Vytautas Kubilius. Testamentinis kūrinys
1996 m. Nr. 1
Faustas Kirša. Pelenai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1995. – 208 p.
Faustas Kirša – nežinia kodėl – atsidūrė šalutinėje lietuvių literatūros gretoje. Jis – nemadingas: magistrantai ir doktorantai aplimpa kaip musės vis tuos pačius vardus (anksčiau Just.Marcinkevičių, dabar A.Nyką–Niliūną), palikdami ištisas lietuvių literatūrinio gyvenimo zonas mirtinai tylai.
Ar „Pelenai“ – keturios „knygos“, pirmą kartą sudėtos į atskirą leidinį išves poetą iš tylos lauko? Ar ši poema, rašyta priešokiais Kaune, Senadvaryje, Bostone, yra didysis Fausto Kiršos veikalas? Ar tai jo katedra, statyta ketvertą dešimtmečių iš aštuoneilių strofų pagal vieningą architektūrinį brėžinį (kiekviena „knyga“ iš keturių giesmių), naudojant tą pačią rupaus ir kieto žodžio medžiagą?
F.Kirša, regis, neplanavo jokio „Exegi monumentum“. Gyveno gaivališkos minties, pratrūkusių vaizdų ir žodžių gūsiais („tarpais užeina, kaip debesys su švelnium lietumi“). Rašydavo tik pajutęs išbudusios ir persekiojančios minties įtampą, kuri jam buvo pirminė kūrybos priežastis. Jautė džiaugsmą – mąstyti šiaip sau, vienumoje, be jokio literatūrinio tikslo ir visuomeninio įsipareigojimo. Savaiminė minties eiga, atplūstanti iš „nežinios“, pilna „grožio virpėjimų, garsų maišaties“, buvo jo poetinės kalbos pulsuojantis nervas, kurį išbudindavo tektoniniai istorijos smūgiai – nepriklausomybės atgavimas, bolševikinė okupacija, tremtis.
Tačiau kokiu būdu minčių ir vaizdų sūkuriai, blaškomi dideliais „likiminės audros“ intervalais, sugula į tas pačias ritmines formas ir pasiduoda panašiems skaudžios didybės bei graužiančios ironijos gestams? Kodėl tokia patvari ir valinga žanro atmintis? Kokios literatūrinės tradicijos nužiedė šį fragmentišką kalbėjimą, keistą pačiam autoriui – „nei čia poezija, nei čia ištižus proza“?
Ne viena „Pelenų“ giesmė prasideda kreipiniu į mūzą („O Mūza! Duok sparnus“), privalomu klasikinei epinei poemai. Pakili atnašavimo, kaltinimų, kreipinių tonacija, aidinti Horacijaus odžių ar Maironio himnų atgarsiais. Romantinė ironija, gelianti piktais aforizmais ir išsiliejanti į sarkastiškas laikmečio panoramas, kaip G.Byrono poemoje „Don Žuanas“. Daiktiškas konkretumas, atgaivintas ekspresionizmo poetikos, maištaujančios prieš XX a. civilizaciją (Berlyne F.Kirša braižo aštria linija kavinės interjerą satyriniuose eilėraščiuose). „Vilkolakio“ teatrinės improvizacijos moko švaistytis aktualijomis besikvatojančios publikos akivaizdoje. Tokie veiksniai kalė „Pelenų“ žanrinį ir stilistinį algoritmą, visiškai neįprastą lietuvių literatūroje.
Svarbiausia kontrastingo, netikėtomis sandūromis žybčiojančio poetinio mąstymo versmė – dualistinė poeto simbolisto savimonė, kuri negeso iki pat paskutiniųjų dienoraščio įrašų. Pasaulyje viešpatauja Dievo tvarka ir malonė („žiedus ir žvaigždes šventa ranka paglosto“), o kartu „totalinė mirtis“, „laisvė pasmaugta“, „diena be rytdienos“. Nemirtinga siela kelta „savo dalią / Didžiajam Viešpačiui pasvert ant svarsčių“, bet jos žemiškasis balsas vis tiek užkims „po kastuvu“. Tiesa – „mano molina“ – peršviečia tamsą, nukyla toli už „horizontų krašto“, bet
nepasiekia galutinio žinojimo, atsimuša į blogį, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Menas yra „amžinasties liepsnelė“ („kalbu su angelais“), bet turi murkdytis dumblotoje kasdienybėje, kur „ir kipšas… kai reikia, apsilanko“.
Kaip ir žmogaus būtis, taip ir tautos istorinis likimas skyla į nesutaikomas priešpriešas. Dualistinei poeto savimonei nuotolis tarp stebuklingų nepriklausomybės regėjimų ir cilinderiais bei aferomis pražydusios valstybės toks didelis, kad tik sapnuose tegali matyti „nesuteptas aušras ir pabalnotą Vytį“. Nubudusiai Lietuvai
„su kosmoso daina paskirta amžius irtis“, bet ją drasko „Devynios partijos – devyni Dievo kūnai“. Mus visus tebejungia „žemės nubudimas“, „kol mylimon Maskvon nieks nenugrindžia kelio“. Amžių palikimą tebesaugo po žaliuojančiu kraigu artojo trobelė, bet jis azartiškai skandinamas „Markso brastoj“ ir leidžiamas „vėjų vėjais“. Lietuvoje „giedrėjo prarajos“, kai kraštą užplūdo „nakties vagiai“ „su naganu, grandimis ir varžtais“, kai „birželio mėnesį“ puolė vežti į Sibirą vaikų ir senelių („pilių ir kryžių žemė kruvinai tuštėjo“). „Kovojanti gentis“ išėjo į miškus, kur supilami vis nauji kapai laisvės karžygiams. Nors „kanibalų himnas drebino žvaigždes“, bei „tania nemirs“ – „Lavonai gatvėse – laisvos tautos paminklai“.
F.Kirša, „Pavasario balsų“ auklėtinis ir paskutinis nepriklausomos Lietuvos korespondentas Maskvoje, krūpčiodamas praeina visais Lietuvos valstybės virsmo keliais. Nėra pašalinis stebėtojas, o jo paties likiminio virsmo dalelė, springstanti kančia ir pasibaisėjimu. Vargu ar teisinga „Pelenus“ krikštyti satyrine poema.
Čia neužsimezga siužetinė įvykių kronika ir nepasirodo veikiantys charakteriai, kaip T.Tilvyčlo „Dičiuje“ Nėra logizuoto pasakojimo, pagristo
triumfuojančios visažinystės premisomis. Vyrauja odės–himno maldos tonacija, kurią taip mėgo ir J.Baltrušaitis. Ji depersonalizuota („apie save neverta daug šnekėti“). Regėjimo taškas pakeltas virš asmeninės patirties ir realių įvykių faktūros. Poetas ne aprašinėja, o kontempliuoja esatį dualistinių būties priešpriešų aspektu. Jo mintis išlaiko abstrahavimo polėkį, subrandintą simbolistinėje lyrikoje („Ir mes savuos
laukuos, kur augmenys pasėti, / Ant mito skiauteries lūkėjam nužydėti“). Tik „Pelenuose“ bendrųjų sąvokų ir poetinių simbolių žodynas, kylantis aukštyn, atsidaužia į daiktiškąją kasdienybės leksiką. Maža to: vyksta įnirtinga dviejų poetinės kalbos klodų grumtis. Kaimo buities daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai kapojasi su europietiškos civilizacijos terminais ir laikraštinėmis klišėmis. „Pelenų“ autorius ryškiai jautė tų balsų nesuderinamumą, bei neperėjo į parodijas, kaip keturvėjininkai. Pirmykštę vaizdinės ekspresijos stichiją, glūdinčią stačiokiškoje kaimiečio kalbėsenoje, jis paleido kaip purtančią ir draskančią jėgą, kuri atakuoja vis platėjančius miestiškos civilizacijos iškyšulius. Susidaužimo atotrankomis ir pagrįsta „Pelenų“ meninė stiprybė, sutelkta kertančiuose aforizmuose („Kaip kandys gelumbėn sukibote, šviesuoliai, / Iš Vyčio pasagų išlraukyt aukso knolių“). Priešingų sąvokų ir vaizdinių grūstis pereina į smogiantį kirtį, būdingą epigraminėms užsklandoms („Atskeltas dar naujai, senobinis karnizas / į Prūsus plūkavo be diplomatų vizos“). Vaizdinis regėjimas, guldomas į kontrastingas paraleles, plyksteli stulbinančiomis atavaramis, kurias išblaško logizuota seka („Plakuoti milžinai žvaigždes žeberklais budo“). Metaforiniai šuoliai laužo linearinę eigą, mesdami žodį netikėta kiyptimi („Dangus skaidrės, ir žaizdos nuriedės su vėjais“).
Daugiausia kibirkščiuojančios energijos sutelkta pirmojoje „Pelenų“ knygoje, rašytoje 1922–1923 m. Vėlesnėse poemos dalyse geso sproginėjantis kontrastingumas, plėtėsi pamokantis ir drąsinantis rečitatyvas, ėmė šmėkščioti sąlyginės iliustratyvinės figūros, stiprėjo patetinė ištvermės gaida prarasties bedugnėse („Poete, tu – tautos širdis“). Tačiau F.Kiršos žodis nepasidavė nei šaukiančiai retorikai, nei sentimentaliam gležnumui. Jo sintaksėje išliko senovinio sunkumo, dar neišglostyto melodingo ir grakštaus tekėjimo, taip pat šoklios ekspresijos, nesiskaitančios su „gero tono“ literatūrinėmis konvencijomis („Galbūt kai kam nusmilks pakaušis nuo žaidimo / Plėšriųjų mano žodžių, ieškančių sau
rimo“).
Nemanau, kad monumentalus „Pelenų“ statinys, reikalaujantis lėto įsižiūrėjimo į kiekvieną aforistinės minties karnizą, užstotų F.Kiršos lyrinių eilėraščių grožį. Tačiau tai testamentinis kūrinys kartos, kuri regėjo mūsų pirmosios nepriklausomybės gimimą ir žūtį, kuri tikėjo, kad „kraujas partizanų naujas šaknis gaivins“, kuri pati apie save kalbėjo: „Aš svaigdamas einu ne kirsti, bet auginti“.