literatūros žurnalas

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11

Praėjusiame numeryje skelbėme Sigito Gedos pasisakymą iš LTSR Rašytojų sąjungos poezijos sekcijos susirinkimo, įvykusio 1981 m. spalio 28 d. Šįsyk skaitytojui siūlome to paties susitikimo metu skambėjusio Valdemaro Kukulo (1959–2011) pasisakymo ištrauką1, skatinančią apsvarstyti rašytojų debiuto, atėjimo į literatūros lauką situaciją ir jos kompleksiškumą. Įdomu ir tai, kad apžvelgdamas ryškesnius 1981-ųjų debiutantus V. Kukulas išskiria jauną poetę Dalią Dubickaitę, kuri vėliau už pirmąją knygą gavo ir Zigmo Gėlės premiją, bet bėgant metams nuo literatūros nutolo (antrosios knygos rankraštį anuomet leidykla atmetė). 2014-aisiais literatūrologės Solveigos Daugirdaitės klausiama, kodėl taip nutiko, D. Dubickaitė atsakė: „Kažkas užsivėrė. Jau tik epizodiškai užrašydavau savo nuotaiką. Kartais kildavo minčių, kad galėčiau pamėginti. Bet kartu graužė požiūris: kažin, ar gera poezija. Jei neįsitvirtini tame kontekste… Tu turi virti. Laikas praeina – visi mes ištirpstame. <…> Kuriantis žmogus turi gyventi kūryba, kūryboje“. V. Kukulas irgi kiek romantizuoja pasirinkimo – poeto lemties – matmenį, tad klausimas, ar nėra viskas gerokai sudėtingiau, – bent meno sociologijos požiūriu – lieka atviras ir šiandien.

S. V.


Gana keista skaityti šių metų pirmąsias knygas visas iš karto. <…> Ir vis dėlto paradoksalu, kad vientisiausia, polifoniškiausia ir giliausiai siekianti (tegu ir ne visada pasiekianti) yra jauniausios debiutantės Dalios Dubickaitės knyga „Noriu paklausti“. Debiutuoti laiku, žinoma, būtina: kai galvos nebekvaršina konjunktūriniai dalykai, nepripažinto autoriaus nepatogumai ir kompleksai, atsiveria erdvė literatūrinei sąžinei: gali eksperimentuoti, nieko neskelbdamas, gali klysti, pagaliau gali iš viso nerašyti, jei atėjo tylos metas… Autorius, neišleidęs knygos, lyg ir nedrįsta šito daryti… Išmokstama automatiškai rašyti, ir šitaip migdoma (arba iškeičiama į perdėtas ambicijas) menininko sąžinė, be kurios, kaip ir be meilės, pasiaukojimo kūrybai, ateiti į literatūrą yra nusikalstama.

Norėčiau suklysti ir būti neteisus, bet man atrodo, kad kai kurių šiemetinių debiutantų sąžinė lyg ir bepradedanti snūsti. Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas. Kad būtų, ką išlaisvinti, kad galėtum leisti dvasiniam turiniui lietis laisvai (ko gero, tik šitaip sukuriamas gyvenimo visumos pojūtis), būtina sukaupti tam tikrą dvasinės medžiagos kiekį, pasiekti tam tikrą vidinio gyvenimo intensyvumo lygį. Tam ir reikalingas „tramdymas“, valinga savikontrolė. <…> Apskritai mums visiems turbūt gerokai trūksta nuolankumo suvokus, kad jau esi pasirinktas. Reikia visai kitaip organizuoti savo gyvenimą, kai tave pasirinko poezija, lygiai kaip žmogus privalo gyventi kitaip, tauriau, gražiau, – kai jį pasirenka meilė.


Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu

 


1 Lietuvos literatūros ir meno archyvas. – F. 34. – Ap. 1. – B. 889.

Jonas Mekas. Apie brandintuvę. Laiškas Antanui Vaičiulaičiui

2022 m. Nr. 7 / Mano asmeniškas noras būtų dvi idilės (pirma ir kurią iš vasaros ar rudens, trumpesnę), arba pirmą idilę ir AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ. Man visados truputį nesmagu randant antologijoje kurio nors autoriaus tik vieną dalyką.

Algimantas Zurba. Iš senų užrašų knygelių

2022 m. Nr. 2 / Vasario 8 dieną rašytojui Algimantui Zurbai būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Nekyla abejonių, kad sukaktį jis būtų pasitikęs nauju, skaitytojų laukiamu romanu.

Marcelijus Martinaitis. Pavargti nuo lietuvių gražu

2021 m. Nr. 4 / O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Vytautas Landsbergis. Iš užrašų knygelės: Vincas Kudirka naujo Sąjūdžio aušroje

2021 m. Nr. 2 / „Metų“ redakcijai Vytautas Landsbergis perdavė įdomų kultūros ir Atgimimo istorijos dokumentą iš asmeninio archyvo – savo kišeninės užrašų knygelės puslapio nuorašą su 1988 m. rugsėjo 13 d. Verkių rūmuose…

Leonas Švedas. Gyvybė Mačernio pusėje

2020 m. Nr. 12 / Ar nėra didžiųjų rašytojų kūriniuose ko nors daugiau už sroves, rubežiuojamas žodžiais: realizmas, estetizmas, natūralizmas ir panašiai. Ar gali įtilpti jų išgyvenama tiesa žodžiuose, kuriuos minėjau?

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Juozas Marcinkevičius. Kiek laiko atima blogai parašytas eilėraštis?

2020 m. Nr. 8–9 / Paskaičiuota, kad, sakysime, eilėraščio skaitymas trunka penkias minutes. Tarkime, kad tai blogas eilėraštis. Reiškia, tos penkios minutės nueina veltui.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.