Vytautas Kubilius. Legenda, prabilusi savo vardu

1993 m. Nr. 2

Juozapas Albinas Herbačiauskas. Erškėčių vaikinas. Sudarė Viktorija Daujotytė. – V.: Vaga, 1992. – 445 p.

Ilgą laiką Juozas Albinas Herbačiauskas lietuvių skaitytojams tebuvo legenda, šmėkščiojanti prieškarinės kartos atsiminimuose (chiromantas, mago togą užsisiautęs psichoanalitikas, niūrių pranašysčių skelbėjas, ambicingas kivirčininkas, po vieno įžeidimo 1933 m. išdūmęs į Lenkiją). „Maloniausias man likimas – būti tik legenda žmonėms“, – nuspėjo pats savo ateitį. Dabar ta legenda, memuaristų paversta spalvingu praeities anekdotu, prabilo savo balsu, tapo spausdintu tekstu, kurį palydi moksliškas įvadas ir komentarai. Ar neišsisklaidys legendos žavesys ir paslaptingumas?

Pats J. A. Herbačiauskas tvirtino, kad geriausia jo kūryba – improvizacija gyvu žodžiu, išbarstyta kavinėse, salonuose, universiteto koridoriuose, kur tik atsirasdavo smalsių klausytojų. Lenkų kritikas T. Zelenskis-Boy yra įspūdingai aprašęs tas improvizacijas „Žaliojo balionėlio“ kabarete prieškarinėje Krokuvoje: „Herbačiauskas išeidavo į estradą įr dainingu lietuvišku akcentu sakydavo ilgas prakalbas, iš kurių matei, kad jam kažkas baisiai rūpi, bet kas – klausytojo mintis negalėjo pagauti. Reikėjo paklausyti, kaip jis kalbėdavo! Ugnis, dinamitas! Ir taip visą ketvirtį, pusę valandos, su tokia degančia energija, užsidegimu, patosu, tai vėl piktu sarkazmu, kad tos Juzefo Albino prakalbos darydavo kažkokios demoniškos beprotybės įspūdį“. Knygoje, aišku, nesimato išraiškingų magiko gestų ir nesigirdi audringai šuoliuojančių tonacijų. Spausdintas tekstas prigesina gyvajame žodyje putojusią energiją ir atidengia pasikartojimų monotoniją, kurios nepastebėdavo improvizacijų klausytojai.

J. A. Herbačiauskas troško būti „Gyvenimo Artistu“, kuriam parašytas tekstas nėra vienintelė ir aukščiausia jo egzistencijos vertybė. Tai tik medžiaga, atlikusi beieškant esmės pačiam sau („Aš ieškau vieno švento žodžio“). Tai tik provokacija, mėginant „Audrą Lietuvoj iššaukti“. Parašyti tekstai nesiderino prie jokiu nusistovėjusių formų ir nesiekė subtilaus estetinio efekto, kaip reikalavo besiskleidžiantis XX a. pradžios modernizmas. Tai surašytas kalbėjimai į auditoriją, kuri čia pat, priešiškai nusiteikusi, – ją reikia perrėkti ir įtkinti ar bent išjuokti ir įsiutinti. A. Herbačiauskas karštai ginčijosi su kažkuo nematomu – puola apnuoginta špaga, sulaukia nedrąsaus atkirčio, vėl atakuoja triumfališkai kvatodamas. Argumentų ir kontrargumentų ristynėse nėra nei paliaubų, nei pusiausvyros – čia visad laimi viena visagalė tiesa, nežinanti abejonės ir reliatyvistinio svyravimo – o galgi ir anas teisus… Todėl dialogais išdėstyti esė ir poetinės prozos kūrinėliai yra tik aistringos oracijos, tulžingi pamokslai, poetizmų litanijos be siužeto slinkties ir aprašomųjų vaizdų plastikos. J. A. Herbačiauskas buvo vieno nesibaigiančio monologo sakytojas, nepripažinęs jokių išorinės determinacijos varžtų nei savo pasaulėžiūrai, nei savo žodžiui.

Filosofinis rečitatyvas, skylantis į tezes ir antitezes, veržiasi sproginėjančiais šūksniais, iškilmingais kreipiniais, valingomis direktyvomis, drebinančiais (Dievą ir šėtoną) klausimais. Jis paklūsta ne logikos progresijai, aiškinančiai jau suguldytas į sistemą tiesas, o netikėtoms „sąmonės eksplozijoms“. Autoriui rūpi ne tiek kažką nuosekliai įrodyti, kiek „išskanduoti mintis“ stipriais mostais, kuriuose jaustųsi giluminių prasiveržimų energija. Atskiro posakio smogiantis kirtis, poetinis spindesys, aukštyn nešanti ritmika darosi svarbiausiu sujaudinto kalbėjimo tikslu. J. A. Herbačiauskas svaidosi aforizmais, kurie ne tiek moko, kiek klausinėja, ir paradoksais, genančiais mintį priešingybių ašmenimis į stulbinančią kaktomušą. Tie aforizmai ir paradoksai, skraidantys himniško teigimo ir sarkastiško neigimo pakopomis, būna tobuli tarytum eilėraščio posmai. Pvz., „Be drąsos mirti nėra drąsos gyventi“; „Kaip žaibas debesy, taip ir tu mano meilėje pasislėpsi“; „Mano ašaras žemės kirminai laka, o mano skausmo balsą velnių viesulas naikina: didvyrių kapai tyli“; „Idealai  – bibliotekose, muziejuose. Niekšybė – gyvenime“; „Kodėl geras žmogus – visur mėšlas pikto gėlei augti ir žydėti?“; „Išvijom dvasią, liko mums degtinė“.

„Erškėčių vainikas“ (1908) – pirmoji modernios lietuviškos prozos knyga, neišmarginta folkloro stilizacijos pratybų. Iš filosofinių sąvokų, mitologinių įvaizdžių, emocingų poetizmų ir Biblijos intonacijų J. A. Herbačiauskas kalėsi manifestinę kalbą, kupiną išdidaus vidinio pasitikėjimo savo teisingumu ir aukšto polėkio. Trumpų sakinių įsakmi ritmika, ilgo periodo nervingas siūbavimas, pakartojimai, psalminės inklinacijos, staigus peršokimai sukuria ekspresyvią orakulinio kalbėjimo įtampą, pasinešusią į muzikines formas (noktiurnas, uvertiūra, fuga, intermezzo), kaip ir daugelis pirmųjų poetinės prozos bandymų.

Trokšdamas „simfoniškai“ sumoduliuoti savo „nustebintos sielos balsus“, J. A. Herbačiauskas turėjo prieš akis F. Nietzsche’s veikalą „Šitaip kalbėjo Zaratustra“. Nusižiūrėtas chaotiškas idėjų ir sąvokų sūkurys, aštrūs aforizmų žybsniai, dinamiška kaita, bet trūksta kenčiančios ir maištaujančios minties fundamentalumo, viską apnuoginančios ironijos kartėlio ir daugiabalsio stiliaus melodingo vientisumo. Neperžengtas naivios idealizacijos slenkstis, būdingas atgimstančių tautų literatūroms. Neatsisakyta deklamacinių patoso gestų, įprastų slavų literatūroms, skelbiančioms žmonijos išganymą. Bet J. A. Herbačiausko monologinėje kalboje nebėra graudesio ir gailumo tonų, įsigalėjusių lietuvių prozoje, taip pat pakraščio žmogaus menkavertiškumo savijautos. F. Nietzsche ir mesianistinis lenkų romantizmas išmokė kalbėti iš pasitikėjimo savimi ir teigiančios jėgos pozicijų, gana nelauktų lietuvių literatūroje („Drįskime būti galingi!“). Vėliau „Keturi vėjai“ ir „Trečias frontas“ iškart stojo į jau paruoštas pozicijas ir ėmė šaudyti iš manifestinės kalbos pabūklų.

Nuo pat ankstyvos jaunystės gyvendamas lenkų literatūros aplinkoje ir mąstydamas jos kategorijomis, J. A. Herbačiauskas pavertė savo subjektyviu tikėjimu „Mloda Polska“ šūkius ir natūraliai perkėlė juos į lietuvių kultūros dirvą, kurioje pasijuto esąs naujų idėjų šauklys ir pranašas – reformatorius. Jaunos Lietuvos dvasia privalo reikštis jauna – pavasario forma. Šalin sentimentalumas, nykūs kasdienybės aprašinėjimai, apipelijusių lomių klasicizmas! Kurkime tautinę literatūrą, ieškodami tautos dvasios praeities testamente ir amžinybės ilgesyje, piliakalniuose ir savo pačių gelmėje. Organizuokime mūsų tautos tautišką sąmonę. Suskaldykime sociologįšką materializmą ir išgirskime savo širdyse tautos legendos balsą. Įveskime mūsų žodį į visos žmonijos kultūrą. Gerbkime ir mylėkime savo dainius, kurie yra Dievo šypsena, ateinanti iš ano pasaulio ir naikinanti gyvenimo bjaurastį. Kosmiškos minties gaivališkumas ir genijaus beprotybė, laužanti riboto suvokimo sienas, yra didysis kūrybos šaltinis.

J. A. Herbačiauskas sugebėjo itin sugestyviai išsakyti literatūros modernizacijos programą, kursavusią tuo metu visose Rytų Europos šalyse (Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje). Ji tapo kūrybos impulsu ištisai rašytojų kartai (S. Čiurlionienei, V. Krėvei, Vaižgantui, B. Sruogai, I. Šeiniui, K. Jurgelioniui), nes ,.Žaliojo balionėlio“ magikas reikalavo ne estetizuotų rašmenų, o tautiškumo esmės, proto aristokratizmo ir prometėjiškos drąsos. Jis norėjo, kad žodis virstų kardu Karaliaus Dvasios rankoje (pagal J. Slowackį), o ne šiaip sau kaitaliotųsi pagal literatūrines laiko madas.

Ar pavyko pačiam J. A. Herbačiauskui realizuoti savo kūryboje šitą programą, kuri išdidžiai plėvesavo kaip vėliava iki pat Pirmojo pasaulinio karo?

Pirmoji knyga „Erškėčių vainikas“, reikšminga savo provokuojančiomis dvasinio atsinaujinimo tezėmis ir fragmentiška kompozicija, ardančia logizuotą lietuvių literatūros korpusą, dar nebuvo pakankamai atsiplėšusi nuo lenkiškos mąstysenos podirvio, jos refleksinė kalba liko perdėm deklaratyvi, o ne iš vidaus plaukianti.

Savitą teritoriją užėmė antroji knyga „Dievo šypsenos“ (1929), sukurta jau nepriklausomoje Lietuvoje, atgavus rašytojo kalbai natūralų alsavimą. Žinoma, ir čia J. A. Herbačiauskas dėvi iš lenkų romantikų ir modernistų (A. Mickevičiaus, S. Pszybyszewskio) perimtą maištininko prieš Dievą ir satanisto kaukę („Parduodu sudėvėtas Dievo kelnes“). Bet jis taip įsijaučia, taip užsimiršta po šita kauke, kad jo „vaidentuvė“ temato mirusiųjų vėles, išgyvena tapatybę su šėtonu, patiria keistas metamorfozes anapus laiko ribų (pabūna senajame Egipte ir Babilone, klausosi Buddhos, susitinka Biblijos Lilith), girdi, kaip braška Dievo galva, suėmusi visų žmonių rūpesčius. Lietuvių literatūroje dar nebuvo tokio psichikos tipo, kurį taip trauktų kapai ir lavonų kvapas, kurio smegenis degintų „pragariška ugnis“, kuris regėtų kosmines planetų karo vizijas ir veržtųsi būti paties Dievo sąžine („Niekas taip „nebliuznijo“ Dievui kaip aš“). Atsirado autentiško vaizdų niūrumo, šiurpios laukimo įtampos, infemališkos netikėtumų alogikos vaizduojant vaiduoklius, pamišėlio haliucinacijas, magiko iššaukto šėtono pokštus, iš karstų pakylančius numirėlius, tamsiai raudonų vėlių eisenas, filosofinį disputą apie meilę su savižude moterimi, grįžusia trumpam iš anapus.

„Dievo šypsenų“ pasakotojas, somnambuliškai keliaudamas istorijos labirintais, atsiduria satanistų salėje, kur viešpatauja destrukcijos, bjaurasties, siaubo grožis, gundęs XIX a. romantikų vaizduotę. „Moterys (jų buvo dauguma) visos nuogos, apkandžiotos, apdraskytos, krauju paplūdusios, – kaip dėlės, – su iškištais liežuviais, su žarijomis (akių vietoje), į kaktas įsmeigtomis, su pakaruoklių veidais – visos baisios bjauria baisenybe – šoko su ožiais, šoko su vilkais, šoko su šunimis – šoko ir staugė, ir cypė, ir kvatojo, ir keikė! Kai kurios moterys, nusitverusios už kojyčių dar vos tik pagimdytus kūdikius, švaistė jais kaip žirniais į salės sienas (jos buvo kraujais aptaškytos) arba valgydino jais alkanus ožius, šunis ir vilkus!“ Kuo baisesni reginiai, tuo jie gražesni demoniškam kūrėjui, nes demoniškumas yra esminė būties dalis. Tik toks kūrėjas („beprotis Genijus“) gali išgelbėti pasaulį iš „nuobodumo vergijos“.

Genijaus kultas, kaip ir demoniška ekstazė, – būdingi romantines literatūros leitmotyvai, kuriuos J. A. Herbačiauskas bandė atgaivinti, suliedamas su savo paties – „Gyvenimo Artisto“ – legenda. Kritiškas europinių mastelių skalpelis nesunkiai  atidengs šitoje legendoje pavėluotą stilizaciją ir išradingą vaidybą pagal XIX a. vidurio partitūrą. Bet lietuvių literatūros repertuare tokio vaidmens dar nebuvo. J. A. Herbačiauskas atliko jį su dideliu įsijautimu, talentingai, pamiršdamas, kad stovi tik ,,Žaliojo balionėlio“ estradoje ir kuria tik žodžio fikciją.

J. A. Herbačiausko legenda, pėrė jusi į knygą, nesunaikino pati savęs. Ji tik įgavo semantinį turinį ir aiškesnes literatūrinio konteksto ribas.