Vytautas Kubilius. Menininkas ir nepriklausomybė

1991 m. Nr. 5

Penkiasdešimt metų mūsų menas buvo šokdinamas pagal privalomas „socializmo statybos“ programas. Gana! Nebeleisiu niekam kištis 5 mano vidinę autonomiją. Nereikia man jokių prižiūrėtojų ir ugdytojų – noriu būti toks, koks esu; gyvensiu, mąstysiu ir kalbėsiu, paklusdamas tik savo paties genų šauksmui.

Kokia natūrali menininko alergija primestoms programinėms užduotims, engusioms jo kūrybą! Dabar vienintelis troškimas – nupurtyti jas nuo savęs kaip įsisegusias erkes. Ir žūtbūtinis noras – būti psichologinių ir metafizinių gelmių ruporu, nepataikaujančiu jokioms politinėms konjunktūroms. Menas pagaliau turi tapti savarankiška vertybe, o ne „valstybinio ūkio“ planiniu paragrafu.

Tačiau kur statyti „dramblio bokštą“ amžino grožio maldoms? Ar ilgai jis išstovės žlegančių tankų ir patruliuojančių kareivių take? Kur iškabinti meno autonomijos vėliavas, atėjus prie Televizijos bokšto, saugomo šarvuočių? Gal jas pastatyti greta žvakelių, uždegtų įsiutusios imperijos aukoms? O gal nunešti prie Radijo ir televizijos rūmų išdaužytais langais, kur saugumo pulkininkas kas vakarą skaito melagingas žinias?

Kaip parašyti šiandien tyrą ir gražų eilėraštį, kai tavo vaikas kasnakt budi prie Aukščiausiosios Tarybos, o tu baimingai klausaisi lėktuvų gausmo – ar nepradės bombarduoti Nepriklausomybės aikštės, kaip Afganistane? Koks talentas begali išlaikyti poetiniame žodyje ramybės dvelksmą, kai Kremliaus įgaliotinis grasina atkirsti nuo Lietuvos Klaipėdą ir Vilnių, o lietuviai komunistai – platformininkai šokinėja iš džiaugsmo? Kas sugebės išsaugoti tekste gležnas lyrines potekstes, kai net partinių himnų kūrėjui („komunistai, pirmyn!“) norisi garsiai rėkti iš pasibaisėjimo: mes – žudikų partija, mes – dūmų uždanga imperijos agresijai…

Nerimo iškamuotas senas rašytojas užmiega apsikabinęs radijo aparatą, kad nakčia vėl klausytųsi – ar dar gyvas Nepriklausomos Lietuvos balsas. Jis neišdrįs pasakyti bauginamai tautai: murdykis pati viena savo ašaringoje nepriklausomybėje, o aš iškeliauju į savo estetinių regėjimų Rivjerą, nes šitoje spengiančioje įtampoje nejaučiu daiktų esmės ir grožio palaimos…

Amžina lietuvių menininko dilema: viliojančiai dega visuotinumo horizontai ir nematomos universalijos šaukia savęsp (štai kur tikroji meno esmė!), o istorinė situacija gramzdina į šios dienos politines ir socialines grumtynes (menas prilygsta durtuvui ir šautuvui). Jis norėtų kurti didįjį meną, alsuojantį žmogaus dvasios beribiškumu, o turi ginti elementarias tautos teises – išlikti savo žemėje. Jis narsiai šoka į bendrąsias Europos meno sroves, kurios turėtų nunešti į Olimpą, o vietiniai mąstymo akiračiai, kultūros resursai ir politinės sąlygos klampina į provincines seklumas. „Čekų tauta buvo pagimdyta literatūros“, – sako M. Kundera, šiuolaikinis čekų rašytojas. Lietuvių literatūra taip pat budėjo prie merdinčios tautos, saugojo jos kalbą, jau išstumtą iš viešumos, žadino šlovingos praeities regėjimus kazokų šimtinių nutryptame „Šiaurės vakarų krašte“. Permanentinių okupacijų metu literatūra buvo vienintelis tautinės savimonės židinys, kurio nepavykdavo užgesinti, net įvedus „graždanką“. Įsipareigojimas pavergtai tautai buvo lietuvių literatūros „kategorinis imperatyvas“. Kai 1919 m. Lietuva pakilo į nepriklausomybę, tik bolševikai skelbė, kad tai „istorinė klaida“. Visų kitų įsitikinimų menininkai puolė ginti gimstančios valstybės. K. Šklėrius – pirmasis Kauno apskrities viršininkas. J. Mikuckis – Kauno miesto karo komendantas. L. Gira steigia lietuvišką saugumą, kuris gelbsti Lietuvą nuo peoviakų sukilimo. K. Binkis stoja savanoriu į kavalerijos pulką, kuriam parašo „Geležinio vilko maršą“. Iš mokyklos suolo išeina savanoriais į Lietuvos kariuomenę J. Tysliava ir V. Montvila. Karininkais tarnauja J. Švaistas ir V. Biržiška (neseniai rašęs eilėraščius). F. Kirša – karo mokyklos dėstytojas. A. Vienuolis siunčia reportažus iš karo veiksmų zonos. „Menininkų batalionas“ (K. Petrauskas, J. Šimkus, A. Sodeika, K. Binkis) važinėja pafrontėmis su koncertais. B. Sruoga rašo vedamuosius „Lietuvai“– pirmajam vyriausybės oficiozui. J. Savickis ir I. Šeinius plėšosi Skandinavijoje, kovodami dėl Lietuvos diplomatinio pripažinimo. „Kiekviena mano gyvenimo minutė buvo tautai ir valstybei aukojama“,– rašė vėliau J. Lindė-Dobilas.

Ano meto Lietuvos menininkų idealizmas, pasiaukojimas ir šventas rūpestis („Kur mes tave nuvesim / Ir dovanų ką duosim“) – pamokantis pavyzdys ir šios dienos kūrėjams. Nualinta ir nugirdyta, terorizuojama ir valdišku melu kvailinama tauta veržiasi iš „nelaisvės namų“. Nuolanki „žingsnis po žingsnio“ taktika nepasiteisino (pirmiausia Estijoje ir Latvijoje), atsimušusi į didžiavalstybiškumo sieną: mes 200 metų siekėme Baltijos… Tik tvirta laikysena gali priversti Sovietų Sąjungą dekolonizuotis. Valstybėje, kur vaikelių („nacionalistų“) šaudytojams demonstratyviai pakeliami kariniai laipsniai, sunku tikėtis normalių teisinių dekolonizacijos formų. Kuo labiau skeldėja šios supervalstybės pamatai, tuo labiau išsigandusios valdančios viršūnės traukiasi atgal į stalinizmą. Mažos tautos „realistinei politikai“ nelieka erdvės, ir galimi visokie istorijos alogizmai (pulkininkas V. Alksnis grasina išsprogdinti visą pasaulį atominėmis bombomis, jei byrės Sąjunga). Reikia didelės stiprybės, kad ištvertumėm imperijos konvulsijas, ekonomikos suirutę, įnirtusios nomenklatūros kerštą.

Kokias barikadas, ginančias Lietuvos valstybingumą, menininkai galėtų pastatyti?

Žmonėms reikia aiškiai pamatyti, suprasti ir įsiminti viską, ką patyrė užėjus sovietams. Tik menininkas turi galią išsakyti tautos patirtį persmelkiančiais ir sukrečiančiais vaizdais, padėdamas atsisveikinti su praeitimi.

Žmonėms reikia atsikratyti totalitarizmo sistemos „sraigtelio“ bei didžiųjų valstybių aukos bejėgiškumo. Menas, skverbdamasis į vidinį žmogaus irimą, moralės krachą, komunistinės ideologijos eroziją, menkai tenujautė nesuskaldytus tautinės savimonės, tikėjimo ir laisvės branduolius, glūdėjusius gilumoje. Kaip svarbu būtų išvysti ir pajusti savyje nesuniokotą teigiamąją dvasinę jėgą, kuri dabar taip reikalinga, atsistojus ant ugnikalnio briaunos.

Žmonėse išbudo svaiginantis tėvynės jausmas: sausio 13 dieną parlamento gynėjai prieina paskutinės išpažinties ir ruošiasi mirčiai. „Pertvarka“ atidarė šliuzus maištingam nacionalinio beteisiškumo suvokimui, kuris dabar sprogdina imperiją kaip dinamitas. Šita galinga prisikėlimo, vilties, pasiaukojimo energija, ištryškusi XX a. pabaigoje, jau išbraukus nacionalini klausimą iš Europos parlamentų dienotvarkės, regis, dar nėra sugerta ir įprasminta mūsų meno.

„Koks skirtumas“, – pasakys grynojo meno riteris, – anksčiau tarnavom socializmo idėjai, dabar tarnausim tautos idėjai.“ Skirtumas yra: pirmiausia tautos idėja kolonijinėje valstybėje yra „pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ idėja, pasipriešinimo beteisiškumui ir moralinio susitelkimo idėja, kupina protestuojančios ir išlaisvinančios jėgos. Antra, menas natūraliai išauga kaip diemedis iš tautos būties. Jos likimo ir kultūros klodų.

Ir vis dėlto tautinė idėja – mūsų ilgametės rezistencijos pagrindas, lagerių poezijos ir tremtinių atsiminimų dvasinė stiprybė – XX a. pabaigoje jau negali tapti profesinio meno dominuojančia idėja ir esminiu vertės kriterijumi, kaip romantiniais „tautų pavasario“ laikais. Po dviejų pasaulinių karų, kur tautos skerdė viena kitą, skatinamos savo politikų, kunigų ir menininkų, bendražmogiškas turinys tapo meninės kūrybos išeities riba. Kūrinio interpretacija universalių doktrinų bei filosofinių teorijų aspektu pasidarė beveik būtina kritikos norma.

Ar lietuvių menas, gelbėdamas tautos gyvybę, išdrįso keliauti universalių doktrinų kanalais?

Labai ilgai mūsų menas sukosi socializmo doktrinos orbitoje. Čia atrado istorijos progreso dialektiką, kuri išstūmė Dievą iš pasaulio tvarkos. Čia buvo apginkluotas klasių antagonizmo ir klasių kovos nuostatomis, kurios tapo tikrovės analizės instrumentais. Čia pasisėmė revoliucinio veiksmo apologijos: pasaulį reikia ne aiškint, o pakeisti. Čia išmoko antikonformistinės laikysenos ir priešiškumo esamai santvarkai, kuri tuoj pat bus sugriauta. Tai Spalio revoliucijos paveiktas mentalitetas, įsitvirtinęs daugelyje Europos literatūrų. Mažų tautų valstybingumas tėra egoistinis buržuazijos viešpatavimas (reiktų „suprovokuoti Lietuvos žlugimą ir pradėti partizaninį karą“, – skelbė 1928 m. „Revoliucionieriaus“ leidėjai). Nacionalinis klausimas nerūpi internacionalistams, nes istorijos pažangą lemia visuomeninių formacijų kaita, o ne tautos likimas („noras skelbtis visos tautos poetu – apgavystė“,– tvirtino „Trečias frontas“). Kaip skaudžiai užgulė internacionalistų sąžinę tautos likimas („atgyvenusio romantizmo palaikai“) sovietizavus Lietuvą, kada paaiškėjo: marksistinė doktrina tebuvo aneksijos uždanga ir jos ideologinis instrumentas. XX a. pabaigos mene marksizmas – „didžioji šio amžiaus fantazija“, pasak L. Kolakowskio,– nebevaidina aktyvaus kūrybinio vaidmens.

Katalikybės doktrina atvėrė lietuvių menui ontologinę problematiką, davė idealistinį polėkį, išsaugojo dvasingumo pradus, nepavaldžius išorinių aplinkybių determinizmui. Bažnyčia – charakteringa lietuvių novelės ar romano veiksmo vieta (retai tesutinkama prancūzų literatūroje). Religiniai papročiai ir religiniai išgyvenimai, lokalizuoti senojo kaimo gyvensenoje, įgauna specifinių lietuviškumo bruožų. Lietuva – „Marijos žemė“ – ieško savo identiškumo katalikybėje. Ši „Draugijos“ ir „Naujosios Romuvos“ nuostata šiandien vėl bandoma atgaivinti ateizmo nusiaubtoje lietuvių sąmonėje. Kol kas ji prasikiša daugiau pavėluotais idiliškais piešiniais. Poezijoje Dievas vėlgi yra daugiau pamiršto žinojimo prisiminimas ar net racionali tezė negu kankinantis ieškojimas ar gelianti meditacija, kaip J. Baltrušaičio, A. Jasmanto, Liūnės Sutemos eilėraščiuose.

Liberalizmas iškėlė lietuvių mene individo laisvės idėją į aukščiausią vertybių viršūnę. Atleido menininką nuo tarnybos valdiškoms ideologijoms ir paklusnumo kolektyvinėms konvencijoms. Dvasinė realybė, būtina meno kūriniui, gali susidaryti tik visiškai nepriklausomos asmenybės teritorijoje. Liberalizmo doktrina stipriai velkė lietuvių Išeivijos meną, silpnėjant Lietuvos istorinės situacijos slėgimui. Vaisinga ji buvo ir pačioje Lietuvoje, mokydama menininką izoliuotis nuo direktyvų triukšmo, susitraukti į kamuolėlį ir šitaip išlaikyti savyje neišprievartautą dvasinį gyvenimą bei unikalumo siekiančią kūrybinę galią. Liberalizmo doktrina – valstybė nesikiša į kultūros gyvenimą – siūloma paskelbti demokratinės respublikos kultūrinės politikos principu, nors akivaizdu, kad be valstybės globos šiame pereinamajame laikotarpyje daugelis kultūros institucijų turėtų užsidaryti.

Universalios doktrinos formuoja tą idėjų lauką, kuriame gimsta menininko pasaulėvaizdis, idealiniai siekiniai, vidiniai prieštaravimai, estetinės užduotys. Lietuvių menas ilgą laiką buvo labai arti pririštas prie vienokių ar kitokių doktrinų, kurios gana kietai stengėsi primesti savą žmogaus ir pasaulio supratimą. Reikalinga žymiai didesnė distancija, kad būtų galima judėti ne viena provėža, o kelių doktrinų sankryžomis bei sugriuvusių principų dykvietėmis. Reikalingi inercijai nepasiduodantys kūrybiniai intelektai, plečiantys lietuvių meninio mąstymo erdvę, nes „kūryba eina savais nuostabiais ir nelauktais keliais, esančiais visai kitoje plotmėje, ne ten, kur veikia paprastieji logikos įstatymai“ (M. Dobužinskis).

Dideli meno kūriniai peršoka savo epochos išstatytas pasaulio interpretacijos schemas, kad susilietų su „daiktų sielomis“ be jokių tarpininkų ir naujai atvertų būties esmes. Didelis menas daužo tironiškos santvarkos ir žiauraus istorinio laiko sienas, o kartu regi žmoguje amžinybės „baltą žiedą . Dideli kūrėjai padeda tautai išeiti į laisvę, bet nepriklausomoje valstybėje atsisako „valstybinės tarnybos“.

Meninė kūryba – paslaptingas vyksmas, kuriame dalyvauja kuriančio individo pasąmonė ir joje įspausti kolektyviniai tautos archetipai, istorinė situacija ir vertybių nuostatos, kultūrinių tradicijų resursai ir pirmapradė meninės pagavos stichija. Šis vyksmas netenka autentiškos galybės, pasidavęs išorinių jėgų programavimui. Kai tautinės kultūros procesas jau yra pakankamai ilgas, savarankiškas ir uždaras, jis ima tarsi pats programuoti tai, ką natūraliai galėtų pagimdyti iš savo vidinių resursų ir kas organiškai atlieptų tam „laukimo horizontui“, kuris paslaptingai klostosi iš daugybės psichologinių, ideologinių, estetinių veiksnių. Stipriausi kūriniai gimsta paklusdami nematomam ir neapibrėžtam kultūros proceso kodui.

Istorijos kataklizmai nuolat išardydavo lietuviškos kultūros vidinį kodą. Kiek kartų jau sustiprėjęs autentiškas balsas buvo nutildytas galingų svetimos priežiūros įstaigų arba pats užgeso primestų ideologijų klišėse. Dabar turėtumėm atstatyti šio kodo veikimą. Tai gal svarbiausia mūsų nepriklausomos tautinės egzistencijos sąlyga. Toks buvo XX a. pradžioje M. K. Čiurlionio ir Vydūno, J. Herbačiausko ir B. Sruogos tikėjimas.

Meno suverenumas įmanomas tik suverenioje tautinėje valstybėje, kurią dar reikia sukurti. Šitą tiesą gerai suprato čekų dramaturgas V. Havelas lietuvių muzikologas V. Landsbergis, estų prozininkas L. Meri, naujosios estų vyriausybės užsienio reikalų ministras, kalbantis aštuoniomis kalbomis.

 

1991 11 26