Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11

Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti modernios kultūros logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį save, savo vaidmenis ir konstruojantį savąją tapatybę. Šiandien suprantu, kad bandymas žvelgti į Vaižgantą per modernybės prizmę paaiškina tik jo laikysenos ir pasirinkimų paviršių ir neleidžia prisiliesti prie vidujybės, vidinės tikrovės klodų. Modernizmo raktu neįmanoma atrakinti ir suvokti meile ir atjauta grįsto Vaižganto santykio su pasauliu ir Kitu. Kitaip tariant, modernioji antropologija niekaip negali paaiškinti, kuo remdamasis Vaižgantas sakė: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano. Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai.“

Tiesa, moderniai žmogaus ir pasaulio sampratai neprieštarauja ironiškas paties Vaižganto santykis su savo atliekamais vaidmenimis („Aš, Tumas, stoviu šalia garbinamo Vaižganto“) ar nuolatinė akistata su dvilypiu prigimties prieštaringumu, tiesiai pripažįstant, kad, likęs „pats vienas savo tvirtovėje, [esi] savęs paties apgynėjas ir savo priešas. Save ginti nuo savęs nežmoniškai sunku, ir tos kovos finalas labai problematiškas“. Tačiau modernybė, ryškindama pavienius žmogaus laikysenos aspektus, ypatybes ar ryšius, išleidžia iš akių laikysenos visumą, dialoginį žmogaus atvirumą tikrovei, – būtiniems sandams, siekiant suprasti Vaižganto asmenį ir kūrybą, nes, kaip teigė Julijonas Lindė-Dobilas, „Tumo nesuskaldysi į žmogų ir rašytoją“, jis yra vientisas ir nedalomas. Vaižganto asmens vienovė, vidinė tiesa, išlaisvinanti iš daugybės prisiimtų vaidmenų, gali būti paaiškinta krikščioniška laisvės ir laisvos valios samprata. Būtent krikščioniškoji laisvės ir laisvos valios perspektyva leidžia kitaip pažvelgti į vidinės Vaižganto tikrovės dinamiką ir šakotumą, į jo kūrinių, kasdienių veiksmų ar pasirinkimų erdvę. Daugybė filosofų, bandžiusių apibrėžti modernybės sudėtingumą, yra atkreipę dėmesį į šiandienio žmogaus negebėjimą už regimuoju pasauliu besibaigiančio akiračio pamatyti anapusybę, kuri ikimodernioms visuomenėms buvo pripildyta gerų ir blogų dvasių, Peterio Kreefto žodžiais tariant. Ne tik: pasak Czesławo Miłoszo, krikščionybė šiuolaikiniam žmogui rodosi esanti pernelyg sudėtinga. Šį kontekstą esmingai papildo ir gimnazijų mokytojų liudijimai, kad mokiniams itin sunku patikėti gal svarbiausiu Vaižganto personažu – Mykolu Šiukšta.

Kaip žinia, krikščioniškoji tradicija remiasi nuostata, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, o laisvė yra viena iš Dievo savybių, kuria jis pasidalino su žmogumi ir kuri padeda žmogui būti savimi, išskleisti save, atsiverti tikrovės pilnatvei, o per ją ir Absoliutui: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32–33). Krikščionybės esmę atverianti pasiaukojanti Jėzaus meilė remiasi išlaisvinančia tiesos kančia: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), todėl Jėzus laisvanoriškai eina į kančią ir, paklusdamas Tėvui, atiduoda gyvybę ant kryžiaus: „Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Pasak šventojo Augustino, toks Jėzaus veiksmas išryškina laisvanoriškai ir iš meilės pasirenkamos tarnystės vidinę laisvę: „Viešpaties namuose vergai yra laisvi. Vergai laisvi, nes tarnauja ne prievarta, o meile <…>. Tu kartu ir tarnas, ir laisvas žmogus: tarnas, nes juo tapai, laisvas žmogus, nes pamilai Dievą, Savo Kūrėją <…>.“ Nes „paklusnumas be laisvės yra vergystė“, – tiksliu vokiečių teologo Dietricho Bonhoefferio pastebėjimu. Turint omenyje meile grįstą, laisvai pasirinktą tarnystę, galima kitaip perskaityti garsiąją Vaižganto frazę: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau – jos vergas <…>.“ Vidine meilės tiesa ir žinojimu paremtas klusnumas vidujai išlaisvina ir gal svarbiausios Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pagrindinį, skaudžiai autobiografišką veikėją Mykolą, kuris pats pasirenka nekovoti dėl Severijos iš meilės broliui ir jo šeimai: „Ak, kaip jam buvo sunku! Ak, kad brolis būtų žinojęs nors mažą dalelę to, kokią dramą pergyvena jų „dėdė“, kokią auką jis daro iš savęs jo gerovei!“, nes Mykolas gerai supranta, kad „vienas brolis nebepavaldys valako, ir dvaras išmes jį kur į trobelę medsargiu ar laukabėgiu. / Atminęs „gaspadoriaus“ nupuolimą, Mykoliukas net visas nutirpo. Kaipgi tai galima? Ne, jis, Mykoliukas, neleis, kad taip atsitiktų. Gi atminęs Onutę ir berniukus, net vėl ėmė šypsotis, kaip ir pirma. Visas gyvenimo kartėlis kažin kur dingo. Ne, tikrai ne! Jis negali suardyti broliui gyvenimo, vaikus paleisti iš neturto į tikrąjį badą“. Taip Mykolas, besąlygiškai paklusdamas esamai situacijai, pasirinkdamas tylią kančią, yra vidujai laisvas, nejaučiąs jokio kartėlio, nes jo apsisprendimą yra nulėmusi meilės tiesa. Ši laisva valia pasirenkama tiesa įgalina Vaižgantą 1893 metų pradžioje, dar nepriėmusį kunigystės šventimų, kvestionuoti Antano Kaupo laiške išsakomą skundą dėl žiauraus likimo, jį blaškančio po pasaulį: A. Kaupas, 1890 metais pašalintas iš Žemaičių kunigų seminarijos už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, dėl persekiojimų yra priverstas emigruoti į Ameriką. Vaižgantas siūlo žodį „likimas“ apskritai išbraukti iš žodyno jį pakeičiant žodžiu „Apvaizda“, „kuri ir Tave – Broli, gal nuvedė ten, kur esi reikalingas ir kur gali relatyvišką laimę rasti, nes tas nuo mūsų pačių priguli; reikia tiktai gerai iš širdies kalbėti: „būk valia Tavo“ ir visomis sylomis stengties išpildyti priedermes, kurias Ta Apveizda (alias-fatum) ant mūsų užkrovė“.

Yra priimta galvoti, kad Vaižganto elgesys kirtosi su bendromis normomis, nuostatomis ar įsitikinimais, pavyzdžiui, jis bendradarbiavo su Vinco Kapsuko bolševikine valdžia, nes ši pasiūlė paruošti mokyklai reikalingų vadovėlių sąrašą, bendradarbiavo su kairiųjų pažiūrų žurnalu „Kultūra“, rašė prašymus, kad iš kalėjimo būtų paleistas Kostas Korsakas, suirzęs galėjo parodyti špygą ar apšaukti į paskaitą pavėlavusį studentą, jau nekalbant apie maudymąsi Nemune ir vaikščiojimą basomis jo šlaitais. Tiesa, bažnyčios vyresnybei pareikalavus nutraukti bendradarbiavimą su kairiųjų „Kultūra“, Vaižgantas taip ir padaro, tačiau jam iškyla esminis klausimas, ar tikrai dvasininkai negali dalyvauti kultūros darbe, kurį vykdo priešingos ideologijos žmonės. Todėl jis 1923 m. gruodžio 27 d. Žemaičių vyskupijos kurijai rašo ilgą raštą, kurio išeities taškas yra laisvas pasirinkimas, grindžiamas ištikimybe esminėms krikščionybės tiesoms: „Per paskaitas nesu nusidėjęs katalikybės principams, o kabinėjimasis į mažmožius tai tik juokų darbas. „Kultūra“ ar kas kitas, kai mane kviečias, kviečias ne socializmo skelbti. Jie gerai žino, kad aš katalikas, tautininkas, kulturtrėgeris, dr. J. Basanavičiaus tradicijų. Toks buvau per visą amžių ir į pabaigą man nebepatogu virsti socialistu ar krikščioniu demokratu. <…> Aš turiu savotiškų principų, nepriešingų Šv. Katalikų Bažnyčiai, kuriai visados atsidėjęs tarnavau ir Jos garbės, lygiai ir savo luomo niekados neįžeidęs (nebent kuriais tuščiais pliauškalais). Tai ir mokslininko, nors nežymaus, pareigos reikalauja iš manęs didesnio drąsumo, pasitikėjimo savim, reliatyvės laisvės.“

Ta Dievo tiesa grįsta drąsa, kurios Vaižgantas sau reikalavo, nepažeidė krikščionybės esmės, nors ir kirtosi su tam tikrų bažnyčios hierarchų įsitikinimais ar įsivaizdavimais. Tą didesnį drąsumą, neperžengiantį krikščioniškosios etikos, Vaižgantas yra leidęs sau ir grožinėje literatūroje. Štai 1929 metais parašyto „Nebylio“ kulminacinė scena yra gal gražiausias ir visumiškiausias meilės aprašymas visoje lietuvių literatūroje. Lemtingasis Anelės ir Jono susitikimas vyksta per patį Jėzaus Prisikėlimą, skambant bažnyčios varpams. Visiška meilės pilnatvė, apimanti emocinį ir fizinį pradus, yra nuodėminga, taigi nelaisva, nes laužo ir pažeidžia Dievo tiesas ir artimųjų gyvenimus, parodydama žmogišką silpnumą ir netesėjimą.

Įšventintas į kunigus ir paskirtas į Mintaują, Vaižgantas įrašė dienoraštyje: „Aukšta tarnystė svetimame krašte reikalauja, kad labai save pamirštumei, labai savęs išsižadėtumei.“ Ši nuolatinė savęs pamiršimo ir išsižadėjimo nuostata knygelėje „Jaunam veikėjui“ siejama su kantrybe, pasiryžimu, nusitūrėjimu, valia. Kunigas, pasak Vaižganto, yra atskirtas, „vienas išstatytas Aukštybių malonės veikimui“ ir „iš žmonių išskirtas, vėl atgal į žmones įblokštas“, todėl kunigo gyvenimas „ištisa grandinė dramų, kurios labai dažnai virsta tragedijomis“. Tačiau yra kažkokia neregima pajėga, galybė, kuri švyti visoje šioje dramų virtinėje, neleisdama jausti kartėlio dėl pasirinkimo būti kunigu, dirbti Lietuvai ir jos kultūrai, nors Vaižgantas gerai žinojo ir suprato, kad laisvė, dėl kurios jis paaukojo savo gyvenimą, to meto lietuviams reiškė beveik tą patį, kaip ir iš narvelio į pasaulį paleistai kanarėlei, kaip parodyta vaizdelyje „Aš, tarnaitė ir kanarėlė“. Tačiau neregima pajėga yra panaikinusi visas nuoskaudas dėl įskundimų, apgavysčių, neturto, vienišos senatvės, paaukoto gyvenimo, o apysakos „Nebylys“ prologe iš bado mirštančiame elgetoje, jo nebylioje kančioje leidžia Vaižgantui atpažinti save ir sau lygų: „Nušvitau, nudžiugau, lyg loteriją laimėjęs, į abudu delnu suėmiau nelaimingojo veidą ir iš širdies pabučiavęs tas kentėtojo raukšles <…>.“ Vis dėlto šioje Dievo pajėgos ir galybės šviesoje ryškus ir modernaus Vaižganto priesakas žmogui: norint, kad tos galybės „laisvai per tave eitų, tu jau pats gera savo valia, maža to – didelėmis savo pastangomis privalai persidirbti <…>“. Ir tuomet „<…> mano jungas [bus] švelnus ir mano našta lengva“ (Mt 11, 30).