Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9

Ir bėgu per lūžtantį ledą
Skenduolių keliu.
Salomėja Nėris

1

Kiekviena imperija žlugdoma palieka savo monumentus, savo įstatymų, papročių ir kalbos liekanų.

Ką paliko komunistinė imperija, viešpatavusi iki Berlyno, Budapešto, Sofijos? Ar tik šimtus Tuskulėnų kiekviename krašte? Nuo savo žemės nuvarytus valstiečius? Sunkiosios pramonės niekam nebereikalingus gigantus? Ištreniruotus partinius kadrus, sugebančius prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir vėl valdyti? Tai aiškiai matomi ir identifikuojami imperijos palaikai, kaip ir jos paminkliniai žodžiai („klasinis priešas“, „buožė“, „kenkėjas“, „likviduoti“), vis rečiau vartojami.

Sunkiau apčiuopiami žmogaus mentaliteto ir moralės pokyčiai, giliai ir ilgam įsirėžę į visuomenės sąmonę. Abejojimas bet kuriomis vertybėmis ir tiesomis, nes imperijos laikais visos tiesos buvo melagingos. Nepasitikėjimo ir priešiškumo santykis su valstybe, net sava, nes imperinė valstybė tik trėmė, žudė, atiminėjo turtą ir kolonizavo užimtas teritorijas. Pilietinės atsakomybės atrofija, nes totalitarinėje sistemoje tik partija, jos oligarchinė viršūnė viena pati turėjo sprendimo teisę ir galią. Moralinių normų griūtis, nes prievartos letena įpratino sakyti viena, – galvoti kita, o politinė ideologija užtrenkė žmogaus elgsenos metafizines koordinates. Baimė būti savimi, nes reikėjo užsidėti paklusnumo kaukę prieš siautėjančių svetimą jėgą, taikytis prie „partijos kurso“ ir prarasti savo esmę chameleoniškose daugiaveidiškumo grimasose.

Pokarinė vokiečių literatūra, žlugus hitlerinei imperijai, ilgai ir skausmingai gyveno atgailos motyvais. „Aš buvau nacionalistinės visumos dalis – be manęs ir panašių į mane būtų neįmanomas Aušvicas“¹, – rašė buvęs Wermachto kareivis Fritzas Fūhmannas.

Sovietinė literatūra lengvai nupurtė nuo savęs moralinę graužatį, suversdama atsakomybę „asmenybės kultui“. Kaip ir Aukščiausiojo Teismo teisėjai, skelbę mirties nuosprendžius vyskupams ir studentėms – partizanų ryšininkėms. Aušvico konclagerio viršininkas pakartas, o Ozerlago komendantui mokama pulkininko pensija²…

Neieškokime kaltų: visi buvome vienos didelės mėsmalės sraigteliai – skriaudikai ir skriaudžiamieji. Niekas nėra atsakingas už totalitarizmo sistemą, nes visi vienaip ar kitaip dalyvavo ją kuriant ir palaikant³. Nėra reikalo pervertinti to, kas anuo metu padalyta, išleista, premijuota⁴. Peržegnokime kruviną istorijos atkarpą, kuri mums buvo primesta neįveikiamų aplinkybių. Tegul mirusieji laidoja mirusiuosius, o mes dardėkime ateitin per praeities kupstus nesigręžiodami atgalios. Partinė nomenklatūra, grįžusi valdžion, gesina nemalonią jai komunistinės praeities atmintį televizijos bei radijo laidose. Ji neskelbia autentiškų prisiminimų, kaip buvo sudarinėjami tremtinių sąrašai, ruošiamos atominių raketų aikštelės, rezgamas informatorių tinklas nepatikimiems intelektualams. „Komunistinis režimas krito, bet atmintis lieka nebyli, besigėdijanti savęs, stokojanti pripažinimo“⁵, – rašo prancūzų tyrinėtojas A. Brissatas.

Komunistinė praeitis, nuvaryta į užželiančius istorijos bėgius, vis silpniau kraujuoja, vis rečiau prabyla sukrečiančiais kančios ir pasipriešinimo reginiais. Ji išjungiama iš visuomenės sąmonės kaip savęs teisimo ir dvasinio apsivalymo stadija. Ar gali išnykti stalininės imperijos palaikai, nusėdę į sulaužyto žmogaus genus („Mes visi esame stalinizmo vaikai“⁶) be skausmingos vidinės revizijos, be geliančių mąstymo perversmų, be atsiribojimo nuo savęs – vakarykščio, palaidoto žuvusios ideologijos dulkėse? Ar literatūra atgailauja už ištikimybės duokles okupaciniam režimui ir odes imperijos dievams? Ar graužiamės skelbę ir gyrę kūrinius, kurie vežamus į Sibirą ūkininkus lydėjo sarkastiškais „kraujalakių“ atvaizdais? Apsivalymo katarsis būtinas atsinaujinančiai visuomenei ir kuriančiam žmogui.

Kas buvo komunistinės imperijos menininkai – naujo tikėjimo mesijai ar išgąsdinti valdžios liokajai? Ar himnai socialistinei santvarkai buvo giedami iš įsitikinimo, ar iš baimės? Kodėl „tautos sąžinės saugotojai“ taip nesunkiai davėsi ganomi CK sekretorių ir instruktorių? Ar dėl to, kad buvo sunaikinta tarpukaryje išugdyta nacionalinė inteligentija ir menininkas liko be natūralios dvasinės aplinkos? Ar dėl to, kad nesimatė jokios kitos istorinės perspektyvos – „atėjo Leninas visiems laikams“?

Tačiau himnai „pirmajai socializmo šaliai“ buvo giedami ir toli už jos ribų Spalio revoliucija patekėjo kaip žvaigždė, pažadindama viltis (A. Gide). Komunistinė Rusija – atsvara Europos ir Amerikos imperializmui (R. Rolland’as). Šviesus Sovietų Sąjungos gyvenimas – priešingybė Vakarų sutemoms (P. Neruda). Revoliucija panaikina „nuosavybės režimą“ ir išlaisvina „sukaustytas jėgas“ (J. P. Sartre). Socializmas traukė Vakarų menininkus (H. Barbusse’ą, P. Eluard’ą, P. Picasso, M. Duras, P. Pazolini) ir intelektualus (L. Althauserį, R. Barthes’ą, H. Lefabre’ą) kaip alternatyva kapitalistinio išnaudojimo ir buržuazinės gerovės sistemai, kaip „didžiojo laukimo vertybė“ (amerikiečių poeto C, Sandburgo žodžiai). Paryžiuje leidžiami prancūziški socialistinio realizmo romanai, parašyti E. Triole, P. Garaarros, A. Štilio, P. Dixo, ir tie ždanoviško sukirpimo kūrinai turi skaitytojų (2 300 000 komunistų partijos narių 1970–1978 m.⁷). Kairieji intelektualai netiki, kad Sovietų Sąjungoje gali būti konclagerių, nors prancūzų spaudoje paskelbtas net įkalintųjų skaičius (10 mln.)⁸. Juos žavi didžiosios statybos, kūnas vykdo „kelių čekistų“ prižiūrimos ir perauklėjamos nusikaltėlių masės – tai „perėjimo momentas iš klasinės visuomenės, iš žmogaus eksploatacijos laiko į beklasę visuomenę“⁹. Komunistinė ideologija apakina ir nutildo kritiškai mąstančius protus – jie temato ideologines projekcijas, o ne realybę. Tai apgauti protai, bet jie toliau aistringai apgaudinėja kitus: „…revoliucija yra kūjis, trupinantis buržuazinės visuomenės kaulus, naikinantis jos struktūras“; „marksizmas – vienintelė ideologija, atitinkanti mūsų laikus, dabartinę istorijos raidą“ (J. P. Sartre); „blogiausias komunistinis režimas yra geriau už geriausią kapitalistinį režimą“¹⁰ (G. Lukacs).

Komunistinės ideologijos iškilimas, valingas diktatas kelių žemynų „pažangiam mąstymui“, traukos orientyras maištaujančiam menui – tai didžioji XX a. drama, kelių dešimtmečių istorinis vyksmas, pilnas kruvinų kulminacijų, nutrūkęs tik komunistinės imperijos griuvėsiuose. Ši drama – hėgeliškos „pasaulio dvasios“ žingsnis, žiaurus ir nesulaikomas.

2

„Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet dalykas yra tas, kad jį reikia pakeisti“¹¹,– paskelbė K. Marksas 1845 m. Jis rėmėsi G. Hėgelio filosofija: istorija yra evoliucijos procesas, pavaldus priešybių dialektikai, turintis kryptį ir tikslą.

Jei žmogus pajėgus pažinti istoriją, tai jis gali keisti ir valdyti istorijos eigą. Tereikia valingai įsiterpti į priešingybių dialektiką ir pasukti ją trokštama kryptimi. Savo veiksmais žmogus gali pertvarkyti visos planetos gyvenimą, atimdamas nežinios kalaviją iš Dievo ar likimo rankų.

Pasaulis juda aukštyn ir geryn „absoliučios idėjos“ link. Istorija yra racionali – reikia tik perprasti jos judėjimo logiką. Būti pažangos veiksniu – svarbiausia žmogaus istorinio buvimo prasmė. Siaučiantis blogis bus pažabotas, Bus išrauta nelygybė ir neteisingumas. Bus sukurta nauja žmonių sambūvio tvarka Tai yra istorinė būtinybė, ir tu esi pašauktas tapti jos instrumentu. Kalbėti už tuos, kūne dar nesuvokė šitos tiesos, ir tiesti išganymo kelius tiems, kurie dar jų nemato. Laužyti atgyvenusios santvarkos sienas savo gyvybės kaina. Tikėjimas pažanga išugdė idealistinio įsipareigojimo pasaulėjautą gyveni ne dėl savęs, o dėl kitų – prispaustos tautos ar išnaudojamos klasės. XIX a. pab. – XX a. pr. inteligentas buvo nevisavertis be tokios idealistinės auros. Jis jautėsi stovįs istorinio vyksmo centre, prisiėmęs atsakomybę už radikalias pasaulio pertvarkas ir naujos visuomenes kūrimą. Buvęs marginalinių pakraščių pastumdėlis („atliekamas žmogus“) tapo veikiančia figūra, politiniu lyderiu, pranašu.

Pažangos tikėjimą ir idealistinį troškimą gyventi dėl kitų K. Marksas pajungė revoliucijos – „istorijos pribuvėjos“ ir komunistinės utopijos uždegančioms formulėms Istorija ne kas kita kaip klasių kova, kurią užgesins proletariato diktatūra. Tai priešybių dialektikos pabaiga nebeliks grobuoniškos buržuazijos; įsiviešpataus teisingumas ir lygybė, išnyks karai. Tai socialinio išganymo evangelija, pagrįsta utopiniu mąstymu, būdingu Vakarų intelektualinei raidai¹². „Komunistas – tai žmogus, kartą pasaulį pamatęs taip aiškiai, kad jau nebegali užmiršti to įgyto aiškumo, kuris visam laikui tapo jam svarbesnis už viską, net gyvybinius interesus ir net pačią gyvybę“¹³, – rašė L. Aragonas.

„Revoliucija – pirma visko ir visada“¹⁴, – 1925 m. skelbė siurrealistai savo manifeste. Pasaulinė revoliucija apeis „aplink žemę keturis kartus“, ir jau niekas neatskirs, kur „švedų kraštas, kur Lietuva“¹⁵ Šitai revoliucijai visos tautos – didelės ir mažos – turi atiduoti savo narsiausius vaikus, kad tiestų kelius į gėrio, tiesos ir teisingumo karalystę Latviai išrikiuoja „raudonųjų šaulių“ būrius sergėti Kremliui ir parūpina geležinius tardytojus pirmajam ČK. Lietuviai pasiunčia energingus vyrus vesti į mūšius bolševikų divizijas pilietiniame kare, slopinti Kronštato jūreivių sukilimą, vadovauti karo apygardoms, dirbti Kominterne – revoliucijos štabe. Revoliucija godžiai ryja intelektualinius resursus, atplėšdama iš „nacionalinių pakraščių“, ir galų gale juos sunaikina kaip nepatikimus (1937 m. Maskvoje sušaudomi latvių čekistai, lietuvių generolai, sričių partiniai sekretoriai, lietuviškų komunistinių laikraščių redaktoriai).

Pasaulinė revoliucija ritasi virš tautų ir individų kaip galutinė, viską išsprendžianti istorijos banga. Valstybinė tautų nepriklausomybė jai tėra „buržuazine atgyvena“, o tautinės nepriklausomybės jausmas – kliūtis „proletariniam internacionalizmui“. Prasidėjusi Vokietijos–Prancūzijos karą 1939 m. žiemą prancūzų kompartija vadina „dviejų gangsterių grumtynėmis, į kurias doriems žmonėms nėra ko kištis“¹⁶. Lenkų komunistai sutinka, kad „istorinės logikos vardan“ jų šalis po karo negalės likti nepriklausoma“¹⁷. Lietuvos komunistai sveikina Raudonosios armijos įgulų įvedimą į Lietuvos teritoriją 1939 m. pabaigoje – tai „fašistinės diktatūros“ ir „buržuazinės valstybės“ galas. Vakarų šalių komunistai pritaria Baltijos šalių įjungimui į Sovietų Sąjungos sudėtį, kur „viešpatauja vienos šeimos jausmas14, kur lietuvių, latvių ir estų literatūros vėl galės susijungti „su savo dvasine motina – didžiosios rusų tautos didžiąja literatūra“¹⁸.

Pasaulinė revoliucija skinasi kelią ne tik įžiebiančiomis socialinę griūtį idėjomis, bet ir prievartos kumščiu, kuris turi paspartinti stringančią istorijos eigą. Kas priešinasi istorinei būtinybei, bus nušluotas. Proletariatas, pašauktas būti istorijos tribunolu, ateina sunaikinti išnaudotojų klasių kaip piktžolių ir „žalingų vabzdžių“ (V. Leninas). Neapykanta klasiniam priešui – būtina komunisto savybė. Revoliucinio teisingumo nevaržo jokie įstatymai – jei reikia amputuoti gangrenuojantį sąnarį, amputuok nedelsdamas. „Visai natūralu, kad darbininkų ir valstiečių valdžia naikina savo priešus kaip utėles“¹⁹, – tvirtino M. Gorkis, nesukrėstas, kad Baltarusijoje masiškai šaudomi „buožės“. Poemoje „Raudonasis frontas“ (1931) L. Aragonas rašė: „Sušaudymų trenksmas suteikia peizažui / Dar neregėto smagumo / Tai inžinieriai gydytojai vykdo nuosprendį / Mirtis tiems, kurie kelia pavojų Spalio užkariavimui / Mirtis penkmečio sabotuotojams“²⁰. Pateisinę masinės prievartos veiksmus dėl „socializmo statybos“, Vakarų komunistai tylėjo, kai Maskvoje imta šaudyti Spalio revoliucijos komandorus ir Komintemo vadus kaip „imperializmo agentus“. Tylėjo L. Aragonas ir B. Brechtas, išgirdę apie savo draugų rašytojų B. Jasienskio, I. Babelio, S. Tretjakovo, M. Kolcovo areštą ir žūtį. Neprotestavo R. Rolland’as, išgirdęs apie savo draugo N. Bucharino sušaudymą. „Maskvos procesai nesumenkino komunizmo didybės“²¹, – guodėsi A. Malraux. Teroras – natūralus revoliucijos palydovas ir įrankis, keičiantis socialinę visuomenės sudėtį. Ką reiškia dėl komunistinės ateities 2 000 suimtų, ištremtų ar sušaudytų rašytojų?..²² 1937 m. kiekviena „socializmo šalies“ respublika ir sritis gaudavo kvotas – kiek suimti bei sušaudyti, ir tos pradinės kvotos būdavo viršijamos keleriopai²³. Revoliucija peraugo į diktatūrą, „į milžinišką represinę mašiną“, kuri pareikalavo daugiau aukų negu du pasauliniai karai24. Tai nesustabdė laisvose Europos šalyse troškimo ir vilties pasukt „kairėn pasaulio profilį“ („O aš save aštriai nulaužiu į socializmą“, – rašė 1931 m. A. Venclova).

Pasaulinė revoliucija susiejo savo globalinę plėtrą su karo katastrofa, kuri palaidos kapitalizmą. Kur įžengs Raudonoji armija išvaduotoja, ten sužydės socializmas. Ten parlamentai džiaugsmingai balsuos už įsijungimą į „broliškų tautų šeimą“, už komunistinės valdžios įvedimą satelitinėse valstybėse – kolonijose. Ten sovietinė Rusija atsiųs savo kadrų naujajai tvarkai įtvirtinti (į Latviją – 1,5 mln.). Ten lotyniškas alfabetas bus pakeistas kirilica (Moldavijoje). Ten nepaklusnūs kompartijų vadovai bus teisiami ir šaudomi (Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje). Ten sovietiniai tankai traiškys darbininkų demonstracijas, šaudys į nepaklusnios, neutralumą paskelbusios vyriausybės būstinę, palaidos „socializmo su žmogišku veidu“ iliuzijas (Berlyne, Budapešte, Prahoje). Rusijos imperialistinei agresijai pritarė Vakarų komunistų partijų vadovybės, pateisindamos karo veiksmus Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Afganistane. Prancūzijos komunistų partijos Centro komitetas (jos narys L. Aragonas) 1970 , pašalino iš partijos biuro narį, marksistinių tyrinėjimų centro vadovų R. Garaudy, pasmerkusį 24 divizijų invaziją į Čekoslovakiją²⁴. Sovietinė Rusija – socializmo tvirtovė ir garantas – turi būti ginama nuo „antikomunizmo šunų“. Prancūzų komunistai, regis, visai nesibaimino, kad sovietų tankai gali per 48 valandas atriedėti iki Lamanšo. Kairiesiems intelektualams, žinoma, tektų arba nusilenkti „šitam bjauriam milžinui“, „bonapartistui“ Stalinui, ir kalbėti per sovietinį radiją, arba emigruoti į Buenos Aires ir ten tarnauti „turtingųjų klasei“²⁵. Tačiau pasaulis būtų išganytas visiems laikams. Stalinas tikėjosi, kad artėjančiame trečiajame pasauliniame kare (numatoma pradžia 1953 m.) imperialistinis blokas bus galutinai sutriuškintas²⁶.

Bebaimius pasaulinės revoliucijos riterius „realusis socializmas“ pavertė masinių represijų vykdytojais, okupacinio režimo kertiniais stulpais (G. Husakas, nuteistas 1954 m. už nacionalizmą iki gyvos galvos, 1968 m. paskiriamas Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi), ideologinės agresijos ir įniršio kultūros skiepytojais Rytų ir Vidurio Europos šalyse (W. Ulbrichtas, N. Ceausescu). Kambodžijos žudynes (2 mln.) suplanavo ir vykdė taip pat šitie revoliucinio veiksmo riteriai – Paryžiaus kairiųjų mąstytojų auklėtiniai²⁷.

3

Utopija buvo graži, bet jos rezultatai – baisūs. Ar to niekas nematė? Pasaulinės ekonominės krizės fone „raudonoji Maskva“ su savo grandioziniais penkmečio planais tebešvietė viltinga išeitimi. Tai ir vienintelė atsvara grėsmingai kylančiam hitlerinio fašizmo baubui. Kritikuoti Sovietų Sąjungą – reiškia pakirsti paskutinę viltį ir pereiti į prispaudėjų pusę žūtbūtiniame mūšyje – „klasė prieš klasę“.

Komunistinės utopijos entuziastai, išvydę jos realizavimo padarinius, negalėjo nuslėpti savo gūdaus nusivylimo. A. Gide’as nepriklausė komunistų partijai, bet jai simpatizavo nuo 1932 m., žavėjosi sovietiniais penkmečio planais, kartu su A. Malraux gynė G. Dimitrovą, kaltinamą Reichstago padegimu. Iškilmingai sutiktas Maskvoje, vežiojamas specialiu vagonu iki Kaukazo ir Krymo, jis 1937 m. išleido knygą „Sugrįžimas iš SSRS“, kurią vienas kairysis rašytojas (J. Casseau, trumpalaikis P. Cvirkos bičiulis) pavadino „peilio smūgiu į nugarą“. Sovietų šalyje prancūzų romanistas pamatė „siaubingą skurdą“ ir „tikrą despotiją“. Nėra valstybės, išskyrus hitlerinę Vokietiją, kur žmonių dvasia būtų „tokia prispausta, baikšti, terorizuota, vasališka“²⁸. Čia pavojinga net mąstyti pačiam vienam –„tuoj pat tapsi kontrrevoliucionieriumi“. čia teismuose prisipažįstami „neįmanomi dalykai“, ir nuteistieji tuoj pat sušaudomi. Čia tūkstančiai žmonių uždaryti Sibiro, Turkestano, Baltosios jūros lageriuose, ir niekas iš ten neištrūks „Aš matau, aš girdžiu, aš jaučiu grota savęs šitas aukas. Tai jų užkimštų burnų riksmas šiąnakt pažadino mano, tai jų tylėjimas diktuoja šitas eilutes“²⁹. – rašo A Gide’as. Sovietų Sąjunga, valdoma kumščiu kaip ir kitos diktatūrinės valstybės, kompromituoja revoliuciją, todėl neturi būti tapatinama su ja. „SSRS nėra tai, ko mes tikėjomės, kad ji bus, kuo ji žadėjo būti; ji išdavė mūsų viltis“³⁰, – nusivylęs „komunizmo pakeleivis“.

Arthuras Koestleris, įstojęs 1932 m. į gausingą vokiečių komunistų partiją, savo ilgą viešnagę išmaišęs daugelį Sovietų Sąjungos regionų, 1936 m. atvyko į Ispaniją kaip korespondentas. Patekęs į frankistų rankas, išsėdėjo tris mėnesius mirtininkų kameroje, laukdamas sušaudymo (išgelbėjo popiežiaus intervencija Anglijoje išleido romaną „Vidurdienio sutemos“ (1940) – skaudų pervertinimo iššūkį savo ankstesniam keliui.

Tai revoliucionieriaus profesionalo, uždaryto sovietiniame kalėjime, ginčas su tardytoju, pačiu savimi ir istorija. Rubašovas, vienas iš bolševikų partijos steigėjų, liaudies komisaras, skausmingai svarsto, kokia buvo revoliucijos raida ir prasmė. Mes sujudinome gelmes, o paskui jas reikėjo suvaldyti geležine ranka. Istorija yra amorali ir savo dėsnių realizuotojus atleidžia nuo gailesčio ir žmoniškumo. Revoliucija liktų bejėgė, negalėdama operuoti kitų gyvybėmis. Mes „plaukėme be moralinio balasto“. Mes laukėme, kada „atsivers utopijos durys“, o atėjo tironija, kuri „iškėlusi galvą žengia per mūsų lavonus“. Ar gali klysti partija? Individai („aš ir tu“) gali klysti, bet partija neklysta, nes ji yra „revoliucijos idėjos istorijoje įsikūnijimas“. Net matydamas jos sprendinių žalingus padarinius (5 mln. valstiečių išmarinta badu, 10 mln. uždaryta priverstinio darbo stovyklose), revoliucionierius profesionalas nedrįsta priešintis partijos valiai, o lieka ištikimas jos kareivis, slopindamas savyje sąžinės graužatį ir dvejojančią savimonę. Po baisių tardymų jis išsižada individualios savigarbos ir herojiškumo, prisipažindamas nebūtais nusikaltimais (sąmokslu nunuodyti Staliną), kad savo mirtimi „padarytų paskutinį patarnavimą Partijai“. Liaudies komisaras, istorinėje Partijos kūrėjų nuotraukoje sėdėjęs dešinėje „Dievo Tėvo“ totoriškomis akimis, laukia sušaudymo. „Keturiasdešimt metų gyventa pagal Partijos pageidavimus. „Jis laikėsi logiškos skaičiuotės taisyklių ir proto rūgštimi sudegino senosios nelogiškos moralės likučius. <…> Neginčijamos tiesos prielaidos baigėsi absurdiškais rezultatais. <…> Kažkur sistemoje glūdėjo klaida; gal ji tūnojo įstatyme, kuris ligi šiolei buvo neginčytinas ir dėl kurio jis aukojo kitą ir matė aukojamą save; įstatyme, pagal kurį tikslas pateisina priemones. Tai ši frazė užmušė didžiąją Revoliucijos brolybę ir juos visus įstūmė į beprotybę“³¹.

George’as Orwellas, įtikėjęs išganinga socializmo misija, dalyvavo Ispanijos pilietinio karo mūšiuose, buvo sužeistas. Jį pribloškė demokratinį frontą skaldanti bolševikų ortodoksija: šalin anarchistus ir trockistus. Vėliau jis negalėjo atleisti komunistams „kairiojo fronto išdavystės“ – taip apibūdino Ribbentropo–Molotovo paktą³². Revoliucija Rusijoje išduota ir išsigimė į totalitarizmą. Virš pasaulio kybo totalitarizmo grėsmė, nes „utopijos absoliutizmas reikalauja absoliučios valdžios“. Po Antrojo pasaulinio karo žmonija skils į priešingus blokus – įsiviešpataus „jėgos teroras“ ir vis sunkiau bus „išlaikyti žmonįją žmonišką“³³. Nerimas dėl laisvės likimo ir pudiktavo romaną–įspėjimą „Gyvulių ūkis. 1984 ieji“, karštligiškai parašytą 1948 m. atkampioje Anglijos saloje per labai trumpą laiką.

Antiutopinis kūrinys – būdinga XX a. intelektualinio romano atmaina – analitiškai išskrodžia sovietinio totalitarizmo sandarą, paradoksiškai hipertrofuodamas jos būdingus bruožus. Po revoliucijos Okeanijos valstybėje susiklostė naujas, statiškas ir nekintantis gyvenimo, mąstymo ir kalbos būdas. Neliko nė kortelės asmeniniam gyvenimui – meilei, bičiulystei, gamtos įspūdžiams. Apvilkti uniforminiais kombinezonais, Žmonės dieną naktį sekami iš teleekranų, įrengtų kambariuose ir gatvėse. Visi laiškai atplėšiami. Minčių policija akylai stebi, ar slapta nepadarytas „minties nusikaltimas“. Mokslininkai naikina senosios kalbos atsargas, kad neliktų žodžių abejonei ar pasipriešinimui reikšti. Nuolat perrašinėjama istorija, nes „kas valdo dabartį, tas valdo praeitį“³⁴. Iš istorijos jau išgaravo pirmieji revoliucijos vadai – liko tik Didysis Brolis, vedantis iš pergalės į pergalę. „Pagrindinis Okeanijos visuomenės ramstis yra tikėjimas, kad Didysis Brolis yra visagalis, o Partija – neklystanti“ (p. 250). Iš partijos nario reikalaujama ne tik pripažinti, kad juoda yra balta, bet ir tuo tikėti, netgi pamiršti, kad kažkada galvojo kitaip. Atmintis sistemingai išplaunama, kad nebeliktų ko nors su kuo nors lyginti. Reikia „panaikinti realybės jausmą, jei nori ilgai ir tvirtai valdyti“. Tam tarnauja laikraščiai, kuriuose „nėra beveik nieko, tik sportas, nusikaltimai ir astrologija“ (p. 113), taip pat romanų serijos, rašomos išmiklintos autorių brigados. „Partijos viešpatavimas amžinas“ (p. 290). Nėra jokios perspektyvos, kad galėtų kas nors pasikeisti iki tavo gyvenimo pabaigos. Toks yra Okeanijos gyventojo minčių ir jutimų „pradinis taškas“.

Vinstonas Smitas, Teisybės ministerijos pareigūnas, keičiantis jau paskelbtus valdžios dokumentus, pritaikantis prie esamo momento Didžiojo Brolio pasakytas kalbas, netikėtai imasi rašyti dienoraštį, nors žino, kad už tai gresia mirties bausmė. Su jauna mergina išeina į mišką ir klausosi strazdo giesmės kaip stebuklo. Išbunda pamiršto natūralaus gyvenimo reliktai: kavos kvapas, minkšta dvigulė raudonmedžio lova, dviejų būtybių artimumo šiluma. Savo laimės akimirkomis Vinstonas ir Džiulija jautė atslenkančią neišvengiamą žūtį. Jie greitai buvo sugauti, apkaltinti sąmokslu prieš Partiją, šnipinėjimu priešiškai valstybei, ryšiais su Partijos atskalūnu, keikiamu kasdien teleekrano „neapykantos seansuose“. Po baisių tardymų ir kankinimų prisipažino („Vienintelis jo rūpestis buvo atspėti, kokių jie nori prisipažinimų ir kuo greičiau prisipažinti“, – p. 273), išdavė vienas kitą ir liko tik „žmonių lukštais“.

Ginčas su komunizmo doktrina A. Koestlerio ir G. Orwello kūriniuose persmelktas sugriauto tikėjimo kartėliu. Šių romanų herojai gyvena utopijos griuvėsiuose ir nėra jokios kitos alternatyvos. Intelektualinio neigimo aistra atmiešta apgautojo įtūžiu, ištuštėjimo neviltimi ir skeptiškos ironijos paradoksais. Dokumentiškumas natūraliai perauga į totalitarizmo epochos simbolius ir metaforas („Didysis Brolis“). Etika sankcionuojama kaip absoliuti žmogaus vertė, nesuderinama su bolševizmu, kuris „turėjo sąmoningą tikslą įtvirtinti nelaisvę ir nelygybę“ (p. 242). Nusipurčiusi marksistinių „pasaulio transformavimo“ iliuzijų, mintis pasuka į vakarietiškų pastovių vertybių lauką. „Rusijos revoliucija žlugo, – rašė A. Koestleris, – ji nesukūrė naujos žmonių bendruomenes ir naujo moralinio klimato. Svarbiausia to žlugimo priežastis buvo jos doktrinos pagrindimas išsekusiu devynioliktojo amžiaus materializmu. Ji pasidavė pasenusiems narkotikams, nes nepripažino žmogaus poreikio dvasiniam penui“³⁵.

1947 m. iš antihitlerinės emigracijos į Berlyną grįžta Anna Seghers, vokiečių romanistė. Ji gyvens su savo paklydusia tauta ir ves ją į tiesą. Nusiaubtoje Vokietijoje bus realizuoti socializmo idealai. Nėra kitos alternatyvos iš fašizmo griuvėsių – tik marksizmas, pati humaniškiausia pasaulėžiūra, kuri tiesia atleidimo ranką iš nelaisvės paleistiems kareiviams, bet neleis atgimti kapitalizmui – socialinio blogio ir karo šaknims. Šituo pagrindu bus kuriama nauja vokiečių kultūra, viltingai skelbianti komunistinės ateities vizijas, ir nauja demokratinė valstybė, kur nebus „beteisių ir pažemintųjų“³⁶.

Tačiau Berlyno proletariatas – „priešakinis socializmo statytojų būrys“ – 1953 m. birželio 17 d. išeina į galingą protesto demonstraciją. Ją išsklaido sovietiniai tankai, palikdami gatvėse penkiasdešimt vieną lavoną. Dar devyniolika demonstrantų sovietinis karo tribunolas nuteisia mirties bausme. Rašytojams – socialistinės Vokietijos tribūnams – tenka skambinti propagandos varpais, kad tai buvo pučo bandymas, tolygus buožių sukilimui Rusijoje 1930 m.³⁷. A. Seghers romano „Pasitikėjimas“ personažai, svarstydami demonstracijos priežastis, prieina išvados, kad vokiečių tauta tebėra sužalota fašizmo ir tik sovietinė okupacinė kariuomenė gali užtikrinti „socializmo statybą“ W. Goethe’s ir K. Markso žemėje.

Rytų Vokietijoje dislokuota dešimt motorizuotų ir tiek pat tankų divizijų 750 punktuose, kurie užėmė 4 proc. visos teritorijos³⁸. Sovietinės okupacinės kariuomenės ideologiniai patarėjai reikalauja iš „pažangaus vokiečių meno“ atsikratyti ekspresionizmo ir formalizmo recidyvų. SSRS ambasadorius įspėja, kad nebūtų leidžiamas romanas, „metantis šešėlį ant rusų kareivio“. Socialistinėje šalyje netoleruotina „supuvusių Vakarų“ muzika – per šokius privalu groti iki 60 proc. Sovietų Sąjungoje ir liaudies demokratijos šalyse sukurtos muzikos³⁹. Sovietinis kultūros ekonomikos ir administravimo modelis autokratiškai diegiamas kaip vienintelis kelias į socializmą: nacionalizuojama pramonė ir prekyba, suvalstybinamas žemės ūkis, monopolizuojama knygų ir spaudos leidyba, steigiami konclageriai nepatenkintiems ir abejojantiems (uždaryta 5 000 išlikusių vokiečių socialdemokratų). A. Seghers, narsiai protestavusi prieš Hitlerio represijas, dabar tyli. J. R. Becheris, kultūros ministras, rašo padėkos odę Stalinui – „geriausiam Vokietijos draugui“. Tenka susitaikyti su erškėčiuota socializmo magistrale, kuri galų gale suvienys Vokietiją, arba pulti į kapitalizmo glėbį (1961 m. į Vakarus kasdien pabėga iki 1 000 sovietinės okupacinės zonos gyventojų⁴⁰).

Sovietų Sąjunga neturėjo ekonominių resursų, kad užimtose teritorijose atkurtų pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Tas teritorijas savo rankose galėjo išlaikyti tik karine jėga ir Kremliui paklusnios partijos diktatu. Rytų Vokietijoje atkuriama slaptoji policija – 84 000 etatinių ir 184 000 neoficialių darbuotojų⁴¹. Bulgarijoje, Rumunijoje, Albanijoje steigiamos koncentracijos stovyklos. Masiniai areštai (Čekoslovakijoje – 20 000, Rumunijoje – 1 mln.), trėmimai (iš Lenkijos – 400 000, Vengrijos – 600 000, Slovakijos – 20 000)⁴². Senoji inteligentija, gavusi europinį išsilavinimą, vejama iš svarbesnių postų ir sparčiai ugdoma vakarinėse mokyklose ir parengiamuosiuose kursuose („rabfakuose“) iš darbininkų ir valstiečių vaikų naujoji, dėkinga bei ištikima socialistinei valdžiai. Komunistų partija rekrutuoja į savo gretas kuo didesnį gyventojų skaičių, kad auklėtų „marksizmo–leninizmo dvasia“, kontroliuotų ir įtrauktų į valdymo aparatą (Rumunijos komunistų partijoje – 3 mln., Lietuvos – 230 000 narių). Tai – okupacinės valdžios vietininkai, išskirti į privilegijuotą sluoksnį, prisiėmę teisinę ir moralinę atsakomybę už trėmimus į Sibirą, už suimtų partizanų sušaudymus „saulei tekant“.

Komunistų partijų centro komitetai, vairuojami iš Maskvos, laiko kūrybinę inteligentiją sugniaužtame kumštyje: nepatikimųjų areštai, draudimas publikuotis, ideologinės kompanijos prieš „liberalizmą ir skepticizmą“, griežta ideologinė kūrybinių sąjungų ir aukštųjų mokyklų priežiūra (kūrybinės sąjungos vadovas „išrenkamas“ pagal CK rekomendacijas, o valdybos posėdžiuose dalyvauja CK pareigūnas). Rumunijoje įregistruojama kiekviena rašomoji mašinėlė⁴³. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje priimtas įstatymas: penkeri metai kalėjimo už perdavimą į Vakarus rankraščio, kenkiančio valstybės interesams⁴⁴. Elena Ceausescu, diktatoriaus žmona, paskiriama vadovauti Rumunuos Mokslų akademijai, kad nepradėtų skilinėti šitas „vėlyvojo stalinizmo monumentas“. Dvidešimt lenkų rašytojų, apkaltintų nacionalizmu ir trockizmu, pereina sovietinius kalėjimus ir lagerius⁴⁵. Menininkai griežtai klasifikuojami į partijos pagalbininkus ir socializmo priešus. Kitaip negali ir būti, kol kiekvienoje kultūroje egzistuoja dvi kultūros (viena – cenzūros prižiūrima, kita – pogrindinė ir emigrantinė), kol dvi priešingos santvarkos ir valstybės gyvuoja vienos tautos pagrindu (Vokietija, Korėja, Vietnamas).

Naujai santvarkai reikalinga nauja žmonių savimonė, kurią ir turi ugdyti rašytojai. Jie yra partijos parankiniai, įteisinantys esamą santvarką meninės raiškos priemonėmis, diegiantys į žmonių galvas unifikuotą mąstymo būdą, aiškinantys pasaulio gėrį ir blogį pagal marksistinę klasių kovos logiką.

„Socialistinis realizmas yra vienintelė galimybė, vienintelis kūrybinis metodas, kuris gali pakelti į aukštumas vokiečių nacionalinį meną“⁴⁶, – 1952 m. įtikinėjo J. R. Becheris. Nėra jokių tabu menui, kuris stovi ant socializmo pamatų. Rašytojas yra visiškai laisvas, kai jo širdis priklauso partijai. Socialistinis realizmas atveria tikrovę kaip judėjimą į didžiąją utopiją (CK nurodymas – nevartoti kūrinyje tokių erzinančių žodžių kaip mėsa, maistas⁴⁷). Socialistinio realizmo kodeksas galioja visoms tautoms, nes tik „socialistinis menas turi užtikrintą ateitį“ kaip ir pati socializmo sistema. Taip parašyta VDR valdančiosios partijos 1976 m. suvažiavimo nutarime. Suvaryti į socialistinio realizmo gardą, verčiami šlovinti neklystanti kolektyvinį herojų – partiją ir reikšti meilę Didžiajam Broliui, menininkai skirtingai galvojo ir elgesį. Susidarė keli laikysenos tipai, lėmę kūrybos įvairovę ir atspindėję totalitarines visuomenės nevienalytiškumą. Dogmatikas, valdžios funkcionierius, ištikimas imperijos tarnas, išsižadantis tėvo motinos dėl „nemirtingų socializmo idealų“. V. Lacis, romanistas, Latvijos SSR Ministrų tarybos pirmininkas, pasirašinėja 1941–1953 m. latvių trėmimo aktus (ižvežta 59 742 žmonės). A. Gudaitis–Guzevičius. prozininkas. Lietuvos SSR Vidaus reikalų komisaras, prasidėjus karui išsiunčia iš Kauno kalėjimo politinius kalimus, kurie buvo sušaudyti Červenėje. H. Kantas, romanistas, VDR rašytojų sąjungos pirmininkas, šalina iš sąjungos kitaminčius, prasižengusius partijos ideologinei linijai.

Ortodoksas, neabejojantis istorine socializmo būtinybe ir sovietinės imperijos išganinga galia, tačiau besirūpinantis nacionalinės kultūros išlikimu esamomis sąlygomis. J. R. Becheris, Vokietijos Demokratinės Respublikos himno autorius, valdančiosios partijos CK narys, steigia leidyklą „Aufbau“ klasikų raštams leisti, įkuria Leipcige Literatūros institutą literato profesijai rengti, propaguoja klasikinės tvarkos svarbą („išsigelbėjimas iš chaoso yra sonetas“⁴⁸). A. Venclova, Lietuvos SSR himno autorius, Lietuvos komunistų partijos CK narys, „pramuša“ savo autoritetu M. K Čiurlionio kūrinių reprodukcijų, Lietuvių liaudies albumų, A. Baranausko ir Maironio raštų leidimą, pasisako už klasikinės formos aiškumą („Užteks tų žodžių be prasmės! / Pamėkim tvarką ir aiškumą“⁴⁹).

Dvigubos savimonės asmenybė – valdančiosios partijos narys, valstybės reprezentantas. bet užjaučia persekiojamus, trokšta reformų savo krašte. Tyčiojasi iš valdančiosios biurokratijos („Ar nebūtų / Paprasčiau – valdžia / Paleistų tauta ir / Išsirinktų sau kitą“⁵⁰, – B. Brechtas), tačiau kategoriškai atsisako dėtis į opoziciją. Lemtingą istorinio lūžio akimirką Ch. Wolf, populiari vokiečių romanistė, priešinsis dviejų Vokietijos valstybių susijungimui, nes turi išlikti „socialistinė alternatyva“. Panašiai J. Baltušis, Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir liaudies rašytojas, 1990 m. stos prieš Lietuvos nepriklausomybę, nes „atsiskyrusi Lietuva negalės gyvuoti“.

Sovietinio mentaliteto kūrėjas, gimęs ir augęs „realaus socializmo“ sąlygomis, atradęs savo tapatybę esamoje santvarkoje ir nesitikintis, kad kitaip galėtų būti. Marksistinė pasaulėžiūra, diegta nuo mažumės, – natūralus jo mąstymo būdas, nežinantis kitų horizontų. „Ateitis jau žengia artyn, padariusi ryškų posūkį“⁵¹. –rašė poetas V. Braunas. Tai charakteringas balsas kartos, kuri buvo nuoširdžiai lojali komunistinei valdžiai, jautėsi gavusi mandatą rūpintis „visos žmonijos išlaisvinimu“ ir būti „planetos šeimininku“. „Stoviu pačiame / žemės / viduryje <…> / aš – komunistas, / aš – žmogus“ (E. Mieželaitis). Vaizduojama tikrovė jam buvo pilna šviesaus laukimo, tačiau tas laukimas palengva geso neišsipildydamas. Netrukus vilties skelbėjai bus nutrenkti į sugriuvusių iliuzijų dykvietę ir praras savo ideologinį identitetą, kuriuo taip didžiavosi.

Prisitaikymo, nuolankumo, savęs apgaudinėjimo laikysena. Svarbu išlikti, kad nenupūstų į Sibiro lagerius. Nėra jokių utopinių iliuzijų – tik priverstinis nusilenkimas okupacinei valdžiai, tik retorinis tarškėjimas privalomomis temomis, tik sterilus žmogaus vaizdavimas bekonfliktiškumo zonoje. Ar geriau visai nutilti, ar vis dėlto stengtis išlaikyti kolonizuojamoje šalyje gimtojo žodžio balsą ir nacionalinės literatūros – tegul ir cenzūruojamos – tąsą? Prieštaravimai tarp užsidėtos lojalumo kaukės ir gilaus skepticizmo, tarp ideologijos kanonų ir meninės prigimties žlugdė natūralią kūrėjo vidinę raidą. Oportunistinė laikysena, labiausiai paplitusi, neretai baigdavosi moraline degradacija ir net savižudybe, „nes turbūt dar niekada žmogus nebuvo patyręs tokio slėgio ir niekada dar taip nesiraitė, stengdamasis prisitaikyti ir išgyventi tose ankštose formose“ (Cz. Miloszas).

Nekonformistinio mąstymo menininkas, slepiąs savo įtūžį, neviltį, suvoktos tiesos svorį ezopinėje kalboje. Šita sistema negali būti nei pakeista, nei reformuota. Būk ir kentėk „istorijos laukimo salėje“ (H. Mūlleris), pasitraukęs į pašalį, kad kuo mažiau užkliūtum. Reikia susidaryti vidinę žmogiškumo zoną, neprieinamą išorinei prievartai. Reikia grąžinti politiniams ir socialiniams klausimams moralinę motyvaciją. Reikia siekti meno autonomijos ir ieškoti išsigelbėjimo kultūroje, išsižadant valdžios primesto politinio mesianizmo ir utopijos melo, išsklaidyto G. Orwello knygos „Gyvulių ūkis. 1984-ieji“, kuri slapta plito visame socialistiniame lageryje⁵². Meno autonomija, būtina jo raidai, kertasi su partinės biurokratijos prievole kontroliuoti visas žmogaus veiklos ir mąstymo sritis. Tarp meno ir valdžios susidarė nuolatinė įtampa, aštrinama vis naujais dekretais. Gindamas meno teisę būti žmogiškumo išraiška (o ne propagandos ruporu), kūrėjas priešinasi ideologinei meno reglamentacijai, nuolat patekdamas į CK nemalonę (sulaikoma išspausdinta knyga, iš parodos pašalinami paveikslai, neleidžiama išvykti į užsienį).

Menininko pasipriešinimas buvo lokalus, greitai užgniaužiamas, be platesnio atgarsio, nes socialistinių šalių visuomenė, nusiaubta represijų, daugmaž prisitaikė prie komunistinio režimo. Daugeliui atrodė, kad esminiai socialistinės sistemos pokyčiai turėtų prasidėti centre, o ne periferijoje, kur jie lengvai užgesinami⁵³ (Vengrijoje ir Čekoslovakijoje). Tačiau pasipriešinimo židiniai atsiverdavo net po kiečiausiu valdžios padu, nesulaikomai plėtėsi, gilėjant prarajai tarp socializmo pažadų ir tikrovės, ryškėjant tikrajam sovietinės imperijos veidui (N. Chruščiovo pranešimas XX SSKP suvažiavime; A. Solženicyno „Archipelago Gulago“ publikacija Vakaruose, 1973 m. pasmerkta Prancūzijos kompartijos).

Sovietinis totalitarizmas nepajėgė užgesinti nacionalinės savimonės, kuri tapo svarbiausiu atsparos šaltiniu. Visose Varšuvos pakto šalyse (ypač Lenkijoje) nekonformistinį meną maitino tautos istorijos bei kultūros atsiminimai, nacionalinio suverenumo ilgesys, moralinė atsakomybė už tautos likimą⁵⁴. „Karo pabaigoje iš hitlerinės okupacijos išvaduotų kraštų žmonės triumfuojantį bolševizmą priėmė kaip tautos viltį ir socialinį išsivadavimą, bet valdantis bolševizmas po kelerių metų jiems išryškėjo kaip jų tėvynės pavergėjas Raudonosios armijos ir NKVD pagalba“⁵⁵, – rašė F. Furetas, komunistinės revoliucijos istorikas. Ieškodama atramos savo visuomenėje, komunistinė valdžia ėmė toleruoti tautiškumo apraiškas mene, leido plėtoti nacionalinės kalbos ir kultūros studijas. Tautos kūrybinis potencialas, negalėdamas savęs realizuoti reglamentuotoje ekonomikoje ir politikoje, ėmė koncentruotis humanitarinėje sferoje. Gausi kūrybinė ir humanitarinė inteligentija, išugdyta socialistinės santvarkos, taps aršiausiais šios santvarkos oponentais.

Žmogaus teisių judėjimas, prasidėjęs po 1970 m. Helsinkio susitarimų, suteiks bendrumo pagrindą Rytų ir Vidurio Europos pasipriešinimo veiksmams⁵⁶. Reikia viešai pagarsinti kiekvieną pilietinių teisių pažeidimą. Žmogaus teisių deklaracija ėmė išstumti klasių kovos ideologiją, netenkančią socialinio pagrindo Komunistiniai režimai – partinės oligarchijos diktatūra – nesuderinami su demokratijos ir žmogaus teisių principais. Po Stalino mirties atslūgstant baimes atmosferai, prasidėjo tų režimų erozija. Menininkai skelbia riešus protesto pareiškimus, smerkdami represinę partijos politiką (Rusijoje – A. Solženicynas, Lenkijoje – A. Michnikas, Čekoslovakijoje – V. Havelas, Rumunijoje – D. Tudoras, Lietuvoje – T. Venclova, J. Jurašas). Berlyne ir Niurnberge W. Biermannas, nacių nužudyto komunisto sūnus, dainuoja opozicinio įniršio balades („…tu nesiduok išgąsdinamas / šitame baisiame laike“), ir Vokietijos Demokratinės Respublikos valdžia atima iš jo pilietybę (protesto peticiją pasirašo daugiau kaip šimtas VDR rašytojų, menininkų, mokslininkų). Čekoslovakijoje V. Havelas sodinamas į kalėjimą, bet jo ir kitų disidentų rankraštiniai kūriniai keliauja iš rankų į rankas kaip gyvoji besipriešinančios minties jungtis. Lenkijoje atsiranda alternatyvinė laikraščių ir knygų leidyba, laisva nuo cenzūros. Opozicinė laikysena, pasiryžimas „gyventi tiesoje“, išsilaisvinusio mąstymo energija iškelia kuriančiąją asmenybę į visuomenės autoritetus ir vadus. Tokios asmenybės stovės priešakyje „dainuojančių revoliucijų“, o joms pasibaigus bus išstumtos iš politinės arenos atsigavusios nomenklatūros bei demagogiškų populistų⁵⁷.

Ar pokomunistinei epochai dar bus aktualus sovietinės imperijos menas su netikėtais ridinės laisvės proveržiais, supoetintais nacionaliniais mitais ir dominuojančia valdiško optimizmo poza? Tai „ano laiko iliuzijų, utopijų, ideologizmų, mentaliteto, priespaudos pažinimo istoriniai šaltiniai“⁵⁸, – taip vokiečių literatūros istorikai įvertino VDR literatūrą, griuvus Berlyno sienai.

„Sovietinė civilizacija“⁵⁹, standartizavusi žmonių gyvenimo būdą ir mąstymą milžiniškose teritorijose, suviliojusi, išprievartavusi ir pąjungusi savo interesams tūkstančius talentų, užbaigė savo istorinę raidą. Klaidingi buvo šitos civilizacijos socialiniai pagrindai – klasių kova ir proletariato diktatūra (Vakaruose proletariatas tapo viduriniuoju sluoksniu). Jai nepavyko tapti pasauline socializmo sistema, valdoma iš vieno centro, suliejant revoliucinę ideologiją su rusiško imperializmo ekspansija („riboto suverenumo“ teorija). Ji buvo grindžiama masinėmis represijomis, teroru, baime, įtarumu, globaliniu žmogaus suniekinimu (vaikai turi viešai pasmerkti savo suimtus tėvus; sušaudoma visa rąjono vadovybė už prastą kolūkių derlių; dešimt metų lagerio už kalbas, kad Leningrade per blokadą badu miršta žmonės⁶⁰). „Sovietinė civilizacija“ paniekino bendra–žmogiškus moralės pagrindus, todėl jos negalėjo išsaugoti net supervalstybės karinė galia.

Tačiau neišnyko socialinio teisingumo ideologija, kurią „sovietinė civilizacija“ paskleidė iki pat Kubos ir Nepalo. Ji virto „protesto ideologija“, kuri rikiuoja į demonstracijas žmones, gyvenančius „žemiau skurdo ribos“, plazdant raudonoms vėliavoms telkia antiglobalistus riaušėms, lemia rinkimų baigtį pokomunistinėse šalyse. Rusijos jaunimas vėl šlovina Spalio revoliuciją ir Staliną. Toji ideologija tebėra aktyvus šiandieninio gyvenimo komponentas. Ji reikalauja prisiimti moralinę atsakomybę už nevienodas žmonių gyvenimo sąlygas šioje planetoje. Ji vėl traukia literatūrą į angažavimosi pozicijas, iš kurių ji tikėjosi ištrūkusi visam laikui. Bet kairiųjų intelektualų frontas, kadaise toks galingas, išsisklaidė sumišęs ir nusivylęs. Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius? Ar patekės XXI a. nauja kelrodė žvaigždė, visas tautas ir klases jungianti metafizika, moralė, socialinio sambūrio programa, kurią intelektualai vėl garsintų pranašo mostais? Išsižadėjusi vienų iliuzijų, žmonija viltingai puola į kitų daug žadantį glėbį. Kultūra visada buvo iliuzijų gamintoja ir saugotoja. Ar tokia ji bus ir XXI amžiuje?

 

---

1 Rubow B. Franz Fühmann: Wendung und Identität / Literatur in der DPR Rückblicke – München, 1991 – P. 101.
2 Brossat A. Un Communisme inauportable. – Paria: Hartmann, 1997. – P. 299.
3 Čekoslovakijos ministrų tarybos pirmininko P. Pitbarto tezė. – Tucker A. The Rise and FalI of Chech Intelectuals / Intelectualls and Politics in Central Europe / Ed. by A. Bozoki. Budapest. Central European University Press, 1999. – P 194.
4 Rumunijos Mokslų akademijos viceprezidento E. Simiono tezė. Mungiu Pippidi A. Romanian Political Intelectualls before and after the Revolution. – P. 94.
5 Brossat A. Un Communisme inauportable. – P. 947.
6 Vokiečių rašytojų W. Hibigo žodžiai 1989 m. – Geschichte der Literatur von 1945 bis zur Gegenwart // Herg W. Bernen. – Munchen Verlag C. H. Beck. 1994. – P. 722.
7 Dreyfus M. PCF crises et dissidences. – Bruselles: Editions complexe, 1990. – P.212.
8 Sartre J. P. Il filosofo e la politics. – Roma: Editori reuniti, 1972. – P. 222.
9 Aragon. Pour un réalisme socialiste. – Paris: Denoël et Steele, 1935. – P. 27.
10 Sartre J. P. Il filosofo e la politica, – P. 303; Sartre on Cuba. – New York: Balistine Books, 1960. – P. 14–15; Fu ret F. Le passé d’une illusion: essai sur l’idee communiste au XX siècle. – Paris: Robert LafTont – Calamann. Lévy, 1995. – P. 145.
11 Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai. – T. 2. – Vilnius: Valstybinė mokslinės ir politinės literatūros leidykla, 1950. – P. 364.
12 Donskis L. Moderniosios sąmones konfigūracijos. – Vilnius: Baltos lankos. 1994 – P. 5.
13 Aragon L. Sobranije sočineniji. – T. 11. – Maskva: chudostvenaja literatura, 1961. – P. 338.
14 Winock M. Le siècle des intellectuels. – Paris: Editions du Seyil, 1997. – P. 182.
15 Nėris S Raštai. – T. 1. – Vilnius: Vaga. 1984. – P. 93.
16 Brunet J. P. Histoire du P. C. F. – Paris: Presses universitaires de France, 1987. – P 67.
17 Milosz Cz. Pavergtas protas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – P. 190.
18 Aragon. Literatures soviétiques – Paris. Editions Denoel, 1955. – P. 14.
19 Juodoji komunizmo knyga. – Vilnius: Vaga, 1997 – P. 104.
20 Winock M. Le siècle des intellectuels. – P. 285.
21 Ten pat. – P. 285.
22 Juodoji komunizmo knyga – P. 278.
23 Radice L. L . Gli aocusato. – Bari: De Donato editore. 1972. – P. 257.
24 Dreyfus M. PCP crises et disidences. – P 157.
25 Sartre J. P. Il filosofo e la politica. – P 230. Furet F. Le passe d’une illusion. – P. 463.
26 Juodoji komunizmo knyga. P 590.
27 Johnson P. A History of the Modern World. – London, 1983. – P. 655.
28 Gide A. Retouches a mon retour de l’U.R.S.S. – Paris.: Gallimard, 1937. – P. 22.
29 Ten pat. – P. 56.
30 Ten pat. – P. 68.
31 Koestler A. Vidurdienio sutemos (Nulis ir begalybė). – Tubingen, 1948. – P. 179, 180.
32 Calder J. Chronicles of Conscience. – London: University of Pittsburg Press, 1968. – P. 172.
33 Ten pat. – P. 184, 330.
34 Orvelas Dž. Gyvulių ūkis, 1984. – Vilnius: Vyturys, 1991. – P. 106. Toliau cituojama iš šios knygos.
35 Calder J. Chronicles of Conscience. – P. 209.
36 Bock S. Sprechen in Andentungen / Literatur in der DDR. – P. 73.
37 Geschichte der deutschen Literatur von 1945 bis zur Gegenwart. – P. 293.
38 So funktionierte die DDR. – T. 1. – Reinbek: Rewohlt, 1994. – P. 385.
39 Ten pat. – P. 555; Die Literatur in der DDR / Herg. J. Schmitt. – München: Carl Verlag, 1983. – P. 74.
40 Johnson P. A History of the Modern World. – P. 586.
41 Deutsche Literaturgeschichte / H. Förster und P. Riesel. – T. 11. – München. Deutscher Taschenbuchverlag, 1995. – P. 27.
42 Juodoji komunizmo knyga. – P. 570, 508, 538; Antikomunistinis kongresas ir visuomenės tribunolas. – Vilnius, 2000. – P. 85.
43 Mungiu–Pippidi A. Romanian Political Intelectualls before and after Revolution / Intelectualls and Politics in Central Europe. – P. 83.
44 Die Literatur der DDR – P. 46.
45 Venclova T. Aleksander Wat: Life and Art of an Iconoclast. – New Haren, London: the University Press, 1996. – P. 138.
46 So funktionierte die DDR. – P. 556.
47 Mungiu–Pippidi A. Romanian Political Intelectualls before and after Revolution. – P. 83.
48 Geschichte der deutschen Literatur von 1945 bis zur Gegenwart. – P. 305.
49 Venclova A. Ars poetica // Dviešimtojo amžiaus lietuvių poezija. Antologija. – T. 1. Vilnius: Vaga, 1991. – P. 143.
50 Geschichte der deutschen Literatur von 1945 bis zur Gegenwart. – P. 451.
51 Henkenkamp U. Von Utopia nach Afrika // Literatur der DDR. – P. 184.
52 Culic J. The Strategies of Intelectualls Romans under Communist Rule / Intelectualls and Politics in Central Europe. – P. 53–54.
53 Ein Gesprach mit Franke Meyer–Gesau / Literatur in der DDR. – P. 183.
54 Kempy M. Between Tradition and Politics / Intelectualls and Politics in Central Europe. – P. 152.
55 Furet F. Le passé d’une illusion. – P. 523.
56 Bozoki A. Introduction. – P. 5.
57 Berzin I. Intellectually in Slovenia. – P. 113.
58 Geschichte der deutachen Literatur… – P. 895.
59 Prancūzų tyrinėtojo A. Brossato terminas. Brossat A. Un Comunisme insuportable. – P. 16–24.
60 Solzenycen A. Archipelag Gulag. – T. 1. – Moskva: Sovetski pisateli, 1990. – S. 81–83.