Guzel Jachina. Mašalėlis

2019 m. Nr. 8–9

Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė

Guzel Jachina (g. 1977) – totorių kilmės šiuolaikinė Rusijos rašytoja. Pirmasis jos romanas „Zuleicha atmerkia akis“ („Зулейха открывает глазa“, 2015) apdovanotas Rusijos „Didžiosios knygos“, „Jasnaja poliana“ ir „Metų knygos“ premijomis. Parašyti jį įkvėpė autorės senelės – septynerių metų ištremtos į Sibirą – likimas. Debiutas susilaukė didžiulės sėkmės, romanas jau išverstas į dvidešimt kalbų (lietuviškai pasirodė 2017 m., vertė Zita Marienė). 2018 m. išėjo naujas G. Jachinos romanas „Mano vaikai…“ („Дети мои“), jis pateko į Rusijos „Didžiosios knygos“ premijos galutinį sąrašą. Lietuviškai ši knyga pasirodė šiemet, vertė Z. Marienė.
Publikuojamas apsakymas „Mašalėlis“ yra autorės debiutas literatūros žurnale „Neva“ 2014 m. Veiksmo erdvė – sala Volgos upėje ir šalia esanti Kazanė – iš dalies sutampa su pačios rašytojos gimtosiomis ir Kazanės totorių istorijai svarbiomis vietomis.
„Literatūroje ir mene“ (2017-06-23, Nr. 25–26) paskelbtas įdomus interviu su rašytoja.

 

Didžiulė ranka pasirodė iš dangaus ir pačiupo Mašalėlį už plaukų. Susiglaudusios viršum galvos bangos vėl prasiskyrė, akyse suliepsnojo besileidžiančios saulės kamuolys. Mašalėlis burna mėšlungiškai tebegaudė orą pramaišiui su gėlu upės vandeniu, o nesuvokiama jėga jį vilko – tačiau ne į debesuotąsias aukštumas, kaip pasirodė pirmąjį mirksnį, o į nedidelio žvejybinio katerio denį.

– Kaip atsidūrei Volgos vidury, plaukike? – gelbėtojas pasirodė besąs aukštas žvejys įdegusiu veidu, apaugusiu baltais šeriais. Per galvą nusitraukė kiaurai permirkusią jūrinukę ir išgręžė tiesiai į upę. Jo rankos išties buvo didžiulės ir stiprios.

Žvejai pro primerktų akių plyšelius tylomis stebėjo iš upės išžvejotą berniuką. Vienas stovėjo laivo priekyje prie šturvalo, kitas sėdėjo laivagalyje, prie ką tik nutilusio motoro, virš kurio kilo melsvas dūmelis. Matyt, tai visas laivo ekipažas. Jeigu kateryje dar kas ir buvo, tai tik nedideliame triume.

Mašalėlis vargais negalais pritraukė prie pilvo sustirusias kojas ir atsisėdo atsirėmęs į bortą. Vanduo varvėjo nuo plaukų ir nuo mėlynų prie šlaunų prilipusių medvilninių šarovarų. Jo užguitos žydros akys lakstė nuo vieno žvejo prie kito.

– Kurgi dabar tave dėsim? – žvejys didelėmis rankomis pritūpė prie Mašalėlio. – Motina tavo kur?.. Į mokyklą jau eini?..

Iš išvaizdos Mašalėliui niekas neduodavo daugiau septynerių, nors jam jau praeitais metais sukako dešimt. Jis tylėjo. Jau seniai buvo nusprendęs panašiais atvejais apsimesti nebyliu.

– Gerai, tyleni, kol kas džiūk, – žvejys, nebesitikėdamas sulaukti atsakymo, metė berniūkščiui neperšlampamą minkšto brezento striukę. Šis tuojau ja susisiautė, susisuko. Pasidarė šilčiau, žandikauliai liovėsi mėšlungiškai trūkčioję.

Sugaudė motoras. Vairininkas palengva pasuko šturvalą ir kateris nušvilpė bangomis.

Mašalėlis stipriai, ligi skausmo, užmerkė akis. Kur jie lekia – į gelbstinčias žydrąsias tolumas, Volga žemyn? Ar į kruvinus saulėlydžio gaisus, aukštyn upe, atgal į senąjį gyvenimą?.. Valios jėga prisivertė atmerkti vokus ir pažvelgti anapus borto: taškydamas sniego baltumo putas, kateris skriejo pasitikti nyrančios saulės. Šaltis nutvilkė iš vidaus, ėmė mausti dantis ir kaulus. Mašalėlis suprato: nepavyko ir šį kartą. Galvoje dar pleveno silpnos vilties draiskanos: gal jie prisišvartuos anksčiau, Salos nepriplaukę? Arba, atvirkščiai, praplauks pro šalį? Bet šalčio apsiausta širdis jau žinojo atsakymą: pabėgt nepavyko, kateris plaukia į Salą.

Sala nė vieno nepaleisdavo. Kartą žengęs ant jos akmeningo kranto, žmogus atsidurdavo visiškoje šios iš pirmo žvilgsnio net niūrokos žemės valdžioje. Vieni tai suprasdavo anksčiau, kiti – vėliau, dar kiti – taip niekada ir nesuvokdavo. Tačiau visi baigdavo gyvenimą čia, vešliose kalvose, tarp galingų sidabrinių karklų ir juodais kryžiais vainikuotų kupolų, pačiame dviejų milžinių – Volgos ir Svijagos – santakos viduryje. Čia tyvuliavo tokie vandenų plotai, jog krantus galėjai įžiūrėti tik itin vaiskią dieną, ir toks gylis, kad apniukus dangui gelmė regėdavosi mėlynai juoda. Bekraščių vandens platybių apsupta, iš viršaus prislėgta didžiuliu dangaus kupolu, Sala atrodė kaip vienintelis sausumos lopinėlis pasaulio vandenyne, vienintelis prieglobstis planetoje tiems, kurie nemoka skristi ir plaukti. Mašalėlis netikėjo pasakom, tačiau paslaptingoji Salos galia jos gyventojams buvo įrodyta jau daugybę kartų: visi, kas tik mėgino palikti šią žemę, sugrįždavo – anksčiau ar vėliau, patys ar verčiami, gyvi ar mirę.

Netrukus horizonte pasirodė pati Sala – iš pradžių mažulytė, sulig antpirščiu. Mašalėlis be lašo vilties stebėjo, kaip ji vis didėja, kaip iš pradžių ryškėja stačios kalvos, tada – šventyklos ant tų kalvų. Saloje buvo penkios šventyklos – visos raudonų plytų. Dabar, saulėlydžio liepsnų nutviekstos, jos atrodė prisirpusios, apsunkusios, kruvinos: durk – ir aptaškys.

Kadaise Saloje gyveno didžiulė vienuolyno bendruomenė ir šventyklos buvo piligrimystės vieta. Sovietmečio priešaušryje vienuolius ištrėmė: vienus į Šiaurę, kitus iškart į dangų; o vienuolyne įrengė sielos ligonių gydyklą. Sunkūs buvo laikai, sielą daug kam suskausdavo – klinika išsiplėtė per visas penkias šventyklas ir tapo viena didžiausių Pavolgyje, klestėjimo laikais talpino iki trijų šimtų pacientų. Koplyčioje buvo ligoninės archyvas. Personalą su visomis šeimomis iš pradžių apgyvendino greitosiomis sukaltuose barakuose, o vėliau žmonės pamažu pasistatė patvarius namus, apsirūpino gyvuliais, užsiveisė daržus – tinkamų vietų vešliose Salos kalvose netrūko. Dabar, devinto dešimtmečio pradžioje, gydykloje dirbo antra ir trečia kartos.

Senis su Mašalėliu į Salą atvyko neseniai – prieš septynerius ar aštuonerius metus. Ankstesnio gyvenimo Mašalėlis visai neprisiminė, kaip ir savo tėvų. Virš jo lovelės senelis pakabino sutrintą fotografiją (ir mėgo kartoti: „Atmink mano dukterį, savo motiną!“): didžiaakės vyresniųjų klasių moksleivės balta mokykline prijuoste ir su kaspinais-virvelėmis – tai ir viskas, ką jis žinojo apie savo praeitį.

O dabartis nedžiugino. Senelis dirbo beprotnamyje, prieš porą metų tapo vyresniuoju sanitaru. Gėrė daug, nuolat – retkarčiais iki sąmonės netekimo, dažniau – iki pamišėliško pykčio. Lėtai kraustėsi iš proto. Mušė Mašalėlį be gailesčio: blaivas – priežastį aiškindamas pertraukose tarp mušimų, girtas – visai nieko nesakydamas, tiesiog. Lengvus sprigtus ir niuksus vadindavo „šimtgramiais“, spyrius ir stipresnius smūgius – „stiklinaitėmis“, o dryžiavimą diržu pagarbiai įvardindavo „puslitriu“.

„Šiandien bus puslitris, ne mažiau“, – apimtas nevilties galvojo Mašalėlis, stebėdamas, kaip žvejai ruošiasi prisišvartuoti. Į Salą nežvelgė, ir taip jautė ją artėjant – šaltos gyvatėlės vinguriavo stuburo slanksteliais, vijosi pilve, ten susiregzdamos į sunkų kamuolį; kraujas pasidarė šaltas it vanduo už borto.

Vairininkas nukreipė katerį tiesiai į apšiurusį namelį, pakibusį ant stataus kranto ir gerokai išsikišusį upėn. Du žvejai krapštėsi ties triumo liuku.

Motoro triukšmas staiga liovėsi. Bangoms pratisai teliūškuojant ir klykiant žuvėdroms, kateris sūpuodamasis atsimušė į senas automobilio padangas ir prisišvartavo.

– Jau užsilaukėm jūsų krovinio, – pasigirdo aukštas, gergždžiantis balsas.

Senelis. Jis drauge su dviem sanitarais išlindo iš namuko šešėlio ir, įsirėmęs rankom į šonus, laukė katerio. Jo veidas net malonioje saulėlydžio šviesoje išliko rūstus: saulė staiga išryškino vingrias raukšlių vagas, stačius antakių lankus, išbrinkusias vokų pagalvėles viršum akių, primenančių šaudymo angas, siaurą burnos plyšį. Tik pilkas vielinių plaukų ežiukas švelniai ir jaudinančiai spindėjo auksu.

Mašalėlis apmirė. Jis susmuko prisiplojęs prie borto ant denio ir susirietė po neperšlampama striuke, nuleidęs kapišoną ant veido.

– Tai ne mūsų – tai jūsų krovinys, – stambiarankis žvejys lengvai nušoko ant pilkų krantinės lentų ir ištiesė seneliui kažin ko sausakimšai pritutintą portfelį. – Čia popieriai.

– O čia… – mostelėjo žvejys ranka atgalios ir ištraukė iš už diržo pilką dokumentų aplanką, – lydraštis. Pasirašykite.

– Gausiu – pasirašysiu, – burbtelėjo senelis. – Kur jie?

Žvejys pamojo ranka bendrams kateryje. Vienas jų, laukęs šalia triumo, atsargiai pravėrė liuką ir nusileido apačion.

Po kelių sekundžių triume pasirodė beplaukė galva šviežiai skutimosi peiliuku suraižytu pakaušiu. Galva vos vos kinkavo. Iš po brezentinės striukės visa tai stebėjęs Mašalėlis jau iš to kinkavimo suprato: baltasis. Baltaisiais Saloje vadino beprotnamio gyventojus. Kadaise, labai seniai, pacientams duodavo baltas pižamas. Paskui jas pakeitė pilkomis, dar vėliau – tiesiog dryžuotomis. O pravardė taip ir liko – prigijo.

Baltasis neskubėdamas lipo iš triumo. Nenusakomos spalvos ligoninės pižama, didžiulis beformis apavas be raištelių. Pasirodo, nuolat linksėjo ne tik jo galva – pečiai, rankos, liemuo smulkiai ir neritmingai trūkčiojo, ir jų savininkas atrodė panašus į girto lėlininko valdomą marionetę. Keleiviui išlipus į denį, paaiškėjo, kodėl jis toks nerangus: jo rankos už nugaros buvo stipriai surištos vytiniu lynu, keliais gudriais mazgais. Lynas tęsėsi nuo rankų riešų iki kojų ir žiedais apvijo kulkšnis, leisdamas tik žingsnelį žengti. Virvės galą laikė paskui belaisvį lipęs žvejas. Šis ragino vedamąjį niuksėdamas į nugarą. Baltąjį perkėlė į krantą, ir vienas sanitaras jį nusivarė į Salos gilumą.

Antrasis iš triumo iškopė žemas storulis. Jo nuskusta kaukolė atrodė pernelyg maža palyginti su išplaukusiu beformiu kūnu, o rankos ir kojos – pernelyg trumpos. Mašalėlis pastebėjo suglamžytu pižamos atvartu besidriekiantį sidabrinį seilės siūlelį ir nuolankų vidun nukreiptą bespalvių akių žvilgsnį. Baltasis nutrepseno per denį iki kranto ir buvo perduotas antram sanitarui.

– Viskas sutampa, – apibendrino senelis, žvelgdamas į dokumentus. – Du kūnai. Vienas vyriškos lyties, kitas – moteriškos. Priėmiau.

Ir pasirašė lydraštyje.

„Kuris gi iš jų buvo moteriškos lyties? – nusistebėjo Mašalėlis. – Nejaugi storulis?..“

– Tai dar ne viskas, – stambiarankis žvejys vėl užsikišo aplanką su lydraščiu už nugaros. – Turim dar trečią. Su specialiu ženklu „Č“. Dokumentų, savaime suprantama, nėra.

– M-m-m… – senelis aršiai nusispjovė. – Vėl nepriskaičiuotas… Nagi, duokit jį šen, tą nepribaigtąjį.

Iš triumo išvedė trečiąjį. Buvo jis aukštas ir liesas, vos judėjo nuo išsekimo, bet galvą laikė tiesiai. Atsidūręs denyje, įdėmiai apsidairė ir įkvėpė pilna krūtine. Mašalėlis suprato: „Netikras baltasis.“

Per ilgus gyvenimo metus greta šiek tiek, labai arba visiškai pamišusių žmonių, Mašalėliui išsivystė gebėjimas iš pirmo žvilgsnio atpažinti sielos negalią. Rodos, sutinki visai normalų žmogų – ir mąsto, ir elgiasi kaip pats paprasčiausias pilietis, – bet Mašalėlis iš pirmo žvilgsnio pajusdavo jame kirmgraužą, užslėptą neužgijusią širdies žaizdą, vos juntamą pūvančios sielos kvapą. Žinodavo: arba šis žmogus retkarčiais jau praranda dvasinę pusiausvyrą ir šios akimirkos yra artėjančios dvasinės ligos pranašai, arba visa tai dar ateity. Ir jam tėra vienas kelias – į vieną iš raudonų Salos koplyčių. Mašalėlis niekad nesuklysdavo… O jeigu dar pažvelgdavo kuriam į akis – jos juk veidrodis, jame siela atsispindi tokia, kokia yra, su visais trūkumais ir šešėliais. Štai ir senelis (Mašalėlis aiškiai tą matė, ypač spalvą praradusių blausiai žydrų jo akių spindėjime) viena koja jau beprotnamyje, nors ir sanitaras. Ir niekas nežino, kada senas girtuoklis – balta jo siela – sutiks sau skirtąją, taip pat baltą, iš butelaičio kilusią, ir nueis su ja už parankės į savo gydyklą, tarsi susižiedavę…

O šis perkarėlis su specialiu ženklu „Č“ nebuvo baltas. Nė kiek. Ir ligoninės pižama jis nevilkėjo. Netvarkingi atsagstyti marškiniai it baltos burės pūtėsi vėjyje (įsižiūrėjęs Mašalėlis pastebėjo, kad sagų ant jų nėra), pro keliose vietose perplėštas kelnes švietė baltos kojos. Jis kažkuo priminė Romaną Romanyčių.

Baksnoti į nugarą jo nereikėjo, jis pats – nepaisydamas surištų rankų ir kojų – tvirtais žingsniais pasuko į krantą. Jį vedęs žvejys perdavė lyną seneliui ir su regimu palengvėjimu grįžo į savo vietą laivagalyje, šalia motoro.

– Kas liepta perduoti žodžiu? – rūsčiai paklausė senelis, tvirtai vyniodamas lyną ant dešiniojo kumščio.

– Jums paskambins, – stambiarankis žvejys neatsisveikinęs įžengė į katerį ir mostelėjo laivagalio link. – Užvesk!

„Nejaugi išsisukau?! – viltis akinančiu pliūpsniu blykstelėjo Mašalėlio galvoje. – Nejau apie mane pamiršo?..“

– Ei, stokit! – žvejys pasilenkė prie nejudrios denyje gulėjusios brezento krūvos, čiupo ją į glėbį ir pakėlė. – Ne jūsiškis berniokas?

Mašalėlis, neseniai jį išgelbėjusių didelių rankų tvirtai sučiuptas už pažastų ir stamančiai įsuktas į neperšlampamos striukės kokoną, pakibo virš denio it skudurinė lėlė.

Jau pasirengęs vestis pacientą į Salos gilumą, senelis atsisuko ir primerkė savo ir taip siauras akis.

– Lyg ir mūsiškis, – ištarė labai ramiai. – Tai mano anūkas, Mitia. Šeimoje Mašalėliu vadinamas. Nagi, duokit jį šen.

Nelipdamas iš denio žvejys ištiesė rankas ir padavė seneliui berniuką.

– Dėdule, neatiduok, – kimiai sušnabždėjo Мašalėlis ir trūktelėjo, mėgindamas išsliuogti. Tačiau brezentinė striukė sukliudė.

Nuo vaikystės pažįstama geležinė ranka čiupo jį už juosmens ir mirtinai primygo prie kieto šono: senelis sugnybo anūką po pažasčia, lyg spąstuose – kojom į priekį, galva atgal. Mašalėlis įsikniaubė veidu į kietą senelio užpakalį, tačiau įkąst nesiryžo. Ašaros it actas nutvilkė akis.

– O tu, pasirodo, kalbėt moki… – susimąstęs kilstelėjo išblukusius antakius žvejys.

Tą akimirką motoras subliuvo beprotišku balsu ir kateris šovė atgal į Volgą, palikdamas paskui save platų baltų putų taką.

Eidamas laivagalio link, žvejys žvelgė į tolstančią žemę, kur vėjyje pašėlusiai plazdančiais marškiniais siauru takučiu į kalvą kopė aukštas nepažįstamasis su specialiuoju užrašu „Č“ ir jį už pavadžio vedantis niūrus senis, kuriam po pažastimi spurdėjo mažas gyvas sutvėrimas žalia brezentine striuke.

 

Senelio užpakalis trenkė supuvusiais svogūnais. Mašalėlis nusisukdavo, sulaikydavo kvapą, bet dvokas vis vien nenumaldomai lindo į šnerves. Senelis jo taip ir nepaleido ant žemės, nešėsi po pažasčia – bijojo, kad berniokas paspruks. Bet kurgi paspruksi iš Salos? Aplinkui vanduo.

Baltieji kartais bėgdavo iš šventyklų ir klajodavo po Salą – į tai būdavo žiūrima ramiai, ir neskubant, su pasimėgavimu jie būdavo gaudomi: pabėgėlių medžioklė tapo viena iš mėgstamiausių sanitarų pramogų. Visi žinojo, kad išplaukt iš Salos neįmanoma: iki kito kranto – galybė kilometrų, stiprios ir šaltos srovės. Vietiniams turėti nuosavas valtis buvo uždrausta. Tad laivų judėjimas iš Salos ir į Salą buvo griežtai kontroliuojamas.

Bėgo iš čia Mašalėlis šešis kartus. Pirmąjį kartą – septynerių: patyliukais įslinko į kas savaitę maisto produktus Salon gabenančio katerio denį ir pasislėpė tarp dėžių. Manė – nepastebės. Pastebėjo, vidury Volgos apsisuko ir grąžino atgalios. Antrąjį kartą jis buvo gudresnis – įsmukęs į tą patį produktų katerį, įsilipo į vienintelės praviros dėžės vidų ir pasislėpė pačiame jos dugne, po kažkokiais sudūlėjusiais skudurais. Kai sugrįžę darbininkai jau ruošėsi pajudėti nuo kranto ir ėmė dėžėn vieną po kito krauti sunkius, kažin ko pilnus maišus, Mašalėlis iš pradžių dar laikėsi ir kentėjo, tačiau kai svoris tapo nepakeliamas – kimiai suriko, tuo siaubingai išgąsdindamas darbininkus. Po šio įvykio, atplaukus produktų kateriui, senelis jį užrakindavo namuose.

Trečiąjį kartą Mašalėlis bėgo jau kitą vasarą, per savo gimtadienį – kai sukako aštuoneri. Iš pavogtų lentų sukaltas plaustas porą savaičių lūkuriavo savo valandos slaptame karklynės prieglobstyje. Ramus, nevėjuotas oras tądien tapo Mašalėliui geriausia dovana. Jis paslapčia nuvilko plaustą prie vandens, pats atsigulė ant pilvo ir, be perstojo judindamas kojas, yrėsi žemyn upe, tikėdamasis priplaukti krantą ir sutikti kokį nors laivą. Sustirusį, pamėlusiom lyg nuo rašalo lūpom berniuką po gero kelionės pusvalandžio iš vandens ištraukė psichiatrinės gydyklos archyvaras, savo kateriu grįžtantis Salon iš Kazanės.

Ketvirtą ir penktąjį kartus prisiminti buvo skaudžiausia. Praeitą vasarą Mašalėlis pabandė nuvaryti iš saugomos pakrantės vieną iš beprotnamiui priklausančių katerių. Senelis su antruoju sanitaru jį pasivijo Volgos viduryje kitu kateriu ir kabliu prisitraukė prie savojo. Vartydamas pabalusias iš įsiūčio akis, senelis suurzgė: „Norėjai plaukti – tai plauk!“ – ir griebęs už pakarpos įmetė Mašalėlį į upę. Abu kateriai nuplaukė į Salą, palikę Mašalėlį vienui vieną vidur švininių bangų. Plaukė į krantą kone valandą. Jau manė, kad nebeištvers – nuskęs. Ištvėrė.

Apkvaitęs nuo nesuvaldomo noro pabėgti, po poros mėnesių mėgino pasprukti plaukte. Nusikapstęs iki Volgos vidurio ir visiškai nusikamavęs, suprato, kad kranto nepasieks, ir tėra du keliai – arba atgal, arba į dugną. Apsisuko. Kiek laiko plaukė iki Salos – nebepamena, kaip išsiropštė į sausumą – taip pat. Rado jį vakare, be sąmonės gulintį ant šlapio pakrantės smėlio, nunešė į namus. Pas senelį.

Liūdniausia, kad abu paskutiniuosius kartus jis pats plaukė atgal į Salą. Iki visiško jėgų netekimo rankom ir kojom plakė vandenį, ieškodamas akimis gelbstinčio kranto, visa siela skubėdamas ten, iš kur taip neseniai kone mirtinai norėjo pabėgti. Vadinasi, ne mirtinai norėjo. Ir nepabėgo.

Taip nepabėgo ir šį, šeštąjį kartą. Gelbėjimosi liemenė, išvogta iš beprotnamio katerio, plukdė jį porą valandų šaltu kovo vandeniu, bet paskui išslydo iš sumedėjusių rankų ir nuplaukė, palikusi berniuką skęsti vidury Volgos…

– Nesumanyk muistytis, – tai senelis perspėjo baltąjį, vesdamas jį trobon ir kita ranka vyniodamas lyną su belaisviu aplink šaltą radiatorių.

Pagaliau lynas buvo patikimai užveržtas. Senelis stipriai užtraukė didžiulę girgždančią durų velkę ir tik tada atleido pažastį – Mašalėlis skaudžiai keberiokštelėjo ant dažytų lentinių grindų.

– Rupūžgalvis, – tingiai tarstelėjo senelis anūkui.

Mašalėlis suprato, kad dabar senelis kurstys savo pyktį, ir ėmė trauktis atbulas.

– Bjaurybė neišnešiota, – kiek garsiau pratarė šis.

„Kur dingt?“ – beldė į smilkinius baimė. Laukujės durys užrakintos. Žinoma, galima išmušt langą ir pabėgti, bet paskui lauks dar baisesnė bausmė (o dėl to, kad senelis jį vis tiek pagaus, Mašalėlis net neabejojo)… Dar keli akimirksniai, senelis pasieks reikiamą kondiciją ir ims dorotis – tada jau niekaip neištrūksi… Virtuvė buvo mažytė: gremėzdiškas ąžuolinis stalas, sena dviejų rinkių viryklė, dujų balionas ir surūdijusios radiatoriaus armonikos. Slėptis nėra kur. Mašalėlis žvilgterėjo į baltąjį ir sugavo jo įdėmų, jautrų žvilgsnį. Baltasis vos vos kilstelėjo antakius, tarsi duodamas berniukui kažkokį slaptą ženklą.

– Ak tu, išmatų rėčka! – senelis trūktelėjo drebančiom rankom diržą iš kelnių.

Mašalėlis it driežas nėrė grindimis po baltojo kojom. Senelis įkandin pliaukštelėjo diržu, pataikė į radiatorių, tas graudžiai sugaudė ir pabiro baltų dažų likučiai. Senis pasilenkė, mėgindamas ištraukti anūką iš po svetimų ilgų kojų. Mašalėlis mirtinai įsikibo į gelbstinčias kelnes, senelis trūktelėjo jį savęs link, pasigirdo plyštančio audinio garsas. Vaikas atkragino galvą ir išsišiepęs kaukštelėjo dantimis, mėgindamas įsikibti į senelio pirštus. Baltasis ūmai atliko liemeniu staigų keistą judesį – tarsi žemai pasilenkė, ir Mašalėlį laikę geležiniai gniaužtai atsileido. Senelis visu svoriu suzmeko ant grindų, išpūtęs nieko nesuvokiančias akis. Virš antakio tučtuojau ėmė kilti šviesiai violetinis guzas. Baltojo kaktoje taip pat ėmė raudonuoti tinstantis rėžis.

„Smogė seneliui galva“, – susiprotėjo Mašalėlis. It vilkelis nusirito jis pro senelį, trūktelėjo į save pogrindžio dangtį ir nėrė į prasivėrusį juodą plyšį. Kūlvirsčia nubildėjo slidžiais laipteliais. Nusileido ant aslos kaip katė – ant keturių. Per drėgną tamsą apgraibom šmurkštelėjo į vieną iš drėgme alsuojančių kampų, prigludo prie žemės, iškvėpė orą iš plaučių ir nekvėpuodamas sustingo.

Dabar senelis nelįs į pogrindį: reikia degti žibalinę lempą, apsiauti specialius neslystančius veltinius, šniukštinėt po kampus, kur tas anūkas slepiasi… Dabar tam nebuvo laiko. O štai naktį bus. Tačiau kol kas Mašalėlis ginė nuo savęs mintis apie tai, kas bus naktį.

– Ū-ū-ū-ū-ū-ū!.. – negarsiai suurzgė viršuje.

Sugirgždėjo ir suinkštė lentos viršum galvos. Tai senelis sunkiai stojosi, trepseno ir judino kojas.

– U-u-u-u-u-užmušiu, – ištarė jis labai tyliai ir neaiškiai, bet Mašalėlis suprato.

– Užmušiu, – iškošė po sekundės, įsitempęs, tarsi keldamas kažką sunkaus.

Pasigirdo dundėjimas ir garsus brazdesys. Ant galvos pabiro tirštos dulkės, iš viršaus atsklindantys garsai tapo duslesni. Pro siaurus plyšius prasiskverbianti skurdi šviesa pranyko – ir Mašalėlis suprato: senelis prispaudė rūsio dangtį kažkuo dideliu. Aha, aukštyn kojom apverstu virtuviniu stalu.

Dusliai skimbtelėjo radiatorius atrišant belaisvį.

– Štai įtrauksim tave į apskaitą – ir užmušiu. Pats užmušiu, niekam neleisiu… – Mašalėlis vos tenugirdo paskutinius senelio žodžius. Baltasis tylėjo.

Sugirgždėjo grindų lentos nuo sunkių, plačių senelio ir smulkių belaisvio žingsnių. Suvaitojo atitraukiama surūdijusi velkė. Tada sunkiai trinktelėjo lauko durys, ir visi garsai nutilo.

Mašalėlis liko vienas. Tik dabar jis prisiminė, kad reikia kvėpuoti, garsiu sriūbtelėjimu pravėrė lūpas ir ėmė godžiai ryti orą. Atsikvėpavo.

Aplink tvyrojo juoda it suodžiai tamsa. Ištiesęs į ją rankas berniukas nušliaužė į priekį. Pasiekęs laiptelius, slydinėdamas drėgnais akmenimis užropojo į viršų. Užpakaliu ir pečiais įsirėmė į dangtį, pabandė jį pakelti – bet nepavyko net krustelt. Ąžuolinis stalas gulėjo viršuje nepajudinamas, kaip antkapio akmuo. Kito išėjimo nėra: pogrindis buvo išraustas žemėje ir iš vidaus apdėtas dideliais neskaldytais akmenimis. Mašalėlis dar tampriau susisiautė neperšlampamą striukę, atsisėdo ant savo delnų, kad galutinai nesustirtų ant šaltų laiptų, įrėmė kaktą į aštrius kelius ir susimąstė.

Šiandien senelis į susidorojimą įdės visą širdį. Mėginimas pabėgti, netikėtas baltojo atkirtis – už visa tai teks sumokėt visą kainą. Čia ir puslitrio neužteks. Tiesa, smūgiai ilgai netrunka, juos galima iškęsti, o mėlynės ir įbrėžimai užgis, užsitrauks, galų gale surandės, kaip tie du dideli randai ant nugaros ir tas vienas, visai mažulytis, ant smilkinio. Baisiausia yra ilgos bausmės.

Jeigu senelis jį vėl pririš prie lovos visai dienai, Mašalėlis ištvers. Protarpiais jis vis žvairuos link viršugalvio, kur kabo apglamžyta mamos fotografija, ir galvos apie ją – šitaip greičiau bėga laikas. Porą kartų per dieną jis apsisiusios, nuo troškulio perdžius ir sušiurkštės liežuvis, pečiai ir kojos ištins tose vietose, kur jas verš virvė. Bet tai smulkmenos, šitai galima ištaisyti – kai senelis jį atriš, Mašalėlis tuoj pat išgers visą virdulį vandens, ir liežuvis vėl jam paklus. Paskui išsiskalbs Volgoje skalbinius ir čiužinį, kad nedvoktų šlapimu. Pečius ir kojas savaime atleis per porą dienų. Tarsi nieko nebūtų buvę. Taip jis nugalės senelį. Šis nieko apie tai nežinos, tačiau žinos Mašalėlis.

Bet va, jeigu senelis jį pakabins už rankų ant staktos, kaip du pastaruosius kartus, nugalėt nepavyks. Ištinę riešai ir maudžiantys raumenys negąsdino, tai praeis. Gąsdino musės. Jos atskris pajutusios jo baimės kvapą. Kelias pirmas valandas jis jas vaikys nuo savęs trūkčiodamas raumenimis – iš pradžių greitai, paskui vis lėčiau, ir galiausiai – vos vos. Paskui ateis mirksnis, kai jis nebeturės jėgų jų nuvyti, – ir tos bjaurybės sulauks savo valandos. Jos tūps ant veido, kaklo, ant išsipūtusių rankų venų, lįs po marškiniais, ropinės po pilvą, šlaunis… Jis jaus kiekvieną iš šimto mažų kojelių ant savo odos. Jaus, bet nieko negalės padaryti… O kai vakare parėjęs iš darbo senelis jį atriš ir Mašalėlis susmuks ant grindų it skerdienos gabalas, musės nuskris, – kad naktį grįžtų pas jį sapnuose. Sapne bus baisiau, sapnas kartosis ne kartą – jau nebegalėsi ramintis, kad iš tiesų nieko nebuvo. Ne, dar vieno pakabinimo jis neištvers. Mašalėlis pakilo nuo suledėjusių delnų ir ėmė juos trinti vieną į kitą. Jau geriau mirti. Arba užmušti senelį.

Tokia mintis kol kas dar niekad nebuvo šovusi jam į galvą. Mašalėlis įsiklausė į ją. Mintis buvo paprasta ir taip pat supaprastino visa kita. Ji panaikino smūgius, sumušimus, dryžiavimą diržu, rišimą prie lovos, kabinimą ant staktos. Panaikino melsvai raudonas mėlynes, skausmu pulsuojančius guzus. Aštrų skausmą, maudžiantį skausmą, slopinamą skausmą. Ji panaikino baimę. Mašalėlis ėmė galvoti, kaip tai padaryti. Ginklo jis neturi. Daužti kuo nors sunkiu per galvą vargiai pavyktų: senelis vis dėlto yra labai aukštas. Galima pamėginti parversti senelį ir tada suduoti per galvą – užsimojus, kiek jėgos leidžia… Mašalėlis prisiminė, kaip paprastai senelis leidžiasi į pogrindį: iki galo atverčia sunkų dangtį, kabina žibalinę lempą ant tam skirto kabliuko, įkalto iš apačios į grindų lentas, ir atsargiai, po vieną, stato ant akmeninių laiptų veltiniais apautas kojas; žibalinė lempa apšviečia visą nedidelį pogrindžio šulinį: aukšta bulvių dėžė be dangčio – vienam kampe, stiklainiai su atsargomis – kitam… Mašalėlis taip aiškiai įsivaizdavo šį paveikslą, kad tamsa pasitraukė, – jis išvydo aplink save erdvę tarsi pripildytą geltonos lempos šviesos. Gal išpilt ant laiptų agurkų rasalą, kad senelis paslystų? Bet jis pamatys šlapius laiptus ir jais nelips… Vilkeliu pult jam į kojas ir jėga pamėgint nuversti nuo kopėčių? Bet, ko gera, senelis bus stipresnis… O gal padaryt taip, kad jis pats žemyn nuleistų galvą? Senelis pamatys kažką ant žemės. Kažką, ką jis tikrai norėtų apžiūrėti iš arčiau, ir pasilenks žemai žemai… Tuomet reiktų trinktelėti per tą neapkenčiamą galvą – užsimojus, kiek jėgos leidžia…

Mašalėlis nusivilko neperšlampamą striukę, šarovarus, ir, pasilikęs visai nuogas, paklojo drabužius ant aslos. Viena striukės rankovė kilo viršun, iki bulvių dėžės, kita tiesės žemyn; kapišonas pasislinko į šoną; šarovarų klešnės išdryko į skirtingas puses. Skudurinis žmogus tarsi leidosi laiptais ir griuvo ant grindų.

Pats Mašalėlis tykos bulvių maiše. Jis viską tiksliai apskaičiavo. Senelis, nustebintas neįprasto vaizdo, nusileis laiptais apačion. Galbūt net nusikabins žibalinę lempą nuo kabliuko ir pasiims, kad geriau viską įžiūrėtų. Pritūps šalia skudurinio žmogaus, ims jį čiupinėti. Ir štai tada Mašalėlis šoks iš dėžės ir smogs į palenktą galvą pusantro litro raugintų agurkų stiklainiu. Stiklainis geras: sunkus, storo stiklo. Neturėtų apvilti.

Kad tilptų dėžėje, Mašalėlis išmėtė iš ten dalį bulvių, sukaišiojo jas plyšiuose, tamsiuose kampuose, už stiklainių su atsargomis. Tada patogiau įsitaisė ant šaltų šakniagumbių, apsikabino pusantro litro ginklą ir ėmė laukt ateinančio senelio.

 

Jį pažadino saulės spindulys, šliaužiantis per nosį. Spindulys įspindo iš plyšio tarp grindlenčių. Kažkur klykė žuvėdros. Viršuje jau išaušo diena. Mašalėlis išsiropštė iš dėžės, sunkai keldamas užtirpusias kojas. Užlipo laiptais, stumtelėjo dangtį – tas lengvai atsidarė. Iškišęs galvą, apžvelgė virtuvę – senelio nebuvo. Laukujų durų velkė neužstumta. Virtuvinis stalas pakrypęs, kadaise tvirtos jo kojos visai išklypusios.

Išlindo iš pogrindžio. Virdulys ant viryklės tebebuvo šiltas. Ant stalo stovėjo nešvarus puodelis, pribarstyta duonos trupinių. Matyt, senelis papusryčiavo ir išėjo į darbą. Sieninis laikrodis rodė pusę devynių.

Berniukas nusileido į pogrindį, rūpestingai surinko visas bulves atgal į dėžę, į vietą pastatė stiklainį su raugintais agurkais. Pasiėmė į viršų šarovarus ir neperšlampamą striukę, pakabino kieme ant virvės, kad pradžiūtų. Apsivilko mėlyną uniformą ir nubėgo mokyklon.

 

Meilė mergaitei, kuri už tave vyresnė keleriais metais, – beviltiška. Mašalėlis tai suprato. Meilė iš tiesų vadinosi Liubov. Liubai buvo keturiolika. Ką čia slėpti, šį pavasarį jai jau suėjo penkiolika. Ji buvo dviem galvom už jį aukštesnė, žavingomis raudonomis garbanomis ir Volgos spalvos akimis. Kai ji pykdavo, akys patamsėdavo ir pasidarydavo Svijagos spalvos.

Šiais metais ji turėjo baigti aštuntą klasę. Mašalėlis – ketvirtą. Salos dėka jie visus metus mokėsi drauge.

Salos mokyklinio lavinimo sistemą būtų galima pavadinti eksperimentine, jeigu ji būtų atsiradusi dėl drąsios kokio nors pedagogikos novatoriaus minties. Tačiau mokyklos direktorius R. R. Nikolajevičius ją vadino priverstine, rajono valdybos valdininkai sutikdavo ir apsimesdavo nieko nematą. Saloje gyveno dvidešimt vienas jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikas. Visi vaikai mokėsi Salos pirmojoje mokykloje, kurioje dirbo keturi mokytojai ir direktorius. Vienas mokytojas didvyriškai ant savo trapių seniokiškų pečių laikė visas jaunesnes klases: vaikai nuo septynerių iki devynerių mokėsi drauge trejus metus iš eilės, kiekvienais metais iš naujo išmokdami jaunesnės klasės mokyklinę programą. Dešimties – penkiolikos metų vaikai viduriniojo mokslo pagrindus gaudavo iš trijų mokytojų – šimtadarbių, pasiekusių meistrystės viršūnę dėstant skirtingas disciplinas tokio įvairaus amžiaus auditorijai.

Ši sistema susiklostė dar 1930-aisiais, kai specialiu liaudies švietimo komisaro nurodymu salos gyventojams uždraudė vaikus plukdyti kateriais į normalią mokyklą aname krante, „idant būtų išvengta pacientų mėginimų pabėgti iš psichiatrinės ligoninės“. Tuomet uždraudė ir nuosavus katerius. Užtat pastatė mokyklą, mažą – viso labo dviejų klasių, su vienu mažutėliu mokytojų kambariu – bet savo.

Mašalėlis, per kalvą skubėdamas mokyklon, užduso. Įlėkė į klasę ir nuvirto ant savo suolo. Suspėjo – pamoka dar neprasidėjo. Akies krašteliu pastebėjo pažįstamą rusvų plaukų debesį šalia lango, pilve kažkas įprastai trūktelėjo. Ir, kaip visad, pagalvojo, kad iš pradžių pabėgs jis pats, o tada po kelerių metų sugrįš – suaugęs, subrendęs – ir išsiveš ją iš Salos. Visam laikui.

– Nea, į profesinę nenoriu. Kam? – Liuba sėdėjo ant palangės šalia didelio mėlyno gaublio ir viliokiškai suko jį piršteliu; ruda suknelė atidengė apvalius keliukus ir nulietas šlaunis, aptemptas tampriomis sudėtingais raštais išmargintomis pėdkelnėmis. Tarsi mokydamiesi atmintinai, jų piešinį atidžiai studijavo šalia stovintys du augaloti aštuntokai.

Liuba krestelėjo stangrius garbanų žiedus.

– Aš verčiau čia pasiliksiu. Abi mano seserys beprotnamy sanitarės. Viena jau vyresniąja tapo. Sako: li-inksma ten… – ji nusišypsojo iš kažko, kas buvo žinoma tik jai vienai.

Liubos tėvai duodami dukterims vardus nebuvo originalūs: vyresniąsias mergaites pavadino Vera ir Nadežda. Baigusios aštuonmetę mokyklą abi pasiliko Saloje.

– O aš į devintą klasę noriu, – pareiškė vienas Liubos pašnekovas, minutėlei atplėšęs žvilgsnį nuo pėdkelnių rašto. – Tėvas žadėjo vasarą mane išsiųsti pas gimines į Kazanę. Aš toliau ten mokysiuos.

– O prasmė kokia? – Liuba užkėlė koją ant kojos, tyrinėtojų žvilgsniui atverdama dar keletą kvadratinių centimetrų sudėtingojo piešinio. – Mano tėvas tiek gauna, kad tavo Kazanėje daugeliui nė nesisapnavo.

Liubos tėtis jau daug metų dirbo vyriausiuoju sanitaru ir buvo nusipelnęs beprotnamio darbuotojas. Vyresniųjų sanitarų buvo keli, o vyriausias – tik vienas.

– Ką, daugiau nei dėstytojas universitete? Daugiau nei profesorius? – nepatikėjo antrasis aštuntokas.

– Dėl profesoriaus nepasakysiu, bet tikrai daugiau už mūsų Prielipą, – kandžiai atrėžė mergina. Ir garsiai šnabždėdama patikslino: – Lygiai penkis su puse karto.

Jaunesni vaikai – neįsileisti į suaugusiųjų pašnekesį, tačiau atidžiai jo klausęsi – priblokšti susižvalgė ir ėmė kuždėtis. Atsivėrė durys. Į klasę įtipeno Lipa Ivanovna, vadinama Prielipa, taisydamasi iš kuodelio išdrikusius skystus plaukus. Kaip moteris ji buvo negraži ir nemylima. Vaikai tai žinojo.

– Apolonova, nekelk sijono, – užuot pasisveikinusi sukomandavo ji pavargusiu balsu.

Liuba lėtai nuleido ant grindų blizgančiais bateliais apautas kojas ir neskubėdama nukaukšėjo į galinį suolą. Aštuntokai nusekė jai iš paskos. Mašalėlio pilve vėl kažkas suvirpėjo. Liuba buvo vienintelis dalykas, kuris šiaip taip leido jam susitaikyti su buvimu Saloje – bent truputį, bent retkarčiais. Ir tas vienintelis, kurį jis norėjo iš čia pasiimti.

– Šiandien istorijos pamoką vesiu aš, – pranešė Prielipa, numetusi žurnalą ant mokytojo stalo.

– O Romanas Romanyčius?.. Kas jam?.. Susirgo?.. – pasigirdo susijaudinę balsai.

Romanas Romanovičius Nikolajevas buvo mokyklos direktorius ir vienintelis mokytojas, kuriam mokiniai jautė pagarbą, o kai kurie netgi meilę. Jis mokė istorijos, geografijos, botanikos ir biologijos, dažnai sulydydamas šias disciplinas į vieną patrauklią pamoką apie gyvenimą ir jo dėsnius.

– Taip, šiandien jo nėra… – lėtai, lyg per jėgą, pratarė Prielipa, nusukdama į langą akis.

Tada ryžtingai paėmė kreidą ir ėmė kaligrafiniu braižu cypinti lentoje pamokos temą: „Ivano Ketvirtojo (Rūsčiojo) valdymas“.

Prielipos pamoka Mašalėliui nepatiko. Net labai įdomius dalykus ji pasakojo visiškai neįdomiai. It maišydama nučiurusią kortų kaladę, varganai ir kasdieniškai ji dėstė apie godžius bajorus, nuožmius opričnikus, neprotingus šaulius ir netgi valdingąjį kraugerį carą Ivaną Vasiljevičių. Visi šie kadaise galingi ir įtakingi asmenys iš lėkšto ir pilko vadovėlio skriejo lauk pro pravirą orlaidę. Atgal įlėkdavo tik tolimas bangų šniokštimas.

Į pamokos pabaigą klasė apsnūdo. Mašalėlis galvojo apie tai, kaip šį vakarą vėl pogrindyje išdėlios skudurinį žmogų ir pamėgins užmušti senelį.

– …1550 metais traukdamasis iš Kazanės vieno eilinio žygio metu Ivanas Rūstusis išsirinko vietą būsimai tvirtovei, kurią planavo panaudoti užimdamas neprieinamąją Kazanės chanato sostinę. 1551 metais per keturias savaites tvirtovė buvo surinkta iš detalių, paruoštų Ugličio rajone ir parplukdytų Volga… – monotoniškai skaitė Prielipa, šnarindama puslapius.

Mašalėlis ne iš karto suprato, kad kalbama apie Salą.

– …Didysis kunigaikštis įsakė suręsti miestą medinėmis sienomis, bokštais ir vartais, it tikrą miestą; o visas sijas ir sienojus sužymėti nuo viršaus iki apačios. Paskui šis miestas buvo išardytas, sukrautas ant plaustų ir nuplukdytas Volgos upe žemyn, drauge su kariauna ir stambiąja artilerija… – Prielipa probėgšmiais vis žvilgterėdavo į laikrodį. Iki pamokos galo liko penkios minutės. – Pats Ivanas Vasiljevičius grįžo į Maskvą, o šį miestą apgyvendino rusais ir artilerija, ir pavadino jį Svijažsku.

– Čia ką, apie mūsų Salą? – garsiai paklausė iš galinio suolo.

– Taip, – abejingai atsiliepė Prielipa ir toliau skaitė: – Paskubomis pastatytas miestas tapo rusų kariuomenės baze Kazanės apsiausties metu 1552 metais. Apsiaustis truko pusantro mėnesio ir baigėsi Kazanės užkariavimu 1552 metų spalio antrą dieną. Paskutinis, trečiasis iš eilės, Ivano Ketvirtojo žygis į Kazanę buvo sėkmingas. Kazanės chanatas liovėsi egzistavęs ir pateko į Maskvos valstybės sudėtį.

Prielipa užvertė vadovėlį:

– Namų darbams – baigti skaityt skyrių iki galo.

– Palaukit! – subruzdo galiniame suole. – O kaip?! Kaipgi paėmė Kazanę?! Juk jis, tiksliau mes, iš čia ją ėmėm, iš šitos Salos!..

Lipa Ivanovna visą gyvenimą mokykloje mokė rusų kalbos ir literatūros. Ji suraukė kaktą, mėgindama prisiminti kokią nors informaciją apie šį istorinį įvykį iš mokyklinio literatūros kurso.

– Rodos, yra legenda, kurioje minima, kad Svijažske buvo iškastas požeminis tunelis į Kazanės kremliaus centrą. Šiuo perėjimu rusai po kremliaus sienomis nugabeno statines su paraku ir jas susprogdino, taip pralauždami miesto gynybą, – neužtikrintai pratarė ji.

Klasė suūžė iš susižavėjimo.

– Bet! – Prielipa iškėlė rodomąjį pirštą. – Tai viso labo legenda. Patys suprantate, kad iškasti pusantros dešimties kilometrų požeminį perėjimą, o dar po tokia didele upe, kaip kad didžioji Rusijos upė Volga, šešioliktame amžiuje buvo tikrai neįmanoma.

Vaikai nusivylę iškvėpė.

– Taigi, kaip viskas buvo iš tiesų – patys pasiskaitysite vadovėlyje, – užbaigė ji, stodamasi iš už stalo.

– Mums papasakos Romanas Romanyčius, kai pasveiks, – kerštingai atitarė iš galinio suolo.

Prielipa lėtai ištiesino nugarą, metė ilgą žvilgsnį lango pusėn ir nieko netardama oriai išsinešdino iš klasės su visu savo nedailiu veidu.

Tą akimirksnį suskambo didysis varpas. Jo bosiniai dūžiai it rugpjūčio griaustinis apsiautė Salą. Vadinasi, iš beprotnamio vėl pabėgo baltasis, ir netrukus prasidės gaudynės.

Saloje to niekas jau nebeprisiminė, bet varpai kadaise buvo trisdešimt aštuoni, pačių įvairiausių dydžių ir tembrų; šventinėmis dienomis jais skambindavo septyni varpininkai; pasiklausyti jų skambėjimo atvykdavo iš visos Volgos apylinkių. Didysis varpas buvo šios įvairiabalsės šeimos galva, jį išliejo pirmąjį. O išvarius vienuolius jį vienintelį paliko gyvuoti – nenukabino ir net neištraukė liežuvio. Tiesa, dabar jis pranašaudavo tik viena – greit prasidėsiančią gyvo žmogaus medžioklę. Likusius varpus išplukdė atgal į Kazanę perlydyti, ir jie seniai jau tapo durtuvais, šoviniais, ginklais, tankais.

Išgirdę varpo dūžius vaikai pirmiausia puolė prie lango, o tada garsiai šūkaudami – lauk iš mokyklos. Specialiu karo bei jūros reikalų liaudies komisaro 1930 metų įsakymu visi suaugusieji salos gyventojai, nuaidėjus pirmiesiems pavojaus signalams, privalėjo vykdyti ligoninės medicinos personalo nurodymus ieškant pabėgusių pacientų –– tol, kol jie bus sugauti. Mokytojams išimčių nedarė, o tai reiškė, kad šiandien pamokų jau nebus. Vaikai galėjo prasiblaškyti: dalyvauti gaudynėse. Arba, jeigu kol kas dalyvauti nesinorėjo, tiesiog jas stebėti.

Mašalėlis nusprendė stebėti. Parbėgęs namo, jis pasičiupo žibintuvėlį (gaudynės galėjo užtrukti ligi tamsos), įsikišo kišenėn porą sužiedėjusių meduolių ir nuskuodė šventyklų link.

Karklas – subtilus medis, trapus. Tyliai ir švelniai, pašnibždomis šnara lapais; negirdomis kažką aprauda, iš pradžių – kažką mergiško, paskui – senmergiško. Mašalėlis mėgo karklus, o ypač tą raukšlėtąjį – kerotą, su trimis gumbuotais kamienais. Karklas augo vienuolyno bažnyčios pasieny. Jis buvo toks senas, jog, ko gera, atminė laikus, kai Saloje šventyklų nebuvo. O gal dar visai jaunas medelis būdamas regėjo ir gyvenvietės įkūrėją – carą Ivaną Vasiljevičių… Karklas buvo labai aukštas. Ant vieno iš jo kamienų dabar sėdėjo Mašalėlis, stebėdamas tai, kas dėjosi vienuolyno teritorijoje.

Šventyklos atsivėrė jam tarsi ant delno. Penki rubino spalvos plytų milžinai pačioje aukščiausios Salos kalvos viršūnėje. Trisdešimt kupolų, dengtų juodais, saulėje blizgančiais žvynais ir vainikuoti asketiškais kryžiais. Varpinės milžinas. Aukštas plytinis aptvaras, vinguriuojantis aplinkui puošnia nesibaigiančia juosta.

 

Vienuolyno aikštėje rinkosi kariauna baltais chalatais. Sanitarai ir sanitarės knibždėjo it skruzdės: pradžioje be tvarkos, paskui supuldami į kuopeles, būrius, palengva įgaudami tvarką ir sudarydami darnią lenktą karė. Šio karė centre stojosi svarbiausias sanitaras. Iš rusvų ugninių plaukų Mašalėlis atpažino Liubos tėtį. Svarbiausias sanitaras davė trumpus nurodymus, kapodamas rankomis orą, – iš pradžių į vieną pusę, paskui į kitą, į trečią. Ir armija balta upe nutekėjo pro šventyklos vartus nuo kalvos žemyn, į tris skirtingas puses. Kažkur ten, srovėje, žygiavo ir baltu chalatu apsivilkęs senelis. „Baltieji gaudo baltąjį“, – pagalvojo Mašalėlis. Už vartų laukė į varpų kvietimą subėgę suaugusieji ir vaikai, jie įsiliejo į srautus, atskiesdami spalvą.

O gal pabėgo tas pats netikras baltasis, kuris Mašalėlį vakar išgelbėjo nuo senelio? Tai būtų gerai!.. Nuo šios minties berniukas net oro pritrūko.

Ir panoro, kad bėglio nerastų! Kad jis ištirptų Volgoje, pabirtų upės smėliu, išsisklaidytų ore. Kad jį vėjas nuneštų. Kad žemė prasivertų ir jį prarytų. Vis geriau, nei gyventi raudonose šventyklose. Mašalėlis ten nė karto nėra buvęs, bet suprato: senelis buvo maža šio didžiulio ir gąsdinančio raudono kūno dalis; būtent šventyklos maitino senelį jėga, o jis dovanojo joms visą savo gyvenimą.

Gal pasistengti surast baltąjį bėglį anksčiau už sanitarus ir pamėginti jį išgelbėt? Paslėpti karklų giraitėje, uolėto kranto urvuose arba, galiausiai, nuosavame pogrindyje? Bulvių dėžėje. Ten tai tikrai niekas neieškos… Laužydamas šakas berniukas ritosi liemeniu žemyn, kaip voverė, mikliai nušoko ant žolės. Sekundėlę neryžtingai sustingo, svarstydamas, kur bėgti pirmiausia, ir patraukė prie apgyventosios kalvos.

Sala savo forma priminė trilapį: didžiulė raudona šerdis centre – Šventyklos kalva, didžiausia ir aukščiausia; į tris puses nuo jos – mažesnės kalvos: miškingoji, uolėtoji ir apgyventoji. Pastarosios linkui ir skuodė šiuo metu Mašalėlis.

Namai dygo ant apgyventosios kalvos it kelmučiai ant papuvusio kelmo: tirštai, netolygiai. Kai Mašalėlis įlėkė į kaimą, šis priminė sujudintą avilį. Rėkė visi: ožkos, karvės, vištos, žmonės, šunys. Ore pienišku rūku sūkuriavo dulkės. Pagrindinėje gatvėje pasklido būrys ieškotojų baltais chalatais. Kiekvienas susijuosęs odiniu diržu, ant kurio karojo posmas virvės ir didelė medinė tarškynė. Vieni tarškina jomis nenusiimdami nuo liemens, kiti purto iškėlę į viršų, tarška jos tada itin garsiai ir ilgai. Sanitarai apieško kiekvieną namą, kiekvieną kiemą, kiekvieną pašiūrę, nė sekundėlei nesiliaudami tarškinę. Jiems padedantys suaugusieji, neturėdami tarškynių, garsiai ir šaižiai rėkia: „O! O! U! U!..“ Mašalėlis išvydo Prielipą, kuri žygiavo drauge su visais gatve, plodama delnais į taktą: „O! O! U! U!“ Kažkas išvilko lauk bajaną ir ėmė jį lodyti, plačiai tampydamas dumples. Vaikai pradėjo kaukti iš susižavėjimo ir puolė trypti vidury gatvės pirmykščių šokių. Mažas būdamas Mašalėlis pats taip porą kartų yra šokęs, pagal ritmingą tarškėjimą ir suaugusiųjų šūksnius gaudynių metu. Tuo metu atrodė, jog nieko negali būti linksmiau. Prieš dvejus metus vieną baltąjį sugavo būtent čia, kaime. Neištvėręs kurtinančio triukšmo ir šūksnių, jis staugdamas puolė gatvėn iš vieno namo palėpės, kur iškiūtojo kelias valandas. Norėjo bėgti toliau, bet nebepajėgė – susilaužė koją. Čia jį ir sučiupo – gėlių darželyje, kaukiantį iš baimės ir rankomis spaudžiantį ausis. Teko ant rankų nešt į beprotnamį. Užtat sanitarai visą kelią šventyklon tarškėjo jam viršum galvos.

Mašalėlis perbėgo visą kaimą nuo mokyklos iki nuošaliai stovėjusio senelio namo. Suprato: čia nėra ką veikti. Ieško kruopščiai ir visur: namuose, pogrindžiuose, pašiūrėse, už malkų rietuvių, šunų būdose… Ne tik žmogų – žiurkę suras. Jeigu bėglys pasislėpė kaime – jam nebepadėsi. Ir berniukas nutarė dumti link kitos kalvos – miškinės.

Karklų sąžalynas juosė miškinę kalvą iš apačios, palikdamas jos erdvią viršūnę tuščią – ant šios galingos plikės įsikūrė vietos kapinės. Štai čia ir zujo dabar antrasis paieškos būrys. „Nutarė ginti iš viršaus į apačią, prie upės“, – sumojo Mašalėlis. Jis be garso prislinko arčiau ir užsiglaudė krūmuose.

Salos kapinės buvo didžiulės ir turėjo du galus. Rytinėje kalvos pusėje, užkėstos dilgėlėmis ir išvartomis, driekėsi senosios kapinės – nuo neatmenamų laikų ten laidojo Saloje mirusius keliaujančius maldininkus. Vieni mirė netikėtai, kiti sąmoningai atvyko čia atsisveikinti su gyvenimu – visi dabar ilsėjosi molingoje Salos žemėje, klausėsi Volgos šniokštimo ir karklų šlamesio. Retai dabar kas čia užsukdavo, net berniūkščiai prisibijodavo šitos šiurpokos vietos. Mediniai koplytstulpiai sutrešo, vietoj kai kurių spėjo išaugti krūmokšniai ir medžiai. Kapinės pamažu nyko, virto mišku.

Iš vakarų pusės prie jų šliejosi Naujosios kapinės, kuriose buvo laidojami jau Sovietų Sąjungos piliečiai, dirbę beprotnamyje, taip pat ir patys baltieji. Per šešiasdešimt ligoninės egzistavimo metų numirė tiek liaudies, kad visa laukymė buvo tirštai nusėta kryžiais bei antkapių akmenimis, – buvę sanitarai ir pacientai gulėjo pramaišiui, tankiai ir glaudžiai. Dažnai čia būdavo rengiamos šeštadienio ir sekmadienio talkos, kapinės buvo prižiūrimos, gyvos. Sanitarai žingsniavo per kapus plačiais ūkiškais žingsniais. Viena ranka suka tarškynę, kita – didele lazda daužo aukštus brūzgynus. Pagalbininkai savanoriai ėjo iš paskos: vieni apsiginklavę kauptukais, kiti šakėmis – tolygiai ir tankiai smaigstydami jais krūmus, žoles, gėlynus. Baltąjį galima sužeisti, tai nedraudžiama – draudžiama jį praganyti. Kažkas atsitempė iš kaimo didelį šunį ant pavadžio, ir šis be perstojo lojo, persiėmęs bendru jauduliu.

– Tikrint po kiekvienu kryžium! Po kiekviena varnalėša! – netoliese pasigirdo aukštas senelio balsas, užgoždamas nesiliaujanti tarškėjimą. – Kas suras – kaip visad, savo gaus. Nenuskriausim.

Specialiajame 1937 metų karo bei jūros reikalų liaudies komisaro įsakyme apdovanojimas nebuvo įrašytas. Tačiau visad atsirasdavo geros sostinės degtinės ir specialių produktų rinkinys iš Kazanės. Vien nuo minties apie tai ir paieškos darėsi linksmesnės. Nors daugelis sanitarams padėdavo ne iš savanaudiškų tikslų, o tiesiog iš sveiko, linksmo azarto. Mašalėlis lėtai atsitraukė atgal, į karklų prieglobstį. Apibėgs miškelį, kol sanitarai šukuoja kalvos viršūnę.

– Dėdule, nebijok, – šnabždėjo jis, šešėliu slysdamas nuo medžio prie medžio ir tikrindamas dreves bei urvus.

– Dėdule, pasirodyk, prašau tavęs…

– Dėdule, patikėk…

Tačiau kelyje pasitaikydavo tik driežai ir pelės.

Dienos kaitra atlėgo, saulė krypo laidos link. Sanitarai jau šmirinėjo kalvos šlaituose, leidosi vis žemiau, tarškynių garsas artėjo. Liko paskutinė viltis – kad baltasis uolėtoje kalvoje. Taip ji buvo pavadinta dėl akmenuoto skardingo kranto, kurio aukštose sienose žiojėjo keli tarpekliai ir olos. Būtent į šią kalvą krūtine plakėsi klastingoji Svijaga, apgaulingai meili geru oru ir nenuslepiamai rūsti jam subjurus. Ši vieta buvo pavojinga – ir žmonėms, ir kateriams. Didžiuliai aštrūs akmenys kyšojo iš vandens išilgai viso kranto, suplakdami putų kupetas net ramią dieną. Dugnas staigiai leidos žemyn, it į pragarmę. Mašalėlis nusprendė bėgti iškart prie olų. Paieškos truko jau kelias valandas; jeigu bėglys ir galėjo kur nors taip ilgai tūnoti, tai tiktai čia.

Stačiu byrančiu takučiu berniukas nusliuogė žemyn į pakrantę. Bangos gaudžiai daužėsi į uolas, vėjas nešė šaltus purslus. Per vandens ūžesį atsklisdavo vos girdimas tarškynių triukšmas – trečiasis paieškos būrys pamažėle artėdamas naršė olas iš kitos uolėtosios kalvos pusės. Mašalėlis spėjo apieškoti dvi olas. Iššliaužiojo jas ant pilvo skersai išilgai, ligi juodumo išpurvinęs mokyklinį kostiumą ir kiaurai permirkęs. Šniukštinėjo silpnu žibintuvėliu po drėgme varvančius akmenis, užšliauždavo už slidžių riedulių, į plyšius.

– Dėdule, aš išgelbėsiu tave! Pasirodyk… – šnabždėjo, ir jo šnabždėjimui, atsimušančiam vos girdimu aidu į šlapias sienas, atsakė tik kapsintys lašai.

Šaukt pabijojo: galėjo išgirsti sanitarai. Sulig kiekviena bevaisių paieškų valanda vis labiau norėjosi tikėti, jog pabėgo ne paprastas baltasis (paprastą jau seniai būtų radę), o tas pats, Mašalėlio gelbėtojas. „Tikrai – mano!“ – džiugiai ir švelniai galvojo berniukas. Kai Mašalėlis tyrinėjo trečiąją olą, iš paskos įėjo sanitarai. Jų tarškynės skambėjo silpnai, balsai – piktai ir tyliai. Mašalėlis it šikšnosparnis nėrė viršun akmenimis už tamsaus riedulio kažkur pačion palubėn, kakta įsirėmė į didžiulį stalaktitą, užsimerkė, suakmenėjo.

– Ieškot, rupūžgalviai! Ieškot, bjaurybės! – komandavo žemas balsas; Mašalėlis atpažino Liubos tėvo bosą.

Primerktais vokais juto šviesos judėjimą oloje – tai ryškūs žibintai naršė po sienas. Ieškojo ilgai ir kruopščiai. Galėjo surast ir Mašalėlį, bet labai jau aukštai šis sėdėjo. Šnekėjosi tarpusavy, spjaudėsi. Vienas iš piktumo paleido akmenį į olos lubas, kuris skambiai nubrazdėjo per riedulius, tarsi kikendamas. Nieko neužtikę nuėjo toliau. Tačiau dar kažkas liko, trepsėjo, tuksendamas sunkiais padais. Mašalėlis užuodė dūmų kvapą ir, pramerkęs akis, atsargiai išlindo iš už stalaktito. Vyriausias sanitaras. Jis susikūprinęs sėdėjo ant akmens prie pat įėjimo į olą ir rūkė žvelgdamas į bangas. Ugninė ševeliūra liepsnojo saulėlydžio saulėje, melsvai pilkas dūmų debesis driekėsi akmenimis. Staiga jis veržliai pasisuko olos pusėn ir įsistebeilijo į tamsą.

– Tu čia, politine k…? – garsiai ir aiškiai paklausė tylos. – Tu čia, bjaurybe su specialiu ženklu „Č“?!. Nagi išeik!

Mašalėliui pasirodė, kad vyriausias sanitaras žvelgia tiesiai jam į akis. Širdis daužėsi į šaltą riedulį taip garsiai, jog galėjo išduoti. Bet anas jau nunarino galvą žemai ant krūtinės.

– Viešpatie, juk mane patį su specialiu ženklu „Č“ paleis… – išgirdo Mašalėlis jo tragišką šnabždesį. – Net į įskaitą įrašyti to šunsnukio nespėjom… Viešpatie, už ką man tai…

Baigė rūkyti, beviltiškai metė neužgesintą cigaretę į olos gilumą – toji auksine kometa perskrodė aksominę juodumą – ir išėjo.

„Taip ir yra: jis! Manasis pabėgo! Manasis!“ – nudžiugo Mašalėlis. Berniukas jau norėjo leistis iš savo slėptuvės, kai apačioje pasigirdo kažkieno slopinamas juokas. Kakta vėl prigludo prie stalaktito ir sustingo. Iš po didelio riedulio, slopindami kikenimą, išlindo dviese.

– Juk tave nubaus, – pažįstamas moteriškas balsas.

Mašalėlis sutelkė žvilgsnį, ir jam pasirodė, kad tamsoje mato raudonas garbanas. Liuba?

– Jeigu sužinos, tėvas tavęs taip pat nepagirs, – vyriškas balsas.

– Dabar aš jam nė motais – pats girdėjai… Kaip nuo visų atsilikome, taip paskui ir pasivysim – niekas nepastebės.

Tikrai: Liuba! Mašalėlis nepamatė, tačiau pajuto, kaip sulig tais žodžiais ji įprastai krestelėjo garbanas.

– Ir gerai, – vyriškas balsas pažemėjo, paskui virto neartikuliuotu šnabždėjimu ir visai nutilo.

Tiedu tebebuvo šalia riedulio, šešėlyje, ir Mašalėlis jų matyti negalėjo. Tačiau girdėjo, ir pakankamai gerai. Užklupusioje ilgoje tyloje jis išgirdo tylų šlapią garsą, lyg akmenėlis pliaukštelėtų per vandenį. „Bučiuojasi“, – sumojo berniukas, ir jo širdis nustojo daužiusis į šaltą riedulį. Tųdviejų kvėpavimas darėsi vis gilesnis, įtampa vis augo. Prie kvėpavimo prisidėjo dviejų judančių kūnų garsai, drabužių šnarėjimas, protarpiais ne vietoj tarkštelėdavo tarškynė. Netrukus vyras ėmė kvėpuoti taip garsiai ir greitai, kad nustelbė net iš lauko girdimą bangų šniokštimą.

– O… o… u!.. u!!. – staiga su pertrūkiais sušuko jis.

– Gerrrrrai! – šūktelėjo atsakydama Liuba taip, kaip paprastai šaukiama iš skausmo.

„Kaip galima bučiuotis ir šaukti vienu metu?“– nusistebėjo Mašalėlis. Jo kūnas ir pirštai buvo tokie šalti, jog rodės, kad akmenys juos šildo.

Tiedu baigė savo keistus bučinius. Netolygiais žingsniais patraukė link išėjimo iš olos, ir Mašalėlis pamatė jų svyruojančius siluetus bangų fone. Liuba lyginosi sijoną ir timpčiojo pėdkelnes. Vyriškis purtė baltą chalatą, taisėsi ant liemens kabančią tarškynę. Taip daugiau vienas kito neprisiliesdami, nė žodžio netarę, jie išsiskyrė: sanitaras – vytis ieškotojų būrio, o Liuba – į kitą pusę.

Nejausdamas rankų ir kojų Mašalėlis lėtai nusliuogė nuo riedulio ir išėjo iš olos. Pamiršęs paieškas, nubrido išilgai potvynio linijos. Paties potvynio negirdėjo – ausyse skambėjo neseni šūksniai. Balti putų dribsniai sniegu krito ant veido, tačiau berniukas jų nejuto. Jis suprato, kad iš Salos Liubos jau neišsiveš. Krantas po truputį nuožulnėjo. Saulė įmerkė į horizontą savo kraštelį. Auksaspalvis vanduo jaukiai teliūškavo į rudą smėlį. Uodų debesys švelniai zvimbdami skrido virš vandens. Laikas beveik sustojo.

Ir staiga Mašalėlis jį išvydo. Kūnas, lyg sunkus juodas rąstas, lėtai plaukė iš pakrantės meldų. Pirmiausia galva. Skaidriasparnis laumžirgis tūptelėjo ant styrančio nuskusto pakaušio ir tuoj pat nusklendė. Iš paskos pasirodė nugara ir išilgai kūno ištiestos rankos. Vandens išpūstos marškinių rankovės atrodė lyg didžiuliai raumenys. Taip ir yra, tai buvo tas pats netikras baltasis, kuris vakar išgelbėjo Mašalėlį nuo senelio kumščių. Tarsi užkerėtas, jis stebėjo lėtai artėjantį prie kranto kūną. Jis buvo labai panašus į naktį sudėliotą skudurinį žmogų, tik kur kas didesnis. Kai skenduolis priplaukė visai arti, Mašalėlis įžiūrėjo aplink jį susispietusį smulkių žuveliukų debesį. Švelniai teliuškuojant vandeniui ir šiurenant meldams, baltasis galva atsimušė į smėlį prie pat berniuko kojų. Mašalėlis nusispyrė kedus, pasiraitė aukštyn kelnes ir įbrido į šiltą vakaro vandenį. Atsargiai prisiartino prie kūno, išbaidydamas mailių. Lavonų jis visai nebijojo. Ką gali padaryti negyvėlis? Nieko. O štai dar kartą pažvelgti į ramų ir stiprų savojo gynėjo veidą – norėjosi. Mašalėlis nutarė nepranešt sanitarams apie savo radinį. Jis tik dar kartą pasižiūrės į baltąjį, o tada paslėps jį melduose. Naktį atvilks savo senas geležimi kaustytas rogutes, pririš prie jų kūną. Ir nuleis į dugną kokioj nors gilioj vietoj – jų čia daugiau nei užtektinai. Tegul guli sau dugne, žuvys jį po truputėlį apgrauš, – vis geriau, nei atgal į beprotnamį… Tai bus pergalė prieš raudonąsias šventyklas. Jo – Mašalėlio – pergalė, ir baltojo taip pat. Mašalėlis dorai nesugebėjo paaiškinti, kodėl – juk baltasis mirė. Tačiau kad tai pergalė – žinojo tiksliai. Norėjo skenduolį apversti veidu į viršų – nepajėgė: pernelyg sunkus. Paėmė už vienos rankos, išvilko kūną iš vandens iš vienos pusės, iš paskutinių jėgų. Paskui – iš kitos. Dabar kūnas iki pečių kyšojo iš vandens ir rankomis tarsi laikė apglėbęs krantą, nosimi įsikniaubęs į žemę. Mašalėlis abiem delniukais čiupo šlapią plaštaką ir užsuko skenduolio ranką už nugaros. Net stenėdamas traukė toliau – ir kūnas nenoriai persivertė. Berniukas pasėmė rieškučiomis vandens ir šliūkštelėjo ant aštrios nosies ir išsišovusių skruostikaulių. Artėjančiose sutemose patamsėjęs smėlis it kaukė nuslinko nuo odos.

Čia buvo ne baltasis. Ant kranto gulėjo Romanas Romanyčius – šviesiais marškiniais, atmestomis rankomis, su gilaus ilgesio išraiška vandeny tinstelėjusiame veide. Tamsios akys klausiamai žvelgė į dangaus mėlynėje įsižiebusią pirmąją žvaigždę. Besileidžianti saulė auksino skruostus, suteikdama bruožams gyvybės. Per dešinį skruostą šliaužė didžiulė ruda sraigė, judindama pumpuruotus ragus.

Kitą akimirką suskambo didysis varpas, pranešdamas, kad sanitarai surado baltąjį pacientą. Mašalėlis puolė iš vietos, plakdamas vandenyje susipynusiomis basomis kojomis. Jau pasiekęs krantą parkrito, rausdamas aplink save smėlį, pašoko ir puolė šalin, nebesirinkdamas kelio. Kedai liko voliotis ant kranto. Skenduolis, kaip ir prieš tai, atidžiai tyrinėjo žvaigždėtą padangę. Sraigė tęsė savo kelionę jo blyškiu skruostu.

 

Mašalėlis skuodė per Salą belsdamas basom pėdom per žemę, akmenis, žolę, smėlį. Kojos nešė jį šalin, šalin, šalin. Širdis daužėsi gerklėje. Kvėpavimas alsavo ugnimi. Akyse tavaravo krūmai, medžiai, kalvos. Jėgos baigėsi staiga, netikėtai. Iš vešliose dilgelėse styrančių medinių koplytstulpių viršūnių suprato, jog atsidūrė Senosiose kapinėse – toje pusėje, kur jau seniai niekas nevaikšto. Neklusniomis kojomis pabėgėjo dar dešimtį žingsnių ir užkliuvo už kreivai iš žemės augančio kryžiaus, kniūbsčias parpuolė ant seno kapo. Vos tik bejėgis kūnas palietė kapą, žemė po juo prasivėrė – ir Mašalėlis nusirito žemyn, į tamsą. Suriko iš siaubo, tačiau iš viršaus jau biro žemė ir velėnos atplaišos, užgniauždamos riksmą. Rodės, krito ilgai. Iš pradžių stačiai, paskui – nuolaidžiu šlaitu, kietais grumstais, galva į priekį. Kaip išgalėdamas ją saugojo rankomis, tačiau šaknys vis tiek draskė veidą. Siauru tuneliu jis rovėsi kažkur giliai žemyn, į patį žemės centrą. Blykstelėjo: pragaran. Pamažu judėjimas sulėtėjo, ir Mašalėlis jau galėjo atsiremti rankomis ir kojomis į tunelio sienas – sustojo. Plytėjo visiška tamsa. Dvelkė drėgna žeme. Nebuvo girdėti nė garselio.

– Mama, – iškvėpė Mašalėlis.

Balsas nuskambėjo dusliai. Niekas neatsiliepė. Atsisėdo, galva paliesdamas skliautą. Rankomis čiupinėjo aplinkui – kietos žemėtos sienos. Šaknų nebuvo – jos, matyt, liko aukščiau. Pašliaužė atgalios, išėjimo link – galva atsirėmė į sampylas iš žemės grumstų ir akmenų. Perėjimą užpylė. Bandė rankomis išrausti užvartą – kur tau! Nedrįso ir persistengti: tvirta žemės ir akmenų siena galėjo subyrėti ir jį praryti. Liko vienas kelias – į priekį. Mašalėlis ėmė lėtai šliaužti, remdamasis keliais ir delnais, vis ištiesdamas į priekį rankas, kad apgraibomis nustatytų kryptį. Girdėjo tik savo kvėpavimą: įkvėpimas–iškvėpimas, įkvėpimas–iškvėpimas… Šliaužė ilgai. Pagal pojūčius – šiek tiek žemyn. Akys po truputį apsiprato su aklina tamsa. Žemė alsavo drėgnu šalčiu, tačiau nuolat judėdamas berniukas sušilo. „Šliaušiu, kad nesušalčiau“, – nutarė. Praslinko nemažai laiko. Keliai ir riešai pavargo. Staiga prisiminė žibintuvėlį, išsitraukė jį iš kišenės. Įjungė: silpna geltona šviesa akimirksniu užliejo pusapvalius skliautus, tarsi peiliu brūkštelėdama per akis, ir ėmė mirksėti: dar neseniai olose vykusios paieškos užtruko ir baterija spėjo išsikrauti. Jis nusprendė žibintuvėlį pataupyti ir vėl jį paslėpė kišenėje. Po šviesos pliūpsnio akys dar ilgai pratinosi prie tamsos. Tačiau netrukus jam vėl atrodė, jog kažką įžiūri. Mašalėlis vis šliaužė į priekį. Kieti žemės grumstai ir smulkūs akmenys skaudžiai įsikirsdavo į delnus. „O jeigu perėjimas išsišakos, o aš nepastebėsiu? – staiga dingtelėjo. – Arba pražiūrėsiu kokią nors šoninę landą?“ Suprato, kad teks atidžiau čiupinėti aplinkines sienas.

Žemė netikėtai tapo dar šaltesnė, paskui – drėgna, o dar vėliau po delnais sužliugsėjo vanduo. Kad nešlapintų kelių, jis pritūpė ir iki kulkšnių vandenyje patraukė toliau. Vanduo vis tvino. Greitai Mašalėlis paniro į vandenį ligi juosmens. Žibintuvėlį sukando dantyse. Vėl šliaužė keliais – taip buvo patogiau. Po kelių minučių vanduo jau siekė alkūnes. Paskui – krūtinę. Įsijungė žibintuvėlį apsižvalgyti. Silpnoje mirgančioje šviesoje pamatė tolyn besidriekiančią nelygią išėjimo žarną, kone sklidiną vandens. Žemai viršum galvos kybojo lubos, nuo jų sunkėsi drėgmė. Kažkur toli priekyje perėjimas darė nedidelį linkį. Tai buvo paskutinis dalykas, kurį jis išvydo žibintuvėlio šviesoje: silpnas pliūpsnis – ir lempelė lėtai užgeso. Kyštelėjo bevertį daiktą į pilną vandens kišenę ir ėmė šliaužti toliau. Netrukus vanduo siekė Mašalėliui kaklą. Kvėpavimas raibuliavo vandens paviršiumi: įkvėpimas–iškvėpimas, įkvėpimas–iškvėpimas… Teko pristabdyti: kiek sparčiau šliaužiant, kūno sukeltos mažos bangelės taškė veidą. Vanduo pakilo iki pasmakrės. Vėliau apsėmė sandariai užčiauptą burną. Pravėrė lūpas, paragavo – sūrus, tarytum jūros. Mašalėlis sustojo ir apčiupinėjo lubas: priekyje jas sėmė vanduo. „Atgal!“– kalė širdis į smilkinius. Jis užsimerkė, įkvėpė pilną krūtinę oro ir iš visų jėgų atsispyręs kojomis nėrė į priekį.

Plaukė, atsistumdamas nuo sienų rankomis ir kojomis. Galva vis atsitrenkdamas į lubas. Po truputį iškvėpinėjo orą iš plaučių. Greitai oras baigėsi. Po poros sekundžių pajuto kažką panašaus į silpną srovę. „Plukdo link upės?“ Nespėjo baigti minties: kūnas, praradęs sąmonę dėl deguonies stygiaus, sutrūkčiojo, nagai ėmė gremžti minkų lubų molį… Atsipeikėjo nuo gilaus mėšlungiško kvėpsnio. Jis tebeplaukė perėjimu, pilnu vandens, – gulėdamas ant nugaros, nosies galiuku liesdamas lubas, palei kurias driekėsi gelbstinčio oro juostelė. Palaipsniui siaurutė juostelė paplatėjo, greitai jis sugebėjo apsiversti ir atsistoti ant kelių. Vanduo slūgo, kol jo visai nebeliko.

Kiaurai permirkęs Mašalėlis susmuko ant drėgnos žemės ir užmigo. Po poros minučių pabudo nuo šalčio. Kūną purtė drebulys, dantys kaleno. „Daugiau nei už ką nejudėsiu iš vietos, taip ir gulėsiu“, – tingiai šmėstelėjo mieguistose smegenyse. Susigūžė, apglėbė rankomis kelius – tik staiga užčiuopė kišenėje kažkokį keistą daiktą: lipnus, susikočiojęs gumulėlis vos tilpo delne – meduolis!

Godžiai susigrūdo burnon visą saują, tarp dantų sugirgždėjo smėlis. Saldus išskydusios tešlos skonis dvelkė žuvim ir puvėsiu. Skanu. Aplaižė pirštus, iškrapštė iš kišenės raukšlių trupinius. Atsirado jėgų judėti. Šliaužė toliau. „Tikriausiai jau išaušo rytas, – galvojo Mašalėlis, kilnodamas rankas ir kojas. – Gaila, kad meduolių mažai pasiėmiau…“

Netikėtai toli priešakyje sutavaravo kažkoks silpnas šešėlis. Mašalėlis ir pats nesuprato, išvydo jį apsipratusiomis tamsoje akimis ar tiesiog pajuto. Šešėlis greitai ir be garso judėjo tunelio grindimis. Štai jau tik per porą metrų nuo berniuko. Paaštrėjusi klausa patvirtino ten esant nedidelį sutvėrimą. Tuojau atsirado du šešėliai. Trys. Daug. „Žiurkės, – suprato Mašalėlis. – Alkanos.“ Svarstymams nebuvo laiko. Jis iššiepė dantis ir lodamas žemu balsu puolė pirmyn. Kalendamas žandikauliais ir pratisai kaukdamas jis repečkojo keturiomis, nemitriai, bet ryžtingai. Retkarčiais atsitrenkdavo pečiais į sienas arba galva į lubas, tačiau nekreipė į tai dėmesio. Kažkurį akimirksnį jam pasirodė, kad iš tiesų nori pasivyti žiurkes, – bent vieną iš jų, pačią smulkiausią, suleisti dantis jai į sprandą ir, šiurkščiai krestelėjus galva, sulaužyti stuburą… „Ū-ū-ū-ū-ū!“ – kaukė jis iš paskutinių jėgų sprunkantiems šešėliams pavymui, nubraukdamas skruostais riedančias ašaras. Greitai kaukimas virto unkščiojimu, o paskui verksmu. Tačiau žiurkės to nebegirdėjo: jos dingo. Pažliumbė susirietęs ant žemės, ir nušliaužė toliau.

Netrukus pajuto, kad lubos tolsta – perėjimas darosi platesnis ir aukštesnis. Kartkartėmis tiesė ranką viršun, tikrindamas aukštį. Jau galėjo atsistoti. Pradžioje šiek tiek pasilenkdavo, kad viršugalviu neužkabintų skliauto. Netrukus jau ėjo laisvai. Koks malonumas buvo eiti išsitiesus po šitiekos valandų ant kelių! Jausti basais padais kiekvieną akmenėlį, kiekvieną duobutę. Mašalėlis palaimingai ištiesė rankas į viršų, pasistiepė ant pirštų galų, išlinko visų kūnu – pirštai vos vos palietė skliautą. Pašokinėjo, delnais plekšnodamas per sausas lubas. Pabėgėjo vietoje, aukštai keldamas kojas. Padarė pritūpimų. Nuėjo toliau. Jo drabužiai pradžiūvo. Dabar, kai perėja tapo gerokai platesnė, buvo sunkiau apgraibomis tikrinti sienas, ieškant šoninių landų. Jis ėjo, pakaitomis braukdamas ranka tai per kairiąją, tai per dešiniąją sieną. Staiga delnas pakibo tuštumoje: siena baigėsi. Jis puolė prie tos vietos ir ją apčiupinėjo. Tai buvo šuns būdos dydžio niša sienoje. Ilgai nesvarstęs, Mašalėlis įlindo vidun, susisuko į jaukų kamuoliuką ir užmigo. Miegojo saldžiai ir ilgai. Prieš pat nubusdamas susapnavo keistą sapną – kažkur garsiai tuksėdama plakė didžiulė širdis: „Tuk tuk! Tuk tuk!..“ Tolimas garsas aidėjo vis arčiau. „Tuk tuk!“ – suskambo visai šalia, ir berniukas nubudo, su siaubu atmerkė akis ir išvydo, kaip didžiulė apšviesta figūra sušmėžavo jo slėptuvės angoje. Pralėkė dar viena figūra. „Tuk tuk!“ – tuksėjo arklių pasagos, vienas paskui kitą skriejo raiteliai. Jie laikė rankose liepsnojančius deglus, netolygi šviesa krito ant rūsčių, barzdotų ligi pat akių veidų, ir atsispindėjo užnugary esančiuose karo kirvių ašmenyse. Gigantiški šešėliai pleveno savo šeimininkams iš paskos apvalainomis sienomis. Kavalkada prašvilpė greitai. Kai liovėsi kanopų kaukšėjimas, pasigirdo kitas garsas. Dar viena raitelių grupė skriejo požeminiu perėjimu ir tuojau prašuoliavo pro Mašalėlio slėptuvę. Dvelkė arkliais ir karštomis pakulomis. Retkarčiais sužvingdavo žirgai. Tuojau ir šie garsai nutilo.

Po kelių minučių berniukas vėl sukluso – kažkas caksėjo artyn. Žirgų buvo visai nedaug – du ar trys, jie nešė raitelius lėtai ir atsargiai. Mašalėlis išgirdo negarsius balsus: vienas – aukštas, susijaudinęs, antrasis – žemas, atkaklus. Jie dėl kažko karštai ginčijosi. Kone prijoję urvelį, kur slėpėsi berniukas, raiteliai sustojo ir tęsė barnį. Mašalėlis ant sienos matė jų virpančius ilgus šešėlius – jie mojavo rankomis negalėdami sutarti.

– Valdove, tu nuspręsk, kuris iš mudviejų teisesnis, – pagaliau maldaujamai ištarė aukštasis balsas.

– Nuspręsk, susimildamas, – sutiko atkaklusis bosas.

Stojo akimirkos pauzė.

– Abu neteisūs, mulkiai, – sušnabždėjo trečiasis balsas, bespalvis it vėjas. – Neregės jis nei kankinimų suolo, nei karštos dervos. Taip lengvai mes jo nenusikratysime. Galvokit, veltėdžiai!

Ir paragino arklį pirmyn. Nišos angoje ėmė pamažu ryškėti trečiojo balso šeimininkas. Iš pradžių pasirodė arklio snukis: juodas, gauruotas, blausiai blizgančiais pakinktais. Tada – deglą laikanti ranka, kaulėta, ilgapirštė, ant kiekvieno piršto po didelį žiedą. Raudono aksominio chalato atvartas. Ir, galiausiai, veidas: blyškus, ilgas, su išsišovusiais skruostikaulių gumbais virš skystos tamsios barzdos, juodomis varniškomis akimis be vokų po vešliais antakiais. Sabalo kepurė su auksu išsiuvinėta viršūnėle nuslydo ant pakaušio, atidengdama neplautų, tiesiu sklastymu sušukuotų plaukų sruogas. Žmogus tarsi iš nuovargio primerkė akis ir paragino arklį. Aniedu skubėdami leidosi paskui, ir Mašalėlis nesuspėjo jų apžiūrėti. Tuojau viskas nutilo. Jis ilgai sėdėjo nejudėdamas savojoje slėptuvėje, bijodamas išlįsti, tačiau daugiau niekas nepasirodė. Praslinko valanda, gal dvi. Berniukas išdrįso iškišti nosį iš urvo, bet aklinoje tamsoje ničnieko nesimatė. Pauostė orą. Arklių ir liepsnojančių deglų kvapas išnyko. Vėl kvepėjo žeme ir drėgme. Mašalėlis ryžosi tęsti kelionę. Atsargiai išsiropštė iš landos ir, laikydamasis vienos iš sienų, netvirtomis kojomis nužingsniavo toliau. Rankoje stipriai gniaužė bevertį žibintuvėlį – vienintelį ginklą, jei prireiktų, jeigu jį vis dėlto aptiktų raiteliai. Ginsis iki paskutinio atodūsio – verčiau jau būt nukirsdintam kovos kirviu, nei būti teisiamam rūstaus valdovo bespalviu balsu ir varniškomis akimis.

Ėjo ilgai. Kojos greit liovėsi virpėti iš baimės dėl paslaptingųjų raitininkų. Kaip ir prieš tai, tunelis buvo aukštas ir platus. Mašalėliui net pasirodė, kad jis šiek tiek kyla viršun. Staiga kažkas privertė jį sustoti. Sustingo, jusdamas nepaaiškinamą aplinkos pokytį. Suprato – siaurame koridoriuje tarsi padaugėjo oro. Ėmė čiupinėti žemės sienas ir grindis. O grindų nebuvo – jis stovėjo ant skardžio krašto. Nejučia paleido iš rankų žibintuvėlį ir šis be garso smigo bedugnėn. Kritimo garso Mašalėlis neišgirdo. Atsisėdo ant žemės, pasistengė numaldyti tirtančias kojas. Ėmė čiupinėti sienas: gal yra koks laiptas ar takelis, einantis sienos pakraščiu? Nebuvo nei takelio, nei laipto.

Kurgi dingo raiteliai? Per visą kelią nuo susidūrimo su jais iki pat griovio nebuvo jokių šoninių landų – Mašalėlis tą tikrai žinojo. Vadinasi, kitu keliu nueiti jie negalėjo. Nejaugi nugarmėjo į prarają? Tačiau jų deglai ryškūs, jie būtų išvydę griovį. Vadinasi, tai tiesiog gilus tarpeklis, ir tuojau priekyje – kitas jo krantas. Raiteliai peršoko tarpeklį ant žirgų. Gaila, kad žibintuvėlis prapuolė! Mašalėlis būtų galėjęs mesti jį priekin, kad patikrintų savąjį spėjimą. Nušliaužė atgalios, ieškodamas žemės grumstelio ar akmens. Sienos, lyg tyčia, buvo tvirtos ir lygios – nieko tinkamo nepasitaikė. Toli atgal šliaužti nesinorėjo. Ir berniukas ryžosi šokti pats. Jis dar kartą apsičiupinėjo vietą, kur žemė staigiai leidosi žemyn. Atmatavo nuo jos dešimt didelių žingsnių. Atsistojo, pasiruošė. Plačiau atmerkė akis, sugniaužė kumščius. Įsibėgėjo, skaičiuodamas žingsnius. Paskutinysis buvo jau visai ant krašto, basa pėda įsispyrė į paties kriaušio briauną. Atsispyrė ir išlėkė į tamsą. Atrodė, kad lėkė ilgai, – kol krūtine atsitrenkė į kietą žemę. Įsikibo į ją rankomis, nagais, kojom – stačiu paviršiumi it voras užropojo į kitą griovio kraštą. Atgavo kvapą. Neklusniomis rankomis apčiupinėjo aplinkines sienas ir grindis. Požeminis koridorius tęsėsi. Nusprendė šliaužti keliais, kad neįkristų į kitą griovį, jeigu toks kelyje pasitaikytų. Šliaužti ir tuo pat metu tyrinėti sienas, ieškant šoninių perėjimų, truko išties ilgai ir vargino – toliau tiesiog ropojo, sienų nebeliesdamas. Viršuje tikriausiai išaušo nauja diena. O gal net kita naktis. Laikas sustojo.

Delnu pataikė į kažkokį kietą ir aštrų daiktą. Berniukas klyktelėjo ir prispaudė riešą prie burnos, mėgindamas sustabdyti besisunkiantį kraują. Akmuo? Ar šaknis? Antrąja ranka atsargiai apčiupinėjo daiktą – kažkas ilgas ir aštrus, greičiausiai pagalys. Nejaugi jis artinasi prie išėjimo iš požemio? Pagaliai pasitaikydavo vis dažniau. Kiekviename žingsnyje, prieš statydamas pėdą, berniukas atsargiai kojų pirštais čiuopė žemę. Netrukus ėmė pasitaikyti ir akmenys: dideli, apvalūs, tarsi rinktiniai. Jie nebuvo šalti, greičiau vėsūs. Mašalėlis jau aiškiai juto, kad takas kyla į viršų. Norėjosi galvotrūkčiais pasileisti priekin, kad tik greičiau ištrūktų iš požemio, tačiau tvardėsi: kad nesusižeistų kojų į akmenį ar šiekštą.

Tunelis su kiekvienu žingsniu kilo, kietų daiktų po kojomis vis daugėjo. Jau remdamasis rankomis į kelius berniukas ropštėsi stačiu šlaitu. Tarpais jis prasivalydavo vietą žingsniui, kojomis nuspirdamas smulkius akmenis ir pagalius – jie su trenksmu riedėjo žemyn. Tačiau greit jų tapo tiek daug, kad teko žingsniuoti tiesiai per juos, atsargiai užčiuopti patogesnes aikšteles ir tik tada ant jų užsikarti. Rodės, jis kopia į aukščiausią kalną, nuo kurio byrėjo rieduliai ir žagarai. Kelis kartus ilsėjosi, gulėsi veidu ant akmenų, įkvėpdavo jų vėsą – jie niekuo nekvepėjo. Šlaitas tapo toks status, kad buvo galima nusiristi. Keletą kartų pastatė koją ant netinkamo akmens, tokie nuo berniuko svorio nudardėdavo žemyn. Todėl jis buvo labai atsargus ir mirtinai įsikibdavo rankomis į nusižiūrėtus riedulius. Atidžiai palenkdavo užčiuoptus styrančius pagalius – jie galėjo perdrėksti drabužius ar net sužeisti koją.

Staiga aukštai priekyje virptelėjo silpna šviesa. Mašalėlis su triguba jėga puolė darbuotis rankomis ir kojomis, ropšdamasis išėjimo link. Ieškodamas vietos kitam žingsniui, pažvelgė žemyn. Ir nustėro: silpnoje iš viršaus spingsinčioje šviesoje išvydo, jog kopia didžiuliu kaukolių ir kaulų kalnu, palikdamas raudoną kraujuojančio delno žymę. Panūdo atsispirti iš visų jėgų – jau geriau nukristi, nuskrieti atgal į juodą požemio koridorių, kad tik daugiau nebereikėtų už viso to stvėriotis. Tačiau nesugebėjo – pirštai stipriai laikėsi įsikibę. Mašalėlis suriko iš siaubo ir puolė šlaitu aukštyn. Už poros sekundžių buvo kalno viršūnėje. Įžiūrėjo plytinio šulinio vamzdį ir tvirtas geležines kopėčias, kylančias į dangčiu uždengtą apskritą angą. Pro plyšius žiedu skverbėsi saulės spinduliai. Berniukas įsikibo rankomis į drėgnas kopėčias ir ėmė kopti viršun. Liuko dangtis buvo neužsklęstas – jį išstūmė kakta ir išropojo į dienos šviesą.

Pirmiausia, ką išvydo viršuje, buvo bokštas iš sniego baltumo plytų. Jis net neįsivaizdavo, kad gali būti tokios spalvos plytos. Balti mūrai stiebėsi į ultramarininį dangų, į auksinę saulę. Baltuma mėlyje. Neregėtas grožis…

– Draugai, liuke vaikas!

– Milicija! Milicija! Na kas gi čia darosi – Kremliuje milicijos neprisišauksi!

– Gydytoją! Pasižiūrėkit – jis sužeistas. Ar yra medikas?

– Kas pamanytų – vidury baltos dienos, pačiame Kazanės centre…

– Berniuk, tu sveikas? Kuo tu vardu?

– Mažyli, iš kur tu atsiradai?

– Kur tavo mama?..

Mašalėlis sėdėjo ant asfalto neatitraukdamas akių nuo baltojo bokšto. Jį tąsė, klausinėjo, bruzdėjo aplinkui – trumpai tariant, trukdė grožėtis. Jis stengėsi nekreipti į juos dėmesio, – tik žvelgė į sniego baltumo grožybę ir atsižiūrėti negalėjo. Į klausimus neatsakinėjo – nusprendė apsimesti nebyliu. Nebylius visi palieka ramybėje, nieko iš jų nesitiki – tiesiog nukreipia į specialų internatą, maitina, rengia ir moko susikalbėti rankomis. Apie tai Romanas Romanyčius per pamoką pasakojo.

 

Mašalėlis nekalbės trejus metus. Juos praleis kurčnebylių internate Kazanėje. Paskui atsidurs vaikų namuose Kuibyševe, bendrabutyje Astrachanėje. Taškente, Mariupolyje, Leningrade. Toliau – Surgutas, Angarskas, Orenburgas. Praėjus dvidešimt vieniems metams nuo pabėgimo Mašalėlis sugrįš į Salą kaip nekvalifikuotas darbininkas – atstatinėti laiko sugriautų šventyklų.

Versta iš: http://magazines.russ.ru/neva/2014/2/8ya.html