Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11

Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“ („Prawiek i inne czasy“), „Dienos namai, nakties namai“ („Dom dzienny, dom nocny“) bei „Bėgūnai“ („Bieguni“).

Išeivių iš Ukrainos šeimoje (tėvai – pedagogai: motina dėstė lenkų kalbą ir literatūrą, tėvas vedė folkloro, teatro ir muzikos užsiėmimus) Sulechuve (vakarų Lenkijoje, Liubušo vaivadijoje) 1962 m. gimusi rašytoja debiutavo 1979-aisiais leidinio „Na przełaj“ puslapiuose, savo apsakymą pasirašydama slapyvardžiu „Natasza Borodin“. Pirmasis jos romanas „Knygos žmonių kelionė“ apie susižavėjimą Paslaptimi pasirodė 1993 m., po dvejų metų išleistas panašios tematikos „E. E.“ (1995), tačiau ją išgarsino tik trečias – „Praamžiai ir kiti laikai“ (1996) apie mistinį pačiame Lenkijos centre esantį kaimą, archetipinį mikrokosmosą, kuriame susikaupę visi žmogui pažįstami džiaugsmai ir liūdesiai. Nuo to laiko ši autorė tapo mėgstama skaitytojų ir puikiai vertinama kritikų: „Olga yra populiarumo ir gero skonio, žinių ir rašymo meistriškumo, filosofinės gelmės ir pasakojimo meno fenomenas“. Varšuvos universitete baigusi psichologiją Olga dirbo kambarine Londono viešbutyje, psichoterapeute Vroclave ir Valbžyche, bet greitai atsisakė kitų darbų ir užsiėmė tik rašymu. Ši Carlu Gustavu Jungu besižavinti magiškojo realizmo meistrė (teigianti, kad romanų rašymas „yra suaugusiojo pasakų sekimas pačiam sau. Kaip kad tą daro prieš užmigdami vaikai. Jų kalbėjimas tuomet klaidžioja tarp sapno ir tikrovės, jie ir teisybę nupasakoja, ir fantazuoja“) iš viso išleido septyniolika knygų (poezijos, apsakymų, esė, filmo scenarijų), iš kurių dvi – „Bėgūnai“ (2007) ir monumentalus, septynerius metus rašytas veikalas „Jokūbo knygos“ (2014) – buvo apdovanotos pačia prestižiškiausia Lenkijos literatūrine Nikės premija. Tuo tarpu Nikės skaitytojų premiją O. Tokarczuk laimėdavo vos ne už kiekvieną savo knygą. Tačiau turėjo ir turi nemažą būrį jos nemėgstančių tautiečių, žinoma, ypač tokių daug tarp valdančiosios dešiniųjų partijos „Teisė ir teisingumas“ narių (beje, kultūros ir nacionalinio paveldo ministras prof. Piotras Glińskis prisipažino, kad nėra iki galo perskaitęs nė vienos Nobelio laureatės knygos). Jiems pagal O. Tokarczuk romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ („Prowadź swój pług przez kości umarłych“) Agnieszkos Holand pastatytas filmas „Pėdsakas“ („Pokot“) yra antikatalikiškas ir antilenkiškas. Dar labiau savo priešininkus ji papiktino, kai, išgirdusi 2015 metų Nikės žiuri sprendimą, pasakė duodama interviu: „Išgalvojome Lenkijos istoriją, kaip tolerantiškos, atviros šalies, kuri nėra susitepusi, kalbant apie jos tautines mažumas. Tuo tarpu mes kaip kolonizatoriai, tautinė dauguma, darėme baisius dalykus, gniuždėme mažumas kaip vergvaldžiai ar žydšaudžiai.“ Taigi O. Tokarczuk yra žinoma savo šalyje ir užsienyje ne tik kaip rašytoja, bet ir kaip maištaujanti lenkų intelektualė su dredais.

Kad ir kaip būtų keista, bet prieš dvylika metų parašyti „Bėgūnai“ tik pernai rašytojai ir knygos vertėjai į anglų kalbą Jennifer Croft pelnė tarptautinę Bookerio premiją (knyga pasirodė „Flights“ pavadinimu). Kaip pati autorė sako, rašė šią knygą trejus metus, „bet tai nėra knyga apie kelionę. Nėra joje istorinio paveldo ir vietovių aprašymo. Tai nei kelionės dienoraštis, nei reportažas. Greičiau norėjau patyrinėti tai, ką reiškia keliauti, judėti, keisti vietą. Kokia to prasmė? Ką mums tai duoda? Ką reiškia?“ Jos nuomone, turizmas tapo šiuolaikiniu labai seno, atavistinio, nomadinio impulso tenkinimo būdu. „Bėgūnai“ siejami su XVIII a. rusų sektos pavadinimu. Šios sektos nariai tikėjo, kad pasaulį sukūrė šėtonas, ir lengviausiai jo pasiekiami esame tuomet, kai sustojame. Norėdami pabėgti nuo velnio, privalome visą laiką judėti. O. Tokarczuk aprašo šiuolaikinių bėgūnų pasaulį, permanentinių keliautojų, turinčių ir savų daiktų: mažų kosmetikos dėžučių, sudedamų dantų šepetėlių, vienkartinių šlepečių, ir su laiko kaitaliojimu susijusių ligų, ir savą kalbą: paprastą, funkcinę anglų. Jau egzistuoja ir atskira psichologijos šaka – kelionių psichologija.

Tarp daugelio O. Tokarczuk knygų užsienio kalbomis vieni svarbiausių, be abejonės, yra vertimai į anglų kalbą – ja jau pasirodė „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“, „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (vertė Antonia Lloyd-Jones) – ir, žinoma, į švedų kalbą Jano Henriko Swahno išverstos „Jokūbo knygos“. Jų vertimas į prancūzų kalbą pelnė ir šių metų Laure Bataillon premiją (vertėja Maryla Laurent). Jennifer Croft jas verčia ir į anglų kalbą – knyga turėtų pasirodyti 2020 metų rudenį.

Švedijos akademija Nobelio premiją skyrė O. Tokarczuk „už pasakojamąją vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra pateikia ribų peržengimą kaip gyvenimo formą“. Laureatė, tarp kitų, konkuravo su Margaret Atwood, Marilynne Robinson, Liudmila Ulickaja, Anne Carson ir Maryse Condé. Iš visų nominuotų tik A. Carson ir M. Condé turėjo daugiau šansų. O. Tokarczuk Europos, o ypač Skandinavijos kritikai, recenzentai bei žurnalistai iš karto įvardijo kaip rašytoją numeris pirmas. Ji yra „užribio rašytoja ir svarbus demokratinis balsas šiandienos Lenkijoje“, – rašė Suomijos spauda. Aukščiausio įvertinimo sulaukė „Jokūbo knygos“, pasakojančios apie Lenkijoje XVIII amžiuje gyvenusio žydų mistiko Jokūbo Franko gyvenimą, Lenkijoje tapusios klasika nuo pat jų pasirodymo, o Švedijos akademijos narių įvardytos kaip autorės magnum opus. Leidyklos „Wydawnictwo Literackie“, daugybę metų leidžiančios O. Tokarczuk knygas, tarybos pirmininkė Anna Zaremba-Michalska mano, kad skaitytojus ir Akademijos narius pakerėjo tai, kad „visose savo knygose Tokarczuk rašo apie paprastus, kasdienius dalykus, apie paprastus žmones, ir kartu kiekvienoje yra paslapties klodų, kažko iki galo nepasakyto“.

Wisławos Szymborskos fondo pirmininkas Michałas Rusinekas tvirtina, kad „Olga savo kūryboje sujungia du dalykus: gana tradicinę, atrodytų, jau atgyvenusią romano formą su labai šiuolaikinėmis priemonėmis. Ji moka pasakoti. Jos norisi klausytis. Visiškai nesvarbu, apie ką pasakoja, nes daro tai labai pagauliai. Tai nepaprastas sugebėjimas, ir, manau, dėl to ją įvertino Akademija“. Rašytojas, literatūros kritikas Krzysztofas Varga labiausiai Olgos kūryboje vertina ištikimybę pačiai sau, nuoseklumą: „Ji surado savo kūrybos kelią ir nuosekliai juo eina. Tai labai geras pavyzdys visiems rašytojams, visiems kūrėjams, kad ir gyvenime, ir kūryboje reikia būti nenuolaidžiaujančiam, nepalaužiamam ir daryti savo, nepaisant likimo kliūčių, nekreipiant dėmesio į tai, kad kam nors nepatinki ar kas nors blogai apie tave atsiliepia. Tiesiog darai savo, rašai savo ir keliauji pirmyn. <…> Olga nebus iš tų, kurie gavę Nobelio premiją užmiega ant laurų. Ji rašys ir toliau. Beje, dabar atslūgs daugelio rašytojų įtampa. Yra juk tokių autorių, kurie šios premijos laukia metų metus, tai dabar gali atsipūsti. Tai jiems irgi išeis į naudą.“

Tuo tarpu žurnalistas, rašytojas ir politikos apžvalgininkas Rafałas Ziemkiewiczius mano, jog „Olga Tokarczuk yra savotiška „gerų permainų“ naudos gavėja, nes vietos kairiųjų atliktas Europos ir pasaulio jėgų mobilizavimas „demokratijai Lenkijoje apginti“ turėjo didelės reikšmės priimant sprendimą šiais metais apdovanoti ką nors iš Lenkijos, o ne, tarkim, iš Afrikos“. Nors vis dėlto pripažįsta, kad „ji iš tikrųjų yra gera rašytoja. Kai kalba apie politiką, istoriją arba vadinamąsias socialines problemas, kartoja tarp kairiųjų karaliaujančius, nekvestionuojamus stereotipus, dažnai nukreiptus prieš Lenkiją ir lenkus. Bet dideli kūrėjai dažnai taip elgiasi, tai tokia mūsų specifika, kad iš to, kuris gerai moka dėlioti žodžius ir sugalvoti įdomias istorijas, tikimės, kad bus išminčius, vedlys ir moralinių dorybių pavyzdys viename“. Paklaustas, ar O. Tokarczuk nusipelnė šios premijos, o gal ją turėjo gauti M. Atwood arba, pavyzdžiui, Adamas Zagajewskis, R. Ziemkiewiczius atsakė: „Neturiu supratimo, kaip galima „nusipelnyti Nobelio premijos“. Literatūra tai ne sportas, kur matai, kuris greitesnis. <…> Manau, kad visada yra keliolika arba kelios dešimtys rašytojų, kurių kūryba yra verta šio apdovanojimo. O paskui tai jau politikos, paritetų, įtakos darymo ir paprasčiausios laimės klausimas. Turbūt sutiksime, kad Jorge Luisas Borgesas pranoksta José de Sousa Saramago, jau nekalbu apie Elfriedę Jelinek arba Dario Fo, bet jam Nobelio premijos nedavė, nes jis nenorėjo įsijungti į prieš generolą Pinochetą nukreiptą akciją. Tai toks pasaulėlis – Jerzys Giedroycas yra kažkur aprašęs, kaip buvo „sutvarkęs“ Nobelį Gombrowicziui (šis buvo taip arti, bet, regis, mirė keliais mėnesiais ankščiau), paskui – Miłoszui, kam įdomu, siūlau pasiskaityti. <…> Ponas Zagajewskis, manau, persistengė rašydamas propagandinius eilėraščius apie tai, kaip PiS [Lenkijos politinė partija „Teisė ir teisingumas“ – vert. past.] šaudo poetus, bet, ko gero, net ne tai jam pakenkė, tik faktas, kad jis ne moteris, nes juk žinia, dabar tokia mada… Bet man atrodo, kad gerai išėjo, nes Tokarczuk tiesiog rašo įdomiau.“

O ką pati O. Tokarczuk kalba apie kūrybą ir sėkmę duodama interviu įvairių leidinių žurnalistams? Štai keletas pokalbių fragmentų:

 

– Knygose dažnai aprašote savo gyvenamąsias vietas [rašytoja gyvena tai Vroclave, tai Centriniuose Sudėtuose, Krajanovo kaime, – vert. past.]. Ar panašus likimas ištinka ir Jus supančius žmones? Kaip lipdote literatūrinius herojus – iš vaizduotės ar iš gyvenimo?

O. T. Man atrodo, kad esu stebėtoja, stebiu, kaip žmonės elgiasi, kokie jų gestai, kaip jie kalba ir dažnai lipdau veikėjus iš įsimintų fragmentų. Retai aprašau žmogų tokį, koks jis yra, abejoju, ar tai moralu, ar galima vogti gyvenimus, pasiimti kažką iš ko nors ir surašyti savo knygose.

– Esate psichologė, dirbote su psichikos ligoniais. Ar tai turėjo įtakos Jūsų sugebėjimui rašyti apie žmonių jausmus?

O. T. Jeigu kalbame apie rašymą, tai psichologijos studijos ir psichologės darbas man labai daug padėjo, tikriausiai daugiau nei literatūros studijavimas. Išmokė jautriau žiūrėti į daugelį dalykų, išmokė išklausyti žmones. Šios žinios ir patirtis padeda matyti pilną gyvenimo vaizdą, su visomis jo vidinėmis, kiekvieno žmogaus biografijoje pasikartojančiomis prasmėmis. Tai įdomu romanistui, ir tai leidžia sukurti vientisą savo vidumi personažą, jis nėra dirbtinai suklijuotas iš mano anksčiau minėtų gabalėlių. Jis gyvena savo paties ritmu. Psichologijos žinios, mano nuomone, turėtų būti, tarkim, nuo gimnazijos perduodamos kaip akivaizdus, visuotinis dalykas.

– Rašymas yra amatas ar kokios nors ypatingos sąmonės būsenos produktas?

O. T. Knygos idėjos sugalvojimas ir personažų sukūrimas yra kūrybinis darbas, dažnai turbūt iki galo nesuvokiamas. Tai paslaptingas procesas, tikrai nežinau, kur glūdi įkvėpimo ištakos, tikriausiai kur nors giliai pasislėpusios… Tuo tarpu pats rašymas, kalbos vartojimas labiau primena amatą nei kūrybinį proveržį. Tai sunkus, nuoseklus, režimo reikalaujantis ir dažnai nuobodus darbas. Rašant romaną reikia savo darbus suplanuoti keliems metams į priekį, labai ilgai išlaikyti tą pačią kūrybinę dvasią, proto įtampą.

– Jūs atsargiai imatės šiuolaikybės ir jos estetikos. Greičiau skaitysime apie senus namus, senus šunis, pageltusias suknias. Iš kur tokia, o ne kitokia literatūrinė tikrovė?

O. T. Rašymas – tai dalyvavimas tam tikrame procese, kieno nors gyvenimo liudijimas. O žmogus yra per laiką keliaujanti būtybė. Jį sudaro praeitis ir dabartis. Stengiuosi natūraliai judėti tokiame laiko tęstinume. Man atrodo, kad skirstymas „čia – dabartis, čia – praeitis“ yra truputį dirbtinas. Esame to, kas atsitiko kadaise, pasekmė, šiuolaikiškumo, mūsų šiandienos mąstymo šaknys glūdi, pavyzdžiui, XVIII amžiuje. Žmogus, norintis suprasti, kas vyksta šiandien, privalo turėti kokį nors praeities vaizdą ir jos suvokimą.

– Jūs kartais taip kruopščiai aprašote kasdienius savo herojų užsiėmimus, kad jie atrodo kaip ritualai. O ar Jūs pati turite savo ritualus?

O. T. Sudėtingas reikalas – ritualai. Mano spontaniška reakcija į ritualą yra tokia, kad iš karto norisi jį sulaužyti. Vienintelis man į galvą šaunantis dalykas – tai rytinis žengimas į naują dieną. Kavos gėrimas ir lėtas grįžimas į save pačią. Tai vienintelis mano ritualas. Toks gyvenimas kaip mano nėra labai palankus pasikartojimams…

– Jūs dėstote, vedate kūrybines dirbtuves… Ar patarinėjate jauniems rašytojams?

O. T. Būna, kad jauni rašytojai atsiunčia man savo knygų. Tačiau man nepatinka patarinėti. Geriausia rašymo mokykla yra skaitymas, pavyzdžiui, klasikos. Skaitymas moko, kaip reikia rašyti. Man atrodo, kad tai yra darbas, kurį privalai atlikti savarankiškai. Niekas negali už mus nueiti šito kelio, negali pasufleruoti, kur ir kaip žengti. Romano rašymas – labai individualus užsiėmimas, ilgos savo balso paieškos ir tobulinimas to, kurį jau išgirdai.

– Sakėte, kad rašydama apsakymus eksperimentuojate. Kaip žiūrite į šią formą: kaip į pratimus prieš romaną?

O. T. Ne, tikrai ne. Man atrodo, kad apsakymas yra labai sudėtingas žanras. Tai nepaprastai sunki forma, nedaugelis rašytojų yra gerai ją įvaldę, ji ne tik technikos, bet ir koncepcijos prasme itin reikli. Visada pačius geriausius sumanymus palieku apsakymams. Romano kūrimas įtraukia visiškai, tada neįmanoma apie nieką kita galvoti. Taigi rašydama romaną renku idėjas vėlesniam laikui: skanumėlius, perliukus, iš kurių paskui išrutulioju apsakymus. Kai kurių pastarųjų metų apsakymų idėjos gimė rašant „Jokūbo knygas“. Tai atsispindi kad ir tokiame su ta pačia „Knygų“ energija parašytame tekste kaip „Žali vaikai“: archaizuota kalba, labai gerai istoriškai pagauta praeitis. Kiti apsakymai jau eina visai kita linkme. Nežinau, kur visa tai mane veda. Gal naujo romano link?

– „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – Jūsų knyga, ginanti gyvūnų teises [šiais metais ji buvo įtraukta į Bookerio premijos trumpąjį finalininkų sąrašą – vert. past.], socialiniuose tinkluose yra vadinama moraliniu „siaubiaku“…

O. T. Per savo herojės Janinos Duszejko problemą ir aprašytą gyvūnų padėtį norėjau pasvarstyti su etika susijusius klausimus. Tai žmogaus, gyvenančio pasaulyje, kuriame įstatymai nesutampa su moraliniais įsitikinimais, problema. Veikėja privalo rinktis – ar laikytis galiojančių įstatymų, nors jie neteisingi, nepriimtini, ar galbūt sukurti savo įstatymą ir imtis veiklos, o jeigu taip, tai kokios. Gyvūnai čia yra tik pretekstas kelti su morale susijusius klausimus.

– „Pamesta siela“ („Zgubiona dusza“) – Jūsų knyga vaikams, ją sukūrėte kartu su dailininke Joanna Concejo. Teksto joje nedaug, jį pratęsia Concejo iliustracijos. Kaip atsirado Jūsų duetas?

O. T. Visada svajojau parašyti knygą vaikams ir ieškojau iliustruotojo. Mąstau vaizdais, man labai patinka iliustracijos, paveikslai ir piešinukai. Man įdomu, kas ant lapo spindi. Ir pagaliau sutikau Joanną Concejo ir Iwoną Chmielewską. Susižavėjau šiais mūsų „tautiniais lobiais“. Jos abi yra nepaprastos mūsų tikrovės detalių stebėtojos, mokančios piešiniais keliauti per laiką. Kai Joanna Concejo sutiko bendradarbiauti, buvau labai laiminga. Pirmą kartą turėjau galimybę dirbti kartu su tokia talentinga dailininke. Šioje knygelėje Joanna įrodė, kad iliustracijos vaidmuo nėra tik tarnauti. Remdamasi literatūriniu tekstu, ji sukūrė nepriklausomą, savą istoriją. Dažnai peržengdama to teksto ribas. Manau, kad genialus sumanymas buvo perkelti pasakojimą į praeitį. Sakome, kad tai knyga vaikams, bet nesu tikra, ar mažasis skaitytojas supranta iliustracijose slypinčias detales. Man ši knyga yra apie desperatišką prasmės, ramybės, refleksijos ieškojimą pasaulyje. Mūsų karta grįžta į vaikystės laikus. Kai atrodė, kad galima apglėbti pasaulį, uždaryti jį pasakojimo ribose. Todėl jis buvo suprantamas ir saugus. Concejo tokį pasitelkia ir į jį mus nusiveda. Tie radijo imtuvai, vąšeliu nertos staltiesėlės, nuo močiučių palangių iš atminties sugrįžę kambarinių gėlių vazonėliai. Šiandien nedaug kas turi tokių augalų ir atkreipia dėmesį į iš mūsų erdvės dingusius fikusus, filodendrus.

– Žinau, kad dirbate kartu su redaktore Marianna Sokołowska. Koks tas rašytojo ir redaktoriaus santykis?

O. T. Geriausia tai galima palyginti su santykiu tarp gimdyvės ir akušerės. Yra toks po gimdymo užplūstantis dėkingumo jausmas kitai moteriai, kuri padėjo atlikti nepakartojamą dalyką. To neįmanoma aprašyti. Redaktorius dažnai gauna žalią, per laiko atstumą nepatikrintą tekstą. Privalo jį apdoroti, parodyti, kaip jis, atsiskyręs nuo rašytojo pasaulio, ateityje gyvuos. Marianna Sokołowska redagavo mano knygą „Praamžiai ir kiti laikai“. Buvau jauna mergina, apie daugelį dalykų neturėjau žalio supratimo. Mano santykis su literatūra buvo tik kaip skaitytojos. Nieko nežinojau apie kalbos paslaptis, todėl mus susiejo dar vienas santykis – mokinės ir mokytojos.

– Vadinasi, Jūs nežiūrite į redagavimą kaip į neleistiną kišimąsi į rašytojo darbą, kaip į kūrybinės laisvės suvaržymą?

O. T. Tikrai taip nežiūriu. Bendradarbiavimą su redaktoriumi priimu kaip rūpinimąsi mano tekstu. Žinoma, yra dalykų, dėl kurių galvą dedu ir neleidžiu jų išbraukti. Bet yra ir daug nesvarbių elementų, kuriuos pasitaiko palikti nesusimąstant. Redaktorius padeda juos pastebėti. Priklausau tiems autoriams, kurie neprisiriša prie neesminių teksto vietų. Neprisirišu ir prie kalbos. Tai tik įrankis, leidžiantis man pateikti tam tikrą idėjų ir vaizdų sistemą rašytine forma. Gal esu šiuo klausimu išimtis. Aš dirbu ne su kalba, o su vaizdu ir idėja.

– Jūsų kalba labai savita. Nebijojote vertimų?

O. T. Labai gerai sutarėme su vertėja į prancūzų kalbą, o vertėja į anglų yra mano bičiulė. Daug diskutavome, abiem atvejais jaučiausi saugiai, žinojau apie galimas abejones, galėjau pati reikšti savo nuomonę. Tai išskirtinis atvejis, nes knygos dažnai yra verčiamos autoriui nežinant ir nedalyvaujant šiame darbe. Leidėjas rūpinasi verstine knyga, ir jeigu jos kalba egzotiška, tolima, neturiu galimybių patikrinti vertimo, todėl belieka pasitikėti.

– Ar gyvenimas gavus Bookerio premiją liko toks pat, kaip iki tol?

O. T. Ši premija man labai svarbi. Jaučiausi truputį taip, lyg būčiau gavusi naują gyvybę, kaip kompiuteriniame žaidime. Pakilau į kitą žaidimo lygmenį. Dabar turiu profesionalų agentą, mano kūrybos reikalus tvarko didelė literatūros agentūra. Padaryta tvarka su viskuo, ką esu parašiusi, kas yra išversta. Bookeris sukėlė daug didesnį susidomėjimą mano knygomis. Labai svarbu, kad man atsivėrė keliai į pasaulį. Tačiau asmeniniame gyvenime nematau didelių skirtumų. Nieko dramatiško neįvyko. Bet esu labai laiminga, nes „Bėgūnai“ – sena knyga. Iš tikrųjų jau buvau ją pamiršusi. Maniau, kad man jau baigtas šis etapas, o ji štai sugrįžo, taip pat ir Lenkijoje pasirodė naujas leidimas. Matau, kad ją praleidę ar iki galo neperskaitę žmonės dabar atsiverčia knygą daug rimčiau nusiteikę.

– Ar „Bėgūnus“ užsienyje perskaito kitaip nei Lenkijoje?

O. T. Iš susitikimų užsienyje sprendžiu, kad ši knyga Vakaruose sulaukė visai kitokių vertinimų, atvėrė naujus kontekstus. Apie tai skaitau „Bėgūnų“ recenzijose. Su liūdesiu turiu pasakyti, kad jos yra labai išsamios.

– Kodėl su liūdesiu?

O. T. Todėl, kad Lenkijoje su recenzijomis yra problemų. Neseniai ir vėl tuo įsitikinau. Knygas rašau daugiau kaip dvidešimt metų, ir susidaro įspūdis, kad recenzijų lygis dar labiau nusmuko. Jų autoriai tik pristato knygą, bet į ją nesigilina, neieško kitų prasmių, kontekstų. Užsienyje recenzijos yra daug įvairesnės, jos man kiekvieną kartą atskleidžia naują knygos versiją. Kadangi knyga sena ir aš ją truputį esu primiršusi, tai recenzijos mane labai džiugina, iš jų galiu pasimokyti.

– Ką Jums duoda galimybė bendrauti per literatūrą su kitų šalių skaitytojais, kurie turbūt kitaip suvokia ir interpretuoja Jūsų knygas?

O. T. Ne, apskritai paėmus, kaip tik ne kitaip! Kai pasirodė mano knygų vertimai, patyriau, kad literatūra visur yra suvokiama labai panašiai, o gal ir taip pat. Žinoma, gal ir pasitaiko kokių nors smulkių nesusipratimų, nesupratimų, bet iš tikrųjų literatūra veikia pačius giliausius, pagrindinius mūsų psichikos klodus. O juk psichika visur tokia pati – nesvarbu, kokia kalba kalbame, kokiame klimate gyvename. Tai ir yra tas neįtikėtinas literatūros stebuklas. Literatūra atskleidžia mums, kad esame vieni į kitus panašesni, nei atrodo.

– Atsiimdama Bookerį Jūs pasakėte, kad netikite tautine literatūra. Jūsų žodžiai turėjo platų atgarsį Europoje.

O. T. Mūsų, rašytojų, privilegija – kalbėti apie akivaizdžius dalykus, kurie buvo pamiršti arba nesvarstyti. Kad ir apie tai, jog literatūra yra senesnė už sąvoką „tauta“ ir mąstymą panašiomis kategorijomis. Man atrodo, kad literatūra buvo išgalvota kaip žmonių bendravimo forma: universali, pati paprasčiausia. Žmonės privalo tarpusavyje bendrauti ne tik „parduoti–pirkti“ lygmenyje. Literatūra padeda susikalbėti, remiasi empatija, panašumų ir bendro skambesio paieška. Jeigu manysime, kad literatūra atsirado iš pasakojimų prie laužo, iš bandymo nusakyti bendras patirtis, tai ten ir yra jos šaltiniai, ir ji toliau taip funkcionuoja. Todėl, mano nuomone, yra neteisėta apkrauti ją visokiomis „misijomis“, suteikti jai „tautinės tapatybės“ arba „grupių tapatybės“ kūrimo vaidmenį, neleistina jos tik kaip instrumento traktuotė, atimant visas kitas iki galo dar nesuvoktas galimybes. Literatūros įrankis yra kalba, bet jos svarbiausia materija – sąvokos ir vaizdai. Literatūrą užvedantis ir pirmyn judėti skatinantis variklis yra susikalbėjimas, kylantis iš abipusių jausmų. Jeigu žmonės nesugebėtų šitaip jausti, nesuprastų savo patirčių, tai susiskaldytų į mažas, tarpusavyje kovojančias gentis. Nesuprastume didžiųjų romanų, pavyzdžiui, Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“, kuri man yra universalaus veikalo pavyzdys. Jeigu šiandien skaitydami Dostojevskį, Tolstojų, Kafką jaučiame šiurpuliukus, tai reiškia, kad literatūra veikia labai gilius psichologinius klodus. Norėčiau taip rašyti ir taip skaityti, kad viskas išliktų.

– Jūs, kaip rašytoja, darote įtaką savo skaitytojams. Ką norėtumėte pasakyti žmonėms?

O. T. Kreipdamasi į juos norėčiau paraginti suprasti vieniems kitus. Kad žmonės ugdytų gebėjimą užjausti kitą, įeiti į kito padėtį, atidžiau įsiklausyti. Tai išspręstų daugybę problemų. Mes klaidingai manome, kad esame ypatingi, o likusi pasaulio dalis į mus nepanaši. O man atrodo, kad mes labiau panašūs nei skirtingi. Sugebėjimas bendrauti empatiškai leistų pasauliui išvengti daug nesusipratimų, blogio ir prievartos.

– Kai Jums buvo paskirta Nobelio premija, per pirmąją spaudos konferenciją sakėte, kad romanas yra vienas geriausių žmonijos išradimų. Manote, kad literatūra gali mus šiandien išgelbėti, kad ji bus ta mūsų susitikimų erdvė, kurioje galėsime puoselėti savo jautrumą?

O. T. Norėčiau tuo tikėti, bet man atrodo, kad literatūra yra vis dėlto elitinė sritis, niekad taip nebuvo, kad žmonės masiškai skaitytų knygas. Ir dabar ne itin daug kas skaito, o tie, kurie privalėtų tai daryti, – iš viso neskaito. Taigi literatūra yra žmogaus patirčių paraštė, bet labai svarbi paraštė. Skaitantieji iš tikrųjų keičia savo mąstymo apie pasaulį būdą, jie pasisemia naujų idėjų ir, visų pirma, ima geriau suprasti kitus žmones. Nesu tokia optimistė, kad tikėčiau, jog tuojau visi pradės skaityti knygas. Bet džiaugiuosi Nobelio premija ir todėl, kad, gerai pagalvojus, pastaraisiais metais neturėjome nei reikšmingų futbolo pergalių, nei svarbių mokslo pasiekimų. O čia štai, prašom, pati per savo gyvenimą sulaukiau trijų lenkams skirtų Nobelio literatūros premijų. Miłoszas, Szymborska ir dabar aš – tai iš tikrųjų kažkas tokio! Kažkas, kas įrodo, jog mūsų kultūra, mūsų literatūra, nors esame ir maža šalis, yra didžiulė.

Pagal lenkų spaudą parengė Birutė Jonuškaitė