Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę

2019 m. Nr. 11

Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė

Šių metų lapkričio 18 d. kanadiečių rašytoja, poetė, eseistė, literatūros kritikė MARGARET ATWOOD (g. 1938) mini 80-ąjį jubiliejų. Ji yra antroji rašytoja moteris, du kartus gavusi prestižinę „Man Booker“ premiją – pirmą kartą tokios garbės ji sulaukė už 2000 metais išleistą dešimtą savo romaną „Aklas žudikas“ („The Blind Assassin“), o antrą kartą ši premija skirta šiemet už romaną „Liudijimai“ („The Testaments“), pasaulinę šlovę atnešusio romano „Tarnaitės pasakojimas“ (1985) tęsinį.
Rašytoja yra pelniusi daugybę kitų reikšmingų literatūrinių apdovanojimų, 2017-aisiais jai įteikta tarptautinė Franzo Kafkos literatūros premija už viso gyvenimo nuopelnus. Pastaruoju metu interviu su rašytoja ir straipsnių apie ją apstu ne tik kultūrinėje spaudoje. O mes šiame „Metų“ numeryje siūlome skaitytojams nusikelti keletą dešimtmečių į praeitį, į 1985-uosius, kai M. Atwood būdavo pristatoma ne kaip „Tarnaitės pasakojimo“ autorė, bet kaip iškili poetė ir rašytoja, išleidusi tuo metu jau devynias poezijos ir aštuonias prozos knygas, maža to, kanadiečių literatūrai ir ypač poezijai nusipelniusi kritikė, tyrinėtoja ir eseistė, puoselėjanti Kanados literatūrą ir besirūpinanti jos sklaida pasaulyje.
Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, o įrašytas 1985 m. balandį, kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.

 

– Pakalbėkime apie Jūsų poeziją. Neseniai per paskaitą su studentais analizavome vieną Jūsų eilėraštį be pavadinimo – merginų reakcija buvo neaiški, dvejopa, o štai vaikinai teigė, kad šis eilėraštis – „apie galią, dominavimą ir maištą“.

M. A. Su poezija yra toks keistas dalykas. Aš vis dar jo neperpratau ir tikriausiai niekada neperprasiu, tačiau poezija kaip konstruktas yra kažkas, kam artimesni už moteris jaučiasi vyrai. Moterims artimesnis poezijos lyriškumas, kaip, žinote, tame pasakyme – „gražūs jausmai“, tai, ką nevertinantieji poezijos dažniausiai išvadina lepūnėliškumu, moteriškumu. Tačiau jei į eilėraštį žiūri kaip į kažką sukurto, padaryto, ar kažką veiksnaus, darnaus, turinčio formą ir struktūrą, tuomet tai – lyg toks vyrų „lėktuvo modeliukas“. Jie sako: „O, matau, kaip ši įvorė tinka šiam, štai čia esančiam grioveliui, o tuomet jį užvedi ir jis skrenda.“

– Per vakarykštį Jūsų skaitymą nustebau išgirdęs, kad matematiką, poeziją ir muziką priskiriate tai pačiai kategorijai.

M. A. Visi šie dalykai sukonstruoti – jei sprendi algebrą, kuri poeziją ar muziką, vadinasi, dirbi su tam tikrų elementų seka laike. Elementarūs dalykai muzikoje analogiški matematikai ta prasme, kad spręsdamas lygtį gauni tą patį konstruktą kaip ir muzikoje. Kitaip tariant, yra tam tikri laiko intervalai ir tam tikri garso iš(si)dėstymai, su kuriais dirbi, ir jie priklauso nuo to, kokia tai muzika; įvairūs muzikos kūriniai sukonstruoti pagal skirtingus principus. Vakarietiška muzika komponuojama remiantis mums pažįstama gama, tačiau dorėniškoji tonacija kai kurių iš tų natų nenaudoja. Taigi studentai vaikinai tikriausiai supranta, kad eilėraščiai gali būti rašomi tam tikra tonacija. Jie, kaip žinia, taip ir rašomi. Arba, pavyzdžiui, T. S. Elioto „Keturi kvartetai“ jiems turi prasmę, ir manau, kad šis kūrinys lygiai taip pat galėtų būti prasmingas ir moterims, jei tam tikri dalykai mokantis joms būtų buvę taip pat pabrėžiami, kaip ir berniukams. Turiu omenyje, berniukai mokomi, „štai kaip sutepi variklį alyva, štai kaip mažos jo detalės viena kitą atitinka, ir štai kaip jis veikia“.

– Kaip susietumėte tai su romano forma? Jei eilėraščio struktūra tam tikrais aspektais gimininga mechanizmo struktūrai…

M. A. Tai buvo tik gryna analogija. Nesakykime, kad eilėraštis yra mechanizmas; jis toks nėra. Tačiau kai kūrybinėse dirbtuvėse dirbi su eilėraščiu ir sakai „tai netinka“, tokiu būdu pareiški kažką tokio. Netinka kam? Na, netinka, neatitinka eilėraščio tonacijos; tai netinkamas žodis, nebent nori tokio, kuris netiktų, nebent toje vietoje nori lūžio.

– Ar apie romanus pasakytumėte tą patį?

M. A. Romanai. Manau, panašus dalykas būtų bandymas sulaužyti linijinę romano struktūrą – na, nutiko viena, ir paskui, kaip to rezultatas, nutiko kita, – nes vakarietiška sąmonė labai įsikibusi priežastingumo ir linijinio nuoseklumo. Yra kitų būdų mąstyti apie laiką; kitaip tariant, galima galvoti apie įvykius kaip tam tikra prasme spontaniškus, arba apie laiką, užslenkantį ant savęs ir persidengiantį. Kantas ir Einsteinas teigtų, kad laikas reliatyvus ir yra žmogaus sukurtas konstruktas, tad romanuose daug eksperimentuota įtraukiant šias idėjas, buvo laužoma linijinė laiko struktūra arba įvykiai kartojami kaip choras su variacijomis.

– Koks yra lyrinio eilėraščio laikas?

M. A. Lyrikos laikas yra amžinybė. Romanai yra apie laiką, o poezija – apie amžinybę. Cha cha… Tai veikia ne visada, tačiau tokį dalyką pravartu įpinti į pokalbį. Vis dėlto manau, kad tai tikriausiai tiesa; tai neabejotinai tiesa kalbant apie lyrinį eilėraštį – jame lauki akimirkos, kai išsilaisvinsi iš laiko. Aš to visuomet laukiu.

– Tiesiog galvojau apie skirtumą tarp to, kaip skaitome romanus ir kaip eilėraščius. Skaitydamas romaną, mintyse nepaleidi siužeto tėkmės ir veikėjų. Eilėraštyje galimi virsmai, trūkiai, pažadinantys mūsų mintyse daug skirtingų dalykų.

M. A. Taip, tokie virsmai įmanomi ir romane, tačiau tik kartais. Jei toks būtų visas romanas, būtų neįmanoma jo suvokti. Tačiau net ir eilėraštyje turi paruošti skaitytoją tiems šuoliams, o juo labiau romane.

– Romane skaitai istoriją raidė po raidės, tai linijinis judesys. Ar įmanoma peržengti šį tiesiškumą?

M. A. Na, manau, tai ne tas pats, kaip valties sukeltos bangelės, kurios už kelių pėdų nurimsta. Kai jau perskaitai pirmąją pastraipą, ji lieka su tavimi, o tuomet autorius pakartoja pirmosios pastraipos leitmotyvą aštuoniasdešimt antrame puslapyje; išlieka sąmoningas ar nesąmoningas prisiminimas apie pirmąją pastraipą ir taip aštuoniasdešimt antrasis puslapis rezonuoja daug labiau.

– Kaip išmokote rašyti? Dabar pilna visokių kūrybinio rašymo dirbtuvių…

M. A. Anuomet nebuvo tokių dalykų. Bent jau kanadiečiams. Buvo tik tai, kas vadinosi English Four 0, ką galėjai pasirinkti koledže, bet už tai negaudavai kreditų, ir tai vėlyvajame šeštajame dešimtmetyje Toronte buvo skirta tik mūsų saujelei – saujelei tų, kurie rašėme. Atrodo, kad Viktorijos koledže mes darėme ir visus kitus kultūrinius dalykus. Dalyvaudavome teatriniuose pastatymuose ir piešėme dekoracijas, redagavome literatūros žurnalą ir beveik vien patys į jį rašėme, su slapyvardžiais, nes nebuvo kam daugiau. Buvo ne taip, kaip dabar. Anuomet nebuvo tūkstančių norinčiųjų tapti rašytojais; būdavo merginos, dėvinčios vienspalvius nertinius su megztukais ir kašmyro paltus, ir merginos, dėvinčios juodas pėdkelnes ir juodus megztinius aukšta apykakle, skaitančios Ionesco. Tokius ir panašius žmones vadindavo meniškomis asmenybėmis, ir aš buvau viena iš jų. Juodo megztinio neturėjau, bet maniškis buvo tamsiai mėlynas. Mes tiesiog sėdinėdavome, ir, manau, geras dalykas buvo tas, kad tai suteikė tam tikro pasitikėjimo tuo, ką mes darėme. O mes darėme tai, kas kitiems atrodė keista ir neįprasta. Turite suprasti, buvome keistuoliai. Nedidelė rašytojų ir rašymu besidominčių žmonių bendruomenė. Mano koledže profesoriai į mus žiūrėjo gana palankiai ir geraširdiškai, atvirai nesijuokė iš to, ką mes rašėme, tačiau tai nebuvo kūrybinio rašymo dirbtuvės ar kas nors panašaus.

Pirmą kartą su tokiu dalyku kaip kūrybinio rašymo dirbtuvės susidūriau tada, kai jau pati dėsčiau universitete Britų Kolumbijoje. Manau, ten ir buvo pirmosios Kanadoje organizuotos dirbtuvės, kurias iniciavo poetas Earleʼis Birneyʼus. Vieną kartą esu dalyvavusi jo užsiėmime. Taigi rašyti išmokau rašydama. Toks savotiškas „pataikei / nepataikei“. Daug skaičiau, nors visuomet nemažai skaitydavau, tačiau vėliau, tik pradėjusi studijas, atradau moderniąją literatūrą. Kai įstojau į koledžą ir susidūriau su T. S. Eliotu, aš tikrąja to žodžio prasme negalėjau jo skaityti, tai man buvo labai svetima. Tad su tuo daug sąmoningai dirbau. Tai buvo panašu į mokymąsi važiuoti dviračiu ir vieną dieną aš pagaliau supratau. Tačiau ilgai jį skaičiau visiškai nesuprasdama, nes tai buvo ne tokia poezija, prie kokios buvau pratusi – Shelleyʼio ir Byrono. O „perkandusi“ Eliotą, pradėjau ir pati panašiai rašyti. Mano eilėraščiuose netrūko visų tų eliotiškų dalykų, kokių nebuvo Shelleyʼio poezijoje. Tačiau turėjo praeiti dar dešimt metų, kol parašiau šį tą įdomaus.

– Bet Jūsų kūryba buvo publikuota kone iškart, ar ne?

M. A. Ne, rašyti pradėjau būdama šešiolikos, mokydamasi vidurinėje mokykloje, ir mano eilėraščiai skambėjo kaip Byrono ir Poe, nes tuo metu būtent šie autoriai man ir buvo tai, ką galėjau pavadinti poezija.

– Ar tuo metu Kanados vidurinėse mokyklose dar kas nors rašė?

M. A. Ne, tuo metu ne. Esu tikra, kad dabar rašo; tikriausiai poezija liete liejasi. Tačiau mano laikais tai buvo tarpsnis, kai Kanada vadavosi iš tam tikrų dalykų. Ji vadavosi iš buvimo britų kolonija, taip pat – iš puritoniškumo, kurio po oficialiuoju paviršiumi tebėra – pakrapštęs vis dar to rasi. Taip buvo todėl, kad Kanada ilgą laiką buvo kolonija ir mąstė kaip kolonija. Tai reiškė, kad buvo nuspręsta, jog rašymas vyksta kažkur kitur, o tuomet jį importuoji, ypač gerą rašymą. Užaugau galvodama, kad yra rašytojai ir yra kanadiečiai, o tuomet – kanadiečių rašytojai, nors tai išties buvo terminų prieštara. Viskas, ką matydavai, – rašytojų pavardės laikraščiuose moterims skirtose skiltyse, nes kokia nors geradarė juos pavaišino labdaringa arbata; tokie štai dalykai. Taigi savo ankstyvojoje rašytojos karjeroje telkiausi ne į tai, kad „negaliu to daryti, nes esu moteris“, o į „tikriausiai man reikės kraustytis į Londoną“. Paskutiniame kurse galvojau, kad tikrai turėsiu išvykti iš Kanados; ankstesnioji karta ir pasitraukė, nes čia nebuvo skaitytojų. Leisdamas poezijos knygą Kanadoje galėjai tikėtis, kad nupirks du šimtus vienetų, o su romanu galėjai manyti, kad tau sekasi, jei pardavei tūkstantį. Mordecaiʼus Richleris teigia, kad Kanadoje buvo parduoti trys jo pirmojo romano egzemplioriai. Tačiau viskas pasikeitė 1965-aisiais.

– Kodėl?

M. A. Tautos pasiekia šį tarpsnį. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose ši situacija pasikeitė 1820 m., nors iki tol nuo 1776 m. vyko tie patys reikalai – žmonės klausdavo, „kodėl nėra jokio didžio Amerikos genijaus?“ ir „kada gi rasis didis Amerikos dailininkas?“ Ir tik 1920 m. buvo laimėta kova, kad Jungtinių Valstijų literatūra taptų universitetuose dėstomu dalyku. Iki tol ji nebuvo vertinama. Ir štai Kanadoje mes ėjome tuo pačiu keliu. Kai kurios anglų literatūros katedros tiesiog pasišaipydavo vien paminėjus būtinybę dėstyti Kanados literatūrą, nes buvo manoma, kad tai nieko vertas dalykas, ir jokių diskusijų būti negali. Ir tai tebevyksta; ši kova Kanadoje dar nelaimėta, nors Kanados literatūros kursas vis daugiau dėstomas visose Jungtinėse Valstijose, Europoje ir panašiai. O kai kuriuose Kanados universitetuose to vis dar turi prašyti. Taigi, rašytojai tapo gerbiami prieš priimant kanadiečių literatūrą į universitetus, o šie, kaip žinia, tradiciškai gana konservatyvūs.

– Ar kanadiečiai menininkai turi atmesti europietiškas normas ir modelius, kaip ankstesniais laikais tai padarė amerikiečių rašytojai ir menininkai?

M. A. Taip. Na, tai bandymas atrasti savo stilių ir bendrabūvio su realybe būdą, kurie būtų saviti, o ne pagal tradiciją iš kitų pritaikyti, ir kanadiečių menininkai tikrai stengėsi tai daryti. Jie jautė, kad vordsvortiškas lyrizmas tiesiog netinkamas pelkėms, uodams, uoloms, rąstams, kalnams. „Gamta visuomet atleis ją mylinčiai širdžiai“ – turiu omenyje, kai esi iki kaklo pelkėje, šiuo teiginiu galbūt ir netiki, nors Wordswortho šalyje tikėti gali. Taigi, vyko tam tikras ieškojimas.

– Nuo 1963-iųjų?

M. A. O, manau, tai prasprogo 1965 metais, tačiau iš tiesų rašytojų būta ir prieš tai. Tiesiog jie nepasiekė jokio viešo žinomumo, juos žinojo tik kiti rašytojai. Ir įdomus dalykas, susijęs su rašymu Kanadoje vėlyvajame šeštajame ir ankstyvajame septintajame dešimtmetyje, yra tas, kad jei apskritai rašei, ar net rašei visai neblogai, būdavai akimirksniu, lyg į kokį siurblį į visa tai įtraukiamas ir iškart susitikdavai su svarbiausiais šio meno atstovais, nes jų buvo tiek mažai ir jie taip džiaugėsi kiekvienu, kuris skaitė jų darbus arba pats bandė rašyti. Ir štai, viens du, jau būdavai ten. Panašiai, lyg žalias dvidešimtmetis akimirksniu užmegztų pokalbį su Wallaceʼu Stevensu. Arba Hemingwayʼumi. Tiesiog iškart patekdavai ten, nes pats ratas buvo labai mažytis.

– Ko aš, amerikietis, galėčiau pasimokyti iš kanadiečių literatūros?

M. A. Na, manau, esminis dalykas būtų štai kas… Jungtinės Valstijos yra labai didelė šalis. Ir žmonės joje dažnai pasiklysta. Turiu omenyje, šioje didžiulėje šalyje jie nesusivokia, kur jų vieta ir kaip jiems sekasi prisitaikyti. Ir jie jaučia, kad literatūriniame lauke iš esmės dominuoja Niujorkas. Ar, vis labiau, Vakarų pakrantė. O jei esi iš šalies vidurio – kas tu esi? Manau, kad Kanados literatūra suteikia vilties žmonėms iš mažų, nežinomų vietų, nes literatūros galia – tai ir galia krūvą senų skardinių ir morkų stiebų paversti šilkiniu krepšeliu. Juk kas galėjo pagalvoti, kad Alice Munro, kilusi iš Vingemo Ontarijuje, kada nors pavers Vingemą literatūros vieta? O ji tai padarė, ir dabar mes žinome Vingemą Ontarijuje, lyg patys būtumę ten gyvenę. Štai kodėl įtakingiausias rašytojas kanadiečiams yra Faulkneris – nes jis tą pasaulį, į kurį niekas nekreipė dėmesio, padarė literatūrine vieta. Todėl jis toks svarbus ir Lotynų Amerikos rašytojams – nes jie taip pat kilę iš tokių ignoruotų, ribinių, pakraščių provincijų, kurias pašiepdavo didieji kultūros centrai. Tad nežinau, ar gyvenantieji Niujorke turi daug ko pasimokyti iš kanadiečių literatūros, tačiau manyčiau, kad vaikiai iš Ajovos tikrai turi. Kadangi sakoma – „taip, vilties yra“. Svarbu ne vieta, kurioje esi, o tai, ko imiesi, kad ta vieta taptų svarbi. Arba, kaip teigia Northropas Fryeʼus, tavo centras yra ten, kur esi, o perimetras yra toks, kokio didumo gali jį padaryti.

– Ar drama kanadiečių literatūroje užima ypatingą vietą?

M. A. Ypatingą? Na, tai dar vienas tų dalykų, kurių iki vėlyvojo septintojo dešimtmečio nelabai turėjome. Buvo nedidukės teatro trupės, buvo Stratfordas Ontarijuje, ir daugmaž viskas. Prisimenu, kad pirmąjį Shakespeareʼo pastatymą, kurį mačiau, suvaidino trupė, pasivadinusi „The Earle Grey Players“, ją sudarė ponia Earle Grey, ponas Earle Grey ir dar du žmonės. Jie važinėjo po vidurines mokyklas ir rodė Shakespeareʼo pjesę, kuri tais metais buvo egzaminų programoje. O mokiniai turėjo vaidinti visus mažesniuosius vaidmenis. Tad jeigu norėjai būti Julijum Cezariu, turėjai atsinešti savo paklodę ir stovėti minioje. Ir tai buvo teatras… Tačiau geroji šio reikalo pusė, manau, buvo ta, kad nejautei didžiulio barjero tarp savęs ir meno. Menas buvo tai, ką Greyʼai darė ant vidurinės mokyklos scenos, o tai reiškė, kad ir tu pats taip gali. Tavęs tai nebaugino.

Kai nuvykau į Jungtines Valstijas ir bendrabutyje gana džiugiai pareiškiau, kad rašau, absolventės gerokai nustebo. Jų supratimu, rašymas yra tai, dėl ko išties turi daug dirbti. Ir būti gana drąsi. O aš visiškai taip nemaniau. Be abejo, jos jautėsi konkuruojančios su Melvilleʼiu, Faulkneriu ir Hemingwayʼumi, ir Fitzgeraldu. O jokių ryškesnių amerikiečių rašytojų moterų, be Emily Dickinson, nebuvo. Taigi, sunku. Buvo leista suprasti, kad neturėčiau būti tokia drąsi.

– Įdomu, kad kanadietė taip jautėsi…

M. A. Na, nebuvo žmogaus, kuris būtų man sakęs to nedaryti. Suprantate? Nebuvo jokių didelių, garbinamų, dangų man užstojančių Kanados rašytojų.

– Tuo tarpu dabar naujiems kanadiečių rašytojams būtų sunkiau?

M. A. Dabar jie varžosi su manimi.

– Ar tai gerai?

M. A. Visuose dalykuose yra kas nors gero. Manau, tai panašiai kaip su šachmatais: jei nori būti šachmatininku – tai Jameso Reaneyʼaus analogija, – bet esi kilęs iš šalies, kurioje šachmatais nežaidžiama, turi menkas galimybes tapti pasaulinio lygio didmeistriu. Gali tapti tokiu šachmatininku, kuris žaidžia pakankamai gerai, kad nugalėtų kelis kitus savo šalies žaidėjus. Tačiau jei sėsi žaisti su varžovu iš Rusijos, akimirksniu būsi sumaltas. O jeigu esi kilęs iš šalies, kur žaisti šachmatais yra įprasta ir savo šalyje pakyli į šachmatų aukštumas, tuomet tu ir esi geriausias. Taigi, manau, gerai, kad vis daugiau žmonių rašo. Konkurencija gerokai didesnė nei anksčiau – na, anksčiau jos išvis nebuvo – ir galbūt dėl to jauniems rašytojams šiandien yra kiek sunkiau, tačiau patekę į šią sferą jie gauna daugiau…

– Rašytojų pavyzdžių?

M. A. Ne tik jų. Rašantieji nebegali aptingti. Suprantate, ką turiu omenyje? Viskas nutiko labai staiga. Ir tuomet prasidėjo laikotarpis, kai visų stalčiuose laikyti rankraščiai, kurių metų metus nebuvo įmanoma publikuoti – kadangi niekas nenorėjo leisti Kanados literatūros, – ėmė plūste plūsti. Atrodė, kad autoriai dygsta it grybai po lietaus, staiga, tartum iš niekur, atsiranda Geri Rašytojai. Tačiau iš tiesų tai buvo tiesiog rašytojai, kurie tūkstančius metų rašė ir neturėjo galimybės publikuotis.

– Papasakokite kiek daugiau apie XIX a. kanadiečių poetes, kurias minėjote atsakinėdama į klausimus.

M. A. Isabella Valancy Crawford. Jos poezija skrodžia kiaurai riaumodama, kitaip nei daugelio jos plunksnos kolegų vyrų. O kita – Pauline Johnson. Ji parašė daug eilėraščių, kuriuose – skerdynės, žudynės ir pjautynės, visokiausi kruvini dalykai. Tai pasakojamoji poezija, tačiau gana kruvina.

– Nuostabi moters rašytojos kūrybinė tradicija. Nerandu atitikmenų amerikiečių literatūroje.

M. A. Tikrai sunku. Rinkinyje „Oxford Book of Canadian Verse in English“ yra eilėraštis, kuriame moterį pagrobia priešininkų vaikinas, ir ji su juo susidoroja. Nužudo. Ir net poetė Susanna Moodie, net ji perkelia visą šį sudėtingą žmogžudystėmis ir krauju persisunkusį pasaulį į savo knygas. Tad… kartais, kai rašai tokius dalykus, žmonės sako: „Nagi, tai berniukų žaisliukai, neturėtum su jais žaisti.“ Tačiau aš šitaip neskirstau. Manau, kad moteris privalo turėti tokią pačią teisę rašyti apie tokią realybę kaip ir vyrai. Kai taip rašo moteris, tai tiesiog pastebimiau; tada žmonės stebisi – „kas per piktybė“, arba – „gana brutalu“, bet jei taip rašytų vyras, jie to galbūt net neišskirtų. Manau, kad bet kokia medžiaga turi būti prieinama visiems, jei tik gali ją suvaldyti.

– Jūsų kūryboje taip pat slypi prievarta, kartais netgi atvira.

M. A. Na, matote, kanadietės mergaitės auklėjamos būti malonios. Kaip ir daugelis kitų mergaičių. Ir, tiesą sakant, kanadiečiai apskritai mokomi, kad yra gražūs dalykai ir negražūs dalykai, o tu iš esmės privalai būti gražus ir malonus.

– Man yra tekę girdėti teigiant, kad tik kelios moterys rašytojos turi humoro jausmą. Ar su tuo sutiktumėte?

M. A. Ne, visiškai su tuo nesutinku. Yra daug humoro jausmą turinčių moterų rašytojų. Britės rašytojos yra suvis tuo stiprios. Ir daugelis kanadiečių – Alice Munro, Marian Engel, Audrey Thomas. Taip, manau, kad moterų rašytojų humoro jausmas neblogas. O Amerikoje yra Eudora Welty. Jei tai ne šiaip kaprizai ir Dindilin [turima omeny fėja Dindilin iš „Piterio Peno“ – vert. past.] tipo dalykai, humoras yra griaunamoji jėga. Nes juokiamės iš to, kas mus skaudina, erzina, glumina arba griauna mūsų supratimą apie tai, kas yra normalu. Prieš kurį laiką kalbėjausi su Alice Munro apie neseniai mirusią Marian Engel. Paklausiau Alice, ką ji apie Marian prisimena. O ji atsakė: „Prisimenu, kaip šeštajame dešimtmetyje su draugėmis sėdėjau virtuvėje ir mėgavomės savo iš kojų verčiančiu, desperatišku, griaunamosios jėgos humoru, kurio niekad nebūčiau pagalvojusi panaudoti savo kūryboje, nes to tiesiog negalėjai daryti ir tai nebuvo laikoma literatūrine medžiaga; ir, žinai, tai buvo juokai apie vyrus ir mus pačias ir tas kartais gyvenime ištinkančias gana isteriškas akimirkas.“ Ir ji man pasakė, kad Marian buvo viena pirmųjų moterų, ėmusių naudoti tai kaip literatūrinę medžiagą. O juk tai ir yra literatūrinė medžiaga… Margaret Drabble rašo su gana geru humoro jausmu. Bet kartais tai toks humoras, kurio vyrai nesupranta arba nevertina. Kaip ir vyrų humoras apie moteris – mes ne visuomet jį vertiname. Tai panašų į etninį humorą – nes toje konkrečioje bendruomenėje jis priimtinas, tačiau jei jį vartos kas nors iš šalies, tai bus išvadintas rasistu, seksistu ar žiauriu žmogumi. Pavyzdžiui, vieną vasarą esu mokiusi vaikus neįgaliųjų stovykloje, ir tuo metu po visą stovyklą skambėjo neįgaliųjų juokeliai. Vaikai juos pasakojo vienas kitam ir juokėsi iki nukritimo. Bet tai buvo juodas humoras. O tuomet jie tuos juokelius persakė man. Ir, be abejo, tai buvo išties negailestinga. Nes jei juokiesi – esi blogas žmogus. O jei nesijuoki – jie tave pričiupo. Tačiau bet kuriuo atveju – jie tave pričiupo.

– Vieno užsiėmimo metu su studentais garsiai skaitėme Jūsų „Sirenos giesmę“, ir eilėraščio pabaigoje aš ėmiau juoktis…

M. A. O jie paklausė – ko jūs juokiatės?

– Ypač auditorijoje buvę vyrai.

M. A. Bet juk jis nėra skirtas vien moterims. Jei vyrams atrodo, kad jie patys niekada nesielgia kaip pašautos kurapkos, jie gerokai klysta. Juk tai vienas geriausių argumentų: „Mano žmona manęs nesupranta; tik tu gali mane išgelbėti nuo alkoholizmo.“ Tai naudoja abi lytys, skiriasi tik technikos, ar, tiksliau, detalės, tačiau noras toks pat – sužadinti jautrumą. Su vyrais veikia apeliavimas į jų kilnumą, su moterimis – į jų užuojautą, rūpestingumą. Tačiau abiem atvejais apeliuojama į žmonėse galimai tūnančius gelbstinčiuosius tėvus. Na, žinote, atjojantis baltasis riteris yra tėtukas, skubantis ištraukti tavęs iš balos.

– Arba Lulu. Jūsų veikėja Lulu iš to paties pavadinimo apsakymo. Ji irgi gelbėtoja.

M. A. O taip. Ji visiškai pasinešusi gelbėti poetus… Beje, ar girdėjote apie rašytoją Jean Rhys? Ji mokėjo būti baisiai juokinga. Visą gyvenimą ji puoselėjo savo bejėgiškumą. Išties. Ji nemokėjo prisisiūti sagos ar pasitaisyti peruko. Tikrai negalėjo. Ir plėtojo tai iki kraštutinumo. Jau geriau būtų mirusi iš alkio, nei pati pasirūpinusi maistu. Todėl turėjo svitą tarnų. Jei jau taip labai norisi kraštutinumų… Juk jeigu dabar pat nuvirsčiau ant grindų, Jūs man padėtumėte… ar ne?