literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Naracijos krizė ir kaita

2001 m. Nr. 8-9

1

Šiuolaikinėje poezijoje atgyja naratyvas, dėstantis būties paradoksus ir užbaigiantis eilėraštį dramatišku kirčiu.

Šiuolaikinėje prozoje naratyvas aižėja ir tyžta, prarasdamas veiksmo spyruoklę ir nežinomybės jaudulį – kas bus toliau.

Kuriems galams piešti žodžio fonemomis žmogaus veidą, žaliuojantį medį, upės vingį, jei visa tai daug ryškiau pagauna kino kamera? Žodinis pasakojimas, pasišovęs „pamėgdžioti“ regimus pavidalus, negali pasiekti tokios tikroviškumo pilnatvės. Kino kamera – žymiai galingesnis naratyvo pabūklas negu žodinis tekstas. Todėl nuolat atmuša nuo literatūros ir pasišaukia savo tarnybon gabius literatus (J. Meką, V. V. Landsbergį, M. Ivaškevičių, A. Šlepiką, Z. Čepaitę).

Tradicines pasakojimo formas perėmė detektyviniai romanai, kuriems reikalingas veikiantis personažas, judėjimas įvykių labirinte, užmintos gyvenimo mįslės sprendimas. Tos formos naudojamos autobiografijose ir memuaruose, kur pasakotojas smalsiai dairosi aplinkui ir atidžiai stebi pats save, kur dėstoma ištisinė vieno gyvenimo istorija ir braižomi epochos eskizai, kur įvykis teka per aplinkos realijų klodus, o permainingas žmogaus likimas tampa besirutuliojančia fabula. Gerai parašyta autobiografija mažai beaiškina nuo tradicinio romano, kuris, pasak Th. Woolfe’o, tam tikru laipsniu visada yra autobiografiškas. Eglės Juodvalkės autobiografijoje „Cukraus kalnas“ – diabeto ligos stadijos, žūtbūtiniai siūbavimai tarp gyvenimo ir mirties, besikeičiantys pasaulio miestų vaizdai, tipiškos istorinės aplinkybės (lietuvaitę iš JAV, atvykusią į sovietinę Lietuvą, sekioja trys saugumiečiai), meilė ir santuoka Paryžiuje, laisvo žmogaus savijauta, nepažįstanti depresijos ir baimės, kupina viską nugalinčio optimizmo ir pasitikėjimo pasaulio tvarka (visur ją gina JAV pilietės pasas).

Postmodernistinis menas gręžiasi šalin nuo tradicinio naratyvo, išsilaikiusio detektyvinėje ir dokumentinėje literatūroje. Nebelieka objekto – jis ištirpdomas ritualo judesy (fluksus) ar šviesos efektuose (instaliacijos). Kai objektas išsaugomas, jis eksponuojamas kaip nepakeistos natūros gabalas, o tuo pačiu metu ir kaip išbaigtas meno veikalas (stikliniame konteineryje plūduriuojantis ryklysi).

Dailės kūrinys dėliojamas iš sugraibytų šiukšlyne elektros jungiklių, cigarečių dėžučių, laikraščio skiaučių į banguotą, bet nejudančią erdvę (asambliažas). Teatre fabula išskaidoma į smulkias atlaužas, jos perauga į gana savarankiškų simbolių mišką, virsta ekspresyvaus šokio, išradingos pantomimos figūromis ir semantiškai nepaaiškinamos įtampos gaudesiu (E. Nekrošiaus „Otelas“).

Kodėl šiuolaikinis menas taip purtosi naratyvinio diskurso? Toksai diskursas „pamėgdžioja gamtą“, o menininkas privalo kurti „iš nieko“, pasikliaudamas tik pačių meno formų vidine raida. Dienraščio ir televizijos reportažai mikliai išguldo degančias gyvenimo istorijas su visomis detalėmis, ir menininkas jau nebegali atpasakoti naujienų (novelių), kaip Renesanso laikais.

Tradicinis naratyvas buvo grindžiamas deterministine logika: visi reiškiniai yra tarpusavyje susipynę; vienas reiškinys pagimdo kitą; gyvenimo eiga – nepertraukiama priežasčių ir pasekmių grandinė. Tačiau kvantinė mechanika atmetė priežastingumo principą: atomo dalelytės skilinėja ir juda be jokių ankstyvesnių prielaidų; materija savaime virsta šviesos kvantais; nepastovumo ir neapibrėžtumo momentas glūdi kiekvieno daikto branduolyje.

Fizikos atradimai ir filosofinė jų interpretacija (materija dematerializuojama) smarkiai paveikė XX a. estetinę savimonę, pakirsdama Aristotelio „natūros sekimo nuostatas. Menas neturi nieko bendra su natūra (G. Apollinaire)ii. Meno kūrinys nėra išorinės tikrovės reprodukcija. Spalvos ir žodis atsiskiria nuo daiktų, vaizdas nebepriklauso nuo objekto pavidalo ir jo egzistencijos. Gyvybinę energiją kūriniui tiekia kūrėjo psichikos ritmas, jo „sielos melodija“. Nebėra peizažo ir žmogaus figūros – tik spalvų sūkurys ir geometrinių linijų dinamiškas šokis (abstrakcionizmas). Nebėra individualaus veido – tik garsus riksmas, lūžtantys kontūrai, sprogdinanti įtampa, nereglamentuojama sintaksės ženklais (ekspresionizmas). Nebėra charakterio raidos — tik sapnų ir haliucinacijų proveržiai, išlaisvintos pasąmonės blykčiojimai, prasmių alogika (siurrealizmas).

XX a. modernizmo srovės nuplovė ribą tarp subjekto ir objekto. Nuvertė neutralaus stebėjimo bokštus ir galutinės tiesos piramides. Modernių laikų žmogus išsižadėjo ilgaamžės nuostatos – ieškoti objektyvios tiesos, nes dabartinio pažinimo neįmanoma sutelkti į aiškią sistemą, o tiesa yra sistema (pagal Hegelį)iii. Irstant monolitinėms pažinimo sistemoms, trūkinėja globalinio determinizmo grandinė ir springsta logocentrinis mąstymasiv. Visuomenė vis labiau ima suvokti save atomistiškai, silpnai saistoma bendrų tikslų ir moralinių ryšių, o atskiras žmogus nebejaučia savo gimtosios bendruomenės šaknųv. Šiuolaikinės civilizacijos pasaulyje žmogus praranda kosmogoninę vertę, jo kūnas netenka religinės ir dvasinės reikšmėsvi. Tiesų daugiabalsiškumas ir vertybių reliatyvizmas („Vertė panaši į pripučiamą guminę bobą, kurią dulkina kas tik netingi!“vii) kliudo iškilti hierarchinei prasmių sąrangai, kur diferencijuojasi gėris ir blogis, kur judama į kažkokį sprendimą.

Visa tai nulėmė naratyvo krizę.


2

Lietuvių, kaip ir latvių, prozoje ilgai išsilaikė epinio pasakojimo institucija, kartkartėmis impresionistiškai supoetinama, kartkartėmis pereinanti į vidinio monologo pliūpsnius, bet vis dar porinanti gyvenimo istorijas, kurios yra pirmutinis kiekvieno naratyvo dėmuo. Net psichologinės introspekcijos romanuose, kur refleksija tampa pagrindiniu vyksmo varikliu, gyvenimo įvykiai klostosi į tam tikrą fabulą, o individo likimas įaudžiamas į tautos istorijos pervartas (Juliaus Lindės–Dobilo „Blūdas“, Antano Škėmos „Balta drobulė“, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“, Leonardo Gutausko „Vilko dantų karoliai“). Net naujausiuose romanuose, vaizduojančiuose sovietmetį, išlieka motyvuota įvykių seka ir personažų priklausomybė nuo išorinio pasaulio: suimtą gimnazistą daužo stribas, ir nėra jokios galimybės ištrūkti iš kalėjimo (Eugenijaus Ignatavičiaus „Marso pilnatis“); valstietis verda stribams alų, bandydamas išsipirkti nuo išvežimo, ir įsiutę miškiniai jį nušauna (Algimanto Zurbos „Savūnė“).

Pastarųjų metų lietuvių proza, vaizduojanti dabartį, stabdo ir net visai išjungia deterministinį pasakojimo mechanizmą, pagrįstą individo, socialinės aplinkos ir istorinio laiko sąveika. Išlaisvintas žmogus plėšia nuo savęs priklausomybės ryšius: tiek metų negalėjau garsiai sakyti to, ką galvoju, negalėjau gyventi taip, kaip patinka, negalėjau niekur pajudėti be visagalės partijos leidimo. Jis teigia savo laisvę, kuri niekam neįsipareigoja ir už nieką neatsako, kuri nelenda į jokios ideologijos rėmus. Išlaisvintas žmogus išvysta savyje tūkstančius „aš“, kurie nenori paklusti represinėms aplinkos normoms ir jo paties valiai. Ta džiūgaujanti išsilaisvinimo energija užlieja pasakojimą, nereikalaudama nei priežastinio motyvavimo, nei psichologinės individualizacijos.

Palaimintas vidinės laisvės būsenas Jolita Skablauskaitė perkelia į svajotojų, atsiskyrėlių, deivių, raganų, vilkolakių figūras, kurioms negalioja kasdienybės įstatymai. Apysakų ir apsakymų knygoje „Trečiasis tūkstantmetis“ antgamtiniai reiškiniai užgožia ir paneigia „pilką realybę“: deivės sklando ore ir vaikšto bangomis „tarytum neregėti vandens vabzdžiai“, laumė sėdasi į voratinklį ir pakyla į dangų, mirusi moteris grįžta iš kapo į savo namus, iš jūros išlipa pramoto, „paveldėjusi iš dinozaurų eros“ sparnus ir uodegą. Nėra jokių ribų keisčiausioms metamorfozėms, kaip ir E. T. A. Hoffmanno pasakose, – viliojantis chimerų juokas, miškų karaliaus pokalbiai su mirusios žmonos siela, jungtuvių dieną vyras virsta akmeniu, ramunių lauke guli balta būtybė, skleidžianti „neišpasakytai stiprią saulės energiją“.

J. Skablauskaitės apysakų ir apsakymų personažai iškelti iš istorinio laiko ir kolektyvinio žmonių buvimo. Jie neturi praeities, o tik šią dabarties akimirką, kuri prateka nekeisdama jų esmės. „Pasaulis keitėsi, bet ne Flavija…“viii Dailininkas gyvena šimtametėje protėvių pilyje, „atsiskyręs nuo pasaulio, it vienuolis“, laukdamas, kada atskris iš „savo tūkstantmetės glūdumos“ jo pramotė demone ir pervers jį įstabaus kūrybiškumo galia. Tie žmonės laimingi savo eskapizmo vienatvėje – jų nepurto konfliktai su aplinka ir savimi. Jų vidinė laisvė pražysta svajonėje ir sapne – čia išsipildo tai, kas neįmanoma realybėje („Atrodė – visos bažnyčios lekia į dangų“ix). Grožis yra vienintelė ir tikroji laisvės teritorija, todėl grožio išgyvenimas yra svarbiausias pasakojimo momentas, dominuojantis virš visų įvykių ir išgyvenimų. Personažai – bekūnės projekcijos – kyla į poetiškumo kulminacijas kaip į galutinį būties išsipildymą; „Rytoj jau vasara blyksės užuolaidos klostėse. Bus gera miegoti dviese ant vėjo suneštų žiedlapių“; „Kanidijos veidas mėnesienoje buvo baltas lyg chrizantemos žiedas“x. Pasigrožėjimo santykis, forsuotas iki egzaltacijos, uždaro veiksmą estetizuoto gamtovaizdžio, prašmatnių palyginimų ir rafinuotų metaforų narveliuose, kurie įgauna puošnaus literatūriškumo atspalvį, bet lieka pernelyg statiški.

Absoliučios laisvės troškimai, sudėti į ekstravagantiškos fantazijos ir mitologijos personažus, nepaverčia jų ugniniais veiksmo kamuoliais. Šie personažai negauna antgamtiškos galios keisti pasaulio tvarką ir nepramuša būties statikos, o žmogaus likimas, nustumtas pašalin, lieka tik pasyvi tos statikos dalelė (Ramūno Kasparavičiaus romanas „Lietuvių Laimos teismas“).

Naujosios prozos personažai egzistuoja tik savo individualiame laike, kuris nėra lokalizuotas nei tiksliau apibrėžtoje istorinėje epochoje, nei konkrečioje aplinkoje. Nijolės Kepenienės romane „Vienatvė dviese“ dvi aštuoniasdešimtmetės senutės prisimena savo mylėtus vyrus, ir meilės „klampus saldumas“ atstoja visą pasaulį („Baigiasi meilė, baigsis ir gyvenimas“xi). Meilės istorijos –vienintelės tikros gyvenimo istorijos – neturi chronologijos, jos išbunda „sukriošusios senatvės“ atmintyje deginančiomis akimirkomis, konfliktuoja ir maišosi, pulsuodamos emocine energija, kuri vienintelė liudija – tu dar gyveni. Meilė supina žmonių santykius į kurtinančio „kūnų džiaugsmo“ ir psichologinių priešpriešų kamuolį. Tas kamuolys palengva vyniojasi, riedėdamas pirmyn ir atgal per pagrindinės herojės ir pasakotojo sąmonę, kibirkščiuojančią meilės ilgesiu ir skeptiška ironija, mirties nuojauta („aš prarijau mirtį“) ir „amžino moteriškumo“ gyvastingumu (išeidama gatvėn pasidažyk lūpas). Susidaro besikaitaliojanti vidinės raidos įtampa, pagrįsta priešpriešinių dialogų daugiabalsiškumu ir net masinių scenų mirguliuojančiu šurmuliu. Toji įtampa pakankamai stipri, ir romanistė nebeieško išorinėje aplinkoje ją motyvuojančių priežasčių. Savimonės siūbavimai nenusileidžia j kasdienybę, į socialines ir politines realijas, kad išgriebtų vaizdui kokią nors konkrečią smulkmeną ir suteiktų pasakojimui vizuališkumo. Romanistei visų pirma rūpi individualios laiko kulminacijos, jų absoliuti laisvė ir grožis. „Yra tokia diena, ne, gal tik valanda, o gal ir visai sekundėlė, kai visi visi, net saulė, medžių lapai, langai, kaminai ir net žmonės į tave žiūri“xii.

Naujosios prozos žmogus, nepriklausomybės metų augintinis, nebesijaučia uždarytas ir įkalintas savo aplinkos aptvare, kaip tradicinio naratyvo herojai. Individo konfliktas su savo aplinka jau netampa centrine veiksmo ašimi. Kolektyviniai bendruomenės ryšiai ir privalomos socialinio elgesio normos mirtinai nebesmaugia šiuolaikinės prozos personažo. Nebeliko stabilios buities – pakitimų konvejeris purto kiekvieną gyvenimą ir neša tolyn. Žmogus išsinėrė iš nusistovėjusių socialinių struktūrų į neapibrėžtą ir nežinomą erdvę, kuri vienuose romanuose nukeliama į išsvajotą Paryžių, Amsterdamą, Budapeštą, o kituose – į kosmoso platybes.

Mariaus Ivaškevičiaus romano „Istorija nuo debesies“ pasakotojas pakyla virš sumautos kasdienybės determinantų įsikibęs į baltą debesėlį, plaukiantį virš Lietuvos. Ryšys su debesimi motyvuoja pasakojimo eigą ir dialoginį bendravimą, būtiną poliarizuotai romano struktūrai. „Kai neatspėtas debesis ir dabar nuolat kabo man virš galvos ir nuolat žiojasi kažką sakyti, užbėgu jam už akių“xiii. Išsilaisvinusios būtybės tapatybė su debesimi duoda pagrindą panoraminėms Lietuvos istorijos apžvalgoms (juos pasitiko tušti septyniolikto amžiaus laukai“), susitikimams su buvusiomis gentimis (pokalbis su Mažvydu), poetinių metaforų ir simbolių skrydžiams („Karts nuo karto debesėlis bumbsėjo į žemę: bum, bum ir bum. Taip keitėsi metai. Stipresnis smūgis į purvą reiškė šimtmečio kaitą“xiv). Tačiau ir debesų materija negali suteikti veikiančioms figūroms pastovesnių kontūrų, regėjimo, klausos ir lytėjimo pojūčių, žmogiškos patirties tikrumo. Jos lieka bekūnės ir ištirpsta belaikėje erdvėje kartu su „baltasparniais debesėliais“, nešančiais autoriaus apmąstymus, vizįjas ir sapnus („sapnas dabar yra mūsų debesies dalis“). Kur link keliauja tie balti debesys – išsilaisvinimo simboliai – nežinia, nes jie neturi nei krypties, nei tikslo. Kelionė beribėje erdvėje ir beribiame laike – romano fabula, reprezentuojanti realybės beribiškumą.

Naujosios prozos žmogus daug šneka, fantazuoja, keliauja praeitin „atsiminimų lieptais“, bet nedrįsta susitelkti konkrečiam veiksmui. Ar taip darysi, ar kitaip – niekas nepasikeis. Tu negali sustabdyti nei bankų griūties, nei bedarbystės, nei smurto (kasdien randama po 5–7 lavonus). Tad belieka pasitraukti į nuošalę ir iš tolo viską stebėti nutarus: manęs tai neliečia. „Jis atsisakė suprasti dabartinį Lietuvos pasaulį. Tiesiog nerado jame sau vietos“xv, – rašo Ričardas Gavelis apie vieną savo romano herojų. Užgeso marksistinė neišvengiamo progreso formulė, brėžusi istorijos proceso kryptį ir privaloma tvarka variusi minias į nubrėžtą tikslą. Istorijos vyksmas nebeturi aiškios perspektyvos, o skęsta atsitiktinumų painiavoje, todėl nebegali būti ir kategoriškų apsisprendimų stoti kairėn arba dešinėn ar iš viso ką nors veikti. „Kadangi viskas pasidarė problemiška, tai viskas kažkaip ir nesvarbu“xvi. Žmogus darosi pats sau nebesvarbus, abejingas savo paties poelgiams, jo aš nebeturi stabilaus branduolio, jo tekanti savimonė – uždegančių siekinių. Beveiksmiškumas paralyžiuoja fabulos judesius. Postmodernistinėje prozoje įsigali „pasyvus, bejausmis antihorojus“xvii.

Renatos Šerelytės novelių knygoje „Balandų rytas“ jauno mergina skundžiasi: „Kaip bjauru, kai niekas nevyksta“xviii. Laukia atlaidų miestelyje – gal kas pasikeis, bet po švenčių dar „liūdniau ir liūdniau…“ Apsnigtame kaime nesigirdi nei gaidžių giedojimo, nei Šunų lojimo. Laikas sustingęs. Mergaitė niekam nereikalinga. Nesijaučia susieta su kitais žmonėmis plonyčiais santykių siūlais, kurie verstų vienaip ar kitaip elgtis. Tėvas geria penkta diena, pasiėmęs pinigus už pieną. Aplink spengianti tuštuma. „Nėra su kuo nei pasikalbėti, nei pasidulkinti“xix. Pastato ant stalo tuščią puodelį ir ilgai žiūri „į jį kaip į nereikalingą, nežinia kam sutvertą daiktą“. Kambaryje yra kažkas svetima – „tai aš pati“xx, romano pasakotoja ir veikėja. Net susitikimas su skeltanagiu šėtonu siautėjančioje kavinėje neišmuša romano herojės iš sustingimo ir susvetimėjimo savo pačios atžvilgiu. Ji neturi kuo rūpintis ir ko siekti. Ji nekuria savo biografijos – „vienatvė turbūt yra nematoma žvaigždė man ant kaktos“xxi.

Išblėsus veikimo valiai ir vitalinei energijai (personažo mirtis pasak teoretikų), pasakojimas trupa į aforizmų kaskadas, poetines miniatiūras, iškalbingas retorikos strofas. Jei nepasiekiamas visuminis pažinimas („visuma yra tik iliuzija“xxii), tai neįmanoma ir centrinė magistralė, kuria vyktų ktyptingas judėjimas. Indeterminizmas nukerpa reiškinių tarpusavio sąsajas, ir jie mozaikiškai išsidėsto vienas greta kito (kaip „Panoramos“ žiniose), nebejausdami traukos į vieną spinduliuojantį centrą. Naratyvinis diskursas nebesiruošia su gerti iki dugno dabarties gyvenimo būdo realijų, elgsenos manierų, atsinaujinančio žodyno, kaip kitados, tad darosi gana sterilus. Šiuolaikinės eseistikos mąstymas (Sigito Gedos „Tolesnieji 2000 gyvavaizdžiai“) kartais plačiau užgriebia dabarties spalvų, disonansų ir absurdų spektrą, dramatiškiau atveria praeities šaknis sujauktuose žmonių protuose negu postmodernistiniai romanai, niekinantys informaciją ir intrigą („Aš nemoku kalbėti intriguojamai“xxiii).

3

Naratyvas keičiasi, bet nemiršta. Neišsenkantis yra žmogaus noras išsipasakoti – kad tik būtų kam klausyti. Rašytinė pasakojimo tradicija Europoje gyvuoja jau 5000 metųxxiv.

Nuo pat XX a. pradžios naratyvas nuolat ardo pats save, kad taptų kitoks. Kas dešimtmetis keičiasi pasakojimo strategijos, perimdamos naujus mąstymo ir kalbėjimo būdusxxv. Visažinį pasakotoją išstumia klausinėjantis žmogus, nežinantis aiškaus atsakymo. Jis imasi pasakoti tai, ko neįmanoma papasakoti (būties iracionalumas, sąmonės sąmyšis, dieviškumo ilgesys). Moderniam naratyvtu labiau rūpi, kas vyksta žmoguje, o ne tai, kas jam nutinka. Išbaigtą gyvenimo istoriją skaido skrodžianti refleksija, ieškanti esmės. Jai rūpi įžvelgti ne tai, kas akivaizdu, o kas paslėpta. Todėl gyvenimo istorija – ne tiek sekama, kiek analizuojama – virsta intelektualia istorija. Pasakojime kryžiuojasi kelios matymo perspektyvos, skirtingos logikos, viena kitai prieštaraujančios fabulos. Modernus pasakojimas – tai fuga su atsikartojančiais leitmotyvais (A. Gide), dramos ir lyrikos junginys (Th. Mannas), keli kompiuterio failai, dirbantys tuo pat metu (U. Eco). Dezintegruotame romane maišosi mitas ir istorinė kronika, parabolė ir dokumentinis reportažas, folklorizuotas sakytinis pasakojimas ir rafinuotas barokinis manieringumas. Pakilęs iš nusistovėjusių taisyklių lizdo, šiuolaikinis romanas nebeturi stabilių formų.

Tačiau ir modernių laikų naratyve nepranyksta mimetinės kalbos tipas, kur žodis naudojamas kaip objektą žymintis ženklas, kur iš žodžių lipdomi įvykiai ir personažai, kad susidarytų gyvenimo tėkmės ir pasaulio vientisumo iliuzija. Žmogus tik imituoja Dievo sukurtąjį pasaulį, o įsivaizduoja esąs jo architektas ir įžūliai stojasi į patį centrą, pajungdamas realybę savo troškimams ir valiai. Mimetinė kalba ne tik atspindi, aprašo, konstatuoja, bet ir pasiduoda kuriančios asmenybės idėjoms ir vaizdiniams, jo dvasios transformuojančiai galiai. Stipraus kūrėjo naratyvas būna maksimaliai daiktiškas ir maksimaliai subjektyvusxxvi.

Kuo įvairesnis naracijos tipų arsenalas, tuo turtingesnė literatūra. Kadangi pasakojimo žanrai nebeturi tvirtų struktūrų ir gana lengvai transformuojasi (novelių romanas, romanas–disputas. romanas–filosofijos istorija, apysaka–dienoraštis, miniatiūra, monologas, eilėraštis proza), tad vertėtų atidžiau įsižiūrėti į paties pasakojimo stilistinę sandarą, vaizdų, tonų ir pustonių, intonacijų ir ritmų amplitudę, kuri lemia naracijos formų meninį sugestyvumą.

Realistinė pasakojimo maniera, atplyšusi nuo ją maitinusios agrarinės sanklodos („Su visais aš buvau giminystėj – su augalais, gyvuliais ir medžiais“xxvii), nebesugraibo dabartinio miesto aplinkoje tiršto ir sunkaus detalių klodo. Jo potėpis – skystas ir išvėsęs. Ji atrėžia iš visumos vieną tikrovės gabalą ir analitiškai preparuoja jo socialinius santykius, konfliktus, moralines aklavietes. Didelius veikėjų būrius gena vingiuotomis fabulos trasomis į galutinę išeitį – vedybas, išsiskyrimą, mirtį.

Gasparo Aleksos romane „Adomo broliai ir seserys“ dalykiškai aprašomos kepenų, žarnų, kojų sąnarių operacijos, ligoninės intrigos, chirurgo karjera, stojimas į komunistų partiją („pardaviau save“), seksualiniai aktai, mylėtos moters savižudybė. Daug realių gyvenimo istorijų (prasigėręs chirurgas – saugumo informatorius; cinkuotame karste iš Afganistano pargrįžęs mokyklos draugas) teka greta, nesudrumsdamos pagrindinio herojaus susitaikėliškos ramybės ( „Žmogus negali pakeisti gyvenimo dėsnių“xxviii) ir neįsiliedamos į charakterio vidinį tapsmą, kaip klasikiniame romane.

Bėgli aprašinėjimo stilistika gesina net sudėtingų fabulų psichologinę įtampą. Po nepavykusios operacijos gydytojas tampa alkoholiku, parsigabena į namus sužalotą per operaciją moterį, kuri įsimyli kitą vyrą, bevadovaudama saviveiklos orkestrui (Kęstučio Arlausko „Dūris tarp slankstelių“). Pasamdytas privatus seklys, pergulėdamas tai su viena, tai su kita moterimi, aiškinasi jaunos nėščios chirurgės žūties paslaptį; ją išstūmė iš balkono draugė, kad pasisavintų jos parašyto romano rankraštį (Birutės Velyvytės „Paskutinis vakaras su Monika“). Vienur įvykių eigą diktuoja autoriaus valia, o ne personažų jausmų ir siekimų akstinai. Kitur prasikiša moralizacijos nuostata; penkiasdešimtmetis homoseksualistas, postringavęs apie „aukšto intelekto“ erdves, pasirodo esąs žiaurus egoistas, ieškantis geležinkelio stotyje naivių berniukų („aš savo malonumui žlugdau naivius ir kvailus“xxix), desperatiškai besiblaškąs, kai jo kūną ima graužti AIDS (Jonės Balčiūnaitės „Salvinijaus Nanio virusas“). Homoseksualisto mirtis palydima nuosprendžiu – štai kuo virto lengvapėdiškas „noras gyventi tiktai sau“. Moralinio demaskavimo patosas, gana būdingas realistinei manierai, iškart įstato personažą į nužmogėjimo situaciją, nepalikdamas jam jokios vystymosi trajektorijos.

Paprastas, aiškus, lengvas sakinys, nestabdomas individualizuotų dialogų, greitai bėga, fiksuodamas lietuvaitės gyvenimo Prancūzijoje įspūdžius (Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“). Elementari fabula – studijos Ruanos universitete, meilė dėstytojui – aprėpia Prancūzijos miestų ir miestelių, viešbučių ir kavinių, papročių ir gyvenimo būdo aprašymus. Reportažinę išorinių vaizdų slinktį pertraukia ir dinamizuoja jaunos merginos erotika: mylimojo laukimas, „iki šiol nepažinta kūnų kalba“, neįprastas lietuvaitei gyvenimas trise; vyras, žmona ir ji, meilužė. Autorė gana sklandžiai subalansuoja informacinį tekstą su emocine intriga, nudėvėtą, banalią frazeologiją („Jųdviejų meilės aukuras galėjo įsiliepsnoti tik per šios moters lavoną“xxx) su naivaus mergaitiško atvirumo intonacijomis, įsižiūrėjusi į standartinį prancūzų romaną, skirtą lengvam pasiskaitymui.

Laikraštinių reportažų greitakalbė užlieja ir nutildo tradicinį realistinei manieros daugiabalsiškumą. Ji nebeturi nei tankaus detalių audinio, nei intelektinės įtampos, trykštančios iš egzistencinių apsisprendimų, nei pojūtinės pagavos spontaniškumo. Todėl ilgai ir smulkiai dėstomos (per 200–300 puslapių) gyvenimo istorijos lieka perdėm referatyvios, sustingusios, be pulsuojančio vidinio intensyvumo.

Realistinis pasakojimo būdas atsigauna, sugrąžintas į kaimo aplinkos daiktavardyną, aštriabalsius dialogus, šmaikštų humorą, pirmykštės pasaulio tvarkos vaizdinius („Ateis laikas, Dievas užpūs mane kaip žvakę“xxxi) ir palenktas dviplanei alegorijos ar parabolės kompozicijai, kuri brėžia metafizinių ir ontologinių prasmių linijas kaimo gamtos ir kasdienybės vaizdiniuose (Kazio Sąjos „Stulpininkas“). Realistinę manierą atgaivina ironija, vartanti miestiškos buities realijas dingusio laiko dugne, žaismingai supinanti žydiškos ir lietuviškos galvosenos stereotipus, skaudžiai besišaipanti iš trapaus žmonių ir tautų likimo istorijos pervartose, kur „Laikinoji sostinė“ – romano įvykių centras – jau nurašytas į pakelės griovį“ (Marko Zingerio „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“).

Realistiniam pasakojimo tipui, vis labiau senkančiam, demonstratyviai oponuoja postmodernizmo stilistinės tendencijos, kurias taip pat džiovina mažakraujystė.

Pasakojimas konstruojamas kaip vizija, besiskleidžianti beribėje erdvėje neapibrėžtu laiku, adresuota elitinei salono moterėlių draugijai. Prašmatnus J. Skablauskaitės fantazavimas, žaidžiantis gotikos siaubais ir košmarais (raganų puotos, moterys gimdo kaukus). Estetizuojantis poetiškumas paslapties fone. Gamta – vienintelis vyksmo laikas ir poetizacijos objektas. Išraiškingi tropai ir palyginimai, iškabinti kaip paveikslai ant sienos. „Paraudę švelnūs vakaro debesys nejudėdami kabojo virš parko. Seni namai lyg laivai jau grimzdo į debesis“xxxii. Rafinuota moteriškos erotikos potekstė nukelta į prabangos ir egzotikos sritį (pilis, sidabriniai indai), kaip ir prieškarinėse Nelės Mazalaitės novelėse. Pakilių tonacijų gama, nenusileidžianti į žemesnį registrą ir vienodėjanti („Paskui moteris pasislėpė tamsoje, lyg lelijos Žiedas glūdėjo juodoje savo nišoje“xxxiii).

Pasakojimas pereina į gražų retorinį kalbėjimą, kurį valdo pakartojimų figūros, sakmių ir pasakų stilizuotos intonacijos, turtingas leksikos srautas, poetinė improvizacija, energingi ritmikos kirčiai, suglaudžiantys tekstą į eiliuotą fragmentą („Nebus to laiko. Tik namo į debesį didelį baltą. Namo tik namo. Nooo“xxxiv). Šliaužiančių debesų dialogai, talentingai M. Ivaškevičiaus sumanyti, bet nieko nepasakantys, kaip ir kaimo lotynės („– skylę tikriausiai paliksim. / – Skylę palikt – negerai. / – Skylę palikt geriausia“xxxv). Vienintelė romano intriga – pats romano rašymas: autorius sąmojingai pardavinėja būsimųjų personažų pavardes ir likimus įvairaus tipo garbėtroškoms, nuolat komentuoja pačią rašymo eigą, kurioje jis uždarytas kaip solipsizmo rate. Romanas koketiškai demonstruoja savo žaidybinę prigimtį, tik pats žaidimas čia gana anemiškas ir suveltas.

Pasakojimas plėtojamas kaip skirtingų stilistinių krypčių ginčas ir disonansiškas derinys („man greitai viskas pabosta ir trokštu vis rafinuotesnių laidimų“xxxvi, – sako R. Šerelytė). Meilės ir gamtos apoteozė – „amžino moteriškumo“ paveldas – šaukiasi poetinių vaizdų, emocingų intonacijų, pasaulio grožio ir harmonijos metaforų. „Sekmadieniai vėsūs ir gilūs tartum trumpam atsiveriantys šuliniai, iš kurių dugno nemirksėdamos žvelgia Dievo akys“xxxvii. Tą poetinę tapatybę su daiktais ir su savimi („…esu rūko dalis, vandens lašas, nuskinto ir gaujoj sutrinto pumpuro drėgmė“xxxviii) drasko brutali miesto kasdienybė, nepalikdama nostalgijos gaidų net gimtojo kaimo atsiminimuose („tolio gabalu užkištas langas“). Poetinio grožio atodūsius nutraukia natūralistinio vaizdo ataka (utėlėtos mergaitės išvietėje, dvokiantis dvėselienų kapinynas), legalizuota filmuose ir laikraščiuose žemoji leksika („O kai liepiu nusišikt dilgėlyne, purkštauja“xxxix). Vidinė autorės disharmonija įteisina skirtingų vaizdų ir intonacijų grumtį, poetinių haliucinacijų ir natūralistinio aprašymo, stilizuoto dienoraščio ir socrealizmo parodijų, absurdo prozos ir eilėraščių, ironiškų literatūros mokslo fragmentų ir iškilmingų epilogų maišatį, kuri neturi hierarchinės sąrangos (postmodernizmo estetinė norma). Literatūrinių citatų gausa („varnas tupi ant spintos ir krankia „Nevermore!“; „Pano akys ne tamsios, jos – žalios kaip vasarojus“xl), įmantrus pokalbis su mirusio poeto vėle suteikia pasakojimui puošnų „antrinės tikrovės“ antstatą, bet nejudėjimo impulsą.

Pasakojimas klostosi iš perpasakojimų, legendų ir mitų stilizacijos, nusistovėjusių kalbos būdų autoironiškos žaismės. „… Rašyk rašyk viską, ką matai, jauti, girdi“xli, – ragina pats save R. Kasparavičius, – tai bus „Kvazirealybė“, trupanti gabalais (vaikų seksas, Vytauto kardas ir žirgas, iš Sibiro grįžusių žemaičių darbštumas). Tas fabulų nuotrupas ir okupacijos metų apžvalginius škicus sulydo pasakotojo tonas, išmoningai vinguriuojantis Vilniaus krašto istorinių realijų ir sumišusių kalbų plotais, perėmęs ištiktukais, makaronizmais, metaforizuotomia nešvankybėmis atmieštą sakytinės kalbos šoklumą. Lietuvos istorinė atmintis, smarkiai decentralizuota, rašytinės kultūros tradicija ir folkloras tampa spalvingos bei kvapnios stilistikos formantais. Retorinių kreipinių į skaitytoją gestai, imituojantys senoviškų knygų pratarmes, neišgaišina vaizdų juslinio kūniškumo. Ši stilistika, pakankamai sutelkta ir energinga, blėsta imdama iliustruoti bei komentuoti mitologines schemas („Lietuvių Laimos teismas“).

Pasakojimas grindžiamas dramatizuota idėjų sklaida: priešingos pasaulėžiūrų sistemos ir istorinės raidos sampratos grumiasi globaliniame konflikte. Ar žmonija išsipjaus karų ir revoliucijų chaose, ar išgirs Kosminio Proto balsą ir paklus „Dievo planui“?xlii Žūtbūtinė idėjų konfrontacija lemia Sauliaus Spurgos romano „Pasaulio vidurys“ vyksmą, silpnai tesukabintą su individualizuotos psichikos procesu, bet kupiną egzistencinių meditacijų, konfliktiškų apsisprendimų, mentalinių jutimų jėgos. Žodis juda tiesiai ir aiškiai idėjos link, neįsiveldamas į literatūriškumo zigzagus. Supriešinamos šaržiškai apibendrintos socializmo ir kapitalizmo, materializmo ir dvasingumo projekcijos, kurios grėsmingai daužosi viena į kitą, kol galų gale Monstras su visomis agentų ir informatorių tarnybomis „suklupo ant Tiesos grūdo“, o pasakotojui atsivėrė akys: „Pajutau begalinį norą kreiptis į Kažką, esantį viršuje, į didžiausią, visaapimančių Galybę, troškau prieš Jį suklupti…“xliii Realybė transformuojama į groteskines alegorijas („Didysis vairininkas buvo visų mokslų pradininkas“xliv), kaip ir G. Onwello „1984–ieji“. Tik tos alegorijos pranašiškai nebesiginčija ir nesigrumia, o tik uždaro sąskaitas su pasibaigusia komunistinio totalitarizmo epocha. Todėl debiutuojančio romanisto intelektualų substancionalumą, visai neįprastą Šiuolaikinėje lietuvių prozoje, gerokai prislegia jau atvėsusios informacijos krūviai.

 

 

Šiuolaikiniam naratyvui rūpi virsmas iš realybės į antirealybę, kuri nesiduoda išmatuojama racionalios logikos sprindžiais. „Sapnas su realybe keitėsi vietomis, kontūrai dilo, sapno prasmė perėjo realybei, realybės logika – sapnui, ir šaltos žvaigždės spindėjo virš jų, vienodos ir nekintamos“i, – rašė R. Šerelytė. Pasakojimas netenka kryptingos eigos, išbaigtų formų, daiktiškos vaizdų plastikos ir kalbos stangrumo. Gimsta naujos stiliaus formacijos reikšti judantiems stebėjimo rakursams ir fragmentizuotai žmogaus savimonei, išsinėrusiai iš bendruomenės ryšių.

Dekonstrukcija ardo tradicinį monumentalumą, diegia mozaikines ir koliažines struktūras, bet neišgairina pačios pasakojimo stichijos (kokia ji valiūkiškai krykštaujanti ir plepi Jurgio Kunčino „Menestreliai maksi paltais“ ir dramatiškai ekspresyvi archajinėmis agrarinio pasaulėvaizdžio lytimis R. Granausko „Gyvulėlių dainavime“!). Geruose Vakarų romanuose moderni dekonstrukcija neišsižada nei istorinio laiko ir aplinkos kolorito, nei nacionalinės kultūrinės tradicijos „kaip provincializmo“, nei įtemptos veiksmo stygos (T. Lingren „Kamanių medis“, A. Burgess „Prisukamas apelsinas“, R. Bach „Tiltas per amžinybę“, U. Eco „Fuko švytuoklė“). Pasakojimas yra nesibaigiantis procesas, besireiškiantis kintančiais mąstymo būdais, nepripažįstantis amžinų dėsnių, tebesiekiantis būti įdomus ir sugestyvus.

 


i Lucie–Smith E. Meno kryptys nuo 1945–ųjų. – V.: R. Paknys, 1998. – P. 201.
ii Décaudin M. Le crise des valeurs simbolistes: vingt ans de poésie francaise 1895–1928. Toulouse, 1960. – P. 263.
iii Paramanov V. Konec stilia. – Santk–Peterburg: Agraf, 1999. – S. 113.
iv Kryzys czy przelom. – Krakow, 1994. – S. 128.
v Taylor Ch. Autentiškumo etika. – V: Aidai, 1996. – P. 114, 71.
vi Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. – V.: Mintis, 1997. – P. 125.
vii Šerelytė R. Ledynmečio žvaigždės. – V.: Tyto alba, 1999. – P. 182.
viii Skablauskaitė J. Trečiasis tūkstantmetis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. – P. 197.
ix Ten pat. – P. 50.
x Ten pat. – P. 49, 166.
xi Kepenienė N. Vienatvė dviese – V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. – P. 94.
xii Ten pat. – p. 112.
xiii Ivaškevičius M. Istorija nuo debesies. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – P. 7.
xiv Ten pat. – P. 132.
xv Gavelis R. Taikos balandis. – V: Alma littera. 1995, – P. 118.
xvi Sloterdijn P. Ciniško proto kritika. – V.: Alma littera, 1999, – P. 16.
xvii Sontag S. Illness as Metaphor. – London, 1978. – P. 46.
xviii Šerelytė R. Balandų rytas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. – P. 34.
xix Ten pat. – P. 107.
xx Šerelytė R. Ledynmečio žvaigždės. – P. 132.
xxi Ten pat. – P. 129.
xxii Kryzys czy przolom. – S. 94.
xxiii Šerelytė R. Ledynmečio žvaigždės. – P. 178.
xxiv Scholes R., Kellog R. The Nature of Narration. – N. Y–, 1966. – P. 10.
xxv Padulla W. La narativa italiana contemporánea 1940/1990. –Tascabili Economici Newton, 1996. – P. 66.
xxvi Ten pat. – P. 49.
xxvii Radzevičius B. Iš užrašų knygelių // Metai. – 2000 – Nr. 12. – P. 110.
xxviii Aleksa G. Adomo broliai ir seserys. – V.: Vaga, 2001. – P. 189.
xxix Balčiūnaitė J. Salvinijaus Nanio virusas. – V.: Vaga, 2001. – P. 175.
xxx Pukelytė I. Prancūziškas romanas. – V. Tyto alba, 2000. – P. 119.
xxxi Saja K. Stulpininkas V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 180.
xxxii Skablauskaitė J. Trečiasis tūkstantmetis. – P. 48.
xxxiii Ten pat. – P. 111.
xxxiv Ivaškevičius M. Istorija nuo debesies. – P. 48.
xxxv Ten pat. – P. 211.
xxxvi Šerelytė R. Ledynmečio žvaigždės. – P. 198.
xxxvii Ten pat. – P. 118.
xxxviii Ten pat. – P. 13.
xxxix Ten pat. – P. 66.
xl Ten pat. – P. 108, 60.
xli Kasparavičius R. Keturių sesučių darželis. Lietuvių Laimos teismas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. – P. 72.
xlii Spurga S. Pasaulio vidurys. – V.: Vaga, 2000. – P. 448.
xliii Ten pat. – P. 434.
xliv Ten pat. – P. 208.
xlv Šerelytė R. Ledynmečio žvaigždės. – P. 192.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Leonas Gudaitis. Apie vargą išlikti ir išeiti (Vytauto Kubiliaus antinomijos)

2009 m. Nr. 12 / Tą atmintiną pirmadienio rytmetį, pasilenkęs prie mano darbo stalo sekretoriate, iš „Tiesos“ inkorporuotas naujas laikraščio vadovas ėmė keistai kvosti…

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis