literatūros žurnalas

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1992 m. Nr. 12

*

ant permatomo storo ledo atsigulus
žiūri taip ilgai

susikaupus į patį
dugną, net svaigsta galva

 

ką regėjai ten, kokį pasaulį

 

kad galėčiau
po šitiek metų
vėl įžengt į tą pačią
dieną

 

skaidrią ir skambančią

 

išskaityti tavo mintis

 

*

 

kokia pagela, iš mokyklos grįžti
šąlančiom rankom ir bėgančia nosim
vos ne vos apsigynus nuo pikto
kaimynų žąsino

 

su sunkia kuprine, kur andai
įsidėjai — kad atneštų laimę —
paskutinį šįmet
ties kapinėm susirastą kaštoną

 

su perplėštu sąsiuviniu
jau spėjusiom nudžiūti ašarom
apkulta (negalėjai
paklusti, ne, niekados
jiems nepaklusi)

 

o jūs
visi namų kampai
apsaugokit šį vaiką

 

*

 

namų apyvokos daiktai, patvarūs
nuzulinti daugybės rankų
rakandai
patikimi, tvirti

 

kada jau virtę pelenais

 

kasdieniai
net nepastebimi darbai

 

ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus
užkimus nuo lojimo Bitė
kaliausė, įkelta į vyšnią sodo
pačiam gale, ir šaltas mutinys, padėtas
pavakariams ant stalo

 

netyčia
tarp durų suspaustas žąsiukas
giedodami
palaidot jį nešėm po gluosniu
už tvartų, dar tavo proprosenelio, nudrėbtų iš molio

 

viskas ten
turėjo sielą

 

kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios

 

to visa apimančio jausmo

 
kad galva apsvaigtų

 

kad nesibaigtų niekad
vasaros diena

 

*

įsineši vidun kartu su malkų
glėbiu
ir šalto oro kvapą
ir sniego skonį
kaip šilta (atėjęs kas sako:
čia Dievas gyvena!)

 

visas kambarys užlietas saulės
tokios tirštos, tokios auksinės
gėlės
lyg paaugę būtų

 

muša laikrodis

 

nutrūksta siūlas, ir močiutė prašo
įverti adatą į senutėlį „Zingerį“
mat lopo patalynę

 

už langų girdėti zylės

 

ir tau nerūpi
nei pamokos neparuoštos
nei sudrėkę pirštinės

 

vėl išleki į lauką

 

tu nežinai dar
kad šita popietė turėjo
amžinybės skonį

 

*

mano vaikystės upe

 

kiekvienas pavasario potvynis
nuneša mūsų lieptą
užlieja pievas
lig sodo

 

kiekvienas pavasario potvynis
nusineša
skarmaluos suvystytą kūdikį

 

tai jis tenai knerkia
vakarais
vos girdimai, toks suvargęs
inkščia praplaukdamas

 

tarnaitės vaikas, skalbėjos
lėtos, negražios, mažakalbės

 

tai jo pažiūrėti
bėgom visi iš mokyklos
bet radom tik gniužulą
purvinų skudurų tarp karklų

 

mano vaikystės upe
visas nusineši paslaptis

 

*

atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi

 

tamsiausiuos tavo užkaboriuos
yra tas kambarys, jaučiu
man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas
ar užrakintas? turbūt kad ne

 

ko aš taip ieškau, ko blaškausi
tavo sapnų labirintuos
tačiau niekaip neužeinu
nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų, nei uždrausto įeiti kambario

 

delnai staiga sudrėksta, negi būtų čia?
ko taip bijausi — peržengt slenkstį
praskleisti
užuolaidą, aksominę, auksiniais raštais

 

išsiūtą, kur tebesikartoja
ta pati scena, vis ta pati, vis ta pati
baisiausia, nesuprantama, jau užmiršta, iš tolimos
vaikystės, ne

 

negaliu

 

nenoriu

 

kambarys, man uždraustas įeiti, iš rankų išplėšta skrynutė
ar kada žinosiu
kas ten slepiama, kokie lobiai, kokios paslaptys
kokia bedugnė

 

tamsusis mano sielos veidrodi

 

*

nesugrįžai
su vėjo ir erdvių kvapais, su kelio
staigiais ir netikėtais posūkiais, su greičio svaiguliu

 

net per sapną
neparėjai

 

neįžengei į šiltą kasdienybės ratą
po lempa, virš didžiulio tvirto stalo kabančia
kur pilstomas garuoja tirštas viralas
Ir ima miegas

 

jau niekas niekad nebebuvo taip, kaip kitados

 

neištraukei iš kišenės saujos
sulipusiu saldainių, nepasupai anl kojos, nepaglostei
jauniausio vaiko (nenorėjai
net paklaust, kokį jam davė vardą), nepakėlei
krykščiančio aukštyn, nepamatei
kiek jau paaugęs, koks jau didelis

 

sugriovei visą
pasaulio tvarką

 

tuščia ir šalta, bijausi tamsos
kalenu dantimis, ant galvos užsitraukus antklodę
prieglaudoj, tarp visai svetimų

 

tavo veidas pasiliko jaunas
visiems laikams
tamsiom akim, jausmingom lūpom
po devyniais užraktais slapstomas
nepažįstamas
blunkančiais bruožais

 

buvai
bet nebuvo tavęs

 

*

kvapai
iš praeities, akis užmerkus

 

giliai giliai jtraukiu: levandų, rozmarino
ir rožių žiedlapių, ir paprasčiausio
jeronimo, ir apelsino
aitrių žievelių — sunkius pravėrus stalčius

 

stebuklingi
žolių maišeliai, surišti šilkiniais kaspinais
tarp skalbinių, kietai krakmolintų
tarp marškinių ir drobių
sena komoda, stovinti kampe

 

yra ten pagalvėlė padėta, tokia mažutė
tokia minkšta, tikrų pūkų
balta, su nėriniais, rauktais volanais
apjuosta, sapnų
tai pagalvėlė, saldžių saldžių sapnų

 

gal kokia
senutė fėja, o gal mano
krikštamotė
kadais paliko šiuos namuos
komodą savo saugot ir visai pamiršo
ją turinti? giniau žąsis

 

į rudenio laukus, į auksines ražienas, varpų
sunkių pribirusias, Ir apie ją galvojau

 

*

tankiai ir kruopščiai, dygsnį po dygsnio
kloju ant drobės
per visų žiemą
teks siuvinėti šių staltiesę

 

tai tu tik vienas sugebi
per naktį
palikti ant langų švytinčius
stebuklingus žiedus ir šakas

 

kurių negalėjau atsižiūrėti
dar vaikas
kai leisdavosi saulė
ir uždrausta būdavo išbėgt į kiemą; smarkiai šąla

 

esu tik skurdi darbininkė
besitikinti saujelės grašių
už savo triūsą
bet kaip mane džiugina

 

mintis, netikėtai atėjus į galvą:
lygiai taip, kaip moteriškė, įsigijusi mano rankų darbą
jos duktė, jos anūkė, jos proanūkė
paties šitų staltiesę

 

su sniego baltumo gėlėm ir šakelėm
ant šventinio stalo
o dar gražesni nei mano
žėrės ant langų

 

tavo žiedai, tavo paparčiai ir palmės