literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Pamišęs herojus

2001 m. Nr. 4

Negalima tvirtinti, jog esame visi bepročiai, bet nesame ir visi protingi. Carlas Gustavas Jungas


1

Kiekviena epocha gana radikaliai keičia literatūros herojų sudėtį. Vienus – pavargusius ar nusibodusius – išvaro į atsargą, užkasa enciklopediniuose žinynuose, o kitus – dar nematytus, keistus ir nesuprantamus – atsiveda iš nežinios.

Ilgus metus priešakinėje gretoje stovėjo tvirtavaliai žaliūkai. Jie buvo protingi. Turėjo aiškų gyvenimo tikslą. Troško pataisyti pasaulį savo dorais veiksmais (ir kumščiais). Literatūra pasakojo asmenybės tapsmo istoriją — asmenybes, kuri žinojo, ko siekia ir kam gyvena, kuriai jos pačios egzistencija buvo nekvestionuojama vertybė.

Dabar ateina nauja veikiančių figūrų pamaina – be blizgančių visažinybės šarvų, geležinės valios skydo ir tolimų siekių perspektyvos. Ji nebeturi užmačių tobulinti ar net pažinti pasaulį. Dažnai ji tik klaidžioja savo paties vidaus labirintuose, kamuojama neurozių ir demonų, netekusi jėgų realiam ir pozityviam veiksmui. Žmogus su įlaužta sąmone, įsuktas į psichologinės krizės verpetą, neatpažįstantis aplinkos ir pats savęs, darosi būdingu šiuolaikinio romano ar dramos herojumi. Kartais net veiksmo vieta nukeliama į psichiatrinės ligoninės teritoriją, kur viskas įmanoma – kelionės į mėnulį, šventųjų apsireiškimai, rauda dėl išduoto ir pražudyto draugo…

Amerikiečių rašytojo Thomo Woolfe’o romane „Žvelk, angele, į savo būstą“ skausmingai daužosi narkotikų paleista žmogaus sąmonė, nebejaučianti ribos tarp savo haliucinacijų ir tikrovės, apimta susinaikinimo geismo. Islandų rašytojo Einaro Mar Gudmanssono romane „Visatos angelai“ pagrindinis herojus išgyvena pamišimo priepuolius skaidriame jūros ir dangaus fone, laikydamas save bitlų dainų kūrėju. Anglo L. Bankso romane „Širšių fabrikas“ agresijos ir naikinimo instinkto pagautas vienas brolis, pabėgęs iš psichiatrinės ligoninės, degina gyvus šunis, kitas brolis klastingai žudo savo giminaičius, nes „žmogžudystės buvo mano paties susikuria pilnatvė“. Prano Kutkaičio romano „Pamišėlis dinozauras“ herojų persekioja riaumojantis roplys, vejasi miesto gatvėmis iškišęs liežuvį; apgydytas ligoninėje žmogus nebenori pareiti į namus: „aš ne beprotis, kad grįžčiau į rutinos liūną“. Jurgio Kunčino romane „Tūla“ psichiatrinės ligoninės pacientas pasiverčia šikšnosparniu ir visą naktį kabo mylimosios kambaryje prie lubų…

Tokie sutrikusios sąmonės herojai nesustodami žingsniuoja per visas nacionalines literatūras. Ką tai reiškia? Ar normali žmogaus psichika jau gramdyta iki dugno ir nebeįdomi? Gal nusivilta žmogaus protu, atsiradus protaujančioms mašinoms? Ar tai naujas literatūrinis žaidimas dar nežymėtoms kortomis, praplečiantis meninės išraiškos galimybes? O gal esminis žmogus būties pokytis, netekus agrarinės gyvensenos stabilumo, vis spartėjant techniškosios civilizacijos tempams?

Psichologai kalba apie egzistencinę krizę: Lietuvoje kasdien vidutiniškai nusižudo po penkis žmones1. Tamsus depresijos šešėlis slenka virš atskirų gyvenimų kaip saulės užtemimas.

Žmogus jau buvo prisitaikęs prie viešpataujančios sanklodos – staiga ji subyrėjo į istorijos dulkes. Suiro nusistovėjęs tarpusavio ryšių tinklas, kur tu buvai kažkam reikalingas. Permainų virsme jau nebegali būti dėl nieko tikras: dėl save darbo (gal rytoj bankrutuos tavo įmonė), dėl savo vaikų (ar netaps narkomanais), dėl valstybės ateities (ar neparklupdys jos chroniškas skurdas). Nebeužtenka jėgų prisitaikyti prie pasikeitusio buities reljefo, ir žmogus pasijunta išmestas už borto. Supyksta ant viso pasaulio ir pats ant savęs. Kam aš gyvenu? Pradeda nekęsti savo paties kūno — mano aš yra kažkas kita, tik jam čia nėra vietos… Pasijunta dvilypis ar trilypis, ir tie skirtingi pavidalai ima ginčytis tarp savęs, o sąmonė jau nepajėgia užlyginti skilimo rėvų („mano galvoje vyksta nuožmus mūšis“2).

Netikrumo jausmą neretai lydi persekiojimo psichozė — totalitarizmo sistemos maliarija. Kieme sustojo automobilis – tavęs išvežti. Kažkas nuolat klausosi, ką tu kalbi telefonu. Tas tipas, einantis iš paskos, įkyriai seka tave. Kambario draugė nuodingais milteliais apibarsto tavo patalynę, kad greičiau nukeiptum. Saugumiečiai prikaišo nuodingų gėlių į tavo motinos kapą. Vaikinui, paleistam iš sovietinės armijos, vaidenasi juodi kareivių tuntai — jie virsta iš varpinės, lekia paupiais ir šaudo į moteris. Į išdaviko gryčią kas naktį sueina iššaudyti partizanai ir skaito mirties nuosprendį. Nematoma jėga stumte stumia prie atidaryto lango ir verčia šokti iš ketvirto aukšto.

Žmogaus asmenybė – didžiai sudėtingas neuronų šokis, ligi galo nepaaiškinamas jokia deterministine teorija3. Šimtas milijardų nervinių ląstelių, turinčių išankstinį „vidinį pažinimą“, yra sujungtos besikryžiuojančių ryšių linijų (jų šimtas trilijonų)4. Jei viename neuronų ansamblyje užstringa informacinis impulsas, ima trūkčioti sąmonės veikla – pamiršti datas ir vardus, padarai tai, ko visai nenorėjai. Žmogaus gyvenimas priklauso ne tik nuo sąmonės, bet ir nuo giliasluoksnės pasąmonės, kuri apima sekso ir agresįjos instinktus, pirmykštę baimę ir intuiciją, gyvulinės prigimties atsiminimus, „Žmogus visada savyje neša visą savo istoriją ir visos Žmonijos istoriją5 – sako Carlas Gustavas Jungas. Iki sąmonės lygio pakylu tik atskiri tos giluminės istorijos fragmentai, „tik maža dalis nepaprastai komplikuotų informacinio metabolizmo procesų“6. Bet staigūs pasąmonės proveržiai iš užspaustų gilumų išmuša asmenybę iš pusiausvyros ir sutrikdo normalius veiksmus.

Jokia psichologinė būsena, – įspėja C. G. Jungas, – neturėtų būti aiškinama vien kaip biologinių ir fiziologinių veiksmų pasekmė, nes yra susijusi su visu žmogaus gyvenimu, jo dvasios veikimu7. Neurozės dažnai atsiranda dėl sutrikusių tarpusavio santykių, dėl meilės stygiaus: aš noriu būti mylimas, o manęs niekas nemyli8. Nėra aštrios ribos tarp normalios ir šizofreniškos psichikos tam tikrų sektorių9. Kas nėra išgyvenęs tylios „šizofrenijos“ priepuolių – juodos melancholijos ir apatijos, globalinės vienatvės ir tuštumos, hiperbolizuotos didybės ir menkavertiškumo kompleksų, graužiančio nerimo, tulžingos neapykantos visiems, net artimiausiems, įkyrios idée fixe, įsisegusios galvon kaip erkė, pagaliau troškimo užmigti ir neatsibusti? Tenka griebtis trankviliantų, kurie prislopina įkyrias mintis, ar ekstazi tabletės, nuskraidinančios trumpai akimirkai į palaimos viršūnę. Vakarų šalyse įprasta psichikos problemas išpurtyti ant mokytų psichiatrų galvų, kunos bando atspėti sutrikimų priežastis ar bent prigesinti šeimos konfliktus. Maždaug vienas procentas visų Žemės gyventojų priskirtini „nenormalios psichikos“ kategorijai10. Lietuvoje į 24 500 ligų istorijų įrašyta diagnozė – šizofrenija, o psichinėmis ligomis serga net 155 000 žmonių. Gydytojai tvirtina, kad maždaug pusei milijono Lietuvos gyventojų reikalinga psichiatro pagalba…

Istorijos pervartų ir technikos civilizacijos įtampų išugdytas naujas literatūros herojus, apšauktas „šizu“, reikalauja sau pagarbos ir pripažinimo. Tai jau nėra gailesio ar paniekos vertas kaimo „durnelis“, erzinamas piemenų, ar piktos dvasios įsikūnijimas, nepagydomas nei šventintu vandeniu, nei maldomis. Jis yra maištininkas prieš valdžios prievartą ir melą, donkichotiškas teisingumo ieškotojas ir skelbėjas, todėl uždaromas į beprotnamį (J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“, J. Glinskio „Grasos namai“). Jis žino kažką svarbaus ir lemtingo, neįžiūrimo blaivaus proto akimis. Atstovauja požeminiam chaosui ir pirmapradei pasaulio netvarkai, kurią uždengė blizgantis civilizacijos paviršius. Be to, jis susijęs su pačia moderniosios literatūros prigimtimi, kaip ją išaiškino S. Freudas XX a. menininkams. Kūryba — tai užmaskuota instinktų žaismė, libido energijos sublimacija, o menininkas — atvirkščias neurotikas, sutramdęs pats save.

Naujasis literatūros herojus ieško genealoginių šaknų literatūros istorijoje ir atranda savo pirmtakus romantizme. Žmogaus viduje tūno nežinomos chaotiškos jėgos, kurias reikia išlaisvinti iš proto gniaužtų. Demoniškas siautulys ties išprotėjimo riba, kraštutinė aistros, svajonės, skausmo įtampa, priešingų nuotaikų mūša be jokių išorinės tikrovės postūmių, baisūs sapnai, haliucinacijos, kapinių ir vaiduoklių siaubas, metafizinis troškimas „nutverti Dievo žaibą savo ranka“ – toks romantizmo herojų vidinis turinys. Jis formuojasi ir skleidžiasi iš paties kūrėjo „pasaulinio sielvarto“, ekstazių ir depresijų: aš rašau, kai išbunda manasis alter ego (Nervai). Kūrėjo asmenybės dvilypumas ir priešingybių grumtis jo viduje — esminė kūrybos paskata. „Esu dangaus vaikas ir esu pragaro vaikas“11, — sakė Nervalis, „Jaunas romantikų dievas“, išvydęs Juodą saulę“ ir uždarytas į <…>

ta, dabar „esu aprūpintas gyva medžiaga, esu pilnas, ir man reikia rašyt! Ir reikia skirtis su mylimąja“ (p. 315). Kai nebegali kurti, reikia „specialiai suorganizuoti kentėjimą“, kad gimtų padorus eilėraštis. „Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios“ (p. 329). Tik sužinojęs, kad serga nepagydoma liga, jis pagaliau sukuria stiprų eilėraštį, ir kritiko komplimentas beveik užgožia niūrią medicinos išvadą. Vienintelis jo gyvenimo tikslas – „parašyti ciklą eilėraščių, kur kiekviena raide lyg neišskaptuojamas ornamentas“ (p. 393). Vardan tų kelių „galutinių žodžių“, „keleto brūkšnių marmure“ jis ryžtasi nusileisti į „pasąmonę“ ir atitraukti uždangą nuo tamsiausioje kertelėje žėruojančios paslapties. „Noriu aprašyti slydimą į prarają“ (p. 332). Pajunta savyje „paleontologinį žmogų“, regi prie jūros ropojančius didžiulius vėžlius. Nakčia žvaigždės slampinėja virš jo antklodes kaip vorai, mylisi arba kaunasi. Viešbučio kafeterijoje pasirodo Kafka, „liūdnas žydas“, o Nietzsche „hitleriškai iškelia ranką“. Juozapato pakalnėje jį tardo trys teisėjai, pasmerkdami gailestingiausiai mirčiai – sudeginti. Jis desperatiškai šaukiasi savo vaikystės ir savo mirties, savo beprotybės ir savo vitališkumo, kad pagaliau būtų ištartas tas „vienintelis žodis“.

Psichozės procesas, piešiamas „Baltoje drobulėje“, – ne dienoraštinė dokumentika, o meninis projektas, sumanytas išreikšti dramatiškai lietuvių menininko situacijai dviejų kultūrų sankirtoje. Lietuviškoji savimonė traukia kūrėją į gimtojo krašto regėjimus ir atsiminimus, Maironio eiles ir liaudies dainų posmus, o amerikietiška tikrovė ir kultūra gaubia jį savo „gelžbetonine urbanistine apoteoze“, savo tipažais, kalba ir melodijomis. Jis apsisprendžia nebūti lietuviško egzodo „teziniu rašytoju“, o priklausyti Europos ir Amerikos avangardui, kuris vykdo „ieškančiųjų įstatymus“. Bet lieka uždarytas prabangaus viešbučio keltuve, kurio vienintelis maršrutas – „up ir down“. Jis bėga tolyn nuo sentimentalumo ir idealizacijos (natūralistinis ligotos motinos portretas), svaidosi ironiškais filosofiniais paradoksais („mano gyvenimas ironiškas“), o tuo pat metu leidžiasi į jausmingą rečitatyvą – maldą („Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane“ – p. 427), seka pakiliu tonu hofmanišką legendą apie stebuklingai skambantį klavesiną Vilniaus rūmuose ir piešia nostalgiškai poetišką Kauno panoramą brėkštant rytui. Romanistas išardo linearinę pasakojimo eigą, laisvai kaitaliodamas veiksmo erdves ir laiką. Jis ekspresyviai naudoja sąmonės srauto techniką („vaizdas seka vaizdą“), įvesdamas į autorinį pasakojimą trūkinėjančių šnekamosios kalbos sintaksę, ištiktukus, gilias pauzes, derindamas judrią ir mišrią stilistiką prie staigiai kintančio psichologinio vyksmo. Bet nemaža romano epizodų (pirmoji meilė, tėvai, sovietmetis), nuosekliai išbaigti tarytum dramos veikalo scenos, buvo sukurti tradicine epinio pasakojimo maniera. Prieštaringiems mąstymo būdų ir literatūrinių tradicijų susikryžiavimams lokalizuoti romanistui ir buvo reikalinga sujaukta herojaus sąmonė („Mano smegenų grioviuose sruveno komplikuotas kokteilis“ – p. 405).

Eduardo Cinzo romano „Raudonojo arklio vasara“ (1975) herojus, ką tik paleistas iš psichiatrinės ligoninės, neišgyvena tokių aštrių svyravimų nuo poetinės ekstazės iki nevilties ironijos, kaip kenčiantis „Baltos drobulės“ poetas. Jis nesijaučia plėšomas dviejų gyvenimo ir kultūros klodų, kaip amerikoniškame keltuve uždarytas „lietuviškas kaukas“, Lietuvio emigranto sūnus, išsimokslinęs Belgijoje, yra natūraliai įaugęs į tos šalies gyvenimo būdą ir nebejaučia savyje lietuvybės balso, šaukiančio atgalios. Savo būsenų jis nedramatizuoja pagal egzistencializmo postulatus („bijau mirti, todėl rašau“ – p. 392) Nepasiduoda sukiršintos sąmonės kliedesiui, sustabdydamas jį blaivia savistaba. Gyvena tarp žmonių, atviras jų rūpesčiams ir likimams, visai nelinkęs klaidžioti savo pasąmonės labirintuose.

Gabus chirurgas, pasiųstas stažuotis į JAV, bičiulių prišnekintas vienintelį kartą išbandė LSD, kad „pabūvotų anapus savojo aš“. Po metų prasidėjo priepuoliai, sueiži kambario siena, plyšyje pasirodo raudono arklio galva, prasispaudžia pro kiaurymę ir puola, parbloškia ant grindų, persmeigia savo metaliniu ragu. Tada „nukrisdavo tamsa“. Ir taip nuolat – vaiduokliška raudonojo arklio galva staiga išlenda iš sienos, pasilenkia virš žmogaus, tas staugia iš siaubo, daužomas į kaktą ar smilkinį. Antpuoliai prasideda be įspėjamojo ženklo, ir jokios raminamosios tabletės jų negali sustabdyti. Psichiatrinės ligoninės gydytojai suskaičiavo jo nervų tinkle visus neuronus, bet nesurado raudonojo arklio landynės. Pabaisa slankioja kraujyje, tūno smegenyse, ir jos neįmanoma nei išvaryti, nei užmušti. Belieka stoiškai apsiprasti su savo bejėgiškumu, mokytis ištverti smaugiančią baimę ir laikytis iki galo.

Sukūręs ekspresyvią šizofrenijos metaforą (raudonojo arklio galva), E. Cinzas nepavertė jos dominuojančia sutrikusios sąmonės konstanta. Sergantis chirurgas, „nublokštas nuo aukštumos“, prisiglaudžia atokiame Ardėnų miestelyje ir palengva įsitraukia į jo ramų, paprastą gyvenimą. Pamato kitus nelaimingus žmones ir stengiasi jiems pagelbėti („kitų skausmas slėgė mane“). Jis trokšta socialinio teisingumo ir nekenčia „nutukusių kapitalistų“. Liga jo neįstūmė į „kraštutinį individualizmą“, kurio pakerėtas jautėsi besiblaškantis „Baltos drobulės“ poetas. Džiaugsmingas bendravimas su žmonėmis, altruistinis įsipareigojimas savo artimui ir praktinės veiklos troškimas grąžina jį į normalų gyvenimą.

Raudonojo arklio vasara“ – tradicinio epinio sukirpimo romanas: spalvingi Belgįjos miestelio papročių, švenčių, gamtos aprašymai, gausi ryškiai apibūdintų personažų eisena, grakštūs gališko stiliaus dialogai, marga šalutinių įvykių pynė, visiškai nesusijusi su psichinės ligos poreiškiais. Viską matančio ir žinančio pasakotojo pozicija, sąlygiškai perleista pagrindiniam veikėjui, kalbančiam savo vardu. Raudonojo arklio metafora, įvesta į svarbiausius veiksmo taškus, centralizuoja judrų ir lengvą autorinį pasakojimą, išmankštintą prancūzų kultūros tradicijos. Beprotybės sindromas, protarpiais gana dramatiškai pavaizduotas („Paskui iškrito dar vienas aš, dunkstelėjo į grindis ir susigėrė į pirmąjį. Peržengiau gulintį save“12), netampa besiskaidančiu psichologiniu branduoliu, o tik intymiai pulsuojančia intriga, kuriai nebereikalinga tvirtai prisukta išorinių įvykių spyruoklė. XX a. pabaigoje personažų psichozėmis išsimiklinta motyvuoti net detektyvinių filmų fabulas.

Jurgos Ivanauskaitės romanas „Mėnulio vaikai“ (1988) – serija apybraižiškų vaizdų ir bėglių charakteristikų iš hipių gyvenimo – nesusiklosto į vieno nelaimingo gyvenimo – vienos psichinės ligos istoriją. Tai kolektyvinė „skęstančio laivo, degančio namo“ neviltis, kolektyvinė egzistencijos baimė (visų laukia atominė mirtis), verčianti galvoti apie savižudybę ir desperatiškai daužyti galvą „į prakeiktą sieną“. Pasaulis gyvena paskutines dienas, ir mes, įsišvirkšdami kvaišinantį tirpalą, tik paklūstame „mirštančio pasaulio valiai ir ritmui“. Jaunieji dailininkai, kino artistai, ekstrasensai, svetimos vitalinės energijos vampyrai pasididžiuodami vadina save „šizikais“. Jei XIX a. Paryžiaus bohemai džiova buvo madinga liga, išskirtinumo ir grožio ženklas ar net paties menininko sinonimas, tai dabar jauniesiems menininkams gulėjimas „durnyne“ yra „būtinas įšventimui laipsnis“. Viena mergelė, besidulkinanti su užsieniečiais, įsivaizduoja, kaip ją mylėjo pats Elvis Preslis („pajutau karštą elektrizuojantį prisilietimą“). Kita mergelė regi ant savo rankų ir galvos dygstančias neužmirštuoles. Trečia įsikalba serganti sifiliu. Jie kolektyviškai dalyvauja paslaptinguose parapsichologijos seansuose, kur nebėra ribos tarp realios galimybės ir kliedesio. Kaukazo kalnuose dingsta tiesiog iš akių čia pat dainavę muzikantai. Gamtos muziejuje drugių kolekcija pralaužia vitrinų stiklus ir suskrenda į švytinčią supermagnetinę herojaus figūrą, kurioje galbūt reinkamavosi rusų poetas Blokas. Košmariškų sapnų „visa apimantis siaubas“: „aš išvydau ant to spinduliuojančio padėklo gulinčią savo galvą“13. Sudužimo savijauta ties bedugnės kraštu – tereikia „lengvo bakstelėjimo pirštu, kad aš visas suskeldėčiau ir subyrėčiau nesuskaičiuojamais, nebesurenkamais ir nebesulipdomais gabalėliais“ (p. 158). Pradžioje poetizavusi šizofreniškas būsenas, romano pabaigoje autorė vis dėlto pasibaisi pačia beprotybe: „Ji kaip pervažiuota katė kraujo klane, raudonu kailiu, ištėkštom žarnom, išsprogusiom akim – ir žiūrėt traukia, ir vemt verčia, ir netrukus bėgt šalin norisi“ (p. 241).

Pirmajame J. Ivanauskaitės romane vyravo stebinčiojo aprašinėjimo stilistika, o ne psichinės saviraiškos impulsyvumas. Nusiklausytas gatvės žargonas neturėjo individualios intonacijos, kaip ir visi romano dialogai. Atskirų epizodų glaudžiau nesiejo vidinės dialektikos ryšys. Autorės aš, stovintis pasakojimo gilumoje, čia dar nesiveržė į savo paties beribiškumą ir metafizinę paslaptį, kurios netrukus ims ieškoti Rytų religijose ir filosofijoje, o ne sudrumstoje egocentriško individo psichikoje.

Ričardo Gavelio romano „Septyni savižudybės būdai“ (1999) pagrindinio veikėjo — modernių romanų autoriaus — „daugiaasmeniškumas“ yra būtina jo kūrybinės egzistencijos sąlyga. Monstriški sapnai. Haliucinacijos. Perversijos. Valingu antžmogio mostu sustabdytas laikas. Romanistas visas „kimšte prikimštas besiriejančių vidinių gyventojų“, ir jo vidus ūžia „kaip bičių avilys“. Kartais jis išskrieja „už savo kūno ribų“, regi save iš šalies tarsi kompiuterio ekrane, o kartais jaučiasi „persmeigtas įkaitintu geležies strypu“ — išprievartautas pakvaišusio pasaulio. Tokios performacijos reikalingos rašytojui kaip vidinė patirtis — juk jis „chameleonas, kasdien lendantis j šimtą skirtingų kailių“. Kol jo asmenybėje kunkuliuoja vulkaninė magma, tol tebėra gyva ir jo kūrybinė potencija. „Slaptasis poezijos medus nešė ne tik beribį saldumą — taip pat ir beprotybės pavojų“14.

Rimas Vizbara, madingų romanų kūrėjas (šešiolikmečiai mokėsi iš jų „meilės meno“), buvo „tikras psichas“. Ir ne vien dėl to, kad dažnai nebeskirdavo, kur baigiasi jo fantazijos nužiesta virtualioji tikrovė, kur prasideda reali kasdienybė, ir išeidavo į Vilniaus gatves ieškoti savo paleistų fantomų. Jis buvo apsėstas žiaurių kompleksų, kurių nesikratė, o puoselėjo kaip savo kūrybos akstinus.

Pirmiausia – persekiojimo psichozė. Iš ryto, tik palindęs po dušu, rašytojas išvysta vonios kambaryje atgrasius kankintojus. Tuos pačius, kurie nuolat atsikartojančiame sapne jį, prirakintą prie akmens sienos, badydavo peiliais. Pagaliau sapnas virsta tikrove: slaptame kazino išlošęs didelius pinigus, romanistas tampa mafijos grobiu – jį marina badu, trypia kojomis, daužo geležiniais strypais, kol iš jo lieka „mėsos gniutulas, prismaigstytas sukiužusių skausmingų kaulų“. Tos egzekucijos ilgai ir smulkiai aprašinėjamos natūralistine maniera. Mazochistiniai regėjimai, pateisinti kriminalinės istorijos, iš tiesų buvo skausmingi besikankinančios, į naujo kūrinio gemalą neprasimušančios sąmonės traukuliai (jo nelemtas kybojimas šiame rūsyje virto tiesiog rašymu).

Sekso demonizacija, būdinga kai kurioms šizofrenijos formoms15, užvaldė rašytojo, „aštriaakio kavinių liūto“, vaizduotę kaip garsiai rėkdantis instinktas, kurio nevalia slopinti. Seksualinio akto reginiai sukasi kintančiais verpetais, nešdami nerealizuotų troškimų energiją. Gėjų ir lesbiečių orgijos. Moters išprievartavimo ir vyro masturbacijos scenos. Net kankinimų rūsy jau merdinti mafijos auka šaukiasi oralinio sekso kaip paskutinės palaimos šiame gyvenime. Jaudulingas jaunos mergaitės grožis yra vienintelis grožis, kurį pripažįsta ir poetizuoja romanistas, regintis aplinkui tik bjaurastį.

Neapykanta esamam pasauliui ir panieka „skruzdžiažmogiams“ – svarbiausia šio įtūžusio rašančio žmogaus emocija. „Rimas visų jų nekentė“ – gatvėje sutiktų žmonių. „O šūdeliausias šūde, tavo vardas žmogus“ (p. 245), – Šūkteli prieš nusigerdamas. Jūs visi esate tik šūdinos tautos dalis“, „balkšvi kaimo šikinyko kirminėliai, besirangantys saugumietiškame mėšle“ (p. 253). Kompiuterio ekrane jis bombarduoja Kauną, kvartalą po kvartalo, kad sunaikintų degradavusį miestą. Be gailesčio griauna jaunos mergaičiukės gėrio lūkesčius – nėra jokių amžinų moralės įstatymų, kuriuos paskelbė Mozė, žemėje viešpatauja metafizinis blogis, o jis pats esąs galbūt „atgijusi ir įsikūnijusi tamsos dalis“.

Panieka žmonėms – vargetoms, provinciniam agrarinio mentaliteto kraštui ir Vilniui, ryjančiam kitų Europos miestų „atliekas, vėmalus ir net ekskrementus“, remiasi būdinga šizofrenikams didybės manija: esu pasaulio ir kultūros centras.

Kai pasirodo jo naujas romanas, prie knygynų išsidriekia keliasdešimties metrų eilutė. Apie išgarsėjusį romanistą kalba praeiviai gatvėse, radijo pranešėjai ir televizijos komentatoriai „Jo tekstais kliedėjo visas miestas, kas antras žmogus citavo jo parašytus žodžius“ (p. 317). Jis galėjo jaustis „kaip tikrų tikriausias šamanas“, valdžios nenuperkamas, drąsiai spjaudantis Dievui į barzdą ir besibraunantis į „Visatos Sutvėrėjo slaptuosius failus“, kad išardytų šio sumauto pasaulio tvarką.

Kūrėjo mania grandiosa, išdidžiai spjaudanti j visus iš savo aukštybių, lengvai peršoka j savo priešingybę – menkavertiškumo kompleksą. Baisios naujo kūrinio gimdymo kančios „manyje išseko žodžiai“, „galvojo vietoje smegenų riogsojo betono plokštė“. Tu jau nieko nebeišgali – esi impotentas. Kūrybinė negalia yra blogiau negu sunki liga. „Netekęs galios rašyti, bemat pąjuto, kad pamaži, bet nenumaldomai nužmogėja“ (p. 237) Prasideda graužiantis nusivylimas pačiu savimi: tu taip ir likai „menkutė lietuviškų dievų korta“, nežinoma už šalies ribų, nore tavo knygos ir buvo perkamos kaip vasarą alus. Tu priklausai niekingai rašytojų – melagių profesionalų – kartai. Sukišai savo gyvenimą į rašomas knygas ir pačiam nieko neliko. Kūryba tau buvo greta alkoholio tik vienas iš savižudybės būdų, išsiurbiantis iki paskutinio lašo. Tad dabar esi „absoliutus šūdas, plūduriuojantis metafizinėje eketėje“. Neigimo brūkšniu romano herojus perbraukia pats save ir savo profesiją, skelbdamas kartu ir literatūros pabaigą („Tai turėjo būti literatūros šermenys, o kartu autodafė“ – p. 320).

Romano herojaus psichozes stebi racionaliai mąstantis autorius, nepasiduodamas impulsyviai šių būsenų traukai. Tų psichozių pagrindu jis konstruoja metafizinių įžvalgų, ironiškų apibendrinimų, kultūrinių asociacijų karkasą, pagrįstą tezės–antitezės dialektika. Pagrindinio herojaus sąmonės kūliavirsčiai įteisina fantasmagorinius minties šuoliavimus, o svarbiausia – piktą, tūlžingą, agresyvų santykį su aplinka ir gyvenamuoju laiku: turi būti išsprogdintos visos individą kaustančios normos ir vertybės. Romanas narstomas iš filosofinių monologų, pamfletų, interviu serijos, kuri neretai plaukia šalia veikiančio charakterio – jo vidinė istorija darosi vis labiau neapibrėžta ir sąlygiška. Pasakojimą, žinoma, įelektrina nuolatinė autoriaus konfrontacija su pasauliu – kertantys ironiškų aforizmų smūgiai, rėžianti pamfleto linija („lietuvių rašytojas iš esmės visąlaik buvo šunelis, trokštantis tarnauti“), šokiruojanti seksualinė leksika, intelektualumo primatas, išsižadėjęs „vien juslauti“ Tačiau imli ir judri romano struktūra praranda psichologinio vyksmo įtampą, kurią bandoma kompensuoti kriminalines fabulos vingiais. Filosofuojantis rečitatyvas, energinga, vartantis kultūrinės atminties ir intelektualinės retorikos klodus, ima kartotis savo idėjomis ir agresyviomis tonacijomis, vis labiau goždamas konkretaus vaizdo plazmą, kurio negali išsižadėti intelektualinio tipo romanas, pasakojantis žmogaus neurozių istoriją konkrečiame laike.

XX a. pabaigos literatūroje pamišęs herojus tapo žmogaus dvasinių krizių metafora, o neretai ir paties kūrėjo smarkiai deformuotu autoportretu. Tokio herojaus klejojanti sąmonė atpalaidavo fantazijos žaismą ir žymiai dinamizavo tiek psichologinio proceso, tiek išorinio pasaulio vaizdavimą. Bet skaitytojui vis sunkiau sekėsi patirti tapatybę su besikaitaliojančiais tokio herojaus pavidalais, kurie jį dažnai stebino ar net gąsdino atsivėrusių „sielos gelmių siaubu“.

3

Siurrealistai ragino įsižiūrėti į šizofrenikų piešinius psichiatrinėse ligoninėse. Koks fantastinių regėjimų tikrumas! Kokios stulbinančios vaizdų sąsajos! Kaip autentiškai skleidžiasi tamsi nežinomybė, neprieinama blaiviam protui!16 Kai kurie siurrealistai net puolėsi simuliuoti šizofrenišką mąstymo ir kalbos tipą, rizikuodami, kad bus praryti beprotybės monstro17. Meno tikslas yra ne išreikšti realybę, o peržengti ją. „Mes vis dar gyvename pagal logikos dėsnius, bet šiandien jie apima tik antraeilius dalykus“18, – aiškino Andrė Bretonas.

Siurrealizmo manifeste“ Kūrybos akto metu menininkas turi išjungti „konvencinio proto mechanizmą“. Jis turi išgirsti pasąmonės balsus, kurie kyla į paviršių svajonėmis ir sapnais. Salvadoras Dali piešia savo sapnus – didžiulį automobilį su moters galva, dramblį ant arklio kojų, Veneros ir žirafos kentaurą. Kūrėjo uždavinys – perteikti hipnotizuojančią sapno galią, kuri veda į keistą gilumą.

Diskursyvinė kalba negali išgirsti intuicijos šnabždesio ir įsižiūrėti į baidykles, tūnančias pasąmonėje. Iš tamsos besiveržianti „pakvaišusi mintis“ tegul išsilieja „be jokių moralės ir estetikos normų“19. Atsipalaiduokite, stenkitės, kad frazė iššoktų savaime, nekontroliuojama sąmonės, rašykite greitai be jokio siužeto, kad atsirastų „nesiliaujantis murmesys, nepertraukiamas punktuacijos ženklų“20. Kažkas jums diktuoja vaizdus ir žodžius, kaip Delfuose, – tik spėkite fiksuoti, negalvodami, kas iš to bus30. Kūrinio netvarka yra aukštesnės tvarkos atspindys21.

Visa, kas tikra ir įstabu, gimsta iš kūrybinės galios, kuri sugeba spontaniškai atsiverti. Kūrinio gyvybę lemia šią akimirką gimstanti ir čia pat prabylanti mintis *pensée parlée)22. Menas – betarpiškumo karalystė, kur tu esi toks, koks esi. Tu negali būti šalia kūrinio, nes esi jo viduje. Tu negali iš šalies stebėti vaizduojamo pasaulio, jį rezonieriškai komentuoti ar teisti, nes pats esi šito pasaulio dalis. Siurrealistai atmetė epinio pasakojimo racionalistinę seką, aprioriškai išvedžiotas fabulos linijas, personažų istorijas nuo gimimo iki mirties. Visažinis epikos aš neįmanomas spontaniškoje kūryboje, kai nežinia, kur tave kitą akimirką nublokš giluminės psichikos judesiai.

Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje?“ (p. 282) – stebėjosi A. Škėma, rašydamas „Baltą drobulę“. Niekas neuždraudė, bet jis lėtai skverbėsi į literatūrą, nesupurtytą S. Freudo atradimų, kuriais A. Bretonas argumentavo savo manifestus.

Sapno poetika, išvedanti į paslaptingus pasąmonės kanalus ir ieškanti čia nuostabumo patirties, pirmą kartą ryškiau prabilo Leonardo Gutausko romane „Vilko dantų karoliai“ (1990). Sapnas neklysta – jis žino, kur veda. Tik sapne „aš laisvesnis už laisvę“. Tik sapne mane ištinka stebuklas. Tik sapne susitinka angelas ir velnias. Vaikas regi savo babytę, sėdinčią ant debesio ir siuvančią ten su savo mašinike. Žilabarzdis Abraomas leidžiasi žaros laiptais į žemę, laikydamas baltus kailinius šąlančiam Antanukui. Klebono gaspadinė neša krepšyje žuvį, o tos žuvies galva – „maaaano galva“. Tai esminiai vaiko išgyvenimai, nukeliantys į nematomą „trečią ar devintą realybę“. Sapno vaizdai išnyra iš nežinomybės, kupini stulbinančio keistumo ir stebuklingo mirgėjimo („sapnuos aš išvystu tolumoje švytintį žiedą“).

Vaiką ištinka haliucinacijos – „sapnai vidury dienos“. Kažkas nepaaiškinamu būdu neša jo sielą „į kitus pasaulius“. Vakarais jis mato sklandančią virš kapinyno baltarūbę vėlę („Dvaselė tik šmikšt iš po akmens ir jau sėdi ant kapinyno tvoros baltas kojas nuleidus“23), Gandralizdyje išvysta žmogaus galvą, išgirsta išduoto, pašventoryje numesto partizanų vado pasakojimą, o šaltos mirusiojo ašaros krenta ant svajotojo galvos. Vaiko sąmonė peržengia materijos ribas, bet jos regėjimai kupini vizualinio tikrumo. Tai jos autentiška tikrovė, išnirusi iš pirmapradžių mitologinių vaizdinių ir baugių egzistencinių nuojautų. Haliucinacinis vaizdas jungia vaiko pojūčių naivų trapumą ir paslapties perspektyvą, siūbuoja ties realumo–irealumo riba, įgaudamas magikos obertonų, kaip ir sapnuose.

Sapno ir haliucinacijos logika, sulydanti daiktiškąjį realumą su vaizduotės pavidalais, remiasi visų pasaulio elementų sąryšingumo mįsle, kurios numanymas įspaustas į žmogaus pasąmonę. Skirtingiausios detalės sukimba ir laikosi, surištos visa apimančio aš ir gamtos tapatybės ryšio („dygliuotame krūmokšnyje slepiasi mano siela“). Atmintis sujungia visokiausius atsitikimus, vietoves ir laikus į vieną tekantį srautą, kuris neturi pabaigos. Tai šios akimirkos vyksmas: viskas priartėja iš tolimiausios gilumos; viską išdidina poetinė metafora; viską suima tyli šneka su savimi – impulsyvi, trūkinėjanti, neužbaigta.

Vilko dantų karolių“ pasakojimas iš tiesų tampa „nesiliaujančiu murmesiu“ – be griežtų logikos užkirtimų, be kulminacijos viršūnių ir finalo. Čia laisvai maišosi vaikystės sapnai, plaukiantys kaip debesys, brandaus menininko išpažintis, bičiulių laiškai, Sibiro lagerio ir Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės vaizdai. Romano epizodų seką, personažų išėjimą į veiksmo sceną ir pasitraukimą, poetinių monologų rečitatyvą, tų pačių motyvų ir detalių pasikartojimą lomia kaprizingas atminties žaismas, priklausantis nesąmoningumo sferai. Romano autorius visai siurrealistiškai motyvuoja savo pasakojimo strategiją: „Rašymo principas: fiksuoti visus Atminties signalus, ir fiksuoti juos tokia tvarka, kokia Ji juos siunčia“ (p. 86). Atsisakęs logizuotos struktūros, toks pasakojimas jau nebegali būti užbaigtas, o tol keliaus „praeities kūlgrindomis“, svaidys strėles „į amžinosios tamsos gelmes“, kol nenutils Atminties signalai (jau parašyti keturi „Vilko dantų karolių“ tomai).

Pamišusio herojaus grimasos nuvingiuoja ir lietuviško eilėraščio tekstais, akinamos ne tik istorijos sukrėtimų („Turėjai Žūti, / o išlikai“24), bet ir siurrealizmo literatūrinės mokyklos atgarsių.

Eilėraštis turi išsinerti iš bendrybių klodo, sutraukyti privalomų idėjų raiščius, kuriais jis supančiotas. Gal poetas privalo gyventi netaisyklingai, gal jis turi atsidurti Vasaros gatvės „inteligentų palatoje“ ar net patirti klinikinę mirtį, kad sulaužytų taisyklingo galvojimo standartus? Reikia supurtyti save, kad prabiltų „antrasis tavo aš, tylintis, šnabždantis, iš pasąmonės“25. Kai prasivers ta „pasąmonė, įrūgusi kaip broga“, eilės pasilies neužtvenkiamu atsiminimų ir sapnų, oracijų ir paradoksų srautu, kuris reguliuos pats save. Reikia tik paklusti tų giluminių judesių ritmui, diktuojančiam savo metriką ir savo sintaksę (mano psichika „yra be skyrybos ženklų“26). Sąmonės srautas eilėraštyje – siurrealistinės poetikos atradimas.

Tame sraute, atitekančiame iš nežinios („Eik, mano siela, į naują nežinią“27), verpetuoja istorijos erdvės ir laikai, kultūros ženklai ir kasdienybės detalės, intelektualinės sąvokos ir šnekamosios kalbos frazeologizmai. Čia nebėra pertvarkos tarp aukštutinės ir žemutinės gyvenimo sferų, nes „absurdiška skirti grožį ir bjaurumą“28. Čia poetinė kalba apvaloma nuo „gėlėtų melodijų“, skaistaus jausmingumo, gražių metaforų ir lyrinių poteksčių – ji radikaliai suprozėja.

Siurrealizmo poetika įteisino alogizmą, pagrįstą vaizdų ir sąvokų kontradikcijomis, daiktų maišatimi, pasaulio chaoso ir istorijos absurdiškumo jutimu. Kuo daugiau priešingybių poetiniame vaizde, kuo jis sunkiau išverčiamas į bendrinę kalbą, tuo stipresnė jo sprogdinanti galia29. Alogiškos vaizdų sankirtos Vytauto P. Bložės lyrikoje atsirado kaip neurozinės įtampos išraiška. Tu „suklupai vidury sakinio“, išgirdęs per sapną šaukiant motiną – „į tremties gyvulinį vagoną ji buvo varoma“30. Atmintis vedė poetą per draskančias netektis, pasaulio nedermę, egzistencijos baimę, – „aš tebebįjojau savo lavono / savo parašo, savo paso, savo antkapio / aš tebebįjojau savo pirmos raidės“31. Jo eilėraščiai nusagstyti vaizdų sanvartomis, kurios griauna nusistovėjusią daiktų tvarką ir dekonstruoja pasaulį, brėždamos visai kitus priklausomybės santykius. Pvz., „medžiai grįžta į sėklas, avys – į ėriukus, paveikslai – į žmones“; „dainavo dainą girti maišai“; „iš pirmo pripūsto futbolo, kietai uždarytų langų / išskrenda paukščių lizdas ir žiūri aklon padangėn“32.

Šiuolaikinės poezijos kalba, anot lenkų tyrinėtojos Noemi Madejskos, panaši į šizofrenikų kalbą: neužbaigti sakiniai, nutrauktas loginis ryšys tarp žodžių, deformuoti vaizdai, agresyvi detalių grūstis33. Vienoje plokštumoje atsiduria skirtingiausi daiktai, asociacijų tinklas darosi beribis, nes viską galima lyginti su viskuom. Tačiau santykis su objektu yra fragmentiškas, nes visuma sudaužyta („tai mes renkame save iš gabalų / į kuriuos nuolat subyra / lakas“). Poetinis žodis atsiduria begalinio išsiskaidymo deltoje, plėšomas į visas puses irstančių daiktų ir sujauktos žmogaus savivokos. Jis užgestų protokoliniuose išskaičiavimuose, jei neturėtų nuostabos jutimo, kuris viską sulydo ir sureikšmina, spontaniškam srautui suteikia vidinę konstrukciją.

Kaip ilgai mano sieloje nieks nenunoksta, žydi
baltas vijoklis, apvijęs serbentą, moteris kairiarankė,
tarp nendrių nuoga, antys, lekiančios po žaibais ir
birželio gyvatės. Karšis nunešė tinklą, seno
pusbrolio šermenys prie Šlavantų, Zoselė nužudyta
Alupkoj, slenka debesys tamsiai baugiosios spalvos.
Garbanoti pakriaušių vaikai, strazdanoti, rudi,
nulipdyti iš molio, kaip pirmykštis hebrajų Adomas…34

Siurrealistinės stilistikos plotai lietuvių lyrikoje nėra nei dideli, nei vienvaldžiai. Dažniausiai jie pavaldūs pasakojimo struktūroms, ciklų ir poemų kompozicijoms, kur impulsyvus požeminis pulsavimas lokalizuojamas tam tikrų idėjų ir istorinio laiko plote, pereidamas į oratorinį rečitatyvą (V. P. Bložes „Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam…“, S. Gedos „Skrynelė dvasioms pagauti“). Pamišęs herojus, atėjęs į lietuvių lyriką pavėluotai, jau nepajėgė tarti lemtingo žodžio, kaip ištarė austrų ar prancūzų lyrikoje (G. Traklis, R. Desnos).

Beprotybės sindromas lydi žmonijos kultūrą nuo pat ankstyvųjų žingsnių. Liaudies pasakose trečią brolį kvailį globoja gamtos jėgos, ir jis nugali devyngalvį slibiną, užjoja į stiklo kalną ir veda karalaitę. Bet Renesansas, aukštinęs žmogaus protą, su išgąsčiu stebėjo „pamišusio herojaus figūrą“35. Ji iškyla kaip įspėjimo ženklas dvasinių krizių ir istorijos lūžių metu. Ji byloja apie žmogaus protui nepavaldų chaosą tiek išoriniame, tiek vidiniame pasaulyje. Ji perima kūrybinio darbo įtampas ir neviltį, stumiančią link savižudybės („būti menininku tai prakeikimas, pragaištis ir pašaukimas“36, – sakė B. Radzevičius). Psichozės davė akstiną daugeliui puikių meno kūrinių, pasakų, mitų (pvz., Algimanto Stankevičiaus tapyba). Tačiau tik tos psichozės, kurias apvaldė konstruojanti talento galia. Menas pasiduoda deracionalizuojamas tik iki tam tikros ribos. Tad ir pamišęs herojus čia negali tapti pagrindiniu herojumi, nes tada liktų tik „tamsos / Grūdai kaip kranklio / Iškapotos akys“37. Jis neturi užstoti paprasto gyvenimo gražumo ir prasmės, pagaliau kuriančio žmogaus iliuzijos, kad jis rašo ne tik savo alsavimu, bet ir „Tavo, Viešpatie, / lūpom“38.


1 Gailienė D. Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje. – V., Tyto alba, 1998. – P. 25.
2 Bootzin R. R., AcoceIJa J. H. Abnornal Psychology: Current Perspectives. – McGraw–Hill, 1972. – P. 364.
3 Sabatini A. G., Ianneo F. Le nouve frontiere della mente. – Roma: Thascabih Economici Newtom, 1996. P. 68–69.
4Ten pat. – P. 81.
5 Jung C. G. Typy psychologiczne – Warszaw, Wrota, 1997. – S. 378.
6 Kępinski A Schizofrenia. – Warszawa, 1972. – S. 178.
7Jung C. G. Typy paychologiczne. – P. 507.
8 Bootzin R. R., AcoceIJa J. H. Abnornal Psychology: Current Perspectives. – P. 39.
9 Kępinski A Schizofrenia. – Warszawa, 1972. – S. 68.
10 Ten pat. – S. 4.
11 Nerval. Sylvie, les chimeres, Aurelia. – Paris: Bordas, 1985. P. 181.
12 Cinzas E. Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos. – V.: Vaga, 1986. – P. 165.
13 Ivanauskaitė J. Mėnulio vaikai. – V., Vaga, 1988. – P. 130. Toliau šio leidinio citatų nuorodos tekste.
14 Gavelis R. Septyni savižudybės būdai. – V., Tyto alba, 1999. – P. 10. Toliau šio leidinio citatų nuorodos tekste.
15 Kępinski A. Schizofrenia. – S. 134.
16 Duplensis Y. Le surrealisme. –Paris: Presses universitaires de France, 1958. – P. 34–37.
17 Kępinski S. 59–63.
18 Breton A. Minifestes du surrealisme. – Paris:Gallimard, 1967. – P. 17.
19 Ten pat. – P. 37.
20 Ten pat. – P. 43.
21 Ten pat. – P. 61.
22 Duplensis Y. Le surrealisme. – P. 62.
23 Gutauskas L. Vilko dantų karoliai. – V. Vaga, 1990. – P. 6. oliau šio leidinio citatų nuorodos tekste.
24 Bložė V. P. Sename dvarely. – V.: Lietuvoj rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 102.
25 Bložė V. P. Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam… – V.: Vaga, 1986. – P. 26.
26 Bložė V. P. Noktiurnai. – V.: Vaga, 1990. – P. 158.
27 Geda S. Skrynelė dvasioms pagauti. – V: Vaga, 1998, – P. 232.
28 Breton A. Manifestas du surrėalisme. – P. 78.
29 Ten pat. – p. 62.
30 Bložė V. P. Sename dvarely. – P. 116.
31 Bložė V. P Noktiurnai – P. 160.
32 Ten pat. – P. 288, 181.
33 Madejaka N. Malarstwo I schizofrenia. – S. 21.
34 Geda S. Skrynelė dvasioms pagauti. – P. 348.
35 Žr. Folie et déraison à la Renaissance. – Bruxelles; Editions de l’universite de Bruxelles. 1976.
36 Radzevičienė G. Buvusio gyvenimo vieškeliais. – P. 29.
37 Kalanavičius A. Ne akmenys guli, – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 152.
38 Geda S. Skrynelė dvasioms pagauti. – P. 199.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Leonas Gudaitis. Apie vargą išlikti ir išeiti (Vytauto Kubiliaus antinomijos)

2009 m. Nr. 12 / Tą atmintiną pirmadienio rytmetį, pasilenkęs prie mano darbo stalo sekretoriate, iš „Tiesos“ inkorporuotas naujas laikraščio vadovas ėmė keistai kvosti…

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.