literatūros žurnalas

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

Ilgą laiką „Metai“ buvo neįsivaizduojami be vieno iš profesionaliausių, atidžiausių literatūros žinovų – profesoriaus Vytauto Kubiliaus (1928–2004) straipsnių. Iki pat mirties žavėjęs produktyvumu, plačiu akiračiu, literatūrologas rašydavo žurnalui arba buvo daugelio redakcijos inicijuotų diskusijų dalyvis. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Kubilius taikliai vertino ir nutylėtą klasiką, primindavo klasikus (Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Faustas Kirša, Juozapas Albinas Herbačiauskas), įvesdindavo išeivijos vardus (Oskaras Milašius, Tomas Venclova), daugybę dėmesio skyrė iškilioms kultūros asmenybėms (Juozas Keliuotis), o recenzijose gilindavo literatūros stilistinius pokyčius. Nuo 2006 m. publikuotos Kubiliaus dienoraščių ištraukos atskleidžia, kiek daug būta rūpesčio, savigraužos, nihilizmo, nusivylimo, o straipsniai gali klaidingai parodyti susidomėjimą vien negatyviuoju literatūros problemų spektru (katastrofos, mirtis, pamišęs herojus ir pan.). Tačiau iš esmės jais įsižiūrima į tas linkmes, kurios priešindavosi socialistiniam realizmui, kas buvo nustelbta ar literatūroje tapo laisvos minties, intelektualiosiomis grožinės literatūros tendencijomis, kurių Kubilius nenuvertino.

Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą Kubiliaus straipsnių modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą, dalį skirti bendra problemai, kitose tolygiai – jos aktualizacijai tiek išeivijos, tiek Lietuvoje kūrusių rašytojų tekstuose. Daugelį ir šiandien gali nustebinti literatūrologo akiračio plotis, taiklūs kelti klausimai.

Skaitytojams pateikiama didžioji dalis Kubiliaus mėnraščiui rašytų straipsnių, dienoraščių ištraukų, recenzijų. Artimiausiu metu tikimasi pateikti pilną tekstų žemėlapį.

-nb-

Straipsniai

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Vytautas Kubilius. Paradokso poetika

2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…

Vytautas Kubilius. Naracijos krizė ir kaita

2001 m. 8-9 / Ir modernių laikų naratyve nepranyksta mimetinės kalbos tipas, kur žodis naudojamas kaip objektą žymintis ženklas, kur iš žodžių lipdomi įvykiai ir personažai, kad susidarytų gyvenimo tėkmės ir pasaulio vientisumo iliuzija.

Vytautas Kubilius. Pamišęs herojus

2001 m. Nr. 4 / Ar normali žmogaus psichika jau gramdyta iki dugno ir nebeįdomi? Gal nusivilta žmogaus protu, atsiradus protaujančioms mašinoms? Ar tai naujas literatūrinis žaidimas dar nežymėtoms kortomis, praplečiantis meninės išraiškos galimybes?

Vytautas Kubilius. Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija

2000 m. Nr. 7 / Ir Lietuvoje dienoraštis tampa savarankiška meninės literatūros forma. Dienoraštinių knygų daugės nukritus baimės varžtams, kad rašyti dienoraštį pavojinga. Jos varžysis su fikcine beletristika, kuri vis rečiau bestebina naujais atradimais.

Vytautas Kubilius. Daiktavardėjanti poezija

2000 m. Nr. 3 / Ji turėtų bent akimirkai atverti gyvenimo visumos iliuziją, kurios taip trūksta pairusiai šių dienų žmogaus savimonei, gyvenančiai, pasak W. Gombrowicziaus, „tik fragmentais – nuolaužomis“.

Vytautas Kubilius. Literatūra mirties paunksmėje

1994 m. Nr. 2 / „Mirtis yra filosofijos mūza”, — sakė A. Schopenhaueris, vokiečių mąstytojas. Ar ši mūza stovi ir prie literatūros lopšio? O gal mąstymas apie mirtį yra svetimas literatūros pašaukimui — išrėkti gyvybės balsą, teigti žmogaus buvimą?

Vytautas Kubilius. Literatūra katastrofos akivaizdoje

1993 m. Nr. 1 / didžioji lietuvių literatūros dalis nepasinėrė į šitą pavojingą pralaimėjimo ir nevilties gilumą, kurią suformavo viena iš praeinančių žmonijos krizių.

Vytautas Kubilius. „Kito pasaulio esu žmogus“

1992 m. Nr. 7–8 / Keliuotis, grįžęs iš Paryžiaus su aukštos meninės kultūros kriterijais, greitai įsitikino, kad ir Lietuvoje yra pakankamai jaunų menininkų, laisvų nuo provincinio konservatizmo. Reikia tik sulieti į vieną sąjūdį besiblaškančias literatūros modernistų grupes…

Vytautas Kubilius. Du besiginčijantys balsai: romantizmas – antiromantizmas

1991 m. Nr. 8 / Romantizmo idėjos – kiekviena tauta yra individuali, kiekviena tauta yra lygi kitoms savo sugebėjimais, kiekviena tauta turi teisę į savarankišką egzistenciją – krito į atbundančių Europos tautų sąmonę kaip revoliucinės idėjos.

Vytautas Kubilius. Menininkas ir nepriklausomybė

1991 m. Nr. 5 / Meninė kūryba – paslaptingas vyksmas, kuriame dalyvauja kuriančio individo pasąmonė ir joje įspausti kolektyviniai tautos archetipai, istorinė situacija ir vertybių nuostatos, kultūrinių tradicijų resursai ir pirmapradė meninės pagavos stichija.

Vytautas Kubilius. Pradžia laisvo mąstymo

1991 m. Nr. 2 / Intelektualinė eseistika, svyruojanti tarp mokslinės studijos ir poetines prozos fragmento, renkasi savo struktūros principu aštriabriaunį mąstymą, kuris sugeba iš karto pagauti esmę ir apibrėžti visumą, siekia gelmės, o ne ekstensyvumo…

Iš dienoraščio

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Recenzijos

Legenda, prabilusi savo vardu
1993 m. Nr. 2
Juozapas Albinas Herbačiauskas. Erškėčių vaikinas. Sudarė Viktorija Daujotytė. – V.: Vaga, 1992. – 445 p.

 

Testamentinis kūrinys
1996 m. Nr. 1
Faustas Kirša. Pelenai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1995. – 208 p.
Oskaras Milašius – romanistas
2002 m. Nr. 5–6
Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

 


Poetinė proza plečia savo ribas
2003 m. Nr. 4
Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.
Liaudiško pasakojimo kaita
2003 m. Nr. 12
Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.