literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3

1

Ar gali būti parašytas romanas be veikiančių personažų ir jų tapsmo istorijos? Toks romanas neįmanomas. Taip būtų atsakę dauguma literatūros teoretikų ir kritikų postmodernizmo išvakarėse. Šiandien jie sumišę kraipo galvomis – personažai traukiasi iš romano centro, užleisdami savo vietą filosofinėms refleksijoms, kelionių paveikslėliams, daiktų labirintui, meno kūrinių interpretacijoms, enciklopedinės informacijos masyvui, kuris nevirsta žmogaus veiksmu ir likimu. Kai išsišakojęs vaizdų srautas neša prošal keturis šimtus pavardžių – bereikšmių, kaip ir gatvių pavadinimai – neįmanoma išskirti nė vieno veido (amerikiečio Tomo Pynchono romanas „Traukos vaivorykštė“).

Personažo figūra nebereikalinga naratyvui, ieškančiam savo stiprybės žodžio ekspresijoje, apvalytoje nuo aprašinėjimo dulkių. Nathalie Sarraute, prancūzų romanistė, 1950 m, išdidžiai atmetė „tipizuotą personažą“ ir „gerai suregztą intrigą“ kaip pasenusią praėjusio amžinus konvenciją1. Johnas Hawkesas, amerikiečių rašytojas, 1965 m. pareiškė: „Aš pradėjau rašyti beletristiką, numanydamas, kad romano priešai yra fabula, charakteris, aplinka ir tema…„2 Individualizuotas psichologinis piešinys nebedomina šiuolaikinio teatro, kuris siekia per simbolius ir metaforas, judesio plastiką ir šokį (pagrindiniam vaidineniui skiriama balerina) pagauti „kosminį ritmą“, paslaptingai kylantį iš pasąmonės gelmių. Žmonių portretui pranyko iš dailės parodų, kitados neįsivaizduojamų be CK sekretorių ar kolūkio pirmininkų metrinio dydžio atvaizdų. Kas atsitiko? Nejaugi žmogaus individualybė, buvusi nuo Renesanso laikų pirmajame kūrinio plane, tapo išspirta lauk? Kas ją išspyrė – masinė civilizacija, popkultūra, postmodernizmas? Kuo ji bus pakeista – esminis dabarties kultūros klausimas.

XX a. pradžios modernistinis menas putojo individualizmo šūkiais: aš esu pasaulis pats savyje, vienintelis ir nepakartojamas; kuo aš sudėtingesnis ir keistesnis, tuo originalesnė ir vertingesnė mano kūryba. XX a. pabaigoje filosofai ir sociologai (M. Foucault, J. Baudrillard’as) prašneko apie subjekto mirtį, žmogus prarado transcendentinę savo būties motyvaciją, kuri garantavo jam pastovią vietą pasaulio sąrangoje. Giluminė psichologija atidengė asmenybes viduje tekančią daugiasluoksnę struktūrą, žvelgiančią išorėn per kintančias aš kaukes. Techniškoji civilizacija įjungė žmogų į kodų sistemą, nutrindama jį kaip individualų ženklą. Totalitarizmas įgrūdo į uniforminio elgesio ir galvojimo šarvus, nukapodamas individualizmo ataugas, nepalikdamas jokių galimybių ką nors pakeisti. Kapitalistinė gerovės visuomenė panardino žmogų daiktų pertekliuje, o pramogų bildesys atpratino mąstyti apie save. Ar individualizmas nebuvo tik švietėjiško racionalizmo iliuzija, sutirpusi kartu su vientisos pasaulio sistemos regėjimu („filosofijos blefu“)? Postmodernistiniame mene individuali savimonė suyra kaip pažinimo, istorijos, komunikacijos dėsnius suvokiantis protas3. Purtomas decentralizuoto mąstymo, kūrinio personažas liaujasi buvęs tam tikrų idėjų įsikūnijimu, emocijų lizdu, didaktine afiša. Ar kūrinio autorius dabar ištisai kalbės pats savo balsu, nesidangstydamas sąlyginėmis personažų figūromis?

2

Sovietmečiu daug kam atrodė, kad vienintelė vaisinga lietuvių prozos perspektyva – plėsti subjektyvumo sferą. Epinis fabulinis pasakojimas buvo ir liks sukaustytas ideologinių dogmų, rikiuojančių įvykių eigą ir personažus pagal klasių kovos algebrą, partijos nutarimus, galutinę istorijos kelio viršukalnę. į kurią įkelta tarybų valdžia. Šituos gelžbetoninius stulpus prozininkas galėjo apeiti, pasukęs į sąlyginių vaizdų, poetinės intonacijos, tylos pauzių erdvę, kur kalbama užuominomis, plonyčiais tono virpesiais kaip ir eilėraštyje. Rašančiojo asmenybė atsigręžė į savo pačios savimonę, kurioje šlamėjo tėvų sodybos reginiai, vaikystės fragmentai, mergaitės bučinys, migloti dvasinių vertybių pažadai, buvimo džiaugsmas ir liūdesys – vidinis asmenybės būvis, išsinėręs iš privalomų išorinio pasaulio vaizdavimo schemų. Lietuviškas pasakojimas atgavo siūbuojančią subjektyvumo galią, būdingą XX a. moderniajai prozai, kuri ilgai buvo kuriama pagal principą: geriausia, kas yra geriausiuose kūriniuose, tai autoriaus savimonė. Rašančiojo žmogaus atvirumas, savistabos gylis ir emocinis energijos spinduliavimas darėsi kur kas reikšmingesni pasakojimo menui negu išorinio objekto piešinys. Judėdamas individualių nuojautų, poetiškų virpesių, elegiškų atsiminimų vingiais, subjektyvus pasakojimas paslėpdavo potekstėje tragišką žmogaus esatį ir tautos likimo neviltį (R. Šavelio „Amžinoji šviesa“, R. Klimo „Gintė ir jos žmogus“, B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“).

Lyrinės prozos autoriai kalba ne tik apie save, bet ir giliai iš savęs4, – teigia Jūratė Spindytė. Subjektyvųjį pasakojimą formuoja eleginė autorefleksija iš egzistencinio nerimo („Man yra bloga“5), skaudaus ilgesio, nežinomybės nuojautos, emocinių šūktelėjimų, gamtos paralelių. Juozo Apučio novelėje tasai nusakomas „savęs pajautimas“ prisipildo jaukios namų šilumos, prieštarų nesuskaldyto būties vientisumo, dangumi skriejančio debesies grožio. Kūrinio įtampą ir gilumines prasmes motyvuoja poetinio jausmo branduolys, pagrindžiantis sapnų, vizijų, sąlyginių vaizdų būtinybę, leidžiantis šuoliuoti buvusio laiko atkarpomis, skleidžiantis įstabumo pojūtį, kuris viską pateisina („…tik vaikystėje mes esame tikri dievai“6). Toks motyvavimas būdingas moderniajai XX a. prozai (J. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“), pasikliovusiai subjekto saviraiškos visagalybe.

Aukštos įtampos lyrizmo srovė neišjungia kūrinio subjekto, mąstančio ir kalbančio apie save, iš realaus ryšių tinklo, kuris jį supa. Vaikystės atsiminimai – didžioji poetiškumo versmė – veriasi kaimo aplinkoje, kur tėvas glaudžia sūnų prie savo baltų marškinių, kvepiančių „savotišku sekmadienių kvapu, susigėrusiu iš obelų ir vėjų“7, motina sielojasi dėl karvės, likusios lauke audros metu („baisu jai ten vienai“), vaikas kalbina šunelį ir arklį, neramiai žvelgiantį į juodą debesį, lekiantį dangumi. Visi čia susieti tarpusavyje lemtingo ir intymaus bendrumo: būti kartu iki pat mirties, jausti tame prasmę ir grožį. Kai traktorius, griaudamas senąją sodybą, pasikėsina į tą žmogaus ir žemės bendrumą, prasideda metafizinė būties suirutė: išrautos obelys pakilo į orą ir ėmė sukti ratus „keistai zvimbdamos“, o mirusi motinėlė „praskrido lyg juodas paukštis“, pagrūmojusi kaulėtu pirštu (J. Apučio „Skraidančios obelys“).

Žmogus jaučia savo vietą gyvenime, kol egzistuoja bendrumo ryšys, ir atsiduria tuštumos plynėje, nutrūkus tam ryšiui. Jo sąmonėje dar ilgai dilgčioja nutrukusio ryšio virpesiai. Tai Bitės Vilimaitės lakoniško piešinio ir skaudžių tylos pauzių turinys: ar sugrįš „beviltiškai nutolęs vyras“ pas žilstančią moterį; vaikas ateina prie namo, kur gyveno prieš išsiskiriant tėvams ir žiūri į savo buto langus trečiame aukšte („Tas žvilgsnis skrido kaip paukštis sukruvintais sparnais“8). Šeima tebėra pagrindinė gyvenimo ląstelė lietuviškam pasakojimui, subrandintam agrarinės sanklodos, o žmogiškų santykių kaita stipriai tebeveikia subjekto savimonę, nedrįstančią radikaliai atsiplėšti nuo aplinkos ir užsidaryti tik savyje („Stenkimės, iš visų jėgų stenkimės kuo mažiau galvoti apie save, o daugiau rūpintis kitais“9).

Lietuvių novelėse atsirado žmogiško tikrumo ir moralinio teisingumo židiniai, pagrįsti subjektyvaus pasakojimo emocine ir poetine radiacija. Ji greitai prasimušė ir į stambiosios prozos formas. Apysakose ir romanuose paplito monologinis kalbėjimas, besisukantis ratilais apie pagrindinę „aš“ figūrą, semiantis iš vaikystės atsiminimų, poetiškai perfiltruotą vaizdų materiją. Sukurta nemažai įtaigaus autentiškumo, skvarbios lyrinės intonacijos kūrinių, priskirtų „išpažintinei prozai“ (S. Šaltenio „Riešutų duona“, E. Mikulėnaitės „Ona“, V. Juknaitės „Ugniaspalvė lapė“, L. Jacinevičiaus „Rūgštynių laukas“). Veiksmas buvo uždarytas intymios patirties erdvėje, o pasakojimo kompozicija palenkta tylaus balso sugestijoms. Lyrinės pasaulėjautos autoriai nedrįso nutiesti savarankiško judėjimo trasų keliems ar keliolikai personažų, vengdami palenkti kūrinio eigą deterministinei motyvacijai, kur priežastys ir pasekmės buvo tvirtai nustatytos viešpataujančios ideologijos. Epinio objektyvumo pozicija, nepasišovusi esminiam patinimui ar pervertinimui, virsdavo šaltomis racionalistinio plano konstrukcijomis (R. Lankausko romanai „Projektas„, „Piligrimai“) arba prigesindavo subtilias pasakotojo balso moduliacijas (J. Apučio romanas „Smėlynuose negalima sustoti“). Išmokusiam sugestyviai kalbėti apie save, rašytojui vis sunkiau buvo atsigręžti į kitus, sekti jų gyvenimo istorijas, o ne vien savo paties intelektualinio tapsmo eigą (V. Martinkaus romanas „Simonija“). Ar intelektualios savimonės išbudintas ir atsiskleidimas, toks išganingas sovietmečio lietuvių kultūrai, nepastūmėjo galų gale lietuvių prozos į lyriškai nuspalvintą egocentrinį uždarumą, siaurą vaizdavimo spektrą ir monologinį vienatoniškumą?

3

Literatūra yra dialogas, kaip ir kalba, kuri neįmanoma be bendruomenės. Dialoge kitas žmogus nėra tik veidrodinis tavo paties atspindys, o partneris, toks pat subjektas kaip ir tu. Prozininkas yra dialogo organizatorius, įteisinantis savo kūrinyje „daugybę lygiateisių, savo pasaulius turinčių sąmonių“10. Brandžiame veikale driekiasi skirtingų savimonių trajektorijos – jos kryžiuojasi, daužosi, smelkiasi viena į kitą, ir tas jų kibirkščiavimas poliarizuoja pasakojimą.

Pažinti Kitą, išgirsti Kitą – pirminė žmogiškosios būties sąlyga. Aš suvokiu save kaip einantį į Kitą11. Aš suprantu savo esmę ir ribas tik santykyje su Kitu. Aš gyvenu tik todėl, kad gyvena ir kiti, be kurių manęs nebūtų. Mes visi esame sukabinti tarpusavio santykių siūlais. Nuolat kintančių ir viską jungiančių santykių visybė yra egzistencinio vyksmo ir kultūros pamatas. „Kai sakoma Tu, sykiu sakoma ir Aš… – rašo filosofas Martynas Buberis. – Dvasia yra ne manajam Aš, o tarp Aš ir Tu“12. Didžioji gyvenimo srovė teka nuo Aš prie Tu, ir jų santykis yra pats svarbiausias: jis veda į harmoniją („Aš nesutikau žmogaus, kurio nemėgčiau“13 – W. Rogers) arba į antagonizmą („Pragaras – tai kiti“ – J. P. Sartre).

Šiuolaikinė civilizacija, sujungusi žmoniją globaliais gamybos ir komunikacijos ryšiais, smarkiai susiaurino natūralių žmogiškų santykių galimybes. Kaimo žmogus nepraeidavo pro šalį nepašnekinęs kaimyno. Miesto žmogus nežino, kas gyvena greta jo daugiabučiame name. Gatvėse, autobuse, parduotuvėje – nepažįstami. Norėtųsi su kažkuo susitikti ir pasišnekėti. Bet mokslo draugai ėjo ir nuėjo savais keliais. Namuose kriokia televizorius – žmona žiūri „muilo operą“ ir jos neprakalbinsi. Kaip patirti bendravimo džiaugsmą, kai aplinkui visi tokie svetimi? Kaip užmegzti kontaktą, kad juo imtų sruventi abipusė šiluma? Nusistovėję tarpusavio ryšiai iširo keičiantis santvarkoms, o naujo tipo bendruomeniškumas, jungiantis miesto kvartalo, gatvės ar atskiro namo gyventojus, sunkiai gimsta socialinės nelygybės aižomojo visuomenėje. Vangiai telkiamos į bičiulių ir bendraamžių būrelius, kad pabūtumėm kartu (anglai ir amerikiečiai įpratę kas savaitę susitikti su draugais). Gal todėl taip sparčiai plinta nereikalingumo ir benamiškumo savijauta, stumianti į narkomaniją, savižudybes, agresyvius išpuolius (Kauno gimnazistas užmuša studentą, neužleidusiam jam vietos troleibuse). Daugybė žmonių kenčia dėl asmeninių kontaktų sty

ginus, dėl emocinių išgyvenimų alkio. Atvirumąs Kitam – svarbiausia dabarties problema, pasak J. Habermaso, – vis sunkiau išsprendžiama. Subiurokratintoje formalizuotų santykių aplinkoje bei šaltmirio pakąstose šeimose, kurios apsisprendė negimdyti ir neauginti vaikų.

Menas buvo kuriamas kaip žmogiškosios egzistencijos virtualus dublikatas. Kompensuodavo realios emocinės patirties stoką. Leisdavo patirti estetinėje plotmėje jausmo pilnatvę ir tapatybę su Kitu. Žmogus išgyvendavo Kito gyvenimą tarytum savo paties, įgydamas pažinimą, kurio neturėjo. Jo protas ir atmintis prisipildydavo idealių vaizdinių bei reikšmių, kad atsispirtų realios būties skurdumui.

Ar šiuolaikiniame mene žmogus dar randa tokių tapatybės taškų, kad pajustų katarsį: ir aš taip jaučiu, ir aš taip galvoju?.. Ar romanistas dar piešia figūras, kurių įmintomis pėdomis skaitytojas norėtų pereiti kaip savo genties istoriniu taku?

4

Šeimos ryšiai – epinio pasakojimo mazgas, kietai suspaustas paskutiniame Jono Avyžiaus romane „Ir išmuš tavo valanda“. Tėvo ir penkių jo sūnų figūros išraižytos stambiais kontūrais, tarytum grafikos lakšte. Jų likimų linijos dinamiškai kaitaliojasi, pakrautos skirtingais emociniais išgyvenimais bei konfliktais, smigdamos į skirtingas gyvenimo sritis (ūkis, medicina, valstybės departamentas), vėl subėgdamos į tą patį tašką – tėviškės sodybą, kurią netrukus ištaškys nepriklausomos valstybės griūtis. Tai epinio romano karkasas, nepaprastai imlus istorinio laiko realijoms, išsaugantis individualizuotą psichologinį portretą, bet išsižadantis giluminio psichologinio vyksmo, taip lemtingai įsirėžusio į XX a. pasakojimo meną.

Dialoginė romano prigimtis, reikalaujanti charakterių ir likimų sankirtos, Algimanto Zurbos trilogijos paskutiniame kūrinyje „…jai tešviečia“ atsiveria impulsyviais žmogiškųjų santykių siūbavimais. Našlė Savūnė, Aukštaitijos kaimo tipažas, jausmingai reaguoja į viską, kas dedasi aplinkui, – gailisi nevispročio vaiko, priglaudžia iš Sibiro grįžusią mokytoją, išplūsta išverstaskūrius, gina draskomo kolūkio turtą. Jaučiasi susijusi bendro buvimo ryšiais su kaimynais ir giminėmis („…štai esi pasaulyje, esi ne viena, esi su gimine“14). Autorius brėžia jos spirgančio temperamento liniją (užsiplieskia „tarytum sausų šiaudų glėbys“), mielaširdingą atvirumą kitų bėdoms, išlaikydamas gana vientisą jos savimonės ir kalbos būdą, kuris aukštinamas kaip regioninio substrato raiška. Į natūralių emocinių ryšių tinklą romanistas perkelia istorinio vyksmo panoramines nuotraukas (Sausio 13), kolūkių klestėjimo ir griūties istoriją (buvęs stribas – kolūkio pirmininkas išstato mūrinę gyvenvietę, įrengia užtvanką, o Nepriklausomybės vėtra išdrasko kolūkinio kaimo gerovę). Tad charakteris pamažu virsta tekančio laiko ir aplinkos įvykių liudytoju, savotišku pasakotojo balso ruporu. Iliustratyvumas – dažna tradicinės epikos silpnybė, kai dialoginė struktūra pernelyg paklūsta autoriaus valiai.

Naujasis lietuvių romanas, apsišaukęs „postmodernistinės epochos medžiu“15, grįžta į monologinio kalbėjimo vėžes. Savo personažams dažnai neišskiria atskirų pakilimo ir judėjimo juostų. Nekaitalioja kalbos tonacijų pagal skirtingus jų sąmonės pulsavimus. Negainioja žmogaus istorijos kelio vingiais kaip stebėtojo, aukos ar didvyrio. Nebeuždaro šeimos rate, o paleidžia klajoti po pasaulj be jokios savo namų ir artimųjų atminties. Neretai pagrindinio veikėjo ir pasakotojo figūros decentralizuojamos į laisvai žarstomų vaizdų, metaforų, aforizmų koliažą, kuriame jau niekas negalės surankioti savo tapatybes (R. Šerelytes romanas „Ledynmečio žvaigždės“). Postmodernistinis romanas išsklaido naivų aš suvokimo vientisumą, atidengdamas asmenybės viduje daugybę vienas kitam prieštaraujančių identitetu, katastrofiškos įtampos ir griūties procesą, kuris stebimas su pykčio ir nevilties ironija, be jokių savęs idealizavimo tonų (R. Gavelio „Septyni savižudybės būdai“). Aštrus dialogas vyksta tarp poliarinių suskilusio subjekto dalelių — taip atsiranda monologiniame kalbėjime konflikto sūkuriai.

Postmodernizmas stengiasi peržengti europietiško dualizmo išraustą prarają tarp aš ir tu, tarp sielos ir kūno, tarp amžinųjų vertybių ir trivialios kasdienybės, tarp elito ir masės. Vienus dalykus pažemina, o kitus išaukština, kad atsirastų perėjimo tiltai ir horizontalios visumos pojūtis, grindžiamas jau ne individualizmo ir spiritualizmo vertikalėmis.

Vientisumas ir harmonija prasideda ten, kur „…baigiasi savanaudiško „Aš“ viešpatavimas“16. Tokį leitmotyvą egzotiškų vaizdų ir rytietiškos retorikos registrais pakibai groja Jurga Ivanauskaitė romane „Sapnų nublokšti“. Esi neatskiriama pirmapradės vienovės dalis, amžinais ryšiais susieta „su visais žmonėmis, gyvuliais, paukščiais, akmenimis“. Tavo gyvybės krislas banguoja kosminiame vandenyne neišnykdamas, o atgimdamas vis naujomis reinkarnacijomis. Meilė yra keltas, sugrąžinantis į „Pradžių pradžią“, kur žmogų ištinka „Nušvitimas“. Nušvitęs žmogus nebeturi tautybės ir nebepriklauso istoriniam laikui. Kosminis vėjas sutrupina kasdienį asmenybės lukštą. Prasiveria vaivorykštinis dangus, prabyla dievai ir greta atsistoja visos protėvių kartos. Šita metafizinė ekstazė negali būti motyvuota nei išorinėmis aplinkybėmis, nei žmonių tarpusavio santykiais („Apskritai nenorėjo pasakoti jokios asmenybes istorijos“17). „Nušvitimo“ siekimas – svarbiausias tikslas, atvedęs į Himalajų papėdę Vakarų gerovės ir sovietinio skurdo nualintus žmones, – kaip užgesinti atsivėrusią savyje „juodąją skylę“.

Romano personažai – šešios moterys ir vienas Šambalos kuras – tos ekstazės ieškojo seksualinio akto magiškuose seansuose, kai susilieję kūnai netekdavo savo ribų, o „…susiliejimo taške plakė Visatos širdis, mirkčiojo Dievo akis“18. Autorė apraizgo tuos personažus beprotiškos aistros, palaimos, nevilties, artėjančios mirties saitais. Bet šitie santykiai, įtempti kartais iki melodramatiškų kulminacijų, nekeičia charakterių ir likimų. Iš tikrųjų jie dialogizuoja ne tiek vienas su kitu, kiek su Šambalos doktrina, desperatiškai siekdami jos išganingos išminties, atspindėdami savo elgesyje ir savimonėje skirtingus jos aspektus. Romano personažai giliai panardinti Tibeto Šiapusinio ir anapusinio pasaulio sampratose, indų kultūros vaizdiniuose, poetinėje mantrų retorikoje. Jie uždaryti rytietiškos stilistikos klode, kuriam nužiesti reikėjo didelio žinojimo ir subtilaus įsijautimo (meniškiausias fragmentas – „Lila“). Psichologinis vyksmas teka per tirštas budizmo kategorįjų, terminų, įvaizdžių sangrūdos (Absoliuti meditacija, Keturios Tauriosios tiesos, Didžioji csntis, Karmos ryšys, pudžos, tsogai, badžanai), vis labiau lėtėdamas ir gęsdamas, vis labiau mažareikšmis vaivorykštinių nušvitimų akivaizdose (ypač iliustratyvūs fragmentai – „Proto bokštas“, „Sidharta Svinarskis“). Tibeto metafizinių mokslų, kultūros, istorijoj, papročių ir apeigų vaizdingi piešiniai ir komentarai, atkeliavę iš puikios autores knygos „Kelionė į Šambalą“, prislegia statišku svoriu dialoginę romano sandarą. Jos nepajėgia poliarizuoti rašytojos brėžiama prieštara tarp vakarietiškos racionalistinės sąmonės ir rytietiško intuityvizmo (žodžiais tiesa neišreiškiama, pagaliau jos pačios perdėm „dievobaimingas“ ir vienakryptis santykis su „slaptąja Šambalos doktrina“.

Postmodernizmas neberutulioja priešingybių kamuolio, glūdinčio dialogo struktūrose, į tam tikrą sprendimą. Atsisako socialinio ir tautinio antagonizmo konstrukcijų, kurios dramatizuotų pasakojimą. Dialoginė romano sandara nebėra procesas, kažko siekiantis ir kažką sprendžiantis, o tik begalinis tekamumas be pradžios ir pabaigos, visokių būsenų, daiktų, atsitiktinumų maišatis be aiškesnių kulminacijų, dinamizuota kultūros vaizdinių, sąmonės fantomų, natūralistinės empirikos slinktis, nepereinanti į charakterio tapsmą (H. Kunčiaus „Būtasis dažninis laikas“, J. Kunčino „Bile ir kiti“). Postmodernizmas peržengia psichologinio realizmo tradiciją, atakuotą ir apspardytą jau tarpukario avangardistų.

Mariaus Ivaškevičiaus romane „Žali“ personažai atsiranda be jokios priežastinės motyvacijos ir išnyksta, atlikę trumpalaikę vaizdinę funkciją. Jie nėra įklampinti į savo aplinkos ir istorinio laiko realijas, kad stovėtų ligi galo kaip įkalti stulpai. Jie nepririšti vienas prie kito tarpusavio santykių likiminės įtampos. Jie nepatiria purtančių emocijų nuo užuomazgos iki atomazgos. Jų „emocinis pergyvenimas“ – tik simuliacija, stilizuota vaidyba, pašaipiai įtikinėjanti, kad nieko tikra nevyksta. Natūrali psichologinė realybė iš jų išgręžta. Postmodernistinis romanas neprivalo reprezentuoti tikrovės. Pasakotojas, jau nušautas į smilkinį, vaikosi buvusio gyvenimo šešėlius, kurie neteko kūniškumo ir svarbos. Jis „tašo“ savo egzistencijos kortų kaladę, tai išmesdamas be jokios chronologinės tvarkos vieną ar kitą situaciją, tai vėl viską sumaišydamas. „Čia žaidimas“19. Tai esminis postmodernistinio pasakojimo principas. Po mesianistinio atnašavimo ir slegiančios rimties, glūdėjusios ezopinės kalbos daugiaprasmybėse, atėjo žaidybinė fazė kaip natūralus literatūros judesys – atsitiesti.

Jonas Žemaitis, partizanų vadas, išeina ieškoti kito Jono Žemaičio – išdaviko. Prasideda žaidimas – kas yra tikrasis, o kas yra netikrasis Žemaitis, atimantis iš partizaninio karo herojiškumo pozas ir moralinę aurą. Į tą žaidimą įsijungia iš Ukrainos ir Rusijos atsiųsti baudėjai – jie šaudo ir tardo, draskosi tarp savęs, yra nelaimingi. Pasakojimas plėtojasi kaip dviejų paralelizmo šakų pynė, neturinti skiriamosios teisingumo ir neteisingumo linijos. Autorius atsisako dramatizmo, pagrįsto vertybių konfrontacija. Bet jis yra numatęs skaitytojo, žinančio, kas buvo Jonas Žemaitis (paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos), vidinį pasipriešinimą, ir ta jo reakcija įtraukta į pasakojimo strategiją kaip dinamizuojantis veiksnys.

M. Ivaškevičius kuria romaną kaip savotiškų performansų seriją, žaisdamas tamsaus bunkerio scenovaizdžiu, parodiniais šaudymo efektais, tardymo protokolais, erotikos dominante. Veikėjai lengvai juda žaidimų lentoje iš vieno kampo į kitą, iš dabarties į praeitį. Tūno purviname bunkeryje ir tuo pat metu vaikšto Fontenblo parke. Palangos pajūryje vaikas žarsto smėlį, o po akimirkos atsistoja pražilusiu vyru. „Elena liko mano sesuo, o su jos koja mums susiklostė vyro ir moters santykiai“20. Krinta pašautas partizanas, o netrukus vėl grįžta į atgijusių šešėlių judėjimą. Moters pilvo kauburėlis virsta nupilto kapo kauburiu. Tokios figūrų, būsenų, vaizdų transformacijos, visai nepriklausomos nuo išorinių aplinkybių, būdingos teatralizuotam, kaleidoskopiniam pasakojimui. Jis nepakenčia statiško vizualumo, privalomo epinei tapybai. Trumpus, ekspresyvius aprašymus nutraukia dialogų ratilai, visai neindividualizuoti ir nieko nesprendžiantys, tik atsargiai artėjantys prie absurdiškumo nuojautos kaip ir postmodernistinėse K. Ostrausko dramose. „Kai išauš geresni laikai, pastatysiu jums kryžių“21, – žada bunkerio draugams krūtinga moteris, netrukus įmesta į baudėjų sunkvežimį greta kitų lavonų. Lengvai šokinėjančiame M. Ivaškevičiaus sakinyje pinasi užslėpta elegija ir atvira ironija, neleisdama ištrykšti patetikai. Pasakojimo žaidybinė strategija išlaiko nežinomybės brūkšnį (neaišku, kas buvo ir kas bus), vos girdimą vidinio sąmyšio dvelksmą, atslenkantį „nepaprastą nuovargį“, kuris suparalyžiuoja visas idėjas, pozicijas, valingą veiksmą („karas pralaimėtas“), palikdamas gyvą tik krūtingos moters vitališką troškimą – gimdyti ir gimdyti. Bet toji pasakojimo strategija neturi kylančios trajektorijos, niekur nejuda, ima kartotis ir nebestebina savo netikėtų regėjimo taškų kaita.

M. Ivaškevičius sugeba plėtoti pasakojimą be individualizuotų charakterių raidos kaip ir šiuolaikiniai kompozitoriui savo kūrinius be atsikartojančių melodijų struktūros. Iš mozaikinių vaizdo gabalėlių, leitmotyvais virstančių dialogų, ryškiai nupieštų ir atsitiktine tvarka švaistomų egzistencijos kortų (kovos draugų nuteistas mirti partizanas pats sau kasasi duobę ir ant jos krašto padeda batus, kad liktų kitiems). Tas fragmentiškas, teatrališkai dekoratyvus pasakojimas išlaiko stiliaus lakumą, kuriam rūpi ne ką nors išreikšti ar įrodyti, o pačios išraiškos kūrybiškumas, nieko nemėgdžiojantis.

Tik neaišku, kam reikėjo į tą lakios vaizduotės ir grakščios stilistikos žaidimą įtraukti autentiškas pavardes ir autentiškas biografines realijas (generolo Jono Žemaičio), kam reikėjo pasirinkti to žaidimo objektu Lietuvos partizaninį karą, kurio kruvini marškiniai tebėra prikepę prie mūsų kūno22. Postmodernizmas nesiekia objektyvaus pažinimo, dažniau linkęs nuvainikuoti istorines asmenybes. M. Ivaškevičius to nedaro, nes jam nerūpi monumentali charakterio tapyba (XIX a. žanras!); jis tik mikliai gaudo blyksnių žaismą teatralizuoto sąlygiškumo erdvėje, provokuodamas ir erzindamas publiką.

Ar postmodernistinė proza, atsisakydama kritiško santykio dabarties atžvilgiu ir rezistencinio moralinio prado, netampa konformistinu menu ir eskapizmo, atsiradusio sovietmečiu, tęsiniu?

„Nėra nei „aš“, nei „kitų„. Pasaulis – tai okeanas su paviršiuje raibuliuojančiais burbulais. Ar burbulas turi individualybę?“23 – samprotauja vienas „apšviestasis“ J, Ivanauskaitės romane „Sapnų nublokšti“. Postmodernistinė proza atsisako substancionalumo, kuris buvo sutelktas antropocentriniame aš. Nebėra herojaus, į kurį orientuotųsi visas kūrinio veiksmas. Čia įsigali naujos konstravimo schemos, ardančios chronologinį ir psichologinį uždarumą, įteisinančios atsitiktinumų žaismą ir laisvą laiko judėjimą praeitin ir ateitin. Postmodernistinis romanas, sunkiai pakrautas įvairios informacijos kiekiais, ironiškai traktuodamas „emocinius išgyvenimus“, nebevedžioja skaitytojo intrigos vingiais („Siužetą siūlau nušauti“24, – ragina G. Radvilavičiūtė). Savo stiprybės jis ieško išgrynintoje pasakojimo ekspresijoje, „intensyvumo ugnies ženkluose“, kaip ir XX a. pradžios vokiečių ekspresionistai ar mūsų keturvėjininkai (P. Tarulis). Pavargusio, nusivylusio, gęstančio subjektyvumo liekanas, paveldėtas iš praėjusio amžiaus, bando sujungti su atgimusiu fundamentaliu dėmesingumu Kitam. Ar pavyks šis sintezės kelias?

Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus (P. Roth „Amerikoniška pastoralė“, M. AXelsson „Balandžio ragana“, M. Duras „Tarkvinijos arkliukai“), tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

 


1 Cartier P. Įvadas į didžiumas romano teorijas – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. 165.
2 KIahn R. Postmodernische Prosa: Hawkes, Pynchon, Coovar – Munchen Wilhelm Fink. 1999. – P. 192.
3 Ten pat. – P. 293.
4 Sprindytė J. Lyrizmas šiuolaikinėje lietuvių prozoje. Vilnius: Vaga, 1989. – P. 56.
5 Aputis J. Gegutė ant nulūžusio beržo. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 321.
6 Ten pat. – P. 356.
7 Ten pat. – P. 184.
8 Vilimaitė B. Užpustytas traukinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – P. 18.
9 Aputis J. Gegutė ant nulūžusio beržo. – P. 394.
10 Bachtin M. Dostojevskio poetikos problemos. – Vilnius: Baltos lankos. – 1996. – P. 11.
11 Zabelaitė D. Kelios dialogo filosofijos kasdienybės. – Židinys. – 2002. – Nr. 102. – P. 33.
12 Buberis M. Dialogo principas I: Aš ir Tu. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. – P. 70, 107.
13 Feldman R. S. Understanding Psychology. – New York, McGraw–Hill, 1987. – P. 643.
14 Zurba A. …jai tešviečia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 6.
15 Šerelytė R. Ledynmečio žvaigždės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 117.
16 Ivanauskaitė J. Sapnų nublokšti. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 493.
17 Ten pat. – P. 84.
18 Ten pat. – P. 267.
19 Ivaškevičius M. Žali. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 113.
20 Ten pat. – P. 233.
21 Ten pat. – P. 79.
22 Vakarų romanistai nuretai palydi savų romanus prierašu: „Šio kūrinio veikėjų pavardės ir įvykiai išgalvoti„. Šitaip bandoma apsisaugoti nuo galimų teismo procesų dėl asmens orumo pažeminimo. Mūsų romanistai tokių procesų nebijo – miręs žmogus, žinoma ir didinga asmenybė, juk neateis ir neapsiskųs dėl savo neatpažįstamai išdarkyto gyvenimo.
23 Ivanauskaitė J. Sapnų nublokšti. – P. 307.
24 Siužetą siūlau nušauti. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 81.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Vytautas Kubilius. Paradokso poetika

2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Vytautas Kubilius. Naracijos krizė ir kaita

2001 m. 8-9 / Ir modernių laikų naratyve nepranyksta mimetinės kalbos tipas, kur žodis naudojamas kaip objektą žymintis ženklas, kur iš žodžių lipdomi įvykiai ir personažai, kad susidarytų gyvenimo tėkmės ir pasaulio vientisumo iliuzija.