literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Daiktavardėjanti poezija

2000 m. Nr. 3

1

Keičiasi poetinės kalbos kanonas.

Rusų formalistai tvirtino, kad eilėraščio kalba – ypatingas šifras, grindžiamas sudėtingomis prasmių atotraukomis. Kuo toliau nušokama nuo paprastos kalbos, tuo laisvesnė ir gilesnė eilėraščio poetinė trajektorija.

Tačiau dabartinėje poezijoje apstu eilėraščių, kurių erdvė plikai iššluota – jokių metaforikos antsluoksnių. Jokių simbolikos labirintų. Žodžiai – paprasti ir aiškūs, padėti kaip ant delno. Nebėra skiriamojo pylimo tarp poetinės kalbos nudrenuotos teritorijos ir šnekamosios kalbos chaoso – drumzlino, gaivalingai šniokščiančio. Nebėra sakralinės aukštumos, ant kurios stovėtų poetas, iškėlęs į dangų rankas, – jis kalba įbridęs į kasdienybės tirštumą, „o šičia / kitas jau miestas, kasdienis / šiukšlės ir purvas, skubanti moteris / nusvarinęs ranką krepšys, gal nesveikas / knerkiantis vaikas, nelinksmos / mintys galvoj“1.

Keičiasi eilėraščio – žanrinės formos – kanonas. Verlibras ne tik atidaro vartus „žemosios“ leksikos srautams, ne tik atpalaiduoja sintaksę nuo reguliaraus ritmo tiksėjimų, bet ir įveda pasakojimo užuomazgas, guldo eilėraščio vyksmą į tam tikro įvykio vėžes. Eilėraštis sunkiai beišgali išsiplėšti iš kasdienybės tinklo, šuoliuoti didžiųjų esmių link beore erdve, virsti išgryninta grožio pajauta ar sielos atodūsiu anapus istorijos „įniršio ir triukšmo“. Poetas žvelgia ne tiek į save, kiek į aplinkinį pasaulį ir atidžiai fiksuoja – kur, kas ir kada Įvyko. „Dikensą aš skaičiau, ajeruos / palei sodželką, kur / mirkydavo pieną. / kartą žudėsi / moteris, / neturėdama / ko paduoti / valkams“2, – taip S Gėda pradeda eilėraštį–kompoziciją. Panašiai lokalizuoja poetinį vyksmą ir T. Rožewiczius: viešbutis, telefonu kabina, pasikeitęs bičiulio balsas, „atsitiko kažkas baisaus“, „neužeik pas mus“3. Po valandos dar vienas skambutis: pasikorė tavo bičiulio sūnus, keturiolikametis vaikinas. Eilėraštis pasakoja konkretaus žmogaus istoriją, kuri tampa kūrinio epicentru, nereikalaudama Jokių komentarų ir apibendrinimų. Eilėraštis braunasi į nekrologo, reportažo, apsakymo sritį, netekdamas vaiskaus tyrumo ir uždarumo. „Tos formos kadaise taip tvirtai suręstos / visada paklusnios ir pasiruošusios priimti / mirusią poetinę materiją / išgąsdintos ugnies ir kraujo kvapo / prašliaužė ir išsilakstė / virsdamos ant savo kūrėjo / draskydamos jį / ir vilkdamos / ilgomis gatvėmis“4, – taip T. Rožewiczius aiškino šią tradicinių poezijos formų griūtį.

Poezija bėga nuo abstrakcijų. Nebepasitiki aukštomis kategorijomis. Ideologinės utopijos užkrėtė poetinę mąstyseną bendrybėmis, kurių reikia nusikratyti. Eilėraštis pavargo nuo apriorinių apibendrinimų naštos. Jis nori išeiti iš nudaiktintos neapibrėžtumo zonos, kur sklando „mėlyni sapnai“ ir siūbuoja „auksinės ilgesio smilgos“. Jis trokšta pirminio sąlyčio su apibendrinimų neiškraipyta ir poetizmų nenublizginta tikrove.

Eilėraštyje „Pašnekesys su akmeniu“ W. Szymborska rašo. „Beldžiuos į jo duris. / – Tai aš. įleisk mane. / Noriu patekti tavo vidun. / pasidairyti aplinkui. / įkvėpti tave į plaučius“5. Akmens viduje veriasi „tuščios didelės salės“ – gal ten slypi esmė. Akmuo realesnis už bekūnę abstrakciją. Gimęs prieš milijonus metų iš ataušusios lavos, akmuo pergyvens tave.

Daiktai egzistuoja patys sau. jie turi savo gyvenimą, ir jiems nereikalingas žmogaus buvimas. Gal daiktuose ir slypi pasaulio tvarumas ir būties mįslė? Nusilenk, žmogau, pakelės smilgai – ji amžina, o tu – laikina dulkė. Idėjos kaitaliojasi, subliūkšta ir dingsta, o akmuo, medis ir vanduo išlieka. Tad glauskis prie daiktų – čia tavo trumpalaikės egzistencijos pamatas. Pirmapradis sąlytis su vandens lašu, ugnimi, medžiu, žemės grumstu – gyvoji meninės kūrybos versmė, kurios negali atstoti jokie ideologiniai ir kultūriniai antstatai. Grožio suvokimas, modernistų atiduotas į vienavaldžio subjekto rankas. XX a. pabaigoje vėl netikėtai atsigręžė į objektą.

A. Robbe-Grillet romane „Labirintas“ daiktai stūkso kaip nekintantys žmogaus egzistencijos riboženkliai, kurių neįmanoma peržengti. Iš tamsos išnyra durys, komoda, stalas, kėdė. Pasirodo kareivis, prakišęs karą. kažko dar ieškantis, tačiau bejėgis ištrūkti iš uždaros erdvės, ką nors pakeisti ar nuveikti. Aplinkos daiktai, pilni grėsmingos statikos ir nežinomybės. yra galingesni už žmogų, kuris prarado veikimo galią ir laisvę.

Šiuolaikinės dailės parodų rūmuose vidury salės – nutrintas lagaminas, ant postamento – juodi batai, didžiulis automobilio ratas, greta juodžemio krūvelės, o už lango įkypai pastatyti balti medžių kamienai. Paprasti daiktai (sena spinta, virdulys, televizoriaus dėžė, nudėvėtas švarkas), išimti iš kasdieninės apyvartos ir nė kiek nepakeisti, eksponuojami kaip meno objektai. Juose glūdi materijos pirmapradiškumas, kurio negali apimti ir išreikšti individualus kūrybinis aktas. Gal menininko pašaukimas yra tik įsižiūrėti į natūralias tikrovės formas, o ne primesti joms savo regėjimą, egzistencinį nerimą, šizofrenišką neapykantą sau pačiam?

Televizija uždarė žmogų virtualioje tikrovėje tarp mirgančių spalvų tų šešėlių, meilės ir prabangos pasakų, planetų karo fantastinių reginių. Daiktus ir įvykius ji supakuoja į blizgantį celofaną. Televizijos išugdyta karta (kasdien spoksota po tris valandas) bando ištrūkti iš fantomų apskritimo, tariamybės gaubto, užliūliuojančios ramybės. Ji trokšta prisiliesti prie tikrų dalykų – kalenantis į medį genys, pievoj maurojanti karvė, dardantis vežimas miško keliuku tampa atradimu miesto vaikams. Tad jie sugeba priimti kaip meno kūrinį ir seną verpimo ratelį, ir net karvės galvą, paguldytą dailės parodos stende.

Ar menas, susitapatindamas su realiu daiktu, negrįžta į natūralizmą? Ar daiktų griūtimi nebandoma užpildyti prasivėrusios dvasinės tuštumos ir kūrėjo nepajėgumo pakilti virš empirikos („aš esu tik daiktas kilų daiktų gretoje“6)? Ar beišliks mene „tylos, didžių pajautų, kosminės energetikos zona“, kuri „nepriklauso nei erdvėlaikiui, nei nuo erdvėlaikio“7?

Kodėl XX a. pabaigoje poetas vis dažniau ieško savo identiteto kasdieninės aplinkos daiktuose? Kodėl savo jutimus ir refleksijas jis stengiasi užsklęsti regimo daikto vaizde? Ar vizualus regėjimas, išugdytas kino ir televizijos, tapo privaloma meninio mąstymo norma? Ar iš tiesų būties šviesa slypi ne laikinoje žmogiškoje materijoje, o daiktuose, kurie yra nemirtingi? Kodėl šiuolaikinis rašytojas baudžiasi padaryti „galą abstrakcijos šmėklų tironijai, kad naujai pamatytume konkretų pasaulį“? Kodėl trokšta: „Būti konkrečiu žmogumi. Būti individu. Nesiekti pasaulio, kaip visumos, permainų“8?


2

Pasibaigė viską aprėpiančių ideologijų galybė, kuri suteikdavo rašytojui galutinės tiesos mandatą ir teisę pranašauti, mokyti, įpareigoti. W. Szymborska gailisi kalbėjusi „tvirtu balsu“ ir žvelgusi „į save nuo žvaigždžių“9.

Susvyravo išdidus pasitikėjimas poezijos galia atsidūrus masinės kultūros apsuptyje. Kas tave išgirs, užsidariusį į hermetiškas poetinio žodžio celes? Poetai jau nebenori būti tik trumpų distancijų (eilėraščio) bėgikai, o puola rašyti dramas, apysakas, kino scenarijus, filosofinius etiudus, autobiografijas, mokslingus savo eilėraščių komentarus, dienoraščius. Eilėraštis veda tarsi į nuošalę, į žydinčius Eliziejaus laukus, o kiti žanrai leidžia kalbėti apie prasigėrusį namo kaimyną, Simno bedarbius, Teiraus ežere vėžius gaudantį tėvą… Kodėl apie visa tai negalima prabilti eilėraštyje „su nuogu paprastumu“?

Lyrikos prozaizacija tapo programine užduotimi, įrašyta į daugelio XX a. literatūrinių sąjūdžių programas, realizuojama su nuožmiu įniršiu (industrinė leksika F. Marinetti, V. Majakovskio, K. Binkio eilėraščiuose), peršokant net bendrinės kalbos barjerus (tarmiškai rašomų eilėraščių mada Italijoje10). Prozos pabūklų invazija ypač griausminga amerikiečių poezijoje, kuri dabar keliauja kartu su filmais ir populiariomis dainomis „aplink žemę keturis kartus“, patraukdama būrius kitakalbių poetų.

Amerikiečių poezijos „sudaiktėjimui“ nutiesė pagrindus pragmatizmo filosofija. Ji niekino metafizinių doktrinų „ydingą intelektualizmą“. Atmetė I. Kanto prielaidas, kad žmogus turi įgimtą, nuo patyrimo nepriklausomą informaciją. Reikalavo remtis „grynuoju patyrimu“, o ne loginėmis dedukcijomis11. Kiekviena tiesa yra hipotetinė, ją gali patvirtinti tik praktinis veiksmas. Veikiantis subjektas suvokia tai. kas vyksta dabar. ir tai yra jo tiesa – ne sustingusi, o tekanti. Aš žinau, kad realūs objektai nepriklauso nuo manęs, kad nė vienas svarbus klausimas ne gali būti išspręstas iki galo, bet darau ką galiu šitomis sąlygomis12. Aš žinau, kad visata prasideda čia pat, greta manęs, o ne kosminėje begalybėje. Aš žinau, kad skiriamoji linija tarp sielos ir kūno labai neryški kad žmogus yra tik smulkutis protoplazmos grūdelis irioje organiškos materijos sandaroje13. Egzistencijos prasmė – ne spekuliatyvinė meditacija, o konkretus veikimas, jo sėkmė.

Pragmatizmas formavo veikiančio žmogaus (kertančio indėnų miškus ir statančio didmiesčius) pasaulėjautą, kurios nebedraskė dualistinė dvasios ir gamtos priešprieša. Ši filosofija įteisino realaus žmogaus buvimą, nuplėšdama idealistinius apvalkalus nuo jo elgsenos ir būsenų (meilė yra ne dvasinė ekstazė, o biologinis fenomenas, cheminių reakcijų serija, pasak W. Jameso14). Pažinimo procese ji akcentavo tiesioginį juslinį potyrį, nepripažindama apriorinio žinojimo formų ir amžinųjų vertybių, kurios tėra tik trumpalaikis atomų šokis tuštumoje15.

Visa tai ugdė ypatingą amerikiečių menininkų atvirumą regimam pasauliui. dinamišką kūrėjo savimonės kaitą keičiantis aplinkai ir nepaprastą raiškos plastiškumą, pagrįstą juslinių pagavų įvairove ir betarpiškumu. Pragmatizmo suformuotą sąmonės polinkį į empirinį konkretumą imažinizmas įformino kaip estetinę programą, nepriklausomą nuo europinių poezijos konvencijų. Poetui, kaip ir skulptoriui, svarbu reginti akis. o ne garsas“16. Jam svarbu pamatyti daiktą tokį. koks yra. ir atrasti žodį. kuris kuo tiksliau reprezentuotų Jo fizinį pavidalą17. .Kai žodžiai liaunasi skambėję arti daiktų, krinta karalystės ir išnyksta imperijos“18, –skelbė 1916 m. E. Poundas. Kadangi universalūs dėsniai glūdi gamtoje, kuri nepriklauso nuo žmogaus, tai išorinių reiškinių stebėjimas tampa lemtinga kūrybinio akto prielaida. Reikia atsisakyti poetinio egocentrizmo. kuris stumia į solipsizmą, ir „pririšti žodį prie objekto”. Poetinė kalba turi išreikšti amerikietišką mąstysenos ir kalbos būdą. t y. žmogaus atvirumą žmogui ir žmogaus atvirumą savo aplinkai. W. Whitmanas. įteisinęs daiktiškąją substanciją, laisvos kalbos srautą ir formos atvirumą, tapo nacionalinio savitumo kriterijumi: …. aš pasirašau sutartį su tavimi. Waltai Whitmanai“ (E. Pound, 1915). „Kur mes einame. Waltai Whitmanai“ (A. Ginsbergas, 1955)19.

Eilėraštis išsižada logocentristlnės sandaros, grindžiamos tam tikros minties eiga ir baigiamuoju tiesos akcentu. Konkretus vaizdas – be retorikos ir moralinių sprendimų – užpildo visą eilėraščio plotą, kur nebelieka vietos jokiems aš veiksmams.

Gatvėje du vaikai galanda
peilius į šaligatvio kraštą.
Tėvai pasilenkę už lango
atidžiai stebi, ir galvoja, ir rūko,
ir pasitraukia atgal į vidų
atsisėsti ant tualeto sėdynės
už užrakintų durų skaityti
apie dviejų vėžlių laimę
Ramiojo vandenyno saloje –
visada vienui vieni ir visada
šviečia saulė.20

Eilėraštis prisipildo įvairiausių daiktų, kaip universalinė parduotuvė: ūžia skalbimo mašina, traška televizorius, kriokia motociklai, kompiuterio ekrane – akcijų kurso suvestinė, palangėje – pomidorų krūmelis. pakelėje – automobilių sąvartynas. Daiktai tiksliai lokalizuojami: miestas, gatvė, namas. „Kavinėje buvo / plastinės kėdės ir baras. / Jos durys atsidarydavo į O’Connelio gatvę. / Aš pakišau savo kelius po stalu. Vyno buteliai / kaitaliojo savo aitriai geltonas spalvas“21. Eilėraščio vyksmas negali prasidėti, kol nebus apibrėžtos išorinės aplinkybės, tartum laikraščio reportaže ar kino kronikoje. „Tai piknikas su Rūta pavasarį. / Rūta buvo trečioji mano septynių mergaičių sąraše, / Bet pirmosios dvi buvo išvykusios (Beti) ar Jau turėjo kažką kitą (Elena nusitvėrė Dugą)“22. Eilėraštyje fiksuojama žmonių išvaizda ir nešiosena, kaip ir tradicinėje realistinėje prozoje. „Tu vilkėjai medvilninius marškinėlius su įspaustu Edgaru Alanu Poe. / Kiekviename marškinėlių keturkampyje buvo Alano Poe paveikslas. / Tavo plaukai buvo gelsvi ir pakirpti“23. Į didžiulius aprašymų plotus įsiterpia šiokiadieniškų pašnekesių atkarpos be jokios motyvacijos – kaip gyvenimo tėkmės balsai. „Ar jūs kada nors tekėsite? / Ne. / Ar Jūs buvote kada nors ištekėjusi? / Aš neatsimenu. / Ar mylite savo vyrą? / Taip“24.

Eilėraštis nebeturi aiškios kulminacijos. Daugybė vaizdo linijų driekiasi viena greta kitos: kiekvienas daiktas turi savo atskirą gyvenimą, kuris negali būti atiduotas svetimos jėgos dominavimui. Nėra vieno perveriančio spindulio. Platūs horizontai, mozaikinė vaizdų sudėtis, išsišakojęs naratyvas. Čia ir jachtų lenktynės, ir jaunikio prisistatymas mylimosios tėvams („kiek uždirbi?“), ir išprotėjimo baimė, ir miego tabletė, ir girta naktis „su berniuku iš San Francisko“, ir daržovių turgavietė, ir mašinos, „kurios žino visus išėjimus“, ir vaikystė dulkiname priemiestyje, ir autokatastrofa, ir moters kūnas, „priimantis bet ką. kaip kapas“. Kuo tirpesnė kasdienybės realijų ir šnekamosios kalbos intonacijų sankaupa tuo eilėraštis atrodo geresnis ir „amerikietiškesnis“ patiems kūrėjams. Petas R. Jarrellis cituoja kaip „užburiančio amerikietiškumo“ pavyzdį tokias eiles:

Kranki ir Džonis buvo mylimieji. O, kaip juodu mokėjo mylėti.
Prisiekė ištikimybę vienas kitam, tikrą kaip žvaigždės viršuje.
Jis buvo jos vyras. bet jis pasielgė su ja blogai.
Franki buvojo moteris, kiekvienas žino.
Ji išleido šimtą dolerių Džonio kostiumui.
Jis buvo jos vyras, bet jis pasielgė su ja blogai25

Poeto užduotis, pasak A. Warreno. „vaikščioti po pasaulį ir klausytis, ką jis pats šneka“26. Poetas stengiasi būti neutralus stebėtojas, kuriam nedera demonstruoti savo asmeninių sentimentų. Jis kaitalioja regėjimo taškus, susitapatindamas su aprašomais daiktais ir aprašomais veikėjais. Tačiau stebima tikrovė yra „tekanti srovė“ (W. James), o ją stebinti sąmonė yra taip pat kintanti ir tekanti. Tad eilėraštyje dominuoja ne veidrodinis atspindys, o verpetuojantys vaizdinių, atsiminimų, gyvybinių impulsų telkiniai, pakrauti tokia dvasine energija, kad jos pakaktų, anot E. Poundo, atominei bombai.

Piktografinis eilėraštis smelkiasi iki daikto gelmių, kurios yra beribės. Ieško aplinkos materijoje substancionalumo, kurį dengia nežinomybės sluoksniai. Nujaučia grėsmingą žmogiškos būties netikrumą („gyvenimas teka, teka į mirtį“27 – J. Ashbery). Geriausi tokio tipo eilėraščiai rašomi kaip dramatiški eskizai, baladės ar parabolės. Atidaviau savo rūbus ligoninės slaugėms, o savo kūną chirurgams, ir dabar esu niekas“. Dievas mokė varną tarti žodžius – varnas kranktelėjo, ir bombos ėmė kristi žemėn28 Toks eilėraštis ne glosto švelnia ranka, o supurto, nustebina. bloškia į neišsprendžiamumo aklagatvį.

Šios stilistinės krypties poetas – vis dar neužgožtas eiliuotų džiazo imitacijų, autobiografinių išpažintinių eilėraščių (froidizmo pagrindu) ir atgijusios meditacinės metafizinės lyrikos – suvokia save kaip nuošalėje (o ne centre) stovintį skeptišką mįslingų būties situacijų stebėtoją, svyruojantį tarp ironiško diskurso ir parabolės, grąžinantį poezijai gyvo balso skambesį („Amerika aš atidaviau tau viską ir dabar esu niekas. / Amerika du dolerius ir dvidešimt septynis centus 1956 sausio 17. / Aš negaliu susitaikyti su savo mintimis / Amerika kada mes baigsime pilietinį karą?“29).


3

Amerikietiška „vizualinio lyrizmo“ banga, išsižadanti europietiškos kosminės dimensijos, pirmiausia plūstelėjo į lietuvių egzodo eilėraščius. Ji poetiškai identifikavo didmiesčio aplinką, kurios nemokėjo įvardyti lietuviška poetinė tradicija, įsišaknijusi agrarinėje sanklodoje. Ji pritildė eilėraštyje aš galios iliuzijas – romantinio idealizmo paveldą. Ji sureikšmino daiktavardines struktūras – stebinčios akies regėjimus – ir prislopino lietuvišką judrųjį veiksmažodį, reiškiantį kaitą ir akciją.

Lietuviškame eilėraštyje atsirado „milžiniška daržovių parduotuvė“, „greitkelio juostos“, „skalbimo mašinų ūžesys“, „kondicionuotas oras“, „be protiškai garsi stereofoninė muzika“, „automobilių kapinės“, kur bus su presuotas ir tas automobilis, „kuriame užsimušiau“. Lietuviškame eilėraštyje žmogus atsidūrė gatvėse, padengtose „nepralaužiamu cementu“, svetimas pats sau. Išvilktas iš amžinybės pažadų „kaulų rezginys“, traiškomas automobilių – „mirties suprastinto braižo“.

Lyrinio eilėraščio emocinė ekspansija nebeturi nei jėgos, nei tikslo. Stovėk ir žiūrėk, kas dedasi anapus tavęs. Daiktai rikiuojasi patys savaime į sąryšingą grandinę, kuri turi mįslingą buvimo prasmę – neįvardytą ir nesusimbolintą, o glūdinčią regimuose materijos pavidaluose. kurie niekam nepriklauso.

Vežimas be arklių,
tik ratai,
išdrikusios pavienės
krūmų salos,
saulėj išsekę
suskirdę akmenys.
Kalvos išdegusios.
Tuščios laukinės
lygumos
kertančio smėlio
prineštos.
Apleisti vaismedžiai,
vynuogynai,
vešlumo nepažinę30

Poeto gyvenimas – šiokiadieniškai paprastas, pilkas, be aukštybių aureolės Ir moralinių įsipareigojimų Būti natūraliam, neapsimesti, nepertempti balso stygų. Pasilikti kasdienybės rėmuose kartu su visais. Rašyti visai paprastai ir kukliai, ką aš dabar veiklu (argi kinų poetas Du Fu kitados nerašė apie jį kamavusią astmą?). Eilėraščio principas – neornamentuota kalba.

Darbymetis užėjo.
Aš pagaliau užsiėmiau
knygos recenzija. Turėčiau
iki sausio parašyti. Bet dar
skaitau ir užrašus
perrašinėju. Turiu
prieš save visą seriją
kortelių, atvirukų
įdomių laiškų
Atsakymams31

Skirtingais keliais į daiktiško vaizdo poetiką ir kasdieninio pašnekesio toną artėjo ir Lietuvoje kuriamas eilėraštis, atsivėręs turtingai liaudies šnekamosios kalbos leksikai (A. Žukausko „Atodangos“) ar perėmęs iš rusų sovietinės poezijos apybraižiškumo elementus (A. Baltakio „Keturios stygos“). Poetinė kalba Lietuvoje buvo pakankamai nudrengta globalių apibendrinimų ir pompastinės retorikos. Užslėptų prasmių potekstės. reikalingos „ezopiniam kalbėjimui“, gerokai paplovė vaizdinės plastikos briaunas. Daugiažodiškumo masyvai užspaudė vidinį eilėraščio judėjimą. Tad turėjo atsirasti naujas kalbėjimo būdas, besipriešinantis barokinei iškalbai ir idiliškam gražumui, kuriuo buvo suktai dangstoma sovietinės tikrovės bjaurastis („kiek neapykantos apseilėtai nuostabai“32).

N. Miliauskaitė prabilo be liepiamosios nuosakos priegaidžių ir apaštalavimo mostų, rašydama apie lakstančias po kambarį peles ir tarakonus, suvargusią moteriškę su ryšuliais geležinkelio stotyje, svetimus kareivius, kurie bėga krantine ir šūkčioja. Ji piešia žmogaus portretą su visa realistinių detalių gama. kaip tradicinėje dailėje: „senais, apšepusiais skruostais“, „storu lietpalčiu dar nuo neatmenamų laikų“, sėdi „ant aplūžusio suolo“ ir ramiai valgo „ledus su vafliais“, „autobusams sustojant prie krautuvės“33. Ji lakoniškai atpasakoja įvykius be jokių komentarų, tarytum radijo pranešėja. „Čia pavasari / Išprievartavo medicinos seserį, kai ėjo / anksti rytą į darbą“34. Tačiau nubrėžta situacija ar apmestas portretas neįgauna fabulinės slinkties: kodėl taip įvyko. Tai savotiški „stop kadrai“ – figūros sustingusios viename judesyje, kaip senoviškose fotografijose. Toje statikoje glūdi kažkokia pirminė būties reikšmė, kuri nesiduoda įvardijama, bet būtent Ji yra nematomas to konkretaus vaizdo ledkalnis. Gatvėje prie krautuvės tarp zujančių automobilių ir vaikų vežimėlių sėdintis vienišas žmogus turi savo neliečiamą erdvę, kurios neišblaško bildanti pro šalį civilizacija – „magiškas / ratas aplink jį, besiplečiantis / tylos ir vienatvės ratas“35. Motina atsineša nuo aukšto suragėjusių skalbinių krūvą, greit Kalėdos. Ji lanksto skalbinius ir kažką galvoja. Tas nežinomas galvojimas – svarbiausias prasminis taškas, padėtas eilėraščio pabaigoje, kuri ženklina mįslingą žmogaus neužbaigtumą. Kiekvienas pavasario potvynis nusineša lieptą ir skarmaluos suvystytą knerkiantį ir inkščiantį kūdikį. Karkluose vaikai atranda tik purvinų skudurų gniužulą. Kur pasidėjo knerkiantis kūdikis – į nebūties properšas vedantis klausimas, tiesiogiai neužduotas ir neatsakytas. N. Miliauskaitės eilėraštis juda trumpais perbėgimais nuo daikto prie daikto, išsižadėjęs kosminės begalybės mastelių, kuriuos su tokiu pasitikėjimu laikė savo rankose Į komunizmą žengiantis žmogus. Konkretumo pavidalai čia iškyla kamerinėje erdvėje. Įžengus „į šiltą kasdienybės ratą“. Močiutė prašo įverti adatą į senutėlį „Singerį“. Virš didžiulio stalo kabo lempa ir garuoja pilstomas viralas. Trys mergytės gieda gūdžiais balsais už apgriuvusios senų kapinių tvoros – ten pienininko dukros ir aš. Vaikystės daiktai (skudurinė lėlė) tebeturi sielą. Mirusieji tebegyvena su mumis – tėvas vis dar lekia ant motociklo plentu kaip vėjas. Stebuklingo laukimo, neišsipildžiusios vilties, negęstančių atsiminimų horizontas driekiasi anapus regimų daiktų kaip trapi intymaus žmogiško buvimo iliuzija susvetimėjimo pasaulyje. Virš punktyrinių vaizdo linijų ir tylos pauzių plevena nuostabos. Jutimas, kaip ir japoniškuose haiku. kurie taip stipriai Įsirėžė į šiuolaikinę (pirmiausia anglosaksišką) konkretumo poetiką.

tamsu ir šalta vakarais

sumigę pelės
pargrįžta Iš tuščių laukų

naktimis
koksai ermyderis!

spąsteliai trinkteli
ruduo36

Minimalistinės, konkrečios poezijos vaga netikėtai pasuko ir V. P. Bložė. panoraminių poemų, griūvančių vienas ant kito vaizdų srauto, siurrealistinės žodžių sumaišties. Išsišakojusių istorinių ir mitologinių asociacijų poetas. Paskutinėje knygoje „Visai ne apie tai“ Jis lengvai pakluso haiku lakonizmui, peršokdamas nutylėjimų pauzes ir suglausdamas pasakojimo elementus į parabolę, smogiančią netikėtomis prasmių atovartomis.

Už nupjautą medį statant tiltą
gamtos globos valdininkas surašė
pabaudą: šią žiemą mirusiam
Leonui. Man rūpi
kas įskundė?
Še tau ir kapai:
nieks nesibaigia37

Tvirti ir aštrūs vaizdo judesiai, be niuansų žaismės, nesikartojantys, agresyviai užgriebiantys vis naujus tekančios kasdienybės tumulus, valdingai struktūruoja judriai besikaitaliojančius G. Grajausko eilėraščius. Apibrėžiamas artimiausios aplinkos apskritimas – šiukšlingas ir dvokiantis. be jokio poetizacijos lako. „Kaitra ir vos juntamas atmatų dvokas / nuo šiukšlių konteinerių. Ištrūkus / saga, įsispaudus asfalte, oras / nejudrus, klijingas, deginantis šnerves“38. Atkuriamas rytmetinis informacijos triukšmas, kuris nieko nepaaiškina ir niekur neveda. „Čia radiocentras labas rytas visiems / po aštuonių penkiolika kietai ar minkštai / virtą šiandien mieste lankysis / svečiai iš hamburgo plėtojami / kultūriniai ryšiai reik sumokėt / už telefoną dujas paskui kažką / sakei? nieko tai man pasigirdo / paduok laikraštį jei nesunku / sunku bet paduosiu ką? nieko“39. Tikrovė nesulaikomai byra į atskirus segmentus, kurie nebeturi sąryšio ir magnetinio centro. Kiekviena būties linija bėga kas sau. Tą pačią akimirką vyksta daugybė veiksmų ir skilimo reakcijų, kaip Ir atomo branduolyje. Eilėraštis vaizduoja pasaulio skeldėjimo eigą, kurioje aš yra tik blaškomas šapelis.

Keliu bėga margas šuva. Kailis dulkėtas.
Senokai nelijo. Dabar Jau tikrai reikėtų.
Žinia, kvaila buvo kažin ko tikėtis.
Pusė trijų. Kaip šiandien viskas Iš lėto.

Tai Jau ir nieko daugiau. Keletas
Šiaip sau šypsenų. Gėlės, Baltos.
Gerai tu sakei, nėr ko veltis.
O dangau! Bet ką gi. pats kaltas40

Aprašymas išstūmė iš eilėraščio metaforas ir užspaudė atvirą nuotaikos ekspresiją. Bet tas aprašymas stebi vyksmą, kuris neužsibaigia regimais pavidalais, o teka nežinomybės link. Po vaišių svečiai sumigo, o atbėgusi pelytė pasigrobė torto gabalėlį ir nusinešė po grindimis – į savo pasaulį. Žmogus išplaukė į jūrą. Ir srovė ėmė jį nešti tolyn nuo kranto – „švietė saulė, lyg niekur nieko“, o jis tolo „nuo savęs. Nuo žmonių. Nuo Dievo“41. Bičiuliui nieko neatsitiko, bet Jis nelaimingas: „Tuščias esu. mano kaulai / švilpia, klausykis“42 Taip ir neišmokai šokti, o maži šuneliai ant įkaitinto skardos lakšto gražiai mina apsvilusiom kojytėm, tad, atėjus laikui, ir tu nemokėdamas „šoksi savo mirčiai“. Aprašymų gilumoje slypi konceptuali mintis, įtemptai kažką sprendžianti ir nerandanti atsakymo. Daiktiškų vaizdinių materijoje ji, dilginanti ir elektrizuojanti, prakerta į beribę erdvę nueinančius spindulius, o išsibarsčiusias detales sukabina į vientisą dramatiškos įtampos konstrukciją (puikūs eilėraščiai – „Playstation“, „Tai jis“, „Bėgikas“, „Vienut vienas eilėraštis“, „Miserere“).

R. Šileika eilėraščių knygoje „Metraščiai“ nukerta minties judėjimą anapus regimos ribos ir užgesina potekstės ekraną, būdingą haiku stilistikai. Eilėraščio centre – plikas faktas, aprašomas natūralistine maniera. kuri sąmoningai akcentuojama tarminiais žodeliais ir barbarizmais pavardžių ir vietovardžių gausa, brutaliomis scenomis (kariamam šuniui iškrito akys, po to lenktiniu peiliu buvo pjaustoma jo mėsa ir dedama keptuvėn). Autorius pasakoja žiaurias lietuviško kaimo istorijas „šaltu veidu“, be gailesčio ir užuojautos fotografuodamas įvykius ir žmones „atvira kamera“ visai iš arti. Žiūrėkite – kas ir kur atsitiko.

Apolinaras, gavęs kvietimą į valsčių, išėjo iš pat ryto. o Levusė, sėdėdama prie stalo tarp savo vaikų, mirė jo belaukdama. Graži žydžiukė, augintinė iš Kauno, įkliuvo nešdama į mišką maistą savo kavalieriui ir atsėdėjo septynerius metus. Tėvas iškūlė stribui dantis „Ir dingo / kaip į balą“. Vienarankis partizanas sukrapštė vaikelį ryšininkei – mano tolimai pusseserei. Senis nebeturėjo jėgų išlaikyti karvės, pardavė, pinigus pasidėjo pakasynoms Ir pušies kryžiui, pusę Paežerių kaimo išvarė į Sibirą – tik jauni sugrįžo atgalios. Buvo didelė šventė, kai Vaitiekūnuose statė kryžių. – tada tėvas davė alaus gurkšni savo valkui. Gale bulvių ežios dvi bobos dalijosi, „ką girdėję, matę / ar sapnavę“.

Eilėraščių objektai – žmonių likimai ir kasdieninės smulkmenos – tarsi atsitiktinai išgriebti iš kaimo gyvenimo tėkmės. Tai pavienės, mažytės buities atskilos, lakoniškai aprašytos ir išstatytos pačiame centre kaip vienintelis regimas daiktas. Bet pati tėkmė nesustabdyta, ji toliau šiokiadieniškai plaukia per mirtis, išgėrimus, rugių lauką, nešdama su savimi tą pavienį daiktą, kuriame atsitiktinai susitelkė gyvenimo rūstybė, grožis ir kvailumas (kaimynas nebylys daužo kirviu savo mašiną .iš markatnumo / iš markatnumo“).

R. Šileika meta iššūkį postmodernistinės literatūros rafinuotam intelektualizmui ir poetinės kalbos glotnumui, stilizuodamas su stačiokišku atvirumu primityvios galvosenos ir primityvios kalbėsenos tipą, nusižiūrėtą galbūt iš J. Baltušio novelės „Valiusei reikia Alekso“ bei eilėraštyje netikėtą savo reljefingu piešiniu ir intonacijomis.

ženijaus Smetonos laikais
rusas dar nebuvo užėjęs
šlapi metai pasitaikė
bulvės supuvo daug šieno
dzindram nuėjo
prie visos pasogos motina
štapelio davė sukniai ar
sarafanui o šliūban
mus vežė arkliais uždėjo
jiems varpelius tai tik
dzin dzin
dzin dzin43

S. Geda, amerikiečių poeto E. L. Masterso imažinistinių epitafijų vertėjas. „Skrynelėje dvasioms pagauti“ – dienoraštinių refleksijų, o gal mozaikinės poemos knygoje – radikaliai peržengia estetizuoto tikrovės suvokimo, literatūriškumo, gražaus kalbėjimo ribą. Aštriabriaunis depoetizacijos judesys – nudrėksti blizgančius paviršius iki geluonies. Valinga pastanga išvysti pasaulį gyvybės gaivalo ir žmogiškos bjaurasties, istorijos smegduobių ir dieviškos tvarkos maišalynėje, kuri vartosi, burbuliuoja, sproginėja („Tas radijas – kažką praneš tuojau…“) Plėšiami vidinė būtinybė duoti balsą „nekontroliuojamai sielai“, kuri ištrūko iš kalėjimo. Poeto vaizduotė kaip prototipą savo erdvės konstrukcijoms pasirinko daugiaplanius P. Bruegelio paveikslus, kurie leidžia toje pačioje plokštumoje sutalpinti „94 kolchozo kumeles“. Užupio šunis. Liuciperio kaukolę ir kaštoną, „pražydusį pasaulio vidury“. Eilėraštis atsilapojo sudaiktavardėjusių įvaizdžių griūčiai, tekančiai racionalumo–iracionalumo, tiesos „apreiškimo“ ir sapno paribiais.

Sapnuose didelis, staugiantis, pamėlynavęs vilkas stovi greta stribo Gaidės Jono. „kuris kluono durimis / slėgdavo / tardomam tėvui krūtinę“. Vežama iš Lietuvos dzūkė šaltą žiemos rytą per stipriai susijuosė diržą, persileido neprivažiavus Vieciūnų, ir kareivis (iš Azijos) paklausė: „Tas mažiukas irgi bus / Kristus?“ Mergina atėjo pasiskolinti ugnies, velnias pasisodino ant kelių, atsegiojo tamsraudonę jupelę, vištos plastelėjo pakrosnyje, o visi. rupūžės, apsimetė miegą. Per kiemą lekia katinas su barškalu prie uodegos, „tarsi klausdamas, / kiek man priklauso / šitam Dievo pasauly“, o burnoti bernai žvengia. Vieną žiemą su tėvu rausėme durpes, „pasikinkę šyvą arklelį“, ir tada pagalvojau: „Štai. Dieve, prieš Tavo akis / visas mano gyvenimas“. Vienoks ar kitoks pagalvojimas. garsiai ištartas ar nutylėtas, glūdi eilėraštyje kaip daiktiškų vaizdų rezonansas ar motyvacija.

Refleksijų skaidulos, tik užsimezgusios ar nukirstos per vidurį, aforistiškai smogiančios ar „asilogistinės“, laisvai šokinėdamos įsiterpia į koliažinius poeto „burnojimus“, kurie tai pakyla į aukštą vidinio monologo įtampą (ciklas „Requiem“), gaivališką vaizdo eksploziją („Žvaigždės. vien žvaigždės byra. / tarsi kuolais per dantis“), tai išsidriekia rečitatyviniu diskursu, kontrastiškomis aukštojo ir žemojo stiliaus dermėmis (Dubysos „mėlyna juosta“ ir karvių apsėklinimas „dirbtiniu kiaušu“). Kartais refleksija daiktiškų vaizdų masyvą gena į dramatiškas pervartas ir aforistines užsklandas, o kartais paskandina kultūrinių asociacijų pliūpsniuose ar vos vos teprisiliečia kalambūrišku komentaru, kariais net palieka pasyvaus aprašymo lygmenyje. Kai eilėraštyje neįvyksta minties ir vaizdo „trumpo sujungimo“, metančio deginančią kibirkštį, vaizdinė medžiaga nusėda išskydusiais gabalais, o samprotavimai apnuogina savo racionalistinę prigimtį.

Atsibudęs prie Kinijos sienos, pamačiau,
kad mano druskelės jau baigias:
ištikimybė, narsa, panieka mirčiai
(bitės liko kolchozo kontoroj),
kilnumas, taurumas, didžiadvasystė
(gulbės spruko į šūdiną eketę),
valdoviškumas, karališkumas, mecenatystė
(paskutiniai elniai ir (š)vies – verstai
buvo išromyti).
užuojauta, labdara, aukas (jokio žvirblio
prie Kinijos sienos)“44.

Tokių eilių – be aštresnio vidinio įsiūbavimo – galėjo ir nelikti „Skrynelėje dvasioms pagauti“, jei poezijos knygos Lietuvoje ligi šiol nebūtų išpampusios kaip romanai (383 p.) ir galiotų atrankos principas.

Galingas S. Gedos talentas stebina vis naujomis poetinio balso mutacijomis. Jis tėra drąsiausias nusistovėjusių poetinės kalbos būdų, formų ir žanrų dekonstruktyvistas, autoritetingai įtvirtinęs savo „Skrynele dvasioms pagauti“ konkretumo stilistiką, kuri smarkiai pakeitė eilėraščio sandarą ir pačios poezijos statusą.

Šiuolaikinėje poezijoje daiktiškoji substancija vis labiau užstoja žmogiškojo aš substanciją, kuri darosi neapibrėžta, susiskaldžiusi, vengianti pati savęs. Formuojasi naujas poeto tipas – stebėtojas, „objektyvistas“, depersonalizuotų istorijų pasakotojas, dramatiškų monologų (kaitaliojant kalbėtojų kaukes) sakytojas, parabolių kūrėjas. Įsigali atviros formos nuostata – poezija perima prozos erdvę ir prozos leksiką, prozos ritmus ir prozos pastraipas. Eilėraštis pereina į sakytinio kalbėjimo gestus ir intonacijas.

Ar poezija, išlaisvinusi žodžio judesį iš griežtos ritmo disciplinos, nepaprastai išplėtusi savo stebėjimo horizontus ir imlumo galią, nepraranda esmių nuojautos ir magiškos garsų žaismės? O gal vizualus raiškumas tėra tik viena iš meninės raiškos galimybių, primestų poetiniam žodžiui audiovizualinės technikos?

Verbalizuodama regimą ir apčiuopiamą pasaulį, poezija vis tiek turėtų išlikti kūrėjo vidinės dvasinės energetikos lauke. Ji turėtų jausti mįslingą vertikalių ryšių buvimą (ką sliekai kalba tarp savęs po žeme) ir amžiną sielos troškimą paneigti savo priklausomybę nuo daiktiškos tikrovės. Ji turėtų bent akimirkai atverti gyvenimo visumos iliuziją, kurios taip trūksta pairusiai šių dienų žmogaus savimonei, gyvenančiai, pasak W. Gombrowicziaus, „tik fragmentais – nuolaužomis“.

 


1 Miliauskaitė N. Uždraustas įeiti kambarys. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – P. 17.
2 Geda S. Skrynutė dvasioms pagauti. – V., Vaga, 1998. – P. 15.
3 Rožewicz T. Poezje zebrane. – Wroclaw –Gdansk: Zaklad narodowy imienta Ossolinskich, 1976. – S. 672.
4 Ten pat. – S. 336.
5 Szymborska W. Poezijos rinktinė. – V: Baltos lankos, 1998. – P. 51.
6 Parulskis S. Apsinuodijęs žemės maistu // Šiaurės Atėnai, – 1999. – Spalio 30.
7 Kajokas D. Dykinėjimai. – V,: Regnum fondas, 1999. – P. 83.
8 Gombrowicz W. Dienoraštis 1953–1956. – V.: Vyturys. 1998 – T. l. – P. 107, 163.
9 Szymborska W. Poezijos rinktinė. – P. 70.
10 Manaeardo G. Storia della lelteratura contemporanea (1940–1975). – Roma: Editorial Riuniti, 1979. – P. 287.
11 Cohen M. R. American Thought. – N. Y., 1954. – P. 361.
12 Ten pat. – P. 104.
13 Ten pat. – P. 107.
14 Cohen M. R. American Thought – P. 391.
15 The Columbia History of American Poetry. – N. Y., 1993. – P. 304. Ten pat. – P. 389.
16 Ten pat – P. 289.
17 Ten pat. – p 408.
18 Ten pat. – V. 298.
19 Contemporaty American Poetry / Edited by D. Hall. N. Y.. 1977 – P. 172.
20 Ignatow D, East Broux // Ten pat. – P. 48.
21 Boland E. The Last Land, – W. W. Norton. 1997. – P. 25.
22 Logan J. The picnic // Contemporary American Poetry. – P. 108.
23 Koch K. You were wearing… // The Contemporary American Poetry / Edited by M. Strand. – N, Y.–Cleveland. 1970. – P. 175.24 Benedikt M. Have You Visited //Ten pat. – P. 24.
25 Jarrell K. ls American Poetry American? // The Yale Review. – 1999. – Nr. 3. – P. 15.
26 The Contemporary American Poets.– P. 17.
27 Plath S. Selected Poems. – London, Boston, 1985, P. 39.
28 Hughes T. Crow: grom the Life and Songs of the Crow. – London, Boston, 1986. – P. 54.
29 Ginsberg A. America // The Contemporary American Poets. – P. 91.
30 Vesčiūnaitė A. Aidinčios upės. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas. 1985. – P. 29.
31 Ten pat. – P. 43.
32 Rubavičius V. Laiko įtampa. – V.: Vaga. 1981. – P. 173.
33 Miliauskaitė N. Uždraustas įelti kambarys, – P. 24–25.
34 Miliauskaitė N. Namai, kuriuose negyvensim. – V: Vaga, 1988. – p. 67.
35 Miliauskaitė N. Uždraustas įeiti kambarys. – P. 27.
36 Ten pat. – P. 22.
37 Bložė V. P. Visai ne apie tai. – V.: Vaga, 1998. – P. 61.
38 Grajauskas G. Kaulinė dūdelė, – V,: Vaga. 1999. – P. 19.
39 Ten pat. – P. 43.
40 Ten pat. – P. 64.
41 Ten pat. – P. 65.
42 Ten pat. – p. 81.
43 Šileika R. Metraščiai– – V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1998. – P. 32.
44 Geda S. Skrynelė dvasioms pagauti. – P. 19, 307, 337, 80.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Vytautas Kubilius. Paradokso poetika

2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.