kad ir mano paties požiūris gerokai pasikeitęs. Nes tada, 1984-aisiais, į šį pareiškimą, esu tikras, pažiūrėjau kaip į privalomą frazę, esą reikia taip parašyti. O perskaičius tą nuostatą dabar, šmėstelėjo man tokia mintelė – va, teisus buvo Valdas. Tada man svarbiausia, žinoma, buvo frazė apie šviesią mano ateitį literatūroje. Ko daugiau reikia jaunam žmogui!

– Tavo tekstuose apstu daiktų. Koks paties santykis su daiktais, daiktiškumu? Kaip išvengi (o dažnai tai Tau pavyksta) arba neišvengi jų simboliškumo, kiek jie yra kasdienio mąstymo, laiko dalis? Kiek daiktai yra žmonės, o žmonės – daiktai? Ir dar būtų įdomu sužinoti, ar dažnai būdavai skaitytojų kaltinamas mažai rašąs apie žmones?

V. M. Daiktus aš mėgstu. Ir kaip vartotojas, ir kaip tų daiktų aprašytojas. Tiesa, nelabai mėgstu daiktų-simbolių. Ypač kai jie įgyja keistas prasmes. Čia taip ir knieti su grauduliu paminėti lietuviškų Kalėdų simbolius „Mezym“ ar „Espumisan“. Įdomu, kad kartais daiktas greičiau ir daugiau gali papasakoti apie žmogų, nei tas – apie daiktą.
Literatūroje daiktas – kone neišsemiamų galimybių šaltinis. Vienoje literatūrinėje išvykoje lankėmės Kazio Borutos namuose. Muziejaus sergėtoja papasakojo, kaip rašytojas, iš tėvo iškaulijęs iš anksto pasidirbintą karstą, perdarė jį į rašomąjį stalą. Šis iki šiol gyvas. Kadangi pasakotojos perklausiau kai kurių detalių, kartu buvęs aktorius Andrius Bialobžeskis kaipmat konstatavo: Vidas jau vežasi namo apsakymą. Apsakymo neparsivežiau ir veikiausiai nerašysiu, bet tenka pripažinti – tokiais ar panašiais atvejais kūrybinis mano varikliukas išties įsijungia. Gal todėl kartą kitą priekaištauta, kad mano tekstuose nėra žmonių.
Tiesa, niekas neišaiškina taisyklių: kiek viename apsakyme leistina aprašyti daiktų, kiek žmonių, koks turi būti šių sudėtinių dalių santykis. (Šypsosi) Kartais būna, kad rašydamas tekstą ir pats nujauti, kuris daiktas skaitytojui gali „sužaisti“ kaip simbolis. Tada geriausia tokį daiktą kaip nors įžeminti. Bet nuo visko neapsisaugosi: ką skaitytojas norės, tą ir palaikys simboliu. Kūryboje daiktai man labiau yra struktūros elementai, gyvenime – intymesni dalykai. Niekada nieko neperku „užsimerkęs“. Turiu pajusti, kad stalinė lempa ar – ypač – rašiklis, ar dar kas nors bus tikrai mano, ne nuosavybės, o savotiško ryšio požiūriu. Tai nereiškia, kad negaliu su daiktais atsisveikinti – atsisveikinu be gailesčio. Bet naują vėl įsigyju atidžiai.
Jau minėjome rašomąjį stalą, tad gal ir pasikartosiu. Manau, kad įmanoma parašyti išties gerą, įdomų, pulsuojantį tekstą vien apie kokį nors daiktą, ir žmogaus, nors gal net nepaminėto, tame tekste galėtų būti užtektinai. Tikriausiai ir pavyzdžių literatūroje rastume, tik dabar neateina į galvą.
Mąstant apie daiktus, be kitų klausimų, man neišvengiamai kyla toks: esu apsikrovęs knygomis, filmais, muzika kompaktuose ir viniluose. Ar tai dar daiktai, ar jau nebe? O neišvengiami šio turto išvediniai – lentynos, noras turėti (noras- daiktas, cha cha!) kuo geresnį grotuvą, kuo geresnes ausines, kuo didesnį ekraną?.. O juk čia dar tik materijos (buitine prasme) klausimai. Dar net neužsiminėme apie tokius daiktus kaip debesis ar negyvas šuo. Apie daiktų idėjas. Be to, dar būna, kad žmonės virsta daiktais, ir ne tik literatūroje. Ir ne tik sulig mirtimi. Ar pasitaiko priešingų atvejų? Kad daiktas virstų žmogumi. Tikriausiai pasitaiko. Nors man lyg ir nepasipainiojo.

– Kaip manai, Vidai, ar literatūra tinkamai pasinaudoja dabartimi? Ar sugeba galimybes, kurias siūlo šiuolaikybė, panaudoti savęs turtinimui? O gal tai rašytojui apskritai neturi rūpėti?

V. M. Nemanau, kad literatūra privalo būtinai žvalgytis į realybę, į tai, kas dedasi aplink, visuomenėje. Kai mokėmės kino, kartais vykdavo bendri susiėjimai su režisierių grupėmis, kurioms vadovavo Vytautas Žalakevičiaus ir Arūnas Žebriūnas. Vieną sykį (tai buvo 1991-ųjų pati pradžia, jau po sausio įvykių) kažkuris iš vadovų papriekaištavo: va, buvo sausio įvykiai, tiek galimybių, tad kodėl niekas nefilmavot, neparašėt apie tai scenarijų?.. Maždaug, plaukiojat kažkur. Pamenu, režisierių vadovams labai nepatiko ironiškas retorinis mano klausimas: „Ką jūs čia iš mūsų ruošiate – reporterius?“ Tada maniau ir dabar tebemanau, kad literatūra, apskritai menas gali būti visiškai atsiskyręs nuo mūsų aktualiosios tikrovės. Gali. Jeigu aktualus kūrinys bus sukurtas talentingai, puiku, labai prašom. Bet vaikytis aktualijų dėl kokios nors įsikaltos ar primestos prievolės…
Man nekliūna, jei literatūra nesutampa arba prasilenkia su mūsų tikrove. Tarkim, kas nors gali pagalvoti, neva mes atsilikę, neva ne apie tuos dalykus rašom, neva literatūra turėtų tuoj pat sureaguoti į procesus visuomenėje ar įvykius. Ir tegul sau galvoja, o man duokite talentingai parašytą tekstą. Man svarbiausias lieka meistrystės veiksnys. Kuris, beje, neretai kūriniui ir įskiepija aktualumo.
Vargu ar ateityje kokie nors tyrinėtojai turės spręsti apie mūsų laiką vien pagal literatūrą. Nemanau, kad bus išnykę istoriniai dokumentai. Tai bus lygiagretūs dalykai. Ateities žmonės, turėdami istorinius ir paraleliai literatūrinius šaltinius, iš literatūrinių paradoksaliai vis tiek matys, kaip mes žiūrėjome į savo dabartį, net jei būsime jos neaprašę.

– Kaip pats manai, kodėl Vido Morkūno kūryba 2019-aisiais rodosi aktualesnė nei, pavyzdžiui, 2010-aisiais?

V. M. Todėl, kad atsirado tam tikros reklamos. Iš tikrųjų manau, kad tiesiogiai su pačia kūryba tas aktualumas, jei jo esama, nesusijęs.
Kita vertus, natūralu, kad žmonėms suprasti „Pakeleivingų stotis“ yra paprasčiau negu kuriuos nors iš ankstesnių kūrinių. Čia vėl priartėjame prie žmogaus literatūroje temos. Galbūt skaitytojams atrodo, kad šioje knygoje viskas aiškiau, paprasčiau. Aš nesu dėl to tikras. Taigi, didesnio žinomumo priežastys – padidėjusi sklaida ir daugiau aiškumo (ar greičiau aiškumo iliuzijos).

– Ar nemanai, kad kinta konjunktūra? Kad keičiasi pati estetinė struktūra, kolektyvinė sąmonė yra pasirengusi priimti kitoniškus vaizdinius ir alternatyvius pasakojimo būdus? Pagaliau ar ta pati mirimo, irimo estetika saugiame pasaulyje nepradeda atrodyti jauki ir romantiška – toks new cool?

V. M. Konjunktūra ir estetinė struktūra tikriausiai šiek tiek kinta. Bet mano tekstus skaito per mažai žmonių, kad suvokimą būtų galima aiškinti visuotiniais dėsniais. Tas pat ir su kolektyvine sąmone. Labai įdomu. Čia gali būti ir taip: kaskart, kai tik kolektyvinė sąmonė persimaino ir pasirengia priimti kitokius vaizdinius bei pasakojimo būdus, mano tekstai išslysta iš komfortiško suvokimo lauko ir vėl tampa nepriimtini. Esu skaitęs atsiliepimų: esą kiek lietuvių literatūroje galima rašyti niūrius, tamsius dalykus! Kartais žmonėms tikriausiai būna sunku suprasti, kad mes, rašytojai, neskaičiuojame, kiek ko prirašyta, racionaliai nesidairome į aplink tvyrančias tendencijas.
Jeigu turiu sumanymą, kuris man atrodo perspektyvus, nesakau sau: „Oi, apie tai jau tiek prirašyta, reikia sugalvoti ką nors šviesesnio.“ Abejočiau dėl irimo estetikos jaukumo ir dėl saugaus pasaulio. Tiksliau, iš principo toks požiūris įmanomas, bet aš pakreipčiau mintį kitaip: pasaulis dabar toks fantasmagoriškai makabriškas, kad ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė išties gali atrodyti kaip užuovėja.

– Paauglystėje man Vidas Morkūnas atrodė maištininkas prieš lietuvių literatūros tradiciją ir apskritai prieš kažkokį, kaip man tada atrodė, liguistą lietuvišką tradicionalizmą. Tai buvo visai kitokio tipo pasakojimas. Ar nepagalvojai, kad galbūt ir šiuolaikybėje Tavo šansas – glaustas, koncentruotas kitoniškumas, siūląs dar ir etinę (žmogiškumo) programą?

V. M. Atsimenu, kai išėjo „Manekeno gimtadienis“, keistai pasirodė Jūratės Sprindytės, dar pasakiusios, kad neprisijaukins tos knygos, ištarmė: atrodo, kad autorius specialiai rašo kitaip. Čia verta prisiminti žinomą posakį apie kupranugarį – kaip įrodyti, kad nesi kupranugaris? Kad ne specialiai kitaip rašai, o rašai, ir tiek.
Kita vertus, tas kitoniškumas man natūralus. Brolis kadaise sakydavo apie mano aprangą: „Žinau, kada pamatysiu tave su tuo ar anuo drabužiu. Kai tas bus nebemadingas.“ Visąlaik taip buvo. Tas noras pasipriešinti, nesutikti man yra savaiminis, ne kažkoks įsikaltas. Gal todėl į klausimą apie autoritetus visada tenka atsakyti, kad jų neturiu. Žinoma, tai nereiškia, kad aš nieko negerbiu. Nors kartais pagalvoju, kad vieną autoritetą vis dėlto gal turiu – Sokratą.

– Kodėl? Kuo jis svarbus Tau pačiam, o gal ir mūsų laikui?

V. M. Jį suvokiu kaip tikrą maištininką. Ne šūkčiojantį apie maištą, bet maištaujantį pačia savo dvasia. Tokį amžiną nepritapėlį, iš esmės jokiais klausimais nesutariantį su visuomene. Man Sokratas svarbus kaip pavyzdys, rodantis, kad įmanoma. O mūsų laikui jis, deja, nesvarbus ir nereikalingas. Tiksliau sakant, laikui kaip tik reikalingas, netgi būtinas, bet visuomenei būtų dar atgrasesnis nei savo laikais. Dabar jam pasirinkti mirties būdo niekas nebeleistų.

– Ar pats laikai save maištininku? Jei taip, prieš ką maištauji? Taip pat kyla susijęs klausimas, kiek Tavo kitoniškumas sąmoningas, ar jis turi priešą?

V. M. Nežinau, ar turiu teisę laikyti save maištininku, nes metams bėgant vis tvirčiau laikausi „kelio užleidimo“ pozicijos. Tam tikras lūžis įvyko 1988-aisiais. Kai žmonės, dar visai neseniai kone kasdien skundę mane KGB ar bent jau vadinę kvaileliu (dėl beviltiškų mėginimų priešintis sistemai), suskato sutartinai priekaištauti, kodėl, girdi, aš liekąs nuošalėje nuo Sąjūdžio. Kitaip tariant, didelę dalį ligtolinio gyvenimo niekinęs okupantus ir sovietiją, į laisvę turėjau lyg ir džiaugsmingai pulti petys petin su ir šiaip neblogai gyvenusiais prisitaikėliais. Greičiausiai būtent ta situacija gerokai paveikė mano maišto sampratą. Taigi maištauju pačiu gyvenimo būdu – prieš konjunktūrą, prieš masinį skonį, bukumą, prieš mėgėjiškumą pačia blogiausia žodžio prasme. Ar kitoniškumas gali būti sąmoningas? Nebent, jei jį suvoki ir vis tiek lieki ištikimas sau. Kitu atveju kitoniškumas tikriausiai būtų apsimestinis, užsimautas lyg kepurė.

– Dabar norėčiau šiek tiek nukrypti į šalį. Pats esi minėjęs, kad giminiavaisi su vienu žinomu ekstrasensu. Žiauriai būtų įdomu sužinoti daugiau apie šį periodą…

V. M. Iš tikrųjų ir pats esu visko prisižiūrėjęs iš tų ezoterinių dalykų. Esu matęs darinių, kuriuos žmones apibendrintai arba iš inercijos vadina šmėklomis, vėlėmis ar panašiai. O iš tų bendravimų su ekstrasensu galėčiau papasakoti tokį gal kiek ir komišką epizodą. Pavyzdžiui, susėdame kartu žiūrėti krepšinio, Lietuvos rinktinė ruošiasi žaisti, skamba Lietuvos himnas ir kamera slenka palei krepšininkų eilę, jie visi pridėję rankas prie krūtinės, klausosi himno arba kaupiasi rungtynėms. Sėdime mes su gerb. ekstrasensu, ekrane slenka krepšininkų veidai, o aš girdžiu apie kiekvieno žaidėjo problemas: psichinis centras sutrikęs, chlamidijos, dominuoja žemieji centrai, nusviręs kanalas ir taip toliau, ir panašiai.
Vis dėlto nenorėčiau, kad skaitytojams susidarytų klaidingas įspūdis apie tą žmogų, kurį tiksliau būtų vadinti ne ekstrasensu, o bioenergetiku. Buvo ypatinga, unikali asmenybė, ir jo palikta šviesa vis dar neišblėsusi. Manau, tą patį pasakytų daugybė žmonių, kuriems jis yra padėjęs.

– Kaip suprantu, ir pats esi užsiiminėjęs ezoteriniais dalykėliais. Esi bendravęs su dvasiomis?

V. M. Kad užsiiminėjau, nepasakyčiau. Ir bendravimu to nepavadinčiau, veikiau susidūrimais. Esu matęs daug keistų dalykų, bet niekada negalėdavau to matymo kontroliuoti. Bioenergetikas, apie kurį kalbame, sąmoningai valdydavo situacijas, žiūrėdavo tikslingai, tirdavo įvairius reiškinius, kuriuos esame įpratę laikyti mįslingais. O aš taip ir neišmokau tinkamai pasijungti, kad, tarkim, nuėjęs į kapines, galėčiau pasakyti visiškai nepažįstamų mirusiųjų mirties priežastį ar avarijos vietoje – kokius nors duomenis apie žuvusįjį. Kartais tai pavykdavo, bet, pasikartosiu, tokio gebėjimo niekada nemokėjau kontroliuoti – jis tai aktyvuodavosi, tai vėl išnykdavo. Tokiems dalykams reikia ypatingo jautrumo, Dievo dovanos. Reikia ir lavintis.

– Ar (arba – kaip) tie visi antgamtiniai dalykai įsiterpė į paties literatūros pasaulį? Koks viso to poveikis?

V. M. Nežinau, ar dera tokius dalykus vadinti antgamtiniais. Minėtasis bioenergetikas kruopščiai tirdavo įvairių metalų, geologinių darinių, cheminių taršų poveikį žmogaus sveikatai, savijautai. Ko gero, čia vis dėlto gamtos, ne antgamtinė sritis. Ir labai plati, nereikėtų jos susiaurinti iki kokių nors vaiduoklių.
Rašytojui tokios žinios gal ir gali praversti tobulėjant, lavinant savo asmenybę. Kuo geriau pažįsti savo dvasią ir kūną, tuo geriau gali juos valdyti, tuo vaisingiau išnaudoji savo pajėgas. Deja, su įdomiais ezoterikos temos tekstais nėra tekę susidurti. Dažniausiai jie trenkia kiču, būna parašyti prisigraibius klaidinančios, paviršutiniškos informacijos.

– O koks yra literatūros poveikis? Ką gali pati literatūra? Ar ne naivu tikėtis iš jos, kad ji ugdys, lavins, plės akiratį ir t. t.?

V. M. Anksčiau, jaunystėje, daug uoliau tikėjau tokiu poveikiu, įsivaizdavau, jog galima taip parašyti, kad tekstu sukeltum skaitytojui vos ne fiziologinį poveikį, tarkim, sukrėstum smegenis. Dabar tais dalykais jau nelabai tikiu. Linkstu manyti, kad iš esmės grožinė literatūra žmogaus nelavina, nebent skatina mąstyti, ir to turėtų pakakti. Žmogus dažnu atveju toks jau yra, nelankstus, priimantis pirmiausia tai, kas atitinka įsisenėjusius jo mąstymo šablonus.
Dabar dažnai sakoma: reikia kalbėti apie tą ir aną, kad tas ar anas nepasikartotų, na, čia daugiausia turimos galvoje į valdžią patekusių psichopatų sukeltos globalinės katastrofos. O iš tikrųjų nieko čia nepadarysi – žmogaus tokia prigimtis, ims ir pasikartos, jeigu vėl atsiras toks, kuriam minios vėl nusilenks. Ir ką gi, šiais laikais didžiausioms pasaulio valstybėms vadovauja klinikiniai idiotai, žmoneliai su vabzdžių mentalitetu, nusikaltėlių parankiniai. Tad kurgi tos literatūros pamokos? Taip pat populiaru sakyti, kad literatūra gali padėti žmogui save suprasti. Aš tuo netikiu. Suprasti kitą, išvis žmogaus prigimtį gal ir gali padėti. Bet nesu tuo tikras.

– Tuomet kyla klausimas, kodėl pats rašai, taip sakykim, gana sudėtingą literatūrą, suvokdamas kad ji neturi nei magiškos / metafizinės vertės, nei yra dorai praktiškai pritaikoma? Koks tas slaptasis motyvas, skatinantis rikiuoti vaizdus į prozos pasakojimus?

V. M. Mano galva, nei menas, nei, žinoma, literatūra neturi kelti sau jokių papildomų tikslų – tik sukelti katarsį. Kūrėjo darbo būdai gali būti ir racionalūs, ir intuityvūs, ir mišrūs, ir dar kokie nors. Bet pirmiausia jam turi būti įdomu, pirmiausia reikia jausti pašaukimą. Nes jei kursi, rašysi pagal kokį nors vidinį ar primestą užsakymą, nebus nei įdomu, nei malonu.
Čia esama savotiško paradokso. Daugelis skaitytojų įsivaizduoja, kad rašymas sau neva yra egocentrizmo apraiška, kad iš tikrųjų reikia rašyti žmonėms. O iš tikrųjų į vieną kitą širdį ar protą įmanoma prisibelsti tik rašant sau. Jeigu, pavyzdžiui, kuris nors pradedantis rašytojas pagalvos, kad štai, galbūt galima eiti ir tokiu keliu, jau bus puiku. O tas slaptasis motyvas tikriausiai yra beviltiškas tobulybės siekis, naivus įsivaizdavimas, esą kada nors vis tiek pasieksi profesinę pilnatvę, pagaliau noras užsižymėti pasaulyje. Ne paminklą pasistatyti, ne premijų ar šlovelių pasirankioti, o tiesiog pačiam įsitikinti, kad buvai.

– Kaip pats apibūdintum savo kūrinių laiką?

V. M. Tikriausiai – dabar. Ko gero, taip, dabar – nežiūrint, kad po truputį prieinu prie būtojo kartinio ar dažninio. Anksčiau man jų nereikėdavo – viskas turėjo vykti esamuoju laiku. Iš tikrųjų čia esama kažkokio keisto išlinkio – net kai rašau būtuoju kartiniu ar dažniniu, veiksmas vis tiek vyksta esamuoju laiku. Nors kai kurie „stočių“ epizodai – iš sovietmečio, aš juos suprantu kaip vykstančius dabar; matyt, viskas persipynę tarpusavy, taip pat ir su tom kalbos paieškom: mano tikslas nėra papasakoti: va, tada buvo nutiko taip ir anaip. Beveik kiekvieną situaciją aš kuriu šiuo metu, rašomuoju momentu. Taip iš visų laikų tarsi susilydo viena dabartis.
Apskritai aš nesieju tekstų su konkrečiu laikotarpiu, nors kai kurie vaizdiniai ar estetiniai sprendimai gali priminti vėlyvąjį sovietmetį. Iš tikrųjų sovietmetis man buvo tik tuo patogus, kad pasiūlė dideles kūrybines galimybes, iš jo atėjo daug įdomių istorijų ir veikėjų; jeigu dabartiniai laikai siūlys tokias galimybes, aš taip pat mielai jomis naudosiuosi.

– Miesto vaizdinys? Kiek jis susijęs su konkrečiais Tavo gyvenimo miestais, su Vilniumi? Kiek knygos autorius susijęs su pačiu tavimi?

V. M. Tiek miestai, tiek miesteliai, net tie, kuriuos aš pats konkrečiai žinau, na, kad čia šitas, o ten anas, mano tekstuose yra įvisuotinti. Konkretindamas nieko nepasiekčiau. Prisipažinsiu, ligi šiol vis dar abejoju, ar „stotyse“ kai kas nėra per daug suasmeninta; todėl ir dėl kai kurių tekstų ilgai dvejojau, kai kurių galiausiai net ir atsisakiau. Nenoriu, kad kūrinys būtų kaip asmeninis susirašinėjimas su vienu ar kitu personažu, siekiu tekstą kuo labiau universalizuoti. Žinoma, tas pats tinka ir kalbant apie miestą, nors dabar jau turiu naują sumanymą, susijusį su konkrečiu miestu. Bet kol kas tai – ateities planai. Jei pavyks juos įgyvendinti, gali būti, kad miestas vėl bus šiek tiek užmaskuotas.
Jei kalbame apie „Pakeleivingų stočių“ autorių (šypsosi), tai mudu susiję labai glaudžiai. Kitaip būti tikriausiai nė negalėtų.

– Kodėl vengi atviresnio kalbėjimo? Ar tai taip pat neatrodo maištinga autobiografinės literatūros, išpažintinės literatūros, viešų atviravimų tendencijos fone? Karlas Ove Knausgaardas… O gal tai (pusiau juokais klausiu kaip ezoteriką išmanančio) netinkama energetiniu požiūriu?

V. M. Nemanau, kad rašytojas turi kloti apžiūrai asmeninius savo išgyvenimus ir santykius. Perdėtus, pakoreguotus, prasimanytus – klok kiek tik nori. Per didelis atvirumas literatūroje skamba kaip savigyra, lyg puikybė – štai, žiūrėkit, kaip aš bjauriai pasielgiau, kaip gražiai pasielgiau… Manau, to neturėtų būti. Jei rašai ką nors tokio atviro, geriau, kad būtų įvisuotinta.
Man artimesnis ne Knausgaardas, nesuskaičiuojamais tomais aprašinėjantis savo gyvenimą, bet Danutės Kalinauskaitės atvejis. Vienas skaitytojas kartą jai pasakė: man neįdomi jūsų proza, nenoriu skaityti, kas jums atsitiko. O juk jos prozoje viskas kaip tik ir surežisuota. Čia ir pasireiškia rašytojos meistrystė. Man įdomu, kai sukuriama tokia iliuzija. O tikram atvirumui yra kitos erdvės, kitos vietos. Rašytojas turi būti mistifikatorius.
Į paskutinę klausimo dalį atsakysiu rimtai: energetiniu požiūriu galima patikimai užsidaryti net atviraujant.

– Kas dar Tau nepriimtina iš to, kas šiuolaikiniame mainstryme vertinama ir pripažįstama kaip itin šiuolaikiška?

V. M. Neateina į galvą, kas galėtų būti itin šiuolaikiška. Gal beraštystė? Kur buvę, kur nebuvę mes grįžtam prie kalbos. Jeigu matau, kad rašytojas nesusijęs su kalba, jis man svetimas. O jei dar ir labai populiarus, tai apskritai nesusipratimas. Kalba turėtų būti pradžių pradžia ir pagrindas. Tekstą palyginčiau su laikrodžio ar kokiu dar sudėtingesniu mechanizmu. Tad ar toks mechanizmas gali veikti tiksliai, ar gali išvis veikti, jei jo detalės sumestos bet kaip?

– Ne vienus metus verti grožinę literatūrą. Kaip atsirado Tavo gyvenime vertimai?

V. M. Manau, man labai pasisekė, kad priėjau prie vertimų. Buvo nusibodę dirbti keistus darbus – valytoju, nelegalioje odos siuvykloje, teatre… Net ir teoriškai suvokdamas, kad rašytojui tokios patirties reikia, norėjau ko nors tiesioginio, labiau susijusio su tekstais, literatūra.
Darbų studentiškais laikais turėjau itin keistų. Pavyzdžiui, padėdavau draugams, kurie onkologijos dispanseryje turėdavo įvijais sraigtiniais laiptais nunešti iš antrojo aukšto į pirmąjį labai sunkų ligonį, su visa lova ar neštuvais. Kai tą žmogų pašvitindavo, reikėdavo jį parnešti atgal; ligonis vaitodavo ir maldaudavo: tik neišmeskit, vyrukai, tik neišmeskit. Už „nešimo seansą“ gaudavome po penkis rublius. Vienas draugas buvo įsitaisęs kultūros ir poilsio parke galąsti pačiūžų. Tokio biografijos fakto jam truputį net pavydėdavau. Bičiulis galanda, o tu stovi ir pavydi, kad neturi tokio darbo.
Dabar jau aštuoniolika metų verčiu knygas, ir nebuvo nė vieno laikotarpio, kad tektų galvoti, ką čia dabar reikės versti. Knygos ateina viena po kitos. Tai reiškia, kad aštuoniolika metų nebedirbu keistų darbų.

– O vertimas – ne keistas darbas?

V. M. Nebent tuo, kad nuolat tenka papildomai pasidomėti keisčiausiais dalykais. Jei kas nors, nežinantis kuo užsiimu, pasiraustų po mano „Google“ paieškos istoriją, tokiam žmogui tikrai atrodyčiau įtartinas tipas.

– Paskutinis klausimas: kokį klausimą užduotum, kaip pat mėgsti sakyti, universalizuotam daiktui (žinoma, jei jis mokėtų šnekėti)? (Ir – galbūt – išdrįstum spėti, ką jis atsakytų?)

V. M. Įdomu, kad kažką panašaus pastaruoju metu ir rašau. Daug įvairių jausmų sukeltų susitikimas su reguliariąja armija – kadaise pažinotų butelių, taurių, taurelių, bokalų ir panašių daiktų. Galbūt pasinaudočiau proga bent vieno kito paklausti, ar mane dar prisimena. Likčiau didžiai patenkintas, jei bent vienas atsakytų, kad buvo garbė su manim susipažinti arba kad mano ranka ją ar jį sušildė, palengvino sunkią naštą.