literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Literatūra mirties paunksmėje

1994 m. Nr. 2

Daiktai man šlama kaip miškai,
O jei sakys — nėra tiesų.
Tu netikėk tuo visiškai,
Nes man numirti bus baisu.

Jonas Juškaitis

Mirtis yra filosofijos mūza”, — sakė A. Schopenhaueris, vokiečių mąstytojas. Ar ši mūza stovi ir prie literatūros lopšio?

O gal mąstymas apie mirtį yra svetimas literatūros pašaukimui — išrėkti gyvybės balsą, teigti žmogaus buvimą?

Ar gali literatūra perduoti mirties potyrį — paskutinį žmogaus pažinimą, kuris nusinešamas į kapo duobę? Ar meninis žodis, reikšdamas žmogaus esimą, gali tapti nebūties ženklu? Ar gali meninis vaizdas išsirutulioti iš nebuvimo, iš nematerijos?

Neįmanoma būti mirtyje ir kalbėti iš tenai, kaip kalbama iš meilės ar kančios glėbio. Niekas nežino, kas yra mirtis, — sakė Sokratas. Bet kiekvienas ją nešasi savyje ir nokina ją diena dienon. Žmogus — vienintelė būtybė, kuri žino, kad mirs, Tas žinojimas tvyro jo viduje kaip sunkus grėsmės debesis, likimo nuojauta, įspausta į gyvybės kodą, „paskutinės valandos“ išgąstingas likimai, prasidedantis vaikystėje, persmelkia netikrumu visą trumpalaikį žmogaus buvimą. Kada ji, nematomoji prisėlins ir trenks į nugarą? Kada ji, klastingoji, išsprogdins užtaisą, seniai padėtą tavo kraujo ląstelėse? Visada būsi vienui vienas prieš savo mirtį, ir niekas kitas negalės numirti už tave. Tik mirties artumoje tu suvoksi esminius dalykus ir išvysi savo gyvenimo visumą, krintančią bedugnėn.

Mirtis yra „didžioji žmogaus sąmonė“ (R. M. Rilke). Literatūra bando pabėgti nuo jos slėgimo, užsimiršti pavasariniame gyvybės siautulyje ar „pasilinksminimų industrijoje”. Bet lšbudus egzistencinė savimonė ją vėl grąžina į netikrumo zoną ir į amžinųjų klausimų papėdę. Ar žmogus yra tik judanti ir mąstanti materija, kuri po mirties virsta „mėšlo krūva“, patręšiančia dirvožemį? Ar turi žmogus sielą, kuri po mirties keliauja „pas geresnius dievus”, kaip tikėjo Sokratas? Kas yra mirtis – absoliučios tuštumos pradžia ar „atjauninanti banga”, grąižinanti į „Tėvo glėbį”, „į įstabų, dievišką pasaulį”, kaip tikėjo Novalis? O gal sielos nemirtingumo tiesa yra tik paguoda išeinančiam? Ar po mano mirties dar bus kokia nors būtis (manęs joje nebebus ir ką ji reikš (man)? Ai tikrai „nėra dorybės, jei nėra nemirtingumo”, kaip sako F. Dostojevskis romane „Broliai Karamazovai”? Literatūra siūbuoj aukštyn ir žemyn šitų klausimų sūpuoklėse, ieškodama žmogaus egzistencijos prasmės. Nebūtis privalo įeiti į trapią gyvenimo prasmės formulę — be šito ji tuščiavidurė.

Būties paslaptis, slypinti mirtyje, magiškai traukia savęsp meninį žodį. Juk jis gyvena ne tiek realios patirties, kiek galimybės, nuojautos, įsivaizdavimo sferoje. Skverbtis į nežinią, žvelgti į bedugnę, klaidžioti tamsoje – nuolatiniai šito žodžio pelėdiški skrydžiai. Kas gi sugers neatslūgstantį buvimo netikrumą, išnykimo baimę, tuštumos beribiškumą, jei to nedarys literatūra? Ji bando prijaukinti mirtį, ją humanizuoti, mesti spindulį į nebūties tamsą („Ką tu darysi, Dieve, jei aš mirsiu?”1). Mirtis — vienas iš giliųjų kūrybos šaltinių. Menininkas kuria savo kūrinį iš artėjimo į savo paties mirtj. „Rašau, kad galėčiau mirti; mirštu, kad galėčiau rašyti”2, — sakė F. Kafka. Rimta kūryba negali egzistuoti be mirties suvokimo, kaip ir atskiras žmogus, kuriam šis suvokimas brėžia jo individualios būties ribas ir verčia ieškoti vertybinių išlikimo garantijų ar iliuzijų.

Socialistinio realizmo literatūra — vienintelė pasaulyje stengėsi nežiūrėti mirčiai į akis, nusisukti į šoną, net apsimesti, kad jos nėra. „Marche funebre” motyvai negalėjo skambėti literatūroje, kurios pareiga — žadinti socializmo statytojų entuziazmą ir kurti naujos santvarkos amžinumo mitą. Istorijos progreso kreivė, būtinai kylanti tik aukštyn, neša pavienį žmogų į žėruojančią komunizmo begalybę, kurioje išliks tik jo darbai. Tai vienintelis nemirtingumo pažadas. Kitokio nėra — marksistinė ideologija nepripažino jokių būties tęstinumų anapus materijos. Todėl literatūra neturėjo ką pasakyti išeinančiam žmogui išskyrus: tu daug padarei, brangus drauge… Ji liko be ontologinio pagrindo, be kosminės atminties, perdėm empiriška, fragmentiška, drįstanti aprašinėti, o ne klausinėti. Netekusi substancinio turinio, ji lengvai davėsi varinėjama vienadienių šūkių laiptais. Sovietmečio kultūra pražydo privalomo žvalaus pasitenkinimo šypsena, kuri užslopino būties baigtinumo nuovoką: panaikino gelmės parametrą. Tai būdingas šitos kultūrinės formacijos bruožas.

2

Pirmojo pokarinio dešimtmečio lietuviškoje socialistinio realizmo literatūroje nerasi apsakymo, romano ar poemos, kur mirtis būtų pavaizduota kaip esminis žmogiškos egzistencijos momentas. Ji paliekama siužeto periferijoje mažareikšmiu epizodu (J. Dovydaičio romanas „Po audros”). Kartais ji panaudojama fragmento užsklandai kaip herojiškos tonacijos akcentas: kokia didinga kovotojo už tarybų valdžią žūtis (V. Valsiūnienės „Veronika”). Bei niekada mirtis neminima kaip represijos aktas ir valdžios įsitvirtinimo instrumentas. Socialistinio realizmo literatūra kūrė idiliškus kolūkio gerovės, komjaunuoliškų vestuvių, kovos tarp gero ir geresnio paveikslėlius, nematydama, kad Lietuva virto ištisiniu mirties lauku (lavonai miestelių aikštėse). Tik partizanų dainose mirtis tapo viską aprėpiančiu leitmotyvu, nusakančiu tikrąją krašto padėtį: „Ateik slapčia, brangi sesute. / Užkask mane giliai, giliai / Kad šunes kaulų nenešiotų, / Sena mama, neverk gailiai”3. Gyvoji liaudies kūryba, pirmąsyk tokia nepaguodžiamai graudi, ir oficialioji rašytinė literatūra, pirmąsyk tokia tokia paradiškai laiminga, kategoriškai išsiskyrė: vienai tarybų valdžia reiškė mirtį, kitai – pačios teisingiausios pasaulio sandaros pradžią. Meninis žodis, įteisinantis okupaciją, atskilo nuo tautos realios padėties ir istorinės teisybės, pasiaukodamas laikinai melo tarnybai.

Atsidūrusi plytinčiuose mirties laukuose, literatūra turėjo suvirpėti iki pašaknų ir esmingai keistis, lauždamasi iš glotnios harmonijos ir iškalbingos retorikos lukštų. Tradicinė literatūra neturėjo vaizdinės sistemos, kurį aprėptų į dujų kameras varomų moterų klyksmą, plaktuku daužomų kaukolių traškėjimą, stirtomis sukrautų lavonų pavasarinį dvoką. Ji mokėjo gražiai apraudoti pavienio žmogaus mirtį kaip pasaulio nedarnos aktą, išmoningai aprašyti šermenų apeigas ir artimųjų skausmą (I. Simonaitytės „Vilius Karalius”). Bet ją ištiko stabligė, pažvelgus į masinių sušaudymų kapus. Ji nežinojo, ką galėtų pasakyti apie penkiolikos ar septyniasdešimties tūkstančių žmonių prievartinę mirtį (Katynė, Paneriai). Ar įmanomas panoraminis vaizdas ar tragiškumo gaida, kuri visa tai aprėptų ir atvertų?

B. Sruogos „Dievų miškas” (parašytas 1945 m., išleistas 1957 m.) — pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, atsivėręs dvidešimtojo amžiaus mirties fenomenui — totalinei ištisų tautų ir ištisų klasių mirčiai. Individualus likimas ir individuali savimonė čia tik smėlio grūdeliai, genami be skaičiaus nebūtin ir jau nieko nereiškiantys. Koncentracijos lageryje — masių naikinimo fabrike — mirtis netenka „kilnaus tragizmo elemento”, mistinės paslapties, gedulingos ceremonijos — ji darosi įprasta „šiokiadienė šiukšlė”, kuri jau nieko nejaudina ir negąsdina. „Šiandien tu griuvai, aš griūsiu rytoj — koks skirtumas?”4 Iš nuvaryto klipatos jau išmuštas troškimas gyventi ir priešintis mirčiai („Visų tenai esančių moterų interesas vienas tebuvo — kiek galint greičiau mirti, tik ne visom tai pasisekdavo”5). „Giltinės malūne” nėra pasirinkimo — būti ar nebūti; mirtis čia privaloma; mirtis čia ne procesas, o pabaiga, paliekanti tik beveidžius lavonus, iš kurių nebepakyla siela. Surūdijusiomis replėmis iš mirusiojo burnos išplėšiami auksiniai dantys, „numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke”, paskui sumeta į vežimą „kaip pas mėsininką paskerstus paršus”, o lavonus degina krematoriume ir duobėse, kur tenka juos su šakėmis vartalioti it kotletai kokie, kad jie geriau keptų'”.

Lagerinė mirtis — masinė, prievartinė — B. Sruogos suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visas vertybes. Ji yra anapus natūralių žmogiškų santykių ir natūralių jausmų srities. Ji nesiduoda išmatuojama gailesčio ir užuojautos emocijomis. Ji nesišaukia net protesto, nes nežinia kam adresuoti tokį protestą: totalitarizmo nusiaubtoje žemėje nebėra jokių aukštesnių teisingumo institucijų, o dangus žiūri abejingai į muilo gamybą iš žmogienos… Tad lieka tik aiži ironija, besityčiojanti iš degraduoto žmogaus ir graduotos mirties, iš sužvėrėjusio budelio ir bejėgės aukos, kuri neturi gailėtis iš aukštų idealų patetikos, kuri priklauso humanistinės Europos „sudegusiam teatrui”, pagaliau iš pasakotojo situacijos, kuri kaitaliojasi ir trupa, nebandydama pereiti į vientisą istorijų seką ir memuaristinį toną. Ironija neleidžia prasimušti sentimentalumo gaidai ir desakralizuoja mirtį, kuri netenka įprasto lietuviško lyrizmo. Ironija — paskutinė humanistinio meno salelė, iš kurios dar galima pažvelgti į masines žudynes ir neišprotėti. Tai Pirmojo pasaulinio karo metų vokiečių ekspresionistų surasta salelė, virtusi ištisu kontinentu XX a. pabaigoje.

Ar galėjo kas išgelbėti nuo mirties linksmą Seinų žydų berniuką, kuris prasidėjus karui gainiojo tarp tankų ant vielos pamautą viryklės rinkę, o paskui buvo sušaudytas? Kodėl turėjo žūti paprasti Bubelių kaimiečiai užėjus svetimiesiems („Martecką lenkai peršovė, kai bėgo nuo mobilizacijos, Martyną Žūką vokiečiai užbadė durklais — / Kirviu žaibuodamas, jis gynė padegtas bites”5)? Kodėl Panerių kalneliuose „tautiečių išgamos” suguldė „tūkstančių / Vaikų, senelių, motinų, tėvų, jaunavedžių, / Jaunikių negimusių naujagimių”6? Dėl ko taip įvyko — „nežino niekas”. Ar „gelbėti žmoniją” tereikia tik „didelių, neginčijamų idealų”, ar pačioje žmogaus prigimtyje įdiegtas naikinimo instinktas, kuriam pratrūkti tereikia tik šiokio tokio akstino bei ideologinio pagrindimo? Vietoj aiškaus atsakymo — kurtus pasitikėjimas istorijos eiga, kuri veda į išmarintų tautų (ties Priegliaus sen. nužudytų valstybių kapinyną, šaižus nusivylimas žmogumi, kuris yra „trumpabūvis gležnas mašalas”, dažnai labai žiaurus. Mirties motyvas į A. Žukausko ir V. Bložės, taip pat ir į jaunesniųjų G. Patacko ir K. Platelio lyriką įeina kaip istorijos absurdo viešpatija, nepaliekanti pasaulyje jokio saugumo („Ar žmonių liks dar, Viešpatie, / Bado ir nevilties piešoj žemėje”7). Istorijos alogika, stebima per žmogaus mirtį, įteisina siurrealistinę įvairių laikų, likiminių situacijų ir vaizdinių klodų maišatį, kupiną dramatiškos energijos, griaunančios apriorinį mąstymo teziškumą, budingą ideologinei literatūrai.

Mirties motyvas, svetimas marksistinei aktyvaus veiksmo ir storinio optimizmo filosofijai, palengva plėtė savo valdas, vienur pridengtas ironija, slepiančia žmogaus vidinį nustėrimą ir susvetimėjimą savo paties mirčiai, kuri braižoma tradicinėmis emocingo realistinio pasakojimo linijomis, kuriomis ir sakoma jau ne masinė, o individuali mirtis, gaubiama senojo lietu papročių ir gamtos.

J. Apučio novelėje „Išėjimas iš namų“ senąjį pasiligojusį Vinculį, iškeliaujantį ligoninėn, palydi gimtojo kaimo „pievos žalios, kaip nudažytos”, ąžuole klegantys gandrai, srauni upelė, kuria kadaise jis plukdė rąstus, kylantys aukštyn kaminų dūmai, trumpi šnektelėjimai su kaimynais. Ir „tas bendrumo pajutimas palengvina Milašiui atsisveikinti su kaimu ir namais”8. Tai žemdirbio išėjimas — jis žino, „kad vis tiek viskas liks kaip ir buvę, gaila tik, kad be jo”. Atsisveikinimo elegija — be desperacijos mostų — persmelkiai daugelio J. Apučio novelių pasakojimą apie Lietuvos kaimo, ūkininkų šeimos, etinės kultūros išnykimą. Autoriaus numylėtiniai „žila motina kieme tarp lakutžolių”, tėvas, glostantis nakčia neužmiegantį sūnų, Milašius, jojantis atbulomis ant arklio, „leisdamas iš pypkės mėlynus dūmus” — jau stovi „anapus ribos, nepasiekiami ir nesugrąžinami, kaip ir „visos gražumo valandos”, likusios nugriautų vienkiemių laike. Gyvenimo pavidalai, prikelti iš nebūties kaip vieninteliai jaukumo ir palaimos regėjimai, yra pilni irstančio trapumo, kuris reikalauja lyrinių poteksčių mirgėjimo ir neleidžia pasakojimui pereiti į vienaprasmės fabulos vėžes.

R. Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu” (1988) jungiamoji gija – ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, itin stiprus kaimo žmonių pasaulėjautoje ir tautosakoje (Vėlinių naktį mirę valkai vaikšto po gimtąją trobą, palikdami asloj mažų pėdelių atspaudus; miręs tėvas ateina į kluoną pamokyti sūnaus žemės darbų). Likusi vienui viena griūvančioje troboje, didžiulio lauko viduryje senoji Kairienė regi — lyg ant geltono popieriaus priklijuota sena fotografija; trobos tarpdury stovi jis su tuščiu pilku maišu, pavargusiai ir droviai šypsosi”9. Tai jos žmogus, miręs prieš 30 metų. Apsivilkęs liemene, jis suka grąžtą į medžio kamieną, o ji stovi šalia su ąsočiu ir mediniu latakėliu rankoj. Kitąkart ji vėl mato savo vyrą Apšupio lankoje — kaip lengvai jis pjauna žolę, kokios lygioj jo pradalgės… Ji sapnuoja tik mirusiuosius, kalbasi su jais, guodžiasi; o kad jos žmogus žinotų jos vargą, iš po žemių atsikeltų, tekinas atbėgtų (našlaitėlių dainų ir pasakų refrenas). Artimųjų mirtys — vyro ir sūnaus — yra vieninteliai įvykiai, kuriais ji tebegyvena, tarytum jie būtų atsitikę vakar; tai didžioji jos būties svarba ir galutinė prarastis, užgožianti net Dievo buvimą.

Šitų mirčių priežastis — kolektyvizacija. Tai niokojančios prievartos viesulas, išgriovęs kaimo gyvensenos pamatus. Tą rudenį, kai šautuvuoti vyrai ėmė rašydinti į kolūkius, Monikos Kairienės žmogus, „apimtas baimės ir netikrumo“, ėmė smarkiai gerti. Nuskendo griovyje, grįždamas su naminės buteliais. Vienintelis sūnus išsibeldė į miestą, prasigėrė, ir jį nudaužė pravažiuojanti mašina. Prasigers ir anūkas, o jo užvestas traktorius prispaus paskutinio viensėdžio šeimininkę prie sienos ir sutraiškys. Šitos mirtys, įpintos į valdiškos prievartos, žmonių susipriešinimo ir griūvančios sodybos panoramą, tampa senojo Lietuvos kaimo žūties simboliu, kurį autorius ryškina su aistringu pratrūkusios teisybės patosu, išlaikydamas tankų buitinių realijų audinį, būdingą lietuviškai kaimo prozai („Išeidavo kas rytą nešina kirviu, knapodavo, knapodavo kaip višta žamagalį”).

V. Juknaitės romane „Šermenys“ (1990) pagrindinis kaimo gyvenimo įvykis yra mirtis, kaip ir oraliniuose liaudies pasakojimuose ar Žemaitės apsakymuose. Romano vyksmas — tai mirčių kronika, dėstoma beveik natūralistinių detalių kalba, kurią permuša prislopinta ties nevilties riba skaudumo intonacija. „Jis gulėjo aikštėje, kol pasmirdo, ir ji nepasirūpino sužinoti, nei kas, nei kur, nei kada jį palaidojo”; „Pavasarį rado ją mirusią, sėdinčią užstalėje Jau su kvapu“; „Apdanukui iš tiesų ant lūpų buvusį mėlyna ugnis. O ir skrodimas parodęs: žarnos sudegusios, juodos, anglimi pavirtusios”; „Nugirdė jį Vedeikiokai su Slapšiu. Jis nepratęs, eidamas nugriuvo aukštielninkas ir užduso“; „Bajoruose, sako, vienas pakaruoklis raštelį kišenėje paliko — karkitės visi, kurie norit, paskui bus didelės eilės”; „Dauboje ant drėgnos žemės guli žmogaus palaikai nupuvusiais, nusmukusiais plaukais, varnų ištęstomis akimis. Iškviesta milicija atvažiuoja su „specslužba“, surenka palaikus, sudeda juos į polietileninį maišą“10.

Laidotuvės — vienintelė apeiga, kuri dar sujungia beišmirštantį kaimą. Moterys mazgoja mirusiosios kūną ir rengia įkapėmis, kurios jau seniai paruoštos ir sudėtos. Suėjusios kaimynės pasimeldžia, pačiupinėja pirštais baltą lininę lovatiesę, paklotą po velione, paklausinėja, ar sunkiai atsileido. Motina atsega pašarvoto sūnaus marškinių apykaklės sagą („Šitaip kaklas užviržėta”) ir, palietusi kaklą, suklinka: „Vaikeliuk, koks tu šaltas“. Jau po laidotuvių mirusysis ateina per sapną ir pasako: „Mama, taip smarkiai nesigraužk ir manimi nebesirūpink. Apie save pagalvok”11.

Į nesibaigiančių šermenų apeigas pinasi nykūs kaimo griūties vaizdai: dvesia nešeriami arkliai, karvės kilnojamos virvėmis, išvežtųjų trobos stovi išdaužytais langais, moteris skaldo nebereikalingą duonkubilį, plūktinėje asloje jau kalasi varputis, net senasis vieškelis apaugęs karklais. Globaliniam nykimui, besismelkiančiam į krašto pašaknis, priešinasi kaimo moters valia išvargti savo būtį iki galo („Kirmėliočių karalystėj linksmiau nebus”12), jauna gyvastis, kuri atkakliai kabinasi, kad išliktų Ir pati gimdytų, žalioji tėviškės gamta, dar nepaliesta atominės mirties ir linksmai atgimstanti kas pavasarį („Šviesa be kaišo lekia laukais per kalvas, alksnynų kupetas..13). Pasakojimas klostosi iš emocingų priešpriešų, kurias sudaro autentiški regioniniai aprašymai ir savistabos dienoraštiniai puslapiai. Tų priešpriešų tampriau nesusiriška fabulinė seka, kuri darosi fragmentiška ar net visai išyra, kai jos centre atsiranda „Mirtis. Amžina. Neišvengiama. Be kilmės, be tautybės — beveidė.

Ar suskambės lietuvių literatūroje Requiem šimtatūkstantinėms aukoms? Gal tai įmanoma tik muzikoje, o ne žodžio mene? Čia priežastinių įvykių seka, būtina fabuliniam pasakojimui, darosi bejėgė „giltinės namuose”?

Čia itin sunku atsispirti emociniam patosui arba iliustratyviam aprašinėjimui. Viską apimančios kančios pajutimas ir sprogdinanti vidinė įtampa čia gali ištrykšti tik unikaliomis formomis, kurių jau niekas nepakartos (B. Sruogos „Dievų miškas” — nepakartojamas).

3

Ar totalitarizmo epochos žmogus jau taip iki galo buvo atiduotas istorijos alogikai, kuri brutaliai laužė jo socialinę padėtį, diktavo mąstymo turinį, Iėmė jo žūtį pagal nematomo „ocoboe sovešannije” nuosprendį? O gal mirtis vis dėlto yra žmogaus savastis? Gal tai paskutinė jo laisvės teritorija, į kurią jis gali sava valia pasitraukti nuo nepakenčiamos priespaudos, kančios, nuobodulio? Gal tai jo tikrasis būties imanentiškumas, siejantis jį su amžinybe?

Baltoji viešnia” (liaudies pasakojimuose — moteris baltais rūbais ant balto žirgo), netikėtai įžengusi į žmogaus būstą, suplėšo istorinio laiko nukaltas grandines, sutrupina partinių ideologijų šarvus, išblaško individualaus reikšmingumo iliuzijas. Žmogus, vienui vienas ir visiškai nuogas, stojasi prieš begalinį „Nieką” arba prieš „Dievo veidą”. Ar nesugniuš pereidamas „iš anapus į anapus”, pasak V. Mačernio? Ar sugebės išlikti pakankamai tvirtas ir išdidus išnykimo akivaizdoje? Ką jaučia ir mąsto žmogus savo individualaus buvimo pabaigoje?

V. Mykolaičio-Putino eilėraščių knygoje „Langas” (1966) atgyja bažnytinių himnų ir paveikslų įvaizdžiai: pro septynis užraktus praeinanti viešnia-vaiduoklis „šaltavyzdėm akim”, į bedugnę lekianti kavalkada, keistų pavidalų makabriškas šokis, mirusiųjų šešėliai, kviečiantys draugėn, galvūgaly deganti žvakė. Tradicinė mirties topika išstumia iš eilėraščio istorinio laiko realijas ir užgesina jo nykų slėgimą. Eilėraštį skroste perskrodžia viena refleksija, esi „nykus šios žemės svečias”, tave greitai uždarys į drėgną, šaltą, tamsų kapą / Mirtis stovi čia pat, ir jos ledinis dvelksmas skverbiasi iki širdies („Kokia klaiki mane siaubia naktie”). Tai nebūtis, kuri viską atima ir nieko neduoda. Su išnykimu negali susitaikyti „gyvybės gyvatė”, įsiėdusi į kraują, — ji priešinasi iš paskutiniųjų. Eilėraštis — tai gyvybės balsas, maištaujantis prieš mirties būtinybę. „Nenoriu išnykti / Ir Dievo duotos man būties / Nenoriu užkasti / Juodam drėgnam urve”. Mirties artėjimas tik išryškina stebuklingą buvimo grožį kaip absoliučią vertybę, kurią teigti — poezijos paskirtis („Aš kėliaus iš kapo, / Kad šįkart pašlovinčiau saulę, / Kur kūdikį glosto”). Vienišas somnambulas, keliaujantis „į aukštą sritį, / Kur pasauliai nematyti”, lieka žemiškoje svajonių, vidinės laisvės ir kūrybos sferoje, neįžengdamas į transcendentinę būtį („kosmose šalta ir juoda”). Gyvybės ir mirties, žemiškos būties ir metafizinės amžinybės priešpriešoje, kurioje gyvavo katalikybės išugdyta dualistinė mąstysena, poetas rinkosi žemiškąjį pradą („Nešu savo širdį neramią / Į žemę —/ Į šventąją žemę”14), ištikimas rinkinio „Tarp dviejų aušrų’ (1927) poetiniam apsisprendimui.

Gyvenimo geismo” ir gyvybės nemirtingumo apoteozė — įprastas lietuvių poetinio žodžio atsakas apokalipsiniam mirties raiteliui ar folklorinei elitinei su dalgiu, pagrįstas salomėjiškomis panteistinio optimizmo formulėmis. Visa būtis — nesibaigianti kelionė, mirtis — tik tarpstotė, o „Paskui — tapk debesiu, žuvim, paparčiu, / Belskis į juodą žemės plutą — / lietaus lašu, pelenais, žole…15 Žemės gyvybė, patirianti per 3,8 milijardo metų nesibaigiančias metamorfozes („Balsu balandis šneka, — / kitados žmogus”16), yra niekam nepavaldi. S. Gedos poemoje „Nakties žiedai” ta vidinė pirmapradiškumo energija ištrykšta žaibiškai kintančių vaizdų ir tonų ekspresija, kuri teigia triumfuojančią gyvybės teisę ir jėgą. „Grąžink man mano kaukolę, dangau, / ne tavo tie rugiagėlių žiedai, / ne tavo tie keliai ir tie veidai, / kur ankstyvoj jaunystėj prabudau..“17

Kitokį turinį ir emocinį atspalvį „mirtis — baltoji sesuo” įgavo lietuvių egzodo literatūroje, atviroje religijos ir egzistencializmo filosofijos įtakoms. F. Kirša tvirtino, kad didieji menininkai gyvena „mistinį gyvenimą”, ir jų kūryba yra „dvasinis atnašavimas Aukščiausiajai Esybei”. Kūrėjui, kuris tiki. tad žmogus įsijungs „sušvitusią dulke” į amžinybę, „mirtis nebaisi, nes Anapus tavęs laukia milijonai žmonių sielų ir tavo giminės”.

A. Jasmanto (filosofo A. Maceinos) metafizinių meditacijų lyrikoje (kn. „Gruodas”, 1965; „Ir niekad ne namolei”, 1980) sąlyčio su Dievu troškimas, reiškiąs aukščiausią žmogiškos būties išsipildymą, perauga į mistinį mirties laukimą, kaip ir R. M. Rilke’s lyrikoje. Atsiranda egzistencialistinis terminas „nebūtis”, toks dažnas A. Nykos-Niliūno eilėraščiuose. Tik jo prasmė visai kitokia: tai — kasdienybės turgus, kur „čigonaitė šoka”. Anapus mirties slenksčio išnyksta nebūtis — ten amžinybė, nesikeičianti esmių esmė, mylintis gerumu. Tegul mūsų dienos, „šėmu vandeniu papilkę”, nusvyra ant Viešpaties rankų! Sugrįžtame į namus — „į tolimus, j paliktus, į pasiilgtus”. Tai sugrįžimas į gyvybės šaltinį, kuriam negresia jokios katastrofos. Tai susitaikymo, nusiraminimo, elegiško džiaugsmo, o ne siaubo ir protesto akimirka.

Atgal ir mes nuo virstančių kalvelių,
Apsunkusius dalgius nusisvarinę.
Jau leidžiamės iš ilgo mūsų kelio
Į rūką sidabrinį.

Turbūt į poilsi, į baltapūkį,
Mes leidžiamės. Laukų garsai
Ten rageliu nebesiskųs18

Amžinybės ir laikinumo priešprieša A, Jasmanto sonetuose neįgauna dramatiškos įtampos kaip V. Mykolaičio-Putino lyrikoje. Čia nėra tokių aštrių klausimo, sušukimo intonacijų, o vyrauja muzikali intymaus šnekėjimo tėkmė, kuri formuoja pagal savo vidinį ritmą eilučių ilgį ir strofiką, palieka gilias potekstes ir užsibaigia nuostabos akcentu, kaip įprasta klasikinėje lyrikoje. Metafiziniam išgyvenimui A. Jasmantas suteikė poetiškai motyvuotą psichologinį tapsmą, kurio ypač stigo tokio pobūdžio lietuvių lyrikai.

V. Šlaito lyrikoje („Žmogiškos psalmės”, 1949; „Aguonų gaisras”, 1969; Nesu vėjo malonėje”, 1979), kurią A. Nyka-Niliūnas pavadino autoanalitiniu monologu, laikas — viską atimantis ir sunaikinantis — svarbiausias egzistencinis išgyvenimas. Laikas, kuris praėjo, jau nėra tavo. Tau priklauso tik esamasis kuris čia pat sutirpsta, užklodamas užmaršties pilkuma mylimus veidus. Nėra nieko, „ko negalėtų laikas užlyginti”, „Debesų ešelonai nueina ir nebegrįžta“ — taip nepastebimai praeina tavo laikas. Visi, kurie su tavim kalbėjo, jau nebekalba, „nes jų burnos užpiltos žemėmis”. Praeinančio laiko melancholija V. Šlaito lyrikoje atsiremia j religinį pasaulėvaizdi, kuris neprisimena nevilties ar maišto. Mirtis, nukerpanti tavojo laiko siūlą, nėra paskutinis taškas. Tu jau eini susitikti su Tuo, iš kurio malonės buvai šitame pasaulyje, Tikrasis mirties vardas yra „suramintoja bei palydovė”, vedanti į „gražesnį gyvenimo pasaulį”. Atsiranda ramus mirties laukimas, kaip ir A. Jasmanto lyrikoje. „Įsižiūrėk, kaip miršta rudeni žolė: / be jokio išgąsčio ir be jokių kliedėjimų”.

V. Šlaitas pasirenka konkretų gamtos vaizdą ir jį išplėtoja kaip savotišką laiko negrįžtamumo (t. y. mirties) parabolę. Senovės Egipto poezija (mėgstama lektūra) ir japonų haiku padėjo įteisinti lietuviškame eilėraštyje asketu nuplikintą žodį ir nuo aukštų literatūrinių pozų atsipalaidavusi poetinį jutimą.

Per pietus
dideli drambliai griuvinėdami danguj vaikščiojo.

Tai buvo vasarą.
O dabar, rudenėjant,
pasirodo danguj tiktai smulkūs pūkiniai debesys,
kurie primena man nereikšmingą mano gyvenimą. („Rudenėjant”)19

Mirtis — regima ir veikianti figūra, įprasta liaudies pasakose ir romantinėse „siaubo apysakose”, iškyla realistiniame B. Pūkelevičiūtės romane „Rugsėjo šeštadienis” (1970) kaip sąlyginis refleksijų kodas greta atsikartojančio psalmės motyvo: „Viešpatie, išklausyk mano maldos ir tepasiekia Tave mum šauksmas”. Į jaukų Marquette Parko namelį Čikagoje, kur septyniasdešimtmetis nepriklausomos Lietuvos valdininkas taiso sustojusius kaimynų laikrodžius, ateina keistas ponas Mors, kuris „laikėsi labai santūriai, beveik šaltai, lyg būtų ėjęs kokias svarbias pareigas”, „labai balto veido”, su „nelaukto griežtumo’ bei „didelės ramybės” išraiška ir užsako pataisyti brangų laikrodį rugsėjo 14 dienai (panašiai V. Mykolaičio-Putino baladėje „paslaptingas, juodas svečias” užsako Mozartui „Requiem”). Senam žmogui, kuris jaučia „nuvytusį savo kūną” ir jau akimis užmato „kelio galą”, ponas Mors praneša esąs Mirtis su kuria nesiderama. Iškamuotas amerikietiškų lenktynių į vis aukštesnę gerovės pakopą, buvęs Lietuvos valstybės kūrėjas idealistas nuolankiai klausosi pono Mors dėstomos stoikų filosofijos: jūs neišmokote „pažvelgti į mirtį be patetikos”, „tik jūs vieni šūkaujat tylioj visatos scenoj, kur net didžiuliai dangaus kūnai sukasi be garso”, „egzistavimas mirtyje jums visiškai nesuvokiamas”, „tik su mirtimi prasideda tiesa”20.

Romano emocinis leitmotyvas — tylus susitaikymas su mirtimi, kuri tuoj pat nutrauks paskutinį kartą išbudusių atsiminimų eisena. Jis elegiška gaida nuspalvina lengvais štrichais tapomą nepriklausomybės gimimo metų ir lietuviškos Marquette Parko kasdienybės panoramą, į kurios daiktiškų realiją ir šmaikščių sceniškų dialogų stilistiką ponas Mors įsiterpia kaip alegorinis ženkliai motyvuotas daugiau literatūrine žaisme negu rimtų dvasinių apmąstymų ir išgyvenimų logika.

Tradicinė mirties įvaizdžio funkcija — atspindėti buvusį gyvenimą, apgaubtą atsisveikinimo aureole (pvz., H. Lee Masters „Spoon Rlver antologija”) buvo per sekli A. Mackui — egzistencinės nevilties poetui, Jo lyrikoje („Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”, 1962; „Chapel B”, 1965) mirties suvokimas kyla iš pačių egzistencijos pamatų, duotas žmogui anksčiau negu reali patirtis yra „pirmapradiškesnis už patį žmogų”, Mirtis stovi ne šalia esaties, o glūdi jos viduje21. Tai būties dominantė, stipresnė už gyvybės balsą, ji nesiduoda nutildoma, o be paliovos šaukia mumyse. Poezija kyla iš žinojimo „nebūsiu“, kurio nedera dangstyti jokiomis iliuzijomis ir gražiais gamtos vaizdeliais. Šitas žinojimas negali būti iš šalies stebimas, aprašomas; jis supurto visą būtybę kaip vidinis sprogimas, išmetantis į „tuštumos erdvę”.

Poetas suvokia mirtį kaip „dangaus tribunolo / iš kalno paskelbtą sprendimą”13, kuris sunaikina žmogų, nepalikdamas nė dulkelytės jokiam pratęsimui („Niekas negrįš, bet visa išnyks”). Tai galutinis iširimas, sielvartingai fiksuojamas su natūralistinėmis detalėmis, tarytum prozektoriumo protokole. „Ir aš nenoriu matyt / sutraiškyti irstančių kojų, / ir aš nenoriu matyt / nulaužto kūno liemens”14. Žmogaus išnykimas, metafiziškai nulemtas „Dievo smurto”, vis dėlto įrašomas į „žiaurios istorijos aplanką”, kurio negali užversti lietuvių literatūros savimonė, vis dar atsakinga už tautos likimą. Išėjimas iš gimtojo krašto — tai išėjimas į mirtį, nešantis su savimi „protėvių mirštančią kalbą”.

Iš „egzilio tuštėjančių rankų” jau slysta nebūtin „šauksmas grįžt”, laisvės atmintis, viltis kažką nuveikti („Surinkit dievukus, vaikai, — / žaidimas baigtas”). Mirtis suima į savo glėbį visą generaciją, keliaujančią „iš niekur į niekur”, o gal ir visą tautos likimą, pražydusį „kraujo puta”. Poetas yra pašauktas pažvelgti į duobės gylį ir paliudyti, kad „mirtis nebus nugalėta”.

A. Mackaus lyrikoje, persmelktoje mirties buvimo, nebėra minkštos vaizdinės plastikos ir švelniai vibruojančio tono, būdingo lietuvių poetinei dikcijai. Vyrauja rūsčiai didingas psalminis-oratorinis kalbėjimas, permušamas ironiškų paradoksų („Ir lygiai septintą valandą ryto / privačioj audiencijoj / popiežius priėmė Dievą”), drastiškai pliko informacinio pranešimo („kraują išjungė mirtis / septintą valandą ryto”22), aštriais judesiais pulsuojančios ritmikos, litanijos inkantacijų ir svaiginančių negriško bliuzo pasikartojimų. Poema „Chapel B“ parašyta kaip modemus gedulingų mišių variantas — įžanginis himnas mirčiai, litanija Marijai, išlydėjimo į „numirusiųjų tautą” giesmė, rauda su F. Garsia’os Lorca’os citatomis, paskutinis atnašavimas. Tai iškiliausias requiem tipo kūrinys lietuvių literatūroje, kupinas ties paskutiniąja riba budinčios „neornamentuotos kalbos” tragiškos įtampos.

Poezija, gimstanti Lietuvoje iš neužgesusių pasipriešinimo ir vilties židinių, negalėjo prisiimti mirties įvaizdžio, skelbiančio totalinį pralaimėjimą („Mes kalbame nykstančiais žodžiais / merdinčios mūsų kalbos”). Net tada, kai „kalė žmones į žemę/ kaip vinis”, kai nebuvo „kam palaidot žmonių”, mes laikėmės tautoje, „lyg žvaigždės danguje”, pasak J. Juškaičio. Net tais laikais, pilnais „enkavedizmo”, mirštantieji laukė trispalvės iškėlimo ir buvo „Dievo meilė, žmogui veidu atsukta”23. Nei partizanų lavonai, pakasti šiukšlynuose, nei „siaubo pilni vagonai” neišardė visatos tvarkos — ten „amžinybė tartum žiedas! žydi”, ten „siela susitinka su Dievu”. Mirtis nėra išėjimas į tuštumą, o sugrįžimas į pasaulio sandaros pamatus („Kur mūsų kaukolės gulės, / Tenai bus \ žemės vidurys”24). K. Platelio poemoje „Sugrįžimas” tautos mirusiųjų vėlės, \ susirinkę prie balto stalo iš Čikagos ir Melburno kapinių, Laptevų jūros salų, \ susprogdintų partizanų bunkerių apsvarstyti savo didžiosios nuodėmės — „gimti pralaimėjusiųjų tautoje”, regi Atpirkėją, Dievo sūnų, kurio kūnas-tai iškankintos tautos „kūnas ir kraujas”. Poeto vėlė čia paskelbia moralinį atgimimo kodeksą, privalomą „iš mirties į mirtį” tekančiai žmogaus gyvybei. „Gėrį ar blogi privalo rinktis žmogus, kol alsuoja. / Gėrį ir blogį atskirti turi ir atpažinti. / Tautą, Tėvynę ir Tėvą, laiką ir amžinybę, / Sielą, gyvenimą laisvą valią ir lemtį / Turi teisingai pasverti ir pagal tai gyventi”25.

Istorijos lūžių metu mirties įvaizdis virsta likiminlo apsisprendimo, pasakojimo, ištvermės kategorija („O šiurpas, jei nėra dėl ko numirti”26).

Masinė kriminalinių filmų gamyba pavertė žmogaus mirtį pramoginiu reginiu (šaunus šerifas iššaudo tuziną plėšikų). Literatūros bestseleriuose ji tapo fabulinės žaismės elementu, ypač tinkamu endšpiliui (autoavarija išsprendžia). Televizijos laidose dokumentiniai žudymo kadrai (iš nelaimųjį Bosnijos) eina pagrečiui su reklaminiais madų festivalio ir užsienietiško maisto videoklipais, susiniveliuodami informacijos mozaikoje.

Žmogaus egzistencijos netikrumas — esminis dabartinio pasaulio klausimas. Dviejų pasaulinių karų, atominių bombų ir gulagų epochoje rašytojas negu neklausti: „Mano senelis mirė / Vakarų fronte; / mano tėvas mirė / Rytų fronte: o kur mirsiu aš”27.

Mirties motyvas — egzistencinio netikrumo, kritiško visų vertybių perkainojimo ribinėje situacijoje, amžinybės ilgesio ir vidinio dramatizmo raiška padeda literatūrai įveikti empirinio aprašinėjimo ir atspindėjimo plokštumas. Mirties akivaizdoje žmogus tampa pats sau vienu dideliu klausimu, į kurį nėra atsakymo jo būties ribose. Literatūra neišvengiamai turi pajudėti iš istorinio laiko situacijų universalumo link, siekdama „asmeniškus, intymius, keistus ir šokiruojančius dalykus prišlieti prie to, kas visuotina“28. Meninėje mąstysenoje, įpratintoje į visuomeninių determinantų suformuotą priežastinį motyvavimą, turėtų atsirasti „ontologinio potencialo“, būta mąstymo, kuris nėra tik pažinimas, dramatiško santykio su „Nieku“ („be šio negalima jokia laisvė”29 ir „daiktų esmės vidinio regėjimo”, kaip kitada sakė O. Milašius.

1993.X1.27


1 Rilke M. M. Poezja – Krakow, 1974. – S. 10.
2 Cit iš Blochbot M. L’espace litteraire. – Paris, 1955. – P. 111.
3 Sušaudytos dainos. — V., 1990, — P. 316.
4 4-6 Sruoga B. Dievų miškas. — V., 1985. — P. 190, 200, 192.
5 Žukauskas A. Poringės. – V., 1978. – P. 42, 63.
6 Žukauskas A. Poringės. – V., 1978. – P. 42, 63.
7 PIatelis K. Pinklės vėjui. — V., 1987. – P. 107.
8 Aputis J. Gegužė ant nulūžusio beržo. – V., 1986. – P. 316.
9 Granauskas R. Gyvenimas po klevu. – V., 1988. – P. 18.
10 Juknaitė V. Šermenys. — V., 1990. — P. 10, 6, 22, 48, 65, 82.
11 Juknaitė V. Šermenys. — V., 1990. — P. 10, 6, 22, 48, 65, 82.
12 Ten pat. – P. 63, 9, 68, 82.
13 Ten pat. — P. 63, 9, 68, 82.
14 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. — T. 2, — V., 1990. — p 257.
15 Degutytė J. Tarp saulės ir netekties. — V., 1980. — P. 77.
16 Geda S. Varnėnas po mėnuliu. — V., 1984. — P. 97, 135.
17 Kirša F. Palikimas. — Bostonas, 1972. — P. 242, 290.
18 Jasmantas A. Poezija. — V., 1992. — P. 32.
19 Šlaitas V. Be gimtojo medžio. – V., 1982. – P. 72.
20 Pūkelevičiūtė B. Rugsėjo šetadienis. – Chicago, 1970. – P. 73, 65, 233, 170, 232.
21 Heidegeris M. Rinktiniai raktai. — V., 1892. — P. 48.
22 Mackus M. Augintinių žemė. — Chicago, 1984. — P. 184, 117, 178, 184, 174.
23 Juškaitis J. Pučia vėjai į širdį, — V., 1990. — P. 48.
24 Juškaitis J. Dešimt žodžlų Jazmino žiedui, — V., 1984. — P. 153.
25 Platelis K. Luoto kovalai. — V., 1990. — P. 137.
26 Deutsche Gedichte selt 1960. Gesamellt von H. Plontak, — Stutgart, 1978. – S. 290.
27 Juškaitis J. Anapus garso. — V., 1987. — P. 79.
28 Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. — V., 1981. — P. 159.
29 Heidegeris M. Rinktiniai raštai. — P. 121.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Leonas Gudaitis. Apie vargą išlikti ir išeiti (Vytauto Kubiliaus antinomijos)

2009 m. Nr. 12 / Tą atmintiną pirmadienio rytmetį, pasilenkęs prie mano darbo stalo sekretoriate, iš „Tiesos“ inkorporuotas naujas laikraščio vadovas ėmė keistai kvosti…

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis