literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Paradokso poetika

2002 m. Nr. 7

1

Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis gali išbudinti auditoriją, persisotinusią naujienų. Žiniasklaida atakuoja kalbėjimo būdu – sakiniai svaidomi kaip išgaląsti peiliai (politikų perbėgimas iš vienos partijos į kitą – legalizuota prostitucijos rūšis1). Net filosofas įtikinėja minią, mosuodamas raudonu plytgaliu.

Kaip šita agresyvi kalbėtojo laikysena veikia literatūrą, išstumtą į audiovizualinės imperijos pakraštį? Ar ji neišsižada glostančios tonacijos vardan kertančio smūgio? Ar nepereina iš subtilaus jutimų kuždesio į aštraus intelektualinio brėžinio geometriją? Ar nekeičia linijinės eigos priešingybių kontrapunktu?

Dabartinė literatūra jau nesibaudžia perrėkti laikraštinės būgnų muzikos kaip avangardizmo laikais. Tačiau stengiasi suintensyvinti vidinės radiacijos bangą. Paradokso poetika – vienas iš būdų sutelkti judančią mintį į ryškiai fiksuotus „energetinius taškus“. Paradoksai nusėja kūrinio lauką detonuojančiais sprogmenimis – lekia į viršų nusistovėjusių tiesų gabalai, toje pačioje atkarpoje susiduria priešingų krypčių ešelonai, į sąmonę įkertama neišsprendžiama mįslė. Tai mąstymas antitezėmis, kurios daužosi viena į kitą. Tai teiginys ir neiginys, sustoję priešpriešais to paties sakinio ar pastraipos. Tai atsivėrimas būties prieštaringumui, kurio neįmanoma racionaliai išnarplioti.

Paradoksas, kaip dviejų argumentų dvikova, atsirado antikos laikais, kai mąstytojai atsitrenkė į nepaaiškinamų dalykų sieną ir suvokė tiesos daugiabriauniškumą. Viskas teka, niekas nestovi vietoje, todėl kiekvieną akimirką daiktas yra ir jo nėra (Heraklitas). „Kas yra laikas? Jeigu niekas nekelia to klausimo, aš žinau Tačiau kai tik aš noriu paaiškinti tam, kuris klausia, aš nežinau!“ (Šv. Augustinas). Kartą sapnavo Džuang Džou, kad jis drugelis, laisvai plasnojantis, kur Jam patinka, ir nieko nežinantis apie Džuang Džou. Staiga nubudo ir vėl tapo Džuang Džou. Jis nebesusigaude, ar jis sapnavo, kad yra drugelis, ar drugelis sapnavo, kati yra Džuang Džou (Džung Džou, IV a. pr. Kr.)2

Paradoksas tik iškelia klausimą, bet neformuluoja sprendimo. Tik nupučia nusistovėjusias aiškumo dulkes ir atidaro nežinomybės prarajas. Čia prabyla skeptiškas intelektas, sugebantis apversti daiktus aukštyn kojomis. Drįstantis abejoti nusistovėjusių vertybių šventykloje. Renesanso laikais iš antikos filosofinių ir moralinių sentencijų (Seneka: „Iki šiol tebeieškau tiesos, nors nežinau, kas ji“3) išsirutuliojo atskiri paradoksų rinkiniai, provokuojantys kontrastingais teiginio–neiginio deriniais inertiško mąstymo pasipriešinimą. Net to meto pamokslai (anglų poeto ir kunigo J. Donne’o) nusagstyti geliančiais metafizinio turinio paradoksais: „Gyvenimas tęsiasi, tik mes neturime tąsos“, „Nėščioje moteryje glūdi du vaisiai: vaikas ir mirtis“4. Prancūzų matematikas ir mąstytojas B. Pascalis diskutuoja pats su savimi: reikia susitarti su skausmingai viskuo abejojančiu alter ego, o „pasakius kokią tiesą, reikia pridėti, jog prisimenama tai, kas jai priešinga“5. Absoliutaus pažinimo troškimas ir tokio pažinimo negalimybė, stumianti neviltim „Nesuprantama, kaip Dievas galėtų būti, ir nesuprantama, kaip jo galėtų nebūti; kaip siela galėtų būti su kūnu, ir kaip mes galėtumėm būti be sielos; kaip pasaulis galėtų būti sukurtas, ir kaip galėtų būti nesukurtas“6.

Paradoksas – minties salto mortale. Šuolis iš vienos mąstymo paradigmos į kitą. Paneigimas ankstyvesnio žinojimo ir naujų horizontų nuojauta. Tie „posakiai viršūnėm būt privalo“, pasak F. Nietzsche’s, nes tai vertybių pervertinimo kulminacijos, minties įtampos aukščiausi taškai, reikalaujantys griežtumo ir glaustumo, išsižadantys „gražių žodžių“ ir „gražių jausmų“7. F. Nietzsche’s knygose sukilusi mintis purto filosofinių sistemų skliautus, perrėždama horizontą akinamais blyksniais. Mūsų nesaugo jokia universali daiktų tvarka. Greta būties egzistuoja nebūtis kaip tuščia erdvė. Pasaulis neturi judėjimo krypties, o žmogus – pomirtinės egzistencijos garantijų, nes „Dievas mirė“. Žmogus yra tik lynas, „nutįsęs virš bedugnės“, „lynas tarp gyvulio ir antžmogio“. Reikia nušluoti spekuliatyvių sąvokų „mumijas“ ir nusilenkti vitalinės jėgos siautuliui, kuris niekam nepavaldus. „Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas – tik žmogaus klaida?“8

F. Nietzsche’s knyga „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ žėri smogiančiais ironijos aforizmais, maištingos nevilties sentencijomis, epigraminiais kirčiais ir galinga ritminės kalbos ekspresija, kur intelektualinis įniršis susilieja su vizinio regėjimo nuostaba, direktyvinės retorikos mostais, iš loginių dedukcijų ištrukusio šnekamojo tono dinamika, drąsiomis metaforomis ir stulbinančios jėgos poetiniais vaizdais, „Kai vakar Mėnuo patekėjo, maniau, kad Saulę jis gundyti nori: jis toks platus ir nėščias virš horizonto plaukė“9.

F. Nietzsche’s mintijimo poliariškumas („Mano laimės formulė; vienas Taip, vienas Ne…“10) ir demoniško maišto energija, trykštanti deginančiomis kibirkštimis, sukėlė filosofijos ir literatūros universalių sistemų bei logiškos sekos griūtį. Chaotiškos gelmės pojūtis, prieštaringumo įtampa, staigiai kertanti mintis traukė labiau negu viską matančio ir žinančio pozicija. Buvo įteisintos fragmentiško mąstymo toli lekiančios skeveldros, filosofiškumo ir poetiškumo samplaikos, neturinčios nei aiškaus loginio plano, nei siužetinės eigos. Atsirado hibridinės formos – lyrinės impresijos ir filosofiniai komentarai, dienoraščio gabalai ir sentencijų žiupsniai. Irstančius filosofijos ir literatūros „didžiuosius naratyvus“ bando atremti ir sujungti paradoksai, drąsiai šokinėjantys visomis kryptimis. Šitie paribio dariniai, kadaise karštligiškai kopijuoti J. A. Herbačiausko, dabartinėje lietuvių literatūroje įgavo autentiškos rimties ir savitumo.

Poetinio jutimo energija, pulsuojanti A. Šliogerio tekstuose, išplečia filosofinių kategorijų tūrį, suteikdama joms spontaniško betarpiškumo ir vaizdinio raiškumo („Aš sakiau – tapyti kategorijomis“11). Filosofija – „klausinėjanti mintis“ – mąsto būtį metaforomis, susijusiomis su daiktų pavidalais. Daug metų meldžiuosi daiktams, nes, susitikdamas su daiktais, susitinku su transcendencija. Mąstymas – tai dialogas „su amžinais ir be galo paprastais dalykais – žvaigžde, želmenimi, akmeniu, šunimi“12, dialogas tylos saloje, toli nuo „didmiesčio parazitų“. Lytėdama gamtos fenomenus ir žvelgdama į šiuolaikinio pasaulio absurdus, egzistencinio nerimo mintis juda netikėtais lūžiais, provokuojančiais akibrokštais, stulbinančio prieštaringumo atovartomis: „Daiktai yra laike, bet laiko daiktuose nėra“13; „Meno kūrinys – tai būties maištas prieš nebūtį“14; „Būties bereikšmiškumas yra intensyviausias prasmės šaltinis, o būties tyla yra iškalbiausia“15. „Jeigu yra tai, ko aš negaliu pažinti, Dievas egzistuoja“16, nes „visas Dievas yra anapus žmogaus, anapus jo individualumo, baigtumo ir ribotumo“17. Aistringai pakiliam mąstymui, nepaliestam anglosaksiško skepticizmo, tokie aforistiniai formulavimai ir aštrios užsklandos suteikia dramatiško bangavimo.

Filosofinės kategorijos, įsiterpdamos į poetinių pajautų fragmentiškus junginius, iškelia į problemines lygtis D. Kajoko „Dykinėjimuose“ vyraujančią refleksinę savistabą, sušiaušia ir elektrizuoja rytietiškų meditacijų harmoniją, kurios nedrumsčia maištaujantis neišsitekimas savyje ir pasaulyje. Poetas ieško „akimirkos gelmės“, kad išgirstų joje iš dieviškojo kosmoso sklindančią vibraciją ir atgautų „vienovės pojūtį“. Aukščiausią paslaptį žmogus suvokia ne protu, o meile, „ramiai ir viltingai“ įsižiūrėdamas į „snieguotos viršūnės blyksni žiogo aky“18. Absoliutus Vienis neturi savyje prieštaros, todėl paradoksas tik pašalina iš kalbos „skaidomąją logiką“, palikdamas žmogų suglumusį, bet neperskeltą, kad jis neatsidurtų teritorijoje, „kurioje iš abiejų galų ištrinta logika“. Paradoksas pačiam autoriui yra stovėjimas ant abejonės ašmenų, šventvagiškas žvelgimas į bedugnę, kurios neperšoksi. „…Tu tvirtai žinai, kad nesi Dievas. Tačiau niekados nebūsi tikras, kad ir Dievas mano lygiai taip pat“19.

Siūbuojanti netikėtais viražais, mintis trykšta iš asmenybės giluminės patirties („…patinka man tik tai, ką rašo autorius krauju savuoju“20), iššokusi iš apriorinės sistemos provėžų ir nešama vidinės laisvės spontaniško srauto. Šen ir ten ji susitelkia į ryškias kvintesencijas, kur aiškus, lakoniškas, geometriškai griežtas sakinys darosi „tarsi kalbinė skulptūra“21. Jei romano ar dramos kvintesencijos ilgai brandinamos charakterių ir konfliktų raidos, tai filosofinėje ir poetinėje eseistikoje jos iššoksta staiga kaip „išminties perlai“. Jie nepretenduoja į atskirą buvimą aforizmų rinktinėse greta Senekos, B. Pascalio, J. Donne’o „auksinių minčių“. Tai fragmentiško teksto šuoliuojančios jungtys. Plaukiančios tėkmės sūkuriai. Filosofinės ir poetinės kalbos dirgikliai. Toks yra budinčių ir dreskiančių paradoksų vaidmuo.

2

Paradokso poetika, naudojama nuo senovės laikų daugiau filosofų negu menininkų, XX a. literatūroje įsitvirtino kaip būdingiausia mąstymo krizių, apokaliptinių grėsmės nuojautų, istorijos sumaiščių išraiška. Tai jau ne epizodinis teksto ornamentas, o viso kūrinio kodas, pirminė kūrinio pozicija ir stilistinė aura. Absurdo drama ir mokslinės fantastikos romanai gyveno sproginėjančių paradoksų lauke, kur mezgėsi sveikam protui neįmanomi siužetai ir nesąmonių kryžkelėmis klaidžiojo keisti personažai.

Sisteminį diskursą, teigiantį pasaulio vienovę, XX a. mokslo atradimai išskaidė į pavienių tiesų, kurios nebemato visumos, atkarpas, į priešingybių opozicijas kaip pasaulio sandaros esmę (žmogiškoji tvarka ir kosminė tvarka – nesueinantys dydžiai). Reliatyvumo teorija taip išplėtė erdvės ir laiko ribas, kad jų nebegali suimti žmogaus juslės (brolis dvynys, iškeliavęs į kosmosą šviesos greičiu, grįžęs į žemę tesuras miglotus savo brolio pėdsakus jo palikuonių atmintyje22). Kvantinė fizika atsisakė deterministinio aprašymo – atomo dalelytės pleišėja ir šokinėja atsitiktinumo trajektorijomis. Mes nesuprantame materijos prigimties – ji paslaptingesnė negu bet kada (R. Openheimeris)23. S. Freudas išardė žmogaus asmenybės vientisumą – suverenus subjektas pakeičiamas „tūkstančiu mažų, kaip lervos, nereikšmingų aš“24. Atsivėrė iracionalūs pradmenys tiek žmogaus, tiek visatos sandaroje. Ar pasaulis nėra valdomas Dievo, žaidžiančio kauliukais, – klausinėjo A. Einšteinas. „Pasaulio pastovumo ir patikimumo prarastis“25 – svarbiausias akstinas paradoksinio mąstymo plėtrai: abejoju, todėl esu (J. P. Sartre).

F. Kafka žengia nežinomybės link, remdamasis paradoksais, kurie įteisina nesuprantamas reiškinių metamorfozes ir ištrina ribą tarp regimo paviršiaus ir nematomos tamsios gelmės. „Prabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu. Jis gulėjo lovoje ant kietos kaip šarvas nugaros ir, mažumą kilstelėjęs galvą, matė savo išgaubtą rudą pilvą, suskaidytą suragėjusių lankų, pridengtą vos besilaikančios antklodės“26. Buvęs banko tarnautojas, virtęs tarakonu, ropoja grindimis ir sienomis, keldamas namiškiams siaubą. Nėra jokios priežastinės motyvacijos, kodėl jis turėjo taip pasikeisti. Vien susvetimėjimo pačinm sau ir žmogiško subjekto išnykimo filosofinė premisa. Vien giluminių transformacijų ir reinkarnacijų kosminis vyksmas, grąžinantis žmogų – „pasaulio viešpatį“ – į pirmykštes gyvybės formas (Aleksandro Makedoniečio žirgas atgimė advokatu27). Nei erdvė, nei laikas nebeturi apibrėžtų kontūrų, o ištirpsta būties beribėje, kuri supa žmogų kaip nepažini, grėsminga svetimybė ir tuoj pat užgrius tarytum įlūžęs skliautas. Nusamdytas matininkas niekaip negali prieiti pilies, stūksančios čia pat, ant kalno. Jis klaidžioja po kaimelį tarytum po labirintą, prarasdamas laiko nuovoką, nebežinodamas, ko jis ieško ir kas jis pats esąs. Bet jau nebegali ištrūkti iš jį sukausčiusius ir į niekur stumiančios nežinomybės. Pasaulis, slenkantis į nieką, nebeturi pradžios ir pabaigos, o jame įrėžtos kasdienos aplinkybės įgauna vos ne alegorinę prasmę. F. Kafkos pasakojime nuolat kryžiuojasi dvigubi planai ir veriasi klausimų be atsakymų proskyna, būdinga paradokso poetikai. Jis bando artėti į transcendenciją kaip egzistencijos pagrindą, bet Dievas neprabyla nei iš aplinkos daiktų, nei iš kosminės tuštumos.

J. L. Borgeso novelėje „Griuvėsių rate“ senas žynys pagal kinų daoisto parabolę bando išsapnuoti žmogų „tarsi gyvą ir įterpti jį į tikrovę“. Atsidūręs ugnies žiede – dega šventykla – jis suvokia, jog ir pats yra regimybė, kažkieno kito išsapnuota“28. Novelėje „Slaptasis stebuklas“ čekų poetas, hitlerininkų suimtas ir laukdamas egzekucijos, meldžia Dievą dar vienerių gyvenimo metų, kad užbaigtų įpusėtą dramą – savo kūrybos šedevrą. „Dievas apreiškė jam slaptą stebuklą: nustatytą valandą jį pakirs vokiečių kulkos, bet jo sąmonėje praslinks metai tarp komandos ir jos įvykdymo“29. Per tas kelias gyvenimo sekundes jis baigs dramą ir patikslins paskutinį epitetą. Toks yra laiko paradoksas: laikas teka ir stovi vietoje, neša į priekį ir grąžina atgal, sutalpina į vieną akimirką ištisus amžius, niekam nepavaldus ir nesunaikinamas, kaip ir žemės gyvybė. Magiško realizmo pasakojimas ištisai grindžiamas laiko paradoksu – neišsprendžiama žemiškos ir kosminės būties mįslę (ar nebūtis skaičiuoja laiką?).

Paradoksas neprigyja ramios evoliucijos aplinkoje, kur viskas keičiasi ir tobulėja pagal visuotinio priežastingumo dėsnius. Paradoksui reikalingas prieštaringumo momentas – linearinės eigos įtrūkis, suprogramuotos sistemos virsmas į chaoso būklę, kur reiškiniai jau neprognozuojami. „Sprogimai – neišvengiamas linijinio dinaminio proceso elementas“30, – sako J. Lotmanas. Istorijos vyksmas neturi nei tvarkdario, nei teleologinės krypties – čia gausu atsitiktinumų ir absurdų. Dažnai čia viešpatauja ne protas ar biologinis išlikimo instinktas, o prievarta – „istorijos pribuvėja“ (K. Marksas). Ar pasaulis, prasidėjęs „didžiuoju sprogimu“ ir atsitiktinai pasėjęs gyvybės sėklą žemėje, neužsibaigs vėlgi sprogimu, sunaikindamas tą vienintelį visatos gyvybės daigelį? Dviejų pasaulinių karų, konclagerių, totalitarinių režimų patirtis suvertė kalnus kraupios medžiagos paradoksų akligatviams, juos politiškai aktualizavo ir pasuko grotesko link.

„Kuo daugiau beteisiškumo, tuo daugiau teisių?“31 – karčiai šaiposi T. Konwickio romano „Mažoji Apokalipsė“ herojus, paskutinę savo gyvenimo dieną vaikščiodamas po Varšuvą, kur vyksta iškilmingas kompartijos suvažiavimas: Lenkija bus priimta į SSRS… Jis įpareigotas susideginti prie suvažiavimo rūmų. Ar ši auka pakeis „skęstantį pataikavimo liūne režimą“, išbudins miegūstą minią, spoksančią į dirbtinių dešrų prikrautas vitrinas? Aplinkui „apatijos, abejingumo, chaoso naktis“ – „Lenkiją išprievartavo“, „miršta Ukraina, merdi Lietuva“. Mes įnirtingai vejamės Vakarus: „…penkis mėnesius pirmyn, paskui dvylika mėnesių atgal“32. Į mūsų etikos kodą įstatytas blogis virto gėriu – „lemtingu apokaliptiniu gėriu“. Pasakojimas, nuaustas iš ironiškų priešpriešų, atakuoja partinę nomenklatūrą („…politiniame biure jaučiau ant kaklo virvę“) ir prisiplakusią inteligentiją, likusią be vertybių nugarkaulio. Tos priešpriešos neigia pačią socialistinio totalitarizmo sistemą su neregėtu įtūžio ir paniekos atvirumu (romanas buvo išleistas 1979 m. pogrindyje). Ironiškas nykios kasdienybės piešinys, groteskiškai hiperbolizuotas ir apibendrintas Antikristo įvaizdžiu, remiasi į egzistencinės nevilties parametrus, kurie suteikia politinių aktualijų tekstui tragiškumo. „Sielojamės dėl tautų mirties, kai galaktika ritasi į nebūties bedugnę“33.

J. Grušo tragikomedijos „Pijus nebuvo protingas“ žmogus, ieškantis tiesos, uždaromas į psichiatrinę ligoninę. Jis bandė įvesti tvarką prekybos bazėje, bet atsimušė į „akmeninę sieną“. Nutraukus papirkinėjimo ir „blato“ ryšius, sutriko bazės veikla. Neįmanoma pakeisti sistemos, kuri remiasi teisybės ir gėrio sunaikinimu. Tragikomedijos veikėjai švaistosi sovietinę tikrovę niekinančiais aforizmais: „Kas atidavė tiesą remontui?“, „Teisybė kaip tualetinis popierius <…> nevartojamas visiems matant“34. O gal ta sovietinio gyvenimo bjaurastis (bazės sandėlininkas pardavinėja net savo žmoną) nulemta metafizinių priežasčių? Ar „blogio vykdytojai“ nėra amžini? Ar žmogaus „kvailumo ir niekšybės ribos“ nėra bekraštės, o dvikojis žvėris nenugalimas? „Kas pasaulį sugadino?“35 Metafizinė gėrio ir blogio priešprieša, ryški visoje J. Grušo dramaturgijoje, suteikia neigimo aistros sovietinę tikrovę apšaudantiems paradoksams, o kartu nuteikia autorių, moralistą, karštam pamokslavimui („Sunaikinote žmogų!“). Jis nenori palikti žiūrovo prieštaringumo spąstuose, nenubrėžęs „šviesos ir tamsybės ribų“, kurios susijaukia paradoksų kūliavirsčiuose, nors pats siužetas – teisybė pasakoma tik psichiatrinės ligoninės pacientų vaidinime – buvo groteskiškai tragiškas.

Šiuolaikiniuose dramos ir prozos kūriniuose paradoksas neretai veja pagrindinės koncepcijos siūlą ir motyvuoja absurdiškas siužeto situacijas (senelė mezga nertinius buto nuomininkams, o senelis juos užmušinėja plaktuku, keršydamas už autokatastrofoje žuvusį sūnų – K. Ostrausko pjesė „Gyveno kartą senelis ir senelė“). Paradoksas suglaudžia pasakojimo fragmentą į miniatiūrinę parabolę, kur pavienis atsitikimas ar frazė užkliudo daugelį nematomų prasminių taikinių (sovietmečio anekdotas: „Koks pats aukščiausias namas Vilniuje? Iš kur matosi Sibiras“).

J. Sajausko romanas „Suvalkijos geografija“, sudėliota iš mozaikos gabalėlių – trumpų gyvenimo ir mirties istorijų, kurios užsimezga ir pasibaigia kelių sakinių pastraipoje. Tikri įvykiai, tikros pavardės ir vietovardžiai įstatyti į žūtbūtinumo lygtį, kuri, garsiai neįvardyta ir neapibrėžta, yra tarsi anapus pavienių istorijų kaip kolektyvinė tautos lemtis – nepakeičiama ir neatšaukiama. Skiriamoji linija tarp buvimo ir nebuvimo visiškai plonytė, todėl baigiamasis miniatiūrinės istorijos taškas yra mirtis – smogiantis pasakojimo akcentas. Sovietinės kariuomenės baudžiamosios operacijos (dega ūkininkų sodybos), stribų žiaurumai (vienas jų nušauna savo partizanaujantį sūnų ir laukia paaukštinimo), baisūs tardymai (tėvas neatpažįsta sudaužytos šešiolikametės dukters) atsimuša į normalaus žmoniškumo jauseną, kuri, palikta potekstėje, sudaro nebylų vidinio pasipriešinimo polių. Taip atsiranda lakoniškų vaizdelių įtampa, pavieniai įvykių gabalėliai ar posakiai įgauna skaudaus netikėtumo, būdingo paradoksinės minties posūkiams.

Vieną sekmadienio rytą po iškilmingos priesaikos grįžta partizanas į namus ir prasitaria: „…dabar man atrodo, kad manęs kaip ir nėra“. Autoriaus komentaras: „Dar netiesa, bet jau ir nemelas“.

Sesuo laidoja žuvusį brolį partizaną kalvelėje prieš gimtosios sodybos langus ir atsidūsta: „Adolfas tai nors namus mato. <…> O aš tai nežinau, kur galvą padėsiu“. Fragmento užsklanda: „Pasapnuok, Petrone, sostinę. Arba išsyk Tuskulėnus“.

Partizanas aplanko besislapstančią dukrą. „Gerute, kol aš gyvas, tai tavęs žiūrėsiu, o kai nušaus – žinokis, – pasakė devyniolikametei.“ Baigiamasis pasakojimo taškas: „Žuvo kitą dieną“.

Tardomas suimtas partizanas. Tardytojas įspėja vertėją, kad tiksliai verstų iš lietuvių kalbos į rusų ir – atvirkščiai. „Visi trys: suimtasis, tardytojas ir vertėjas – lietuviai.“

Partizanų kūnus stribas, pririšęs viela už kojų, tempia miestelio gatve į bendrą duobę. Atgimimo metais teisinasi: „Iš kur aš galėjau žinoti, kad pasikeis valdžia?“

Prie Baraginės mokyklos, kur žuvo partizanas, sužėlė raudoni rugiai. „Mokytoja Lapukienė tai pastebėjo ir pavojingus rugius nupjovė. O jie vėl atžėlė ir vėl – kruvini“36.

Tokią vaizdo ekspresiją ir geometrizuotos kompozicijos aštrumą sunku išlaikyti per visą pasakojimą, grindžiamą autentiška faktografija, folklorizuotomis partizanų kovos legendomis ir liaudiško naratyvo elementais (moteris sapne mato žuvusį brolį, ir tas nurodo savo kapo vietą). „Suvalkijos geografija“ įsuka į kronikos vėžes, netekdama dilginančio kontrastingumo. Tačiau autorius teisingai apsisprendė: istorijos siaubo neįmanoma sutalpinti į sklandžias fabulas. Jis įrodė (gana sėkmingai), kad galima parašyti epinį panoraminį romaną be vientisos intrigos. Fabula būtų sunaikinusi B. Sruogos „Dievų miško“ ir A. Solženicyno „Gulago salyno“ autentiškos patirties apokaliptinį baisumą („Aš drebu skaitydamas Istoriją“, – H. Radauskas).

Postmodernistinės literatūros kūrėjai griebiasi paradokso kaip pasaulio dekonstrukcijos instrumento. Nuo realybės reikia nuplėšti „sakralumo kaukę, kuria pasidabinusi ji nori atrodyti paslaptinga ir nepažeidžiama“37. Reikia atpratinti kūrinio herojus mąstyti logiškai, nes jokios logikos pasaulyje šiandien nebuvo“38. Baziniai tikrovės elementai – erdvė ir laikas – atjungiami vienas nuo kito, kad žmogus atsidurtų nežinomybėje, sutrikęs ir bejėgis. Sustoja laikas – nebeteka Neris, ore kybo sustingę balandžiai. Nusivylę ir įtūžę vaikai paduoda j teismą tėvus už tai, kad juos pagimdė jų pačių neatsiklausę (R. Gavelio „Septyni savižudybės būdai“). Knygos pasakotojas nebesuvokia, kur prasideda ir baigiasi jo praeitis: čia jis „Tėbų žynys, rezga intrigas“, čia vaikšto po Komos forumą, susikrimtęs, kad „Romos imperija barbarėja“ (H. Kunčinus „Pilnaties linksmybės“). Pekonstruojamas ir pats pasakojimas, plėšomas fubulos mistifikacijų, kultūros vaizdinių voratinklio, natūralistinių aprašymų, ironizuojančios retorikos, azartiškai besikapojančių dialogų, uždarytas barokinių pasikartojimų rato be jokių sprendimų („Finalas man svetimas“39). Paradoksas įsibrauna į atskiras scenas, jas suvarto iki absurdiškų dydžių (Paryžiuje koncerto metu nualpsta melomanė, du jaunuoliai ją bando pakelti, tačiau ji „tokia sunki, susiurbusi viso pasaulio muziką, kad vėl krenta atgal“). Postmoderniam autoriui rūpi atskiro segmento kibirkščiavimas, o ne psichologinio pasakojimo nuoseklumas, todėl jis labiausiai stengiasi nustebinti, o ne įtikinti.

Panašiai kuriamas ir šiuolaikinis eilėraštis netikėtais prasmių akcentais, kalbančiojo aš kaukių kaita, ironiškų aforizmų kaskadomis. Skaitytojo sąmonė bombarduojama alogizmais, trupinančiais sveiko proto nuovoką. Ar gali „numirėliai neramūs“ giedoti „žydinčiuos kapuos“ (H. Radauskas), o žuvys užsiauginti sparnus, išeiti į debesis ir skraidyti „virš geometriškų upių“ (V. P. Bložė)? Kas patikės, kad „…lygiai septintą valandą ryto / privačioj audiencijoj / popiežius priėmė Dievą“ (A. Mackus)? Kokia nesąmonė – „po karo mudu su tėvu / prisirinkome daugybę rankos / plaštakų“ ir panaudojome stogo remontui (S. Parulskis)! Poetinis vaizdas purto nusistovėjusius pasaulio supratimus, agresyviai prieštarauja tam, kas įprasta, natūralu. Tuo prieštaravimu ir grindžiama šiuolaikinės poetinės kalbos strategija: mažyčio eilėraščio plote kiekvienas žodžio judesys turi būti kertantis, kad skaitytojas prabustų ir nusistebėtų. Jau nepasitikima tyliu potekstės šnabždesiu – kas jį išgirs griūnant dangoraižiams. Vientiso išgyvenimo lyrinė tėkmė su jaukiais gamtovaizdžiais atrodo sekli ir kaimietiškai primityvi didmiesčio poetams, išsižadėjusiems vaikščioti „sentimentų šlepetėmis“. Poetinį mąstymą formuoja egzistencinių refleksijų, filosofinių tezių ir antitezių, praeities ir dabarties kontrastų, mitologizmų ir politinių aktualijų srautas, kuris turi būti suspaustas, kad neišsilietų į daugžodiškumo deltas. Paradoksas tampa kompozicijos karkasu.

M. Martinaičio „Kukučio baladžių“ paradoksas įteisina alogizmų griūtį ir nutrūktgalvišką šuoliavimą absurdo link, priešpriešinį vertybių judėjimą ir „istorijos aritmiją“, amžiną gyvybės formų kaitą ir žmogaus menkumą visatos vyksme („Kad ir dirbdamas visą gyvenimą, / nepadarysi net skruzdės“40). Keistos reiškinių metamorfozės čia neturi racionalios motyvacijos kaip ir F. Kafkos kūriniuose („O šitie langai buvo mano seniai / pradinės mokyklos sąsiuviniai“41). Dabarties laikas yra beribis, apimantis visus laikus, kaip ir J. L. Borgeso novelėje („…ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo / per vieną vienintelę naktį“42). Veiksmo erdvė aprėpia kelis žemynus ir galų gale subėga į tą patį tašką, kaip ir stebuklinėse liaudies pasakose (pro vieną Kukučio trobos langą „žiūri I buriatų vaikai“, pro kitą – „po Niagaros kriokliu / giminės / verkia“43). Šitą erdvės ir laiko iširimą M. Martinaitis itin natūraliai motyvuoja lietuviška mitologija ir žemaičių psichologiniu substratu. O svarbiausia – išlaiko dilginančią abejonės ir nežinojimo poziciją, būdingą sokratiškai paradokso poetikai („nesuprantant / suprasti / ko nereikia / suprasti“44), Paradoksais mėgstama žaisti tarytum špagos dūriais, ironiški aforizmai svaidomi į visas puses kaip apnuodytos strėlės (buvę laisvūnai ima „laižyti subines savo ministrams“45). Tačiau nebešokiruoja, nes visuomenė jau priprato prie daug skandalingesnių gatves politikų gestų (Seimą reikėtų ištratinti Kalašnikovu).

Paradoksui būdinga abejonė kaip mąstymo išeities taškas. Bet neprisiima ciniško nihilizmo: pasaulyje viešpatauja tik blogis, ir nėra nieko daugiau. Tai skaudus ėjimas į tiesą nesąmonių labirintu, suvokiant žmogaus pažinimo ir žmogaus egzistencijos netikrumą („Viskas tiesa ir viskas nesąmonė“, – sakė pranašas Jobas). Tai „dialogas tarp manęs ir manęs“46, teigiantis subjekto nuolat pulsuojantį neužbaigtumą. Tai nusistovėjusių realybės ir mąstymo formų dekonstrukcija, minties lūžis ir žiūros taškų kaita ieškant prieštaringume esmės grūdo. Tai monumentalių literatūros formų erozijos veiksnys, ypač sustiprėjęs paskutiniais dešimtmečiais dėl „intelekto hipertrofijos jausmų sąskaita“47.

 


1 Valatka R. Į prostituciją – pro politikos langą // Lietuvos Rytas. – 2002. – Sausio 14.
2 Filosofijos atlasas. – V.: Alma littera, 1999. – P. 25.
3 Seneka. Laiškai Liucilįjui, – V.: Mintis, 1986. – P. 108.
4 Krūminienė J. John Donne’s Sermons as a Theopoetic Construct: Doctoral disertation. – VU, 2001. – P. 135.
5 Pascal R. Mintys. – V.: Aidai, 1997.– P. 170.
6 Ten pat – P. 77.
7 Nyčė F. Rinktiniai raitai – V.: Mintis, 1991. – P. 127.
8 Nietzsche F. Stabų saulėlydis. – V. Pradai, 2000. – P. 10.
9 Nyčė F. Rinktiniai raštai. P. – 123.
10 Nietzsche F. Stabų saulėlydis. – P. 16.
11 Šliogeris A. Post scriptum: Iš filosofinių dienoraščių. V. Regnum fondas, 1992. – P. 47.
12 Šliogeris A. Konservatoriaus išpažintys: 1988–1994 metų tekstai. – V: Pradai. 1995. – P. 146.
13 Ten pat. – P. 331.
14 Šliogeris A. Post scriptum. –P. 15.
15 Ten pat. – P. 37.
16 Ten pat. – P. 33.
17 Šliogeris A. Konservatoriaus išpažintys… – P. 130.
18 Kajokas D. Dykinėjimai. – V.: Regnun fondas, 1999. – P. 199.
19 Ten pat. – P. 120, 190.
20 Nyčė F. Rinktiniai raštai. – P. 49.
21 Šliogeris A. Post scriptum. – P. 47.
22 Arendt H. Tarp praeities ir ateities. – V.: Aidai, 1995. – P. 302.
23 Kavaliauskas Č. Tarp fizikos ir teologijos. – V.: Aidai, 1998. – P. 26.
24 Furat M., Trinka J. Fllosofija. – V: Alma Iittera, 1995. – P. 214.
25 Arendt H. Tarp praeities ir ateities. – P. 109.
26 Kafka F. Procesas, Pilis. Novelės. – V: Vaga, 1994. – P. 452.
27 Ten pat. – P. 521.
28 Borges J. L. Fikcijos. – V.: Baltos lankos, 2000. – P. 46.
29 Ten pat. – P. 120–121.
30 Lotman J. Semiosfera. – Sankt–Peterburg; iskustvo, 2000. – S. 141.
31 Konwickis T. Mažoji Apokalipsė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – P. 113, 257.
32 Ten pat. – P. 144.
33 Ten pat. – P. 181.
34 Grušas J. Raštai, – T. 5. – V.: Vaga, 1981. – P. 238, 217.
35 Ten pat. – P. 241.
36 Sajauskas J. Suvalkijos geografija. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungklos leidykla, 2001. – P. 67, 212, 303, 220, 56, 29.
37 Kunčius H. Pilnaties linksmybės. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungklos leidykla, 1999. – P. 22.
38 Gavelis R. Septyni savižudybės būdai. – V.: Tyto alba, 1999. – P. 188.
39 Kunčius H. Būtasis dažninis laikas. – V.: Tyto alba, 1999. – P. 42.
40 Martinaitis M. Kukučio baladės. – V.: Vaga, 1986. – P. 61.
41 Ten pat. – P. 14.
42 Ten pat. – P. 7.
43 Ten pat. – P. 68.
44 Ten pat. – P. 20.
45 Gavelis R. Septyni savižudybės būdai. – P. 93.
46 Arendt H. Tarp praeities ir ateities. – P. 270.
47 Sontag S. Against Interpretation. – N. Y., 1966. – P. 8.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Vytautas Kubilius. Naracijos krizė ir kaita

2001 m. 8-9 / Ir modernių laikų naratyve nepranyksta mimetinės kalbos tipas, kur žodis naudojamas kaip objektą žymintis ženklas, kur iš žodžių lipdomi įvykiai ir personažai, kad susidarytų gyvenimo tėkmės ir pasaulio vientisumo iliuzija.