literatūros žurnalas

Sergejus Kanovičius. Paukščių Tako šukės

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

Esu gimęs Vilniuje, Antakalnio respublikoje, kurios piliečiu buvau ir būsiu. Rašau eilėraščius, esė ir noveles. Rašydamas stengiuosi būti iki galo nuoširdus, visų pirma sau. Šiuo metu didesnę laiko dalį skiriu muziejaus „Dingęs Štetlas“ kūrimui Šeduvoje, šiam projektui vadovauju.


Nuotaika visai kaip batai“, – pagalvojo Danielius, žiūrėdamas, kaip jo batai – šlept tekšt tykšt, tekšt šlept tykšt – šlepsi per pilką kaip jo paties nuotaika ankstyvo pavasario marmalą. Jau ne ledas ir sniegas, bet dar ne žliūgė, ne purvas – o kažin kokia gausiai druska pabarstyta klampuma. Pilka, šalta, tai užlipanti ant batų, tai nusliuogianti nuo jų it sraigė per lapą, palikdama drėgną pėdsaką, kuris batams nudžiūvus virs druskos vagomis. Šlept tekšt, ėjo Danielius matuodamas jau mintinai žinomą kelią – nuo univerkos skaityklos, per Sarbievijaus kiemą, pro buvusią Jonų bažnyčią ir kiemteatrį, pro naują pašto pastatą aukštyn, pilku, kaip ir tas ne sniegas-ne žliūgė, Gorkyno šaligatviu. „Už-kni-so, už-kni-so. Nebe-no-riu“, – skiemenavo mintyse. Per žiemos sesiją ne itin sekėsi, skaitykloje ant stalo liko konspektas ir kažin kokia knyga – tiek neįdomi, kad Danielius net nepasakytų, kaip ji vadinasi, todėl tyliai uždarė skaityklos duris – laikas kavos. Pas Tamarą į „Bačką“.

Buvusi mergina, kai dar draugavo, Danieliui numezgė labai madingą ilgą šaliką – viena juosta raudona, kita žalia. Dvimetrinis. Kad galėtų tris kartus apvynioti neskustą kaklą, kad galai tįsotų ant brolio atiduoto nutrinto velvetinio švarko atlapų. Kur tik pažvelgia, vis pastebi kursioką su panašaus ilgio, tik skirtingų spalvų jaunatviškos meilės ženklu – šalikuoti ir be šalikų kurso draugai liko skaitykloje. Atrodė, kad pagal šaliko turėjimą ar jo naujumą gali spręsti apie bičiulio širdies reikalus.

Iki „Bačkos“ keli žingsniai. Danieliui ten patiko. Ne tik todėl, kad tai buvo vienintelė Vilniaus kavinė, kurioje ruseno ir kvepėjo židinys, kurioje po pietų nuolat trūkdavo laisvų vietų, bet ir todėl, kad amžinoji ir vienintelė padavėja Tamara paleisdavo groti tavo paties atneštą juostą – kartais Eltoną Johną, kartais „Styx“. Tamara nebuvo labai kalbi, bet visada nepaprastai maloni ir paslaugi. Ji pažinojo visus nuolatinius lankytojus, o kam ko reikia, meistriškai įvertindavo vos metusi žvilgsnį – kuris atėjo vermuto, o kuris – smėlyje verdamos tirštos kavos. Prieš savaitę Danielius, atsisveikindamas su paskutiniais stipendijos rubliais, užėjo į „Bačką“ numalšinti užpuolusių tamsių minčių.

Vermuto? – išsyk paklausė Tamara. Ir nelaukdama atsakymo šmurkštelėjo į virtuvėlę įpilti jam svaiginančių lašų.

Labas, Tamara, – burbtelėjo vaikinas, – jei gali, paleisk man „Supertrampus“.

Juos Danielius atnešė prieš gerą mėnesį ir bent dusyk per savaitę ateidavo pasiklausyti – truputį „šizuojančių“, ironiškų, iš pakilaus maršo staiga pereinančių į leisgyves kone paskutinio atokvėpio natas. Grojo „Breakfast in America“:

Take a look at my girlfriend
She’s the only one I got
Not much of a girlfriend
I never seem to get a lot…

Danielius neturėjo merginos. Ir į Kaliforniją skristi neplanavo. Jam tiesiog patiko kankintis, nes daina tarsi tyčiojosi iš jo, nuolat nelaimingai įsimylinčio, iš jau pusmetį trunkančios jo vienatvės. Tiesa, paskutinis ryšys baigėsi gana dramatiškai. Ant kairės rankos riešo liko jau beveik užgiję randai – nepasisekė Danieliui ne tik meilėje, bet ir su girta stiklo šuke – tokia girta, kad iškrito jam iš rankų tiesiai į rugsėjo liūties paliktą balą kažkur tarp ledainės ir Vilnelės. „Be reikalo kažkas butelį sudaužė. Galėjo būti ir aštresnė“, – tada pamanė Danielius, abejingai nužvelgęs baloje blizgančią šukę ir aplink ją rausvėjantį vandenį.

I’m a winner, I’m a sinner
Do you want my autograph
I’m a loser, what a joker
I’m playing my jokes upon you
While there’s nothing better to do…

Ba ba ba ba…“ – traukė toliau Robertas Hodgsonas. „Ba ba ba ba… La la la lala…“ – mintyse jam pritarė Danielius, nurydamas jau iki koktumo apsalusį ketvirtą vermuto stiklą.

Tepšt šlekšt tykšt, nusivalė batus Danielius, prieš nusileisdamas laiptais į „Bačką“. Buvo beveik dvylikta, žmonės kavinėje dar nesirinko, Tamara pasisveikino ir iš karto nuėjo daryti kavos. Židinyje degė kelios malkos. „Bačka“ klasikinių staliukų neturėjo. Stovėjo didelis rusiškos П raidės formos stalas, ir žmonės norom nenorom atsidurdavo vienas prieš kitą. Kai kavinė būdavo sausakimša, išsyk pamatydavai, kurie atėjo vieni, – tie sėdėdavo tiesiai, o visi kiti kudakuodavo kaip vištos ant žardo, nematydami nieko aplinkui. Vienišiai apžiūrinėdavo poreles ir mišrias kompanijas. Jie trumpiausiai užtrukdavo. Nebent tokie, kaip Danielius, su užsilikusiais rubliais – alkoholis juos išlaikydavo ilgiau, o po kurio laiko jie neišvengiamai su kuo nors susipažindavo – išėję aukštyn parūkyti ar pastebėti kokio geraširdžio, kuris „užfundydavo“ vienišiui „meškos kraujo“ ar vermuto.

Šeši“, – nužvelgęs figūras apytuštėje salėje, suskaičiavo Danielius. Jis pasikabino paltą ir nusprendė atsisėsti arčiau židinio. Tamara atnešė kavos, Hodgsonas toliau pusryčiavo kažkur tarp Kalifornijos ir Teksaso. Tiesiai priešais Danielių priešingoje stalo pusėje buvo nutūpusios dvi merginos ir kažką gyvai aptarinėjo. Nors sėdėjo šonu, vieną Danielius išsyk atpažino. Audros, savo kiemo kaimynės, nebuvo sutikęs gal dešimtmetį – ji buvo kiek vyresnė už jį, aukšta, akiniuota ir garbanota, – vaikystėje, ilgais vasaros vakarais susodinusi jaunesnius pyplius ant suolo, sekdavo jiems čia pat sukurtas siaubo pasakas. Danielius žvelgė į Audrą laukdamas, kol jį pastebės, kad galėtų pasilabinti. Bet merginos atrodė labai įsitraukusios į pokalbį ir nesustodamos čiauškėjo. Ilgi ir tiesūs kaštoniniai Audros draugės plaukai leido Danieliui pamatyti tik gražias lūpas ir nedidelės nosies galiuką. Kava buvo karšta, ant batų ėmė ryškėti druskos vagelės, Tamara vis pasirodydavo, kad patikrintų, ar niekas nieko nepritrūko, ir vėl dingdavo savo virtuvėlėje. Danielius tik vėliau sužinojo, kad tenai įlindusi ji skaitydavo knygą, – kartais net tekdavo eiti jos pakviesti, bet ji niekada neparodydavo nepasitenkinimo, nesuirzdavo ir pastovūs lankytojai – juk patikimiems Tamara įpildavo ir „bargan“.

Audra ir jos draugė išgėrė savo kavą, atsisuko, kad užsisakytų po antrą puodelį, ir pagaliau Danielius aiškiai išvydo antrosios merginos veidą. Audra jo nepastebėjo, ir nenuostabu, kai žmogaus akinių stiklai piršto storumo. Danielius spoksojo tai į Audrą, tai į jos draugę. Staiga pajuto, kad nebesuvokia, kur yra, jam atrodė, kad vėl išgyvena Audros sektų siaubo pasakų košmarą, smegenys beviltiškai siuntė signalus nuleisti akis, suvaidinti, kad ko nors ieško kišenėse, pradėti valytis akinius, atlikti bet kokį veiksmą, kad tik ji nepastebėtų jo apstulbusio žvilgsnio. Tačiau merginoms vaikinas nerūpėjo. Tamara atnešė joms po antrą kavą, merginos vėl atsigręžė viena į kitą ir jis vėl matė tik lūpas ir dailios nosies galiuką.

Dar kavos?

Danielius krūptelėjo, pažvelgė į Tamarą ir išspaudė kažką panašaus į „aš nežinau, kelinta dabar valanda“.

Klausiu, tau dar kavos ar ne? – neatlyžo Tamara.

Ne, ačiū, – neatplėšdamas akių nuo tamsiaplaukės galvutės sumurmėjo jis. – Taip, dar vieną… – pasitaisė.

Tamara pasekė jo žvilgsnį:

Supratau, – pasakė ir nuėjo daryti kavos.

Kas man darosi, kas, po velnių, yra, aš juk ką tik ją pamačiau. Tik jos akis. Rudas kaip kaštonai rudenį. Valdykis, Danieliau. Negaliu, Danieliau. Kodėl negali? Nes, Danieliau, juk sakau – aš mačiau jos akis. Ką man daryti, juk ji išeis, ir daugiau nebesutiksiu. Tai eik ir susipažink, Danieliau. Ką, tu durnas? Aš gyvenime nesu taip susipažinęs, ką jai sakysiu? „Laba diena, mano vardas Danielius, jūs man labai patinkate“? Ir kas toliau? Stovėsiu kaip stuobrys? Kvailas tu, Danieliau, žygiuok atgal į skaityklą, konspektą pabaigsi – ką ten palikai – Plechanovą, Žemaitės „Marčią“ ar kokį kitą svarbų gyvenimo reikalą? Eik, eik. Durniau tu, neisiu į jokią skaityklą. Tai daryk ką nors, kvaily.

Šitaip kurį laiką Danielius ginčijosi pats su savimi. Pagaliau atsikėlė, apsivilko paltą, šiaip ne taip prasliūkino pro merginas, užlipo laiptais ir atsidūrė Gorkyne. Cigaretė susirūkė per sekundę, kažkas varstė gretimo kino teatro „Spalis“ duris.

Ką man dabar daryti, Danieliau, ką daryti? Tu, Danieliau, įsimylėjai. Eik į skaityklą ir paprašyk „Kalvio Ignoto teisybės“, gal padės?

Dvi jo pusės niekaip nesutarė. Pirmasis Danielius, užuot ėjęs skaityklon, jau kirto gatvę ir vėrė gėlių parduotuvės duris.

Idiotas tu, Danieliau, sudegsi iš gėdos – nepažįstamai gėles dovanosi, taip, be jokios priežasties – nei įkalęs, nei įmetęs, visiškai blaivas ir visiškai durnas?

Jums ko, – gana šiurkščiai paklausė pardavėja. – Vainiką, gėlių? Gimtadieniui ar laidotuvėms?

Gėlių, – išspaudė Danielius gomuriniu šamano balsu.

Kokių – rožių, gvazdikų, tulpių?

Gėlių, – pakartojo jis, nes žinojo tik viena – kotas ir žiedas yra gėlė.

Rožės tiks?

Gėlių, – jau visiškai silpnu balsu ištarė Danielius.

Po trijų minučių, smelkiančioje vasario drėgmėje parsinešęs į popierių suvyniotas tris rožes, sumedėjęs, suakmenėjęs, su nustebusio idioto išraiška Danielius stovėjo ant paskutinio laiptelio, skiriančio jį nuo svaiginančios „Bačkos“ atmosferos. Žengė žingsnį tik tam, kad pamatytų, jog Audra ir jos draugė baigia apsivilkti paltus.

Sveikas, Danieliau! Šimtas metų! – sušuko pagaliau jį pamačiusi Audra. – Kaip gyveni?

Labas, Audra, – pralemeno Danielius, laikydamas rankoje rožes ir verdamas jos draugę žvilgsniu beveik iš Šagalo freskų.

Čia… – iškvėpė jis ir ištiesė rožes Audros draugei.

Ji pažvelgė į Danielių, paėmė rožes ir šyptelėjusi padėkojo:

Ačiū. O Jums viskas gerai?

Taip, – atsakė Danielius robotas. – Ne, – pridūrė Danielius žmogus.

Čia Virginija, Danieliau, mano draugė.

Aha, – linktelėjo robotas.

Ar Jums tikrai viskas gerai?

Man gerai? Kaip man gali būti gerai, jei esu visiškai sutrikęs, nežinau, ką daryti, o ji dar man sako „Jūs“? Jūs, nesiskutusi karaliaus didenybe šlapiais batais, pats nesuvokiate, kad įsimylėjote visiškai nepažįstamą asmenį.

Ar galėčiau Jūsų paprašyti… – išspaudė Danielius. – Kaip su Jumis susisiekti?..

Merginos išėjo, o jis liko stovėti su popieriaus skiaute, ant kurios dailia rašysena buvo išraitytas vardas ir šeši skaičiai.

Tavo kava atšals, – priminė Tamara.

Po mėnesio, kažkur tarp ledainės ir Vilnelės, Danielius ir Virginija sėdėjo ant išklypusių metalinių turėklų ir klausėsi upės gurgėjimo.

Žinai, o aš čia buvau stiklo šukę radęs, – pasakė jis.

Šukės laimę neša, – sukuždėjo Virginija.

Iš tiesų, – po ilgos pauzės linktelėjo Danielius.

Po beveik trisdešimties metų jie pasimatė vėl. „Bačką“ seniausiai uždarė – ji ir greta buvęs kino teatras virto kažkokia ambasada ir nuobodžiomis prabangiomis vitrinomis, ledainė sutrupėjo, Tamarą Danielius susitiko jau išėjusią į pensiją, gėlių parduotuvė tapo Genocido nusikaltimų tyrimo centru, Vilnelės vanduo tekėjo ir nutekėjo. Neišliko ir tie jau anuomet išsiklaipę turėklai.

Juodu gėrė kavą kažkuriame prekybos centre – dabar jie visi panašūs. Danieliaus senelis siūdamas kostiumą vis sakydavo – medžiaga gali būti ta pati, bet rezultatas turi skirtis. Pasenę, kiekvienas nugyvenęs savo gyvenimą – juodu kalbėjosi lengvai. Beveik kaip tada, kai susipažino, kai per aštuonias prie Vilnelės praleistas valandas išsipasakojo vienas kitam savo jaunus gyvenimus. Dabar abu neturėjo tiek laiko, apie tris atskirai praleistus dešimtmečius išsipasakojo per kelias valandas ir išgėrė po tris vis atšąlančios kavos puodelius. Be Tamaros ir be židinio.

Danieliau?

Tau laikas, Virginija?

Taip, bet aš visą laiką norėjau tavęs paklausti – kodėl man tada pasakei apie stiklo šukę?

Šiaip sau. Juk pati sakei, kad šukės laimę neša.

Ar tau atnešė?

O tau?

Abu tylėdami šypsojosi, kiekvienas galvodamas ir skaičiuodamas savo gyvenimo šukes. Danielius palydėjo Virginiją iki mašinos. Paprašė luktelėti, kai juodu praėjo pro gėlių parduotuvę. Trys rožės Virginijos rankoje nusviro visai neiškilmingai.

Tu žinai, aš tave tikrai mylėjau, – teištarė.

Ir aš, Virginija, ir aš.

Kaip gerai, kad visa tai buvo, – pasakė ji sėsdama į mašiną.

Danielius išsikvietė taksi.

Prie ledainės, prašom.

Kur? – taksistas atsigręžė įsitikinti, ar jo keleivis ne per daug išgėręs.

Atleiskit, nuvežkite mane prie katedros, ten išlipsiu, – pasitaisė Danielius.

Buvo ruduo, jis žingsniuodamas ir vėl žiūrėjo į savo batus. Tik dabar jie buvo aplipę lapais. Danielius sustojo, įsistebeilijo į tuos klevo lapus. „Jei medžiai galėtų vaikščioti, ar jie išeitų iš čia taip, kaip išėjau aš?“ – pagalvojo.

Kiemsargis prie Vilnelės šlavė sudužusio butelio šukes.

Palikit, – tarstelėjo praeidamas Danielius. – Šukės laimę neša.

Nie kręc mne głowy, – išgirdo pavymui.

Pakeliui į viešbutį Danielius tyliai niūniavo „Supertrampus“:

Take a jumbo cross the water
Like to see America
See the girls in California
I’m hoping it’s going to come true
But there’s not a lot I can do

Ba ba ba dow, ba bow dum doo de dow de dow
Ba ba ba dow, ba bow dum de doo de dow

Hey oh, hey oh, hey oh, hey oh
Hey oh, hey oh, hey oh, hey oh

Na na na, nana na na na nana…