Vytautas Kubilius. Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija
2000 m. Nr. 7
1
Modernizmo ir postmodernizmo literatūroje autoriaus asmenybė slepiama, užšifruota, dangstoma senų ir naujų stilistinių manierų kaukėmis. Kuo dažniau keičiasi tos kaukės, tuo labiau efemeriškas autoriaus aš, tuo labiau šitokia kūryba atitinka pasaulio kintamumo šuolius ir materijos išspinduliavimo dėsnius. Modernus menas „nustojęs būti išpažintimi“1, – tvirtina amerikiečių kritikė S. Sontag. Meno kūrinys – daugialypė skirtingų perspektyvų, besikeičiančių regėjimo taškų, priešingų balsų sandara, kuri nebeieško savo motyvacijos vieninteliame centre – aš. Meno kūrinys tarsi atima iš savo kūrėjo jo suverenumą, transformuodamas jo dvasinę energiją į savo uždaras lytis, į savo hermetinę kalbą.
Modernaus meno kūrėjui anksčiau ar vėliau iškyla jo paties identiškumo problema – kas gi aš esu begalinių transformacijų tėkmėje? Kur mano būties branduolys ir jos ribos reliatyvistiniame visokių tiesų teisingume ir daugiaveidės stilistikos kontrapunktuose?
Tada modernus autorius imasi rašyti dienoraštį – kelionės į save užrašus. Tarytum Renesanso laikų piligrimas – kelionės į Jeruzalę užrašus. Dienoraštis darosi populiari autobiografinio naratyvo forma, kuri smelkiasi į laikraščius kaip praėjusios dienos beletrizuotas komentaras, išauga Į atskirus didelius tomus – asmenybės tapsmo istoriją. Tai netikėtas išbandymas toms kultūroms, kurios neturi ryškesnės individualaus apsinuoginimo tradicijos, o menininkas yra iškeltas į gyvenimo mokytojo pozicijas ir figūruoja kaip sakralinis Idealumo dydis.
Dienoraštis – žmogaus savistabos veidrodis: čia tu žvelgi pats į save, kalbiesi pats su savimi – ir negali meluoti pats sau. Čia tavęs niekas nemato („Labiausiai man norisi, kad nepamirščiau. Jog rašau tik sau pačiam“2), ir tu gali būti toks, koks esi. Čia tu atlieki išpažintį pats sau; koks buvai šiandien, ką padarei ar pagalvojai, kuo esi nepatenkintas. „Nuolatos tikrinti savo sąmonę“3 – dienoraščio paskirtis Tai kontrolės punktas, kur reikia nuogai išsirengti, kur privalai žodžiu kaip skalpeliu raižyti savo protą ir Jausmus, išversti į viršų savo paties bjaurastį. Dienoraštis labiausiai artimas antikos laikų filosofijos priesakui: „Pažink pats save“ ir katalikybės įdiegtai moralinės introspekcijos – išpažinties tradicijai. „Aš atlieku sąžinės egzaminą“4, – įrašo C. Mauriacas.
Dienoraštyje kalba tampantis žmogus, ieškantis savęs – nuolat kintančios ir ligi galo nepažintos esmės. „Jei sielos esama, klaida butų manyti, kad ji mums duota jau sukurta. Ji kuria save visą gyvenimą“5, – sakė A. Camus. „Aš nesu, aš tampu“6, – rašė A. Gide’as savo dienoraštyje. Asmenybės tapsmas – vidinis dienoraščio siužetas, miglotas, trupantis į gabalėlius, neužbaigtas, kaip ir pats rašantis žmogus. Formuluoti save, apibrėžti savo individualią erdvę reiškinių ir įvykių chaose, „išsaugoti savo paties žmogiškąjį dydį“ standartizuotoje visuomenėje – toks yra svarbiausias rašančiojo rūpestis, pasak W. Gombrowicziaus7. Dienoraštį žmogus rašo visu savimi – ne tik literatūriniu talentu, bet ir savo intelekto ištekliais, dvasine–kultūrine savastimi, psichikos Jautrumu ir vidinių prieštaravimų įtampa. Vokiečių rašytojas E. Jungeris dienoraštį palygino su seismografu, registruojančiu sąmonės judesius, sielos drebėjimus8.
Ar verta rašyti dienoraštį, jei neturi intensyviai banguojančio vidinio gyvenimo ir esi neįdomus pats sau? Ko brautis į savo vidų, jei ten tuštuma? Ar įmanoma rimtai ir pagarbiai aprašinėti savąjį aš, kuris yra tau „labiausiai nekenčiamas“, pasak Pascalio?
Dienoraščio autorius kalba pats su savimi, bet vidinių monologų sūkuryje nuolat iškyla kita figūra – šviesusis ar tamsusis alter ego. Užsimezga dialogas tarp kasdieninės menkystos ir prasmingos būties troškimų, senstančio kūno negalios ir deginančių meilės sapnų, nepilnavertiškumo kompleksų ir prometėjiško genialumo iliuzijų. Rašantysis stiebiasi į nematomą vertybių horizontą, teigdamas save, ginčydamasis, grimzdamas į tulžingą autoironiją. Jis kalbasi su kažkuo aukštesniu už save – tiesa, istorija, amžinybe. Dievu. „Yra tik viena problema, vienintelė: reikia vėl išvysti, kad egzistuoja dvasios gyvenimas, kuris yra aukštesnis už sąmonės gyvenimą. ir tik jis gali žmogų nuraminti“9, – rašė A. de Saint–Exupéry.
Dienoraštyje žmogus tarsi ištrūksta iš išorinių priklausomybės ryšių ir įžengia į savo vidinės egzistencijos teritoriją. Kas čia vyksta – jausmų audros, idėjų grumtys, vilties ir nusivylimo kaita, metafizinis nerimas. beprasmybės slėgis, – viskas gulasi į dienoraščio puslapius. „Aš negaliu to išlaikyt savy, negaliu!“10 Žmogus ima rašyti, ir sąmonės srautas. draskantis smegenis, sustabdomas. Atsiranda ieškančios, besikankinančios, vibruojančios sielos rentgenograma. Dienoraštis atveria pačią psichinio–dvasinio vyksmo eigą su visais svyravimais, aklagatviais, požeminiais dundesiais. Rašantysis čia tebėra pats sau neišsprendžiama problema. „Aš esu ir galiu būti tik aš, bet aš nežinau, kas aš esu“, – rašo A. Nyka-Niliūnas. Tačiau tik dienoraštis padeda surankioti tą išblaškytą aš, teigti save, budėti prie savo dvasinės gyvybės ribų. Tik „dvasios laisvė“, leidžianti prieštarauti sau pačiam ir kitiems, „atveria galimybę minties pažangai“11. „Kiekvieną dieną aš stengiuosi parašyti dienoraštyje po keletą eilučių dvasinėms pratyboms“12, – rašė A. Gide’as,
„Gyvenime būna akimirkų, kai laikas ir erdvė tampa gilesni, o būties jausmas be galo sustiprėja“13, – rašė Ch. Baudelaire’as. Tos akimirkos – lemtingi dienoraštinio pasakojimo „blyksniai“: staiga pajutai, kam gyveni, prasivėrė nežinomybė, išvydai, koks esi menkas („medis nežino savo skurdumo, o žmogus suvokia savo menkystę“14 – Pascalis. Visa būtis susitelkia dabarties akimirkoje, kuri nepasikartos, nebus pratęsta nei atgalios, nei Į prieki (kaip romane ar dramoje). Dienoraštinis tekstas – kibirkščiuojanti akimirkų grandinė. Nesuprogramuota. Tai rašymas, nepripažįstantis apriorinės disciplinos. Erdvė, kurioje nėra draudimo ženklų ir galima Judėti visomis kryptimis be jokio tikslo. Svarbu, kad toje nesuplanuotoje erdvėje stipriai tvinkčiotų dvasinės energijos krūviai.
Spontaniškas judesys – dienoraščio „pradžiodala“ ir stiprybė. Frazė gimsta čia pat, pagauta impulso, kuris ją išmuša iš sustingimo pozos ir bloškia į naujus sintaksės, metaforikos, šiokiadieniškų intonacijų darinius. „Kiekviena frazė, kiekvienas žodis gyvena, krūpčioja, išsivaduoja pagauti tos veržlumo Jėgos“15. – rašo A. Gide’as. Dienoraščio fragmentas iškyla ir užgęsta kaip tam tikro įspūdžio, Išgyvenimo, refleksijos iškrova, kurios nėra kada gražinti literatūriniais ornamentais. Prie vieno eilėraščio poetas gali plušėti keletą metų vis tobulindamas, o dienoraščio puslapis pradedamas ir užbaigiamas čia ir dabar. Toks neišmaigytas ir nenugludintas tekstas alsuoja pirmykščiu žmogiškos būties tikrumu, o pasakojimo Įtaigą lemia intymus tonas. Jo nepakartojamai individuali priegaidė.
Dienoraščio kokybė yra tolygi rašančio žmogaus kokybei. Intelekto jėga, kultūros gylis, psichologinis Jautrumas, sugebėjimas koncentruoti „pasaulio triukšmą“ savyje ir išreikšti žodžiu savo išgyvenimus formuoja šio autobiografinio naratyvo turinį ir stilistiką. Begalinė dienoraštinių užrašų įvairovė, kurioje vis dėlto išskiriami du tipai: 1) išorinių Įvykių kronika, aplinkos stebėjimas, amžininko liudijimai apie savo epochą; 2) individualios savimonės aktai (prancūzų pavadinti journal intime).
Dienoraščiai – istorijos atminties protokolai – išsaugo pralekiančio laiko alsavimą, gyvenimo būdo koloritą. Kuo daugiau viena ar kita epocha palieka dienoraštinių užrašų, tuo ryškiau ji matoma16. Pasiryžęs tapti istorijos metraštininku, dienoraščio autorius skuba fiksuoti paskutines naujienas, parlamento debatus, priėmimus valdovo rūmuose, įžymių asmenybių pokalbius. Jis Jaučiasi esąs tik liudininkas, neturįs teisės spręsti ir vertinti („Mano asmeninis gyvenimas šiuo metu yra Prancūzija. Vien tik Prancūzija, tiksliau, generolas de Gaulle“). Metraštininkas nesiginčija su įvykių logika, nesipriešina valdžios sistemai ir savo aplinkai, jaučiasi pritapęs ir net įaugęs į okupacinį režimą (Vilniuje „aš jaučiuos kažkoks nelaimingas juodnugaris vergas“, o Maskvoje – „žmogus ir netgi rašytojas“17). Tokio tipo dienoraščiai – įvykių registro, pokalbių įrašo, laikraščio iškarpų, laiškų koliažas – paprastai nesibrauna į meninės literatūros statusą, kuris reikalauja subjekto raiškos. Jie tik išsaugo didelius įvykius ir kasdienybės smulkmenas, garsenybių sentencijas ir politinius anekdotus nuo viską ryjančios užmaršties.
Kas kita vidinio atsivėrimo dienoraščiai, pagrįsti autoanalize, kuri nuo romantizmo laikų tapo meninės literatūros šaltiniu ir instrumentu (studijuoti „širdį nuogą“ reikalavo Stendhalis savo dienoraštyje). Čia atidengiamas mąstymo procesas su visais užutėkiais. Čia žmogus bendrauja su kitais žmonėmis, ir savitarpio santykiai perauga į konfliktus. Čia sąlytis su gamta ištrykšta lakiais peizažais. Savo antropocentrine prigimtimi ir pulsuojančia stilistika tokie dienoraščiai yra visiškai arti meninės literatūros tekstų. „Tai geriausia, ką aš esu parašęs“18. – prasitarė romanistas A. Gide’as apie savo dienoraščius.
Vieni autoriai savo dienoraštinių užrašų bloknotus leidžia skaityti tik po jų mirties praslinkus 20 metų (R. Rolland’as, A. Venclova). Kiti skuba skelbti juos dar pačiame savo šlovės zenite (A. Gide’as. F. Moriale’as, S. de Beauvoir, E. Jungeris, M Fritschas, P. Handke, A. Nyka-Niliūnas. J. Mekas, S. Geda). Ar pokalbis su savimi publikos akivaizdoje tebėra autentiškas, o ne išcenzūruotas ir suvaidintas meninis reginys? Ar viešumai skirtame dienoraštyje autorius nekuria fiktyvios realybės, kaip ir savo romanuose ir eilėraščiuose? Ar jo dienoraščio aš nėra virtusi siektina savo troškimų ir galimybių projekcija? „Kuo labiau dienoraštis tampa meno kūriniu, tuo mažiau Jis lieka dienoraščiu“19. – sako E. Kastneris.
O gal apsinuoginimas yra tiesiog rašytojo profesija? Ir jam visai nedrovu publikos akyse atsilapoti iki slapčiausių kertelių ir „pabudusio žvėries savyje“. „Ar dienoraščio autorius to nori ar nenori, jis tampa gyvu Narcizo mito įsikūnijimu“20. Jis yra svarbiausia vertybinė institucija, teigianti pati save. Gimstančiai kūrybinei galiai reikalingas pasitikėjimas savimi – Ji valo sau kelią, versdama nuo pjedestalų pirmtakus ir amžininkus, kad nusipurtytų nuo savęs visa, kas Jai svetima. Ji, kupina brutalaus egoizmo, ginančio jos teisę išlikti ir įsitvirtinti, svaidosi į visus šonus (ypač į bumbančlą kritiką) niekinančiais nuosprendžiais be jokių argumentų. Dienoraštis – asmeninė autoriaus kova su žmonėmis. Jo kovos įrankis dėl dvasinės būties, netgi viešas savęs kūrimas padedant žmonėms“21, – sako W. Gombrowiczius. Mažiausias sąmonės krustelėjimas rašytojo dienoraštyje dedamas po mikroskopo lęšiu. kuris viską šimteriopai padidina. Perskaityta knyga komentuojama kaip fundamentalus egzistencinis išgyvenimas. Gimstančio kūrinio užuomazgos žavi ir svaigina. Visa būtis užsisklendžia meno ir kūrybos sferoje, kuri darosi kūrėjui gyvybiškai lemtinga. Rašantis žmogus ima suvokti ir interpretuoti save pagal savo paties ankstesnių kūrinių modelius. Jis tampa dar vienu savo kūrybos herojumi,tik įstatytu į sąlyginio tikroviškumo rėmus.
Rašytojų dienoraščiai, maišydami psichologinę autentiką su trokštamų vertybių atšvaitais, pasigėrėjimo savimi pozas su kritiškomis būties refleksijomis, aštriadantį aplinkos stebėjimą su poetiškumo protrūkiais, atveria kuriančios asmenybįs tapsmą – kaip ji sugeria į save įvykių ir reiškinių tumulus, pasaulinės kultūros bangas, kaip laiko pervartose klostosi jos branduolys. Dienoraščiai, buvę tik pagalbiniu šaltiniu rašytojo biografijos ir kūrybos studijoms, tampa savarankiškais meno veikalais, kurie autorių išgarsina labiau nei jo apysakos ar romanai (pvz., vokiečių prozininką E. Jungerį).
2
Dienoraštis – mažiausiai reglamentuotas rašymas – skirtingose kultūrose klostosi pagal skirtingas moralės ir stilistikos normas. Vienur jis yra beveik privalomas dalykas nuo pat vaikystės (S. de Beauvoir rašo nuo 6 metų), kitur didžiai pavojingas užsiėmimas (E. Ignatavičius, 16 metų gimnazistas, nuteisiamas dešimčiai metų pagal atimtą dienoraštinių užrašų bloknotą). Vienur žmogaus savistaba nebevaržoma moralinių tabu (lezbietiška meilė S. Beauvoir dienoraščiuose), kitur ji paklūsta kaimietiško drovumo ir katalikiško auklėjimo nuostatoms: kaip čia aš dabar girsiuosi savo nuodėmėmis…
Vokiškuose dienoraščiuose (G. Hauptmanno, Th. Manno) pedantiškai aprašoma dienos eiga: nakties sapnai, pašnekesys prie pusryčių stalo, svečio vizitas, rašomos dramos ar romano eiga, atsiliepimai apie kūrybą spaudoje, negalavimai, rudeniškas lietus…
Prancūziškuose dienoraščiuose (Ch. Baudelaire’o, A. Camus) – egzistencinių apmąstymų seka, nesusieta su Jokiais konkrečiais įvykiais, trykštanti lakiais aforizmais, ironiškais paradoksais, poetinėmis formulėmis.
Lenkiškuose dienoraščiuose (W. Gombrowicziaus) – provokuojančių pašaipų kaskados, ginčas su tautiškumo stereotipais, agresyvi pasitikėjimo savimi laikysena, viskuo abejojantis ir geliantis intelektas, pasišovęs drastiškoms avantiūroms.
Lietuviškuose dienoraščiuose (A. Nykos-Niliūno, J. Meko) nuolat grįžtama praeitin, ir paliktos tėviškės reginiai neretai nustelbia šios dienos bildesį. „Eidamas su malkų glėbiu per kiemą staiga imu nesuprantamai kristi į praeitį. Nepaprastai karštas ir tvankus sekmadienio vidudienis Utenoje (kokiais 1931 metais)“22, – rašo A. Nyka-Niliūnas. „Sėdėdavome po tirštomis liepomis ant medinio suoliuko, diemedžiams kvepiant šiltame kieme. Ir dainuodavom“23, – prisimena J. Mekas. Pirmuosius įrašus modeliuoja poetinės prozos kanonas – ryškios peizažo interliudijos, gražūs palyginimai („šypsos tokiu gėlėtu pievų atspalviu“), aukšto polėkio tonacija, atliepianti rašančiojo savimonei („ir lemta man būti amžinu svajotoju“24), atskiras fragmentas tobulas kaip eilėraščio strofa ilgainiui impresionistinį įspūdingumą ėmė nusverti egzistencinių tiesų paieška, intelektualus abstrahavimas, laužantis „sisteminį galvojimą“, vidinis išsilaisvinimas, leidžiantis sutramdyti savo egocentrizmą („Nieko neimti per daug rimtai būties akivaizdoje, ypač savęs paties“25), filosofinių sentencijų poetika, pakilusi virš šios dienos kronikos į savarankiškus fragmentus, eilėraščio proza variantus, kaip ir Ch. Baudelaire’o „Intymiuose dienoraščiuose“.
Kad ir kokios įvairios būtų „sielos pokalbio su savimi“ konfigūracijos, dienoraštyje žmogaus savivoka ir istorinio laiko ženklai mažiausiai yra permalti meninės transformacijos girnų. Čia daugiausia yra „tautinio charakterio“ ir pirmapradės gyvenimo būdo autentikos. Tad dienoraščiai galėtų būti itin parankūs lyginamajai tautinių kultūrų charakteristikai.
Karo meto dienoraščiai, rašomi ties būti–nebūti riba, išsižadėjus narcizinio aš pranašumo pozos, regis, labiausiai tiktų įsižiūrėti, kaip mąsto ir jaučia skirtingų tautų žmonės, išmesti iš kasdienybės lizdo ir išrikiuoti priešpriešiais žūtbūtinei grumčiai. Kokios universalaus žmogiškumo ir tautinio mentaliteto savybės čia atsiveria, kaip braižomas vertybių laukas, kokiems tikslams angažuojama vienkartinė egzistencija?
Žvilgterėkime į vieną kitą Antrojo pasaulinio karo dienoraštį, ieškodami panašumo ir nepanašumo į savo pačių to meto rašymus.
Prasidėjus karui, prancūzų rašytojų dienoraščiuose skelbiama žodžio ir veiksmo tapatybė. „Dabar niekas neturi teisės parašyti nė žodžio, jei ištisai nedalyvauja žmonių, savo brolių, kančiose“26, – rašė A. de Saint–Exupéry. Tikiu veiksmu, o ne skambiais žodžiais27. Turiu eiti iki galo. ir „man vis tiek. kad būsiu užmuštas kare“28. „Aš išeinu į karą. Aš nebeištversiu būti toli nuo tų, kurie badauja, aš nežinau kito būdo nuraminti savo sąžinei, kaip tik kuo labiau kentėti pačiam“29.
„Nėra labiau nepateisinamo dalyko už karą ar nacionalinės neapykantos kurstymą. Bet jeigu jau karas kilo. beprasmiška ir niekšiška norėti nusišalinti nuo jo dingstimi, jog nesi už jį atsakingas“30, – rašė A. Camus, susigraužęs, kad nebuvo paimtas į frontą. Argi mes nesame atsakingi už vertybių stoką šitame pasaulyje, „kuriame reikia rinktis – būti auka arba budeliu ir niekuom kitu“31? „Tas, kas puola į neviltį dėl to, kas vyksta. – bailys“32, – sako A. Camus. Šiuolaikinė civilizacija turėtų būti pertvarkyta naujais universalių vertybių pagrindais, o jos absurdai stoiškai priimami (visad lieka pasirinkimo laisvė – mirtis) ir estetiškai gesinami meniniu žodžiu. „Aš draudžiu sau pasiduoti vaizdų, konstrukcijų žaismui, nes jis man atrodo bergždžias“33, – sako rašytojas, tolimas bet kokiai poetinei egzaltacijai, lakoniškai brėžiąs kietas minties įrėžas.
Virš Prancūzijos parlamento plevėsuoja vokiečių vėliava su juodais svastikos dryžiais. Gatvėmis žygiuoja SS būriai, piešdami trankias pergalės dainas. „Tai įsibrovėliai, ir aš negaliu susitvardyti – nekęsti jų iš visos širdies“34, – rašo C. Mauriacas. Šią savaitę sušaudyta 30 prancūzų. Kaip bendrauti su okupacinės kariuomenės karininku, apgyvendintu tavo namuose? „Aš tikiu Blogiu. Aš žinau, kad jis egzistuoja. <…> Bet jaučiu savo bejėgiškumą – šauti į žmogų ir jį užmušti. Aš negaliu, nepaisant visko, ką Jie padarė Prancūzijai, nepaisant būtinybės juos naikinti, aš negaliu žiūrėti į vokiečių kareivius tik kaip į siaubingos tautos atstovus, tai individai, žmonės su savo asmeninėmis istorijomis…“35
Senas prancūzų rašytojas G. Duhamelis didžiuojasi, kad yra okupacinės valdžios persekiojamas, nepublikuojamas („aš džiaugiuosi tokia lemtimi ir jai dėkoju“36). „Man sunku susilaikyti nešokus priešpriešiais neteisybei ir priespaudai“37, – sakė A. Gide’as. Vakarų kultūros humanizmas ir Prancūzijos „dvasinė šviesa“ nesuderinami su hitleriniu totalitarizmu, kuris „sugriovė žmonių santykių kokybę“ ir privertė nekęsti „visos šios epochos“38. Todėl neįmanomi jokie kultūrinio bendravimo sandėriai su okupaciniu režimu, ir bet koks konformizmas tampa nusigręžimu nuo laisvės. kuri dabar yra pagrindinė, istorijos virsmą lemianti vertybė („Galiausiai aš renkuosi laisvę“39).
„Mano mintis pasinėrusi dienos įvykiuose, ir aš vis mažiau galiu atsidėti grynam mąstymui, psichologijai, literatūrai ar menui“40 ( Gide’as). „Šešis kartus per dieną traška radijo imtuvas, perduodamas žinias iš visų frontų. Nėra dienos, kad su baisiu nerimu negalvočiau apie sukilusios Varšuvos agoniją“41. Žiaurūs naktiniai bombardavimai – dega namai ir dangus. „Aš ne itin kabinuosi už gyvenimo, bet labai trokštu ir viliuosi pamatyti, kuo viskas baigsis“42. Pralaimėjusios Prancūzijos rašytojas nė kiek neabejojo savo šalies prisikėlimu, tebesijautė jos istorijos vyksmo centre ir tebekalbėjo su pasitikėjimu visos Europos vardu. įsipareigojęs „nešti savo indelį į moralinių vertybių restauraciją, dėl kurių būtų verta gyventi.“43
„Karas manyje, aplink mane ir nerimas – nėra kur dėtis“44. – rašo S. de Beauvoir. „Siaubingai liūdna, jei mylimasis (J. P. Sartre’as) kris fronte, aš nusižudysiu“. Kūkčiodama rašo jam laiškus. „Apie niekų nemąstau, nieko nelaukiu ir netrokštu. Šįryt pasaulis man atrodo absoliučiai tuščias“45. Likusi be namų, be mylimojo, ateities. Kad ir ką darytum, viskas beprasmiška – karas nesustos nė akimirkai, lieka tik atsiminimai ir svajonė – persikelti į planetą be karų „Ir vis dėlto reikia pamėginti gyventi dabar šitame pasaulyje, kuriame esame.“46 Kavinėse tebesirenka intelektuali bohema: nervingi pokalbiai ir skurdėjantis meniu. Šaltame viešbutyje – mylima moteris: „Ji verkia, apimta isterikos, aš ją apglėbiu baisiai organiškai, pasinaudoju jos kūnu ir patiriu malonumą. Išgyventi savo geidulingumą be jokių švelnyblų“47 Paskui dar viena aistringa ir pavydi moteris: ją išmeta už durų, vėl susigrąžina ir nuraminą savo bučiniais („erzina jos odos kvapas“) Trumpam grįžta iš apkasų du mylimi vyrai – su abiem perguli „Iš ryto pilnatvės jausmas, proto ir širdies palaima“48. Dienoraštyje – audringa aistrų kalta, analitiškai stebina moters seksualumo fenomenas (Sartre’as visa tai skaito, ir juodu aptarinėja, kas yra moteriškumas49) Meilė skelbiama vienintelė individualios egzistencijos vertybė ir prasmė. „Aš tikiuosi, kad jūs neužmiršote, kaip aš jus myliu, aš tikiuosi, kad jūs žinote, jog aš esu ne kas kita, kaip tik jūsų laukimas. Tai man teikia jėgų“50.
Vokietijoje karo dienoraščius rašė generolai ir eiliniai kareiviai, nužygiavę ligi Maskvos ir Stalingrado, o paskui bėgę atgalios, kartais labai kritiški savo pačių atžvilgiu („Apsimetimas jau taip giliai įaugęs į vokiečių kūną, kad nebegalima jo išnaikinti nesunaikinus paties kūno. Pražuvusi tauta“51). Tačiau išgarsėjo hitlerizmo aukų dienoraščiai, pagrįsti kenčiančio žmogaus patirtimi. Jiems dienoraštis buvo „paskutinis ginklas, likęs individui ginti savo laisvę“52.
V, Klempereris, prancūzų literatūros istorikas. Pirmojo pasaulinio karo metais karinis spaudos cenzorius Kaune, imasi dienoraščio kaip „savo pareigos, pašaukimo ir žygdarbio“, nes už tą „liudijimą, išsamų liudijimą“ jam gresia konclageris. Jis rašo ne „apie didelius dalykus“, o apie „tironijos kasdienybę, kuri negali būti pamiršta“53. Tai dienos įvykių kronika – kaip „šiandien matai ir jauti“, nes „rytoj viskas atrodys kitaip“54 Kaimynės vyras mirė kalėjime, o sūnus lageryje. Vokietis užėjo į Dovydo žvaigžde pažymėtą butą ir buvo iškviestas į gestapą. Drezdeno žydai sugrusti į vagonus ir išgabenti į Rygą – ten sušaudys. Trečiadienį suėmė bendradarbį, o penktadienį jis – miręs. Baisūs naktiniai bombardavimai – „aš vis dar nepajėgiu žvelgti į mirtį filosofiškai“. Pokalbiai apie Aušvico dujų kameras. Siaubingas nežinios ir laukimo jausmas. Vokietija jau prakišo karą – šnabždasi pažįstami 1941 m. pabaigoje. Vermachto pralaimėjimai Rytuose (krito Taganrogas) komentuojami su džiaugsmu ir viltimi: gal ir nespės Hitleris realizuoti savo planų – kad neliktų Europoje žydų“55
Hitlerininkų okupuotoje Lenkijoje Z. Nalkowska, garsi romanistė, rašo dienoraštį per visus karo metus kaip meninės kūrybos pakaitalą. Knygoje „Gyvenimo ryšiai“ atsiveria platus stebėjimo laukas: masinis teroras, žydų naikinimas, politikų ir menininkų pokalbiai, nusistebėjimas – kaip pasikeitė žmonės. Ironiškas kasdieninės aplinkos škicavimas, vienišumo jausmas, įtempta racionalios minties grumtis su viešpataujančiu chaosu, pereinanti į aforistinę stilistiką.
Anos Frank „Dienoraščio“ autorė, keturiolikmetė žydaitė, lindėdama Amsterdamo mansardos slėptuvėje, atidžiai seka fronto įvykius ir laukia Vokietijos pralaimėjimo kaip vienintelio Išsigelbėjimo. Ji suvokia priklausanti „labiausiai engiamai, nelaimingiausiai pasaulio tautai“, kurios Dievas vis dėlto niekada neapleido ir dabar neapleis. „Man Jau bevelk vis tiek, ar mirsiu, ar liksiu gyva. Žemė ir be manęs suksis, aš nieko negaliu pakeisti. Kad ir kas nutiktų, turiu mokytis Ir tikėti, kad viskas baigsis gerai“56. Ji sugeba paišyti linksmus savo uždaros buities piešinėlius, ir humoras gelbsti nuo sugižimo. Moka būti nepaprastai atvira sau pačiai: čia gėrisi savo bundančiu moteriškumu („Man greitai prasidės mėnesinės. Jų laukiu“57) ir aiškinasi su šešiolikmečiu bernioku lyčių ypatybes; čia graužiasi ir smerkia save; čia pasijunta esanti „nepriklausomas žmogus“, kurio siela „kiekvieną dieną bręsta“. Jos „kunkuliuojančio temperamento“ pasakojimas kaprizingai šokinėja kintančių nuotaikų klavišais („Nuotaika keičiasi kas minutė“) ir šūksmingomis šnekamojo tono intonacijomis, kupinas impulsyvaus laisvumo, tyro mergaitiško grožio ir tykojančio likimo grėsmės. Ji kalbasi su dienoraščiu kaip su artimiausiu draugu, net kreipiasi į jį vardu, pasiekdama visiško pasitikėjimo ir vaikiško intymumo sugestijos.
A. Tory „Kauno geto dienoraštį“ rašė kaip kaltinimo aktą, teisdamas ir smerkdamas budelius Biblijos pranašų tonu. Iš Biblijos perimta ir kolektyvinio tautos likimo neišvengiamybė, ir tariama pasirinkimo – apsisprendimo laisvė (Abraomas aukoja Izaoką). 1941 m. spalio 27 d. vokiečiai įsako Vilijampolės geto tarybai paskelbti savo vardu dekretą: visi žydai turi susirinkti Demokratų aikštėje, kur Jie bus perskirstyti į du getus. Bet žydai Jau žino. kad IX forte karo belaisviai kasa gilius ir plačius griovius – ar ne jiems? Nakčia Jie prikelia senąjį rabiną: ką daryti – paklusti vokiečių įsakymui ar nepaklusti? Kiaurą naktį rabinas skaito šventąsias knygas, du kartus atideda atsakymą, pagaliau pasako: „Jei blogas įsakymas kelia pavojų visai žydų bendruomenei, o tam tikru veiksmu bendruomenės dalis gali būti išgelbėta, bendruomenės vadovai turi ryžtis išgelbėti klek galima daugiau gyvybių“58. Kitą dieną žydų kolonos, seniai ir vaikai, inžinieriai ir gydytojai su Vokietijos universitetų diplomais rankose, žygiavo pro gestapo viršininkus. A. H. Rauca, gestapo referentas, pirštu nurodinėjo vieniems žengti į kairę, kitiems į dešinę. Lietuviai policininkai ir partizanai šautuvų buožėmis apkuldavo kiekvieną, bandantį nusigauti prie savųjų, likusių kairėje pusėje. Tuo metu „lietuvių partizanai“ krėtė ištuštėjusius žydų namus, plėšė paliktas gėrybes, tempė lagaminais, kol vokiečių policijos karininkai juos „nuginklavo ir areštavo“59. Ankstyvą spalio 29 d. rytmetį „į mažąjį getą įsiveržė vokiečių policininkai ir girti lietuvių partizanai kaip laukiniai žvėrys“60. Visus, nuskirtus į dešiniąją pusę (10 000). surikiavo į kolonas ir išvarė Panerių gatve aukštyn į IX fortą. „Tai buvo mirties procesija. Nevilties riksmas iš tūkstančių burnų sklandė virš jos. Toli buvo girdėti kraupus raudojimas“61. Viena moteris bandė permesti savo kūdikį per tvorą. Jis pakibo ant spygliuotos tvoros ir klykė, kol nutildė kulka.
Dokumentinis pasakojimas, pagrįstas geto tarybos gautais įsakymais (gestapas uždraudžia žydėms nėštumą – laukiančios kūdikio moterys bus sušaudytos“), įgauna tragiškos patetikos, būdingos ties mirties slenksčiu stovinčio žmogaus rašymui, kurį veikė ne tiek Individualizuota literatūrinė kultūra, kiek biblinė tautos likimo tradicija.
Karo meto dienoraščiai kalba kenčiančio, besipriešinančio, žūstančio žmogaus vardu („Mes gyvename be Jokios ateities, tarsi įbedę nosis į uždarytas duris“62). Tai karo dramos dalyvis, o ne stebėtojas iš pašalies. Šalies ir tautos padėtis karo verpete lemia Jo mąstymo poziciją ir kalbos toną. Tautos mentalitetas matyti iš žmogaus savistabos, detalių atrankos. stiliaus kultūros. Filosofinė aforistika A. Camus ir moteriškas juslingumas S. de Beauvoir dienoraščiuose; pedantiškai tiksli kasdienybės kronika V. Klempererio užrašuose; kandi ironija ir dramatizmo kulminacijos A. Frank ir A. Tory dienoraščiuose. „Esu dalelė tos milžiniškos minios, be paliovos žengiančios link duobės, į kurią sukris vieni ant kitų…“63 Bet koks skirtingas to žengimo suvokimas ir išgyvenimas!
Išliko tik keli lietuviški dienoraščiai, rašyti Antrojo pasaulinio karo metais. J. Meko 1940–1944 metų užrašai dūli Biržų žemėje, užkasti bėgant nuo bolševikų64. R. Mackonio „Dienynas“ – nacių okupuoto Vilniaus aprašymai – įsegtas į Štuthofo kaliniui sovietinio saugumo iškeltą baudžiamąją bylą, tebeguli Lietuvos ypatingajame archyve65. Išspausdintas J. Matulionio dienoraštis „Neramios dienos“ apie vokiečių okupacijos meto generalinių tarėjų veiklą („Visas krašto ūkis dirba karo reikmėms“66), savarankiškumo iliuzijas ir lietuvių inteligentijos politines nuostatas („Mūsų didžiausias priešas yra bolševikas“67). Paskelbtas J. Maceinienės „Dienoraštis“ („Metai“. 1992, Nr. 1–6) – pasitraukimo iš sovietų okupuotos Lietuvos į Berlyną, nepriklausomybės atkūrimo vilčių ir nusivylimo vokiečiais istorija. Z. Ignonis, karo kapelionas. „Praeities kalboje“ aprašo lietuvių savisaugos batalionų bunkerius Baltarusijos miškuose, sovietinių partizanų nušautų kareivių laidotuves, iškilmingas pamaldas už Lietuvą Minsko katedroje 1944 m. vasario 16 d.68 Tai objektyviu tonu surašyta lokali dokumentika, vertinga autentiškos informacijos kruopelytėmis, bet nekelianti į pasakojimo centrą individualaus charakterio ir individualaus likimo. Tik dviejuose dienoraščiuose – A. Nykos-Niliūno ir J. Savickio – karo patirtis individualiai apmąstoma, meniškai apibendrinama ir pakyla į bendražmogiškumo antstatą, kurio nenusineša su savimi prasmengantis laikas.
Karas ir okupacija A. Nykai-Niliūnui, Vilniaus universiteto studentui, realiai prasidėjo 1940 m., kaip ir prancūzų rašytojams. Sovietų represijos (ideologinė prievarta, šnipinėjimas, masiniai vežimai) jį šiurpino labiau negu žydų šaudymai (net neužsimena apie 1000–3000 žydų kolonas, varomas Basanavičiaus gatve į Panerius, tai buvo per daug baisu). Rusų bijo, o iš vokiečių šaiposi (jie aklai tiki valdiškais raštais ir antspaudais, o lietuviukai nejaučia Jokios pagarbos svetimos valstybės institucijoms). Su nerimu stebi Rytuose vokiečių pralaimimą frontą. Pokalbiuose iš pasąmonės nuolat iškyla antrojo bolševikų atėjimo grėsmė. Lietuvių tautai vėl teks Ilgus metus gyventi be savo valstybės ir bandyti išlikti. „Vilniuje viešpatauja keistai nereali nuotaika. Žmonės tarytum neteko ryšio su aplinka, pasidarė tylūs ir nekalbūs. Gatvėse praeina vieni pro kitus, įsmeigę akis į kažkokį rūpestį, lyg nieko už savęs nematytų. Miestas pastebimai tuštėja, bet kažkaip apatiškai, be tokiems atvejams būdingos panikos, senka kaio vanduo, nes frontas, galima sakyti, čia pat, kažkur tarp Minsko ir Naujosios Vilnios“69. Kaune, prie Kauko laiptų, susitinka B, Krivicką, studijų ir pirmųjų literatūrinių vakarų draugą, pasiryžusi likti Lietuvoje, nors „viskas žuvę, niekas nebeturi prasmes, mums nebesą jokios ateities“ (p. 84). Aleksoto aerodromą jau apšaudo rusų artilerija. A. Nyka-Niliūnas vaizdingai aprašo savo lėtą traukimąsi iš Lietuvos, sunkiai atsiplėšiant iš panemunės sodybų ramybės, žalių pušynų ir vilnijančių rugių traukos. Lakoniškai apmeta kasnakt bombarduojamo Berlyno panoramą: styro karališkųjų rūmų griaučiai, nuplėštų bažnyčių bokštai, gatvėse juodai dėvinčios „karo našlės ir motinos“, o sudaužytuose universiteto rūmuose N. Hartmannas skaito estetikos paskaitas (klauso subėgę Lietuvos studentai), požeminiais traukiniais kas rytą į mokyklą važiuoja vaikai „baltomis apykaklėms ir tvarkingai sušukuotais plaukais, lyg būtų normalių normaliausi laikai“. Karo reginiai vis dėlto lieka šalia stebinčio ir rašančio aš, neįtraukia
jo į savo verpetą ir netampa jo lemtimi. Autorius nėra nei to karo dalyvis, nei jo auka, o tik pašalinis ir atsitiktinis stebėtojas, tik kartą droviai paklausęs savęs: „Ar ne gėda gyventi, ar ne gėda bejėgiškai tylėti, kuomet kiti mano ir tavo – niekieno – neginami miršta” (p. 65).
A. Nykos-Niliūno dienoraštyje likiminiai įvykiai vyksta ne išorėje, o rašančiojo viduje. „Dabar aš esu taip užsiėmęs savim – įsižiūrėjęs ir įsiklausęs į save, jog mano pojūčiai nebepagauna, kas vyksta už ar šalia manęs“ (p. 49). – rašo 1940 m. rugsėjo 16 d. Jis intensyviai kuria sava vidinį pasaulį kaip uždarą teritoriją, kuri būtų nepriklausoma nuo ne išorės įvykių. Išsaugoti šitos teritorijos autonomiją masinių sušaudymų ir bombardavimų laike – vienintelė savigynos galimybė. Išlaikyti ir subrandinti savyje kūrybinę galią – svarbiausia rašanęiojo pareiga, kurią galima įvykdyti tik vienatvėje („Mirti, mylėti, melstis ir Dievo ieškoti gali tik vienas“ – p. 144).
Dienoraštis fiksuoja poemnio talento budimą ir fermentaciją. Jaunas poetas grįžta į Nemeikščius – į savo „gyvybinę erdvę“, kur pasijunta „toks pilnas iki kraštų, toks ištikimas sau, toks su niekuo nesukeičiamas“ (p. 66). Čia jį pagauna skirtingais balsais šniokščiančių medžių, siūruojančių rugių ritmas, ir jis išgyvena tapatumo su begalybe akimirką, lemtingą kūrybos aktui. Svaiginantis ištirpimo ir susiliejimo su pulsuojančia gamta jausmas, kuris staiga apima į atkalnėmis banguojančius rugius arba einant vėjuotą dieną per mišką. Taip, nėra nieko mano, bet aš esu viskuo“ (p. 46).
Gamtos jutimas, atveriantis nesudrumsčiamą pasaulio būties vientisumą, susilieja su „knygų apnuodinta atmintim“, kuri realų vaizdą tuoj pat apraizgo skaitytų tekstų citatomis. „Rytais, einant praustis, gaili rasa degina kojas. Adieu, pale clarte de nos etes trop courts!“70 (p. 102). Sugriautomis Berlyno gatvėmis jį lygdi E. T. A. Hoffmanno pasakų prisiminimai. Juodaplaukė mergina, atėjusi iš „niekur“ į jaunų menininkų gegužinę, jam primena Mignon, ir jos pavasarinis žavesys susilieja su čia pat deklamuojamo J. W. Goethe eilėraščio spinduliavimu. Reali patirtis iškart transportuojama į kultūrinį–meninį kodą, kuris vis labiau užvaldo kuriančio žmogaus savimonę. Tikrovėje jis visų pirma ieško impulsų estetiniam išgyvenimui. Svarbu ne pats daiktas ar įvykis, o jo poetinė percepcija, apvalanti atsitiktinumo lukštus ir išgyvenanti grožio momentą, keičiantį ir konstruojantį tikrovės pavidalus į estetiškai uždarus atspindėtus vaizdus pagal tolimus skaitytų knygų ar matytų paveikslų atgarsius. „Viduramžiškai rūsčios miesto sienos birželio ryto saulės šviesoje. Trys paukščiais skambančios liepos. Melsvai baltas arklys gelsvai žalioje pievoje“ (p. 135)
Tikrovės įspūdžių ir meninių išgyvenimų kontaminacija suteikia A. Nykos-Niliūno dienoraštiniam mąstymui dvasinio aristokratiškumo, neįprasto valstietiškos kilmės lietuvių literatūroje. Tai prancūzų kultūros dovana neturtingų ūkininkų vaikui, baigusiam gimnaziją iš saviruošos vadovėlių ir stačia galva puolusiam į prancūzų literatūros studijas. Knyga jam tapo reikšmingu egzistenciniu išgyvenimu, aprašomu beveik kiekvienos dienos ataskaitoje, kaip ir A. Gide’o dienoraščiuose, kuriais žavėjosi71. Jis skaito Henri–Frėderico Amielio dienoraštį („negaliu nuo jo atsitraukti“), kurį tyrinėtojai laiko modernaus dienoraščio prototipu72. Intelektuali sakinių elegancija ir stilistinė harmonija, kaip ir atskirų fragmentų kompozicinis vientisumas, taip pat liudijo prancūziškų dienoraščių literatūrinę mokyklą. Nuotaikų mozaika, nesukabinta vieno pagrindinio įvykio (karo) tėkmės, išsisklaido kintančiame laike, kertami vis tie patys kelionės taškai („Staiga aš ir vėl einu Utenoje skersai žibalu, silkėmis ir cinamonu dvelkiančią turgaus aikštę namo“ – p. 118). Pasakojimo trajektorija didžiuliame dvitomyje (1291 p.) nešauna į priekį ir aukštyn. Tai įgimti dienoraščio formos minusai.
J. Savickis, kitados kritikos apšauktas „aristokratu su fraku ir cilinderiu“, dienoraščių knygoje „Žemė dega“ beveik nekalba apie savo kūrybines aspiracijas. Neprisistato kaip menininkas, kurio vidinės problemos būtų pačios svarbiausios, o Jo tapsmo istorija virstų pasakojimo varikliu. Nemini jokių literatūrinių pokalbių (su poetu J. Aisčiu, besisvečiuojančiu jo namuose). Pats skaito tik detektyvinius romanus. Menas bejėgis sustabdyti karo baisybes. Kai reikia bėgti iš vienos vietos į kitą. kai nežinai, kas laukia tavęs rytoj, ar bereikalingi „visi tie laikrodžiai, knygos ir visi tie objets d’art“73? Skeptiškai žiūri ir į savo rašomą „paiką dienoraštį“, kurio neprojektavo nei kaip istorijos paminklo, nei kaip meno kūrinio. „Ką galiu aš rašyti, menkutis žmogus? Tai būtų cypsėjimas kurio neverto žvirblio“ (p. 320). Jautėsi esąs šitame kare vėjų nešiojama dulkė, be jokios perspektyvos ko nors siekti, dalyvauti istorijos vyksme, stengtis pakreipti jį vienokia ar kitokia linkme, dėl ko mirtinai kirtosi didžiosios valstybės. Lietuvių tautai atimtos veikiančio subjekto teisės – Ji tik skiedrelė kruviname pasaulio dalybų, okupacijų, karo veiksmų sūkuryje. Kieno vardu lietuvių rašytojas dabar gali kalbėti? į ką apeliuoti Ir ko tikėtis?
J. Savickis grįžo į tradicinę lietuvio „žemdirbio galvoseną“: karo suirutėje nesunaikinama lieka tik žemė. Žlunga valstybės, o Ji išlieka – maitintoja ir gyvybės tęsėja. Buvęs Lietuvos valstybės „nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotasis ministeris“ dabar didžiuojasi Įžengęs į ūkininkų luomą, kuriam priklausė jo tėvai – Ariogalos „sodžionys“. „Kai prieš metus įsmeigiau kastuvą į žemę ir pradėjau Ją dirbti, tai man atrodo, kad nugaros dar nesu atlenkęs“ (p, 285). Nuo ryto Iki vakaro kapstosi žemės sklypelyje: sodina alyvmedžius ir kriaušes, laisto daržoves, prižiūri vynuogyną. Kasdieniniai žemdirbio rūpesčiai: „šiuo metu gyvenu tik savo burokais“, „tuo tarpu nė viena višta nededa“, „nusipirkau ožką“, Plečia savo žemės valdas, įsigydamas naujus sklypus Viduržemio Jūros pakrantėje (cote d’Azur) Jaučiasi įsikabinęs į kažką tvirta ir tarsi atradęs pats save („mano ūkininko instinktas yra pilnatvėje“) „Mužiku būdamas“ vaikšto patenkintas po savo žemę su klumpėmis, žmonos pasiūtais ūkiniais, šiaudine skrybėle.
„Man atrodo, žemė yra didelė palaima“ (p. 36). – rašo J. Savickis. Pasodintas medelis žaliuoja ir žydi, nepaisydamas politinių konferencijų, ultimatumų ir karo veiksmų. Miestai užtemdyti, o mėnulio pilnatis nesiduoda užtemdoma „karo priemonėmis“. Tebespindi žvaigždės, nepasiekiamos „jokiam karo dievui“. „Saulė tik skrodžia ir kaitina medžius ir jų šakas. Medžiai tirpsta šioje auksinėje saulės pudroje ir tirpinyje“ (p. 166). Gamta juda ir gyvena, „kaip Dievo Viešpaties gerai įsuktas motoras“, kurio niekas negali sustabdyti. „Nėra gražesnio tapytojo per sodo sukūrėją ir gražesnių paveikslų per gamtos reiškinius“ (p. 110). Estetinį pasaulio grožio įspūdį „Ariogalos“ vilos šeimininkas išgyvena gamtoje, kuri yra „nuolatinė žmogaus gaivintoja ir žavėtoja“. Tai agrarinės sanklodos įdiegta estetinė pagava, dar itin gyvybinga A. Nykos-Niliūno užrašuose, bet jau mažareikšmė A. Gide’o ir S. de Beauvoir dienoraščiuose.
Sprogstančio kaštono, rudeniško varlių kurkimo ar pirmojo sniego aprašymai, kupini prislopinto poetiškumo, knygoje „Žemė dega“ glaudžiasi prie dirbančio ūkininko kasdieninės buities vaizdų. „Jis su aušra keliasi ir iki saulėlydžio kapsto savo purią ir raudoną žemę ir jokių karų nenori (p. 19). Nesvarbu, kas ir kur kariauja, kieno kariuomenė (sava ar svetima) kasa čia pat apkasus, žemė turi būti įdirbta ir apsėta. Ateina alyvų malimo metas – „kas dabar užsiims politika“. Netoliese vokiečiai sprogdina Mentono uostą (dreba vilos langai). Vermachto kareiviai („vaikai 14–15 metų“) šaudosi su italų partizanais, o J. Savickis vežasi karvių mėšlą savo daržams ir sodui. Karas negali nutraukti gyvenimo tąsos – meškeriotojai ramiausiai gaudo „žuvapalaikes ir žuvelytes“, tarytum tą dieną Prancūzija nebūtų pasirašiusi kapituliacijos akto, o merginos mylisi tai su italų, tai su vokiečių, tai su amerikiečių kareiviais. Karas yra tik laikina istorijos anomalija, kuri negali išardyti amžinojo gyvybės ūžesio. Karo absurdui priešpriešinama sunkaus darbo ir prasimaitinimo rūpesčių kasdienybė kaip pirmapradė būties esmė, o savos žemės, savo namų, savo šeimos jausmas nubrėžia stebuklingą apskritimą, kuriame žmogus gali išlikti pragariškų kataklizmų metu.
„Žemė dega“ prasideda dusliomis artėjančio karo nuojautomis ir baigiasi sudaužytų lokomotyvų, tankų, automobilių pakeliui į Paryžių vaizdais bei liūdnais naujai padalytos Europos komentarais. Karas palengva artėja kaip neišvengiamas likimas (Hitleris atplėšia Klaipėdą, sovietai okupuoja Pabaltijį, vokiečiai užima Norvegiją). To likimo slinktis formuoja dienoraštinio pasakojimo chronologiją, vidinį nerimo, sumaišties, pasipriešinimo branduolį, kuris prasimuša geliančia nevilties ironija arba kategoriško veiksmo mostu. „Noriu įsirašyti į žydus!“ (p. 415). –pažymi J. Savickis dienoraštyje, kai Nicoje prancūzų policininkai ima gaudyti žydus.
„Žemė dega“ – daugiasluoksnis kūrinys, kaip ir dauguma dienoraščių. „Atskiri poteriai, ant šniūrelio suverti“ (p. 329), pasak autoriaus. Buvęs Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, nepraradęs profesinių įgūdžių, atidžiai stebi karo įvykių lauką (Tripolyje pasidavė devyni vokiečių generolai. rusai priartėjo prie Minsko), o tuo pat metu šaiposi iš „baltai pirštinuotų“ Lietuvos diplomatų, vis reikšmingai konferuojančių, iš Latvijos politikų, karpančių dieną naktį Europos žemėlapį. Karo įvykių suvestinėn įsiterpia „jokiu dievu ir jokiu ciesorium“ netikinčio gobšuolio. kemšančio iš alkanų žmonių išluptus pinigus užkrosnin, figūra. „Mes šiandien valgome, vandens sriubą. Kelios pupos su keliomis morkomis – kitas valgis ir galvijiniai runkeliai – trečias“ (p. 372). Valgis tampa egzistenciniu klausimu (išlikti ar nukeipti), vis iš naujo svarstomu su stoiška rimtimi (J. Savickio knygoje) ir smulkiai gvildenamu su gurmanišku pasimėgavimu, būdingu prancūzų kultūros tradicijai (A Gide’o ir S. de Beauvoir dienoraščiuose).
Jei poetas A. Nyka-Niliūnas, rašydamas dienoraštį, nuolat tramdė save – per daug nelįsti į išorinius įvykius, tai J. Savickis aštriu prozininko žvilgsniu stebi viską, kas vyksta aplinkui. Jam įdomus kitų žmonių buvimas. Jis lengvai bendrauja su paprastais įvairių tautybių žmonėmis atviras linksmoms ir liūdnoms jų gyvenimo istorijoms, kurios nusėda dienoraštyje. Iš savo kelionių į Vilnių, Ženevą, Paryžių, Kopenhagą rašo vaizdingas ataskaitas–reportažus, pasišaipydamas iš karakulio kailiniais vilkinčių prieškarinio Kauno poniučių ir Ženevoje kasamų apkasų. Rytmetinis paukščių čirenimas grąžina į tėvo daržinę, „pilną to pat nerūpestingo kregždžių šauksmo“, – šviesi atsiminimų akimirka. Vaizdingais brūkšniais apmeta besikeičiančių okupacijų (italų, vokiečių) realybę: kalnuose dega miškai kaip fakelas, pianinas tuščioje viloje nuplėštu stogu, vaikas dreba išgirdęs lėktuvų gausmą.
Kaleidoskopinė psichologinių charakteristikų, ironiškų škicų, dialogų. statiškos informacijos slinktis, šokinėjanti nuo vieno regėjimo taško prie kito, yra genama į priekį karo sūkurio, kuris purto ir laužo visas ankstesnio gyvenimo hierarchijas (ministerio namuose „nė kruopelytės duonos“), o didelės ir mažos valstybės gęsta kaip Kalėdų žvakutės virš „Ariogalos“, atsidūrusios tarp dviejų fronto linijų, septynis mėnesius kaukdami lėkė vokiečių ir amerikiečių patrankų sviediniai, sprogdami čia pat, ir ministras, kuriam vieninteliam leista pasilikti „savo atsakomybe“, šios situacijos nei dramatizuoja, net didžiuojasi savimi, nei savęs gailisi. Besikaitaliojančių vaizdų slinktyje asmeninis rašančiojo likimas nėra dominuojantis leitmotyvas, kaip įprasta meniniuose dienoraščiuose: jis stoiškai pritildytas, bet tampa reikšminga kaleidoskopinės kaitos jungtimi.
„Kas naktį sapnuoju saviškius, gyvuosius ir mirusius“ (p. 329). – rašo J. Savickis, atsisakęs „kaip mažutėlis koks Dostojevskiukas“ knaisiotis savo sieloje. „Kas dabar Lietuvoje?“ – pagrindinis ir skaudžiausias klausimas. Iš ten niekas nerašo. „Aš visomis dienomis, ir kiekvieną, gyvenu Lietuva (p. 252). Kas bus su mumis ateityje? „Abejonių kirminas mane kremta ir pradeda man krūtinę ėsti“ (p. 155). Tik vieną vienintelį kartą užsimena apie Kaune nacių sušaudytą vyresnįjį sūnų, užgniauždamas aimaną ir nepasiduodamas dramatiškai patetikai. Karo eigoje besikristalizuojantis supratimas („Nebėr jau Lietuvos“) apglėbia jo asmeninį buvimą kaip slegiantis ir traiškantis nuosprendis. „Nesinori nei rašyti. Kartais – nei gyventi. Žmogus Jautiesi kartais visai išsijungęs iš gyvenimo“ (p. 504). Subyrėjo visos Iliuzijos. Vienišo, nukamuoto žmogaus nuovargis maišosi su moralinio stoicizmo formule („nereikia pasiduoti ir dabar“), o pralaimėjimo neviltis – su tulžingu protestu dėl Rytų Europos atidavimo bolševikų Imperijai Per visus karo metus rašęs antimilitaristinį dienoraštį), smerkęs savižudiškas tautų pjautynes, 1915 m. pabaigoje jis šaukiasi karo kaip išsilaisvinimo vilties. „Konfliktas bręsta. Greit mes būsime išlaisvinti <…> Karas bus! Kaip beversk, bolševizmas – tironija“ (p. 516). Šitokiu pagrindinės minties viražu užsklendžiama „Žemė dega“, baigta tvarkyti 1946 m., kai Lietuvoje liepsnojo partizaninis karas („Lietuvos patriotiškoji jaunuomenė gyvena giriose“ – P. 516). „Esu nebepataisomas optimistas ir tikiu, kaip ryto diena bus, bus mūsų Lietuva laisva“74, – rašė Jis 1946 m. diplomatui Albertui Geručiui. Trečiojo pasaulinio karo planai, kaip ir kankinanti gimtojo krašto nostalgija, – charakteringa lietuviškos politinės mąstysenos ir jausenos linija, įrėžta J. Savickio knygoje kaip mūsų nesusitaikymo su Jaltoje–Potsdame padalytu pasauliu ir mūsų naivių laisvės iliuzijų išraiška.
Daugiasluoksnišką dienoraščio medžiagą, išgriebtą iš begalinės dienų įvairovės, vienija ne tiek atsikartojantys leitmotyvai, kiek pasakojimo tonas. J. Savickis nepereina į išpažintinę intymių atsivėrimų tonaciją kaip S. de Beauvoir ar A. Frank. Jis išlaiko tam tikrą distanciją savo paties ir stebimų objektų atžvilgiu, tarsi klasikinio sukirpimo epikas. Bet viską stebi taip iš arti, taip greitai kaitalioja žiūros taškus, kad skaitytojas pamato reiškinį iš daugelio pusių. Jis iškart patenka į tam tikros psichologinės–emocinės atmosferos sluoksnį, kuris pasako daugiau negu išorinis piešinys. Prezidentas Smetona, stovintis Berno viešbučio „kambariūkštyje“ greta sugultos lovos ir šliurių, „kaip neseniai nubudęs žmogus“ kalbantis apie neįvykusį pasipriešinimą, svarstantis: „Ar eiti barzdos skustis. Ar pirma išeiginiais rūbais apsivilkti“ (p. 277), pamirštas savo buvusių ambasadorių, tampa beveik simboline sugniuždytos valstybės figūra, piešiama labai konkrečiai, su persmelkiančio gailesčio gaida pasaulio abejingumo fone.
Dienoraštyje dominuoja šio momento vyksmas, diktuojantis greitą nutrūkstančių sakinių ritmą, neužbaigtų pašnekesių tonaciją, nuspalvintą prancūziškais ar itališkais šūksniais. Perteikdamas juslinį įspūdį, J. Savickis griebiasi ištiktukų poetikos, atgaivintos „Keturių vėjų“ prozoje. Lėktuvus medžiojančių prožektorių švysčiojimas: „– Dzin! į kalną, dzin į dangų. Į debesis, pakutendami pačiam Dievui padus“ (p. 375). Kaitos ir veiksmo momentas įspaustas kaip spyruoklė net į probėgšmomis mestą žmogaus charakteristiką: „Užtai ir mūsų pasiuntinys Paryžiuje, kiek kvapą atgavęs. Iš to džiaugsmo ir prisiverkęs, ir prisikrykštavęs, norėjo smagiai jau prisistatyti ir po senovei Lietuvai atstovauti, bet pasijuto vėl prie užtrenktų durų“ (p. 294). Autorius lengvai peršoka nuo vieno objekto prie kito, neieškodamas loginės priklausomybės ryšių, efektingai sujungia gamtos ir kultūros plotmes pagal savo ankstesnių novelių ekspresionistinės stilistikos principą. „Kurkia pietų varlės, tik ne taip drąsiai ir disciplinuotai, kaip pirma, bet kaip visai pavargę muzikantai. Gal dėl to, kad ruduo“ (p. 74). Pasakojimas klostosi iš tokių vaizdinių nuotrupų, ryškiai apibrėžtų tarytum kinematografinis kadras. Jie atskirti vienas nuo kito potekstės pauzėmis – laukimo, nerimo pauzėmis, šokčiojanti vaizdų ir sakinių seka atidengia fragmentinį mąstymą, lemiantį dienoraštinio naratyvo struktūrą.
„Karas visiems išardė nervus, išblaškė mintis. Taip per naktį aš galvoju. Aušta. Pušis, globianti visą mūsų namą. jau atsikėlė iš nakties miego. Joje sučirškė kažkoks rytmetinis paukštelis. Tamsiame medyje matyti kelios gražiai susagstytos žvaigždės.
Medis gražiai iliuminuotas. Dangus švinta.
Bet kol kas dar vis naktis. Galvoje nuolat ir nuolat namiškiai. Iš ten nieks nerašo. Matyt, ar rašyti nepajėgia, ar negali. Tikriausiai uždrausta“ (p. 283).
Tokie stiprūs vaizdinės energijos pulsavimai, poetinių bei Ironiškų intonacijų samplaikos neapima visų dienoraštinio pasakojimo lygmenų Knygoje „Žemė dega“ lieka nemažas vienadienių smulkmenų, finansinių apyskaitų, atsitiktinių pokalbių sluoksnis, istoriškai autentiškas, bet nepermuštas stipresnių individualaus vidinio reagavimo mostų. Pats autorius suvokė, kad „daug esama ir balasto“ (p. 245).
„Svarbu tikėti savo reikšmingumu“75, – rašė A. Gide’as viename iš savo ankstyvųjų dienoraščių. J. Savickis neturėjo tokio tikėjimo.
„Ką aš darysiu, mažas žemės vabalėlis“ (p. 94), – kartojo žlungant Lietuvos valstybei ir prieškarinei Europai. Jis nesureikšmino savęs ir nesuliteratūrino savo asmenybės. Dienoraštis – tai autentiškas jo vertybių ir išgyvenimų pasaulis, į kurį Jis pasitraukdavo naktimis („dieną daržas taip apglėbiuoja“). „Greitai, atrodo, pasiliks tik vienas dalykas – šie sąsiuviniai… Sąsiuvinis šiuo metu atstoja man viską: namus, sodą, tėviškę. Kurios dabar nėra ir kurios taip ilgimasi. Kuri taip toli. ta tėviškė“ (p. 109).
Katherina Mensfild 1916 m. savo dienoraštyje įrašė: „Norėčiau tęsti pastabų užrašus, kad vėliau vieną dieną juos paskelbčiau. Tai yra viskas. Jokių romanų, jokių probleminių apysakų, nieko, kas nebūtų visiškai atvira“76.
Ir Lietuvoje dienoraštis tampa savarankiška meninės literatūros forma. Dienoraštinių knygų daugės nukritus baimės varžtams, kad rašyti dienoraštį pavojinga. Jos varžysis su fikcine beletristika, kuri vis rečiau bestebina naujais atradimais.
2000.III.16
1 Sontag S. Tylos estetika // Miestelėnai. – V.: Gervelė, 1999. – P. 76.
2 Dnevnik Delakrua – M., 1961. – T. 1. – S. 1.
3 Stendal. Sobranije sočinenii. – M.,1959. – T. 14. – S. 221.
4 Mauriac C. La terrasae de Malagar. – Paris: Grasset, 1977. – P. 170. Camus A. Užrašų knygelės, – V: Regnum, 1997, – P. 203.
5 Cit. iš: Boerner P. Tagebuch. – Stuttgart; J. U. Metzlerache Verlagsbuchhandlung, 1969. – S. 60.
6 Gombrowicz W. Dienoraštis. –V: Vyturys, 1997. – T. 1 – P. 167.
7 Jünger E. Diaristische Labirinth. – Perspektive // Hocke G. R. Europäische Tagebücher aus vier Jahrhunderten: Motive und Anthologie. – Wiesbaden und München; Limes, 1978. – S. 1024.
8 Cit. iš: Hocke G. R. Europäische Tagebücher… S. 306.
9 Mekas J . Nervuoti dienoraščiai // Metai. – 1990. – Nr. 12. – P. 122.
10 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai 1978–1998. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fonda, 1999. – P. 231.
11 Saint– Exupéry de A. Écrits de guerre 1939–1944. – Paris: Gallimard. 1994.– P. 109.
12 Gide A. Journal 1942–1949. – Paris: Gallimard. 1950. – P. 109.
13 Baudelaire Ch. Intymūs dlenoraščiai. – V: Andrena Dictum, 1996 – P. 26.
14 Pascal. Pense’es. – Paris: Gallimard, 1955. – P. 171.
15 Gide A. Journal 1942–1949. – P. 193.
16 Dzūkijos partizanų vadas J. Vitkus Kazimieraitis 1945 m. paskelbė įsakymą, įpareigojantį kuopų ir batalionų vadus rašyti dienoraščius, kurių tikslas – „palikti – teisingą kovos dėl laisvės vaizdą“. Kalėda A. Adolfas Ramanauskas–Vanagas // Adolfas Ramanauskas–Vanagas, Daugel krito sūnų .– V: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. 1999. – P. LII.
17 Venclova A. Prie Nemuno liepsnoja uogos. – V: Vaga. 1996. – P. 363.
18 Cit. iš: Wuthenow R. M. Europäische Tagebücher: Eigenart. Formen. Entwicklung. – Darmstadt, 1990. – S. 197.
19 Cit. iš: Hocke G. R. Europäische Tägebücher… – S. 20.
20 D. C. Journal Intime // La grande encyclopédie Larouse. – Paris. 1974. – T. 11 – P. 6735.
21 Gombrowicz W. Dienoraštis 1957–1961. – V., Vyturys. 1998. – P. 267.
22 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai. 1971–1998. – P. 117.
23 Mekas J. Nervuoti dienoraščiai. – P. 120.
24 Ten pat. – P. 129.
25 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai. – P. 20.
26 Saint–Exupéry de A. Écrits de querré. 1939–1944. – P. 97.
27 Ten pat. – P. 139.
28 Ten pat. – P. 282.
29 Ten pat. – P. 252.
30 Camus A. Užrašų knygelės. – V.: Regnum. 1993 – P. 96.
31 Ten pat. – P. 103.
32 Ten pat. – P. 70.
33 Ten pat. – P. 57.
34 Mauriac C. La terrasse de Malagar. – P. 116.
35 Ten pat. – p. 202.
36 Ten pat. – P. 181.
37 Gide A. Journal 1943–1949. – P. 156.
38 Saint–Exupéry de A Ecrits de guerre 1939–1944. – P. 217, 284.
39 Camus A. Užrašų knygelės. – P. 96.
40 Gide A. Journal 1942–1949. – P. 117.
41 Ten pat. – P. 226.
42 Ten pat. – P. 63.
43 Ten pat. – P. 27.
44 Beauvoir de S. Journal de guerre. Septembre 1939 – Janvier 1941, – Paris. – P. 70.
45 Ten pat. – P. 276.
46 Ten pat. – P. 360.
47 Ten pat. – P. 139.
48 Ten pat. – P. 271.
49 Ten pat. – P. 126.
50 Ten pat. – P. 357.
51 Scholl H., Scholl S. Briefe und Abzeichnungen. – Frankfurt am Mahr Fisher Verlag, 1984. – S. 104.
52 Boerner P. Tagebuch. – S. 64.
53 Kiemperer W. Ich will Zeugnis ablegen bis zum letzten. Tilgbücher 1942–1945. – Berlin: Aufban Verlag. 1996. – P. 503.
54 Ten pat. – P. 865.
55 Ten pat. – P. 423.
56 Frank A. Dienoraštis. – V. R. Paknys. 1997. – P. 177.
57 Ten pat. – P. 66.
58 Tory A. The Kovno Ghetto Diary. – London: Harvard University Press. 1979. – P. 47.
59 Ten pat. – P. 50.
60 Ten pat. – P. 56.
61 Ten pat.
62 Ten pat. – P. 114.
63 Camus A. Užrašų knygelės. – P. 184.
64 Naujokaitis A. Nervuotl dlenoraščiai // Metai. – 1999. – Nr 12. – P. 117.
65 LYA. Nr. 203J7/3.
66 Matulionis J. Neramios dienos. – Toronto: Tėviškės žiburiai, 1975. – P. 90.
67 Ten pat. – P. 221.
68 Ignonis Z. Praeities kalba. – Brooklyn – N. Y.. 1980 – P. 135, 206, 263.
69 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai 1938–1970. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998. – P. 79. Toliau šio leidinio citatų nuorodų tekste.
70 Ch. Baudelaire’o eilutė: „sudie, blyški vaiskuma mūsų vasarų, pernelyg trumpų.“
71 A. Gide – „didžiausius mūsų laikų dienoraščių rašytojas“, – pasak Fridricho Steburgo.
72 Hocke G. R. Europasche… S. 99, 100, 756.
73 Savickis J. Raštai. – V. Vaga. 1998 – T. 4. – P. 198. Toliau šio ledinio citatos nurodomos tekste.
74 Savickis J. Raštai. – V. Vaga. – T. 5. – P 490.
75 Cit. iš: Hocke G. R. Europäische Thgebuher… – S. 306.
76 Wutienow R. – M . Europäische Tagebücher… – S. 197.