literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. „Kito pasaulio esu žmogus“

1992 m. Nr. 7–8

Juozo Keliuočio 90-mečiui

Subyrėjus didingų ideologijų piramidėms, jų griuvėsiuose lieka tik nesutryptas menas, tarytum balta pienės galvutė. Kas ją užstojo nuo žiaurių politikos vėjų, kas tikėjo jos amžinu žydėjimu, tas laimėjo istorijos teisme.

Ar daug tokių žmonių liko Lietuvoje, pajungus meną valstybinės ideologijos kontrolei?

Vienas iš tokių užsispyrėlių, kartojusių: menas yra grožis, kuris niekam netarnauja, – buvo Juozas Keliuotis. Atplėštas nuo savo poezijos bei filosofijos knygų ir vežamas į Sibirą galvažudžių vagone (įsiutęs „atamanas“ cigarete degina akį), jis guodėsi: esu tuščiomis rankomis, bet man liko tiesa ir grožis – begalinės vertybės. „Kito pasaulio esu žmogus, / Kitom idėjom aš tikiu“[1]– rašė viename eilėraštyje, niekindamas kasdieninį rūpestį išlikti, prasimaitinti, įsigyti pastogę. Tik menininkų bohemoje – tarp dangaus paukščių, kurie nei sėja. nei pjauna – jausdavosi laimingas ir saugus. „Ji tada gyveno tik grožyje ir dėl grožio“[2], – taip jis kalbėjo apie S. Nėrį, savo studijų kolegę, o kartu, žinoma, ir pats apie save. Paleistas iš Sibiro lagerio, jis pirmiausia rūpinosi sukaupti šiuolaikinės literatūros ir meno biblioteką. Apsuptas 5000 prancūziškų, angliškų, vokiškų knygų, prisiųstų jam draugų iš Paryžiaus, Miuncheno, Čikagos, Vašingtono ir Stokholmo, jis vėl gyveno aukštų idėjų ir meno įspūdžių sferoje su naiviu užsimiršimu. Buvo kultūros žmogus: gauta plokštelė su P. Hindemitho simfonija jam buvo svarbesnis įvykis negu eilinis valdančios partijos plenumas ideologiniais klausimais. Su jaunatvišku azartu ieškojo vis naujų intelektualinių išgyvenimų, susikurdamas vidinės laisvės teritoriją, nepasiekiamą išorinei prievartai.

Kultūra prikels, išsaugos ir ištobulins tautą – šitą romantinį priespaudos metų tikėjimą J. Keliuotis, pirmųjų nepriklausomybės metų Rokiškio gimnazistas, bus paveldėjęs iš savo mokytojų A. Purėno, V. Lašo, J. Vienožinskio, kuriems lietuviška kultūrinė veikla po carizmo letena buvo šventas dalykas. Panevėžyje, Meno kuopos susirinkimuose, jis 1923 m. klauso J. Lindės-Dobilo

paskaitų apie galimą tautos dvasinį ir kultūrinį renesansą, kuriam būtinas asmenybių dvasinis tylumas, pasiaukojimo entuziazmas ir tolerancija: aš nepykstu ant tavęs, kad tu skirtingai galvoji… Kauno universitete, Teologijos-filosofIJOS fakultete, jis pasiduoda prof. S, Šalkauskio visuotinybės idealo traukai: menas yra grožiui, o grožis –  gyvenimo tobulumui; Lietuvai dabar reikgalingas idealistinis dvasinis tipas.

Atlapaširdis aukštaitis“, patyręs vaikystėje religinių išgyvenimų iki pat ekstazės, pagautas tyrojo grožio siekinių, natūraliai linko į tokį idealistinį dvasios tipą. Jau pirmuosiuose savo eilėraščiuose, dramos Ir prozos vaizdeliuose, išspausdintuose 1921-1924 m., jaunas literatas skelbė „dvasinės revoliucijos” programą: reformuokime pirmiausia save, išlaisvinkime vidinę energiją, glūdinčią mūsų pačių dvasinėje substancijoje, ir „svaiginančio dinamizmo“ banga išvarys pasenusias gyvenimo lytis. „Negailu pakęsti šios senatve Ir dogmatizmu persisunkusios aplinkumos. Negaliu žiūrėti į jus, kurie esate paskendę apatijos nirvanos bangose, paskendę gyvenimo smulkmenose ir jo purvuose, kurio jauni būdami pasenote ir ramiai prisitaikėte prie sustingusių, nebegyvų gyvenimo formų“[3]. Dinamiška asmenybė, laužanti aplink save sustingimo ledus, besiveržianti pirmyn, nepavargstanti Ir nenusivilianti, – Idealinė savojo „aš“ projekcija, anksti nusibrėžta. Likimas – tai mes patys. Nėra aplinkybių, kurios delterminuotų laisvo žmogaus degančią sielą.

1926 m. rudenį J. Keliuotis Išvyksta į Paryžių, kuris tuo metu „buvo beveik viso pasaulio kultūros ir civilizacijos centras“[4]. Gavęs Lietuvos Katalikų mokslo akademijos stipendiją, trejus melus studijuoja literatūrą, meną, filosofiją Sorbonoje, o žurnalistiką ir sociologiją – Aukštojoje socialinėje mokykloje. Lanko muziejus ir teatrus, dalyvauja tarptautiniuose kongresuose. Godžiai domisi daile ir politika, valstybės teise Ir katalikybės akcija. Susipažjsta su prancūzų kultūros žvaigždėmis – A. Gide, R. Rollandu, A. Bergsonu, P. Claudeliu, P. Picasso. Nuolat gimstančių Ir mirštančių teorijų židinyje tomistinę filosofiją, atsivežtą iš Kauno studijų kaip statiškos visatos atvaizdą, išstumia A. Bergsono vitalistinė metafizika: gyvenimas – tai gyvybės polėkis, nežnąs nei poilsio, nei ribų: tai spontaniška kaitos dinamika, kurią galima tik intuityviai išgyventi ir suvokti. Imponuoja M. Blondelio spiritualistinio aktyvizmo teorija: veiksmas formuoja žmogų ir išveda į Dievą. Traukia J. Maritaino „integralinis humanizmas“ žmogus kuria istoriją, o ne istorija žmogų; šiuolaikinė kultūra liks bergždžia, neatsirėmusi į transcendentiškumo pagrindą, itin artimos dorosi neokatallkybės tezės: Bažnyčia turi likti atvira dabartinei pasaulio raidai ir atkurti prarastą ryšį su naujųjų amžių kultūra.

1929 m. J. Keliuotis gr|žta į Kauną, kupinas viltingų projektų atnaujinti Lietuvą. Čia dar nėra ko griauti – pirmiausia reikia statyti. Čia būtina dirbti, o ne niurzgėti ir kažką kaltinti. Čia išganingos bus tik pozityvios reformos, o ne žūtbūtinės politinės konfrontacijos. Paskirtas katalikiško dienraščio „Rytas“ redaktoriumi, |is bando apvalyti dienraščio skiltis nuo partinio įniršio Ir vienintelės tiesos ambicijų. Po trijų mėnesių atleidžiamas Iš redaktoriaus pareigų.

Tvirtai apsisprendžia nesidėti į jokias partijas, reikalaujančias protų pakIusnumo. Individo kūrybinė laisvė – absoliuti vertybė Sorbonos auklėtiniui negali išsitekti partinės kovos apkasuose. Pavarytas dienraščio redaktorius planuoja „sukurti visiškai naujų originalų intelektualinį Ir socialinį sąjūdį“[5]

J. Keliuočiui, pakerėtam Paryžiaus meninio gyvenimo verpetų, atrodė, kad vyresnioji lietuvių Intelektualų karta, atgavus nepriklausomybę, per greit pavargo, išsisėmė, sumaterialėjo. O jaunieji, išsibarstę į skirtingas stovyklas, labai nedrąsiai beldžiasi į valstybinio ir kultūrinio gyvenimo vidurį, nepajėgia susitelkti krašto atnaujinimo darbams.

Almanachas „Granitas“, išleistas 1930 m. – pirmoji J. Keliuočio pastanga suburti jaunąją kartą neopolitinės ideologijos pagrindu. Neskelbdamas radikalių šūkių ir niekam negrūmodamas pagal tuometinę literatūrinių manifestų madą, „Granitas“ aiškiai oponavo intelektualinio mąstymo ir meninės išraiškos konservatizmui. Meninė kūryba privalo alsuoti „dabarties gyvenimo ritmu“, todėl „naujų kelių ieškojimas“ yra jos egzistencijos principas – būti ar nebūti. Pripažindamas „didžiuosius katalikybės principus“, atveriančius kūrybai begalybės horizontus, J. Keliuotis energingai gynė teisę kurti lietuviškąjį modernųjį meną, kurio katalikybė neturėtų baidytis ar išsižadėti. „Dievas supranta visų tau- tų ir visų epochų kalbas, tad leiskite Jį mums garbinti savo tautos ir XX a. kalba“[6]. Į šitą šatrijiečių-ateitininkų deklaraciją A. Jakštas, nesvyruojantis mo-dernizmo priešininkas, atsakė kategorišku nuosprendžiu: katalikiška ideologija nesuderinama su „bolševikine forma“; J. Keliuotis – „katalikiškas bolševikas“[7].

Grasinimai boikotuoti spaudą, kur rastųsi bent vienas „bolševikinės formos“ eilėraštis (kaip B. Brazdžionio), neišmuša J. Keliuočio iš paryžietiškai laisvos ir modernios galvosenos. Be kapitalo, ginkluotas tik reformisto drąsa ir dinamizmu, jis ryžtasi leisti naują žurnalą, kuris visuomenę vienytų, o ne skaldytų, kuris būtų grindžiamas intelektualine ir moraline kultūra, o ne partiniais interesais, kuris skatintų keisti ir tobulinti esamą gyvenimo tvarką, o ne stumtų į „žliumbiančią melancholiją“, išlikusią Lietuvoje nuo baudžiavos laikų. 1931 m. išėjo „Naujoji romuva“, paskelbusi „dinamišką veiklumą“ svarbiausiu savo principu.

Šis žurnalas – tai mano likimas“, – sako vienos J. Keliuočio dramos he- rojus. Jo lūpomis kalba pats autorius: „Mano tikrasis pašaukimas – naujų idėjų kūryba, kuri yra šaltinis ir pagrindas visos gyvenimo pažangos“[8]. „Naujosios romuvos“ redaktorius, pilnas nerimastingos intelektualinės energijos, trykšte tryško naujais projektais – apsvarstykime Lietuvos ūkio gaires, pramonės ir elektrifikacijos galimybes, politinės santvarkos demokratizaciją, universiteto reformą, valstybės paramą menui, teatro reikalus ir t.t. Jo asmenybė, be dogmatinio užsikirtimo ir lyderio ambicijų, atvira kitų idėjoms, spinduliavo vaižgantišku kūrybiniu entuziazmu, kuris traukė link savęs visą nesusipolitinusią jaunąją generaciją, išaugusią jau nepriklausomoje Lietuvoje. Dviejuose mažyčiuose redakcijos kambarėliuose, išpuoštuose A. Gudaičio, V. Vizgirdos, A. Valeškos, V. Petravičiaus, P. Augustinavičiaus paveikslais, kas savaitę vykdavo „apskrito stalo“ diskusijos – neįprastos Lietuvoje. Sueidavo ekonomistai, teisininkai, isto- rikai, rašytojai, dailininkai, taip pat departamentų referentai ar direktoriai, o jų pokalbis prie kavos puodelio virsdavo kultūrine akcija (šitaip buvo įsteigtas Lituanistikos institutas). J. Keliuotis turėjo retą dovaną pastebėti įdomius žmones, atrasti nežinomus talentus (pirmosios A. Vaitkaus – M. Katiliškio, vėliau K. Bradūno, H. Nagio, B. Krivicko publikacijos). Sutelkusi stiprų intelektualinį potencialą kaip retas kitas to meto leidinys (A. Maceina, S. Šalkauskis, K. Pakštas, S. Kolupaila, M. Roemeris, A. Plateris, M. Urbšienė, P. Dielininkaitis, A Puodžiukynas, R. Slavėnas, J. Puzinas, A. Šapoka, V. Trumpa. V. Gustainis. P. Skardžius, J. Balys, J. Vienožinskis, B. Sruoga, F. Kirša, A. Vaičiulaitis, J. Aistis, J. Miltinis, V. Bacevičius, V. Jakubėnas), „Naujoji romuva“ virto autorite- tinga institucija, kurios negalėjo Išardyti nei įžeisto ministro aplinkraštis – neprenumeruotl žurnalo gimnazijose, nei beprotiškas 50 000 litų pajamų mokestis. panaikintas tik Tribunolo, nei sunkios skolos ir kuklus redaktoriaus mėnesinis uždarbis (1937 m. vidurkis – 250 litų)[9].

Naujoji romuva“ šaukėsi taikių ir nuoseklių reformų. „Dabar reikalinga tokio pat idealizmo, kokio buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais“[10]. Tai jaunosios kartos, užaugusios jau „laisvam ore“, priedermė. „Gyvybės polėkis ardo ir atmeta suplėkusias gyvenimo formas, tad būkime ne statiškų jėgų, o sprogdinančios dinamikos pusėje. Turime remti visa, kas nauja, modernu, pozityvu, kad Lietuva greičiau europietizuotųsi. „Santvarka, pasidariusi statiška, nebenorinti keistis ir reformuotis, paralyžiuoja teisingumą, sulaiko viso gyvenimo pažangą, ji yra mirusi“[11], – rašė J. Keliuotis. Negalima tik iš viršaus diriguoti tautai – ji liks pasyvi valstybės nelaimių valandą. Žmonės turi teisę patys pasirinkti valstybės formą ir dalyvauti jos tvarkyme. Laisvė yra būtina visuomeninės pažangos sąlyga, o „kiekvienas atsisakymas nuo laisvės yra savižudybė“[12]. Kultūra skelbia „asmenybės primatą tarp kitų vertybių ir būtinybių“, todėl atmeta totalitarinių režimų principą: „Viskas valstybės, ir nieko šalia valstybės“[13]. Lietuvoje dar nesusiklostė valstybinio gyvenimo tradicijos. Čia dažnai „aukščiau visko iškyla partinis egoizmas“, o svarbiausiu rūpesčiu tampa „ne Tėvynės gerovė, bet priešo sutriuškinimas“[14]. Čia bendrus valstybės interesus išstumia „brutalaus materializmo nagai, kurie drasko nuogą tautos kūną“[15]. Čia „visur jaučiamas susmukimas, nuovargis, nusivylimas ir netikėjimas šviesesne ateitimi“[16]. „Kuriame naują Lietuvą, bet svaigaus kūrybinio džiaugsmo nepažįstame, – rašo „Naujosios romuvos“ redaktorius. – Jis dingsta pavydo, neapykantos ir keršto gaisre, kuris išplėšia kitiems laisvę ir juos pačius daro nelaimingais. Mes visi norime statyti stiprius valstybės rūmus, bet nepakenčiame šalia kitų statytojų ir grumiamės prie pat darbo lauko, o statybos ir kūrybos darbas neina pirmyn“[17].

Niekindamas autokratizmą, kuris dusina žmonių galvojimą ir naikina pilietinę visuomenę, J. Keliuotis atviriau nepalaikė balsų, primenančių, kad parlamentas yra natūrali politinių jėgų iškilimo ir atrankos vieta[18]. Jam atrodė, kad liberalinė demokratija, atsisakiusi aukštesnio vienijančio principo, suskaldė visuomenę į atomus, todėl Europos „mechanistinę demokratiją“ ištiko bejėgiškumo krizė[19]. Dabar vėl įsigali hierarchinio valdymo principas, realizuojamas nesvyruojančių vadų, kurių „Naujoji romuva“ nevadino diktatoriais (palankios publikacijos apie Musolinį, Salazarą). „Kiekvieną visuomenę valdo vienokia ar kitokia aristokratija. Niekados dauguma negali valdyti“[20], – tvirtino J. Keliuotis. Reikalaudamas socialinių reformų, kad visiems piliečiams būtų „užtikrintas pragyvenimo minimumas“ ir niekas neturėtų „daugiau negu reikalinga normaliam pragyvenimui“, jis vis dėlto manė, kaip ir pridera bergsonistui, kad „dabarties neteisybes gimdo ne tiek ekonominė visuomenės santvarka, kiek moralinės psichologinės priežastys“[21]. Žmogus tapo mašinos priedėlis, techniškoji civilizacija nugramzdino pasaulį į chaosą, visuomenė subyrėjo „į monadas, nebenorinčias nieko bendra viena su kita turėti“, todėl šiandien „joks atgimimas neįmanomas be dvasios atgaivinimo, be dvasios revoliucijos“[22].

Didžiausias Lietuvos progreso stabdys, romuviečių supratimu, – menka intelektualinė dvasinė kultūra. Lietuvio siela tebetūno pirmykščio pasyvumo glėbyje, neišbudusi aktyviam veiksmui ir stambiems projektams. Lietuvių inteligentija, lengvai pasiduodanti svetimoms įtakoms, tebemąsto rusų kultūros stereotipais[23]. Lietuvių tautai nebepakanka tik politinės nepriklausomybės – jai reikalinga ir kultūrinė nepriklausomybė. „Be kultūrinio savarankiškumo, be tautinės civilizacijos tauta nėra gyva. Juk mes buvome netekę ir politinės nepriklausomybės daugiausia vien todėl, kad nebuvome sukūrę savo tautinės civilizacijos“[24], – rašė J. Keliuotis. Lietuvių tauta gyvena nuolatinės grėsmės zonoje, ir jai būtina stipri kultūra, kuri saugotų jos individualumą Rytų–Vakarų grumtyse ir neleistų ištirpti galimos krašto kolonizacijos bangose. Tokia kultūra turėtų organiškai jungti tautinį pradą („mene plaka tautos kraujas“[25]) ir katalikybės dvasią, kuri „dar labai stipri Lietuvoje“ ir iš naujo suliepsnojo šiuolaikinėje Vakarų kultūroje[26]. O kairiojo bloko persvara bei įsiviešpatavimas lietuvių kultūroje, deklaruotas „Trečiame fronte“, reikštų „ne ką kita, kaip perspektyvą anksčiau ar vėliau netekti savo tautinės sielos“[27]. Sintezės akte, formuojančiame lietuvių kultūrą, „Naujoji romuva“ – katalikiško liberalizmo balsas – nepaliko vietos revoliucijos bei socializmo idėjoms, ateistinei pasaulėžiūrai, civilinės metrikacijos įstatymui, taip pat rusų meno įtakoms (ataka prieš rusų režisierius ir baleto šokėjus Kauno operos ir dramos teatre).

Lietuvių kultūros modernizacija „Naujajai romuvai“ buvo pirmutinė jos gyvybingumo ir brandos sąlyga. „Visa, kas modernu, – mane domina ir vilioja“[28]. Tai redaktoriaus žodžiai. Jis puošia žurnalą P. Cezanne, H. Matisse, P. Bonnardo, E. Muncho, O. Kokoschkos, P. Picasso, G. de Chirico kūrinių reprodukcijomis, kurių privengė rimtasis „Židinys”. Jis skelbia – dažniausiai pirmą kartą lietuvių spaudoje – P. Valéry ir R. M. Rilke’s eilėraščių, F. Kafkos, J. Joyce, M. Prousto, A. Schnitzlerio, K. Mensfild, A. Maurois, J. P. Sartre, A. Huxley, G. K. Chestertono novelių ir romanų ištraukų vertimus. Pats rašo susižavėjimo sklidinus etiudus apie garsiausius Vakarų modernistus – W. Blake, E. Poe, Ch. Baudelaire, A. Rimbaud, S. Mallarmé, W. B. Jeatsą, P. Valéry, S. George, A. Gide, Sh. Andersoną, D. H. Lawrencą, G. Rouaultą, P. Cezanne, P. Gauguiną, A. Renoirą, A. Rodiną, V. van Goghą, P. Picasso. Karštai skatina asimiliuoti „kitų tautų vertybes“, kurios suteiks lietuvių kultūrai „vaisingo dinamiškumo“. O kartu ginčijasi su tais, kurie, pabuvoję Vakaruose, niekina visa, kas sukurta Lietuvoje, – mūsų dailė ir mūsų literatūra esanti tokia menkystė, teverta ubago terbos, kad neverta nė domėtis”[29].

J. Keliuotis, grįžęs iš Paryžiaus su aukštos meninės kultūros kriterijais, greitai įsitikino, kad ir Lietuvoje yra pakankamai jaunų menininkų, laisvų nuo provincinio konservatizmo. Reikia tik sulieti į vieną sąjūdį besiblaškančias literatūros modernistų grupes su dailininkų, studijavusių Paryžiuje, pastangomis atsiskirti nuo „naivaus realizmo bei natūralizmo“. Tai ir buvo svarbiausias „Naujosios romuvos“ siekis[30].

Literatūrinę medžiagą, sukauptą antrajai „Granito“ knygai, J. Keliuotis išsklaido pirmuosiuose žurnalo numeriuose. Deda V. Eidukevičiaus, A. Gudaičio, J. Mikėno, V. Vizgirdos, M. Račkauskaitės, L. Truikio darbų reprodukcijas. Paskelbiama „arsininkų“ programa – „tautos kontempliatyvinės nuotaikos“ ir modernios išraiškos sintezė. Iškelia šią jaunų dailininkų grupę į lietuvių meno viršūnes, skelbdamas palankias recenzijas, polemizuodamas su jos priešais, pagaliau pats kantriai pozuodamas jos kūriniams (V. Eidukevičius įvažiuoja dviračiu į redakcijos kambarėlį ir susikaupęs ima tapyti redaktoriaus portretą, garsiai šnekėdamas pats su savimi[31]). Su narsaus reformatoriaus tikėjimu J. Keliuotis skelbia: modernusis menas duos Lietuvai vertingų kūrinių[32]. Kritikos straipsniuose pakiliai dėsto modernizmo estetiką, nuspalvintą bergsonišku intuityvizmu. Šiuolaikiniame mene įsigali intuityvus mąstymas, trykštantis iš iracionalios, vitalinės žmogaus prigimties. Radijo antenos, įstatytos į kūrėjo sielą, mato ir jaučia paslaptingas tikrovės gelmes. Akies regėjimą papildo dvasios vizija, o empirinę patirtį – intelektualinė intuicija. Šiuolaikinis menas ieško dvasinės tikrovės, kurios negali pagauti fotografinis realizmas. Tapyba atmeta išorinį panašumą dėl vidinės žmogaus esmės išraiškos ir vidinės kūrinio logikos. Literatūra nutrina ribą tarp fantazijos ir realiojo pasaulio. Skulptūra įteisina neišbaigtumą kaip meninį principą. Kūrybos spontaniškumas („kurti taip, kaip jaučiama“[33]), kūrinio „dinamiškumas ir originalumas“ atskiria modernųjį meną, gimstantį indeterministiniame pasaulyje, nuo simetriškų klasikinio meno struktūrų. „Agitacija, moralistika, filosofinis galvojimas – svetimi dalykai moderniajam menui, kuriančiam „naują pasaulį, kuris yra pats sau tikslas ir pats savy turi pateisinimą“[34].

Maištaujančiam menui, neišsitenkančiam nė vienoje pasaulėžiūroje, absoliučiai netinka, J. Keliuočio įsitikinimu, ideologinė kritika, pagrįsta politinėmis doktrinomis, ar „sveiko proto“ mastelis, kurį naudojo A. Jakštas. Kritikas neturi teisės mokyti ar moralizuoti menininko[35] Jis tampa menininko bendražygiu, kai sugeba „virpėti prieš meno kūrinį“, o jo „intuicija sugauna menininko individualybę ir kūrinio originalumą“[36]. Pats J. Keliuotis mokėjo pasiduoti tokiam estetiniam virpesiui, stebėdamas tiek Romos katakombų meną, tiek EI Greco – „ekspresionizmo tėvo“ – tapybą, tiek skaitydamas E. Poe „metafizinio lyrizmo“ ar J Aisčio „tyrosios poezijos eiles, kurios nieko neskelbia, nieko nemokina ir niekuo negrasina“[37]. Įsižiūrėdamas į psichologines kūrybos ištakas (per P. Cezanne ir A. Rimbaud biografijas) ir ieškodamas „dvasios alsavimo“, artimo religijai (O. Milašiaus kūryba), jis dėstė savo paties estetinį išgyvenimą kaip autonominę patirtį, nepajungtą jokiai teorinei sistemai. „O aš labai ir mėgau ir žodžiu, ir raštu improvizuoti. Improvizuodamas aš visada būdavau ir įdomesnis, ir originalesnis“[38], – sako J. Keliuotis. Todėl jo straipsniuose apstu įsisiūbuojančio filosofavimo, aforistinių apibrėžimų, optimistinių šūkių ir kategoriškų neiginių, nepajungtų vienos minties kylančiai progresijai. Laki improvizacija nunešdavo autorių į bendrybes, kurioms nereikia specifinių žinių („Pjesė – židinys, iš kurio trykšta visas spektaklis. Pjesė – gaivališkos kūrybos sūku- rys“[39]), įstumdavo į gražbylingą retoriką, kurią jis pats niekino kitų kūriniuose („Tai dieviškos buities, išminties ir amžinojo gyvenimo triumfas“ [40]).

Didžiuliame meninių įspūdžių ir visuomeninių interesų lauke jo intelektas veržėsi vis į priekį, ne tiek analizuodamas ir susitelkdamas pats savyje, kiek sku- bėdamas kažką nauja pastebėti ir įteisinti. Jis drąsiai skelbdavo kritiškus nuosprendžius tiek naujajai lietuvių literatūrai („Dabar jau priėjome tokį laikotarpį, kada geriau nieko nerašyti, negu blogai rašyti“[41]), tiek naujosios lietuvių dailės kūriniams („Juos geriau būtų rodyti turgavietėse, o ne dailės parodose“[42]). Tačiau pagrindinė J. Keliuočio kritikos dvasia buvo vaižgantiška – palaikyti, žadinti, telkti kylančias jėgas, iškovoti joms „gyvybinę erdvę“, formuluoti jų uždavinius lietuvių kultūroje.

Ši telkianti ir programuojanti J. Keliuočio misija nutrūko uždarius „Naujosios romuvos“ žurnalą 1940 m. liepos mėnesį. Užėjus naujiems okupantams, vokiečiams, J. Keliuotis bando atnaujinti žurnalo leidimą, bet gestapininkai išbarsto spaustuvėje surinktą tekstą, o Vilniaus srities komisaras Hingstas neatsako į redaktoriaus prašymą „leisti atnaujinti „Naująją romuvą“, uždarytą bolševikų“[43]. J. Keliuotis vėl imasi burti jaunuosius dailininkus ir rašytojus, skaitydamas kultūros istorijos paskaitas Kauno universiteto filosofijos fakultete. Visi jie – H. Nagys, M. Katiliškis, E. Matuzevičius, V. Mačernis, B. Krivickas, M. Indriliūnas, P. Andriušis – sueina į „Kūrybos“ žurnalą, kurį per stambius kyšius karo cenzoriams (už vieną numerį – 1000 markių) pavyko išleisti 1943 m. pabaigoje. Dar kartą trumpam atgyja šviesi kultūros dvasia, teigianti laisvą buvimą, netarnaujanti praeinančioms politinėms situacijoms (J, Keliuočio tezė: dviejų imperializmų kare privalome likti neutralūs).

1944 m. birželyje J. Keliuočio draugai – F. Kirša, A. Valeška, Z. Ivinskis – neprikalbina jo trauktis kartu į Vakarus. Jis – vienintelis iš 40 Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojų – pasilieka Lietuvoje, kad čia ugdytų ir skleistų kultūrą, kuri bus reikalinga nelaimingai tautai.

1945 m. kovo 9 d. Lietuvos Tarybinių rašytojų sąjungos valdyba išbraukia ilgametį Lietuvių rašytojų draugijos sekretorių iš narių sąrašo. Kauno universįtetas nebeįsileidžia į auditorijas populiaraus dėstytojo, kurio maištingas paskaitas studentai palydėdavo aplodismentais.

1942–1943 m. vidury dienos keturi vyrukai sugriebia jį gatvėje ir nutempia į saugumą; kur 1945 m. gegužėw mėn. 31 d. naktį jis prisipažįsta tardytojams: „Taip, aš tikrai nusistatęs prieš tarybų valdžią nuo 1941 metų, t.y. nuo to laiko, kai prasidėjo trėmimai“[44]. Vienoje iš saugumo kamerų uniformuotas teisėjas perskaitė nuosprendį – 3 metai. 1947 m. paleidžiamas iš Pečioros lagerio prašant J. Vienožinskiui, P. Aleksandravičiui, J. Mikėnui ir P. Cvirkai (lemtinga J. Paleckio intervencija)[45].

Po penkerių metų – naujas areštas. Vilniaus saugumo rūsiuose dieną ir naktį tardo iškart 3–5 čekistai. „Taip tardydami mane sunkiai susirgdino širdies, hipertonijos ir nervų ligomis, sunkiai sergantį, beveik jau klejojantį nugabeno į teismo salę“[46]… Dėl hipertoninio ūžesio ausyse jis nesuprato, ką kalba prokuroras, bet nuosprendį išgirdo: 25 metai už „Naujosios romuvos“ antikomunistinius straipsnius. 1956 m. pradžioje Lietuvos generalinis prokuroras G. Bacharovas rašte Lietuvos rašytojų sąjungai patvirtino, kad „kaltinimas įrodytas ir kaltinamasis nubaustas teisingai“. Tik įsikišus I. Erenburgui ir A. Vienuoliui, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatui, 1956 m. rugpjūčio 11 d. J. Keliuotis išeina iš Solikamsko lagerio.

Buvęs kalinys, nereabilituotas, įžūliai sekamas ir kontroliuojamas KGB tar- nybų (specialiame sąsiuvinyje turi registruoti visus svečius – kas mėnesį po 20–30 lankytojų – kad lengviau būtų identifikuoti jų įrašytus balsus[47]), J. Keliuotis atkakliai stengėsi grįžti į atvirą kultūrinę veiklą, naiviai įtikinėdamas savo „globėjus“: aš ne politikas, o tik kultūros žmogus…

J. Keliuočiui leidžiama versti iš prancūzų kalbos (Volterą, A. Daudet), bet išleistose knygose nežymima jo pavardė. Teatrams verčia J. Anouilh, E. Ionesco, J. P. Sartre pjeses. Pats ima rašyti dramas („dramaturgija man artimiausias kūrybos žanras“[48]), dar pilnas kūrybinio entuziazmo, vilties ir pasitikėjimo „brolių lietuvių“ padorumu. Bet jau pirmosios pjesės „Į naują gyvenimą“ rankraštis, pateiktas Kultūros ministerijai, A. Sniečkaus įvertinamas kaip mėginimas „prašmugeliuoti kūrinius, nukreiptus prieš kolūkinę santvarką“, o jos autorius pavadinamas „žinomu fašizmo garbintoju“[49]. J. Keliuotis gyvena pardavinėdamas unikalius prancūziškus tarpukario leidinius (Maskvos profesoriams, nes Lietuvių kalbos ir literatūros institutas atsisakė įsigyti). 1963 m. Ateistinio muziejaus direktorius laikinai paskiria vyr. moksl. bendradarbiu, kol grįš iš dekretinių atostogų mokslinė darbuotoja. 1970 m. Lietuvos Mokslų Akademijos biblioteka sumoka 600 rb už 2500 puslapių rankraščių rinkinį (paskaitos, straipsniai).

Nuo slegiančio netikrumo būsenų („kad bent būtų sumažintas mano gyve- nimo sekimas“[50]), J. Keliuotis ieško nusiraminimo grožinėje kūryboje. Išleidęs 1940 m. romaną apie savo vaikystę „Svajonės ir siaubas“, jis vėl kuria romanus („Julius Saulėnas, 1948; „Vienos nakties romanas“, 1960–1968), noveles („Skandalas“, 1958; „Meilė ir mirtis“, 1960; „Kompozitoriaus laimė“, 1963), rašo dramas („Miesto aušra“, 1948; „Niekšas“, 1957; „Jie mylėjo gyvenimą“, 1957; „Vėtra Vailionytė , 1959), kur veikia pačiam autoriui artimi personažai – intelektualai idealistai, skraidą „amžinųjų idėjų pasauly“, „intuicijos akimis“ matą „ne tik dabartį, bet ir ateities tendencijas“. Jie atsisako įsirašyti į valdančią partiją, tapti pasiturinčiais miesčionimis, skelbdami: „Reikalingas tiesos heroizmas, be jo mes nieko gero negalime padaryti šioj epochoj“[51]. J. Keliuočio grožiniuose kūriniuose, kaip ir jo kritikos etiuduose, vyrauja pakilaus tono abstraktus kalbėjimas, nepasiduodantis individualizacijai („Vaikystės nuolaidumas jame tirpsta, o bręsta jaunatviškas revoliucingumas, vystosi jo individualybė ir rodosi vyriška asmenybė“[52]). Jo prozai, pasinėrusiai į autentiškos patirties intelektualinį apmąstymą, stigo vaizdo plastikos, intonacijų kaitos, aktyvaus veiksmo. Tik atsiminimuose – savotiškose kultūros studijose, kurių centre „Naujosios romuvos“ veikla, – J. Keliuočio pasakojimas įvaldė konkretaus įvykio piešinį, išgirdo individualų kalbančiojo balsą, išmoko psichologinės analizės, įgavo judrumo ir emocinės įtampos. Atsiminimai apie J. Herbačiauską, S. Nėrį, J. Vienožinskį, V. Eidukevičių, V. Mykolaitį-Putiną, Vaižgantą, kur išstumtas ir beteisis kultūros žmogus vėl gyveno kuriančio džiaugsmo ir savitarpio pagarbos atmosferoje, buvo pati gražiausia ir vertingiausia jo kūrybos dalis nelemtu laiku.

J. Keliuotis labai troško išspausdinti savo atsiminimus. Jam maloniai žadėdavo. Tik reikia parodyti truputį lojalumo tarybų valdžiai. Parašykite straipsnį „Literaturnajai gazetai“ apie savo kartos kelią, kaip V. Mykolaitis-Putinas parašė, atiduokite porą eilėraščių „Tiesai“, ir leidykla kaipmat paruoš jūsų atsiminimų knygą spaudai – jau duota direktyva… J. Keliuotis atliko privalomus reveransus („Begalinį pasididžiavimą sukelia man Tarybų Lietuvos laimėjimai“[53]) ir, žinoma, buvo apviltas. „Ak, kaip man nusibodo / Raudono melo balsai, / Kurie kasdieną rodo, / Ką turi dirbti vergai“[54], – įpykęs sueiliavo. Nebesislapstydamas rašė eilėraščius apie tironus, kurie užgesino „laisvę šviesią“, apie lietuvius, kurie „pasidarė vergais, / svetimųjų tarnais“, apie „poezijos išdavikus“, kurie laimina „neteisybes visas“ ir niekšybei aukoja „savo dainas“. Pasiuntė į JAV knygos „Dangus nusidažo raudonai“ rankraštį, savo pirmos tremties memuarus, persmelktus protesto ir siaubo („Ir milžiniškos girnos mala ir mala, dieną ir naktį, triuškina milijonus žmonių“[55]…). J. Keliuotis, išgyvenęs „aklame ir juodame labirinte“ keturis dešimtmečius, nesusitaikė su tamsos režimu. Išstumtas to režimo į nuošalę ir izoliuotas, jis stovėjo kaip praeities stulpas – išdidus ir bebalsis. Jo intelekto užsideganti galia, ryžtas galvotrūkčiais vytis Europą, entuziastiška idealisto dvasia be jokių skeptiškumo nuosėdą, nepavargstanti „šviesi nuotaika“ taip ir liko neišnaudota lietuvių kultūros išlikimai ir atsinaujinimui.

Graudūs atodūsio žodžiai, ištarti apie Lietuvą, nusako ir paties J. Keliuočio –  ugningo kultūros statytojo – likimą ir palaužtą reikšmę: „Jei nebūtų kilęs karas, turbūt jau turėtumėm naują Lietuvą ir naują visuomenę – šviesią ir nuoširdžią, jauną ir dinamišką, kūrybišką ir didingą. O dabar? Dabar?“[56]


[1] Keliuotis J. Kito pasaulio aš žmogus. – MABR, f. 2B8 b. 3.
[2] Keliuotis J. Pluoštas atsiminimų apie S. Nėrj. – LKLI BR, f. 6, b. 110, p. 6.
[3] Keliuotis J. Į aukštuoslus kalnus // Ateitis. 1924. Nr. 5, p. 266.
[4] Keliuotis J. Vincas Mykolaitis-Putinas. – VRBR, f. 31. b. 46, p. 30.
[5] Ten pat, p. 27.
[6] Keliuotis J. Poezijos meno problema // Granitas. – K., 1930. – P. 5.
[7] Jakštas A. Mūsų kova su „trečiafrontininkais“ // Židinys. – 1931. – Nr. 8–9. – P. 100;  Keliuotis J. Faustas Kirša – VRBR, f. 31, b. 45. p. 7.
[8] Keliuotis J. Jie mylėjo gyvenim1 – VRBR, f. 31, b. 225, p. 118.
[9] Keliuotis J. Švietimo ministrui J. Tonkūnui, 1938, I. – VRBR, f. 31, b. 180; Keliuotis J. Mano atsiminimai apie J. Herbačiauską. – LKLI BR, f. 51, b. 515, n. 14; Sąskaitos. – VRBR, f. 31, b. 180.
[10] Keliuotis J. Penkiolika laisvo gyvenimo metų // Naujoji romuva. – 1933. –  Nr. 111. – P. 145.
[11] Keliuotis J. Teisingumas // Naujoji romuva. – 1931. – Nr. 1. – P. 3.
[12] Keliuotis J. Laisvė, asmenybė ir pažanga // Naujoji romuva – 1934 Nr. 197. – P. 722.
[13] Keliuotis J. Visuomeninis idealas. – K., 1935. – p. 164; Keliuotis J. Šiandieninės žmonijos tragizmas, – VRBR, f.  31, b.138, p. 24.
[14] Keliuotis J. Taikos ir vienybės sąlygos // Naujoji romuva. – 1938, Nr. 8, – P. 73.
[15] Keliuotis J. Penkiolika laisvo gyvenimo metų // Naujoji romuva. – 1933. – Nr. 111. – P. 145.
[16] Keliuotis J. Iš autobuso Zarasai-Kaunas // Naujoji romuva – Nr. 35–36. – P. 626.
[17] Keliuotis J. Politikos etika // Naujojirom uva. – 1931. – Nr. 12 p. 274.
[18] Gustainis V. Tautos politinių jėgų atranka // Naujoji romuva. – 1934. – Nr. 10. – P. 223-224.
[19] Keliuotis J. Į naująją visuomenę // Naujoji romuva. 1937. – Nr. 37-38. – P. 660–661.
[20] Keliuotis J. Visuomeninis idealas. – P. 144.
[21] Keliuotis J. Vilnius ir reformos // Naujoji romuva. – 1939. – Nr. 42–43.   P. 780; Keliuotis J. Marksizmo likvidacija // Naujoji romuva. – 1933. – Nr. 116. – P. 286.
[22] Keliuotis J. Naujasis humanizmas // Naujoji romuva. – 1937. – Nr. 15. – P. 457–459.
[23] Keliuotis J. Kas yra tas rusicizmas? // Naujoji romuva. – 1932. – Nr. 20.
[24] Keliuotis J. Kova dėl tautinės kultūros // Naujoji romuva. – 1932. – Nr. 19. – P. 433.
[25] Keliuotis J. Menas ir tauta. – MABR, f. 288, b. 102, p. 12.
[26] Keliuotis J. Katalikybės atgimimas Prancūzijoje // Naujoji romuva. – 1931. – Nr. 33. – P. 743.
[27] Keliuotis J. Dešinysus blokas // Naujoji romuva. – 1931. – Nr. 33. – P. 771.
[28] Keliuotis J. Šiandieninė epocha ir jaunuomenės misija // Naujoji romuva. – 1939. – Nr. 45. – P. 798.
[29] Keliuotis J. Patriotizmas Ir pažanga // Naujoji romuva. – 1931.   Nr. 19. – P. 226.
[30] Keliuotis J. Justinas Vienožinskis Ir jo epocha – VRBR, f. 31, b. 50, p. 51.
[31] Keliuotis J. Dail. Vladas Eidukevičius. – VRBR f. 31. b. 41. p. 42, p. 8, 34.
[32] Keliuotis J. Modernusis menas // Naujoji romuva. – 1938. – Nr. 48. – p. 226.
[33] Keliuotis J. Moderniojo meno orientacija // Naujoji romuva. 1935. – Nr. 19. – P. 421.
[34] Keliuotis J. Charles Baudelaire – MABR, f. 288, b. 26, p. 72.
[35] Mūsų literatūros problemos. J. Keliuotis // Naujoji romuva. – 19399. – Nr. 9. – P. 194.
[36] Keliuotis J. Charles Baudelaire – MABR, f. 288, b. 26, p. 72.
[37] Keliuotis J. Tyrosios poezijos kūryba // Naujoji romuva. – 1938. – Nr. 3. – P. 73.
[38] Keliuotis J. Dangus nusidažo raudonai. – Čikaga, 1986. – P. 21.
[39] Keliuotis J. Į naują teatrą // Naujoji romuva. – 1937. – Nr. 44. – P. 801.
[40] Keliuotis J. O. V. Milašiaus „Miguel Manara“ // Naujoji romuva. – 1937. – Nr. 51-52. – p. 999.
[41] Keliuotis J. Mūsų literatūros problemos. // Naujoji romuva. – 1939. – Nr. 9. – P. 194.
[42] Keliuotis J. Pavasarinė dailės paroda // Ateitis. – 1943. – Birž. 3.
[43] Keliuotis J. Raštas Vilniaus sr. komisarui Hingstui 1941 rugp. – VRBR, f. 3, Nr. 183.
[44] Matekūnaitė A. Byla Nr. 1802 // Knygnešys. –1989 – Nr. 5. – p 53.
[45] Keliuotis J. Autobiografija. – VRBR, f. 31. b. 2, p. 11.
[46] Keliuotis J.  Lietuvos KP Centro Komiteto sekretoriui A. Sniečkui. – VRBR., f. 31, b. 10, p. 7.
[47] Svečių knyga 1973–1980. – VRBR, f. 31, b. 18.
[48] Keliuotis J. Didžiai             gerbiamam LKP CK sekretoriui drg. Lionginui Šepečiui – VRBR, f. 31, b. 275, p. 6.
[49] Sniečkus A. Į naujus tarybinės lietuvių literatūras laimėjimus // Tiesa – 1954. – Rugp. 12.
[50] Keliuotis J. Mano pageidavimai. 1972. – VRBR, f. 31. b. 225, p. 108.
[51] Keliuotis J. Jie mylėjo gyvenimą. – VRBR. f. 31. b. 425, p. 108.
[52] Keliuotis J. Svajonės ir siaubas. – K., 1940. – P. 156.
[53] Kelias, kurį pasirinko manoji Lietuva… // Tarybinė Klaipėda. – 1972. – Liep. 21 (iš „Literaturnaja gazeta“).
[54] Keliuotis J. Aš norėčiau pabėgti. – LKLĮ BR, f. 1, b. 6537.
[55] Keliuotis J. Dangus nusidažo raudonai. – P. 237.
[56] Keliuotis J. Faustas Kirša. – VRBR, f. 31, b. 45, p. 60.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

„Autentiškos žinios – aukso žinios“ Fausto Kiršos laiškai Juozui Keliuočiui

2016 m. Nr. 3 / Antrojo pasaulinio karo istorinės pervartos skaudžiai palietė Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Daugelis meno, politikos, valdžios žmonių pasitraukė į Vakarus, kiti – prievarta išgabenti į Šiaurės platybes ir Sibiro tyrus

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vaižgantas amžininkų akimis

2009 m. Nr. 8-9 / Vaižgantas – populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, purslojančia beletristika ir publicistika.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.