literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12

Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Kazys Saja nuolat šokinėjo iš dramos į apysaką, iš apysakos į miuziklą, žaižaruodamas problemų aštrumu, humoru, lakaus žodžio kibirkštimis. Jau kelerius metus jis stovi ant lekiančio prozos smėlio, graibydamas dilginančias aktualijas, susirūpinęs ir kenčiantis, neįklimpęs į formos vienodumą. Bet jau nebeturi atsarginės idėjos.

Liaudiško pasakojimo pagava labiau senkanti šiandieninėje prozoje, tebemaitina K. Sajos apsakymus frazeologizmų, raiškių palyginimų, šmaikščių žodelių, vingraus sakinio versmėmis („Ji kalbėjo skambiai, melodingai – ulbavo kaip volungė tvankią vasaros dieną maldaudama Dievulį lietaus“, p. 32). Pabudusi iš kaimo vaiko atminties, kalba natūraliai alsuoja, grąžinta į savo aplinką – kaimo gryčią, pilną vaiduoklių, daržinę, kur slaptosi partizano sūnus, girtų koiuk.ečiu vos–ravimus, smėlėtą laukų keliuką, kur įmintomis vaiko pėdomis atšliaužia kažkas tamsaus… Ji ištikimai seka žmogaus biografiją nuo gimimo iki mirties.

Tai liaudiško pasakojimo konvencija – šeimos likimas. Jie visi privalo sueiti ir būti kartu – tėvas, motina, brolijų ir seserys, kol jų neišskirs tremtys ar mirtis. Šeima yra agrarinio pasaulio epicentras. K. Saja pasakoja, kaip šitą epicentrą plėšo ir ardo istorijos vėtros, nepalikdamos nieko patvaraus.

Amerikoje prasigyvenęs ūkininkas įsteigia pieninę dvarvietėje. Bolševikai ištremia ir sušaudo. Po daugelio metų grįžta į tėviškę tik jo sūnus, parsiveždamas savo sūnų – svieto perėjūną, žudiką, narkomaną, iškritusį iš normalios gyvenimo eigos. Šitaip viena „visuomenės ląstelė“ sunaikinama iki paskutiniųjų savo genų („Nebaigtas žmogus“).

Nėščia moteris slaugo sužeistą vyrą – partizaną. Į pamiškės sodybą užklysta trys elgetaujantys rusiukai. Bijodama išdavystės partizano žmona nusiveda vaikus į beržyną ir nušauna. Nuo žaizdų miršta jos vyras, o ji pati nusižudo. Artimieji Sibire – iš ten nebesugrįš. Kruvinoje pokario maišalynėje šeimos lizdas išdraskomas iki pašaknų („Mirtininkai“),

Pasakojimas dėliojamas iš šeimos likimo nuolaužų tarytum istorinio laiko nuotraukų, kurių nereikia nei retušuoti, nei plačiau paaiškinti. Gal tik apmąstyti – kodėl taip atsitiko. Kas kaltas dėl pasaulyje viešpataujančių blogybių – žmogus ar šito netobulo pasaulio Kūrėjas? Savo naujoje prozos knygoje K. Saja ne tiek aprašinėja ir aiškina, kiek klausinėja. Apmetęs lakiais sakiniais vienokio ar kitokio likimo kontūrus, jis skuba pakilti į susikaupimo ir apmąstymo viršukalnes, palikdamas personažus apačioje – laukti ir klausytis. Kartais savo filosofines refleksijas autorius apvelka liaudiškų sakmių apdarais („Molynė“), kartais perkelia į budizmo ir indiškos egzotikos vaizdinius („Rojus pagal Gilgadhumbą“), kurdamas savotiškas alegorijas paraboles. Bet dažniau tas refleksijas išsako šsišakojusio ir pritilusio veiksmo pro tarpiuose kaip pačias svarbiausias viso pasakojimu esmes.

Kiek mes patys atsakingi už tai, kad esame tokie? Ar Dievas, lipdydamas žmogų, nežinojo, kad jo palikuonys netrukus apsikiaulins, ims rietis ir skersti vienas kitų? O gal Kūrėjas, išdalydamas save žmonėms, bandė atsikratyti blogio, kuris slypėjo jame ir jo nužiestoje visatoje? Tegul pats žmogus renkasi tarp gėrio ir blogio – tegul baigia kurti pats save! Jis turi įveikti savo genų silpnumą ir trumpą atmintį (žmogaus vaikas, pakliuvęs tarp žvėrių, išauga žvėrimi). Jis turi pagaliau susikurti saugią, teisingą ir protingą visuomenę, kuri nesikėsintų „prieš pačią Gamtą, prieš savo Didžiąją Motiną“. Istorijos permainų malūne jis privalo likti ištvermingas. Refleksijų grandinė užsibaigia liaudiškos etikos optimistiniais postulatais: „Pakliūsi kada nors į bėdą <…>, pasijusi įsivėlęs kaip vabalas į pakulas – neskubėk, apsičiupinėk: galva yra? Yra. Rankos, kojos kruta? Kruta Ir pradėk iš tų pakulų vyti sau išeitį. Nusivysi virvę, susigausi arklį… Turėsi arklį, atsiras ir vežimas. Bus vežimas, rasis vietos ir panai. Bus pana, bus nauja bėda. O ką darysi? Bėdos vargai – besižargai…“ (p. 52).

K. Sajos apsakymų personažai – nublokšti į gyvenimo šalikelę žmogeliai, tremtiniai, mirtini ligonys – pagarbiai klausosi šitų aistringų pamąstymų. Kartais ir patys originaliai pasamprotauja: Viešpats Dievas yra tik įstatymų leidėjas Žemėje, o vykdomoji valdžia priklauso velniui… Bet dažniausiai tos refleksijos driekiasi šalia personažų, nejaugusios į jų charakterius ir konkrečias jų gyvenimo aplinkybes, netapusios jų likimo įasmenintomis tiesomis. Refleksijų interlinyos skverbiasi vis giliau į dabartinį pasakojimo meną, ardydamos natūralų pojūčio, veiksmo ir minties ryšį. Liaudiško pasakojimo tradicija, subrandinta statiškame pasaulyje, nebepajėgia išlaikyti plastinio vaizdo dinamiškai kintančioje aplinkoje ir globalinių apmąstymų įtampoje. Vaizdingumo atoslūgis neišvengiamas, kai šitos tradicijos išnešiotas žodis pajuda iš įprastos kalino daiktų aplinkos į

miestiškos būties grindinį (M. Katiliškio „Pirmadienis Emerald gatvėje“, K. Granausko „Duburys“),

Šitą atslūgstančią, intelektualumo premisų keičiamą ir gožiamą vaizdingumo energiją K. Saja, labai imlaus ir spirgančio temperamento rašytojas, bando atsverti dienos įvykių margašone ornamentika. Pasigėręs kolūkietis, grįžęs į namus, kaskart grėsmingai šūkauja: „Įstojau į partiją“. Šarlatanas „dvasiaregys“ iš atneštos nuotraukos spėja – gyvas ar miręs nežinia kur dingęs žmogus. Mafija reikalauja išpirkos už pagrobtą dukrą. Mergina pasiunčia trims vyrams savo kūdikio nuotrauką, kaip kūdikio tėvą sveikindama kiekvieną ir prašydama pinigų. Tardytojas, „dvasios bomželis“, imasi tirti paslaptingo nužudymo bylą. Ligoninėje prie lovos prirakintas narkomanas – jo kūnas išbjaurotas tatuiruotėmis ir votimis. Plačia sauja barstydamas tokias kasdienybės realijas, K. Saja nesistengia jų išlydyti į vientisą fabulinį veiksmą ar apibendrinantį dabarties paveikslą. Jis tik minusu pažymi dabarties faktūrą ir atmosferą, pats į ją nepasvėręs, o pasilikęs stebėtojo ir teisėjo aukštumėlėje, kai kada smarkiai supykdamas ir šaržuodamas (dailininkas iš čiaudulio purslų tapo madingus paveikslus – „Imtynės su Kobaltu“).

Gyvenimo srautas teka ir šakojasi be aiškiai nubrėžtų krantų ir galutinių sprendimų. Pasakojimas narstomas iš miestiškos buities nuotrupų, kriminalinių paslapčių, anekdotų ir absurdų (šuo studentui nukanda nosies galą; ieškant su juodu kostiumu palaidoto laimingo loterijos bilieto atkasamas kapas, o karstas – tuščias). Bet toji sensacijos atausta medžiaga nesulimpa į smogiančias kulminacijas. Įsiterpia šalutinės figūros ir įvykiai, skirtingų laikų atsiminimai, naujos aplinkos aprašymai. Empirinis tikroviškumas, paveldėtas iš liaudiško pasakojimo stichijos, nepasiduoda glausto ir veržlaus komponavimo trajektorijoms. K. Sajos apsakymas – tai lėtai plaukiančios keliomis atšakomis apysakos gabalas be aiškios kadencijos. Čia išsitenka vaikystės graudesys, metafizinės paslapties nuojauta, dienoraščio užrašai, kelionės memuarai su autentiškais vietovardžiais, pavardėmis ir įvykiais („Vintė“, „Juodas kostiumas“), Pasakojimo tekamumo neišardo ir apibendrinančios minties spyruoklė, kartais smarkiai prisukta kaip ir dramos kūrinyje, – tada atsiranda netikėtos prasmių atovartos, vidinė architektonikos įtampa, netikėtas smūgis („Cugvangas“, „Kelionė į Tryškius“).

Lėtą pasakojimo tempą atgaivina judri ir smagi gyvo balso dikcija. Ji atsitraukė nuo mitologinių ir folklorinių stilizacijų, kuriomis spinduliavo ankstesnėse knygose – „Rasi rasoj rasi“, „Stulpininkas“. Bet jos ritminis bangavimas, gamtinė metaforika, trankūs dialogai tebeplaukė iš liaudiško kalbėjimo resursų. Ji smalsiai kibo į nežinomos tikrovės luitus, jungdama žemaitišką psichologinį substratą su dzūkišku koloritu (rudenį mirusiųjų vėlės suskrenda į Ąžuolą, kad išlėktų su gervėmis į dausas). Diskursyvinio mąstymo rimtis pristabdė šitos tonacijos melodingą žaismę (nepamirštami „Devynbėdžiai“), bet nenutildė pirmykščio laisvumo, poetinės pagavos ir sintaksinės damos.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Vytautas Kubilius. Paradokso poetika

2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…