literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6

Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.

Minint Oskaro Milašiaus gimimo 125-ąsias metines


Nelieka kalbos barjerų pažinti Oskarą Milašių – „lietuvių poetą, rašantį prancūziškai“, pasak jo paties žodžių. Į poeto „protėvių šalį“, „baltišką tėvynę“, „peleninę mano Lietuvą“ jau sugrįžo jo poezija, dramos, stilizuotos liaudies pasakos, lietuvių kilmės aiškinimai. Pagaliau jis prabilo į lietuvių skaitytoją ir kaip romanistas, ilgai ignoruotas pačioje Prancūzijoje, ir tik po Antrojo pasaulinio karo patekęs į populiarios „kišeninės bibliotekos“ seriją. Leidykla „Alma littera“ gražiai išleido du O. Milašiaus romanus – „Meilės įšventinimas“ ir „Zborovskiai“.

Tad kuo įdomus O. Milašius – romanistas? Ar išlieka toks pat savitas, į nieką nepanašus, kaip ir dramoje? Ar poetas pasakoja, ar tik aistringais gestais išguldo savo filosofines idėjas? Kuriai europinio romano pakopai priklauso O. Milašiaus romanai, parašyti 1910–1913 metais?

Meilės įšventinimas“ – vienintelis paties autoriaus išleistas kūrinys, kritikos apšauktas „metafiziniu“ ir „intelektualiniu“, niekaip netelpa į tradicinio, stendališko, romano lentyną. Nėra intriguojančio veiksmo, kurį formuotų personažų tarpusavio santykiai. Čia nėra aprašinėjančios stilistikos, fiksuojančios iš aukštai viską, kas dedasi „istorijos vieškelyje“. Nėra distancijos tarp pasakotojo ir veikėjo – jie susilieja į vieną figūrą. Tai poeto sukurtas romanas, valdomas vidinio intensyvumo siūbuojamų bangų, vizinio regėjimo, išplaukiančio iš „Prisiminimų Saulės“, retorikos galantiškų mostų ir metaforinio sakinio ritmikos. „Meilės įšventinimas“ buvo kuriamas europinio romano perversmų išvakarėse, kažką nujaučiant ir artėjant į emocinės išpažinties ir filosofinio diskurso befabulines samplaikas, atsiminimų ir kultūrinių asociacijų šokinėjančias digresijas, poetinės kalbos stichiją, nepripažįstančią racionalios sekos, o svarbiausia – į dvasinės krizės kraterį, kuriame visi įvykiai ir daiktai išsilydo. Naujajam romanui rūpės jau ne socialinės tvarkos detalizuotas brėžinys, o metafizinė perspektyva – žmogaus vieta visatoje. Jis sieks išreikšti „sielos melodiją“, todėl niekins intrigos progresiją ir plėtos ekspresyvias autobiografinio pasakojimo formas.

Modernaus romano pulsuojantį judrumą O. Milašius atrėmė į klasikinio pasakojimo pastolius, kad kūrinys nesubyrėtų į fragmentiškus blyksnius.

Įsisiūbavus vidinės sumaišties vyksmui, tie pastoliai nuardomi – lieka tik iš „esybės gelmės“ trykštantis deginantis jausmas, kurį atspindi „įkvepiantis intelektas“. Pirmuosiuose kūrinio puslapiuose romano pasakotojas dar svarsto: „Ar reikia nuslysti siužetu, ar tik atsargiai priėjo artintis“. Mėgina teisintis: „…sunku tvarkingai surikiuoti įvykius, tarp kurių protas veltui stengtųsi surasti kokį nors ryšį“. Tas bevardis Ševaljė, „atsitiktinumo žaisliukas“, susitinka tamsioje gatvelėje prašalaitį – „ištįsusio keverziško kūno judesių“, „keistai patrauklaus veido“, „bjauriai tiriančiomis akimis“. Tai mirtinai nuobodžiaujantis grafas de Pinamontė, „tryliktasis Bretinoro kunigaikštis“, Pasakotojas apmeta nervingais štrichais jo portretą, aprašo apleistus tamsius rūmus, susigūžusią ant bažnyčios laiptų elgetelę, kuriai grafas numeta pinigėlį. Tuo ir baigiasi jo aktyvus, pasakojimą struktūruojantis vaidmuo. Netrukus jis taps tik klausytoju, kuriam neduota progos įsiterpti su savo komentarais ir šūksniais į sekamą gyvenimo dramą, vienintelę, nedalomą, niekam kitam nepriklausančią. Pasakotoju tampa grafas Pinamontė, pagrindinis tos dramos veikėjas. „Prisiekiu diavolo, pone ševaljė, jūs išgirsite pasakojimą apie nuotykį, kurį, nors ir esu linkęs į nemalonias išpažintis, ligi šios dienos laikiau visiškoje paslaptyje.“ Tai klasikinės novelės (nuo „Dekamerono” laikų) ir senoviško romano ekspozicija, atverianti tikrąją istoriją, kurią rašantysis tik paliudija, o pats lieka nežinomas, be savo veido ir biografijos.

Parodęs gražuolės degančiomis akimis portretą, sujaudinusį rašantįjį, grafas Pinamontė pradeda dėstyti savo meilės istoriją, t. y. narplioti save kaip priešybių kamuolį, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Venecijoje, „gražiausių sapnų ir nykiausių atbudimų mieste“, princas Seržas Labūnovas (Labūnava – Milašių giminės tėvonija) supažindina jį, keturiasdešimtmetį viengungį, filosofą ir poetą, su devyniolikamete Analena Klarisa de Siulmer. „Pakėliau akis ir staiga suvokiau, kad prasidėjo naujas gyvenimas.“ Šviesiaplaukė moteris žvelgė į jį kerinčiužvilgsniu, kuris „ateina iš toliau, nei siekia gyvybė, ir nueina toliau, nei siekia mirtis“. Laikas sustojo, „Kalbėjo kažkas, ir tas kažkas buvau aš, kurio pats nepažinojau.“ Grafą užplūsta nuostaba ir džiaugsmingas pasitikėjimas savimi. Skubėk mylėti, nes tavo diena jau krypsta vakarop! .

Svaiginančių troškimų galia ir pilnatvės jausmas įsiveržia j vienatvės, bodleriško nuobodulio, ironiško kartėlio pasaulį, apimtą „baisios melancholijos“ ir „metafizinės tuštumos“. Nėra kito pagrindo egzistuoti, kaip tik kurią dieną liautis egzistavus – kuo anksčiau, tuo geriau. Visur sutemos, tyla, užmarštis. „Ant purvino grindinio apgailėtinai tirtėjo sunerimusi bergždžia saulė.“ Esmi senas popieriaus lapas, sudegęs vėjyje. Rašinėjau eiles – vienose buvo apstu muzikos, kitose – spalvų, bet joms stigo „triukšmingo didelių meilės sparnų plakimo“. Piešdamas nuobodžiaujančio grafo „melancholišką dykinėjimą“ po Europos miestus ir jo vienišumo neviltį, O. Milašius, regis, pats stengėsi išsinerti iš „pasibjaurėjimo pasauliu“ nuotaikų ir „nepakeliamos paniekos savo charakteriui“, atsisveikinti su fin de siècle dekadentizmu, praradusiu amžinųjų vertybių nuovoką.

Beribiam meilės dangui“ atsivėrus, grafas Pinamontė pavėluotai atrado priežastį gyventi. Išlipo iš sunkių vienatvės šarvų ir apsvaigo apkabinęs mylimąją. „Ôtai tu šalia manęs, štai tu prie pat manęs, štai tu po manim kaip kainas po debesiu, kaip kvietys po lietumi, kaip akmuo po banga, o dabar štai aš tavyje kaip vynas ąsotyje…“ Stovėdamas ant Mauricijaus tilto, jis pasakoja apie savo laimę senoviškam kampiniam namui su milžiniškomis durimis. Kokia įstabi Venecija, susiliejusi su mylima moterimi! Manęs nolieka nė pusės, kai išaiškinu su Analena, o atgimstu ir esu pilnaviduris tik grotu jus. Nukaršę namų daiktai staiga tampa nauji: aš esu juose ir jie gyvena manyje „Man dingojosi, kad tapau visatos centru.“ Nuostabus mylimosios juokas: „tyras, paprastas, primityvus, seseriškas juokas, vaiko juokas, kuris man atrodė visas virpantis nuo kadais pažadintų šaltinių čiurlenimo, naktį sustojus kokio keisto miško gūdumoje ir apkurtęs nuo gegužės čiulbėjimo, girdimo per miegus ūkanoto sodo viduryje, ir ūsas sustiręs nuo lietaus barbenimo į senos Bretinorų pilies stogus, ir toks apsnūdęs nuo andainykščių Kalėdų garsų…“

Laukinis mylimosios juokas grafui primena vaikystės sužadėtinės, „parko ir fontanų fėjos“, balsą. Milane aplanko apgriuvusį namą, kuriame prieš 100 metų gyveno Analena. Viename gražuolės žiede įskaito įrašą: „1708 m. P. Tasistro“ (Milašiaus senelės, Milano operos dirigento dukters, pavardė). Mes nuo pat gimimo nešiojamės širdyje mylimosios paveikslą. Mylėti – tai grįžti „prie paliktų vaikystės brangumynų“. Grafas Pinamontė, romano pasakotojas ir veikėjas, prisimena sidabrinį paauglės juoką ir vaikystės rojuje skaitytas knygas („Don Kichotą“). Visa, kas gražu ir tikra, glūdi „Praeities Namuose“. Tik „Prisiminimų Saulė“ prikelia tikrą žinojimą. Tiesa ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Vien jausmas yra tikrovė, nes tik jausmas gali įsismelkti į daiktus, kurie gyvena ilgiau už žmones. Grafo pasakojime daiktai išnyra kaip jo meilės liudininkai, prisigėrę dūzgiančios juslinės energijos. Prozos vaizdas, kaip ir eilėraštis, neturi objektą ir subjektą skiriančios linijos – tai vientisas aukšto polėkio ir intensyvumo judesys („mane apniko vizijos“). Tikri poetai, pasak O. Milašiaus, mąsto jausmais, kaip ir vaikai, o poezija yra ne kas kita, kaip „prisiminimų svaigulys“. Apgaubęs romano įvykius ir figūras praėjusio laiko virpančiu voratinkliu, „Meilės įšventinimo“ autorius paženklino intuityvaus pažinimo trasą, kuria pajudės M. Prousto septyniatomis „Prarasto laiko beieškant“ (abu šiuos romanus surizikavo išleisti tas pats leidėjas B. Grasset, vėliau itin išgarsėjęs). Tik O. Milašiaus romane praėjęs laikas buvo palaidotų vilčių ir lemtingų išsiskyrimų laikas, susigūžęs „it sena išsigandusi boružė“, nusakomas graudulingu šūksniu: „Niekada? Ak, ak! Deja, niekada!“ Grafas Pinamontė seka savo meilės istoriją jau visai susenęs, atgulus Varčelio kapinėse kerinčiai vilioklei. Liko tik atsiminimų dulkės. Egzistencinės melancholijos gaida, būdinga poeto lyrikai („Keliaukime į Kadaise“), persmelkia ir jo prozinį pasakojimą. Čia siekiama ne tiek nupiešti ir parodyti kažką, kiek įteigti ilgesio ir prarasties nuotaiką intymiai skvarbia intonacija.

Meilėje pajutęs „dieviškų sferų harmoniją“, grafas Pinamontė liko nesusitaikęs pats su savimi, draskomas nepasitikėjimo priepuolių, egzistencinio nerimo ir kančios. „Nežinau, kokia niūri rupūžė, nutukusi nuo šlykštybių ir kartėlio, dieną naktį kurkia manyje, pusiau sutraiškyta sunkaus ledinio širdies akmens.“ Naktį žadina mylimąją dešimtis kartų: ar jau neteka jos gyslomis „mirties šaltis“. Regi jos lavoną atmatų duobėje – šlykštų, aptekusį kruvinais pūliais, supuvusį. Kas tu esi, moterie? Nesuvokiamas vienetas. Tavo sapne manęs nėra, ir mus skiria bedugnė. Aš nieko nežinau apie tave, kaip ir pats apie save. „Svaiginkimės akimirkos slėpiniu!“ Tačiau po ekstazės viršūnių ištvirkėlės guolyje senstantį meilužį prislegia „šuniškas nuovargis, niekuo nepateisinamas pasišlykštėjimas, beribis liūdesys“. Pykina jos „intymios vietelės“ rūgštokas kvapas, pavydi jos buvusiems meilužiams ir jaučiasi apsuptas „legiono varžovų“. Markizo de Sade’o raštų sukiršinta vaizduotė piešia „pragariškos paleistuvystės“ reginius „Drebėdavau apimtas siaubo, kaip žudančios ugnies apimtas spraga naktinis drugelis“ Braidydavo bėgti nuo „nimfomaniškos avantiūristės“, išlaikomos prabangiuose rūmuose jo pinigais, bet vėl grįždavo į narvelį, genamas vienišumo baimės, kaip „pasprukęs paukštis, primuštas jūrų vėjo ir lietaus“. Ironiškai tyčiodavosi pats iš savęs: „Senas, burkuojantis, nupešiotas balandi!“ Ar tavo kūnas dar pajėgus meilei, kuri užpuolė „baisi kaip kerštas“? Esi tik dykumos medis, „be vaisių ir be paukščių, be Šakų ir be žievės“, seniai iššvaistęs „dainuojantį sielos auksą“. Esi nususęs šunėkas – „liesos letenos, nusilupęs ištinęs pasturgalis, raudonas, nuolatinės erekcijos ištiktas penis“. Tačiau pavydo kančios ir panieka pačiam sau yra meilės išgyvenimų dalis, ir grafas Pinamontė moka rafinuotai visu tuo gėrėtis („Pavydu mėgaujuosi kaip senu Kipro vynu“). Tai prancūzų aristokratijos tradicijų išugdytas meilės tipas, reikalaujantis sudėtingų peripetijų, pridengiantis sentimentą ironišku atsiribojimu, ieškantis mazochistinio malonumo kankinančiuose kivirčuose. Tačiau išvydęs Analeną nuogutėlę grupinėje didžiūnų orgijoje (pagal de Sade’o romanų projekcijas), grafas Pinamontė išvyksta iš Venecijos, pagyręs orgijos dalyvius, bet nutaręs, kad „net slėpiningiausi meilės aktai“ negali patenkinti „mistiško geismo“.

Grafo Pinamontės jausmų sumaištis ir „beprotybės vėjas“, gainiojęs jį ekstazės ir nevilties pakopomis, romane įgavo autentiškos vidinės įtampos, kylančios iki liepsnojančio crescendo, ir biblinės patetikos, gana svetimos klasikinės prancūzų stilistikos skaidrumui. „Meilės įšventinime“, be abejo, atsispindėjo paties autoriaus išgyvenimai – jo meilė devyniolikametei Emmy von Heine-Geldem (vokiečių poeto H. Heine’s brolio anūkė), prasidėjusi Venecijoje 1909 m. ir nutrūkusi po pusmečio Vienoje. „Mano pirmoji moteris“, „ta, kuri sudaužė širdį“, ne kartą bus minima O. Milašiaus eilėraščiuose („Ji išeis – tokia dar vaikas, tokia dar vaikas“), o antrajame romane „Zborovskiai“ iškils į kūrinio centrą Emi vardu kaip dviejų brolių likiminis konfliktas.

Aš girtas, aš rėkiu iš geismo, mirštu iš meilės, amžinai mirštu iš meilės“, –šūkauja grafas Pinamontė, jausdamas už savęs besidriekiantį „ugnies kamuolį“. Šitą jausmų kvaitulį („Aš degu, skrieju, sprogstu“) romano autorius atveria ir išlieja kaip kunkuliuojantį verpetą, kuris nesileidžia išskaidomas į atskiras fazes. Tai nedalomas šuoras, reiškiantis visumą, kaip ir eilėraštyje. Meilės „beprotystė“ neskyla į apibrėžtus epizodus, neturi priežastinių premisų ir neįgauna sąryšingos raidos. Meilės vyksmas, užsimezgęs amžių pradžioje kaip egzistencijos būtinybė, įtraukia į savo užburtą ratą romano veikėjus, bet mažai tepriklauso nuo jų tarpusavio santykių ir veiksmų. Analena, įkūnijanti „visas moteris“, tik įšventina vyrą į meilės pažinimą, bet pati neturi atskiros buvimo erdvės. „Meilės įšventinimas“ – ne dviejų egzistencijų konfliktiškas dialogas, o tik monologas, kuriam nerūpi išplėtoti psichologinės dialektikos, būdingos klasikiniams romanams.

Pirmąjį savo romaną O. Milašius rašė kaip poemą, siekdamas atskiro sakinio ir pastraipos ritminės įtampos, epitetų ir palyginimų ryškumo, melodingos pakartojimų gradacijos, daugiabalsio stiliaus harmonijos. Vyrauja XVIII a. prancūzų literatūrinė kalba, ekspresyviai stilizuota – lakios sentencijos, galantiški gražbylystės piruetai, afektyvios invokacijos, himno tonas. Tai poetiškai elektrizuota retorinė stilistika, atsiremianti į lotyniškąją tradiciją ir baroko laikus. Ryšys tarp poezijos ir retorikos – sena prancūzų literatūros tradicija, pasak istoriko A. Thibaudeto. Iškilmingi kreipiniai: „O graži! O galingoji ir švelnioji rože, Meilės padovanota Meilei!“ Oratoriniai klausimai be atsakymų: „Argi daiktas, kuris save degina, nėra ugnis?“ Puošni ir mąjestotiška abstrakčių kategorijų eisena: „Tada atsiduodavo rūškanam apgailestavimo džiaugsmui, mirtinam nevilties svaiguliui“. Ceremoningas epitetų įmantrumas virš paprasto veiksmo: „…beviltiškai puoliau į gurguliuojančią jo krūtinės bedugnę“ (t. y. apsikabinau bičiulį). Pakartojimų litanija: „O meile, paslaptį praradusi begalybe, Dieve savokilniu nuogumu, nepakeliama būtinybe, proto valdove, Kristaus duonos ir vyno pasaulyje“. Poetinė žodžio energija ir įgimtas muzikalumas smarkiai įsiūbuoja retorinius šūksnius, kreipinius, klausimus, sukabina su emocinių ekstazių akimirkomis ir gana koloritingu Venecijos piešiniu. Monologinis rečitatyvas, nusėtas senoviškos manieros kruopelytėmis („Juokinga žvėriškais nagais užbaigti kruviną Kupidono darbą“), pereina į himno, giesmės, pamokslo, apreiškimo, filosofinio traktato atkarpas, kurios laisvai barstomos ir maišomos su įsakmia jėga. Tačiau kalbančiojo situacija mažai tesikeičia – retorinės figūros nevirsta jo likimo fundamentiniais nuosprendžiais, kaip F. Dostojevskio romanuose. „Meilės įšventinimo“ kompozicija liktų perdėm statiška, be centrinės ašies, jei anapus trumpučių veiksmo interliudijų neprabiltų aistringas siekimas suvokti dieviškąją meilės paslaptį, sujungti žemiškąją ir kosminę sferas, paskelbti žmonijos atgimimą per meilės palaimą: „…visas mano kūnas liepsnoja pranašiška ugnimi“. Metafizinis begalybės ilgesys, iš atminties klodų kylanti esmių nuojauta įrėžia ryškią minties trajektoriją, paremtą E. Swedenborgo rastais ir Dantės „Dieviškąja komedija“. Meilė egzistavo jau prieš pasaulio sukūrimą. Tai didžioji Amžinybės akimirka“. „Griūkite, horizontų ribos be meilės!“ Apsiausti meilės begalybės, mes esame aukščiausias vienetas, sudarytas iš dviejų žemiškų vienetų. Tai vienas iš meilės etapų, anaiptol ne pats svarbiausias, nes „kūnų sąjunga“ iš anksto yra pasmerkta išsiskyrimui. „Moters kūnas — tai kryžius“, o „vyras nukryžiuotas ant žmonos“. Tokioje dviejų būtybių meilėje „nustojo dalyvauti gyvasis Dievas“. O. Milašius linkęs mylėti moterį iš tolo, mylėti mirusią (eil. „Karomama“), pasak prancūzų tyrinėtojos A. Richter. Pasaulis – Dievo meiles tvėrinys, ir žmogus yra tos meilės dalelė, ilgesingai besiveržianti pas „visų daiktų Tėvą“. Meilė – būties esmė, prieinama tik tam, kuris suvokė dievybę. Vienintelė tikroji meilė yra Absoliuto meilė. „Dieve, tu mano Dieve, tavęs aš ieškau; mano siela tavęs ilgisi, mano kūnas tavęs trokšta kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė.“

Meilės įšventinimas“ – dar labai „žmogiška, per daug žmogiška“ knyga, buvo pirmas žingsnis į O. Milašiaus „mistinį pavasarį“, į 1914 m. žiemos regėjimus („…virš mano galvos pasirodė šviesa“), į pokario metafizinius poetinius kūrinius – „Lamuelio išpažintis“, „Slėpiniai“.

Antrasis O. Milašiaus romanas „Zborovskiai“, įteiktas 1914 m. pavasarį spaustuvei ir žuvęs karo metu, atstatytas iš likusių mašinraščių ir juodraščių neužbaigtais skyriais ir be pabaigos, išleistas tik 1982 m., autoriaus buvo sumanytas kaip „grynai psichologinis kūrinys“. Tai vienos LDK bajorų šeimos istorija, lokalizuota poeto gimtajame krašte (Čerėja), kur „peleninės pirtelės dunksojo smėliniame danguje“, kur seną dainą dainuoja „vėjas, miegojęs geltonų ir baltų griuvėsių piktžolėse“, kur „vos pakitęs sanskritas tebėra gyva kalba“. Tai „Lenkijos šiaurė“ arba „senoji, paslaptingoji Litva, laukinė, liūliuojanti Lietuva“. Apleistų rūmų salėse – sutrūkinėjusios parketų inkrustacijos ir supleišėjusios lubų freskos – kabo Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai, sušaudyti švedų ir maskvėnų. Romano pasakotojas keliauja per Kauną ir važiuoja „Vilniaus vieškeliu“, mąstydamas apie „Gedimino vienatvę“ ir šio krašto „amžiną liūdesį“. Bialos dvaras – jaudinančio grožio vietovė, kur „išsilaikė pirmųjų amžių spalvos ir kvapai“. Myliu šitą išblyškusią ir suglebusią šalį – jos pilkas pievas, stovinčius vandenis, piemens ragą, išsuktą iš raudonos žievės, ir «arimus, negiliai išvagotus primityvaus plūgo, kurį traukia nykštukas arklys didele galva, graudžiai juokingu pilvu, verpstės pavidalo kojomis“.

Romane apstu kaimo gamtos aprašymų ir nuosekliai plėtojamų charakteris –

<…>

tiku (to nebuvo „Meilės įšventinime“). Tačiau įdomiausias sluoksnis – kūrėjo autobiografijos eskizai, įterpti į epinį pasakojimą. Jano Zborovskio, dvaro šeimininko, tėvas dalyvavo 1831 m. sukilime, neteko dešinės kojos prie Ostrolenkos, Venecijoje vedė bekraitę dainininkę, kurią „mylėjo egzaltuota, valdinga, kartais net žiauroka meile“ (tai Artūro Milašiaus, poeto senelio, gyvenimo istorija). Janas Zborovskis, „išauklėtas pamaldžiai ir prietaringai“, sulaukęs dvidešimt dvejų metų, vedė žydaitę, kuri „priklausė neturtingai intelektualų šeimai“ (tai Vladislavo Milašiaus, poeto tėvo, gyvenimo istorija). Iš šito mezalianso gimusį sūnų jo brolis, kitos santuokos sūnus, paniekinamai vadina žydu. Jau suaugęs jis rimtai svarsto: „Nežinau, kurio kraujo šauksmas manyje stipresnis – ar karališkos kilmės bajorų, ar žydės…“ Melancholiškas neurastenikas, būdamas aštuonerių metų, pajuto „…nenumaldomą poreikį patikėti popieriui savo vaikiškus polėkius“ – „…aš apdainavau mūsų istorijos žygdarbius, mūšius“ (tai vėliau rašytos poeto autobiografijos žodžiai). Romano pasakotojo autocharakteristika, be abejo, tiko pačiam romano autoriui: „Aš nesiskundžiu likimu, nes efemeriška ir silpna būtybė, apdovanota paslaptinga galia kiekvieną naują akimirką atverti kokį nežinomą visatos aspektą, negali tikėtis išgelbėjimo iš niekur kitur, tik iš atsidavimo absoliučiai, aukščiausiai Vienovei“.

Pasukęs psichologinio realizmo vaga, kuria tekėjo dauguma XX a. pradžios romanų, O. Milašius ketino pagrįsti pasakojimą priešingų charakterių dvikova. Du broliai mažame Bohemijos kurortiniame miestelyje susitinka keturiolikmetę austrę, nepaprastai gražią ir nuostabiai švelnią mergaitę. Abu įsimyli Emi. Savo pirmąją meilę melancholiškas svajotojas išlieja eilėraščiais – „…kiekvienas jų skiemuo panašus į garsą, kurį išleistų nuskinta lelija, sunkiai grimzdama į vandens miegą“, O jo brolis, šiurkštus valingas, savimi pasitikintis vaikinas, neabejoja savo sėkme, nes „mano meilė nelyginant vinis, giliai įkalta į galvą, – tik suspausti mirties žandikauliai galėtų ją iš ten ištraukti“.

Romanas nutrūksta vos užsimezgus konfliktui ir išvedus personažus į antagonistines pozicijas. „Zborovskiai“, neužbaigtas kūrinys, neprilygsta pirmajam romanui nei problematikos gilumu, nei originalaus stiliaus įtampa.

Abu O. Milašiaus romanus išleido „Dvidešimto amžiaus aukso fondas“, kuriam jie teisėtai priklauso. Didelis vertėjos Stasės Banionytės nuopelnas, kad šitie XX a. pradžios tekstai išlaiko poetinės ekspresijos gaivumą. Pirmasis „Meilės įšventinimo“ vertimas, pasirodęs Čikagoje 1982 m., pavadintas „Meilės įvadu“, beveik neturėjo meninės prozos žymių. S. Banionytė elastingai groja įvairiais stilistikos registrais, pereidama iš poetinės į filosofinę kalbą, iš lyrinio nušvitimo akimirkų į senovinės retorikos figūras, iš aristokratiškos kurtuazijos į sarkastišką burleską, išlaikydama intonacijos virpesį. Dėl to O. Milašiaus romanai, lėtai skaitomi, tebeteikia skaitytojui estetinio džiaugsmo kaip ir jo poezija.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Vytautas Kubilius. Paradokso poetika

2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…

Vytautas Kubilius. Naracijos krizė ir kaita

2001 m. 8-9 / Ir modernių laikų naratyve nepranyksta mimetinės kalbos tipas, kur žodis naudojamas kaip objektą žymintis ženklas, kur iš žodžių lipdomi įvykiai ir personažai, kad susidarytų gyvenimo tėkmės ir pasaulio vientisumo iliuzija.