literatūros žurnalas

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11

2019 11

Praėjusiame numeryje skelbėme Sigito Gedos pasisakymą iš LTSR Rašytojų sąjungos poezijos sekcijos susirinkimo, įvykusio 1981 m. spalio 28 d. Šįsyk skaitytojui siūlome to paties susitikimo metu skambėjusio Valdemaro Kukulo (1959–2011) pasisakymo ištrauką1, skatinančią apsvarstyti rašytojų debiuto, atėjimo į literatūros lauką situaciją ir jos kompleksiškumą. Įdomu ir tai, kad apžvelgdamas ryškesnius 1981-ųjų debiutantus V. Kukulas išskiria jauną poetę Dalią Dubickaitę, kuri vėliau už pirmąją knygą gavo ir Zigmo Gėlės premiją, bet bėgant metams nuo literatūros nutolo (antrosios knygos rankraštį anuomet leidykla atmetė). 2014-aisiais literatūrologės Solveigos Daugirdaitės klausiama, kodėl taip nutiko, D. Dubickaitė atsakė: „Kažkas užsivėrė. Jau tik epizodiškai užrašydavau savo nuotaiką. Kartais kildavo minčių, kad galėčiau pamėginti. Bet kartu graužė požiūris: kažin, ar gera poezija. Jei neįsitvirtini tame kontekste… Tu turi virti. Laikas praeina – visi mes ištirpstame. <…> Kuriantis žmogus turi gyventi kūryba, kūryboje“. V. Kukulas irgi kiek romantizuoja pasirinkimo – poeto lemties – matmenį, tad klausimas, ar nėra viskas gerokai sudėtingiau, – bent meno sociologijos požiūriu – lieka atviras ir šiandien.

S. V.


Gana keista skaityti šių metų pirmąsias knygas visas iš karto. <…> Ir vis dėlto paradoksalu, kad vientisiausia, polifoniškiausia ir giliausiai siekianti (tegu ir ne visada pasiekianti) yra jauniausios debiutantės Dalios Dubickaitės knyga „Noriu paklausti“. Debiutuoti laiku, žinoma, būtina: kai galvos nebekvaršina konjunktūriniai dalykai, nepripažinto autoriaus nepatogumai ir kompleksai, atsiveria erdvė literatūrinei sąžinei: gali eksperimentuoti, nieko neskelbdamas, gali klysti, pagaliau gali iš viso nerašyti, jei atėjo tylos metas… Autorius, neišleidęs knygos, lyg ir nedrįsta šito daryti… Išmokstama automatiškai rašyti, ir šitaip migdoma (arba iškeičiama į perdėtas ambicijas) menininko sąžinė, be kurios, kaip ir be meilės, pasiaukojimo kūrybai, ateiti į literatūrą yra nusikalstama.

Norėčiau suklysti ir būti neteisus, bet man atrodo, kad kai kurių šiemetinių debiutantų sąžinė lyg ir bepradedanti snūsti. Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas. Kad būtų, ką išlaisvinti, kad galėtum leisti dvasiniam turiniui lietis laisvai (ko gero, tik šitaip sukuriamas gyvenimo visumos pojūtis), būtina sukaupti tam tikrą dvasinės medžiagos kiekį, pasiekti tam tikrą vidinio gyvenimo intensyvumo lygį. Tam ir reikalingas „tramdymas“, valinga savikontrolė. <…> Apskritai mums visiems turbūt gerokai trūksta nuolankumo suvokus, kad jau esi pasirinktas. Reikia visai kitaip organizuoti savo gyvenimą, kai tave pasirinko poezija, lygiai kaip žmogus privalo gyventi kitaip, tauriau, gražiau, – kai jį pasirenka meilė.


Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu

 


1 Lietuvos literatūros ir meno archyvas. – F. 34. – Ap. 1. – B. 889.

Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu

2020 m. Nr. 1 / Daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. <...> Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12 / Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių…

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose