literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Literatūra katastrofos akivaizdoje

1993 m. Nr. 1

Viename literatų šatrijiečių suėjime 1942 m. žiemą V. Mykolaitis-Putinas pasakė: „Du paskutiniai šiurpiausi elgesio su žmogumi momentai – deportacijos į Sibirą ir žydų akcijos“[1].

Lietuva virto – pirmą kartą savo istorijoje – masinių kapaviečių teritorija. Per trumpą kelių mėnesių laikotarpį (1941 m. birželis– 1941 m. lapkritis) besikeičiančios okupacijos nušlavė beveik pusę milijono gyventojų.

Ar masiniai išvežimai ir masiniai sušaudymai nėra paskutinis išprotėjusios civilizacijos aktas? Nejaugi žmonija grįžta į urvinius laikus? O gal ji išėjo pati savęs sunaikinti žūtbūtiniame kare. Kas laiko kruviną istorijos siūlą savo rankoseDievas, žmogus ar visiškai niekas? Ar susvyruos galaktika, užgesus Žemėje gyvybei?

Mąstančio žmogaus sąmonė, sukrėsta Rainių ir Panerių žudynių siaubo, buvo išmušta iš įprastų atramos taškų. Tautos likimas, kuriame ieškota savo tapatybės ir paskirties („Tave papuošt žadėjom / Kaip savo tikrą seserį“ – A. Miškinis), atsidūrė pasaulio katastrofos sūkuryje, nugramzdintas į nežinios miglas. Šiuolaikinės civilizacijos struktūros – teisių kodeksai, tautų lyga, tarptautinis teismas – jau nebegynė nei atskiro žmogaus, nei valstybės nuo sunaikinimo. „Apokalipsės ratai pakibo / viršum pakalnės kraujo ir alkio“ (J. Kėkštas). Skleidėsi kraupus lūkestis – artėja finis universalis: gal tikrai neišgyvensime iki Velykų, kaip sakė kitados šv. Jeronimas. Mezgėsi eschatologinis mąstymas, atgijęs Europoje revoliucinių sumaiščių, krizių ir karų laikotarpiu kaip žmonijos paskirties ir pabaigos svarstymas. Per visą senąjį žemyną, apraizgytą koncentracijos stovyklų vielomis ir išraustą masinių laidojimų duobėmis, nusidriekė tragiškų nuojautų ir tamsių minčių laukas, jau nepripažįstantis nacionalinių sienų.

Istorija neturi racionalios eigos, įkūnijančios visuotini protą ar logikos seką, kaip skelbė Hėgelis. Istorija nejuda viena kryptimi į išganingą tikslą, kaip teigė K. Marxas. Beprasmiška kalbėti apie vientisą ir nuoseklų istorijos procesą, subyrantį į prieštaringas kryptis, interesų mišinį, įvykių chaosą[2]2. lstorijos kataklizmuose nematyti dieviškojo plano, nes Dievas nėra istorijos subjektas, kaip tvirtino Šventojo Rašto pranašai („Viešpats daro teismą tautoms“, Jer. 25). O žmogus, veikiantis istorijoje, taip pat nėra įvykių valdovas, o ne sustabdomų griūčių auka, paliktas vienut vienas be Jokios pagalbos iš dangaus.

Kai istorijos eigą jis vis dėlto bando jėga palenkti daug žadančiai programai (socializmo ar fašizmo), jam tenka išardyti „pasaulį seną iš pačių pamatų“ ir, žinoma, žūti po virstančiais normalaus gyvenimo skliautais.

Pasaulio amžinumas – viena iš pagrindinių žmogaus mąstymo kategorijų –  neteko galios liepsnojant Europos didmiesčiams. Totalitarinių režimų aukoms, varomoms į Treblinkos dujų kameras ar guldomoms sušaudyti į Katynės griovius, sunku buvo patikėti, kad žmogaus buvimas šioje žemėje nesibaigiantis, kad pasaulis – amžinas procesas, pagrįstas nenutrūkstama dievybės emanacija materijoje. Savo prievartinę baigtį žmogus suvokia kaip viso gražaus ir protingo pasaulio baigtį: viskas miršta kartu su manimi; į iškastą duobę krintu ne tik aš, krinta visa žemė, krinta „dejuodamas dangus“… Karų, masinių žudymų, beprošvaistinės priespaudos metu paskutinioji pasaulio riba brėžiasi čia pat: „Štai Viešpats padarys žemę tuščią ir pliką; užgaus jos paviršių ir išsklaidys jos gyventojus“ (Iz. 23– 24).

Paskutiniojo Teismo dienos jau ne kartą laukė karų ir marų suniokotoje žemėje nustėrę Europos krikščionys (Montano pranašystė IV a., J. van Fiore pranašystė XII a., E. Swedenborgo pranašystė XV111 a.). Bet tada tikėta, kad po esamo nuodėmingo pasaulio žūties nenutrūks Dievo kūryba ir bus sukurtas tobulas pasaulis, į kurį persikels visi mirusieji (Dievo kūryba trunka 6 kartus po 1000 metų. Justinas[3]). XX a. karai išblaškė kosminės tvarkos perspektyvą – po eilinės katastrofos pasaulis vis tiek turi atgimti ir žydėti, nes gyvybės ląstelė nesunaikinama. Atominių bombų sprogimai įtikino, kad žmogus jau turi pakankamai galios ir beprotybės pats užgesinti šitą gyvybės ląstelę. „Ar žemė bus dar gyva po 100 metų?“[4] – klausė A. Frommas.

Nuo pat XX a. pradžios Europoje bręsta skausminga nuostata: civilizacija – mirtinga. Kas turėjo pradžią, privalo turėti ir pabaigą. Kaip išnyksta tam tikros drugelių ir orchidėjų rūšys, taip išnyksta ir civilizacijos, nes „žmonija neturi jokio tikslo, jokios idėjos, jokio plano, kaip ir tos drugelių ir orchidėjų rūšys.“[5] Civilizacija subręsta, pernoksta ir tada turi subyrėti: taip žuvo Egipto, Babilono Antikos civilizacijos, taip dabar mūsų akyse merdi Vakarų civilizacija[6]. Civilizacijos ateina ir nueina, paklusdamos tam tikrų ciklų kilimo ir kritimo ritmams, kurie nepavaldūs jokiai racionaliai istorijos paradigmai, pasak A. Toynbee’o. Visatos fundamentas yra ne harmonija, o priešingybės, todėl kiekviena civilizacija iš esmės yra nepatvari. Nesibaigiantys karai dėl naujos „gyvybinės erdvės“ nesuderinami su civilizacijos pamatais, nes „karas iškelia į paviršių laukinišką žmogaus dvasios substratą“[7]. Pasaulio susiskaldymas į atskiras nacionalines valstybes (šventa XIX a. idėja) atima universalumo pagrindus iš šiuolaikinės civilizacijos ir stumia tautas į nesibaigiančias skerdynes. Žmonija visu smarkumu bėga į pražūtį, pasak R. Tagorės, nes galvoja tik apie politinius pokyčius, o ne apie dvasios permainas.

Racionalistinė praėjusios istorijos diena jau baigiasi, – rašė rusų filosofas N. Berdiajevas. – Josios žvaigždės jau leidžiasi: mes artinamės į naktį. Visi ženklai, visi įrodymai liudija, jog mes išėjome iš dienos eros, kad įeitume į nakties erą“[8]. Nusiaubtos Europos filosofijoje, literatūroje, dailėje atgyja eschatologinė sąmonė, laukianti lemtingo sprogimo ir galutinio susideginimo (charakteringi A. Böcklino, P. Picasso, S. Dali paveikslai). Du baisūs pasauliniai karai realizuoja Apokalipsės įspėjimą: „ir žemės pamatai drebės“, „žemė svyruote svyruos kaip girtas“ (Iz 18, 20). Net sielvartinga S. Kierkegaard’o retorika – „kas užbers tris žemės žiupsnius ant paskutinio mirusiojo palaikų“[9] – XX a. menininkams atrodė visai reali. Entropija – išnykimo dėsnis – tampa toks pat aiškus ir privalomas, kaip kitados amžino atsinaujinimo dialektika. Jei šis pasaulis gimė visatos katastrofoje, tai jis ir baigsis katastrofa, kuri grū– mojančiai artėja, pasak prancūzų filosofo J. Maritaino.

Ispanų rašytojas M. de Unamuno laiko „tragišką gyvenimo jausmą“ vieninteliu kūrybos akstinu: civilizacijos žūtis – neišvengiama, ir krikščionybė negali jos išgelbėti, pati agonizuodama“[10]. F. Kafka regi žmogų, įstrigusį labirinte, iš kurio nebėra jokio išėjimo. K. Čapekas vaizduoja robotus, valdančius pasaulį, kuriame nebėra vietos žmogui. H. Wellsas Pasaulių kare“ aprašo marsiečių invaziją (raketų karo projektas), kuri reiškia, kad „su miestais, tautomis, kultūra, pažanga – jau po visam“[11]. A. Huxley romane „Puikus naujas pasaulis“ piešia mašininės civilizacijos epochą, kur nebėra bibliotekų ir išnyko supratimas apie Dievą, kur nieko nebereiškia žodžiai – meilė, tėvai, vaikai, nes žmonės yra gaminami retortose vienodomis partijomis pagal iš anksto sudarytą poreikių bei intelektualinio išsilavinimo programą. E. Zamiatino romane „Mes“ žmonės vaikšto gatvėmis su skardiniais valstybiniais numeriais ant krūtinių, išvaduoti nuo „tūkstantmečio šlamšto“ – laisvės supratimo ir individualios sielos, kontroliuojant valstybei jų miegą ir seksualinį gyvenimą, jų pažinimą ir emocijas (valstybinis mokslas nustato, kas buvo praeityje, o valstybinė poezija nurodo, ką reikia garbinti dabartyje). Tai kūriniai– įspėjimai, pagrįsti kritiškomis šiuolaikinės civilizacijos prognozėmis, kurių nemaža dalis pasitvirtino (sunumeruoti kaliniai lageriuose). O greta analitinių diagnozių – artėjančios griūties nuojauta, kybojimo viršum prarajos neviltis, paskutiniosios laukimo drebulys (L. Céline romanas „Kelionė į naktį“). Neišvengiamo kataklizmo grėsmė persmelkia A. Malraux romaną „Viltis“, kuriame vis dėlto išlieka herojiškas pasipriešinimo gestas. Pesimistinė pralaimėjimo dvasia užgesina rytdienos brūkšnį T. S. Elioto poemoje „Bevaisė žemė“. Kapinynų dykviete virsta dabartinė civilizacija R. Sherwoodo dramoje „Suakmenėjęs miškas“.

Tarpukario Europoje iškilo net atskira katastrofizmo srovė, maitinama artėjančio karo regėjimais, būties absurdiškumo parabolėmis, Apokalipsės parafrazėmis ir kultūros bejėgiškumo nuovoka (jau 1931 m. žymiausi prancūzų rašytojai, mokslininkai pasirašė taikos manifestą, siūlydami padaryti galą jėgos politikai ir įspėdami apie gresiančią katastrofą). Ta srovė neužkliudė jau suvalstybinto Trečiojo Reicho meno, bet įsismelkė į necenzūruotą sovietinio laikotarpio rusų literatūrą (E. Zamiatino, A. Platonovo, O. Mandelštamo kūriniai). Katastrofizmo motyvais ir stilistika ryškiai nuspalvinta vilniškė lenkų literatūra, atidžiai skaitoma ir net imituojama to krašto lietuvių autorių.

Prakeiktos kartos“ poetai, gyvenę taip arti bolševizmo vulkano, labai aiškiai pajuto „visišką absurdiškumą to, kas dedasi mūsų planetoje, košmarą, kuris negalėjo gerai baigtis“[12]. Vieną dieną bus padėtas didelis dinamito užtaisas, ir pakibs ant debesų „baudžiamieji kodeksai, negyvos katės, apversti ant nugaros lokomobiliai“[13]. „Byrės kalnai, skils dangus, grius namai ir tą valandą gims negyvi kūdikiai“[14]. Virš mūsų jau pakeltas aukojimo kūjis, ir „mes jau matome savo galą“[15]. Moteris išeina iš namų su lietsargiu, tebešviečia saulė, laksto raudoni vaikai, ir niekas netiki, kad jau prasidėjo paskutinioji pasaulio diena Negyvos gamtos peizažas – virš upių driekiasi pelenų sparnai, vėjas lekia per tuščią žemę ir šukuoja mirusias žoles, gęsta nunuodyta saulė – nusileidžia ant „mirusių tautų veidų, kurių niekas neskaičiuoja“, kaip paskutinis entropijos aktas ir galutinai sustingęs laikas. „Be vizioniškumo ir pranašavimo dovanos nedrįskite vadintis poetais, nes pavogsite titulą, kuris kitiems priklauso“[16] – rašė Cz. Miloszas, prasidėjus Europoje „gaisrų sezonui“.

Kaip išreikšti katastrofą – alogišką istorijos virsmą – meninių vaizdų logika? Ar pražūtis gali būti atpasakota kokia nors fabula? Į kokią priežasčių– pasekmių schemą galėtų tilpti mirtis dujų kamerose, atkastų lavonų deginimas, kalinio apipylimas vandeniu viduržiemy, kad virstų ledo stulpu? Ar ši patirtis, besiribojanti su absoliučiu blogiu, pasaulio destrukcija, nebūtimi, gali būti racionaliai suvokta ir įprasminta kokiais nors siaubo ir košmaro vaizdais? Tai esminis XX a. literatūros klausimas. Vokiečių filosofas Th. Adorno pasakė, kad po Aušvico ir Maidaneko jau neįmanoma poezija. Tiksliau sakant, neįmanoma poezija, kuri drįstų ir pajėgtų pavaizduoti katastrofos realybę. Realistinė atspindėjimo metodologija pasirodė bejėgė. Todėl radosi absurdo literatūra, suvokianti katastrofą kaip metafizinę būties neišvengiamybę, kaip amžinos pasaulio netvarkos principą, griaunantį racionalių gyvenimo tvarkos dėsnių apoteozę, kurią Europos menas palaikė nuo pat klasicizmo laikų.

Ar lietuvių literatūra nujautė artėjančią katastrofą, apie kurią puse lūpų prabildavo politikai („Nerimas viešpatauja pasaulyje. To nerimo akivaizdoje budi Lietuva“. A. Smetona[17])? Ar ji išdrįso įžengti į tos katastrofos centrą? Ar pajuto chaoso laviną, užliejančią „žioruojančiais srautais“ valstybes ir miestus, praryjančią gėrio ir blogio, tiesos ir melo kriterijus? Ar įsivaizdavo, kad „galaktikos pakraštyje“ gali subyrėti „kaip lukštas“ seni žemynai?

Klausyk, moteriške, pasaulio galas jau čia pat!.. Artėja visuotinis gaisras, kuriame sudegs visas senasis pasaulis“[18], – skelbia pasimaišęs klierikas J. Keliuočio romane „Svajonės ir siaubas“. Dangaus kardų ašmenys kapoja nuodėmingą žemę, ji dreba visu kūnu, ir „pasaulis su nuožmiu bildesiu griūna“ M. Vaitkaus biblinių reminiscencijų veikale „Tvanas“[19]. Žmogus išbėga su kraujuje pamirkyta skepetaite sustabdyti Europos traukinio, lekiančio į bedugnę, bet jau per vėlu (J. Aisčio „Katastrofa“[20]). „Kur einate, vadai? Kur jojat ant paauksintų balnų? / Kaip arklius vedate tautas pagirdyt į kraujo šaltinius“…[21] – rašė S. Santvaras. Artėjantį „juodą debesį“, gęstančią saulę ir tamsą, kuri puola „kaip baisi gelmė“, regėjo B. Brazdžionis savo psalminėse odėse. „Kur eini, keliauji, žmogau paskutinis?“[22] – klausinėjo K. Bradūnas. „Nūnai
gyvenamą laiką valdo netikrybės, arba žlugimo, ethos. Mus šiandien niūriai žavi nebe pažangos, o žlugimo neviltis. Mes linkstame į katastrofinį daiktų ir istorijos supratimą“
[23], – rašė J. Girnius.

Globalinės katastrofos artėjimas, skelbiamas majestotiška Biblijos pranašų tonacija („Užges elektra Liverpuly, Bostone, užges Maskvoj, užges Kaune, užges ir, Nazarete, / patamsy tautos nematys tautos“[24]), tarsi mažai tepaliečia Lietuvą. Niekas nebando garsiai suabejoti Lietuvos valstybės likimu, išskyrus profesorių K. Pakštą, ir išvysti nepriklausomybės praradimą (net įsikūrus Raudonosios armijos bazėms). Niekas nenujaučia masinių išvežimų ir masinių sušaudymų. Literatūra dar pilna naivaus pasitikėjimo istorija kaip pažangos pro– cesu ir empirinio kritiškumo esamos padėties atžvilgiu. Nuo pat tautinio atgimimo laikų jos pareiga guosti ir stiprinti tautą, o ne gąsdinti. Išlieka ta pati moralinė formulė: reikia atsilaikyti pačioje baisiausioje situacijoje; nevalia pasiduoti visuotinio pralaimėjimo paralyžiuojančiam pesimizmui; tauta privalo išlikti; kol lieka žemėje žmogus, tol lieka ir viltis. Tad pavojaus valandą lietuvių meninis žodis greičiau puls ieškoti praeityje ištvermės ir vilties ženklų, negu blaiviai žvelgs akis į akį žiauriam likimui, greičiau pasiduos emociniam patosui negu skeptiškai intelektualinei analizei, pripažįstančiai tam tikrų vertybių suirimą ir išnykimo tuštumą. Gal todėl tokia sekli lietuvių mene tragizmo versmė[25].

2

V. Mykolaitis-Putinas, dramatiškas vidinių priešingybių poetas („Turiu aš savy priešingybių versmes“), regis, labiausiai tiko transformuoti švelniasielį lietuvišką kalbėjimą į draskančias įtampas, katastrofiškus lūžius, disonansų verpetavimą. Jo žodis turėjo pakankamai monumentalumo, maištaujančio įniršio ir smogiančios ekspresijos, kad „gūdžią valandą“ prabiltų su absoliutaus teisingumo jėga („Laistysis jūros, ir kalnai ugnim prašnekės, / Degs mano apmaudo žodžiai žvaigždes pasiviję“ – 1, p. 233)[26].

Įtvirtinęs psichologinę subjekto egzistenciją lyrikoje ir prozoje, apgynęs autoanalitiką kaip kūrybos metodą, V. Mykolaitis-Putinas 1939 m. jau ieškojo naujo kūrybos pagrindo: „Būkime susiję su tuo didžiuoju objektu, kurį sudaro viskas, kas yra šalia mūsų“[27]. Jis sakėsi norįs parašyti „eilėraštį neišdailintą, kreivą“, kuris atlieptų tam „didžiajam objektui“, nepripažįstančiam jokių taisyklių ir jokio pagražinimo.

Ar tas objektas, vis grėsmingiau iškylantis V. Mykolaičio-Putino horizonte („Lietuva šiandien yra prie pačios šėlstančios nacizmo gerklės“ – 8, p. 82), išstums iš eilėraščio „aš“ figūrą, užgoš jos savistabą kaip bereikšmę ir etiškai niekingą atslenkančio visuotinio baisumo akivaizdoje? Ar poetas iš tiesų išsižadės „konstruktyvinio organizuotumo, vieningumo ir planingumo, principo“ (8. p. 386) ir pereis į modernišką dekonstrukciją, atitinkančią griūčių metą?

Pirmieji V. Mykolaičio-Putino eilėraščiai, parašyti prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lenkijos teritorijoje, tryško iš sumišimo ir bejėgiškumo nevilties, kurią išgyveno intelektualinė Europa 1939 m. rudenį. Bekraštė ir neperregima grėsmė čia yra vienintelis eilėraščio vyksmas, į kurį jau nebegali įsikišti „aš“ su savo balsu ir savo teisėmis. Kažkokia baisumą nesulaikomai slenka artyn ir nusileidžia iš viršaus kaip niekam nepavaldi jėga. Įprasto gyvenimo tvarka, sauganti žmogų, sutrupa į šipulėlius. Nebėra jokios tvirtovės, pavienės egzistencijos ar vertybių sistemos, virš kurios nekybotų Damoklo kardas. Absoliuti nežinia – kas ir kada įvyks. Spengianti laukimo įtampa – ar greit prasidės paskutinis aktas, užklojantis „dangų ir žemę“ juodais calūnais.

Bėga žmonės takais tekini, tekini.
–  Mielas prieteliau, kur tu prieš minią eini?
–  Aš einu pasitikt nelauktosios viešnios.
Kur likimo gijas išvynios
Iš juodos nežinios –
Nežinios – nežinios.. .

(„Baladė“)

Totalines grėsmės slinktis, nesulaikoma ir neatšaukiama, V. Mykolaičio-Putino eilėraščiuose nusakoma jau ankstyvojoje lyrikoje nusistovėjusiais gamtos įvaizdžiais, pritvinkusiais rūsčios nežinomybės („Tos naktys – tokios tamsios ir baugios“), taip pat tradiciniais anapusinės tikrovės simboliais, pripildytais niūrios psichologinės įtampos („Slankioja pakiemiais kažkoks juodas“, „Kaulėtu pirštu grasina iš anapus“). Dar nėra esamo laiko realijų, ir erdvės brūkšniai lieka be konkretaus turinio („Per griuvėsius, duobes tą keleivį jis vedas“). Poetas kuria apibendrinantį katastrofos artėjimo ir neišvengiamybės įspūdį, kuris grėsmingai auga, didėja ir apima visą būties horizontą kaip anapus žmogiškos tvarkos glūdinčio chaoso devintoji banga. Tokia monumentali piešinio didybė, nematomų gelmių slėpininga nuojauta ir vidinis sudrebėjimas („Ak, tos mintys, Viešpatie, kaip švinas“) – V. Mykolaičio-Putino lyrikos stiprybė.

Poetinio suvokimo persmelkiančiai sintezei negalėjo prilygti racionalių komentarų ir logiškų argumentų kalba, kuria bandyta išsiaiškinti atslenkančio kataklizmo priežastis ir finalą. Eilėraštyje „Kelias atgal“ poetas kalba apie „robotų vadus“, mosuojančius sugniaužtais kumštimis, „miniažmogių“ bailumą, retortose gaminamą „mirties užkeiktą eleksyrą“, jūroje tykančias minas ir „plieninius paukščius“, svaidančius ugnį ir iperitą ant miestų. Tai tradiciniai Europos humanistinės minties sprendimai: minios viešpatavimas (J. Ortega y Gassetas), robotų karalija (K. Čapekas), ateina nauji Čingischanai (Cz. Miloszas). Tame pačiame eilėraštyje poetas kalba ir apie žmonijos ateitį: jau užsikirto pažangos spyruoklė, kėlusi žmoniją į vis aukštesnes tobulumo pakopas, ir prasidėjo „kelias atgal“ iš pilių ir miestų į smėlėtus urvus miško tankmėje. „Lazda ir titnagu šauniai ginkluotas, / Prie laužo tu žvėrienos kelsi puotas.“ Tai irgi tradicinės XX a. literatūros ir filosofinės minties prognozės: „užėjo tamsi naktis – pati tamsiausia“ (A. Camus), „baigias vienas didingos civilizacijos ciklas“ (A. Toynbee). Intelektualinė argumentacija V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje išsidėsto atskiromis grandimis, kurios rikiuojamos su pasmerkimo patosu, bet neįgauna psichologinių gelmių slėgimo ir vientiso judėjimo.

Tuoj nebeliks ten žemėje žmogaus,
Ir juodas sielvartas tave suspaus.
Ir kai širdis savu krauju uždus,
Tu genijus prakeiksi ir vadus.
(„Kelias atgal“)

V. Mykolaitis-Putinas, simbolinių ženklų ir užuominų poetas, grįžta į maironišką oratorinį kalbėjimą (kiekviena strofa – atskiras retorinis gestas), nepasukęs, kaip lenkų katastrofistai, į modernišką panoraminį eilėraštį, kur surizgęs detalių srautas, nešamas sinkopinio ritmo, jungiasi su tragiško lūžio vertikalia linija.

Kai 1940 m. birželyje Lietuvą apgobė „žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna“, V. Mykolaitis-Putinas suvokė ją kaip apokalipsinę katastrofos realybę: „Pavirs pelenais mūsų dirvos ir sėjos, ir pjūtys“; „Tartum išmirė žmonės visi, / ir tu pats kapinyne esi“ (1, p. 342). Tokiais įsivaizdavimais gyveno daugelis to meto lietuvių inteligentų („Mus vienu mostu permetė iš dvidešimtojo amžiaus į akmens amžių“[28]).

Tačiau pačią okupacijos realybę, kaip ir karo pradžią, poetas nusakė bendromis kategorijomis ir tradiciniais literatūriniais įvaizdžiais: „atėjūnų tankai kardai ir durtuvai“, „broly pajusime Judą“, „prie kryžiaus verkė dvi našlaitės“. Jausdamas, kad „gyvenimas kybo ties juoda bedugne“, poetas vis dėlto kalbėjo daugiau retorikos klišėmis („Dejuoja vergovėj visi darbo žmonės“– 1, p. 337) negu vienkartinio įsižiūrėjimo realijomis („Plombuotų vagonų grotuoti langeliai“). Ta baisumo, kuri siautėjo čia pat, nespėjo pereiti per lūžtančių vertybių nerimo ir metafizinės nevilties prizmę, Ji liko žodžio paviršiuje kaip bendrybė, negavusi poetinio tono. Okupacinė tikrovė jau atskyrė autorių nuo tradicinių poetiškumo versmių, kurios šitame laike atrodė pernelyg gražios ir prakilnios, bet dar neatvėrė naujų šaltinių, glūdinčių žmogaus pasibaisėjime, nevilty, pasipriešinime. Oratorinio kalbėjimo tradicija ryžtingai sviesdavo eilėrašti į patį politinių įvykių sūkurį, kadangi poeto – tiesos sakytojo pareiga bėgti istorijos vyksmo priešakyje. Tik jaunesnioji poetų karta – V. Mačernis, A. Nyka– Niliūnas, H. Nagys – išdrįso atsiplėšti nuo šios tradicijos, paliesta ne tik katastrofizmo srovės filosofijos („Absurdas man išaiškina: nėra rytojaus“[29]), bet ir jos modernios stilistikos.

Katastrofizmo motyvai V. Mykolaičio-Putino lyrikoje įgauna tragiškos įtampos ir visuotinumo, kai eilėraštis pasuka iš logizuotos retorikos vėžių į melodingų pakartojimų srautą, iš dekoncentruoto kalbėjimo apie daug ką į sutelktą baladinį vyksmą. Daugelio jo stambių kūrinių atsiradimo akstinas buvo muzika, iškelta simbolizmo estetikos į menų hierarchijos viršūnę.

Marche macabre“ prasideda žvaliu žygiuotės ritmu. Skamba mažoriniai muzikiniai refrenai („Ir iš to gaudesio triukšmingo / Dingu – dingo, dingu – dingo“). Girdėti kapojantis maršo žingsnis – visiems privalomas („O vadas kau– lėtu pirštu / Vienas– du, vienas– du…“). Tvirtu maršo taktu žengia rikiuotė „pro siaubingai nuniokotus kaimus“, „pro rusenančius griuvėsiuose miestus“, pro kapus, kur ant kryžių „juodi šalmai“. Ji žygiuoja „į nebegrįžtamas erdves“. Tai myriop pasmerktųjų ir jau mirusiųjų rikiuotė („Anas berankis, tas bekojis, / O šitas galvą paaukojęs“), kurią veda mosuodamas „kaulėtu pirštu“ griežtas „kapelmistras“ – giltinė. Šiurpus senųjų bažnytinių giesmių, pamokslų, piešimų vaizdinys gulasi ant trankios maršo muzikos, kuri viską apima ir smagiai neša „į juodas sutemas ir naktį“ kaip vienintelis judesys, valdantis visą žemę. Kontrastų derme grindžiamas apokalipsinis žūties įspūdis: „Ir eina jų pulkų pulkai. / Ir iš to antplūdžio siaubingo / Dingū – dingo, dingū – dingo…“ Muzikinio motyvo junginys su fabulinio pasakojimo elementais bei tam tikrų koncepcijų plėtote – būdinga V. Mykolaičio-Putino kūrinių kompozicija.

Lotyniškos frazės, imituojančios varpų skambesį, tampa ne tik kūrinio „Vivos plango, mortuos voco“ atsikartojančiais refrenais, jungiančiais daugiašakius vaizdų ir sąvokų srautus, bet ir apibendrinančiomis ištarmėmis, kurios skelbiamos aukščiausio tribunolo tonu. Poetas ateina teisti savo epochos, kaip ir Biblijos pranašai, jis kalba pakilęs į absoliutaus teisingumo tribūną, galbūt paskutinę, dar išlikusią totalitarinės prievartos sutemose. Jis skelbia galutinius nuosprendžius be jokių išlygų. Tai kaltinamasis aktas, kuriame negali likti abejonių ir svyravimų.

Žemė virto pragaru: čia nupiginta gyvybė, išardyta moralė, paniekinta kančia. Čia išgriauti altoriai ir nebėra Dievo. Čia viešpatauja „piktas melas ir apgaulė“, o „teisiuosius smerkia žmogžudžiai“. Čia žyniai sukniubę bučiuoja tironų padą, giedodami šlovės himnus. Čia gyvenimas kaip lašas dingsta „už geležim apkalto lango“. Čia nebėra žmogaus Individualaus buvimo ir nebėra grožio.

Per žėrinčią kraujuose ir ugnyje žemę žygiuoja nuožmios prievartos „gigantai“ su Kaino žymėmis kaktoje. Po jų švininėmis kojomis vaitoja akmenys, o nuo jų burnų nuodingo kvapo keliasi vaiduokliai iš kapų. Tat jiems – naujos vergovėj kūrėjams, tironams ir budeliams, sugriovusiems žmonišką tvarką žemėje, skirti bibliniai prakeiksmai:

Ir kylat į padanges,
Ir spjaudotės ugnim,
Ir vemiate siera, –
Ir Dievo žemėj jums nėra…

Kas tie „gigantai“, kurių kelią ženklina „griaučių šiurpūs milijonai“? Esesininkai ar enkavėdistai? V. Mykolaičio-Putino kūrinyje nėra istorinio meto realijų, tik nežymiai šmėkšteli skaudžioje žūties patetikoje Sibiro tremtinių šešėlis („Ir tie, kurie nuo šalčio ir nuo bado / Pūgų simfonijose mirti rado“). Šiaip jau poetas naudoja neapibrėžtus klasikinės literatūros įvaizdžius – valdovai tironai, budelių gauja, vergovė, kurie jau buvo įgavę leitmotyvų reikšmę jo ankstyvuosiuose kūriniuose (drama „Valdovas“, poema „Vergas“). Gausu bendrinių sąvokų – apgaulė, melas, nuodėmė, dora, kančia, baimė, skausmas, lūkesys, kurios dramatiškai supriešinamos arba įeina į pasmerkimo nutartis kategoriško išskaičiavimo tvarka. Poetui rūpi ne tiek konkrečiai pavaizduoti totalitarizmą, kiek jį įvertinti ir nuteisti kaip prievartinį istorijos lūžį ir civilizacijos savižudybę. Jis neturi jokių vilčių, kad tironiška valdymo sistema pati subyrės, o „blogio karalystė“ leisis humanizuojama. 1944 m. vasarą, jau grįžtant sovietinei armijai į Lietuvą, jis sudeda visą pralaimėjimo neviltį, žūties siaubą, maištingą nesusitaikymo protestą į tas bendrąsias „Vivos plango, mortuos voco“ kategorijas, kurias tik protarpiais atmiešia vienas kitas gamtos įvaizdis („Ir dega vakarų žara“) ar tradicinė giltinės simbolika („Praskrido raitelis ant žirgo. – / Ir dalgis sutemoj sužvango“). Apnuoginta sąvokinė kalba įgauna deginančio vidinio įsiūčio ir neklystančio teisingumo didybės. „Vivos plango, mortuos voco“ turi didingos rūstybės, kaip ir „Dievo kerštą“ skelbiančios pranašų psalmės ar Dantės „Dieviškosios komedijos“ giesmės, vaizdavusios tironų ir išdavikų kančias pragare. Tokios jėgos ir natūralumo ši intonacija jau niekad nepasieks lietuvių poezijoje, išskynus keletą B. Brazdžionio eilėraščių ir A. Miškinio psalmių.

Viduramžių bažnytinio himno parafrazėmis skelbdamas katastrofos visuotinumą („Diena jau baigiasi“, „Rūsti naktis ateina“), V. Mykolaitis-Putinas jos naikinančiai galiai atidavė tik žmonijos istoriją ir civilizaciją, bet ne pačius gyvybės ir visatos pamatus. Jo eilėraščiuose žemė nespjaudo ugnimi, žvaigždės netrupa ir saulė negęsta, kaip Senojo Testamento pranašystėse. Kosmoso tvarka nesudreba ir nesikeičia dėl „milijonų griaučių“. Dievas nepasitraukia iš aptemusio pasaulio, kur viskas paženklinta „prievartos juoda mirtimi“, o lieka kaip tyluma – palaiminta ir didi („Prie Rūpintojėlio kojų / Aš savo sielvartą aukoju“ – 1, p. 363). Gyvybė žemėje nesunaikinama: kapinynuose vėl sprogsta „sultingos atžalos“ ir grūdas keliasi „naujai gyventi“. Todėl V. Mykolaičio-Putino lyrikoje išlieka viltis: „Bus nutrempti Apokalipsės žvėrys“. Net 1944 m. žiemą jis guodėsi, panašiai kaip B. Sruoga Stutthofo lageryje, „Pakils iš pelenų žmogus naujai atkurtas“ (1, p. 391).

Suteikęs katastrofai tik istorinę (t. y. laikiną), o ne metafizinę prasmę, V Mykolaitis-Putinas aistringai priešinosi jos slinkčiai, nesitikėdamas sulaikyti, o stengdamasis nekapituliuoti dvasiškai („Ir prievartai paklusti neišmoko“). Ištikimas maironiškam poeto misijos supratimui, jis jautėsi privaląs ieškoti atsparos taškų savo nelaimingai draskomai tautai („Ir liksim mes vieni kurčioj akloj nakty / Prie mūs tėvų kapų, prie Gedimino bokštų“ – 1, p. 389). Katalikišku universitetų auklėtinis, perėmęs transcendentinę būties amžinumo sampratą, nepaliovė tikėjęs, kad žmonija, sustojusi ties paskutiniąja pražūties riba, vis dėlto apsigalvos ir ras išeitį, kaip jau ne kartą yra buvę kruvinų jos beprotybių istorijoje („Aš nežinau kada nei kur, nei kaip, / bet šitoj žemėj turi būt kitaip / Ir geras Dievas čia ateiti tur“ – 1, p. 388). Klasikinė literatūros tradicija maitinusi poeto kūrybinį intelektą, įdiegė idealistinį ir herojišką veržimosi aukštyn gestą („Ir saulėj spindinčių viršūnių sieki“ – 2, p. 153). Toji tradicija neleido nei katastrofos akivaizdoje eižėtl vaizdui į poliarines dalelytes, subyrėjusių loginių ryšių kompozicijai į sproginėjančias atlaužas; ji išsaugojo retą XX a. antrosios pusės lyrikoje monumentalų kūrinio vientisumą, nes klasikinės estetikos idealas – pasaulio elementų vienovė, o ne jų tragiškas iširimas („Visi daiktai mirimą glaudžias prie tavęs / Gyvent ir jaust drauge / melsvam, tyliam ūke“ 2, p. 87).

Katastrofizmas, neįgavęs vertikalios dimensijos, buvo tik viena iš V. Mykolaičio-Putino poetinio mąstymo atšakų, anaiptol ne pagrindinė, bet itin reikšminga. Jo žodis pritvinksta ekspresyvios energijos tik grėsmės bei pasipriešinimo zonoje ir apsineša nuovargio dulkėmis, net retorikos klišėmis susitaikymo, palaimos ir entuziazmo būsenose („skambiau susiderinkit, stygos, / Būties iškilmingai Hosanai!“– 2, p. 30). Stalinistinis režimas, įsitvirtinęs pokario metais „išvaduotoje Lietuvoje“, galėjo paversti katastrofišką pasaulio suvokimą vienintele baisaus laiko teisybe („Apspardyti rinkoj lavonai, / Nukauti ant tėviškės lauko“ – 1, p. 386), bet užgesino netgi paprasto nerimo intonaciją ir privertė pačius iškiliausius poetus bučiuoti „tironų padą“. Atgimstančios žemės ir pavasarinės gyvybės adoracija („gyvybės aš poetas“), vėliau jaukūs „Mano mėnesių“ piešiniai ir iškalbingi meilės deklaravimai („Aš pamilau kaip niekas nemylėjo“) uždarė maištingąjį V. Mykolaičio-Putino lyrikos subjektą idiliškumo antsluoksnyje, kur jis nebeturėjo gilumos matmenų. Džiaugsmingas pakilumas, slystantis į neskylančių loginių sąvokų retoriką, išnyksta, ir žodis vėl atgauna psichologinę įtampą, kai poetas grįžta į išdidžią prievartai nepasidavusio žmo– gaus laikyseną (poema „Prometėjas“), kai jis vėl įsiklauso į mirties ir išnykimo nuojautas, net išvysta Žemę – išblėsusią, šaltą, tuščią planetą, skriejančią „į tolį nežinomą“ (rink. „Langas“).

Mažos tautos literatūra, kuriama okupuotame krašte, nedrįso žvelgti į patį katastrofos dugną, pripažinti vertybių krachą ir išeiti į pliką tuštumą („Aukštam danguj tavęs nelaukia niekas“ – 2, p. 72), nes privalėjo žadinti išlikimo norą ir viltį. Todėl katastrofizmo srovė čia tik užmezgė naują meninio mąstymo liniją, atsiremiančią į šiurpųjį žmogiškos būties polių, į bodlerišką „nieką“, bet nesuvartė jau nusistovėjusių literatūros pagrindų, ieškodama tamsos nežinioje katarsio – viską apvalančios ir išlaisvinančios estetinės prasmės. Tik tremtyje, globalinio praradimo situacijoje, lietuvių poetinis žodis išdrįso atsiverti Europos katastrofizmo viską praryjančiai gilumai (A. Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“, „Chapel B“). Tačiau didžioji lietuvių literatūros dalis nepasinėrė į šitą pavojingą pralaimėjimo ir nevilties gilumą, kurią suformavo viena iš praeinančių žmonijos krizių.


[1] Matuzevičius E. Atsiminimai apie V. Mykolaitį– Putiną (iš rankraščio)
[2] Historishes worterbuch del Philosophie. –  B. 1. –  Basel– Stutgart, 1972. –  S. 378.
[3] Ten pat. –  P. 346.
[4] Fromm A. The Anatomy of Human Destruction. –  N. Y., 1977.– P. 466.
[5] Spengler O. Der Untergang des Abendlandes. –  B. I– 2. –  München, 1929, S. 27.
[6] Ten pat. –  P. 3, 41.
[7] Toynbee A. Nationality and the War. –  London, 1915. –  P. 522.
[8] Cit. iš Maceina A. Prometeizmo persvara dabarties kultūroje // Židinys. –  Nr. 8– 9.–  P. 152– 193.
[9] Kierkegaard S. Albo– Albo. –  T. 1. –  Warszawa, 1982. –  S. 31.
[10] YHaMyHoAe M. HadpaHHue covHHeHHJi. –  Leningrad, 1981. –  T. 2. –  C. 224.
[11] Wells H. Pasaulių karas. –  Šiauliai, 1924. –  P. 150.
[12] Milosz Cz. Swiadectwo poezji. –  Warszawa, 1990. –  S. 19.
[13] Milosz Cz. Poemat o czasie zastyglym. –  Wilno, 1933. –  S. 6.
[14] Rymkiewicz A. Potaki. –  Warszawa, 1938. –  S. 10.
[15] Milosz Cz. Poemat o czasie zastyglym. –  S. 21.
[16] Cit. Iš Bereš S. Ostatnia wilenska plejada. –  Warszawa, 1990. –  S. 275.
[17] Savanorių kūrėjų kongresas // Židinys. –  1938.
–  
Nr. 8– 9 –  P. 326.
[18] Keliuotis J. Svajonės ir siaubas. –  K., 1940. –  P. 220.
[19] Vaitkus M. Tvanas. –  K., 1927. –  P. 107.
[20] Aleksandravičius– Kossu J. Dievai ir smūtkellai. –  K., 1935. –  P. 282.
[21] Santvaras S. Giesmės apie saulę ir sielą. –  K., 1919. –  P. 106.
[22] Bradūnas K. Paskutinis žmogus // Naujoji romuva. –  1937. –  Nr. 3. –  P. 58.
[23] Girnius J. Žmogiškoji kančios prasmė // Židinys. –  1940. –  Nr. 2. –  P. 171.
[24] Brazdžionis B. Poezijos pilnatis. –  V , 1989 –  P. 132.
[25] Goštautienė R. Ten, kur aukšti skliautai // Krantai. –  1989. –  Birž.
[26] Cit iš: Mykolaitis– Putinas V. Raštai. –  T. 10. –  V.: Vaga, 1959– 1969.
[27] Mykolaitis– Putinas V. Raštai: Estetika. –  V., 1989. –  P. 372.
[28] Y. Z. Dienos, valandos, minutės. –  Rankr. –  P. 62.
[29] Camus A. Eseje. –  Warszawa, 1974. –  P. 141.

Valdemaras Klumbys. Vincas Mykolaitis-Putinas kaip normalus inteligentas

2023 m. Nr. 1 / Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą…

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Ula Zaleskytė. „Mylima Ly…“

2019 m. Nr. 8–9 / „Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje,

Eugenijus Žmuida. Rūpintojėlio protestantizmas

2018 m. Nr. 3 / Daug lietuvių poetų yra reflektavę Rūpintojėlio vaizdinį. Vinco Mykolaičio-Putino 1926 metų eilėraštis „Rūpintojėlis“ išlieka kaip viena įspūdingiausių

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Gintaras Lazdynas. Dar viena Liudo Vasario mylimoji

2015 m. Nr. 7 / Skirtingai nuo XX a. pradžios lietuvių literatūros kūrinių, Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ne tik galima, bet ir būtina skaityti ir suvokti platesniame Vakarų Europos kultūros, literatūros ir mokslo kontekste.

Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios

2015 m. Nr. 3 / Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.

Leonas Gudaitis. Apie vargą išlikti ir išeiti (Vytauto Kubiliaus antinomijos)

2009 m. Nr. 12 / Tą atmintiną pirmadienio rytmetį, pasilenkęs prie mano darbo stalo sekretoriate, iš „Tiesos“ inkorporuotas naujas laikraščio vadovas ėmė keistai kvosti…

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.