Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12

Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Trisdešimt trys portretai, pokalbiai su menininkais – tokia reprezentatyvios Gedimino Kajėno knygos metrika. Iš viršelio dizaino matyti abejonė: kas yra knygos autorius, ar jis vienas, ar visi trisdešimt trys, kur ir kaip autorių užrašyti. Autorius viršelyje užrašytas, bet vos įžiūrimai, lyg įspaustas kokiu antspaudėliu. Neryški, bet valinga autorystė, gal artimesnė teatro režisieriui negu knygai. O knygoje vyksta įdomus, įtraukiantis spektaklis, kuriame visi scenos personažai yra pagrindiniai, nė vieno antraeilio ar trečiaeilio. Režisieriaus valia jie išeina į apšviestą sceną, atlieka savo vaidmenis ir pasitraukia į savo gyvenimus. Nežinia, ar susitinka tik knygoje, bet knygoje tikrai – kalbasi, nutraukia ir pratęsia vienas kitą, susikalba ir nesusikalba. Teatras auga iš kalbos, iš pasakojamų gyvenimo istorijų. Yra ir judesių, gestų kalbos, taip pat juoko, pauzių. Įdomios, iškalbios nuotraukos, daugiausia Evgenios Levin, bet ir paties kalbintojo darytos; panašu, kad esama atskiresnio intereso vaizdui, o ir į fotografiją, fotografus ir įsižiūrima atidžiau, jų knygoje ir daugiau. Kultūros vizualėjimą gal labiausiai ir atspindi fotografija, kasdieniu prieinamumu kiek komplikuodama ir profesionalų pastangas.

Pokalbių laikas – maždaug tarp 2009-ųjų ir 2019-ųjų, tekstai skelbti ir neskelbti, bet bibliografinės nuorodos neatrodo svarbios, tad ir nepateikiamos. Pirmuoju pratarmės sakiniu išsakyta pozicija: „Kultūra – tai dialogas, kuris teikia galimybę sutikti kitą, leidžia klausti ir klausytis, atveria netikėtas perspektyvas bei kitokį požiūrį į įprastą tikrovę.“ Teoriškai teisinga, pasirėmimas režisieriumi Peteriu Weiru logiškas. Bet knyga įvairesnė, komplikuotesnė, gyvesnė. Ne vienu atžvilgiu pralenkia savo išankstesnius siekimus. Knyga ne tiek pateikia kitokį požiūrį į įprastą tikrovę, kiek pati kuria savo tikrovę, patiriamą tik menininkų ir tik menininkams prieinamą, pažįstamą. Ir kaip tik čia, o ne išankstinėse prieigose atsiskleidžia įdomi, savita klausinėjančiojo autorystė. Jos esmė praskleista Martino Heideggerio esė „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“. Pašnekesys, pokalbis, dialogas ne tik leidžia klausti ir klausytis, jis atveria įtampų, prieštarų; klausinėjančiojo pozicija gali būti visai kitokia, bet leistis į diskusiją nedera, nes susitikimo tikslas – ne save išreikšti, o padėti atsiskleisti kalbinamajam. Pozicija parodoma pasirinkimu, pakvietimu pokalbiui. Šiuo požiūriu G. Kajėno, kaip kalbinančiojo, pozicija visiems kalbinamiems menininkams iš esmės vienodai palanki – ir pažįstamiems, ir tiems, su kuriais tik pokalbiui (ar pokalbiams) tiesiogiai ir tesusitikta. Bet susitikta skaitant, klausantis, žiūrint, mąstant, tad iš anksto rengiantis, klausimais telkiantis į istorijos patirtį ir į asmens patirties istoriją.

Bet strategija neišvengiamai kuriama. Pasikliaujama lyg ir atsitiktinai susiklostančiais siužetais, išryškėjančiais iš abėcėlės tvarka pateikiamų autorių – nuo A (Aleksandravičius) iki Ž (Žvirgždas). Tad fotografijų ir fotografijos linija iš tiesų knygą persmelkia: tarp A ir Ž dar yra Černiauskai, Gabrėnas, Karvelis (jei pirmiausia ir aktorius), Kunčius, Matvejevas, Miežanskas, Mockus, Rakauskas, Vaicekauskas… Geras trečdalis. Tad fotografų mintys, požiūriai į savo darbą, kūrybą yra ir įnašas į lietuvių fotografijos istoriją, į lietuviškos fotografijos mokyklą. Greta labai žinomų, daug kartų ir kalbintų, – gerokai primiršti ar tiesiog ir savo laiku dėl vienos ar kitos priežasties nepamatyti fotografai. Julijus Vaicekauskas – Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus vienmetis, kadaise ryškus, patraukęs ir Levo Aninskio, formavusio lietuviškos fotografijos sampratą, akis. Ir pokalbyje užsimena apie lietuviškumą. Lietuviškai galvojančių panašios ne tik fotografijos, bet gal ir sapnai. Formuluoja esminį savo kartos fotografų principą: „Viskas yra tavo paties viduje, tavo mąstyme.“ Ryškus Antano Miežansko, jau velionio, portretas. „Siuvėjas su fotoaparatu“, vienas auginęs keturis vaikus, ištaręs: „Vaikai, šeima man buvo svarbiausia. Jokios fotografijos jau nebereikėjo.“ Broliai Černiauskai („Keturios akys – vienas regėjimas“), gražus ir dvasinės brolystės atvejis. Unikalios ir patirtys: 1942 metais gimęs Mindaugas po karo suko dviračio pedalus, kad degtų lemputė, kad tėvas kontaktiniu būdu galėtų spausdinti fotografijas… Tėvų, šeimos svarba, tremtis, negalėjimas grįžti į savo namus, pastangos išsilaikyti, dar ir lyg koks pasiryžimas liudyti brolystės svarbą. Algimanto žodžiai: „Yra tekę fotografuoti panašiu laiku panašius siužetus be jokio išankstinio susitarimo…“ Ne tik brolių fotografijose, bet ir žodžiuose itin atidus žvilgsnis į gyvenimą, patikimi apibendrinimai („Vienkiemiai ir jų žmonės – tai maži valstybės simboliai“), tikslūs perspėjimai: „Gyvenimas visada liks už kadro.“

Žmogaus likimo linijos, jų ryškinimas, žmogiškųjų pasirinkimų akcentai G. Kajėno knygai suteikia tikrumo, patikimumo. Per tai, kas atskira, prasišviečia tautos istorija; klausiantysis, nepastebimai virstantis klausinėjančiuoju, itin atidus sunkiajam pokario laikotarpiui. Vyriausiųjų atmintyje sušmėžuoja dar ir prieškaris, pirmasis sovietinės okupacijos laikas. Dar lyg ką tik iš gyvenimo išėjęs Rimgaudas Karvelis, aktorius ir teatro fotometraštininkas, atveria ne tik savo, bet ir tėvo, Vlado Karvelio, aukšto rango Lietuvos kariškio, dramatišką likimą. Apskritai – savo šeimos: ką reiškia sūnui jau senatvėje ištarti apie savo motiną: „Ji buvo labai graži moteris.“ Spalvinga giminė: pusbroliai architektai Nasvyčiai, pusseserė aktorė Undinė Nasvytytė. Lietuvos inteligentų atžalos, kurios turėjo kurti pasaulio nebebijančią Lietuvą. Kad ir perėję sunkius išbandymus, kad ir nelaisvi, jie, bent didelė dalis, savo misiją kaip galėdami vykdė. Tradicija, perėmimas, pratęsimas, pratęsimas ir atnaujinant – ne viename pokalbyje šios mintys pasigirsta, vis patvirtinama: galime eiti į priekį, turime iš ko.

Mūsų tėvų, protėvių, mūsų pačių patirtis šiandien jau gali būti suvokta ir kaip kelio į pasaulį, ir kaip buvimo-jautimosi pasaulyje galimybė. Stipri intelektualinė bendrosios kultūros refleksija atsiskleidžia pokalbyje su poetu Eugenijum Ališanka. Grįžęs iš Sibiro, jei tik ir dvejų metų, bet žymė visam gyvenimui. Matematikas, įtrauktas poezijos matematikos. Tiriantis autentiškumo, (auto)biografiškumo galimybes kūryboje, patikimas ir savo poezijos, ir eseistikos pirminių akstinų aiškintojas. Eseistikos knyga „Dioniso sugrįžimas“ to paaiškinimo lyg pagilinta. Aiškiau matomas siekimas apčiuopti postmodernizmo slinktį nuo vertikalės prie horizontalės, bet neišleidžiant iš akių šventumo pėdsakų. Tiksliai pastebėta, kad ta slinktis, sacrum metamorfozės, ženklina ir kelią nuo grynai religinės ir prie kasdieniškesnės žmogaus patirties. Lyg prasitęsianti mintis, kad poezijai būtinai reikia žemės. Subtilus klausinėjančiojo išėjimas iš situacijos, nė nebandant stiprinti religinio sacrum, o pasiremiant poezijos autoritetu ir palengvinant pokalbio tąsą: „Panašiai yra sakęs ir Sigitas Geda…“ Ir taip ne vieną kartą – klausti, klausinėti ne tik iš savo pozicijų ar net pasaulėžiūros taško, bet ir iš to, kas artima, svarbu pokalbininkui. Aišku, literatūros žmonės yra iškalbesni, jų žodynas platesnis, bet poetai (kalbamasi su E. Ališanka, Dainiumi Gintalu, Donaldu Kajoku, Mariumi Povilu Elijumi Martynenko, Donatu Petrošiumi) yra ir atsargesni, reikliau seka, kad žodžiai pernelyg neatsiskirtų nuo savasties, nuo tikrumo. Žodinė savęs „paišyba“, padidinant, paryškinant, poeto netraukia. Bet ir tuos pokalbininkus (daugiau vizualiojo meno kūrėjus), kurie gal labiau pasiduoda „reklaminiam geismui“, klausinėtojas stabdo, grąžina prie kūrybos. Ak, nė vienas nesame toks didelis ir stiprus, kad negalėtume būti ir mažesnis, menkesnis. Brangi, brangintina besikalbančiųjų ironija, ypač saviironija.

Dažniau kalbintų patiriamas pavojus – patekti į savo jau tarsi ir susikurtus „siužetus“. Jau lyg ir galima nuspėti, ką atsakys D. Kajokas, bet ne visiems, tik labiau įsiskaičiusiems. Stabilizuota, kūrybos sutvirtinta patirtis. Bet jaunesniam pasikartojantys patirties „siužetai“ nėra gerai. Įdomus, mąslus D. Petrošius jau kiek apraizgytas kino filmų, ypač ankstyvųjų patirčių. Bet naujau (bent man) kalbama apie sportą, apie futbolą, apie jo priklausymą miesto kultūrai. „Man tas svarbu, nes jei neturėsim net futbolo kultūros, vadinasi, Vilniaus nebus galima vadinti miestu.“ Buvau įsitikinusi, kad miestą miestu pirmiausia daro universitetas (nuo viduramžių), dabar, pasitikėdama D. Petrošiumi, permąstau šią man naują mintį. Ir jau linkstu sutikti, kad taip. Kad kultūra būtų, kad pulsuotų gyvybe, reikia daug kultūrų. Donatas kaip lituanistas ir „Aoristo“ autorius, įtvirtina „devyniasdešimtinius metus“, tą mums itin svarbų laiką. Tinka, vartokime. Rodos, Laimantas Jonušys yra kalbėjęs apie skirtumą tarp kokių „penkiasdešimtųjų“ ir „penkiasdešimtinių“. D. Petrošius (g. 1978) neįtikėtinai liudija prigimtinių dalykų veikimą, patirtą prabangą klausytis „auklės Julikės sakmių ir legendų“. Tad jam tikrai nėra nei ko, nei kur skubėti.

D. Gintalas atrodo labiau skubantis, ekspresionistinė stilistika apskritai yra skubri, skubina ir norinčius ją suvokti. Poetas, išgyvenęs stiprių vidinių pokyčių, chtoniškosios vaizduotės, žeidžiančio žodžio estetikos kūrėjas. Daug pasaulio poezijos, jos slinkčių – ne tiek įtakų, kiek lyg kokio „perkratymo“. Laki formuluotė: chtoniškoji vaizduotė – „tai užslėpto maišto estetika“. Bet kas yra „užslėptas maištas“ kūryboje? Ir kodėl užslėptas? To G. Kajėnas nepaklausia. Gali būti, kad ir todėl, kad nujaučia atsakymą, o gal jį ir žino. Arba žino, kad žinoti ir negalima. Ir klausimai, ir atsakymai iš to paties žinojimo ir nežinojimo. Maištas ir netikėtai ramus D. Gintalo pasitikėjimas ir savo surastu kalbėjimu, ir poezija – juk tai pats „laisviausias žanras“, gali daryti ką tik nori. Tiksliau – ką pajėgi, ką sugebi.

Lyg ir netikėtas M. P. E. Martynenko įžengimas į knygos sceną. Bet tikrai prasmingas. Slemo poetas, bet jau ir autorius knygos „Be penkių pasaulio pradžia“, tvirtinančios ne visaip pranašaujamą pasaulio pabaigą, o vis prasidedančią pradžią. Veriasi kiti poezijos podirviai, bet toje pačioje dirvoje. Dirvoje, kurioje ir Justino Marcinkevičiaus šaknys, užsimenamos jauno poeto. Jautriai vedamas pokalbis ir pačiam M. P. E. Martynenko galėjo padėti išsiryškinti savyje momentus, svarbius ir kūrybai, ir gyvenimui, iš tiesų neatskiriamam nuo meno. Nuo D. Gintalo iki M. P. E. Martynenko netoli, galima prieiti tuo pačiu keliu.

Pokalbių knygose šalia kalbinančiojo ir kalbinamojo atsiranda ir skaitantysis. Dialogas virsta trilogu. Įdėmus skaitymas yra ir vertinimas, ir to, kas atskirai svarbu, išskyrimas. Ir rašant apie pokalbių knygą dalyvavimo sunku išvengti, nors ir kaip pabrėžtum, kad visa vienodai svarbu. Pradedant skaityti atrodė, kad labiausiai pritrauks literatūros vardai, bet aiškėjo, kad įdomu ir tai, apie ką mažiau žinau, mažiau išmanau. Mažoka moterų, iš pirmo žvilgsnio – lyg ir ne pačios ryškiausios: tautodailininkė Nijolė Dirvianskytė, ikonų tapytoja Eglė Jurevičė, keramikė Elvyra Teresė Petraitienė.

Bet juk įspūdingos, kalbintojo atskleistos iš pačios jų esmės, iš likimų. N. Dirvianskytė – mokslų daktarė, profesionali chemikė, tapyti pradėjo įpusėjusi ketvirtą dešimtį. Iš Žemaitijos dvarelio, tėvai išsilavinę. Tremtinių šeima, nors tėvai buvę visai apolitiški. Retai besutinkama sąvoka, lyg politiškumas būtų žmogui privalomas. Paprasta mintis: „Tačiau juk ir Sibire gyvenimas vyko.“ Iš gimusių dar prieš Antrąjį pasaulinį karą G. Kajėnas tikisi kuo konkretesnių to laiko liudijimų. Ir N. Dirvianskytė tikrai turi ką papasakoti. Bet kūrybos supratimu, savo kūrybos vertinimu lieka lyg tarpukelėje. Paklausta, kaip ji pati apibūdintų tai, ką daro, nukrypsta į savo darbų vertinimus.

Ikonų tapytoja E. Jurevičė, atsakydama į klausimą, kaip ir katalikybė atrado ikonas, praskleidžia krikščionių Bažnyčios istoriją, primena, kad ikona bendros Bažnyčios lobis ir dovana. Nuolankiai ir gražiai ištariama, kad ikonos tapymas – tai maldos mokykla. Tarsi iš kitos pusės prieinama prie sakralumo problemos, ne sykį knygoje atveriamos. Adofas Teresius, kuris labiausiai jaučiasi esąs kryždirbys, nors kuria ir mažąją, nebūtinai sakralią skulptūrą, gražiai mini tėvą Stanislovą, mokytoją. Taip pat ir Vilių Orvidą. Savita kalbinančiojo, knygos visumą telkiančio pozicija, kad menas neapribojamas tik profesionaliu kūrybiškumu, pokalbiais žvalgomos ir kūrybos šalikelės. Kartais juk ir sunku pasakyti, kur tik šalikelė, o kur jau ir kelias. Vienos iš vyresnių pokalbininkų – E. T. Petraitienės kuriama juodoji keramika gal ir būtų tas atvejis. G. Kajėnui įdomus ir gyvenimo būdas, kuris šiuo atveju (kaip ir Henriko Gudavičiaus) yra kuriamas iš miesto persikeliant į kaimą, į gamtą. Savo gyvenimus menininkai sieja ir su artimais žmonėmis, praeityje išskiria lyg kokius šviesos blyksnius, patirtus iš artimų žmonių.

Labiausiai dėmesiu apdovanotos močiutės. Tautosakos liudijimai atiteka ligi dar gyvos šiandieninės patirties. E. T. Petraitienė apie savo močiutę: kilusi iš turtingųjų, mokėjusi penkias užsienio kalbas, su savaisiais visada kalbėjusi tik lietuviškai, sovietmečiu visko netekusi, vargusi, bet gerbiama aplinkinių, turėjo autoritetą. Iš dešimties vaikų aštuoni baigė aukštuosius mokslus. „Ji buvo labai gera ir švelni, kiekvieną vaiką puoselėdavo su didele meile.“ Pasakoti apie save taip, kad pasakotųsi ir tavo artimųjų likimai, kad ir iš jų atitekėtų šviesa, vadinasi, veikti kūrybiškai, veikti siela, širdim. Ką prisimena fotografas J. Vaicekauskas: kad išleisdama jį į mokslus mama verkė, nes žinojo, kad niekuo negalės padėti. Skulptorius Leonas Strioga sako apie tėvą: buvo „visko“ meistras. Keturi sūnūs, iš mažumės matydami drožinėjantį tėvą, pasuko į meną. Ir tarsi iš pirmųjų rankų perėmė prigimtinės kultūros dvasią. „Santūrumas, paprastumas, dvasingumas – šios savybės man yra svarbiausios“, – taip skulptorius apibendrina ir liaudies skulptūrų tradiciją.

Tradicija – pasikartojantis knygos motyvas. Gili, giluminė, genetinė, bet kartais pasiekianti meninę sąmonę ir šių dienų meno kanalais. D. Kajoko vibracijos netikėtai atsiliepia jauno muzikanto, multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio mintyse: „Autentiška muzika gimsta klausantis vidinių vibracijų. Savo muziką turi išgirsti savy, kitaip viskas tebus kartojimai ir imitacija…“ Išgirsti savy, rasti savy, savyje susitikti su tuo, kas apskritai yra svarbu, svarbu ir kitiems. Ir iš savųjų, iš prosenelio perimti muzikos dvasią, žinoti, kad esi iš muzikantų giminės. Patikimos atramos, patikimu darančios ir jauno muzikanto grojimą, ir kalbėjimą. Ir kaip gerai, kad muzikos apimto ir perimto žmogaus paklausiama apie tylą. Ir paklausiama tiksliai, nes tiksliai, jei ir netikėtai, atsakoma, kad tyla – pati geriausia muzika. O ar modernų muzikantą, grojantį įvairiais instrumentais, domina lietuviška etninė muzika? „Žinoma, domina, o kaipgi be savo šaknų.“

Kiekvienas menininkas yra artistas. Bet artizmas tarsi susikaupia artistuose, tikruosiuose scenos vaikuose. Gerais artistais veikia ir kiti menai. Netikėtais kampais prasiskleidžia aktoriaus Gedimino Storpirščio, Vilniaus senamiesčio augintinio, asmenybė, iš karto nesileidžianti apibūdinama kokiais standartiniais, jau lyg ir nusistovėjusiais laiko matais: ne, „brežnevinė stagnacija“ – tai tikrai ne apie mus. Jaunas gyvenimas buvęs užpildytas kūrybos, veiklos, ieškojimų. Ir ne pirmą kartą pasirodantis „Valerijos Karalienės teatro būrelis ant Tauro kalno“ – taip jį klausime įrašo G. Kajėnas, gal taip tas daugelį ir dabar dirbančių, kuriančių teatro žmonių paveikęs būrelis ir galėtų likti kultūros istorijoje. Vėl tas atvejis – kai kalbėdami apie save mes kalbame apie kitus. Ne tik apie kūrybą, bet ir apie tai, be ko ir kūryba, ir menas neturi gyvybės, – apie moralę, apie mūsų įsipareigojimus. Pauzė, kai aktorius negauna naujų vaidmenų, visada sunki. O G. Storpirštis ištaria: „Bet šiai pauzei esu dėkingas, nes ji leido būti šalia tėvuko – svarbiausio mano gyvenimo Mokytojo – ir pagelbėti jo ligoje, galiausiai, išlydėt anapilin.“ Ir viskas atsistoja į savo vietas. Ir dainuojamoji poezija – tikrąja prasme, nes dainuojami geri tekstai – pasirodo kaip gyvas aktorystės, galiausiai ir gyvojo gyvenimo pratęsinys.

Daug siužetų G. Kajėno knygoje. Galima atidžiau sekti sakralumo, paprastumo, prigimtinių dalykų svarbos jutimą, tradicijos akcentus, moralinės jausenos, įsipareigojimų svarbą. Galima istorijos ataidėjimus menininko sąmonėje. Įdomios meno ir amato sankirtos; gali būti, kad amato dalis kūryboje vėl ims stiprėti, stiprindama ir gyvenimiškąsias atramas. Keičiant žvilgsnio trajektoriją, knygos siužetai ir atskiri motyvai mainosi, atsiveria naujų perspektyvų. Kad ir amžinoji Europos iliuzija, palikta ir didžiosios literatūros, – triūsti savo sode; ne vienu atveju kaimas (ar miestelis) iškyla ne tik kaip kūrybos objektas, bet ir kaip gyvenimo vieta.

Įdomu skaityti – tai svarbu kiekvienai knygai. Įdomu svarstyti: kokia dabar ta mūsų meno scena. Taip, įvairi: lyg nurimusi, kai savo požiūrius dėsto tokie meistrai kaip D. Kajokas, Romualdas Rakauskas, Stanislovas Žvirgždas ar Saulius Vaitiekūnas… Nerami, maištinga, kai į sceną įžengia dailininkas ir muzikantas Artūras Šlipavičius-Šlipas ir ištaria: „Man nepriimtina, kai banalybė ir beskonybė pristatoma kaip menas“; ak, kaip kartais mums trūksta tokios drąsos. Gyvi ir gyvybingi pokalbiai padeda suprasti menininkų asmenybes, jų kūrybą, teikia galimybių gilesnėms kultūros, meno refleksijoms. Galiausiai ir mūsų dvasios istorijai – juk ateis laikas ir jos imtis.