literatūros žurnalas

Thomas Ligotti. Chemikas

2019 m. Nr. 10

2019 10

Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas

THOMAS LIGOTTIS (g. 1953) – amerikiečių rašytojas, kurį „The Washington Post“ titulavo „geriausiai saugoma šiuolaikinės siaubo literatūros paslaptimi“, o dauguma kritikų priskiria jį prie filosofinio siaubo rašytojų. Nors autoriaus kūryba neapsiriboja vienu žanru, didžiąją jos dalį galima priskirti keistajai literatūrai (angl. weird fiction).

Perfrazuojant literatūros, kino ir žiniasklaidos tyrinėtoją Jeffrey’į Andrew Weinstocką, keistąją literatūrą galima apibrėžti kaip žanrą, perinterpretuojantį klasikinius siaubo ir fantastikos elementus, siekiantį parodyti žmogaus menkumą visatos platybėse, kuriose viešpatauja jam nesuvokiamos ir nepavaldžios blogio jėgos. Vienas iš žinomiausių keistosios literatūros rašytojų buvo Howardas Phillipsas Lovecraftas, kurio įtakos neneigia ir

Th. Ligottis, – tačiau savitas jo stilius ir pasaulis, tarpstantis tarp siaubo ir siurrealybės, išsivaduoja iš bet kokio autoriteto šešėlio.

Interneto platybėse jau keletą metų klajoja anoniminis apsakymo „Drink To Me Only With Labirinthine Eyes“ („Išgerk už mane vien savo labirintinėmis akimis“) vertimas į lietuvių kalbą. Tai – antroji apsakymų trilogijos „The Nyctalops Trilogy“ dalis. Pirmoji, „The Chymist“ („Farmaceutas“), pateikiama čia.


Labas, panele. O, šį vakarą išties ieškau kompanijos. Mano vardas Saimonas, o tavo… Rozmari. Keista, kaip tik buvau užsisvajojęs apie rozenkreicerius. Tiek to.

Prisėsk, tik žiūrėk, kad suknelės nepagautų kėdės rakštys. Panašu, kad čia viskas išėję skutais arba pašinais. Tačiau atmosfera atperka visą šios senos skylės rafinuoto dekoro stoką, tau taip neatrodo? Taip, teisingai sakai, greičiausiai ji atitinka savo paskirtį. Bet staliukus čia aptarnauja vangiai. Bijau, kad gėrimais kiekvienas turi pasirūpinti pats. Dėkoju, malonu, kad tau patinka, kaip aš kalbu. Na, tai gal galėčiau tau ką nors atnešti nuo baro? Puiku, vadinasi, alaus. Ir būk gera – išsiimk tą kramtomosios gumos gumulą iš burnos, kol grįšiu. Ačiū, netrukus pareisiu su mūsų gėrimais.

Štai, Roze, prašau, tavo bokalas alaus. Tik neraugėk, ir viskas bus gerai. Malonu, kad atsikratei tos gumos, tikiuosi, jos nenurijai. Jokiam skrandžiui nelinkėčiau sužinoti, kas atsitinka, kai vienu metu jame atsiduria kramtomoji guma ir alus. Žinau, kad skrandis tavo, tačiau man rūpi viskas, kas patenka į bet kurio žmogiškojo mechanizmo talpyklą. Teisingai – talpyklą. Nori, kad pasakyčiau paraidžiui? Ne, nesityčioju iš tavęs. Tiesiog, jeigu kalbame apie subtilų Homo sapiens organizmą, jo talpykloje vyksta tam tikros sąveikos, ko nepasakytum apie bažnytinę taurę ar laboratorinį serumo mėginėlį. Visiškai teisingai, tas ne per švariausias bokalas tavo nepriekaištingoje rankoje taip pat yra talpykla, dabar supratai.

Mano taurėje? Taip, tikrai labai raudonas skystis. Mėgstu raudonus gėrimus. Šitą sugalvojau pats. Pavadinau jį „Pasruvusiu romo džinu“. Baltas romas, džinas, šviesus imbierinis alus ir, idealiausiu atveju, spanguolių sultys, tačiau barmenas jas pakeitė kažkokiu maraskino skiedalu, nepasižyminčiu sodria raudona spalva, o kandumu nė iš tolo neprilygstančiu tavo šypsenai. Imk, paragauk. Jei nepatinka, taip ir sakyk. Taip, „išskirtinis“ yra pats tiksliausias jo apibūdinimas, tikras intrigos šaltinis. Net ir kruopščiausiai laikantis miksologinės formulės, rezultatas kaskart truputį kitoks, tą skirtumą įmanoma apčiuopti net pačiuose banaliausiuose kokteiliuose, jau nekalbant apie kitus alkoholinio sąvado opusus. Tereikia lavinti jautrumą, jei nori pastebėti skirtumą. Paklausk bet kurio vyno gurmano. Jautrumas gali būti lavinamas bet kuriai gyvenimo patirčiai. Nors įsivaizduojame, kad diena iš dienos darome vis tą patį, nukrypimai nuo normos ir yra norma. Į tą pačią upę du kartus neįbrisi, kaip sakė filosofas. Kiekviena nauja akimirka nukrypsta nuo prieš tai buvusios ir pasuka sava vaga, ir dažnai tai padaro savotiškai.

Drįsčiau teigti, kad ypač vertinu tokius nukrypimus. Tai, kad pabrėžiau šį žodį, sukėlė tau šypseną. Manai, kad šį tą apie mane nutuoki, gal tai ir tiesa. Protinga mergina! Tačiau iškrypimas, kaip kad tu, be abejo, pagalvojai, tėra viena demonstratyvesnė nukrypimo forma. O nuokrypiai organizuoja gyvenimo šokio melodiją, net subatominiame lygmenyje.

Oho, kaip greitai išmaukei savo gėrimą. Gal nori dar vieno, o gal galėčiau pasiūlyti kokį nors savo išradimą? Taip, esu sukūręs ir daugiau kokteilių. Sugalvojau dar vieną raudoną mišinį, nors iš tiesų jis tėra standartinio kokteilio variacija. „Saldžiarūgštė kruvinoji Merė“ iš aukščiausios klasės degtinės, toniko, cukraus, citrinos griežinėlio ir kečupo. Skamba kaip tikras patiekalas. Labai sotus. Atleisk, jei sugadinsiu tavo kalambūrą, bet mano potraukis raudoniems skysčiams neturi nieko bendra su vampyrais, čiulpiančiais nektarą iš kaklo. Be to, puikiai sugebu darbuotis dienos šviesoje.

Kur? Na, manau, kad galiu tau pasakyti, sub rosa, jog esu netoliese įsikūrusios farmacinės įmonės darbuotojas. Dirbu ten chemiku. Taip, rimtai. Na, malonu, kad iškart supratai, jog aš ne koks eilinis vaikinas, norintis atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Įžvalgi mergina! Nors, tiesą sakant, atvykau čia po viršvalandžių. Sėdėdamas prie baro pastebėjau, kaip tu akimis ir batų nosytėmis nusitaikei į mano atsineštą lagaminą, kurį taip diskretiškai pasistačiau po stalu. Atspėjai, be kita ko, nešiojuosi jame ir „darbo dalykus“. Taikli tavo pastaba, brangioji, – neprotinga palikti mašinoje svarbius daiktus šiame raudonųjų žibintų kvartale.

Na, ne visai sutinku, kad ši miesto dalis yra tiesiog dugnas. Žinoma, galima ir taip pasakyti. Tačiau tavo žargonas nenusako įvairialypės šio padugnyno geografijos. Padugnyno, Ro. Be gausybės kitų dalykų, jame telpa ir tavo dugnas. Kalbu iš patirties, nors gal ir sunku tuo patikėti. Visas šis miestas neabejotinai yra padugnės lavonas, o už šio baro durų atsiveriantis rajonas turi garbės būti pačia minėto velionio trūnijančia širdimi. Ir aš esu pasišventęs jo anatomijos tyrinėtojas – tarytumei patologas, aptinkantis kitų pražiūrėtus nekrozės atvejus.

Pavyzdžiui, ar tau kada teko lankytis vietoje, vadinamoje „Prohibicija“? Na, tuomet esi susipažinusi su iškrypusia nostalgija – praeities supuvimu. Taip, senuose burleskos namuose užlipęs laiptais į antrą aukštą atsiduri aukštame, aidinčiame koridoriuje su art deco interjero liekanomis – arkiniais veidrodžiais ir chromuotais sietynais. Tenai milžiniški prakaulių tarpukario merginų bei išstypusių getsbių siluetai, išpaišyti ant išgaubtų pokylių salės sienų, siaučia virš šokių aikštelės, savo gedulinga elegancija pranokdami nevėkšlišką gyvųjų stypčiojimą. Sena svajonė, padengta šviežiu blizgesiu. Matai, neįtikėtina, kaip kartais nukaršusi beprotybė pritaikoma ir stilizuojama, liguistai bandant ją išsaugoti. Atėjo padėvėtų fantazijų ir pasibaigusio galiojimo pramogų metas. Tačiau mieste galima prisižiūrėti ir kitokių dalykų, mano galva, kur kas įdomesnių. Ne paskutinę vietą tarp jų užima įvairių vitrinų šventyklos su įtartinais pavadinimais. Viena jų, Trečiosios ir Dikersono kampe, vadinasi „Tikrosios skiriančiosios šviesos bažnyčia“, kurios, žinoma, šiukštu nevalia painioti su netikrąja šviesa, apakinančia daugybę ieškančių akių. Kaip bebūtų keista, man dar nėra tekę matyti jokios šviesos, sklindančios pro to pilko, liliputiško pastato langus, nors važiuodamas pro šalį visada jos dairausi.

Sakau tau, daugiau niekas negarbina šito miesto taip, kaip aš. Man ypač patinka jo šmaikščios dviprasmybės, kai greta vienas kito atsidūrę dalykai virsta netikėta keistenybe. Vieną groteskišką šio reiškinio pavyzdį aptiksi pažvelgusi į parduotuvėlę, kurios vitrinoje puikuojasi fantastiškas protezinės įrangos asortimentas, ir atkreipusi dėmesį į tai, kad ji stovi prie pat „Marvo gėrybių iš antrų rankų“. O kur dar įstaigos – esi jas pastebėjusi, nė neabejoju – kurios, vienaip ar antraip, atrodo neregėtai dviprasmiškos. Viena iš jų – tai rausva ir juoda šachmatų dėžė Benderio bulvare, besivadinanti „Bilio benderiu“, jo ryškiaspalvė iškaba žada „Naktines pramogas“. Jei pakankamai ilgai žiūrėsi į tą užrašą, žodis „naktinės“ ims reikšti kur kas daugiau nei vien tik laiko tarpą tarp sutemų ir aušros. Netrukus šis paprastas žodis virs tikra provokacija, pačių egzotiškiausių naktinių pasilinksminimų kodu. O jei jau prabilome apie pasilinksminimus, negaliu nepaminėti bendrovės, kurios savininkas, be abejo, tikras muzikinių komedijų epikūrininkas, pavadino savo įmonę „UAB Vaikinai ir lėlės“. Koks vulgarybės genijus, turint omenyje, kad jo verslas pašvęstas vien tik manekenų gamybai ir remontui. O gal tai tik viso labo manekenų bordelio fasadas? Nenorėjau tavęs įžeisti, Rozali.

Galiu tęsti ir tęsti – dar nepaminėjau „Pono Petruko perukų“ bei to prieštvaninio ir apskretusio viešbučio, kuris giriasi turintis „kiekviename kambaryje po vonią“ – tačiau tau tikriausiai jau darosi nuobodu. Taip, suprantu, ką turi galvoje sakydama, kad po kurio laiko į tokius dalykus nebekreipi dėmesio. Protas atbunka ir nurimsta, aš tai žinau. Kartais ir man taip atsitinka. Tačiau panašu, kad vos nusiraminęs vėl gaunu stiprų sukrėtimą.

Įsivaizduokim, sėdžiu mašinoje, laukdamas, kol užsidegs žalia. Prie mano automobilio prišoka benamis, girtuoklis ar nevisprotis, ir puola daužyti į langus – abiem kumščiais, va šitaip – reikalaudamas cigaretės. Paliečia suskirdusias lūpas išskėtęs du pirštus, gestu bandydamas perteikti savo prašymą, nes kalba jau seniai jį apleido. Cigaretės? Esu chemikas, mielas pone, o ne tabako pardavėjas.

Šviesoforo signalas pasikeičia ir aš nuvažiuoju, stebėdamas klumpančio valkatos siluetą, tolstantį galinio vaizdo veidrodėlyje. Tačiau kažkokiu būdu pasiimu jį su savimi: kartu važiuoja pamėkliškas jo pavidalas apsiblaususiomis akimis ir kliedi apie visokius nuostabius ir beprasmiškus niekus, dėstydamas savo painią biografiją. Ir netrukus mano budrumas sugrįžta.

Jaudinanti istorija, ar ne? Taip, atrodo, jau vėlu, o mes nė kiek nepasistūmėjome į priekį. Pas tave? Manau, kad tiks. Ne, nebuvau numatęs jokios vietos, kur galėtume atlikti tą reikalą. Tavo butas tiks. O kur jis yra? Nejuokauji? Tai senasis Templ Tauersas, tik naujai pervadintas. Puiku, pakeliui pravažiuosime kvartalą, skendintį alaus daryklos šešėlyje. Kuriame aukšte gyveni? Na, tikras būstas pastogėje, urbanistinė tvirtovė. Kuo erdviau, tuo geriau, kaip mėgstu sakyti.

Tai gal tada važiuojam? Pasistačiau mašiną priešais barą.

Tikiuosi, nesugalvojo lyti. Nea, naktis nuostabi. Bet žiūrėk, prie mano mašinos stovi faras. Tiesiog išlik rami. Aš tai tikrai nieko nepasakysiu, jei tik tu neišsižiosi.

Juk nesi persirengusi pareigūnė, Rozenkrancai? Neišduotum šio nieko neįtariančio Hamleto. Būtų pakakę ir paprasčiausio „ne“. Jei dar pabandysi su manimi taip pakalbėti, tuoj pat įduosiu tave teisėsaugai, ir tada pažiūrėsime, kokio pobūdžio suėmimų istoriją sukaupei per savo šaunią karjerą. Tyla – puiku. Tiesiog leisk kalbėti man. Važiuojam.

Sveiki, pareigūne. Joa, čia mano mašina. Juk gerai pasistačiau, ar ne? Jergau, koks palengvėjimas. Jau spėjau pagalvoti, kad… savo teises ir draudimą? Žinoma. Prašau. Kaip sakėt? Joa, sutinku, esu tolokai nuo namų. Tačiau netoliese dirbu. Esu biržos makleris, štai mano vizitinė. O žinot, dirbu jau taip seniai, kad vien pažiūrėjęs į žmogų galiu pasakyti, ar jis yra ką nors investavęs į biržą, ar ne. Lažinuosi, kad jūs investavote. Na, matot, žinojau, kad nesuklysiu. Ir nesvarbu, jog esate smulki žuvelė. Ei, o ar pastaruoju metu buvote susitikęs su investicijų konsultantu? Na, o reikėtų. Vyksta daugybė dalykų. Žmonės kalba apie infliaciją, recesiją, depresiją. Nesukit sau galvos. Jei žinote, kur kišti pinigus, turiu galvoje, jei iš tikrųjų žinote, tai visai nesvarbu, net jei ateitų penktadienis, trylikta ir gatvės paplūstų korporacinių lavonų krauju.

Jums tereikia protingo patarimo. Jo reikia visiems. Pavyzdžiui – ir sakau tai, norėdamas įrodyti, kad kalbu teisybę – šiame mieste yra tokia bendrovė, tiesą sakant, įsikūrusi mažiau nei už pusės kilometro, kuri vadinasi „Lokmejerio laboratorija“. Jie kuria naują produktą, jau ruošiasi paleisti į rinką. Aišku, visų techninių smulkmenų neišmanau, tačiau galiu garantuoti, kad jis sukels tikrą perversmą šitoje – kaip ji vadinasi – psichofarmacijos srityje. Tokią revoliuciją, kokią sukėlė antidepresantai. Tačiau tai bus stipriau už antidepresantus.

Suprantate, apie ką aš kalbu? Šitokius dalykus jums pravartu žinoti.

Teisingai, pareigūne, „Lokmejerio laboratorija“. Ir apskritai, tai gera įmonė. Pats turiu jos akcijų. Kaip tai norite atsilyginti? Po šimts, nereikia man dėkoti. Kaip sakėte? Atsilyginti patarimu? Na, kad jau užsiminėte, tokiam žmogui kaip aš tikriausiai reikėtų lankytis padoresniuose rajonuose. Pažadu jums, kad daugiau manęs čia nebepamatysite. Dėkoju, pareigūne. Nepamiršiu. O jūs nepamirškite „Loklabo“. Ką gi. Labos ir jums.

Palauk, kol jo mašina pasuks už kampo, Roze, ir tik tada sėskis pas mane. Sudarykime iliuziją, kad įstatymo sergėtojo perspėjimas padėjo man atsikvošėti tiek dėl šio netikusio rajono, tiek dėl tokios netikėlės kaip tu. Jis žiūrėjo į tave kaip senas draugas. Galėjome abu užsitraukti bėdą. Esi protinga mergina, kad šį vakarą prisėdai prie mano staliuko. Manau, kad jam paliko įspūdį mano lagaminas ar ne? Gerai, jau galime sėsti į automobilį.

Taip, ištraukiau mus iš keblios padėties su tuo faru. Tačiau tikiuosi, kad, užsiminusi apie mano sugebėjimą skiesti kaip iš rašto policininkui, turėjai omenyje mokslo bakalauro laipsnį, kurį įgijau būdamas dvylikos. Paskutinį kartą perspėju dėl neaiškaus frazeologijos vartojimo. Dabar atidarykime langą, kad važiuodami išvėdintume iš mašinos tavo žodžius. O dėl pareigūno apgaudinėjimo, tai aš jo neapgaudinėjau. Ne, iš tiesų nesu rinkos makleris. Nemelavau, kai sakiau, kad dirbu su chemija. Ir tam kurmiaakiui patruliui sakiau teisybę, siūlydamas įmerkti savo pinigus į „Lokmejerio laboratoriją“, nes mes išties netrukus paleisime naują psichotropinį preparatą, apie kurį išgirdę mūsų investuotojai turėtų nudžiugti kaip amfetamino vartotojai kiaurą parą veikiančioje narkotikų parduotuvėje. Bet kaip aš apskritai supratau, kad jis yra investavęs pinigų? Juk keista, ar ne? Manau, man tiesiog pasisekė. Šiąnakt man sekasi – ir tau taip pat.

O mentūra tau ne itin patinka, ar ne, Rrroza? Taip, aišku, galiu tave kaltinti. Kurgi be jos mes, nusikaltėliai, būtume? Ką turėtume? Tik įstatymų nepažabotą rojų… o rojus yra nuobodu. Engimas be prasižengimo tėra triukšmas, kurio niekas negirdi, – tai pats baisiausias garsas visatoje. Ne, aš suprantu, kad tu niekaip nesusijusi su engimu. Nenorėjau pasakyti, kad esi. Taip, kai viską užbaigsime pas tave, galėsiu parvežti tave atgal į barą. Savaime suprantama.

Gerai, o dabar tiesiog pasimėgaukime kelione. Kaip tai suprasti – „ir kuo čia mėgautis“? Negi nematai, kad artėjame prie alaus varyklos? Žiūrėk, štai auksinio alaus spalvos ženklas reklamuoja alchemiškas pastangas paversti bazinius ingredientus skystu auksu. Alchemiškas, Rozeta. Ir kalbu ne apie tą spekuliantų įmonę „Alchemą“. Įsižiūrėk į šiuos sukiužusius namus, nusmurgusias krautuvėles – visi jie yra miesto šventvietės, net, galima sakyti, šventovės. Tau taip neatrodo? Matei juos milijonus kartų? Lūšnynas tėra lūšnynas tėra lūšnynas, ar ne? Visada vienodas. Visada?

Niekada.

O kaip būna, kai ima lyti, ir rudos senų pastatų plytos aprasoja ir patamsėja? Rūškanas dangus tampa aprūkusiu tavo sielos veidrodžiu. Kai plyksteli žaibas, negailestingai išryškindamas pasmerktų namų kontūrus, iš netikėtumo sumirksi. Ar jie tau atsako mirktelėjimu? O gal tai įvyksta siaučiant pūgai, kai langai paniūra po vešliais miestietiškai suodino sniego antakiais. Ar tada pirmą kartą susimąstei apie visus tuos šaltus ir tamsius visatos užkaborius, visus gliaumėtus kūrinijos rūsius ir niaurias palėpes? Apie nykias vietoves, apie kurias geriau negalvoti, bet tą akimirką negalėjai išmesti jų iš galvos. Kitu metu būtum galėjusi. Nėra dviejų vienodų akimirkų. Nėra dviejų panašių gyvenimų. Esame vienas kitam it ateiviai. Ir kai keliauji šiomis gatvėmis su kokiu nors svetimu žmogumi, neišvengiamai susiduri su tuo, kaip jis mato pasaulį – štai tau reikia pakęsti mano šimtaprocentinį regėjimą, o man – tavo viskuo persisotinusį trumparegiškumą. Ar šie nusiaubti namai yra tie patys, kuriuos matei pereitą naktį ar net prieš sekundę? O gal jie tokie pat kaip besimainantys debesys, sūkuriuojantys virš kaminų ir medžių, ir galiausiai praplaukiantys?

Alcheminiai virsmai yra begaliniai ir nuolatiniai, jie juda be atvangos kaip vergai Didžiojoje Laboratorijoje. Pasakyk man, kad nesuvoki jų darbo, ypač šioje miesto dalyje. Vietose, kur prabėgusių dienų prabanga ir sveikas protas dėvi naują žiurkyno ir puvinio kaukę, o laikas transformavo senovinį stilių į savo paties parodiją, joks žmogus negalėjo tokios numatyti, kur tarp praeities formos ir ateities beformiškumo amžiams veriasi vis didesnės ir didesnės schizmos, ir galiausiai, kur it stebuklingame veidrodyje galima dirstelėti į galutinę įvairovės evoliuciją.

Tai, savaime suprantama, ir yra tikroji alchemija, kaip tikriausiai jau supratai, o ne toji, kūrusi teorijas apie viso ko siekį tapti brangmetalio tobulybe. Švinas tampa auksu, žemoji materija – aukštuoju dvasingumu. Ne, viskas yra ne taip. Tiesą sakant, netgi priešingai. Prašau, nekišk į burną tos gumos. Mesk pro langą, tuoj pat!

Kaip jau minėjau, visa tėra variacija be temos. O, galbūt yra koks nors nesikeičiantis idealas, koks nors tvirtas absoliutas. Manyčiau, mokslo vardan turėtume priimti tokią neįmanomybę. Tačiau, norint pasiekti tą idealą, reikėtų beviltiškai kopti į hipotetiškai viršesnius pasaulius. O pakeliui mūsų idėjos pavirsta sąmyšiu ir kliedesiais. Tai, kas iš pradžių pasirodo kaip vienatinė tiesa, netrukus ima daugintis it piktybinės ląstelės sapno kūne, kurio tikrieji kontūrai išlieka nežinomi. Galbūt todėl turėtume būti dėkingi chemijos užgaidoms, aplinkybių kaprizams ir asmeninio skonio paslaptims už tai, kad suteikia mums visiškai vietinio pobūdžio tikrovę ir geismus.

Ne, ne visada mąsčiau, tavo žodžiais tariant, taip nesveikai. Tačiau galiu tiksliai pasakyti, kada pradėjau įžvelgti tikrąją dalykų esmę. Buvau žalias koledžo pirmakursis, net žalesnis už daugelį, žinant, kaip sparčiai vysčiausi. Vieną dieną mano chemijoje šis tas pasikeitė, bent jau taip esu linkęs galvoti. Kurį laiką tai buvo siaubinga. Tačiau galiausiai supratau, kad mano netikroji chemija pasikeitė į tikrąją. Taip, tuomet ir nusprendžiau daryti karjerą šioje srityje, pagal pašaukimą. Tačiau tai atskira istorija, o mes jau atvykome prie tavo daugiabučio.

Prašyčiau netrenkti mašinos durelėmis, kaip kad ruošeisi. Nereikia patraukti kitų dėmesio. Tu teisi, vis tiek aplinkui nieko nėra. Vietiniai gatvės parazitai susislėpė savo urvuose. Oi, vos nepamiršau lagamino. Nenoriu jo palikti be priežiūros tokiame rajone, supranti? Šypsaisi, ar ne, Merirouz? Ir vėl manaisi šį tą nutuokianti. Na, galvok sau ką nori. Visi įsivaizduoja, kad turi patikimos informacijos. Pavyzdžiui, kad ir tas policininkas. Išgirdęs žinią tiesiog nušvito, ir visai nesvarbu, kad tai tebuvo informacija apie kažkokias biržos akcijas. Visi nori žinoti, kas ir kaip, scientia arcana, štai tikrieji kvaišalai.

Galbūt savo lagamine ir turiu jų. Tačiau, galimas daiktas, lagaminas tėra bergždžia imitacija, odinė talpykla, kurios viduje – tuštuma. Bet tu jau žinai, kad dirbu kvaišalų įmonėje. Juk apie tai galvojai, ar ne? Ką gi, pakilkime į tavo butą ir sužinosime.

Koks jaukus vestibiulis. Tačiau bijau, kad atmosfera neįprastai veikia vazonuose stovinčius paparčius. Aišku, žinau, kad jie dirbtiniai. Tačiau tai tereiškia, kad Gamta, Didžioji Chemikė, pagamino juos truputį skirtingus. Štai, panašu, kad liftas veikia, nors kiek per garsiai. Po jūsų, ponia R. Dvidešimt antras aukštas, jei gerai pamenu, nors kitaip ir nebūna. E, manyčiau, šitame lifte nerūkoma, jei tu nieko prieš. Dėkoju. Štai ir užkilome. Lažinuosi, kad tavo butas štai ten. Matai, aš visada būnu teisus. Ar ne keista? Taip, einu einu.

Na, tavo buto durys labai gražios. Ne, klysti. Toks dalykas kaip „tokios pat, kaip visos kitos“ neegzistuoja. Taviškės gerokai skiriasi, ar nematai? Ir šiąnakt jos atrodo visiškai kitaip nei bet kuriuo kitu metu. Ir tai sakau ne vien iš egoizmo, kad pagerbiau tavo slenkstį savo unikaliu apsilankymu. Nejau nesupranti, ką noriu pasakyti? Na, labai gaila, jei manai, kad visą vakarą tau skaitau paskaitą. Kadaise dirbau pedagogu, matyt, tai akivaizdu. Tiesiog prieš imdamasis reikalo noriu su tavimi kuo nors pasidalinti, mano pumpurėli. Gerai? Taigi, užeikime ir pasižiūrėkime, koks vaizdas iš čia atsiveria.

Prašau, nedek palubėje šviesos, kad nereikėtų žiūrėti į šio nevalyvo kambario dvynį, atsispindintį lange. Mums užteks ir kurios nors blausesnės lempos. Štai, puiku. Iš tokio aukščio puikiai matosi miestas. Manyčiau, aukštis idealus, net per daug. Pats gyvenu vos dviejų aukštų name, tad čia patekęs svaigiai suvokiu, ko netenku. Iš tokios aukštumos galėčiau kasnakt stebėti miestą ir nesiliaujančias jo mutacijas. Kasnakt vis kitoks miestas. Taip, Roze, turiu pripažinti, kad tu teisi – įskaitant visą tavo sarkazmą – miestas taip pat yra talpykla. Ir ji nuolankiai suteikia pavidalą labai keistam turiniui. Ten Didieji Chemikai triūsia prie neaprėpiamų formulių. Pažvelk į tas šviesas, žyminčias gatves ir skersgatvius. Pažvelk į jų linijas ir sankirtas. Atrodo kaip kažkieno skeletas… kaip sapno griaučiai, slaptas karkasas, bet kurią akimirką pasirengęs pakeisti struktūrą, kad prisitaikytų prie naujos formos. Didieji Chemikai nuolatos sapnuoja naujas esybes, rizikuodami pabusti sapno metu. Jei taip kada nors atsitiktų, gali nė neabejoti, kad tektų už tai velniškai daug sumokėti.

Mano vaizduotė? Ne, visiškai nemanau, kad ji laki. Priešingai, ji nepakankamai galinga. Varganiems mano fantazijos sugebėjimams visada buvo reikalingi… pratęsimai. Dėl to ir esu čia su tavimi. Ir vėl šypsaisi, o gal greičiau vaipaisi. Keistas žodis „vypsnis“. Lyg kokios nežemiškos būtybės pavardė. Saimonas Vypsnis. Kaip tau skamba?

Taip, galbūt per daug švaistome laiką. Tačiau, žinoma, turėsime dar truputį padelsti, kol pasirausiu savo lagamine ir ištrauksiu tai, ko lauki. Tikiesi, kad ten bus geri kvaišalai, ar ne? Na, turėsi galimybę tuo įsitikinti, kad jau taip nekantrauji tapti mano chemikalų talpykla. Ne, prašau, lik sėdėti, kur sėdi. Tau nėra reikalo žiūrinėti visų mano eliksyrų. Vienintelis mano turimas dalykas, kuris galėtų tave sudominti, saugiai guli storo stiklo buteliuke su tvirtai užsuktu juodu kamšteliu… štai jis!

Taip, išties atrodo kaip buteliukas birios šviesos. Tu labai akyla. Kaip? Tikiuosi, kad jau supratai. Štai, duok delną ir apžiūrėk. Nedidelis kauburėlis, atsiradęs tavo drėgno delno centre, o tiksliau – vienas svaigmatis. Ar neprimena deimantų dulkių? Taip, spindi, tiesa. Nekaltinu tavęs, jei galvoji, kad jį vartoti pavojinga. Tačiau įsižiūrėk į mano stebuklingą pudrą iš arčiau, ir pamatysi, kad nieko nereikia daryti.

Matai, jis pats įsismelkė į tave. Visiškai išnyko, teliko keli grūdeliai. Tačiau dėl jų nesijaudink. Nurimk, deginimas tuoj praeis. Beprasmiška juos trinti nuo odos. Narkotikai jau pateko į tavo organizmą. Isterija ir grasinimai čia nieko nepadės. Prašau likti savo krėsle.

Ar jauti kokį nors efektą? Turiu omenyje, be to, kad nebepajėgi pajudinti rankų ir kojų. Ir tai tik šio naktinio pasilinksminimo pradžia. Opališka į tave įsismelkusi substancija atvėrė kelią labai įdomiam mudviejų santykiui, raudonoji rože. Narkotikas padarė tave fantastiškai jautrią tam tikro pobūdžio formuojančiai energijai, o būtent tai, kurią generuoju aš, arba, tiksliau, kuri yra generuojama per mane. Romantiškai tariant, aš svajoju tave. Suprantamiau paaiškinti negaliu. Tai nėra svajonė apie tave, kaip kokioje senoje meilės dainoje. Aš tave svajoju. Tavo rankos ir kojos nebepaklūsta smegenų komandoms, nes mano svajonė statiška it statula. Tikiuosi, suvoki, kaip tai nepaprasta.

Po šimts! Tikriausiai tai buvo bandymas klykti. Esi rimtai išsigandusi, ar ne? Saugumo dėlei pasvajosiu, kad neturi pro kur klykti. Štai, to turėtų pakakti. Tačiau šitaip išties atrodai keistai. Bet tai tik pradžia. Šie menki triukai tėra vaikų žaidimai, ir, esu tikras, nedaro tau jokio įspūdžio. Netrukus aš tau įrodysiu, kad sugebu palikti įspūdį, jei tik susikaupiu.

Nejau kažką įžvelgiu tavo akyse? Taip, tikrai. Klausimą. Šią akimirką tu norėtum paklausti, jei tik galėtum, kas laukia senosios Rozės? Ir tu nusipelnei atsakymo.

Šiuo metu mano svajonės bando tobulai susiderinti su mano svajonių mergina. Netrukus tapsi mano vaizduotės kaleidoskopo kūnu ir krauju. Paskutinėse šios procedūros stadijose gali nutikti bet kas. Tavo pavidalas nebesuvoks įvairovės ribų, darbą perims Didieji Chemikai. Netrukus atiduosiu savo svajones neapsakomam esybės maištui, ir numanau, kad abiejų mūsų laukia šiokios tokios staigmenos. Tai vienas iš nekintančių dalykų.

Ir vis dėlto išlieka viena problema. Šis procesas nėra visiškai tobulas, ir tikrai ne prekinis, kaip kad sakome tablečių versle. O argi nebūtų nuobodu, jei jis būtų tobulas? Noriu pasakyti, kad, patyrusi tiek įvairialypių metamorfozių, pradinė objekto sandara palūžta. Ir pasekmė labai aiški – niekada nebebūsi toks, koks buvai prieš tai. Labai apgailestauju. Turėsi likti tokiu keistenybės įsikūnijimu, kokiu pavirsi svajonei baigiantis. O vaizdas turėtų rimtai sukrėsti asmenį, kuriam teks nelaimė tave aptikti. Tačiau nesijaudink, man iškeliavus, tu gyvensi nebeilgai. Iki to laiko jau būsi patyrusi dieviškas kismo galias, kurių aš pats neturiu vilties pažinti, kad ir kaip intymiai besistengčiau.

O dabar, manyčiau, pagaliau galime imtis to, kas buvo nulemta nuo pat pradžių. Tu pasirengusi? Aš esu visiškai pasiruošęs ir pamažu atsiduodu jėgoms, kurios juda sava valia, drauge pasiimdamos ir mus. Jauti, kaip mudu pagauna persimainymo audra? Jauti šio chemiko jaudulį? Galią mano svajojimo, svajojimo, svajojimo…

O dabar, beprotybės Rože, – PRAŽYSK!

Saki. Sredni Vaštar. Novelė

2018 m. Nr. 12 / Saki slapyvardžiu pasirašinėjo Hectoras Hugh Munro – škotų rašytojas ir žurnalistas. Šį vardą jis pasiskolino iš vieno senovės persų poeto Omaro Chajamo rubajatų personažo.

Charlotte Perkins Stetson. Geltoni tapetai

2017 m. Nr. 7 / Vertė Ignas Beitsas / Tokie paprasti žmonės kaip Džonas ir aš labai retai kada gauna galimybę vasarą pagyventi rūmuose, paveldimuose iš kartos į kartą. Kolonijiniame dvare, protėvių valdose…