Tomas Taškauskas. Mūsų dienos nebūtin pasvirę

2019 m. Nr. 11

Turbūt nėra geresnio būdo prisiminti išėjusiam poetui, kaip dar kartą perskaityti jo eilėraščius. Šio teksto ašimi tampa partizano poeto Broniaus Krivicko (1919–1952) kūryba. Jei ne tragiška žūtis mūšio lauke, galbūt jo šimtmetį minėtume prie bendro stalo. Rašau turėdamas mintyje du tikslus – pirma, parodyti šio poeto kūrybą naujame kontekste. Įprastai B. Krivicko eilėraščiai interpretuojami egzistencialistinės filosofijos ir žemininkų kartos fone. Šiuo tekstu ieškosiu poeto kūrybos aktualumo naujoje – posthumanizmo – perspektyvoje. Antra, interpretuodamas autoriaus eilėraščius noriu išryškinti originalias šios poetinės vaizduotės sąsajas su krikščioniškąja pasaulėvoka. Interpretacijų pagrindu pasirinkau poemą „Rudenio lygumose“ ir vieną ryškiausių poeto sonetų – „Mano dienos nebūtin pasvirę“. Pradžioje juos ir primenu.

Rudenio lygumose

Sėdėjau vieną kartą lygumoj tarp žibančių ražienų,
Tirštai apkibusių voratinkliais baltais.
Po aukštu rudenio dangum jaučiaus be galo vienas.
Mačiau, kaip gervės išskrenda lėtai mojuodamos sparnais.

Miškai aplink, tartum bronzinės salos,
Spindėjo tolumoj pro mėlynus ūkus,
O saulė, vakarop palinkus ir nubalus,
Nužėrė auksu mirštančius laukus.

Tyla liūdna. Tyla gili be galo.
Tyla bekraštė rudenio rimties.
Ir jos alsavimas, toks šaltas kaip metalas,
Į mane dvelkė nuojauta mirties.

Tan nujautiman grimzdamas, iš lėto
Aš paskendau svajonėj ir sapne
Ir, rodos, pamačiau gracingą siluetą
Tuščiais laukais ateinant į mane.

Auksinių lapų spindinti karūna
Ant jo karališkos galvos,
Ir purpurinė skraistė dengia liekną kūną,
O smilkiny žėruoja spindesys šarmos.

– Kas tu esi? – paklausiau sužavėtas
Jo veido ir jo skraistės skaistumu.
– Esu Ruduo. Auksinis ir saulėtas.
Esu karalius šitų lygumų.

Aš įsakiau miškams margai pražysti,
Paliejau žemėn daug skaidrių dažų.
Todėl šiandieną mano karalystėj
Taip liūdna ir gražu.

Beržai nusvirusiom šakom, tartum ugnies fontanai
Sustingę, šviečia vidury laukų.
Ir lapai krisdami, tartum margi drugiai, plevena
Ir kilimus nuaudžia ant takų.

Lengvi ūkai, akiratį aptraukę,
Dūluoja tolumoj kaip melsvas ilgesys,
Ir vienišą rudens keleivį traukia
Pakilt ir eit jau į kitas šalis.

O taip! Aš išpuošiau laukus šitai didžiulei šventei,
Nes laikas baigias man.
Vos keletas dienų beliko čia gyventi,
Paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan.

Bet stoviu išdidus aš prieš likimą
Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu:
Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.

– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Ir jis nuėjo eisena ritminga
Per auksu žibančius laukus, tačiau,
Betolstant skraistei jo spalvingai,
Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.

Man rodės, iš kraštų šiaurinių
Ateina šiton lygumon Žiema,
Paviršium ežerų stiklinių,
Kaip krištolo grindim, gracingai šokdama.

Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės,
Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu,
Ir švaistos snaigės, ir žėruoja ynys
Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.

O paskui ją – su kvepiančiais vainikais
Pavasarį ateinantį jaučiu.
Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapioj žolėj jo žingsniai tykūs,
Kaip skamba paukščių džiaugsmas iš miškų plačių.

Vėliau matau aš Vasaros grįžimą:
Apsiaučia žemę virpantys kaitros sparnai.
Laukuos prasideda tykus brendimas.
Miškuos išsirpsta uogos kruvinai.

O Vasara, stebėdama gamtos nokimą,
Sutingus ilsis laukuose, brunetė ir nuoga,
Tačiau, kai girių riešutai ir sodų vaisiai kristi ima,
Jinai pasikelia staiga

Ir, tardama sudie, liūdnai ranka pamoja
Ir traukia į pietus tolyn,
Nes blizga Rudenio dažai jau šiaurės tolumoje,
Nes dieviškas Ruduo keliauja mūs šalin.

– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Ir taip jie visados praeina,
Viens kitą vydami.
Ir žėri sniegas. Skamba paukščių dainos.
Ir dūžta vaisiai, žemėn krisdami.

Be galo, be pradžios jų kelias,
Jų eisena čia amžina.
O mano metai praskamba pro šalį
Taip greitai, kaip viena diena.

Ir, rodos, lapų vystančių kritimą
Nedaugel kartų dar mačiau,
O smilkiniai šarmot jau ima
Ir akys žvelgt rūsčiau.

Todėl, kada brunetė Vasara man moja
Ar kai pavasarinis griausmas skamba už kalnų,
Aš laukiu Rudenio dažų sublizgant lygumoje,
Ilgiuosi jo dienų liūdnų,

Nes man Ruduo yra kaip tikras brolis,
Nes laukiam mes likimo to paties
Ir lapų auksu, putinų karoliais
Puošiame dienas, netekusias vilties.

– – – Tos dienos slenka priešmirtinės, gražios,
Be vėjo plaukia raganų plaukai.
Ir, žvelgdamas aplink, degu ekstazėj,
Kaip dega saulėj gelstantys miškai.

1945 II 21

* * *

Mano dienos nebūtin pasvirę.
Aš keliauju rudenio taku.
Ir gryniausio aukso vainiku
Mano kaklą puošia lapai mirę.

Gera grožiu rudenio man svaigti
Vario soduos ir šiluos liūdnuos,
Kai aš žiedą mirštantį skinuos,
Bemąstydams apie didžią baigtį,

Nes kadaise prakeiksmas, Jam sviestas,
Krito man, ir taip skaudžiai paliestas
Aš tapau bekraštės vienumos,

Jog vien trokštu rudeniu svaigintis,
Nevaisingais jo žiedais dabintis
Ir vienatvėj laukt piktos žiemos.

1948

 

Posthumanistinė šiandiena

Kaip teigia prancūzų filosofas Fabrice’as Hadjadj’as¹ (Fabrisas Adžadžas), kuriuo čia remsiuosi brėždamas idėjinį savo interpretacijų kontekstą, šiuolaikinei kultūrai yra būdingos keturios posthumanistinės ideologijos arba praktinės laikysenos², atmetančios žmogų ir tai, kas išties žmogiška, – tai nihilizmas, technokratizmas, ekologizmas ir fundamentalizmas. Visos šios ideologijos susijusios ir su kalbos degradacija – kalba vartojama veikiau kaip manipuliacinis instrumentas, o ne būdas įsiklausyti į kiekvieno asmens buvimo slėpinį.

Pasak F. Hadjadj’o, nihilisto – beprasmybės skleidėjo – kalbas smelkia sarkazmas arba beprasmiškumas. Nihilistas gali vartoti labai rafinuotus žodžius, bet tik tam, kad parodytų visišką tuštybių tuštybę, kurią demaskuoja visur. Visa nihilisto retorika telpa į formulę „A tėra Z“, kur A reiškia dalyką, kuriuo visi žavisi, o Z – ką nors, kuo visi bjaurisi. Nebijodamas prieštaravimų nihilistas drąsiai pavadins ir savo kalbas tik materijos farsu, kas šiai ideologijai labai patogu – save esą nužemindamas būtent tokia pasaulėžiūra besivadovaujantis individas tampa aukščiausiu tikrovės teisėju ir vertintoju.

F. Hadjadj’o požiūriu, technokratas siekia iš senojo žmogaus padaryti technologijomis praturtintą antžmogį – kiborgą. Sukurti išmatuojamą, efektyvų, valdomą individą, daugiafunkcį kaip virtuvės kombainas, su aukštos spartos smegenų jungtimi, su kūnu, į kurį tiesiogiai integruotos pramogos, su visiškai funkcionaliu gyvenimu, apsaugotu nuo nuobodulio ir nereikalingų dramų. Technokratas kalba instrukcijomis ir ekspertų naujakalbėmis, skaičių ten daugiau negu žodžių. „E=mc2“ čia reiškia daugiau nei „aš tave myliu“. Eiliniai žmonės turi lenktis technokrato formulėms ir mokslingoms šnekoms kaip vienintelei įmanomai tiesai.

Ekologizmas, kaip teigia filosofas, siekia grąžinti žmogų Motinai gamtai. Gyvūnai čia yra geriausi draugai, o žmonės – baisiausi priešai. Ekologistas ilgisi primato natūralumo, beždžioniško staugsmo arba augalo nebylumo. Būdamas nei dvasia, nei gyvūnas, nei augalas, žmogus šioje mąstysenoje neturi sau vietos – jis tarytum svetimkūnis, tikras planetos vėžys. Juk kūdikiai jau gimsta su ekologiniu pėdsaku, ir su metais neigiamas žmonijos poveikis klimatui tik auga. Todėl atsisakymas gimdyti tampa aukščiausia kilnios meilės planetai išraiška.

Fundamentalizmas, anot F. Hadjadj’o, teigia, kad žmogus turi besąlygiškai nusilenkti gniuždančiai Dievo galiai. Fundamentalizmo apraiškų galime įžvelgti tiek islamo, tiek krikščionybės, tiek Rytų religijų atšakose. Šiai mąstysenai būdinga atmesti ilgalaikius politinius ir kultūrinius procesus ir per religines praktikas tarytum iš karto pasinerti anapusybėn. Šabas nebuvo sukurtas žmogui – žmogus buvo sukurtas šabui, tarytum sako fundamentalistas. Asmeninė laisvė čia atmetama. Knygų knyga tampa pagrindu uždrausti likusias knygas. Dievo Žodis nutildo žmogaus žodžius. Telieka kartoti šį Žodį be jokių komentarų ir primesti jį kitiems be jokių diskusijų.

Taigi nors šios ideologijos ar laikysenos konkuruoja tarp savęs, visoms joms būdinga pasitraukti nuo sudėtingos žmogiškos tikrovės, linkti į vieną ar kitą supaprastintą tikrovės aiškinimą ir iš to kylančią utopiją. Būtent posthumanizmo kontekste norisi pažvelgti į vieną iš universaliausių žmogiškosios patirties dėmenų, persmelkusių ir B. Krivicko poetinę vaizduotę, būtent mirties akivaizdą.

Rudens ekstazėje

Tapybiška, ryškiaspalvė poema „Rudens lygumose“ prasideda nuo vienatvės ir tylos pojūčio – sėdėdamas tarp nuo rasos žibančiais voratinkliais apkibusių ražienų, lyrinis subjektas pasijunta „be galo vienas“. Su šia vienatve kontrastuoja saulėlydžio žarų nužertos gamtos grožis ir tyla. Kartu šis spindintis grožis, ši bekraštė tyla tampa subjektą ištinkančios mirties nuojautos sąlyga.

Ši mirties nuojauta toliau lėtai plėtojama pasitelkiant įvairius jutimus – regėjimą, lytėjimą, klausą. Tolumoje lyrinis subjektas pamato „gracingą siluetą“, artėjantį tuščiais laukais, dėvintį spindinčią auksinių lapų karūną ir purpurinę skraistę. Užklaustas, „Kas tu esi?“, paslaptingasis praeivis atsako: „Esu Ruduo.“ Žvelgdami į bendrąjį B. Krivicko kūrybos ir krikščioniško meno kontekstą, galime suprasti, kad čia poetas ne tik pasitelkia rudens personifikaciją, bet ir savitai transformuoja tradicinį įvaizdį – Ecce Homo – paniekintas Kristus čia tampa šlovinga, karališka figūra. Čia taip pat galime įžvelgti kontrastą technokratizmo laikysenai, nekantrumo ir efektyvumo diktatui, kurį perteikia, pavyzdžiui, mūsų šiandieninis polinkis pažinti tikrovę virtualiai, spaudant mygtukus. Žinoma, įvedus žodį „mirtis“ į „Google“ galime per trisdešimt septintąją sekundės dalį gauti maždaug pustrečio milijono paieškos rezultatų, bet šie veikiau išblaško, o ne skatina suprasti, kas yra mirtis, nes giliai vidinei įžvalgai, akistatai su šia pamatine tikrove reikia laiko, rimties, santykio su įvykiu, o ne vien su informacija. Akistatai su mirtimi B. Krivickas pasitelkia tradicinę kelionės metaforą, kalbėdamas tiek apie ilgesį, kuris apima vienišą keleivį rudens metu, traukdamas keliauti į kitas šalis, tiek ir užsimindamas apie paties Rudens artėjantį iškeliavimą, kurį krikščioniškame kontekste galime interpretuoti kaip artėjantį Kristaus kryžiaus kelią, užsibaigsiantį mirtimi, kai „ir purpuras, ir auksas kris purvan“. Kartu rudens pabaiga yra ir bendresnis gyvenimo pabaigos simbolis.

Kaip kontrastą psalmėms artimai žmogaus laikinumo patirčiai („O mano metai praskamba pro šalį / Taip greitai, kaip viena diena“) poetas išplėtoja ciklišką personifikuotų metų laikų – Žiemos, Pavasario, Vasaros ir Rudens – kaitą, apsilankymą šiose lygumose, nuo kurių stebėjimo ir prasidėjo eilėraštis. Vis dėlto vienintelis metų laikas – Ruduo – yra tituluojamas karališku ir dievišku. Vienintelį metų laiką – Rudenį – lyrinis subjektas laiko sau broliu, taip dar sustiprindamas įspūdį, kad šiuo įvaizdžiu kalbama ir apie Kristų. Broliškumo pagrindas yra tas pats likimas – artėjanti gyvenimo čia pabaiga – ir bendra būsena – vilties netekimas. Nors Dievas niekados neapleidžia, net ir pats Kristus ant kryžiaus susivienijo su didžiausia žmogiška neviltimi žodžiais: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46 ir Ps 21 (22) 2). Artėjančios paskutinės akimirkos reikšmingumui sustiprinti poetas pasitelkia sodrų ir paradoksalų liūdnos šventės įvaizdį, kontrastuojantį su nihilistine pasaulėvoka. Net ir mirties akivaizdoje gyvenimas gali būti prasmingas, gražus, vesti į ekstatinę tikrovės kaip didžiulės dovanos patirtį. Paskutinės dienos puošiamos lapų auksu ir putinų karoliais – grožimasi gamta, kol dar galima ja grožėtis, ši galimybė tiesiog būti priimama kaip dovana. Priešpaskutinėje strofoje konstatavęs vilties netekimą, lyrinis subjektas peržengia šią būseną ir stoja išdidus prieš likimą, sekdamas brolio Rudens pavyzdžiu. Šį vidinį tikėjimo gyvenimo (ir mirties) prasme šuolį, ir kartu – įtampą – perteikia paskutinio posmo pirmąją eilutę pradedantys trys brūkšniai. Lyrinis subjektas tarytum atsiriboja nuo ligtolinės patirties ir išreiškia įsitikinimą, kad priešmirtinės dienos, nors ir slenka lėtai (o galbūt būtent todėl, kad lėtai slenka), gali būti gražios ir padėti išgyventi nepaprastą vienybę su paties grožio Kūrėju: „Ir žvelgdamas degu ekstazėj, / Kaip dega saulėj gelstantys miškai.“ Taigi mąstant apie mirtį pasigirsta ne tik tradicinio lietuviškos melancholijos naratyvo atgarsiai, bet ir šlovingos, apvalančios dvasinės pergalės nuojauta.

Eilėraščio žmogaus patirties universalumas – kas gi nėra atsidūręs vienas gamtos didybės ar kito didingo grožio akivaizdoje ir prisiminęs savo paties laikinumą? – leidžia įžvelgti B. Krivicko eilių aktualumą šiandien. Mirties akivaizda nėra vien kario patirtis, nors šis ir patiria tai kraštutinai ryškiai. Nors ir pamirštame, mirtis yra nepaneigiama mūsų kasdienybės aplinkybė, kurį turėtų skatinti visavertiškiau (o ne vartotojiškiau) išgyventi savo kasdienybę. Kristaus herojiškumas, su kuriuo tapatinasi lyrinis subjektas, yra ir labai žmogiškas, ir labai dieviškas. Žmogiška, kad mirties akivaizda mums žadina baimę, liūdesį, neviltį. Dieviška, kad net jausdami liūdesį dėl mirties galime priimti šią patirtį kaip šventę – dar vieną progą iš naujo atrasti ir branginti savo gyvenimą, kasdienybę, mus supantį, mums dovanotą gamtos grožį.

Prakeiktasis Dievas

Sonetas „Mano dienos nebūtin pasvirę“ yra vienas ryškiausių B. Krivicko kūrybos perlų. Jis net tapo daina, kurią atlieka dainuojamosios poezijos duetas „23-ias Ąžuolas“. Tai liudija, kad šio jauno žuvusio partizano (kaip ir kiekvieno tikro poeto) eilėraščiai savo aktualumu pranoksta istorinio laiko rėmus, vien kario patirtį ir turi įtaigos prabilti kiekvienam.

Verta prisiminti kontekstą, kuriame pasirodo šis grynuolis, – tai meilės lyrikos ciklo „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ dalis. Pats ciklas yra labai asmeniškos, dienoraštiškos, meilės ir Dievo ieškojimą supinančios eilės, tarytum vyriška „Giesmių giesmės“ versija. Kartu šis ciklas vaizduoja vidinę lyrinio subjekto santykio su Dievu transformaciją, tikriausiai turinčią ir biografinių motyvų – vienas iš B. Krivicko partizaninių slapyvardžių buvo Klaidatikis, matyt, siekiant ne tik ironiškai pašiepti komunistinę ideologiją, bet ir simboliškai perteikti savo paties tikėjimo patirtis. Tikėjimo istorija šiame sonetų cikle prasideda nuo maišto – lyrinis subjektas atsitolina nuo Dievo, ima Jam kerštauti, įsisąmoninęs, kokia menka, ribota, trapi yra žmogiška būtybė, ypač nebūties akivaizdoje. Paradoksalu, tačiau ta pati tikrovė (mirties akivaizda), kuri lyriniam subjektui leido išgyventi ekstazę ir vienybę su žmogumi tapusiu Dievu poemoje „Rudenio lygumose“, čia virsta maišto priežastimi. Galime įžvelgti krikščionišką žmogaus laisvės savivoką, kontrastuojančią su religinio fundamentalizmo laikysena – net ir pažinodamas Dievą, žmogus yra laisvas rinktis, laisvas atmesti Jo valią, laisvas maištauti. O į vienybę su Dievu gali grąžinti ne vien religinės praktikos, bet ir meilės patirtis, per kurią asmuo pažįsta, kad buvo sukurtas ne vienatvei, o vienybei su kitais asmenimis ir su pačiu Dievu. Šiame sonetų cikle besikartojantys santykio su Dievu leitmotyvai poetiškai perinterpretuoja būseną, apie kurią kalbėjo šv. Augustinas: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje.“

Soneto „Mano dienos nebūtin pasvirę“ lyrinis subjektas elgiasi lyg biblinis Kainas – nepritardamas Dievo sprendimui renkasi vienatvės ir neramybės kelią, tačiau šis maištas neišlaisvina iš mirties akivaizdos, kuri patiriama itin asmeniškai. Iškalbingi mirčiai apibūdinti eilėraštyje pasirinkti žodžiai – pirmoje strofoje kalbama apie nebūtį, vėl atkartojant baimės ir netikrumo būseną – juk aš nežinau, kas bus po mirties. Gyvenimas, kurį pažįstu, būtis, kurią pažįstu, baigsis. Tikėjimas man teikia atsakymą, kad manęs anapus laukia mylintis ir gailestingas Tėvas, pasiruošęs apkabinti, bet kol nemiriau, negaliu pats to žinoti, negaliu asmeniškai šios antgamtinės tikrovės patirti. Antrojoje strofoje poetas kalba apie mirtį kaip apie didžią baigtį. Šiuose žodžiuose galime įžvelgti ne tik kario patirtį, bet ir universalesnę krikščionišką herojaus paradigmą – didi baigtis skirta ne tik mūšio lauke žūvančiam kariui. Kiekvienas iš mūsų, kol gyvas, dalyvauja dvasiniame mūšyje, kurio asmeninė baigtis – mirtis – žada galutinį išaukštinimą arba galutinę pražūtį. Galiausiai paskutinėje strofoje mirtis perteikiama piktos žiemos simboliu (panašią simbolinę prasmę žiema įgauna ir poemoje „Rudenio lygumose“). Šis įvaizdis kontrastuoja su ekologizmo laikysena, nes gamta poetui nėra vien nekalta Motina žemė – ji taip pat yra grėsmė žmogaus išlikimui. Ir platesniame B. Krivicko kūrybos kontekste, pavyzdžiui, poetinės prozos tekste „Mes esame kalnai“, kalbama apie paradoksalią gamtos galią naikinti ir įkvėpti – viena vertus, gamta yra pavyzdys žmogaus gebėjimui išlikti, ji kupina grožio ir Dievo artumo ženklų, kita vertus, gamta toli gražu neidealizuojama kaip harmonijos pasaulis – joje pilna žiaurių jėgų, kurios kovoja tarpusavyje, kaip, pavyzdžiui, kalnus plėšančios vėtros, kario patiriamas žiemos atšiaurumas. Sonete, panašiai kaip ir poemoje „Rudenio lygumose“, vėl atsikartoja poetui reikšmingi rudens ir kaktą puošiančio auksinio lapų vainiko leitmotyvai. Tačiau čia auksiniu vainiku jau puošiasi pats lyrinis subjektas, keliaujantis rudenio taku, vedančiu mirties link. Poetas tarytum daro užuominą į krikščionišką tikėjimo tiesą, kad visi mes šioje žemėje esame laikini keleiviai, einantys savo kryžiaus kelią, ir laimingi tie, kurie renkasi eiti šiuo keliu vienybėje su Dievu. Šį įspūdį dar labiau sustiprina ir kituose ciklo sonetuose besikartojanti įžvalga, kad net prakeikdamas Dievą, nuo Jo atsiribodamas, žmogus negali išvengti Jo akivaizdos, lygiai kaip negali išvengti mirties. Tiek sonete „Mano dienos nebūtin pasvirę“, tiek visame eilėraščių cikle nujaučiama Adomo įvaizdžio transformacija – paragavęs vaisių nuo pažinimo medžio, žmogus supranta esąs nuogas ir trapus, ir šis suvokimas skatina slėptis, atsiriboti nuo Dievo. Šiame eilėraštyje, lyginant su poema „Rudenio lygumose“, galime įžvelgti dar vieną patirties inversiją, apvertimą –ruduo čia jau nebėra spalvų ir didžios, nors liūdnos, šventės metas, ruošiantis lyrinį subjektą apvalančiai ir neviltį išdeginančiai ekstazei. Kiekvienas gamtos elementas sonete yra pažymėtas nevaisingumo ir mirties – lyrinio subjekto kaktą puošia mirę lapai, rudens žiedai, kuriais norima svaigintis, yra nevaisingi. Viena vertus, taip eilėraščio žmogus tarytum projektuoja savo mirties nuojautą jį supančiai aplinkai (žvelgiant iš biografinės perspektyvos, panašu, kad poetas pats išpranašavo savo mirties laiką, nes žuvo būtent rudenį, rugsėjo 21-ąją). Kita vertus, grįžtant prie platesnio visos kūrybos konteksto, atrodo, kad autorius siekia parodyti paradoksalią gamtos galią tiek suvienyti su Dievu, tiek uždaryti žmogų bekraštėje vienumoje, priklausomai nuo asmens pasirinkimo – kad ir kiek svaigintumeis gamtos grožiu, tai nėra dvasiškai vaisinga, jei atmeti santykį su pačiu Kūrėju. Panašią paradoksalią galią turi ir mirties akivaizda. „Mirties akivaizdoje neliūdime kaip tie, kurie neturi vilties“, – sakoma vienoje iš Katalikų bažnyčios liturginių maldų, minint mirusiuosius. Panašiam požiūriui mus kviečia ir partizano B. Krivicko lyrika. Posthumanistinės laikysenos ir šiandien dominuojanti kultūra mirtį nurašo kaip dar vieną absurdiško gyvenimo beprasmybę, uždaro ją tarp baltų ligoninės sienų arba paverčia skaitmenine stilizacija, teigia neginčijamą mirties kilnumą dėl Motinos žemės arba teisingojo Dievo vardu pateisina mirtį ir net žudymą. Šių ideologijų kontekste darosi akivaizdu, kad B. Krivicko kūryba grindžiama krikščioniška antropologija – žmogus ne supaprastinamas, bet priimamas su savo prieštaringa laisve. Mirties akivaizda yra ir liūdna, ir graži, ir didinga, todėl leidžia geriau, gyviau priimti kiekvienos akimirkos dovanas ir tarytum kviečia mus vietoj kasdienybės prozos kurti herojines eiles.

Autoriaus asmeninis tinklalapis taskauskas.lt

---

1 Hadjadj F. Comment parler de Dieu aujourd’hui: Anti-manuel d’évangélisation. – Paris: Salvator, 2012.
2 Ideologija ir praktinė laikysena nelabai skiriasi – abi jas sieja gilios tapatybės ir idėjinio nuoseklumo trūkumas, arba, kitais žodžiais tariant, idėjinis seklumas. Nemąstydamas, kaip gyveni, imi gyventi kaip mąstai ir persiimi dominuojančios kultūros nuostatomis ar ideologiniais šūkiais jų iki galo nesuvokdamas ir nepasirinkdamas (ar neatmesdamas). Taigi ideologija ir praktinė laikysena šiame kontekste vartojami kaip sinonimai, – aut. past.