Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas
2003 m. Nr. 4
Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.
Keistas dalykas: išgarsėję poetai vis mažiau berašo eilėraščių. Kodėl? Ar poezija nebėra meninio žodžio viršukalnė? Gal išsilakstė klausytajai, apkurtę nuo „kietojo metalo“? O gal nusibodo čirpinti vis tą patį instrumentą iki žilo plauko?
Nusipelnę (o gal pavargę?) poetai migruoja į kitus žanrus: rašo nebe eilėraščius, o eilėraščių komentarus, dėsto savo lektūros įspūdžius, aiškina estetikos principus, prisimena gimtinę, filosofuoja. Pastabos paraštėse, pokalbio nuotrupos, autobiografinis eskizas, bičiulio portretas, dienoraštinė vienos dienos kronika, užrašų lapeliai (dedami į pomirtinius klasikų leidinius) laisvai įeina į knygos sudėtį pagal Eduardo Mieželaičio pradėtą ir sankcionuotą nesibaigiančių „postskriptumų“ serialą. Tai koliažiniai tekstai be aiškaus žanrinio profilio ir cementuojančios kompozicijos, sproginėjantys aforizmais ir paradoksais arba gulantys į kaprizingai šokinėjančio dienoraščio seką. Ar tai poetinės kūrybos antokomentarai, priedėlis (kelis kartus didesnis) prie parašytų eilėraščių, aiškinantis jų ištakas ir prasmes? O gal pavėluotas „dievų pateptojo“, viską žinančiojo ir valdingai sprendžiančiojo balsas, kurio pamaldžiai klausėsi XIX amžius? Kaip vertinti šituos eseistinius–dienoraštinius poetų tekstus, kuriais taip vešliai sužydėjo pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūra?
Kad ir kokia būtų teksto konfigūracija, netelpanti į nusistovėjusius matmenis, ji išspinduliuoja tam tikrą energiją. Poetų tekstai išsiskiria itin stipriais energetikos įkrūviais ir subtiliu žodžio muzikavimu. Gana keblu atskirti, kur baigiasi išgaląstų aforizmų grandinė ir prasideda eilėraštis proza, kur žodis tik svarsto ir pasakoja, o kur girdi „slaptus daiktų kuždesius“ Tačiau ilgų distancijų bėgimas poeto žodį vis dėlto nuvargina ir dehermetizuoja, atimdamas žaibišką kibirkščiavimą.
Didžiuli Donaldo Kajoko poetinės prozos ir filosofinės eseistikos tomą „Lietaus migla Lu kalne“ reikėtų skaityti lėtai, po mažą gabalėlį, tantum japoniškus haiku. Jis prislegia, kai bandai praryti vienu ypu kaip didelį romaną. Galbūt tokio tipo prozą derėtų leisti mažomis knygelėmis atsigręžus į Seneką, o ne i Witoldą Gombrowiczių? Tik lėtas skaitymas, nuo kurio atpratome, atveria D. Kajoko poetinių meditacijų grožį ir aukštyn kylančią jo prozos tekstų trątektoriją – nuo logizuotų komentarų, stringančių abstrak
tybėje, iki spontaniškai banguojančios vaizdų magmos ir giluminės psichologijos asociatyvių įtampų. Ši knyga – kaip ir S. Gedos „Žydintys lubinai piliakalnio fone“, J. Juškaičio „Lyra ant gluosnio“, M. Martinaičio „Laiškai Sabos karalienei“, S. Parulskio „Nuogi drabužiai“ – įtvirtina poetų rašiniuose individualiai išjausto ir dramatizuoto intelektualumo primatą, pagrįstą intensyvaus dvasinio gyvenimo išlaisvinta raiška („Kai rašau, nemikčioju“, G. Grajauskas).
D. Kajokas gana anksti perėjo iš filosofuojančio eilėraščio, surašyto verlibru, į poetines meditacijas be jokių ritmo ir rimo riboženklių. Tačiau įtaigiai ir ekspresyviai kalbėti prozos sakiniu išmoko rašydamas „Dykinėjimų“ knygą (1999). Iš eilėraščio paveldėtas aforistinis minties žybsnis įsilieja į plastinio vaizdo tėkmę, gamtos pajautimą, aplinkos realijas. Minties linija vingiuoja judančioje ir alsuojančioje konkretybėje (skrenda juodgeltė bitė, ant bulvių žiedų krapnoja lietus), pritvinkusi pojūčių tikrumo. Išorinių įvykių seka visiškai bereikšmė minties eigai, kaip ir politikos virsmas ar banalios kasdienybės knibždėlynas. Poetinis regėjimas duoda pradžią mąstymui, kuris plėtojasi įstabumo link („Žmogus pabunda birželio naktį, pažadintas dar negirdėto žvaigždžių spengsmo“, p. 220). Poetinė pagava ir vaizdo plastika, įprasta eilėraštyje, išdildo abstraktumo briaunas. Loginės kategorijos apsivelia mažų dalelyčių dulkėmis, prisipildo intymaus vidinio švytėjimo, paklūsta lakios stilistikos lengviems judesiams. Mintis neatsiplėšia nuo daiktų į aukštybes, o skverbiasi jų vidun. Poetas „filosofuoja“ pasikliaudamas tiesioginiu kontaktu su daiktais, psichologine intuicija ir menine nuojauta, o ne dedukcinio žinojimo sistema kaip filosofai teoretikai.
D. Kajokas stovi arčiausia Rytų meninio mąstymo kultūros. Kaip ir dailininkas Algimantas Švėgžda, jis nori įsižiūrėti į pageltusį lapą, medžio sėklą, česnako skiltelę, rugio varpą. Per paprastus daiktus guli išeiti į neaprėpiamas erdves ir užčiuopti vienovės siūlą, ant kurio viskas suverta. „Nesustabdomas visko grįžimas į Vieną ir Vieno grįžimas į viską…“ (p. 243). Poeto užduotis – ne skaidyti ir klasifikuoti, o įsiklausyti į „milžiniško kosminio kūno alsavimą“, pajusti amžino buvimo ritmą vėjo gūsyje ir pušies šakelėje. Jei girdi būties vienovės signalus, esi menininkas. Tavo kūnas „prisipildo šviesos ir kosminės energijos“, kai pajunti „Aukščiausiąją Valią“ savo kasdienybėje. Žmogaus ir visatos ryšys vėl tampa svarbiausia egzistencijos problema kaip ir simbolizmo mene. Tik nebėra draskiančios priešingybės tarp dvasios ir materijos. Rytų kultūra įveda į „beribį, bekryptį, beveiksmį buvimą“, kuris yra vientisas. Meditacija – vienintelis būdas pasinerti į tą bekraštį būties vientisumą, kuriame nėra jokio antagonizmo, ištirpdyti savo individualų aš, pajusti begalinę ramybę. „Mano siela buvo mylinti, nurimus, esanti. Sklidina giliosios atminties, labai daug žinanti (p. 182). Tai – senosios kinų poezijos dvasia, nepaliesta Vakarų maištaujančio individualizmo.
D. Kajokui, kaip ir Rytų kultūros mąstytojams (Laozi), pasaulis yra gražus, pilnas mažų stebuklų. Žmogus – tai „dvasios keliautojas“, žengiąs tobulėjimo keliu, nušviestas saulės ir neišvarytas iš Rojaus. „Gyvenimas – vienintelė vertybė, kuri visąlaik su tavimi“ (p. 90).
Tu atėjai džiaugtis buvimo šventykloje, o nebūties tu nematei ir nepažįsti, nes ji yra Dievo privilegija. Taurumas, ištvermė, viltis, dorybė, žmonių solidarumas yra „pamatiniai dalykai“, kurie nesunaikinami, tik pamirštami. Meninė kūryba – tai nuolatinės dvasios pratybos, kilimas į „aukščiausiąją sferą“, į „vaiskiausias sielos būsenas“, laukiant ir tikintis, kad Dievo Sūnus pažvelgs tau į akis. Dangus pasirinko menininką kaip tarpininką „transcendentiško ir žemiško“, pakėlė jį kaip „fleitą prie žvaigždėtų lūpų“, kad sklistų amžinybės virpesys. D. Kajoko poetinė proza teigia metafizinę vertikalę kaip kūrybos ašį. Atmeta nevilties kauksmą tuštėjusiame vertybių lauke, išsižada madingo „pornografinio stiliaus“. Niekina šliaužiančius natūralistus, kurio „savo žarnyno turinį“ verčia „postmodernistiniu kūriniu“. Rašytojas – apsisprendęs dvasingumo tradicijos tęsėjas, ieškantis sakralumo ženklų pasaulyje ir savyje, gana vienišas tirštėjančioje postmodernizmo atmosferoje.
Tokias skaidrias budistines meditacijas galima tęsti iki begalybės, ramiai ir viltingai įsiklausant į amžinybės srovenimą, kurio nepertraukia jokie kataklizmai. Atskirų meditacijos seansų, skirtų tragedijos, intuicijos, juoko apmąstymams, poetinio žodžio prasmės ir skambesio kategorijoms, H. Radausko ir I. Bergmano charakteristikoms, nesuvienija ir neužsklendžia vidinio konflikto eiga, būdinga Vakarų meninei mąstysenai. Tekstas, siekiantis viską apimančios ir jungiančios dvasinės ramybės („protą vėl užvaldydavo ramybė“), darosi pernelyg fragmentiškas ir rytietiškai monotoniškas.
Suvokęs pasikartojimų grėsmę, D. Kajokas paskutiniame savo didelio tomo kūrinyje „Rojus/Ruduo“ pasuko į modernizuoto kanoniško naratyvo vėžes. Aiškios laiko koordinatės (chruščiovinis laikotarpis). Apibrėžta veiksmo vieta. Vieno herojaus – rašytojo – tapsmo istorija, papildyta tėvų, mylimųjų, draugų portretais bei laisvų apmąstymų eskizais. Tai – šiuolaikinis trumpas romanas be siužeto spyruoklės, pagrįstas improvizacine žaisme. Atskiras vaizdas staiga išnyra ir užima visą regėjimo horizontą. Prietemoje vaikui pasivaidena šikšnosparnis – „didelis kaip angelas, o į nugarą suvaryta mėnulio šukė“ (p. 357). Žmogus išlipa iš savo kūno ir apžiūri jį kaip išnarą. Pasigirsta „tylesio spengimas“ – pradžių pradžios garsas. Berniukas mato „virš Pušų prukščiojančią papūstžnndę saulę“. Tai – kuriančios asmenybės įspūdžiai, regėjimai, projekcijos jaučiant „savy pulsuojant begalybę“, žmogus atgręžia, pajutęs į jo pakaušį įbestą kregždės žvilgsnį. Jis žino, kad „už neįžvelgiamos ribos alsuoja vientisa ir protinga Esybė“ (p. 388). Jis tūno „nugrimzdęs savin“, laukdamas, ar neatsklis iš tos Esybės koks virpesys.
D. Kąjokas akyliu prozininko žvilgsniu stebi aplinką, mato žmonių judesius, girdi jų balsus. Smarkiai išsiplėtė vaizdų spektras ir žodynas. Tačiau pats sakinys, perregimai skaidrus, lengvai skrieja, tarsi pamėtėtas į aukštį nematomos jėgos – poetinio polėkio, muzikinės harmonijos, haliucinacinės motyvacijos. „Iš tolimo, iš melsvai verpetuojančio žalio, bemaž iš nebūto – iš oro, iš negrabiai pakeverzotos pamiškės linijos, iš pusiau pripūsto laukinio svogūno burbulo, iš pradmeniškai sugurguliavusios dangaus properšos – atvasnoja sunkus Edeno gausmas, paskutinis varpo dūžis“ (p. 351). Poeto parašytas sakinys skamba. Jis tebėra pakylėtai gražus, emociškai vibruojantis, nepakąstas ironiškų degradacijų. Tai išskirtinė poetų rašomos prozos savybė (L. Gutausko „Laiškai iš Viešvilės“).
Tačiau D. Kajokui poetinė proza nėra tik grožio sritis. Tai pastanga „atidaryti vartelius“ į fundamentinį pažinimą, kuris yra statiškas ir nekintantis, pakilęs virš dramatiškų lūžių ir akligatvių, būdingų XX a. Vakarų modernizmui. Skaudus poeto aforizmas „Vienatvė, kai metų metais eini į save ir savęs nerandi“ (p. 356) šiek tiek įsiūbuoja tą statiką, bet jos neišardo.