literatūros žurnalas

Rimantas Kmita. „Gražiai sau būti“

2002 m. Nr. 1

POETINIS G. GRAJAUSKO PASAULIS

Gintaro Grajausko „poetinė kilmė“ nėra lengvai identifikuojama, tai puikiai matyti peržvelgus apie jį rašytas recenzijas – jo poezija ilgai buvo neatpažįstama ir sunkiai palyginama. Poetas kategoriškai atsiriboja nuo įvairių literatūrinių judėjimų, sąjūdžių, manifestų ir jam tai pavyksta ne tik deklaruoti, bet ir įgyvendinti savo kūryboje. Jis savitas ir sunkiai prijaukinamas lietuvių literatūroje. Jei ir galima nujausti artimumą vienai ar kitai tradicijai, tai sunku apibrėžti, įvardyti – greičiau tai giluminis, o ne paviršutinis ryšys. Apskritai poetas mėgsta remtis atskirais autoriais ar net tekstais.
Vienas iš raktų perskaityti G. Grajausko poeziją gali būti bandymas apibrėžti ją imanentiškumo ir metonimiškumo sąvokų lauku.
Kalbėjimo būdas. Iš dalies poeto kūrybą galima vadinti proziška, naratyvine. V. Kubilius pavadintų „daiktavardėjančia“ poezija. G. Grajausko poezijos epiškumą apibrėžia dažname eilėraštyje naudojama metonimija. R. Jakobsonas savo straipsnyje „Du kalbos aspektai ir du afizinių sutrikimų tipai“ teigia, kad metonimija yra vyraujanti prozos ypatybė, o metafora – poezijos. G. Grajausko poetiniame kalbėjime labiau dominuoja metonimija nei metafora. Metaforiškas kalbėjimas nuo pirmosios knygos keičiamas fiksavimu, japonų haiku žanrui artimu įvykių gretinimu, epiniu pasakojimu. Lyginant su pirmąja knyga, dvi paskutiniosios parašytos vengiant puošnesnių žodžių, pasakymų, vartojant žodžius jų pirmine reikšme, apsiribojant denotatine raiška. Pats poetas savo kalbėjimo manieros kitimą viename interviu apibūdina taip: „Man tada pats svarbiausias dalykas buvo pasakyti gražiai ir įdomiai. Dabar – jau ne. Žinau, paklausi, kas svarbu? Kiek įmanoma tikriau pasakyt“1.
Tokio tikrumo siekio užuomazgų būta jau „Tatuiruotėje“: „praveriu duris / ir pamatau viską / taip kaip yra / viską ko aš / negalėsiu pakeist / nes taip reikia“. Žinoma, matyti viską „taip, kaip yra“ taip pat nėra neginčytina nuostata. Kalba ir nekalbinė realybė gana skirtingos prigimties ir viena adekvačiai perteikti kitu vargu ar įmanoma, tačiau galima judėti šios nuostatos link. O labiausiai realizuoti ją pavyko tik „Kataloge“. „Tatuiruotėje“ poetinė kalba dar „daroma“ gražia, o ne pati fiksuoja grožį. „Atsiskyrėlio atostogose“ atskiri eilėraščiai jau arčiau gryno fiksavimo, tačiau šiame rinkinyje daug ironijos, žvilgsnis netampa grynu, kiaurai veriančiu. Žvilgsnio objektas dažniau yra ne grožis, o ironišką atspalvį turintis žodis „grožybės“. Laikui bėgant vis mažiau tokių poetizmų kaip „miglų šalikai“, „marmurinis dangus“, „mieguistos miglų letenėlės“, buvusių „Tatuiruotėje“, mažiau lengvų pokštų, kurių netrūko „Atsiskyrėlio atostogose“. Galų gale geriausiai šią slinktį apibūdina eilėraštis „Sriubytė“ iš „Kaulinės dūdelės“:

pasiėmiau šaukštą
sėdau sriubytės valgyti
visus žaidimus pabaigęs

tik žiūriu, kad visi mano
deminutyvai kažkur prapuola

taigi šaukštą, matai, per žioplumą
ne tą pasiėmiau: tą skylėtą,
virtiniams graibyti –

štai tau ir etiketas:
kiekvienam ėdesiui
savas išvėpėlis

Kataloge“ ir „Kaulinėje dūdelėje“ jau atsijoti nereikalingi „gražumynai“, artėjama prie šnekamosios kalbos intonacijų, nors ritmika, instrumentuotė, kompozicija išlieka itin svarbios. Poetinis meistriškumas G. Grajauskui tas pats, kas muzikantui mokėjimas groti – priemonė, bet ne tikslas. Vietoj metaforos G. Grajausko poezijoje atsiduria poetinis įvykis, „trumpas sujungimas“ (V. Kubilius), kuris labiau remiasi metoniminiu gretinumu, o ne metaforišku, transformuojančiu perkėlimu ar tam tikru susitarimu, kuriuo paremtas įprasto simbolio efektas.
Metonimijos principas „dalis vietoj visumos“ dažnai realizuojamas eilėraščio sintakse. Eilėraštis pradedamas mažąja raide, toliau – visiškai taisyklinga skyryba, o baigiamas be taško. Tai sukelia fragmentiškumo įspūdį. Skaitytojas priverstas pats rekonstruoti tai, kas yra fragmento pradžioje ir pabaigoje, kas lieka už teksto.
Taigi „taip, kaip yra“ principas, atliepiantis pastangas kuo tikriau pasakyti, G. Grajausko poezijoje dera su metonimijos keliamu realumo efektu bei kitais proziškais elementais: depersonalizuotu pasakotoju, buitinio stiliaus elementais. Pasakojimas (o ne „lyrinio aš“ atviravimas) poetui leidžia siekti distancijos, pažvelgti į viską objektyviomis pasakotojo akimis.
Buitinis stilius G. Grajausko poezijoje užima gal ir kuklesnę vietą, tačiau suteikia jai nepakartojamą atspalvį, nukrypimą nuo normos, kurį galima pavadinti grajauskišku ženklu. Tokie nukrypimai dažnai ir parodo netikėto rakurso galimybę. G. Grajausko tekstams būdinga ir buitinio bendravimo situacija – šeima, gatvė, intymus pokalbis. Neatsitiktinai S. Parulskis, rašydamas recenziją apie „Kaulinę dūdelę“, pasirenka intymaus laiško formą. Šnekamosios kalbos intonacijos, frazeologija vartojama ir norint sukurti ironijos, lengvos šypsenos atspalvį. Buitinis stilius mažina distanciją tarp adresato ir adresanto, didina intymumą. S. Parulskis, rašydamas intymiąją recenziją, kaip tik ir pabrėžia jo poezijos intymumą: „Naujasis intymumas, – gerai pasakyta. Rodos, jog tavo eilėraščiuose tai ir yra svarbiausia – pastanga kurti naująjį intymumą“
2.
Buitiškas stilius, buitiškas vaizdas – gana sąlygiškos sąvokos. Buitis ir būtis – bendrašakniai žodžiai, nors šiandieninėje vartosenoje dažnai tampa vos ne priešybėmis. G. Grajauskas mėgsta žodį „buvimas“, kuris apima ir buitį, ir būtį šių dalykų nepriešindamas, o greičiau sutaikydamas. Buities būtis, būtis buityje. Paprasčiausias vaikų žaidimas (eil. „Vaikų žaidimai“) kryžiukais ir nuliukais virsta amžina kova tarp kryžiaus ir rato (galimi vakarietiškos ir rytietiškos paradigmų simboliai). Buitis išauga iki būties. Arba atvirkščiai – būtis subuitinama, sukonkretinama.
Tokiomis priemonėmis realizuodamas principą „taip, kaip yra“ poetas siekia efekto, kurį galima nusakyti V. P. Bložės knygos pavadinimu – „Visai ne apie tai“. Žaidimas potekstėmis ir dviprasmybėmis, kartu pasitelkiant labai paprastą, kasdienišką kalbą, – svarbus G. Grajausko poetikos bruožas. Lyg ir žaidžiama paviršiumi, kalbama iš pažiūros apie nerimtus dalykus, „ne apie tai“, apie ką turėtų kalbėti poezija, kol tame paviršiaus raibuliavime staiga švysteli tai, dėl ko ir buvo parašytas eilėraštis.
Poetinės pasaulėvokos bruožai. Savotišką metonimijos principo panašumą galima aptikti ir G. Grajausko eilėraščio subjekto pasaulėvokoje, kuri yra labiau imanentinio, uždaro, o ne transcendentinio pobūdžio. Jai nebūdingas dualizmas tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio, tarp gėrio ir blogio, tarp gyvenimo ir mirties. Tuo ji yra artima budizmui, kur Dievas nėra būtinas „nuskaidrėjimui“ pasiekti, arba pagoniškoms, archajiškoms pasaulėvokoms, kur Dievas nėra kažkur toli, o visai šalia, įsikūnijęs gamtos pavidaluose.
G. Grajausko poetinis žvilgsnis apsiriboja šia horizonto puse, pasaulio kraštas jo žemėlapyje prasideda su horizonto linija, o kas yra už jos, eilėraščio subjektas nesiima spręsti. Tarsi senovės geografas jis ten apgyvendina seną liūtą „dažytais karčiais“.
Būties dualizmą naikina ir požiūris į mirtį, kurią postmodernizmas keičia išnykimo sąvoka. Tiesiog išnykstama, ištirpstama be jokių pėdsakų, kaip ir virtualioje realybėje – atsirandama iš nieko ir į nieką pavirstama: „Paskui dingo, taip pat / tylomis. Niekas / negirdėjo, kad būtų miręs“. „Kaulinėje dūdelėje“ dominuoja nykimo, dūlėjimo tema. Jau pačiame pirmame knygos eilėraštyje „Kaimo bažnyčių palėpės“ matome, kaip lupasi šventųjų stovylų dažai, trupa jų rankos, nosys, viskas apgaubta tamsos ir dulkių. Sukuriama netekties atmosfera: Mergelė Marija be kūdikėlio Jėzaus, iš kregždės likę tik kauleliai. Tačiau tokia erdvė niekada nesuyra iki galo, nes pabaigos nėra, nes ir taip viskas vyksta jau po pabaigos. Ir čia visada atsiranda tai, dėl ko verta rašyti eilėraštį – tarp dulkių ir trupančių šventųjų stovylų – „tik žiūrėk, / bent kelios saulės stygos / nuo stogo iki grindų“.
Dėl minėtos dualistinės priešpriešos sukeliamos psichologinės įtampos nebuvimo G. Grajausko poezija gali pasirodyti nuobodi, monotoniška, pasyvi, beaistrė, filosofiškai rezignuojanti. Visos šios savybės kyla iš eilėraščio subjekto pasaulėvokos. Kas vienai filosofijai yra rezignacija, kitai – siektina būsena. Galima nujausti, kad tokia būsena yra natūralumo, archetipiško santykio su pasauliu siekimas. Natūralumo siekimas ir dirbtinumo vengimas – viena iš pagrindinių G. Grajausko eilėraščio žmogaus požymių. „Poeto gyvenimas – šiokiadieniškai paprastas, pilkas, be aukštybių aureolės ir moralinių įsipareigojimų. Būti natūraliam, neapsimesti, nepertempti balso stygų. Pasilikti kasdienybės rėmuose kartu su visais“
3, – sako V. Kubilius apie šiuolaikinę lietuvių poeziją. Taigi G. Grajausko eilėraščio subjektas stengiasi nevaidinti, neapsimetinėti ir atsiskyrėliškai atostogauti. Jis atsiribojantis, daugiau stebintis, negu pats dalyvaujantis. Tai pasaulėvoka, grįsta vita contemplativa principu. Subjektas pasyvus, jis neturi jokių ambicijų pertvarkyti pasaulio, romantikams būdingo šėlo (eil. „Jei būčiau romantikas“), neturi jaunatviško optimizmo energijos. Kuriamas labiau seno žmogaus (eil. „Senas“) regimas pasaulis. Jis šiek tiek nuilsęs, o gal tik aprimęs, supratęs esminius gyvenimo principus, iš kurių vienas galėtų būti toks: „Nesipriešinimas būčiai, gebėjimas pajusti pasaulio vienovę – lyg ir paprasti, tačiau iš tiesų patys sudėtingiausi ir kartu gražiausi dalykai žmogiškam buvime“4. Šitaip G. Grajauskas kalba apie S. Jonausko poeziją, tačiau akivaizdu, kad ir jam pačiam toks buvimas simpatiškas. Šios poezijos kontekste žodis „buvimas“ labai svarbus ir iškalbingas. „Buvimas“, pakeičiantis „gyvenimą“, aktyvų jo pažinimą, užkariavimą, keitimą, šioje pasaulėvokoje artimesnis kontempliacijai, savo egzistencijos suvokimo pastangoms. Nesipriešinimas būčiai, pasyvumas, vita contemplativa – gražus buvimas jokiu būdu nereiškia vidinės įtampos stygiaus. „Būti sau gražiai“, stebėti ir fiksuoti, galų gale nesipriešinti, ko gero, yra lygiai taip pat sunku, kaip ir galvą pametus pulti kažką veikti, imti pertvarkinėti pasaulį. Tarp dviejų žodžių, baigiančių eilėraštį „ką mes dar galim…“, tvyro didžiulė įtampa: „nesipriešinti // neužsimerkti“. Kadangi pagal eilėraščio subjekto pasaulėvoką pasaulio pertvarkyti neįmanoma, o jis toli gražu nėra tobulas, tai etinis ir estetinis imperatyvas „būti sau gražiai“ kelia skausmą ir įtampą. Nesipriešinimas taip pat reikalauja tam tikrų pastangų – sutelktumo, žiūrėjimo („neužsimerkti“), siekimo „pajusti pasaulio vienovę“.
Kaip ir kiekviena pasaulėvoka, taip ir ši, reguliuodama santykius su pasauliu, turėtų padėti įsikurti po saule. Tačiau kaip kiekviena pasaulėvoka, taip ir ši, turi savo „Achilo kulną“.

<…>
dar pagalvokim dujas užsukai
šviesos išjungtos raktai pinigai
cigaretės kišenėj ar viskas ar
nieko nepamiršom gal ko nepastebėjom
ar praleidom gal tikrai ką praleidom
nes jei nieko daugiau nėra tai kam
visa tai

Taip baigiasi eilėraštis „Labas rytas visiems“ iš „Kaulinės dūdelės“, kuriame pirmą kartą taip atvirai keliamas prasmės klausimas. Keista G. Grajausko poezijoje išgirsti tokį klausimą, kuris ankstesnėse knygose aiškiai ironizuojamas. Tačiau galima buvo nujausti, kaip kaupėsi šis klausimas. „Katalogo“ personažai vaikšto pirmyn ir atgal įsitempę, suirzę, kiaurai jaučiantys savo laikinumą, žinantys, kad nieko kito nelieka, tik susitaikyti. Bet jau tada toks žmogelis buvo „tūžmasties sprogdinamas, / nuryjantis ir išspjaunantis, / rėkiantis iš nevilties ir jau vėl / nutilęs, nudaužytais krumpliais“. Po tokių tūžmasčių eilėraščio finalas paprastai būdavo susitaikymas su tuo, kaip yra.
„Kaulinėje dūdelėje“ po cituoto eilėraščio „Labas rytas visiems“ skaitome kitą, kuriame skaudžiai nekultūringai pratrūkstama:

bet parėkt tai į dangų norėčiau,
kūrva, pasistiebdamas, savo šūdpievėj,
dantim tą žievę nuėsčiau, juodpirščiais
pakeliui, kūrva, kaip rėkčiau, kaip mirdamas

Rašymas „mažom raidelėm“, „mažai maivantis“ nebegali patenkinti? Arba pasiekta tam tikra tuštumos, beaistrio buvimo būsena reikalauja kažkuo save užpildyti, sutepti:

Būtų gerai žmogiškumas. Naivumas,
kaip būtų gerai naivumas. Arba
mokėjimas taikliai šaudyti. Ir koks
senas lėlių vežimėlis. Pratyboms.

Jis norėtų supykti, bet nebėra dėl ko. Jis pyksta tik dėl to, kad nėra dėl ko supykti. Jis nebeturi už ko pasislėpti, „ironija nebepadeda. /Tai jau išties /ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas“. Trūksta svarbių, reikšmingų ar bent jau sureikšmintų dalykų, iliuzijų. Kartu suvokiama, jog sąmoningai siekti iliuzijų – neįmanoma. Jei religiją čia galėtų atstoti grožis, dažnai tapdamas eilėraščio išeitimi, tai jis neteikia jokių vilčių, iliuzijų.
„Kaulinėje dūdelėje“ ryžtingiau nei kitose knygose siekiama tikros, esminės žmogaus buvimo pajautos, skaudžiausiai išreikštos kaulų vaizdiniu. Vienoje savo esė, jau po knygos pasirodymo, kalbėdamas apie vilką lietuvių pasakose, G. Grajauskas užrašė reikšmingą sakinį: „Liko švariai nugraužti kaulai – be socialinių ir kitokių apnašų“
5. Kaulų vaizdinys „Kaulinėje dūdelėje“ siekia archetipo, to, kas, poeto galva, yra esmingiausia žmogaus egzistencijoje:

<…> Sakyk, nes baugu man:
kas lieka po to, kai nelieka laivelių? –
lieka putos ir žvynai, ir kaulų nuogumas.

Kas lieka po tuo, kas yra laikina, netikra – apnašos? Eilėraščių subjektas tokių klausimų iki šiol sugebėdavo išvengti, iš jų pasijuokti. Dabar jau jaučiama ir formuluojama egzistencinė baimė.
Nuo daiktų paviršiaus pradedama skverbtis į jų gilumą, nes nepasitenkinama tik „tuo, kas yra“ – tokia yra „Kaulinės dūdelės“ kryptis. Šioje knygoje jau aiškiai išryškinti abu subjekto egzistencijos poliai – gražus („gražiai sau būti“) bei skaudus, maudžiantis. Pasirodo, „gražiai sau būti“ kartu žavi ir kankina. Gražus buvimas kartu ir lengvas, ir kankinantis: tiek įstabių dalykų ir tiek slegiančios rutinos, tiek egzistencinio maudulio.
G. Grajausko poetinės pasaulėvokos nervo galima ieškoti įtampos lauke, kuris susidaro tarp imanentiškos sąmonės bei jį įveikti siekiančios pastangos. Nesuteikiant pasauliui jokių išankstinių metafizinių reikšmių, atmetant apriorines tiesas, jas demistifikuojant, išeities tašku pasirenkant absurdą, nepriežastingumą, ieškoma būdų, kaip pateisinti žmogaus buvimą, kaip įveikti jo absurdiškumą. Panašus buvo ir A. Camus ieškojimas „Sizifo mite“. Didžiausias tragizmas abiem atvejais ištinka tada, kai sąžiningai, nesislapstant už ironijos šydo ar kitų iliuzijų, atsistojama prieš absurdą. Toks sąžiningumas G. Grajausko kūryboje atsiranda nuo „Katalogo“. Jame jau lengva ranka nebesišvaistoma prasmės bergždumu, nebesugebama taip lengvai ironizuoti, atsainiai nusigręžti nuo prasmės klausimo. Toks tragizmas gal ir netelpa į budizmo ar postmodernizmo modelių rėmus, bet čia kaip tik ir galima užčiuopti kitoniškumo pulsą. Sąžiningumas G. Grajausko kūryboje labai svarbus, jis galėtų būti aptariamas ir kaip atskira tema. Šiame kontekste galbūt reikia pridurti, kad kuriamame poetiniame pasaulyje sąžiningas buvimas – vienintelė galimybė gyventi absurdo akivaizdoje ir daugiau nieko negalima padaryti. Sąžininga kalba, sąžiningi žodžiai daro temą nebesvarbią, svarbesnis tampa pats kalbėjimo aktas, „naujojo intymumo“ ieškojimas. Svarbu „ne mokėti kažką įdomaus, šį bei tą / žinoti, pasikalbėti svarbiau“.
Galima išskirti du G. Grajausko eilėraščių subjekto tipus arba du susidūrimo su absurdu atvejus. Pirmas – kai ironiškai žvelgiama į žmogaus mechaninę, iliuzijomis paremtą būtį, apsiribojančią paviršiumi, vengiančią akistatos su klausimu „jei nieko daugiau nėra tai kam / visa tai“. Tuomet pasaulio absurdiškumas iškyla kaip pasitenkinimas, savotiška laimė. „Vis dėlto būna ir taip, kad absurdo jausmas kyla iš laimės. „Prisipažįstu, jog viskas – gerai“, – sako Edipas, ir tie jo žodžiai šventi. Jie atsiliepia aidu nuožmiame ribotame žmogaus pasaulyje“
6.
Kitas atvejis, kai eilėraščio subjektas aiškiai ir sąmoningai suvokia tokį ribotumą, kai absurdo akivaizdoje trokšta ir pavydi naivios iliuzijos, suteikiančios universalią prasmę, žinojimą, kurį turi ironizuojami personažai.
Reikia pasakyti, kad pirmasis tipas labiau dominavo „Atsiskyrėlio atostogose“, o „Kaulinėje dūdelėje“ jau dažniau sutinkamas antrasis. Įdomi „Katalogo“ situacija: pirmojo tipo pasaulėvoka jau nebepatenkinta, o antrojo dar neprisileidžiama arčiau, dar pavydima iliuzijos, tik jau atsiribojus, pasakotojo lygmenyje: „niekas iš mūsų / nemokėjo taip smagintis / kaip jisai“. „Kaulinėje dūdelėje“ tragizmo gaidos, visas jų registras jau suskamba pirmuoju asmeniu kaip eilėraščio „aš“ išgyvenimas.
Greta poetinės sąmonės imanentiškumo minėtinas ir 
erdvėlaikio uždarumas. Erdvė ir laikas G. Grajausko poezijoje yra tie lakmuso popierėliai, kurie parodo žmogaus santykį su pasauliu, jo pasaulėvoka. Galima sakyti ir atvirkščiai – tai individo pasaulėvoka diktuoja tam tikrą erdvės ir laiko pajautą.
Reikšminga erdvė G. Grajausko eilėraštyje baigiasi su horizonto linija. Apie tai, kas yra už tos linijos, kalbėti vengiama. Santykis su transcendencija įmanomas tik per paradoksą, komišką, anekdotišką situaciją (eil. „Dievo dažnis yra 50 Hz“) arba per miražą (eil. „Miražas“). Erdvė yra tautologiška. Nei ji, nei daiktai neslepia savyje jokios gilesnės prasmės. Mėnulio zuikis bėgioja mėnulio dykuma, kareiviai saliutuoja salvėmis, mieganti bangžuvė sapnuoja, kad ji yra mieganti bangžuvė. Erdvė kaip „žiojėjanti o <…> globianti / glėbianti / gaubianti“. Nei mažiau, nei daugiau – „upinių geldučių geldutės“.
Kadangi viskas yra prasmė tik sau, tokioje erdvėje nėra jokio pagrindo veiksmui. Dažnas G. Grajausko eilėraščio fonas visiškai nejudrus, tarsi užutekio ramybė, tarsi karštas asfaltas, kuriame kažkas palieka savo pėdsakus amžiams. Čia nėra judesio, kintamumo požymių, slinkties, nesuteikiama perspektyva, pasikeitimo viltis. Tai sustingęs inkliuzas, kurio pastovumas slegia visu svoriu. Tokioje nekintamoje erdvėje galima stebėti beprasmę 
judesio mechaniką – pirmyn atgal, iš vienos vietos į kitą. Švelniai, lengvai, lėtai, apgirtus, minkštais padais, nesibaigiančiais ratais.

Viskas pasibaigia

tik pamišęs vandens čiuožikas
suka ir suka ratus

Judesys čia nieko nereiškia. Jis monotoniškas, beprasmiškas. Netgi įvykiai, nuotykiai, turintys suteikti taip stingančios įvairovės, G. Grajausko yra vadinami monotoniškais. Mūsų laikų erdvė jau visa išžvalgyta, negalinti pasiūlyti nieko naujo. „Viskas baigta, / apvalu, nugyventa, žinoma, paprasta“, todėl nėra geismo judėti erdvėje, nėra erdvės trūkumo, kuris sukeltų tą geismą, viskas jau užlieta „lygmalai lygmalai“.
Transcendenciją, kitaip – svarbius žmogui dalykus, G. Grajausko eilėraštyje stengiamasi pastebėti čia pat, tarp netoliese esančių daiktų, veiksmų. Arčiau esantis yra geriau pažįstamas, tikresnis, intymesnis. Panašiai G. Grajausko poezijoje modeliuojamas ir laiko suvokimas, kurį geriausiai apibūdina paskutinio „Katalogo“ skyriaus pavadinimas „Po pabaigos“. Po pabaigos jau nėra nei praeities, nei ateities – tik dabartis. Nei pabaigos, nes pabaiga jau įvykus. Po pabaigos – tai vienodas laikas, laikas, susitraukęs iki vienos, pačios paprasčiausios dienos. Čia išgyvenamas esamasis laikas.
Vienas iš pagrindinių postmodernizmo pasaulėvokos momentų yra aiškios laiko pradžios ir pabaigos atmetimas. Turint tai omenyje, tampa aiškus ir metaforos po pabaigos realumas. Po pabaigos – būtent dualistinio mąstymo, ryškesnių egzistencijos ribų atsisakymas suvokiant pasaulį kaip nedalomą vienumą.
Stebina tai, kad G. Grajausko poezijoje, kurioje žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip po pabaigos, kai „jau vien amžini / dalykai telieka“, monotonijos, „smingančios Begalybės“ (anot Baudelaire’o) sukelto skausmo iki „Kaulinės dūdelės“, buvo ne tiek daug. Pirmose knygose – tik švelni melancholija, visa maskuojanti ironija, atsainus žvilgsnis, net sarkazmas. Tačiau „Kaulinėje dūdelėje“ ši distancija dažnai nebeišlaikoma, „ironija nebepadeda“.
Tiksliau pasakius, kuo toliau, tuo labiau jam pavyksta apčiuopti tą amžinybės arba būsenos po pabaigos momentą, tačiau sykiu vis skaudžiau ir skaudžiau: „nes jeigu nieko daugiau nėra tai kam/visa tai“. Eilėraštyje „Misserere“ jau fiksuojama ribinė situacija, jau iš tiesų kreipiamasi į tai, kas egzistuoja kitoje karalystėje.
Sąmoningai siekiama nurimti, susitaikyti, nemaištauti, nes neįmanoma nieko pakeisti. Geriau bandyti iš viso negyventi: „reikia net nebandyti gyventi / dieną austi nakčia ardyti“. Bet toks negyvenimas kaip tik ir kelia didžiausią skausmą. Uždaras ratas.
Matome, kad absurdas G. Grajausko poezijoje iškyla ne tik subjekto pasaulėvokos lygmeniu, bet modeliuoja ir erdvėlaikį. Erdvė uždara, tautologiška, laikas be pradžios ar pabaigos. Šitai konstatavus, galima prisiminti J. Lotmano teiginį, jog prasminga yra tik tai, kas baigiasi.
Tačiau toks erdvėlaikis yra tik pirminis išeities taškas. Už beprasmybės judesio mechanikos, už banalybės slypi intensyvus tokios prasmės nesibaigiančiame laike ieškojimas – šalia erdvės imanentiškumo nujaučiama kita, kitokia erdvė (galimybė): „ten jūroje kažkas slepiasi/<…> tai stipriau už mus/tai stipriau už viską“. Egzistuoja „kažkas“ ne čia, o ten, eilėraščio subjektas apie jį daugiau nieko nežino, vengia apibrėžti, tik nujaučia, kad „tai stipriau už viską“. Tačiau anapusybė ir šiapusybė egzistuoja tarsi nepriklausomai viena nuo kitos.
Tokio erdvėlaikio ir eilėraščio subjekto tarpusavio santykių kulminacija tampa savotiška egzistencine klaustrofobija, kuriai nugalėti nerandama jokių priemonių. Kad ir pačių banaliausių:

anava, koksai smailas žvėriukas pušin įsikoręs:
įsibėga ploniausia šaka į pačią viršūnę
iki paties trapumo, aha, sakau, toliau
tai jau nebėra kur, gausi sustoti
įsikirtęs, įsibaiminęs, švytruoja
aukštyn žemyn, lyg ant siūlo užvertas
tarp dangaus ir žemės, vos besilaiko,
tik staiga kad šoks! Kaip skraidantis būtų

ai, neturiu aš tokios uodegos
pūkinės, žioplas esu sutvėrimas,
apatinėm šakom karstausi, rupūčke,
žievę maumoju

Eilėraštis ironiškas, sykiu tragiškas, nes už ironijos jau nebesislapstoma. „Dar lieka / akligatvių siaubas.“ Siaubas absurdo akivaizdoje, egzistenciniame akligatvyje, nujaučiant, kad yra kita realybė, ranka pasiekiama, kad „tai galingiau už mus“. Tada pasigirsta užspeisto žmogaus klyksmas, keiksmas, malda.
Pasaulėvokos bei erdvės imanentiškumas ir metonimiškumas susitinka, kai jų veikimas, funkcijos apribojamos viena ir ta pačia erdve. Imanentiška sąmonė neturi ir neieško atramų transcendencijoje. Metonimija, lyginant ją su metafora, veikia panašiai: „Metafora veikia perkeldama vienos realybės plotmės savybes kitai, o metonimija asocijuoja tos pačios plotmės reikšmes“
7 (išskirta R. K).
Taigi yra galimybė visą G. Grajausko poetinį pasaulį apibendrinti metonimiškumo–imanentiškumo lauku. Tačiau nereikėtų užmiršti, kad čia negalime apsieiti be išimčių. Imanentinės erdvės uždarumą dažnai įveikia tas akimirkos simbolis, blyksnis, „trumpas sujungimas“, be kurių eilėraštis netaptų poezija. Metonimija taip pat nėra vienvaldė G. Grajausko poetinio pasaulio reguliuotoja. Metafora pasitraukia tik iš paties elementariausio kalbos lygmens, dingsta kaip puošybos elementas, tačiau neretai praverčia poetui tuomet, kai jis bando „nerti giliau“ (pvz., kaulų metafora „Kaulinėje dūdelėje“). Visgi metonimija geriau atliepia kai kuriuos pasaulėvokos momentus. Metafora, priešingai nei metonimija, yra įsiveržimas į pasaulį ir jo transformavimas. Su metafora žmogus užvaldo aplinkinį pasaulį, primeta jam savo savybes, savo matymą, mąstymą. Metafora gamtai suteikia žmogaus savybių, bando užkariauti ją. Metonimija išlieka nuošalėje, nesikiša. Ji iš esmės nekeičia. Ji ne tokia ambicinga, ne tokia emocinga.
Pasitelkiant tą patį priešdėlį ir perfrazuojant A. Mackų, G. Grajausko eilėraščių kalbą galima pavadinti deornamentuota. Ir šitoks variantas, ko gero, būtų tikslesnis, nes jis apima ir patį visuose poeto rinkiniuose sutinkamą deornamentavimo procesą. „Tatuiruotėje“ dar buvo lengvo ir gražaus estetizmo, „Atsiskyrėlio atostogose“ – ironijos, žaismės eilėraščio paviršiumi. Nuo „Katalogo“ poetinė kalba tampa sausesnė, labiau orientuota į metonimiją, vietomis iškyla buitinio stiliaus elementai, šnekamosios kalbos intonacijos. Panašia kryptimi einama ir „Kaulinėje dūdelėje“: eilėraščio dikcija pasikeičia nedaug, šiek tiek atviresnis tampa eilėraščio „aš“.
G. Grajausko leksika poetiniame diskurse atrodo stebėtinai paprasta, „tikroviška“, abstrakcijas keičia konkretybės, konotatą – denotatas. Toks prioriteto teikimas užteksčiui aiškintinas ne vien Rytų filosofijos įtaka, bet ir absurdo žmogaus laikysena. „Absurdo menininko uždavinys – pasiekti, kad mokėjimas gyventi pranoktų mokėjimą rašyti“
8. Todėl nėra prasmės dangstytis gražiu tekstu – tai būtų dar viena iliuzija. Įtikinamumą reikia pasiekti visų pirma tikro (gyvenimiško) užgriebimu. Ir pats eilėraščių rašymas būtų iliuzija bei absurdas, jei juo nebūtų bandoma ieškoti gyvenimiškųjų atramų.
Be kitų kalbos paprastinimo priemonių čia svarbus metonimijos principas, kuris supaprastina kalbą, daro ją panašesnę į prozos, projektuoja objektyvumo iliuziją. Bent jau kalbinio objektyvumo, nes vyrauja denotatinė, o ne konotatinė raiška. Metonimija tiksliai atspindi eilėraščio žmogaus pasaulio suvokimą, nes ji ne transformuoja, o sutelkia ties vienu dalyku. Ji, palyginus su metafora, mažina ekspresiją, nuogą emocionalumą bei atstumą tarp žodžio ir daikto, daro tekstą ne tokį puošnų, labiau asketišką, atsiskyrėlišką. Apskritai G. Grajauskas vengia puošnių retorinių figūrų, poetinis efektas pasiekiamas minimaliomis priemonėmis (panaši ir eilėraščio subjekto nuostata – pasitenkinti minimumu). Kartais teksto „įpoetinimui“ užtenka perkelti žodį į tinkamą vietą.
Svarbiausias dalykas – kaip denotatas vis dėlto peržengia savo ribas ir virsta tomis vibracijomis, kurios vadinamos poezija. Be jokios abejonės, čia labai svarbus skaitytojo patyrimas ir išankstinė nuostata. G. Grajauskas – vienas iš tų poetų, kurie tik užuomina nurodo, kur reikia ieškoti prasmės, o ne aiškina ją ar deklaruoja.
G. Grajausko tekstuose matome, kaip staiga trūksta postmodernizmo ironijos šarvai, dingsta paskutinė iliuzija, ir žmogus lieka beginklis prieš gyvenimo absurdą. Jaučiamos pastangos sąžiningai ištverti šią būseną, kurią dar ryškina savitai modeliuojamas erdvėlaikis. Šiandieninėje lietuvių poezijoje toks tragizmas atrodo tikrai autentiškas. Poetas kuria uždarą poezijos pasaulį, kuriame svarbūs maži, čia pat esantys dalykai, kur ieškoma „naujojo intymumo“, galinčio pateisinti žmogaus buvimą absurdo akivaizdoje.
Visą G. Grajausko poetinį pasaulį galima apibūdinti kaip įtampų tarp žodžio denotato, subjekto pasaulėvokos imanentiškumo ir juos įveikti siekiančios pastangos lauką. Atskiruose eilėraščiuose šie įtampų krūviai gali būti pasiskirstę labai įvairiai, bet visada išlieka tekstuose, kuriuose žodis balansuoja tarp semantikos paviršiaus bei gelmės, o žmogaus buvimas – tarp lengvumo ir skausmo.

_____________________
1 Bočiulytė R .  Gintaras Grajauskas: „Atrasti žodį iš naujo“ // Klaipėda. – 2000. – Sausio 26. – P. 19. 
2 Parulskis S .  Laiškas Gintarui į Arkadiją // Šiaurės Atėnai. – 2000. – Balandžio 15. – P. 9. 
3 Kubilius V .   Daiktavardėjanti poezija // Metai. – 2000. – Nr. 3. – P. 85. 
4 Grajauskas G .  Kur gyvena Jonauskas // Klaipėda. – 1999. – Vasario 10. – P. 10. 
5 Grajauskas G .  Apie vilkus, poetus, muzikantus bei velnius – o taip pat šis bei tas apie vištytę ir gaidelį // Nemunas. – 2000. – Nr. 7–8. – P. 22. 
6 Camus A .   Sizifo mitas. – V.: Baltos lankos, 1997. – P. 99. 
7 Fiske J .   Įvadas į komunikcijos studijas. – V.: Baltos lankos, 1998. – P. 114. 
8 Camus A .   Sizifo mitas. – V.: Baltos lankos, 1997. – P. 82–83. 

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Linkiu šimto metų. Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum. Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

2019 04 09 / Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Kaip gyveni? Kaip kada. Kaip išeina. Sportuoti pradėjau, Vaikštau kasdien į baseiną. Kaip gyveni? Saulių atsimeni? Numirė. Miršta visi viens po kito. Iš eilės, lyg pagal numerį.

Poezija emigruoja

2017 m. Nr. 4 / Poetas Gintaras Grajauskas atsako į Vytauto Čepo klausimus / Lietuvoje esi žinomas kaip poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas, dainų autorius ir atlikėjas…

Vaidotas Montrimas. Romanas barzdotiems paaugliams, arba Babkės, regbis ir mergikė

2017 m. Nr. 1 / Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: Romanas. – Vilnius: Tyto Alba. – 2016 m.

Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Romano fragmentas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5-6 / Herojai. jie ateina šventai tikėdami, kad yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai jie ateina puikiai žinodami, kad jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai…

„Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą“

2016 m. Nr. 1 / Rimantą Kmitą kalbina Andrius Jakučiūnas / – Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra…

Liudvikas Jakimavičius. Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda

2000 m. Nr. 3 / Gintaras Grajauskas. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Mindaugas Kvietkauskas. Iš geldelių gyvenimo

1996 m. Nr. 11–12 / Gintaras Grajauskas. Atsiskyrėlio atostogos. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.