literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Pradžia laisvo mąstymo

 1991 m. Nr. 2

Apie intelektualinę eseistiką

1

Daugelis poezijos ir prozos ešelonų tebedunda nutiestais bėgiais, barškėda­mi per sandūras, nespėja pakeisti nei krovinių, nei krypties. Gal jie nepastebi, kad pakelėse nebėra budėtojų, mosuojančių raudonomis vėliavėlėmis?

Nušoko nuo supilto pylimo ir lekia be jokių provėžių tik publicistika ir eseistika. Šitie grožinės literatūros satelitai anksčiausiai pajuto, kad kultūros sferoje eismas nebereguliuojamas. Jie pirmieji prisitaikė prie skubančio Lietuvos laiko.

Niekur kitur taip įnirtingai nelaužomas senasis mąstymo luobas kaip laik­raštinės publicistikos bei žurnalinės eseistikos skiltyse. Žūtbūtinės pastangos ištrūkti iš marksistinių sąvokų aptvaro (nebeišgirsi žodžių: eksploatacija, kla­sių kova, proletariato diktatūra). Atsižadėta gromuliuoti tą pačią „laimėjimų ir pergalių“ informaciją ir kalbėti galutinių direktyvų tonacija. Kratomasi bet kokių oficialių nuostatų privalomybės. Vidinio išsilaisvinimo energija net popie­riaus badmečiu gimdo vis naujus ir naujus periodinius leidinius (1990 m. pa­baigoje Lietuvoje įregistruota 111 žurnalų ir 163 laikraščiai).

Per porą metų neatpažįstamai pasikeitė lietuviško mąstymo laukas. Sugriu­vo sovietinę okupaciją palaikančių koncepcijų pastoliai. Subyrėjo pati socialu­mo ideologijos piramidė, kuriai spauda lankstėsi su pamaldžiu tikėjimu. Tau­tos kančių kelias iki Trofimovsko, partizanų lavonai, sumesti į šulinį Pandėlyje, iššaudyti per Kalėdas dzūkų kaimai, kreivašonės saugumiečių išpažintys, nepriklausomybės šūkiai ir partijų deklaracijos staiga užpildė laikraščius savo rėkiančiomis antraštėmis. Lietuva atsidūrė ant istorinio lūžio briaunos, kur link mums eiti (atgal į kapitalizmą?), ką mums daryti (išdraskyti kolūkius?!, kas mūsų laukia (Tbilisio skerdynės ar Europos parlamentų pripažinimas?). Tokie bu­rniniai klausimai Iškilo nežinios, baimės ir stebuklingų lūkesčių įtampoje. Jų negalima buvo pridengti neutralumo kauke ir paslėpti ezopinėje kalboje. Fabulinis pasakojimas būtų nutildęs jų dilgsintį aštrumą. Juos reikėjo atvirai svarstyti ir spręsti liečiant pilkais pirštais gyvybinį tautos išlikimo instinktą.

Šitą misiją galėjo atlikti tik problemiškai mąstantys intelektai, sugeban­tys išlaikyti analizės ir apibendrinimo galią chaotiškojo nusistovėjusių idėjų griūtyje, įžvelgiantys išsigelbėjimo perspektyvą, o ne urzgiantys ant visų kerštin­goje neviltyje. Istorinio apsisprendimo situacijoje tikslus formulavimas, esmės apnuoginimas, aiškios išvados jaudino žmones labiau negu dramatiškiausios išgalvoto romano peripetijos. Tad publicistika, žaibiškai fiksuojanti besikeičiančią padėtį ir ryjanti visokiausius faktus, taip pat eseistika, skausmingai žiedžianti žmogaus patirties ir tautos likimo modelius, netikėtai atsidūrė žaidimų aikštės viduryje ir pastūmėjo kitus literatūros žanrus link atsarginių suolelio.

Tačiau iš kur galėjo atsirasti kieti ir skvarbūs intelektai lietuvių spaudoje, kur ištisus dešimtmečius vešėjo iliustratyvinis rašymas pagal duotas tezes ir patižusi empirinė mąstysena be vertės kriterijų? Vieni staiga iššoko iš vidines emigracijos kiauto, kuriame slėpė savo maištingą nepasitenkinimą ir kategoriškus sprendimus (J. Juškaitis). Antri perėjo Vorkutos lagerius ir iš ten grižo viską iki galo perpratę, pilni skaudžios aukų išminties (P. Juodelis). Treti brandino save filosofijos studijomis ir atėjo matuoti drumzlinų politikos verpetų ilgaamžiais laisvės, demokratijos, tautos suverenumo masteliais (R. Ozolas, A. Juozaitis, V. Radžvilas, K. Stoškus). Ketvirti buvo atplukdyti tautinio pakilimo bangos iš tiksliųjų mokslų, pripratinusių prie tvirtų kategorijų ir sistemingos analizės (S. Stoma, K. Zičkus, A. Maldeikienė). Vieną kitą aštriai skrodžiančią plunksną davė ir senoji žurnalistų profesionalų gildija, anksti perpratusi istorijos štormo kryptį (A. Čekuolis, V. Katilius, V. Vaicekauskas). Galima sakyti, kad į spaudą atėjo švieži protai, nesutrinti totalitarinės prievartos malūne. Pokalbiai su nestandartizuotomis asmenybėmis (Tėvu Stanislovu), įžymių išeivijos humanitarų (A. J. Greimo, V. Kavolio, T. Venclovos) tekstai, gausi užsienio mąstytojų (V. Havelo, S. Zweigo, J. Kotto, E. Staigerio, E. M. Ciorano) eseistika, atskiroms problemoms skirti žurnalų ar laikraščių numeriai keičia viešojo mąstymo horizontą, kuris vis labiau darosi vakarietiškas, bent jau intelektualiniu tonu, pokrypiu į racionalizmą, mobilumu. Anksčiau ar vėliau šitie pokyčiai iš satelitinių struktūrų persimes ir į pagrindinį literatūros korpusą, ardydami emocinės saviraiškos ir naivaus atspindėjimo persvarą.


2

Svarbiausia rašančiojo žmogaus vertė, A. Sacharovo apibrėžimu,– „absoliutus intelektualinis sąžiningumas”[1].

Ar galima išlikti sąžiningam visuotinio melo karalystėje, kur meluoja net statistika? Kaip apsaugoti savo galvą nuo diena dienon kalamų tarybinės santvarkos pranašumo idėjų? Ką daryti išvydus pro skylėtas melo užtvaras „kraujo upę“ ties Saugumo rūmais? Savisaugos instinktas išgąstingai grūda šį reginį gilyn į pasąmonę. Mūsų mažų kultūros salelių liko tiek nedaug, jog nevalia pražudyti paskutinių istorinės atminties ir kuriančio žodžio krislų… Kas geriau iššvokšti drebančiais žodžiais dalelytę tiesos, paslėpus visą baisumą potekstėje, ar giliamintiškai tylėti „istorinės būtinybės“ šešėlyje, kuris viską uždengia? O gal dalinė tiesa yra toks pat valdiškas melas, lik dar baisesnis, nes yra sutaurintas besipriešinančio balso? Kas aš esu konformistas, baikščiai gyvenąs leistinumo ribose, ar sąžiningas teisybės lauko platintojas košmariškoje tamsoje? Šito klausinėjo savęs kiekvienas intelektualas, besireiškiąs viešai prievartos sistemoje, su ja nesusitaikęs, bet ir kategoriškai jos neatmetęs.

Visuomenę sudrebindavo, žinoma, ne smulkūs tiesos lašai, turėję pratašyti akmeni, o garsiai šaukiantis sąžinės balsas, nesiskaitantis su pasekmėmis (A. Sacharovo, A. Solženicyno, P, Grigorenkos pareiškimai). „Absoliutus intelektualinis sąžiningumas“ – tai atvira sistemos kritika, kurią reikės apmokėti tremtimi, įkalinimu, mirtimi. Tai herojinis aktas, kuriam sunku ryžtis, ypač mažos tautos inteligentijai: kiek mūsų profesūros jau guli Sibiro įšale… Tačiau pasipriešinimo rizika ir auka suteikia žodžiui smogiančios moralines galios, kurios jis neįgytų, kompromisiškai vinguriuodamas grėsmingo režimo papėdėje. Diktatūriniuose režimuose žodis dažniausiai ir matuojamas dvasinio sudrebinimo balais.

P. Juodelis slėpė savo rankraščius ir net degindavo, nujausdamas kratą. Bet atkakliai ginčijosi vienas pats su imperija, kurios socialistinių idealų fasadu buvo patikėjęs (Meno reikalų valdybos viršininkas 1940–1941 m.). Labai aiškiai nusibrėžė moralinę intelektualo poziciją: kritiškas santykis su esamu režimu. Studijoje „Hamleto mįslė“, parašytoje Vorkutos konclageryje, P. Juodelis tarsi visai neutralioje zonoje svarsto amžiną istorijos dilemą: valdžia yra palaima, nes gelbsti visuomenę nuo chaoso, o kartu ji yra blogis, nes reikalauja pavaldumo (tai didesnis nusikaltimas negu žmogaus išnaudojimas), ugdo baimę, kad išsilaikytų. V. Šekspyro drama – tai valdžios principo (Klaudijus) ir meno principo (Hamletas) dvikova. Ji tęsiasi per visą meno istoriją iki pat šių dienų.

Kultūra darosi gyvybinga prieštaraudama valdžiai ir reikšdama neigimo dvasią. Susitaikėliškumas užmuša kūrybinę mintį. Socialinė sistema, nedrįsdama leisti sau opozicijos, išsižada galimybės turėti kultūrą. Šitokios P. Juodelio tezės, išsakytos estetinių apmąstymų fragmente „Jo didenybė karališkoji opozicija“ (1958–1959), akiplėšiškai kirtosi su socialistinio realizmo teorija ir praktika.

T. Venclova, studijų metais dažnai buvojęs Sibiro katorgininko namuose Užupyje, perėmė jo moralinį įpareigojimą inteligentijai – „kvestionuoti viską, įskaitant pirmiausia save pačią“. Bet vienišos asmenybės ginčas su sistema atrodė per daug drovus ir bevaisis „atodrėkio“ metu. Jaunoji karta jau klausėsi perkūnijos, dundančios „Karpatų kalnais“, ir visam laikui įsiminė kimų Imre Nadžio balsą, skelbiantį Vengrijos neutralitetą, V. Vorošilskio eilėraštį apie lenkų kraujo ampules, siunčiamas Budapešto sukilėliams, ir anglų reporterio nuotrauką – ant gatvės kaštonmedžių kadaruojantys kadriniai saugumiečiai geltonais pusbačiais… Maskvoje ir Leningrade jau ėjo per rankas kraupūs V. Salaraovo lageriniai apsakymai, o tarybinės vandenilinės bombos „tėvas jau rašė žmogaus teisių deklaracijas tarytum degančius fakelus. Milžiniškoje socializmo teritorijoje prasidėjo požeminis grumėjimas. Jo nereikia skaidyti į tautinius gardelius ir partines programas,– įtikinėjo pirmieji disidentų būriai,– nes tik visuotinis trenksmas įlauš gelžbetoninę diktatūros plutą.

T. Venclova pakluso antitotalitarinio solidarumo šūkiams. Jis ambicingai įstatė save, tarybinio elito atžalą, į internacionalinę socializmo sistemos priešų grandinę, niekindamas nusiaubtos lietuvių inteligentijos atsargią laikyseną. Lietuvą jis regėjo bendroje Rytų Europos situacijoje: visų toks pat likimas ir ta pati viltis. Ryškiai jautė pasipriešinimo bangą, kylančią aukštyn „socializmo stovykloje“. Taip atsirado jo rašiniuose kertantis neigimo mostas ir stebinanti greitų permainų nuojauta. Mintis ėmė funkcionuoti tarptautiniame kontekste, kuris suteikė naują, kur kas platesnį formatą ir lietuviškoms pasipriešinimo akcijoms.

Totalitarizmas, neįstengęs sunaikinti tautos, siekia pakirsti, pasak T. Venclovos, kai ką svarbesnio – „Individualinę tiesą, asmeninę atsakomybę, žmogaus moralinį potencialą“. Tautos ateičiai pavojingas yra sovietizuotas lietuvis, išsaugojęs gimtąją kalbą, bet pataikūniškas, klusnus, įdavinėjantis savo bičiulį, pasinėręs vien į materialinius rūpesčius. Ar ne gėda gyventi trilinku, gal net lūžusiu stuburui.

Komunizmas – humanistinė utopija, pasibaigusi Gulagu,– negali sunaikinti laisvos minties ten, kur yra gilus kultūros klodas. Kultūra susijusi su istorine atmintimi, kuri yra „vidinės laisvės ir moralinio savarankiškumo būtinoji sąlyga. Kultūra – amžinas dvasios savarankiškumo, moralinio ir politinio pasipriešinimo šaltinis. T. Venclova godžiai sugeria Vilniaus universiteto istorinius Europos tapybos ir literatūros meninius įspūdžius. Tankus kultūros asociacijų audinys integruoja politine mintį į nepraeinančių vertybių visumą ir suteikia tai minčiai savotiško grakštumo. Antra vertus, politinė mintis, atgavusi sprendimų laisvę ir kategoriškumą, žymiai aiškiau klasifikuoja bei vertina ir pačią kultūrą, deformuotą fizinės ir loginės prievartos. Kultūrologiniai svarstymai, išjungus politinę sąmonę, darėsi perdėm sterilūs lietuvių spaudoje. T. Venclova grąžino hermetizuotai kultūrinei savimonei dramatišką istorinio laiko jutimą ir poleminę aistrą. Straipsnyje „Pasaulio literatūros vertimai šių dienų Lietuvoje“ (1978) jis rašė: „Kaip jūros gelmėse, po kelių kilometrų vandens stulpu, gyvuoja patvarūs, bet gana košmariški organizmai, taip ir pas mus gyvuoja patvari, bet deformuota kultūra, kurioje derinasi nesuderinami dalykai – konformizmas ir pasipriešinimas. Kartais jie derinasi net vieno žmogaus sieloje…“

Ar istorinis laikas yra vienintelė egzistencijos erdvė, o ginčas su esama politine sistema vienintelis jos tikslas? Kur transcendentiniai būties parametrai? Kur esmių ilgesys ir idealiniai sielos potroškiai? Kur virpėjimas ties nebūties bedugne? Nejaugi žmogus, ¡murkdytas į nykią nepriteklių kasdienybę, nepasigenda aukšto dangaus?

Katalikiško krašto kultūra, bent jos gilioji atmintis, stengėsi atstumt marksistinę žmogaus – klasinių santykių determinuotos socialinės būtybės sampratą. Tikinčioji lietuvių visuomenės dalis ieškojo atgaivos dievoieškos kupinoje J. Baltrušaičio lyrikoje ir katalikų mąstytojų raštuose (pvz., J. Girniaus „Žmogus be Dievo“), kuriuos spausdino nesugaunamos pogrindžio spaustuvės. Tik dabar idealistinio mintijimo tradicija, ateistų kirviais kapota, grįžta į
viešumą.

Istorinėje pasaulio naktyje“ lengva pamesti iš akių „ne tik dievų pėdsakus“, bet ir nuovoką „apie jų buvimo būdą“. Dabar poezija,– sako A. Maceina
„Laiškuose rašytojams“ (1950),– yra tikroji dieviškųjų pėdsakų saugotoja. Ji įžvelgia regimuose būties pavidaluose „dieviškuosius pirmavaizdžius“. Ji atstato vienybę bei sandarą „tarp žemės ir dangaus“. Ji išreiškia „dieviškosios būties buvimą bei veikimą“. Ji yra „kvietimas kopti aukštyn“. Ji ruošia mus susitikimui su Dievu. Poezija ir religija – „aukščiausios žmogiškojo buvimo sritys“. Meninio kūrinio prasmės glūdi ne vien psichologiniame ar etiniame lygmenyje, bet ir metafizinėje plotmėje. Žmogaus sąžinė, prabylanti kūrinyje, yra ne tik „mūsų asmeniškumo balsas“, bet ir „Dievo balsas“
[2].

Paskendęs beribiškumo galimybėje, žmogus pamiršta savo būties ribas. Nubrėžti tas ribas – šiuolaikinės filosofijos uždavinys, A. Šliogerio supratimu. Mes gyvename taip, tarsi mirties nebūtų. Mes ją savotiškai ištrėmėm iš savo gyvenimo. O iš tikrųjų žmogus gyvena tam, kad pasiruoštų mirčiai. Tik būtybė, aiškiai suvokianti savo baigtinumą, sugeba atsiverti transcendencijai – nesvarbu, kaip ją pavadinsimi „ar dievu, ar būtim, tiesa, gėriu ar grožiu.“[3]. Tik mirties suvokimo akimirką žmogus nusipurto nuo savęs politiniųį idiotizmų, istorizmų ir ideologizmų naštą, kuri „mirtingąjį daro panašų į nešulinmulą užrištomis akimis ir supančiotomis kojomis“[4]. Lėtos ir sunkios mintysnemirtingos mintys – gimsta po aukštu dangum, neužsiangažavus jokiai tezei, kartojant paskui Kantą: „Esu tarp tikėjimo ir netikėjimo“[5]

Filosofiniai aspektai atveria mąstymui vertikalines linios, kurios šiaip jau rūpėjo tik poetiniam vaidui. Šie aspektai įstato į naujas paradigmas net istorinę faktografiją, lūžtančią per „būties žmogaus“ sąmonę. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religiniai ir istoriografiniai raštai, išstumti marksistinio supratimo į literatūros paribį, D. Kuolio studijoje Baroko kelias Lietuvos kultūron, Sietynas’, 1990, Nr. 8) iškyla kaip dramatiškas fundamentalių būties tiesų ieškojimas, aktualus ir šiandien. Renesanso tekstuose žmogus siekia amžinos šlovėsžemės pasaulyje, ir jo buvimas neturi savaiminio ontologinio pagrindo. M. Strikovskiui istorinė atmintis yra vienatinė nenykstanti tikrenybė ir vienatinis žmogaus amžinumo garantas. Tik istorinius žygius aprašanti knyga laiduoja asmeninį nemirtingumą. Baroko tekstuose asmenybė jau nebevalioja pasikliauti istorija kaip amžinybės pagrindu; šiapus buvimas jai tampa tik blyškiu transcendentinės būties ženklu. Ji atsigręžia į mirtį kaip į vienintelį žemiškos išminties šaltinį. (Nėra nieko tikresnio už mirtį, rašė L. Sapiega). Tauta sutelktinė asmenybė taip pat turi pirmiausia apsispręsti transcendencijos atžvilgiu, nes jos istorinis likimas aiškėja tik jungtyje su Dievu.

Minties eiga, kylanti į transcendentines aukštybes, įgavo metafizinės įtampos, kuri ardo įprastas empiriško determinizmo lygtis. Kartkartėmis ji įpuola net į išganytojišką toną ir tada jau bijo nusileisti į nežinios tamsą, atsidurti istorijos akligatvyje, poliarizuotis į priešingybes. Retai ji ginčijasi pati su savimi (gal tik A. Juozaičio kontroversiškuose straipsniuose), o dar rečiau stojasi į skeptiško stebėtojo pozą, būdingą Vakarų liberalizmui (gal tik V. Trumpos istoriniuose pamąstymuose). Nuošalyje palieka prakeiktus socialinius klausimus tarytum marksizmo atgyveną ir nesiima modeliuoti merdėjančios ekonomikos procesų, lemiančių mūsų sudergtą taloninę buitį. Idealistinė meditacija susiaurina savo spektrą, nesiverždama tapti „nuskriaustųjų ir pažemintųjų“ sąžine.

Tačiau lietuvių eseistikoje atsirado svarbiausias dalykas – autentiškas mąstymas, trykštantis iš gilumų, kurios nepasidavė išprievartaujamos, perdėm individualus mąstymas, subrandintas kentėjimo tyloje (kartais mirtinoje karcerio tyloje) ir neišteliūskuotas vienadienių kompromisų. Atsirado laisv mąstymo grožis.

3

Ar intelektualinė eseistika turi savitą struktūros kanoną? Kokia jėga supresuoja į kelias pastraipas totalitarizmo nusiaubtos Rytų Europos situaciją ir tautos istorinio likimo apžvalgą? Kokios jungtys sukabina į vieną įtemptos minties tėkmę politiką ir moralę, autobiografijos fragmentą ir metafizinių esmių vizijas?

Intelektualinė eseistika atmeta smulkmenišką, gražbylingą ir beformį dienraščių plepumą. Ji nebrenda į sensacijų, kerštingų demaskavimų, piktų gandų dumblyną, kur nebegalioja moralės principai. Ji stebi ir įprasmina pasaulį per etinių vertybių prizmę, kuri formuoja spinduliuojantį dvasingumo potencialą. Intelektualinė eseistika tolsta nuo kaimo žmogaus protavimų ir emocijų, folklorinių jvaizdžių ir fabulinio pasakojimo intarpų (tokių ekspresyvių A. Bernoto knygoje „Pigmaliono sindromas“). Ji maitinasi miesto kultūros impulsais, ideologine partinių debatų įtampa, estetinių įspūdžių klodais, relleksijų antsluoksniu virš konkrečių faktų, judria asociacijų kaita. Daugialypė sąvokų sudėtis ir nervingas jutimo ritmas sugriauna įprastą chronologinę bei fabulinę minties seką.

Intelektualinė eseistika paneigia vieno atsikviesto amerikiečių eksperto išvadą: Lietuvoje maža žmonių, sugebančių sistemingai mąstyti. Kiekvieną surizgusios mūsų dabarties situaciją V. Radžvilas iškart įstato į problemos lygtj kuri turi savo premisas, neišvengiamą slinktį ir sprendimą. Mintis nuosekliai kyla į tam tikros koncepcijos viršūnę, neišsibarstydama pakeliui, kupina loginės progresijos tikslingumo ir smingančios jėgos.

T. Venclova, nacionalistinės ideologijos žmogus, anot jo paties, plėtoja mintį, kaip vientisą grandinę, kuriai valingai pajungiama profesoriška erudicija. Jo tekstui nereikalingos tezės, sukaltos kaip vinys, ant kurių kabinamos iliustracijų girliandos. Jis struktūralistiškai žiedžia štisinius tamtikrų procesų modelius, įgaunančius visuotinumo reikšmės (kalėjimas totalitarizmo sistemos archetipas). Tiksliais analitiniais pjūviais preparuoja ideologinius mitus, o preciziškoms mokslinėms formulėms suteikia moralinių vertinimų prasmės. Nepasiduoda abstrakcijų traukai, o išlaiko asmeninės patirties konkretumą, būtiną poeto mąstysenai („Nuo vaikystės labai stipriai, nors ir neaiškiai jutau, kad pasaulis yra pakrypęs, apvirtęs, sukriošintas“).

Kai pakrypęs pasaulis iššoka iš racionalios sistemos, kuria jį pažabojo švietimo amžius, mąstytojas priverstas pasinerti į egzistencines situacijas, kur glūdi kintančios ir beribės esmės. Mūsų žodžiuose turi aidėti ne „koncepcijų uraganas „, o išgryninta esmingumo pajauta, į paprastumą besiskverbianti „tyli rezignacija“. A. Šliogeris baisisi „brošiūrinėmis tiesomis“, kurioms viskas aišku, kratosi sukalkėjusių formulių ir kalbos klišių, kuriose gęsta virpuliuojanti mintis. Jis sugeba sudėtingiausius klausimus dėstyti intymiu ir skaidriu tonu, kaip ir A. Maceina, peršviesdamas žodį savo paties susijaudinimu ir „gamtos vaiko“ poetinėmis meditacijomis. Jo filosofinėje eseistikoje, priklausančioje „bendrai Europos episistemei“ (A. J. Greimas), mintis skleidžiasi kaip vidinis veiksmas, kontrastiškai besikaitaliojantis, kupinas įtampos ir intensyvaus ritmo, kuris suteikia tekantiems periodams muzikinės gradacijos, artimos meninei prozai. „Tautiškumą reikia išskleisti iš savęs, iš savo gyvasties ir buvimo, jį reikia išlukštenti iš pakelės akmens, iš savo ir artimo kančios, iš pavasarinio lietaus, iš paukščio skrydžio, iš neištarto žodžio ir net iš gelžbetonio kalėjimų, kuriuose mums tenka gyventi“[6].

Magistralinė minties linija, nuslydusi nuo visažinystės silogizmų, ima šakotis ir susiveja į keistus viražus, ardančius dedukcijos eigą (nuo bendra – į atskira, nuo idėjos į faktą), kuri buvo stačiai privaloma nefikcinės prozos žanrams. Pirmojoje pastraipoje Utenos ūkininkas, sugrįžęs be sveikatos iš lagerių, pravirksta savo namuose nakčia – taip tyku, o tiek metų išbūta svetimam alase… Koks jis panašus į Rūpintojėlį! Antrojoje pastraipoje S. Šaltenis, pamiršęs sugrįžusį ūkininką, jau kalba apie žodžio laisvę, kurią gaudavo žmogelis, pasodintas ant prirakintos taburetės tardytojo kabinete. Čia pat išdėsto vienos bendroves projektą eksportuoti užsienin už tvirtą valiutą aukščiausios kokybės lietuvišką kraują. Toliau užuomina apie pareigūnus, kurie, išgirdę žodį kultūra, vos nesiekia pistoleto. O paskutinėje pastraipoje – lyrinis himnas Lietuvos istorijai: „Nors pabudom lyg ir lengvai, matyt, todėl, kad mes maži pasauly lyg pelės, tačiau mūsų istorijos šešėlis ilgas ir krinta lyg nuo milžiniškų ledynų epochos mamutų. Mus saugojo ir saugo praeitis! Ji bus mūsų atilsis ir užuovėja, net jeigu vėl netyčia kas įstumtų su visa mūsų Nepriklausomybe į tą pačią, tik kiek praplatintą, gal su nupieštais langais ir kaip tikrom užuolaidėlėm, į atnaujintos federacijos kapinyno duobę“[7]. Čia pat ironija ir lyrika, konkretumo nuotrupa ir simbolis, kandus aforizmas ir sielvartinga refleksija apie degraduotą visuomenę, byrančią iš vidaus. Eseistika mėgsta tokį laisvą šokinėjimą. nesuvaržytą aprioriškai nubrėžto plano, tokias daugiaaukštes sankryžas, kur judėjimas vyksta iškart keliomis kryptimis. Ir vis dėlto tai ne išklydusios Grigo bitės. Kaip ir eilėraštyje, mąstančio žmogaus situacijos skilinėja, gulasi viena ant kitos, bet atsiveria nešamos gaivališkos ekspansijos: ilgiau kentėti ir tylėti nebegalima. Vidines būtinybės ¡statymas – esminis struktūralizavimo principas.

Intelektualinėje eseistikoje paplito ironiškas kalbėjimas, stumdamas lauk nusiklykusią patetiką socializmo epochos „stilistinę dominantę“. Neefektinga dabar šerti kakton kuolu, tarytum „klasių kovos laikais, kas kita skaudžiai įgelti imperijos Galijotų paakin. Leidžiamos ironiškų aforizmų strėles: iš aritmetikos veiksmų Kremlius yra išmokęs tik sudėtį it daugybą, o dalybos visiškai nepripažįsta (M. Martinaitis); Tarybų Sąjunga vienas didelis Černobyis nuo Kaliningrado iki Čiukčijos (A. Čekuolis); raudonasis teroras, vykdomas baltomis valdininkų pirštinėmis (D. Sauka); intelektualų išpuolis prieš Lietuvos parlamentą tai avinų grumtynės vilkų aikštėje (E. Ignatavičius); priespauda visada eidavo sau, o rašytojas sau, o socializmo laikais sutapo (J. Juškaitis). Mintis ima sproginėti paradoksais, kur sąvokos kertasi kaktomušomis, kad paaiškėtų absurdas: Kartoju: cenzūra sudarko ne tik žmogiškąjį pasaulio vaizdą, ji pradeda naikinti pačią realybę. Pasaulis pamaži darosi nenormalus. (…) Černobylio katastrofa ar Armėnijos žemės drebėjimas tam tikru atžvilgiu yra cenzūrinio realizmo pasekmė[8].

Mikliai groja inteligentiškos ironijos niuansais V. Landsbergis, žerdamas į Maskvos televizijos ekraną dilginančias analogijas (Kuveitas–Lietuva) arba pagarbiai dėstydamas Anglijos parlamento ir lordų rūmų atstovams kandžiu parabolę: žmogus veržiasi pro spygliuotų vielų užtvarą iš koncentracijos stovyklos, o atokiau stovi grupė stebėtojų su smokingais; jie turi senų biznio reikalų su prižiūrėtojais ir nenori su jais pyktis; kai kurie galvoja, kad kaliniui nėra taip bloga ir be reikalo jis stipriais judesiais destabilizuoja spygliuotų vielų padėtį…

Ironijos distancija leidžia greitai judėti nuo vieno reiškinio prie kito, supriešinti skirtingus požiūrius, gal net perskelti patį save į besišaipantį stebėtoją (lietuvaičiai prekijai jau prisivijo Europos turgavietėse lenkus ir tuoj pralenks susikaupusį eruditą, besišvaistantį T. S. Elioto, M. Kunderos, G. Gačevo citatomis lyrinių refleksijų subjektą (amžini neišvažiavėliai studijavo Vakarų muziejus blokinių namų virtuvėse). Šitokiu būdu R. Rastauskas cikle „Mano varpinė“ („Atgimimas“) susikūrė savitą pasakojimo manierą, kupiną maištaujančio temperamento ir intelektualinio blizgesio, kandžią ir gležną, atskambančią tolimais „bitnikų“ prozos aidais.

Jie mąsto, bet jie nejaučia minties taip betarpiškai kaip rožės kvapo“[9]pasakė T. S. Eliotas apie du gana žinomus anglų poetus. Ar mūsų eseistika jaučia tą „rožės kvapą“? Ar mintis čia turi vidinę radiaciją, o ne vien reikšmių sumą? Ar atsiranda aukštos įtampos tonas ir požeminis gaudimas? Aiškumo palaima nesugrąžinamai sklaidosi. Infantiliškos sąmonės periodas baigėsi“[10],– rašo D. Sauka. Jo knygoje „Noriu suprasti“ (1990) įspūdingai fiksuojamas šitos sąmonės lūžis – ginčas su praeities smaugiančia letena, sutraiškythumanitaro gailesys, skeptiška abejonė pačiu savimi, moralinio švarumo kodeksas ir dvasios pakylėjimo aktas. Sąvokos, išsinėrę iš literatūros mokslo pakinktų, absorbuoja įvairiausią informaciją, kurią suneša impulsyviai pratruksianti atmintis. Jose keli klodai – analitinis dabarties stebėjimas, kultūros išmintis, idealistinis polėkis, persmelktas kartėliu ir viltimi. Visi tie klodai dūzgia tame pačiame sakinyje, sukeldami daugiabalsiškumo įspūdį. Trūkinėja linearinė seka ir atsiranda savotiškas kontrapunktas, derinantis tarsi skirtingus mentalinės energijos gūsius. Jau pačioje minties dinamikoje glūdi kūrybiškumo pradas kaip dvasinio atsinaujinimo premisa.

Intelektualinė eseistika, svyruojanti tarp mokslinės studijos ir poetines prozos fragmento, renkasi savo struktūros principu aštriabriaunį mąstymą, kuris sugeba iš karto pagauti esmę ir apibrėžti visumą, siekia gelmės, o ne ekstensyvumo, kyla iš viso gyvenimo patirties, intuicijos ir pasąmonės, skleidžia iš savęs etinę šviesą. Tokio aštriabriaunio mąstymo įsitvirtinimas nuzulintų protų visuomenėje yra galbūt vienintelis mūsų kultūros triumfas netikrumo laike.


[1] C a x a p o b. BocpoMiciahuja. Hlio–UopK, 1990, c. 150.
[2] A. Maceina. Didysis Inkvizitorius. Weilheim–Teck, 1946, p. 133
[3] A. Šliogeris. Vėlinės. // Literatūra ir menas, 1989, spalio 28.
[4] A. Šliogeris. 1š filosofo juodraščių. // Lite atūra ir menas, 1990, sausio 8.
[5] A. Šliogeris. Būtis ir pasaulis. V. 1990, p. 13.
[6] A. Šliogeris Tauta ne bandomasis triušis // Švyturys, 1990, Nr 12, p. 23.
[7] S. Šaltenis. Lietuviškų sapnų šviesa // / Šiaurės Atėnai, 1990, rugpjūčio 22.
[8] R. Gavelis. Cenzūra kaip realaus pasaulio naikintoja. // Literatūra ir menas, 1989, spalio 21.

[9] Cit. iš  F. K e r m o d e. Romantic Image. London, 1989, p. 139.

[10] D. S a u k a. Į praeitį vedanti gija. // Sietynas, 1990, Nr. 8, P. 10.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Vytautas Kubilius. Paradokso poetika

2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…

Vytautas Kubilius. Oskaras Milašius – romanistas

2002 m. Nr. 5-6 / Oskaras Milašius. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / Iš prancūzų k. vertė S. Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 239 p.