literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Du besiginčijantys balsai: romantizmas – antiromantizmas

1991 m. Nr. 8

Romantizmo idėjos – kiekviena tauta yra individuali, kiekviena tauta yra lygi kitoms savo sugebėjimais, kiekviena tauta turi teisę į savarankišką egzistenciją – krito į atbundančių Europos tautų sąmonę kaip revoliucinės idėjos. Pavergtiems kraštams jos grąžino savarankiškos valstybės prisiminimus, tautinės savigarbos jausmą, meilę paniekintai kalbai ir pasipriešinimo įniršį. Jos iškėlė beveik jau numarintose tautose gaivalingą dvasinio atgimimo energiją, kuri išsiliejo pirmiausia literatūros kūriniais.

Meno tautiškumo programa, išgarsinta romantikų, pasidarė privaloma visoms Europos literatūroms ir virto jų vidinės raidos dalimi. Užskurdusią, beteisę, vos rusenančią XIX a. pradžios lietuvių raitiją ši programa palietė kaip galingas tapsmo akstinas. Į literatūros dienotvarkę ilgam buvo įrašyti uždaviniai – ginti  tautos kalbą, kelti iš kapo jos istoriją, žadinti sutryptą savigarbą. Tautinė kultūra tam ir kuriama, kad tauta būtų apsaugota nuo sunaikinimo.

Du kartus prarasta tautinė valstybė, mirtinas pavojus išnykti, kaip išnyko prūsai, prisikėlimo viltys ir išsivadavimo kova nuolat grąžina lietuvių literatūrą į romantizmo išeities pozicijas bei kategorijas. Dviejų paskutiniųjų šimtmečių Lietuvos istorijoje nebuvo laikotarpio, kad literatūra neprivalėtų skirti visų jėgų tautos suverenumo ir tautinių vertybių gynybai archainiam uždaviniui, šiuolaikinio Vakarų rašytojo akimis. Romantinis mentalitetas, iš– sižadėjęs vakarietiškų beribiškumo bei individualizmo gelmių ir susitelkęs į tautos apoteozę, kaip reikalavo žiaurūs istorijos kataklizmai, stipriai įaugo į lietuvių literatūrinę vidinę sandarą.

Lietuvybė, vos alsuojanti grobuoniškos imperijos pakraštyje, tapo aistringos poetizacijos objektu. Gražu visa, kas lietuviška,– kalba, dainos, papročiai, gimtasis namas šiaudiniu stogu, pakelės rūpintojėlis. Mano tėvynė – mano absoliutas. Ši nuostata įtvirtino teigimą, pasigėrėjimą, nuostabos dvasią, kuri reikalavo jaukių spalvų, švelnių tonacijų, harmoningų derinių. Pakilus gražumo punktyras, emocinis patosas, meninės kalbos muzikalumas tapo estetine norma daugeliui lietuvių literatūros, dailės, muzikos, fotografijos kūrinių. Tai romantizmo bruožas, Vakarų kritikos supratimu.

Literatūros misija – nustatyti dvasinį lietuvių tipą, išskirti jį kaip ypatingą fenomeną, turintį savo esmę ir savo skiriamąsias ribas. Tik „nacionaliniai prototipai“ gali išreikšti, įrodyti, užbaigti ir įamžinti tautos buvimą. Lietuvių literatūroje restauruojamos pirmykštės gamtos suvokimo formos, kuriose glūdi autentiškas tautos charakteris. Mitologinė žmogaus ir medžio giminystė (V. Krėvės apysaka „Skerdžius“, S Neries poema „Eglė žalčių karalienė“) atsiremia į pagonišką lietuvių tikėjimą, kuriame jau S. Daukantas įžvelgė gražiausią tautos dvasios ir kultūros apraišką. Lietuvio tipažas, jo elgsenos ir kalbos būdas, jo etinė savistaba kuriama iš tautosakos įvaizdžių ir intonacijų (V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, K. Borutos romanas „Baltaragio malūnas“). Lietuviškumo esmė nukeliama į slėpiningą pajautų, idealinių troškimų, poetinių vizijų sritį(Vaižganto „Pragiedruliai“), nes lietuviams, „daugiau romantikams, neg praktikams“, būdingas žvelgimas į pasaulį dvasios akimis, daiktų ir įvykių suvokimas „gyvu jausmu“ (susitelkimas į save ir stovėjimas ant gimtojo kaimo moralinių pamatų – „būdo švelnumo, širdies gerumo“, anot „Pragiedrulių“ autoriaus. Tautos charakterio įstabumo mitas – romantizmo kūdikis – lietuvių literatūroje buvo kuriamas iš poetizuotų kaimo buities ir kaimo kultūros klodų.

Romantizmas iškėlė istorinę atmintį kaip svarbiausią tautos išlikimo ir prisikėlimo pagrindą. Istorija – vienintelis dalykas, kurio negalima atimti iš pavergtos tautos. Keli savarankiškos Lietuvos valstybės šimtmečiai tapo vidinės atspirties tašku kylančiai tautai. Siūbavimas tarp praeities didybės ir skurdžios dabarties ilgam įėjo į lietuvių literatūros epicentrą (Maironio eilėraštis „Trakų pilis“). Kokia galinga buvo Lietuva ir kas iš jos beliko: Vytautas Didysis girdė savo žirgus Juodojoje jūroje, o mes velkame priespaudos jungą. Vienoj pusėj– didžiųjų kunigaikščių herojiniai portretai, o kitoj pusėj – rančia prie žuvusios valstybės griuvėsių. Tame pačiame kūrinyje skamba himnas idealinėms tautos vertybėms, likusioms praeityje, ir melancholiški praradimo, nelemties, rezignacijos atodūsiai. B. Sruogos dramose („Milžino paunksmė“ ir „Kazimieras Sapiega“) bei J. Aisčio lyrikoje prabyla tragiška nuovoka: pralaimėjimas buvo ir bus esminė mūsų tautos patirtis; mes niekada neturėjome stabilios istorinės būties, o nuolat svyravome ties žlugimo riba, kuri yra pagrindinė mūsų istorijos linija. Gailus trapumas, susitvenkęs liaudies dainose, perkeliamas į asmenybės savijautą kaip esmine tautinio pasaulėvaizdžio lytis. Graudesys ir patetika nudažo kontrastingomis spalvomis istorinę savimonę, romantinio pasaulėvaizdžio dominantę, ligi šiol reguliuojančią ne vieno lietuvių rašytojo mąstymo kryptį.

Romantizmais Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pasišovė tapti svarbiausiu ar net vieninteliu tautos savimonės reiškėju. Romantiniai lietuvių literatūros leitmotyvai, charakteriai ir išraiškos būdai, nesuglausti į apibrėžtą istorijos tarpsnį ir vientisą bloką, o išsidriekę per kelis dešimtmečius, turėjo sudaryti pagrindinę tautinio meno liniją. Išsisėmęs kaip kolektyvinė sąmone ir kolektyvinis judėjimas (ryškus tik „Aušroje“), romantizmas paliko literatūros arsenale savo idėjų, tonacijų ir kompozicijos modelius, kurie ir toliau buvo naudojami realizmo ar modernizmo kontekstuose. Atskiri elementai – sustingusios romantinio pasaulėvaizdžio ląstelės – migravo iš vienos epochos į kitą, nesu– laikomi politikos ar ideologijos barjerų.

Į prozą įėjo romantiniai tipažai, legendų fabulos, viduramžių koloritas ir tautosakinė poetika. Sutaurinta idealių vertybių ir sąvokų kalba, laki metaforika, melodingi dialogai ir dainiškas lengvumas įsiliejo į poetinę dramą, kuri atsirado ir tebesilaiko ant romantinės tradicijos pamatų. Lyrikoje įsigalėjo emocinė Išpažintis, gležnų virpesių punktyras, atodūsio „gaili melodija“, strofa kaip išbaigto muzikinio ritmo judesys, kuris turi užkliudyti skaitytojo pasąmonę. „Stiprinusios dabartinės mūsų lyrikos pajėgos yra susitelkusios apie netikrovinį polių, jos subordinuoja kiekvieną naujai pasirodžiusią šioje srityje jėgą, todėl nėra lengva Lietuvos Parnasą sukti kita kryptimi.“[1],rašė 1939 m. S. Anglickis.

 

Romantizmo tradicija, ilgai išlaikiusi savo traukos jėgą, buvo rimčiausia užtvara skleistis naujoms literatūros programoms (ypač avangardizmui). Todėl anksti imta priešintis šios tradicijos diktatūrai. „Šalin romantikos. / Dabar etapas / kitokio darbo“[2], – skelbė T. Tilvytis kolektyvinius „Keturių vėjų“ šūkius. „(…) Sudie seneliui romantizmui, sudie tam literatūriniam bankrotui“[3], – rašė K. Korsakas, neigdamas iš esmės tautinio meno programą.

Romantinis pasaulėvaizdis, stipriai paveikęs lietuvių politinę ir kultūrinę savimonę, taipogi susilaukė kategoriškų neigimų. Mes išmokome poetizuoti, bet nebemokame analizuoti. Mes įpratome į patetišką šūksnį ir emocingą išsiliejimą, o neturime konstruktyvaus ir lakoniško mąstymo galios. Mes leidžiame į padangę iliuzijų fantomus, bet nesugebame pragmatiškai pažvelgti į savo padėtį ir savo galimybes. Mes apibrėžiame aplink save stebuklingą laisvės ir nepriklausomybės šūkių apskritimą ir beveik tikime, kad jis mus išgelbės, o kai užgriūva katastrofa, liekame be jokių veikimo planų. Mes šokame desperatiškai priešintis beviltiškose situacijose guldydami savo galvas, o nemokame tyliai, atkakliai ir ilgai siekti savo tikslo. Suteikę savo istorijai absoliutinę vertę, mes nedrįstame pripažinti istorijos eigos absurdų ir demitologizuoti esamų mitų. Mes parimome ties rūtų darželiu ir negirdime miesto dundesio. Jau kiek dešimtmečių mes vedame tautą, o kur nuvedėme? Maždaug lokiais argumentais buvo ginčijamasi su romantiniu mentalitetu lietuvių kritikoje kone ištisą šimtmetį (nuo „Aušros“ ir „Varpo“ iki „Literatūros lankų“).

Lietuvoje ligi šiol tebesigrumia romantizmo ir antiromantizmo bangos. Iš tokių viena kitai oponuojančių priešingybių judėjimo, sąlyčio taškų ir susikirtimų klostosi lietuvių literatūros vyksmo vidinė dramaturgija.

 

1940 m. vasarą visai lietuvių literatūrai buvo nubrėžtas antiromantinis kursas, kurio taip ilgėjosi „Trečiasis frontas“. Tautiškumo kriterijus, išpuoselėtas romantinės tradicijos, buvo išstumtas iš viešumos kaip „socializmo statybai“ svetimas kriterijus. Istorinė atmintis, išsaugojusi galingos nacionalinės valstybės regėjimus, pasidarė nebereikalinga. Dingo iš literatūros Lietuvių didžiųjų kunigaikščių figūros, net jų vardai. Herojų sąraše neliko knygnešių, tremtinių į Sibirą, kovotojų prieš carinę Rusiją, apgaubtų tautos kankinių ir didvyrių aureolėmis. Fabulinio veiksmo areale išnyko nacionaliniai konfliktai, telkiantys tautą į vientisą jėgą. Tautos likimo temą, iškeltą romantikų į kūrinio viršūnę, išstūmė prispaustos, kovojančios ir laiminčios proletariato klasės tema. Liūdinčios sielos trapumą ir svajingą polėkį pakeitė politinis pragmatizmas: kam tai naudinga?

Romantiniai tautinės savimonės leitmotyvai, užgesinti viešose publikacijose, nusileido į pogrindį. Literatūra negalėjo jų išsižadėti tokiu metu, kai nebeliko valstybės institucijų, ginančių tautos teisę išlikti savo žemėje. Romantiniai tautos praeities mitai įeina į savigynos sieną, kurią statėsi rezistencija iš lietuvių kultūros paveldo. Kęstučio, Vytauto, Žalgirio vardus pasirenka partizanų būriai, kovoję prieš Lietuvos okupaciją (stalininę bei hitlerinę) Maironio kūrinius spausdina pogrindžio laikraštėliai kaip pasipriešinimo šūkius. Sibiro lageriuose kuriami eilėraščiai apie Lietuvos „šventą žemę“, mutuojant patetiškas Maironio ar graudžias J. Aisčio intonacijas.

V Mykolaičio–Putino eilėraštyje „Liaudies daina“, parašytame pirmųjų masinių deportacijų dienomis 1941 m., atgyja Maironio įvaizdžiai – bočių sodybos, „senolių kapai“, „Vilniaus kalneliai“. Tautos vergovė vėl tampa dominuojančia kurmio situacija, kaip ir A. Baranausko ar Maironio eilėraščiuose („Dejuoja lietuviai maskolių naguos“[4]). Vėl skamba valingi kreipiniai – nepasiduokite ir iškilminga odės tonacija: „Budėkit, Žemaičiai,/ Budėkit, Aukštaičiai,/ Budėki, Dzūkija, Budėk, Sūduva!“ Poetas vėl mato tik kenčiančią Lietuvą ir jam nebėra pasaulyje svarbesnių dalykų už tremiamos tautos likimą. Tautinis klausimas vėl tampa esminiu literatūros klausimu, kaip ir romantizmo laikais,– kam jis nerūpi, tas pasiduoda primestiems socialistinio realizmo stereotipams; kam jis yra gyvybinis, tas lieka tautinių tradicijų vagoje.

Poeto ir kenčiančios tautos tapatybė, įrašyta A. Mickevičiaus į romantizmo kodeksą, tapo lemtingu moraliniu kūrybos principu. „Kai tu verkei, ir aš verkiau parpuolęs,/ kai tu meldeis, ir aš kartu meldžiaus“[5], – rašė B. Brazdžionis. Poeto ir tautos dialogas – iškilmingi kreipiniai ir patetiški atsakymai – pasidarė eilėraščio vyksmu, kaip ir nacionalinio išsivadavimo odėse.

 

Iškėliau, šaukdamas, rankas j dangų juodą:
– Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,
Atsakė man: –
Aš čia – gyva.[6]

 

Pareiga guosti ir stiprinti parblokštą tautą, kaltinti ir teisti jos priešus, skelbti vergovės galą atgaivino aukštąjį stilių („Tu vėl kaip pranašas jauties“). Vėl naudojami maironiški simboliai, vaizdai, abstraktai („skaudūs pančiai“, „kovon nemarion“, „mūs krūtinės užmigę“). Vėl žadinamas iš kapų vaidila, kad atvertų „protėvių gyvybės gelmę šviesią“. Šventi istorijos prisiminimai, pakilę iš „piliakalnių ir sentėvių kapų“, guldomi į pasipriešinimo ir herojiškumo mostus „Girdėjau giriose aš Gedimino ragą,/ girdėjau aidą jo aukštajam panery,/ mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega…“[7] Oratorinė poetika, kuriai B. Brazdžionis suteikė galingos ritminės energijos ir dramatiško ekspresyvumo, tebesirėmė romantine tautos vertybių apologija.

Antrasis pasaulinis karas, užgriuvęs Lietuvą kaip Tarybų Sąjungos respubliką, grąžino romantinę tautiškumo platformą ir į tą lietuvių literatūros dalį, kuri ją išdidžiai atmetė, giedodama himnus pasauliniam socializmo triumfui („Apsistosim, kai raudonu žiedu/ Visa žemė skaisčiai sužydės“[8]). S. Nėris, nublokšta karo audros į Rusijos gilumą, staiga atsigręžė į Maironį kaip aukščiausią savo gyvenimo teisėją, kuriam atgailodama aiškinosi: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?“ Kaip regėjimą ar maldą kartojo nostalgiškus „Aušros“ romantiko A. Višteliausko žodžius: „Ar tu mane šauki, Nemunėli?–/ Aš girdžiu tavo balsą iš tolo“[9]. Lietuvos istorijos vardai ir įvykiai, jau pašventinti S. Daukanto ir J. Basanavičiaus, iškyla S. Nėries eilėraščiuose kaip lemtingi dvasinės atsparos taškai. Saulės mūšis, Pilėnai, Durbė ir Prūsija, „kur palaidota narsi tauta“. Neįžengiami šventi miškai, Romovė ir Perkūno ąžuolas, šnabždantis vaidiloms apie būsimus įvykius. Šiurpi nelaisvės vizija, atkelta į dabartį: bus ištremti vaikai, ištuštės sodybos, ir gimtoji kalba klajos „lyg ta tremtinė be namų“. Poetė kalbasi su Lietuva kaip su personalizuota būtybe, pakilusia iš liaudies dainų ir pasakų, įstabiai gražia ir vienintele. „Tada graži graži buvai/ Akim tyliųjų ežerų…/ Lyg eidama linelių rauti“[10]. Svetimame „dideliame name“ mes esame ir būsime tik našlaičiai. Išėjimas iš Lietuvos – tai išėjimas į nebūtį. o grįžimas į Lietuvą – tai grįžimas gyventi („Aš keliais į tave pareisiu / Per lietų, gruodį, šaltį[11]). Tokią priešpriešą, tragiškai išgyventą. S. Nėris išreiškė graudaus paprastumo žodžiais ir trapiomis lūžtančios bangos intonacijomis, tęsdama emocingo, dainiškojo lyrizmo tradiciją, kuri pasiekė meninio tobulumo prieškarinėje J. Aisčio ir jos pačios kūryboje.

 


Antrojo pasaulinio karo metais tautiškumo ideologija tapo moralinės atramos bei herojiško veiksmo pagrindu antagonistinėms pasauležiūroms tiek skelbiančiai „Žus visam pasaulyje komuna“ (B. Brazdžionis), tiek pasiryžusiai globalinei revoliucijai – „į saulę vėliavą raudoną/ Einu iškelt aukštai aukštai“ (S. Nėris).

Literatūra instinktyviai traukėsi tolyn nuo kruvinos karo metų realybės, kurioje nebegaliojo jokie humanizmo kriterijai, būtini meninei kūrybai. Žmogus troško išsinerti iš kasdienybės košmaro, nugrimzti praeitin, kur slypi tautos šaknys, pakilti į kokią nors abstrakciją, užsimiršti svajonėje ar meno gražume. „Skamba giesmė, ir lengvą aidą/ Dangop nusineša skliautai – /Ir kasdienybės pilko veido/ Jau niekur, niekur nematai“[12], – rašė K. Bradūnas. „Aš ieškau romantikos, kančių, mane daugiau vilioja sapnai, negu tas skystas nusidėjėlių gyvenimas, kur sutiksi niekadėjus ir miesčionis“[13], – skelbė K. Jankausko novelėje „Diplomas“ inteligentas–klajūnas, „žmogus be nieko“, jaučiąs „savyje viso pasaulio ir savo širdies netvarką“. Klaikią istorijos valandą lietuvių meninis žodis privalo pakilti virš „šiokiadieniškos menkystės“ ir įsitvirtinti „aukštesnių dalykų“ viršukalnėse. Taip kalbėjo B. Sruoga, Vilniaus universiteto teatro seminaro vadovas. Jis ragino kurti meną, kuris grąžintų žmogui „dvasios substanciją“. „Mūsų menas turi pažadinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei. Po karo žmogus turi pabusti žmogumi“[14], – rašė Štuthofo kalinys, nujausdamas „naujos kūrybinės epochos artėjimą“, kuri remsis nuo saldaus jausmingumo ir dekoratyvinių puošmenų apvalyta romantika (tą patį 1944 m. sakė prancūzų poetas D. Savage[15]).

Paskutinį kartą atsigręžęs į Lietuvą nuo Tilžės tilto, lietuvių rašytojas suima savin jos vaizdą kaip šventenybę. Stebuklingu grožiu spindės gimtasis kraštas benamiui pabėgėliui, nublokštam į ištuštėjusias Vokietijos kareivines, Belgijos šachtas ar Kanados aukso kasyklas. Jis nuolat regės panemunių sodybas, piliakalnių pušeles, Vytauto bažnyčią prie Nemuno ir Neries. Tie regėjimai – visas jo turtas, gyvenimo prasmė ir kūrybos šaltinis.

Romantinė tradicija, sulydžiusi žemės ir tautos sąvokas, davė egzodo poetams optimistinę viltį: tauta nežus, kol žydės laukai ir tekės Nemunas. Nei karai, nei totalitariniai režimai negali sunaikinti žemės – tautos egzistencijos pagrindo. K. Bradūno eilėraščiuose žemė yra kertinis žodis, apgaubtas romantinės idealizacijos aureole kaip fundamentinė vertybė. Palikta žemė smilksta iš toli kaip aukuras, o poetas yra kunigas, kuris kursto šį aukurą Toks šventas yra žemės ir poezijos ryšys („Viską gavau iš tavęs,/ žeme žemuže“[16]). Gimtoji žemė virsta genties mitu. Tik pasitraukus ledynams, prasidėjo „mano kiltis“ ant šitų morenų. Vanduo, tekantis į Vakarus, prausė mano pirmagimį. Giria dengė mane nuo „mėnulio delčios“. Nuo vaiduoklių saugojo „ugnele šventa“. Žaltys budėjo ties „protėvių slenksčiu“. Tarp „šventų ąžuolų“ pro aukurą skambėjo stabmeldiška malda į žemę: „Žemynėle motinėlė rūpestinga,/ Sušukuok javų lygiuosius laukelius“[17], Artojo trobelė buvo pastatyta pačiame žemės viduryje, visų dangaus jėgų akivaizdoje, lygiateisė su jomis.
Sakralinis žemdirbystės mitas, įvilktas į liaudies sutartinių parafrazes, nepripažino jokių istorinio laiko ištarmių, kaip ir pats žemės jausmas, sutelktas poeto į viską apimančią egzistencijos formulę: „Žemė vedasi mane kaip įkaitą,/ Užrištom akim, velėna prie širdies!“
[18]

Tačiau kiti antologijos „Žemė“ (1952) dalyviai jau nebesiruošė grįžti į lyrinės nostalgijos ir grakštaus melodingumo vėžes, tęsti prieškario literatūros romantinių motyvų ir formų. J. Kėkštas pareiškė, kad jis nekalbės apie tėvynės „buvusį grožį“, o minės tik „būsimą grožį“. „Kažkodėl mes visi norime pasidaryti Maironiais ir Kudirkomis. Bet mes užmiršome, kad nei žmonės, nei laikai nesikartoja“[19], – rašė A. Nyka–Niliūnas. Pokarinėje Europoje susidarė griežta opozicija romantizmo konvencijoms: nepasitikėjimas gėrio, grožio ir taurumo postulatais, skeptiškas požiūris į tautines aspiracijas ir patriotizmą, pasibaisėjimas istorija, kuri neturi jokios krypties ir tikslo, išsi– žadėjimas prometėjiško programiškumo, stumiančio poeziją į patosą, neapykanta „gražiam kalbėjimui“, atsikartojančioms poetinėms klišėms, melodingam grakštumui. „Daug gera galima pasakyti apie romantizmą gyvenime, bet literatūroje jam nėra vietos“[20], – paskelbė T. Eliotas.

Pokario Europos antiromantinės nuostatos padėjo jaunajai rašytojų emigrantų kartai atsiskirti nuo prieškarinės literatūros romantinių tradicijų. Viena iš A. Škėmos romano „Balta drobulė“ linijų – polemika su romantine rašytojo – tautos gelbėtojo poza, su romantiniais praeities mitais ir įvaizdžiais. Poetas Vaidilionis, pasikabinęs virš lovos Maironio fotografiją, nuolat deklamuoja eilėraščius apie Lietuvą, kunigaikščius, pagonių dievus. „Tu išrėki didžius žodžius apie praeitį, šviesius žodžius apie ateitį, – piktai sako oficialiam išeivijos poetui besiblaškantis herojus. (…) Štai kur tipinga impotencija. Keturiuose eilėraščiuose – tris kartus įspaustas žodis Lietuva. Eilėraščių idėja: rasinis lietuvių kilnumas. Technika švari. Galėtum reklamuoti batų tepalą“[21]. Tokiu psichologiniu atsiribojimu nuo aukštų tautinio romantizmo idėjų ir frazių grindžiamos ir A. Gustaičio ironiškos elegijos, kuriose romantine atributika virsta pasityčiojimo objektu. „Iš rėmų plieskia Žalgiris ir Kražiai, / Smūtkelis verkia numušta ausim,/ Ir pančius deda paprastai ir gražiai/ Birutei, besišypsančiai visiems“[22].

A. Nykai–Niliūnui organiškai svetima herojinė poza, kurią prisiima romantinis „aš“. Apgaulingi jam atrodo visi šūkiai, reikalaujantys gyvybes aukos („Nes politika yra/ Ne mirti, bet išlikti ir gyventi“[23]). Didieji kunigaikščiai, visur valkiojami, jo akyse „susinešioja kaip daiktai“. Jis negali melstis ir Lietuvai – vieninteliam dievui, nes tremtyje „Tėvynė – / bejėgėmis svajonėmis užnuodyti trofėjai/ Tuštybės sienoj“[24]). Net ir Vilnių, savo studijų miestą, jis mato ne pro ilgesingos idealizacijos šydą, o „kraujo jūroje“, kuris liejosi žydų gete („Kruvinos staktos/ Vidudieniai ir aušros; mėnesiena“). Tai vis ginčas su romantiniu literatūros repertuaru. Tai nusigręžimas nuo B. Brazdžionio bei J. Aisčio ir žengimas link H. Radausko, išdrįsusio pasakyti: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos./ Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“[25].

Istorinė savimonė, išugdyta romantizmo, atidengė horizontalias laiko plokštumas. Bet poezijai rūpi vertikalios linijos – „geologinis procesas Akmens ir laiko dialogo/ žodžiuose“[26]. Poezija nėra idėjų ir jausmų komunikacija. Ji gimsta totalinėje vienatvėje („Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos“). Tai ieškojimas prasmės, kaskart atsimušantis į Nieką. Eilėraštis – judėjimas besivartančiomis erdvėmis ir laikais, sproginėjanti pampsta nežinios tuštumoje, o ne finalinė būsena su aforistinėmis išvadomis, įprasta romantinėje lyrikoje. Ilgi verlibro sakiniai plaukia lėtomis pasakojimo tonacijomis, paveldėtomis iš V. Mačernio „Vizijų“, nors iš tiesų nepasakoja jokios istorijos. Gamtos vaizdai išsineria iš smulkių detalių tinklo, pakyla į abstrahuojančių suvokimų plotmę, bet netampa nei idėjų simboliais, nei refleksijų atkarpomis. Didžiulė vaizdų ir sąvokų masė, sutelkta eilėraštyje, intensyviai stumiama į priekį deginančio judesio, kuriame yra egzistencinio nerimo, metafizinės Dievo paieškos ir viską sulydančios lyrinės ekspresijos. Eilėraštis – tai žmogaus susidūrimo su būties paslaptimi išraiška, nuolat kintanti ir pilna neišsprendžiamumo.

A. Nykos–Niliūno lyrikoje nėra nieko specifiškai lietuviška bei liaudiška, atliepiančio romantinės tradicijos nuostatas. Jo eilėraščių vyksmas plėtojasi senajame Europos kultūros areale – Troja, Odisėjas, Euridikė, Vergilijus, Markas Aurelijus – apaugdamas aliuzijomis ir citatomis, kaip ir E. Paundo ir T. Elioto lyrikoje. Daugybė mitologijos, viduramžių tapybos, moderniosios literatūros vardų, kuriems suteikiamas ryškus emocinis ir vaizdinis reljefas. Turtinga europiečio erudicija ir egzistencinės paslapties ieškanti modernisto fantazija nusėda į „pasąmonės peizažą“, kuris nepripažįsta jokios loginės tvarkos („palikite logiką už durų – žengiantys į poeziją“[27], – įspėja poetas). Tokiu būdu nukerpamas paskutinis siūlas, siejęs su romantiniu mentalitetu, besi– reiškiančiu logikos ir tautinės atributikos rėmuose.

Tremties poezija– „šermeninė giesmė“ tautos istoriniams ir religiniams mitams, kurie jau nieko nebegali išgelbėti. Išeivija dar glaudžiasi „prie seno istorijos herbo“, bet poetas A. Mackus pasako: „Surinkit dievukus, vaikai, – žaidimas baigtas!“[28]. Esame mirštanti rasė iš „egzotiško gimto žemyno“. „Mes kalbame nykstančiais žodžiais / merdinčios mūsų kalbos“[29]. Tokiais neiginiais pakertama tautinio romantizmo tradicija, gyva tautos amžinumo teigimu.

A. Mackaus lyrikoje mirties dominavimui atiduota ne tik tauta, bet ir visa žmogaus būtis. Nėra kitokio Dievo ir kitokios amžinybės – tik mirtis. Šitas absoliutus mirties viešpatavimas („Ir mirtis nebus nugalėta“) išmuša daiktus iš pastovių padėčių, sujaukia sąvokas ir atima įprastas gyvenimo prasmes, nuvelka nuo tikrovės idealizacijos antsluoksnį. Mirtis depoetizuoja esamą pasaulį, pasmerktą išnykimui. Nėra jokių argumentų prieš šį „Dievo smurtą“. Tik nesusitaikymo klyksmas ir nevilties maištas tuštumoje. A. Mackaus lyrikoje susijungia aštrus depoetizacijos mostas ir vidinio nerimo plėšiantis judesys. „Ir aš nenoriu matyt/ sutraiškytų, irstančių kojų,/ ir aš nenoriu matyt/ nulaužto kūno liemens./ Ir aš nenoriu matyt/ kolažan sudėstyto kūno,/ ir aš nenoriu matyt/ išjungto kraujo srovės“[30]. Tai „neornamentuotos kalbos ir sunkios, monotoniškos frazės be subtilaus niuansų virpesio, antiteziškos savo prasmėmis ir intonacijomis, kartojamos vis su aukštesne įtampa ir įgaunančios tamsaus melodingumo, kaip negrų bliuzuose. „Staigios, staigios / Aš noriu tik staigios
šaltos kaip ledas/ mėnesienos kilpos/ ant skausmo nesuvokusios/ sutraiškytos galvos“
[31]. Paradoksalūs šuoliai, gilios pauzės, netikėti junginiai („Sapnuoju homoseksuališkus angelus“) ir aštriabriaunis skanduojantis ritmas paklūsta
siurrealtHiiškai apverstam loginiam brėžiniui, o ne lyrinei potekstei. Kontapunktiškas kelių balsų derinys, persmelkiąs neurozinės įtampos, formuoja dramatinį pasakojimo intensyvumą, būdingiausią šiuolaikinės lyrikos bruožą.

Eilėraščio vyksmas blaškosi po Europos, Afrikos, Amerikos kontinentus. Jame dalyvauja negrų sakytojas John, ispanų poetas F. Garsija Lorka, Vilniaus geto žydukas Jurekas; jis atviras skirtingų kultūrų baisams (katalikų maldos, negrų giesmės, Talmudo terminai). „Išklydusios generacijos stūgaujantis balsas išsižada tautinės kultūros uždarumo ir pranašumo – dar vieno romantinės tradicijos priesako, nusakyto tokiomis B. Brazdžionio eilutėmis: „Dešimt Marc’ų, Altripp’ų, Chrico’ų ir Klee sveria vienas Čiurlionis“[32].

Literatūra, žvelgdama į metafizinį Nieką, jai nebeturi išganymą skelbiančios ideologijos. Ji daugiau abejoja, negu teigia („Kai nelieka jokio tikrumo, kai abejoju ir visai paprasčiausiais dalykais, net kasdieniniais reiškiniais, tik tuomet ryžtuosi kūrybiniam procesui“[33], – sako A. Mackus). Ji greičiau griauna esamus mitus, negu juos palaiko ar kuria naujus. Tai antiromantinis kursas, būdingas postmodernistinei literatūrai.

 


Tautinio romantizmo šventykla, priglaudusi Lietuvoje išsigandusias sielas Antrojo pasaulinio karo metu, tuoj pat buvo išdraskyta, atkūrus krašte „proletariato diktatūrą“. Tautiškumo ideologija jau 1944 m. rudenį komunistų partijos pasmerkiama kaip „buržuazinio nacionalizmo“ ideologija, maitinanti savo idėjomis ginkluotą pasipriešinimą tarybų valdžiai. Savarankiškos tautines valstybės idėja (net jos prisiminimai) išbraukiama iš tarybinės literatūros temų indekso. Tautinės savimonės apraiškos klasikų raštuose iškandžiojamos gausių kupiūrų. Tautos atgimimo romantikų kūriniai (Maironio, A. Baranausko, Vaižganto), išleisti pokario metais, sukelia rūstų valdančios partijos nepasitenkinimą
[34]. Tautos kančių dainiai ir jos laisvės pranašai (B. Brazdžionis ir J. Aistis) įtraukiami į juodąjį „liaudies priešų“ sąrašą[35], kuris arba nutylimas (net enciklopedijose), arba plūste plūstamas.

Socialistinio realizmo doktrina, apmesta M. Gorkio, pripažino romantiką sudėtine tarybinės literatūros dalimi. Tai turėjo būti revoliucinės prievartos aktą liaupsinanti ir šviesią komunistinės ateities perspektyvą brėžianti romantika. Ji privalėjo užtiesti ant alkanos ir beteisės žmonių buities oranžinį gražumo, laimės ir pasitenkinimo šydą.

Tik prasidėjus po Stalino mirties „atodrėkiui“, tarybinėje literatūroje išbudo aukštų horizontų, dvasinės laisvės ir moralinio principingumo ilgesys, artimas romantinei pasaulėjautai. Atsirado maksimalistinis kategoriškumas (arba–arba), neįprastas konformistinei pokario žmogaus psichikai. „…Tvinsta kovo putotas vanduo. –/ Taip. Besaikei teko man gimti./ Atmatuoto – nemoku duot./ Atmatuoto nemoku imti“ (J. Degutytė)[36]. Pradėta ieškoti žmogaus ryšio su kosmosu ir pasaulio vientisumo formulės, ardančios užuitą priplautą empirinę mąstyseną. „Mano dvi kojos remias į žemės rutulį,/ mano dvi rankos paremia saulės kamuolį,/ o tarp žemės rutulio/ ir tarp saulės kamuolio – / stoviu aš“… (E. Mieželaitis)[37]. Pasigesta „laiptų į dangų“, kurie vestų į jokių dėmių ir kompromisų nepaliestą idealybę. Bet vienur žemės rutulys ir net saulė („Ir pakeliu/ Saulės ratą/ Aš ant rankų“) buvo atiduota į hiperbolizuoto revoliucijos aktyvisto rankas (E. Mieželaičio ciklas „Žmogus“), kitur romantika suplakta su pokario komjaunuolio naiviu tikėjimu (M. Sluckio romanas „Laiptai į dangų“). Romantinės pasaulėjautos vienetai tebesirėmė daugmaž politinio mąstymo kategorijomis ir pasaulį pertvarkančio tarybinio žmogaus apoteozė. Romantinė abstrahuojančių hiperbolių, poetinių metaforų ir emocinių kontrastų stilistika, gavusi tokį siaurą regėjimo akiratį, negalėjo esmingai atnaujinti socialistinio realizmo nuvargintos literatūros pagrindų, nors „adekvatiško atspindėjimo“ monopolis ir buvo pakirstas.

Distancija tarp kosmoso vidury pastatytos žmogaus figūros ir jo kasdieninio bereikšmiškumo buvo tokia didelė, kad savaime gimė nepasitikėjimas patetišku „žmogaus kultu“, kuriuo stengtasi pakeisti nuverstąjį „asmenybės kultą“. Radosi skeptiška abejonė visu tuo, kas aukšta, didinga, optimistiška. Mezgėsi troškimas pasižiūrėti į vis dar nematomą antrąją medalio pusę. Antiromantinis nusiteikimas apėmė ir bundantį nusivylimą „tobuliausia pasaulyje’ socialistine santvarka, ir nusigręžimą nuo oficialios ideologijos optimistinių pozų, ir ironišką žmogaus santykį su pasauliu bei pačiu savimi. Antiromantizmas vedė rašytoją tolyn nuo išmintų tarybinės literatūros provėžų.

B. Sruoga, skelbęs karo metais romantinio atsinaujinimo programą, grįžęs iš Štuthofo lagerio, pirmasis parašė ryškų antiromantinį veikalą „Dievų miškas“ (1945). Tarybinė literatūra, besidangstanti humanizmo šūkiais, aišku, negalėjo priimti kūrinio, kuriame nepalikta jokių vilčių, kad žmogus nevirs žvėrimi totalitarinėje sistemoje. Lagerinė tikrovė, šitos sistemos padarinys, čia paneigia visas žmogiškas vertybes. Ironiško pasakojimo įtampa grindžiama priešpriešomis, kurių viena glūdi potekstėje visiškai bejėgė ir pasyvi (tiesa, padorumas, meilė), o kita („žmogus čia žvėrimi daraisi“) agresyviai puola ir viešpatauja visame veiksmo plote. Iš tų priešpriešų klostosi tragiškas žmogiškos būties nuvertinimo aktas: poetas velka krūvon išmirusius per naktį katorgininkus („Kaipgi čia dabar. Poetas,– lyrikas – ir lavonus tempia!“[38]); sargybos vilkiniai šunys šeriami specialiai jiems kepamais pyragaičiais, o išbadėjęs kalinys išplėšia mirusiam draugui kepenis ir ryja žalias; lagerin atvaromos sveikos ir gražios moterys, o po mėnesio jos jau klipatų klipatėlės, „tokios sulysusios, kad atrodė, jog jos visos eidamos barška kaip kaulai, sumesti į maišą ir tempiami per stambių akmenų grindinį“[39]. Lagerio kalinys – knygos pasakotojas – jaučia, kad įvyksta nepataisoma normalios egzistencijos, religijos ir kultūros griūtis. Šituo griūties jutimu grindžiama žiaurios ironijos, tulžingo apnuoginimo, viską niekinančių keiksmažodžių ir nevilties kalambūrų stilistika (deginami lavonai ilgai smilkdavo ir tekdavo juos „su šakėmis vartalioti it kotletai, kad jie geriau keptų“).

Tarybinės lietuvių literatūros poetika, oratoriškai pakylėta ir lyriškai naivi, ilgai liko kurčia psichologinio šoko, reiškinių apvertimo, numušto tono efektams. Ji nuolat graibėsi vienokių ar kitokių iliuzijų, nedrįsdama pasilikti dykvietėje, atsistoti prieš neišsprendžiamumo sieną. Tik dūžtant demokratizacijos viltims, kurias sužadino TSKP XX suvažiavimas, ima niaukstytis ir trupėti nepertraukiamo pažangos vyksmo perspektyva, kuria tikėti, šlovinti ir romantizuoti buvo tarybinės literatūros pareiga.

V. Bložės eilėraščių knygoje „Žemės gėlės“ (1971) pirmąsyk pažvelgia į istoriją kaip absurdišką vyksmą, kurio neįmanoma iškoreguoti, nes jis neturi apčiuopiamų priežasčių, neturi pradžios ir pabaigos. Eilėraštyje „Toli nuo kunigaikščio“ prievarta ir žudymus atsiveria kaip amžina būties paradigma nežinia kam reikalinga. Žmogelis stovi prie savo tvarto, į kiemą įvažiuota barzdoti vyrai su muškietomis: veš jį pas didįjį kunigaikštį. Kiek pavažiavus vienas tų barzdotų vyrų sako: „Bėk… Tik palik kailinius. Kad nereikėtų lopyti“. Valstiečio mirtyje nėra jokios heroikos (kaip T. Tilvyčio „Usnynėie“), joklo pateisinimo ir jokios prasmės. Poeto mintis prieina ribą, kai nutrūksta sveiko proto ir žmogiškos egzistencijos logika. Ji išvysta milžiniškus beprasmybės klodus, bet jų neguli nei aprėpti, nei išreikšti racionaliu mąstymu alogizmas tampa pažinimo ir išraiškos instrumentu, kuris vienintelis tinka tai priešingybių kirbinei, kuria virto dabartinis pasaulis. Prievartos kilpoje besivartančiam žmogui iškrenta iš galvos du varžteliai. Baisioje tuštumoje žmogelis ieško Dievo, kuisdamasis stalčiuose ir kailinių kišenėse, išardydamas laikrodį. Vienišas ir viskuo nepatenkintas, jis susiranda akmeninį kirvį, iškerta savo veidą iš suanglėjusio laiko ir „nešasi po pažastim, kojom kažką sutraiškydamas“. Alogizmas užgesina blizgantį dažą ir švelnųjį lyrizmą.

A. Žukauskas eilėraščių knygoje „Poringės“ (1978) atima iš poeto prakilnaus išminčiaus, pranašo, vedlio, prometėjiško didvyrio regalijas. „Poetas viso labo/ Tik sulyta/ višta / Besikapstanti istorijos mėšlynuose…”[40] Tame mėšlyne jis atkasa mirusių valstybių vėliavas, sudilusių santvarkų griuvenas, pa– kelia į orą senų žygdarbių bei idealų dulkes. Čia jis neranda jokių amžinų tiesų, nes „pastoviausias būvio dėsnis – jo nepastovumas“. Čia jis šaiposi iš tautos amžinybės mito ir tautinių idėjų adoracijos („pakyla į padangę / Nacionaliniai spalvoti muilo burbulai“[41]). A. Žukauskas, viskuo abejojantis reliatyvistas, kategoriškai atsisakė ketureilių simetrijos, lenkiančios į tam tikrus baigmės ir išvadų taškus. Sunkiasvorės verlibro eilutės suima gausybę autentiškų pavardžių ir vietovardžių, daiktų pavadinimų, įvykių atpasakojimų kaip nesibaigianti tėkmė, nepasiduodanti jokiam iškilmingo pakylėjimo aktui ir griežtam kompozicijos sprendimui. Poetinė kalba sąmoningai deromantizuojama („Pilvotos, tešmeningos grožio karalienės – karvės – sekė mus/ Drėgnais romantiškų gražuolių žvilgsniais“[42]), o donelaitiškai sodri leksika bei pasakojamoji intonacija visiškai suartina ją su prozos kalba. A. Žukauskas panaikino skiriamąją juostą, kuria romantinė tradicija buvo atitvėrusi poezijos ir prozos kalbas kaip uždaras teritorijas.

Paskutiniojo dešimtmečio antiromantizmas, ryškėjantis G. Patacko, K. Platelio, D. Kajoko, V. Daškevičiaus, L. Jakimavičiaus eilėraščiuose, buvo nukreiptas prieš tarybinės sistemos „fasadinę kultūrą“, valdančios nomenklatūros ideologinius ir moralinius tabu, konformistų sočią ramybę ir padorias manieras. Taip atsirado įtūžio ir protesto literatūra, siekianti ne „estetinio grožio“, o bjaurasties efekto, gimininga hipių ir pankų Judėjimui, paplitusiam Pabaltijy septintajame dešimtmetyje, sukūrusiam dorovės normas neigiančios laisvos meilės ir savęs destrukcijos kultą[43].

R. Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ (1989) su maištinga desperacija ir ciniška ironija išrenginėjama esama sistema, jos išugdytas žmogus ir ją sauganti kultūra iki „vidaus bestiariškumo“, iki pasišlykštėjimo. Tardytojas enkavedistas yra tikrasis šios sistemos simbolis, ir jį laidojant iš karsto kyla juodi garai. Po Lenino aikšte tęsiasi požeminiai saugumo kazematai. Kavinėje ir gatvėje stebi tave nušiurę sekliai, tikrina skaitomas knygas, siunčia meilužes, kad iškvostų, ką galvoji. Senamiesčio gatvelė persekiojamam žmogui virsta labirintu, o jo paties mintys ir jausmai – haliucinacijomis ir košmarais, kurių jis niekam negali patikėti. Esame Visatos Subinėje, kur niekas mūsų nebemato nuo 1940 m. vasaros. Visi mūsų dievai yra mirę. Jokios vilties nėra ir nebus. Belieka keikti „lenkus, rusus ir vokiečius, gyvenimą, Dievą, saulę ir mėnulį, tėvą ir motiną, Paukščių Taką ir visui visas galaktikas“[44].

R. Gavelis su tūžmastimi nuvainikuoja žmogų. Jis pasidarė dvilypis ir trilypis. Po paklusnumo ir padorumo kaukėmis slepiasi „boschiški peizažai“ – baimė ir sadizmas, seksualiniai iškrypimai Ir pamišimas. Neverta mylėti visų žmonių ir viso pasaulio (tai romantiškų debilų užsiėmimas), o reikia tyrinėti žmogų „tarsi didelę kirmėlę, prismeigtą prie sienos sidabro adatom“. Autorius detronizuoja ir lietuvybės kultą, valdžios legalizuotą ir prižiūrimą. Romano herojai niekina „patriarchališkas vertybes, šulinius su svirtimis, geltonkases tyras lietuvaites, kaimo išminčius bei kitokią pseudotautinę mišrainę“[45]. Jie tyčiojasi iš lietuviško „ilgesingo liūdnumo“. Virš Vilniaus–“Dievo išvietės“ „kybo nuolankios, šleikščios baimės rūkas“, o jo vienišas pilies bokštas – bejėgiškumo fatalinis simbolis – kyšo kaip iškastruotos Lietuvos simbolis.

Vartydamas „šventus altorius“, R. Gavelis, kaip ir hipių klasikai (Dž. Keruakas), naudoja „porno kultūros“ elementus ir ekshibionistinę stilistiką, kuri skamba vėlgi kaip antausis „geros visuomenės“ konvencijoms ir lietuvių literatūros drovumui. Po kelis kartus aprašomi vyro ir moters lyties organai. Išprievartavimo natūralistinės detalės. Smulkmeniškas reportažas iš lavoninės. Siurrealistinio romano besikaitaliojantys planai (net trys fabulos variantai) ir haliucinacinis tikrovės suvokimo būdas sugeria daugelį natūralistinių aprašymų, kaip žmogaus ir sistemos suirimo apraiškas, bet dalis jų styro tik šoko efektui, kaip ir gana monotoniškai besikartojanti aforistinių ironiškų samprotavimų retorika. Pasiekta, matyt, kraštutinė lietuviško antiromantizmo riba.

 


XX a. mene atsirado nauja grožio samprata, grindžiama psichologinio šoko efektu. Ji niekina nusistovėjusių politinių ir socialinių idėjų blokus. Atmeta tikėjimą išganingąja meninio žodžio misija. Parašyto žodžio gelmėje tvinkčioja ne ekstazė, o nuožmi įtampa, kuri jau niekuo nepasitiki, sprogdindama iš vidaus kiekvieną primestą idėją bei iliuziją.

Tokia raidos perspektyva buvo peršama ir lietuvių literatūrai (ypač išeivijos kritikoje). Bet ar galėjo lietuvių literatūra, egzistuodama okupacinio režimo sąlygomis, totališkai demitologizuoti vertybes, kurios padeda tautai išlikti? Ar galėjo ji desakralizuoti tautinę savimonę ir nuimti moralinės tiesos aureolę nuo paminto tautiškumo? Ar galėjo visiškai atsisakyti „romantinių ritualinių gestų“ ir kritiškai „peržiūrėti ar sugriauti senuosius mūsų mitus bei stereotipus“[46]? Ar galėjo ji atsisakyti programinės užduoties, tokios pačios, kaip ir Maironio laikais, – sergėti tautos gyvybę?

Vis labiau išstumiant lietuvių kalbą iš valstybinio gyvenimo sferos, poetai (Just. Marcinkevičius, J. Degutytė, M. Martinaitis) puolėsi kurti himnus jos grožiui, žengdami S. Daukanto ir A. Višteliausko pėdomis. Išbraukus Lietuvos istoriją kaip atskirą discipliną iš mokyklų programų, dramaturgai, poetai, romanistai (J. Grušas, K. Bradūnas, A. Rūkas, J. Kralikauskas, Just, Marcinkevičius, J. Vaičiūnaitė) ėmėsi piešti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir kultūros veikėjų portretus, kad tauta nepamirštų ir neišsižadėtų savo praeities. Masiškai griaunant vienkiemius, idant Lietuva nebegalėtų „grįžti atgal“, prozininkai ir poetai (J. Aputis, A. Maldonis, A. Bernotas, J. Strielkūnas) apgaubė senąjį kaimą tokiu grožiu ir atsisveikinimo graudesiu, kad paprasti ir skaidrūs vaizdai skambėjo kaip elegiškas requiem prarastoms esmėms, o gal ir tautos buvimui.

Tautiniai judėjimai, prasidėję XX a. pabaigoje paskutinės kolonijinės imperijos pakraščiuose, nuvertė žemėn unifikuojančio socialistinio realizmo postulatus ir grąžina literatūrą į tautinių vertybių gynybą. Šituo pagrindu restauruojamos romantizmo tradicijos Ukrainoje, Moldavijoje, Gruzijoje.

Kova dėl realios nepriklausomybės, be abejo, ir Lietuvoje dar kartą aktualizuos romantizmo tradicijos nuostatas: istorinėje atmintyje įrašytas tautos likimo šifras; tėvynės gamta – prasmingos egzistencijos pamatas; poetinis žodis ateina iš tautos kolektyvinės pasąmonės; kūrėjo lūpomis byloja pati tauta, jos protėviai ir dievai.


[1] Anglickis S. Tarp dviejų mūsų naujosios Iiteratūros polių // Dienovidis, 1939. – Nr. 1. – P. 6.
[2]
Tilvytis T. Išpardavimas dūšios. K., 1928, p. 13.
[3]
Radžvilas J. [K. Korsakas]. Pamokslas broliams // Trečias frontas, 1930, Nr. 1, P. 28.
[4] Mykolaitis–Putinas V. Raštai.– V., 1989. T. 1. P. 337.
[5]
Brazdžionis B, Per pasaulį keliauja žmogus. V , 1943. P. 326.
[6]
Brazdžionis B. Poezijos pilnatis.– V., 1989. P 200.
[7]
Ten pat.P. 316.
[8]
Nėris S, Raštai. V., 1984.T. 2. P. 30.
[9]
Ten pat.p, 115.
[10]
Ten pat.p. 71.
[11]
Ten pat.p. 73.
[12]
Bradūnas K. Vilniaus varpai, Vilnius, 1944, P. 7.
[13]
Jankauskas K. Diplomas // Varpai. Šiauliai, 1944, P. 288.
[14]
Sruoga B.   Teatro romantika // Kultūros barai, 1968, Nr. 10, P. 6.
[15] Cit iš. Peyre H. Historical and Cultural Essays, Nebrask, 1968, p. 197.
[16] Bradūnas K. Krikšto vanduo Joninių naktį. – Čikaga, 1987, P. 37.
[17]
Bradūnas K. Apeigos. Miunchen, 1948, P 18.
[18]
Bradūnas K. Priesaika // Lietuvių poezija.   Chicago. 1971. P. 346.
[19]
Nyka–Niliūnas A. Palaužtų sparnų poezija // Egzodo literatūros atšvaitai, V. 1989, P. 29.
[20]
Cit iš Peyre H. Historical and Critical Essays, P. 145.
[21]
Škėma A. Baltoji drobulė. Londonas, 1958, P. 161–162.
[22] Gustaitis A. Pasiglostymo palaima. V., 1987, P. 73.
[23] Nyka–Niliūnas A. Būties erozija. V., 1989. P. 316.
[24]
Ten pat, P. 264.
[25]
Radauskas H. Lyrika, V., 1989, P. 77.
[26] Nyka–Niliūnas A. Būties erozija. V., 1989. P. 353.
[27]
Blekaitis J. Nyka–Niliūnas: Apie savo pasaulį poezijoje // Metmenys 1985, Nr. 40, P. 21.
[28] Mackus A. Augintinių žemė. Chicago, 1984, P. 187.
[29] Ten pat, P. 174.
[30] Ten pat, P. 181.
[31] Ten pat, P. 164.
[32] Brazdžioniu B. Poezijos pilnatis. – V., 1989. P. 387.
[33]
Mackus A. Laisvės siekimas ir žemės trupiniai // Metmenys. –1965.– Nr 9. – p. 10.
[34]
Sniečkus A. Apie Ideologinio darbo pagerinimą. – V.. 1948. – P. 25–26.
[35]
Lietuvos Tarybinių rašytojų sąjungos plenumas (1947, gruodžio 23–24) // Rašytojas pokario metais. – V., 1990. P. 136–140.
[36]
Degutytė J. Ugnies lašai. – V., 1959. – P. 59.
[37]
Mieželaitis E. Žmogus. – V., 1965. – P. 10.
[38]
Sruoga B. Raštai. V., 1957, T. 5, P. 191.
[39] Ten pat, P. 390.
[40] Žukauskas A. Poringės. – V., 1978. – P. 64.
[41]
Ten pat. – P. 202.
[42]
Ten pat, – P. 20.
[43]
Yoffe M. Hippies in the Baltic // Cross Currents. – 1988. Nr. 7. – P. 176.
[44] Gavelis R. Vilniaus pokeris. V., 1989. P. 30.
[45]
Ten pat. – P. 124.
[46]
Venclova T. Nepriklausomybė Ir atsakomybė // Gimtasis kraštas. – 1990. – Rugpj. 16–23.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Leonas Gudaitis. Apie vargą išlikti ir išeiti (Vytauto Kubiliaus antinomijos)

2009 m. Nr. 12 / Tą atmintiną pirmadienio rytmetį, pasilenkęs prie mano darbo stalo sekretoriate, iš „Tiesos“ inkorporuotas naujas laikraščio vadovas ėmė keistai kvosti…

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis