literatūros žurnalas

Eduardas Mieželaitis. Mano grožio karaliene

2019 m. Nr. 10

Publikacija skirta poeto Eduardo Mieželaičio 100-osioms gimimo metinėms.

Publikuojamas Eduardo Mieželaičio (1919–1997) dvylikos eilėraščių ciklas „Mano grožio karaliene“ yra iš Lietuvių literatūros ir tautosakos institute esančios poeto archyvo dalies; tekstas (mašinraštis) yra su poeto taisymais ir prierašu: „Taisyta 96 sausio mėn. – naujas variantas skiriasi nuo šio seno varianto. 96.I.29.“ Pagal puslapių numeraciją (53–61) šis ciklas galėtų būti didesnio teksto (knygos?) dalis. Bet jo nepavyko aptikti nei poeto knygose, nei peržvelgtose kultūrinių leidinių publikacijose. Pagal turinį tekstas turėjo būti rašytas Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Cikle Lietuva netikėtai tampa „Eglės žalčių karalienės“ mito veikėja: Eglė – laisvęatgavusi Lietuva, o žalčiai – sovietiniai grobikai. Viena ciklo dalis (keturios strofos), kur esama tiesioginių nuorodų į Staliną („Užaugo žalčiui ūsai, rūksta pypkė / jo dantyse <…>“), yra išbraukta ir šalia jos – E. Mieželaičio pastaba: „Iškrito – absurdas.“ Tad jis nepritarė tokiai teksto redakcijai. Vėlyvosiose knygose, pradedant „Postskriptumais“ (1986) poetas iš skyrybos ženklų naudojo tik brūkšnį (rečiau – klaustuką ir šauktuką), o kablelio ir taško – nebe. Pats sumanymas apie aktualijas kalbėti pasitelkiant jau esamus visuotinius mito ar literatūros siužetus E. Mieželaičiui yra būdingas; ir savo „Dienoraštyje“ jis įrašė: „Mitologija man tarnauja kaip analogija“ („Šiaurės Atėnai“, 1999.X.3, p. 10).

Elena Baliutytė

1

Pats vienas – be jury ir be konkurso
aš grožio karalienę išrinkau –
jaučiau kaip erosas tam žingsniui kursto –
ar širdžiai atsispirsi – o dangau?

aš gyvenu tenai kur šimtamečiai
senoliai medžiai ošia man sakmes
paskirtas Lietuvos miškingai pradžiai
kuri dar ugnį skėlė iš akmens

įvairūs medžiai – ąžuolas ir beržas
ir skroblas alksnis juodalksnis pušis
kiekvienas buvo pasakorius karštas
ir atskira stabmeldiška rūšis

o pokalbį turėjau su kiekvienu
kaip su žmogum nes jų žalia kalba
suprantama man – o kokia kamienų
šakų ir lapų nuostabi daba!

 


2

Nuliūdęs kartą keliavau per mišką
pavargęs trąšų kelmą pamačiau
ir atsisėdau pailsėti – tiška
šaltinis netoliese o arčiau

neužmirštuolės globė gerą plotą
maniau – nukritęs lopinys dangaus
mane jau skrydžiui gundo lyg pilotą –
mėlynė ims ir regis tuoj apgaus

staiga girdžiu – pradėjo kelmas šnypšti
ir išsirangė milžinas žaltys –
ar tai ne dievo pagalvojau rykštė
kuri man mūzos darną išsklaidys?

bet nuropojo tas žaltys prie eglės
ir apsivijo jos kamieną – o
dvi akys tarsi gintarinės sagės
hipnoze pavertė mane Panu

 


3

Pakėliau žvilgsnį aš kur kas aukščiau
už saulę – apmečiau juo visą eglę –
dangau! tokios kaip gyvas nemačiau
šio miško medžių žaliame spektakly

aš apžiūrėjau visą nuo lajos
ir iki jos grakščių šaknytų kojų
ir supratau – gyventi jau be jos
nebegalėsiu – lyrą jai aukoju

kaip lyros gintaro styga tiesi
žalia skara skoningai apsigobus
žvilgsniu kažko ieškojo debesy
kuris dunksojo tarsi Nidos kopos

kokios dabar ieškojo jis putos –
ar kruvinos kaip saulės kraujo raudis
ar lyg žuvėdros virš bangų baltos –
ar iki šiol tebekankina graudis?

 

4

Žvelgiu lyg į Aušrovartės Madoną
į eglę įsirašiusią seniai
jau į lietuviškos trispalvės foną
kurio neperdažė klanai kaip nemunai

ir ašarų ir tiek nekalto kraujo –
lyg gintaras geltona ir žalia
arba raudona pakilai iš naujo –
kitos tokios nėra visam šile

buvai tu pasaka kurią man sekė
žaibuodami stabmeldiški dievai
nudžiuginai nuliūdinai man akį
bet niekad iš šaknų neišgriuvai

kamieną švino uraganai lenkė
išrauti audros bandė iš šaknų
kankino kaip klasta juoda padangė
bet gyneisi lietuvišku genu

 


5

Baisiausia buvo – kai tave dar jauną
pasigrobė jėga gudrus žaltys –
jis liemenį apsivyniojo liauną
ir tarė – amžinai tave valdys

kaip žalvario apykaklė apvijo
jis kaklą karalienės vainiku
tau papuošė kasas – bet buvo vėjo
ir jūros pilyje vis vien nyku

ilgėjais tėviškės namų ir laisvės
visa žaliąja savo širdimi –
jis nuteikė jog niekad nepaleisiąs –
esą per daug abu jau artimi

esą pagimdžius jau tiek karalaičių
ir taip ilgai jam buvusi žmona
jog jis pamiršęs net ir metų skaičių –
ji tekus jam kaip burtų dovana

 


6

Koks šaltas žalčio žalvario glėbys
ir kokios jo nežmoniškos glamonės!
o ilgesys jai širdį nulaupys
kaip obuolį – nebesulauks kelionės

į žalią laisvę – į gimtus namus
ir ašarų nebeužtvenks jos akys –
nors eglės būdas geras bet ūmus
ir laisvės ilgesys dar neišsekęs

ji tarsi plėšoma į dvi dalis –
ir vyro gaila ir namų taip ilgis! –
ir neužgyja juodas skaudulys
ir nebaugina drumstas žalčio žvilgsnis

bet spaudžia vis labiau glėby žaltys
pagrobęs ją visai beginklę nuogą
ir blėsta lyg vaivorykštė viltis
ir jaučia vis didesnį jungo sluogą

 


7

Užaugo žalčiui ūsai rūksta pypkė
jo dantyse o akyse žaibai –
jis eglei primena kiekvieną sykį
jog giltinė jam paklusni – labai

jau prisirišus prie ūsuoto žalčio
ir jam be galo būna paslaugi –
kartų prarijo tiek kiek jūra valčių
ir saugokis jei prieš bangas plauki

ir nusišypso į ūsus grobuonis
ir primena jis pačiai eglei jog
gyvenanti ji tik iš jo malonės –
apie įspėja laisvę nesvajok!

beje – tai buvo sapnas ar tikrovė? –
pabudus mąsto eglė bet žaltys
jos akyse ūsuotas tebestovi
ir dar ilgai turbūt ūsus raitys

 


8

Tačiau likimas giltinės dalgiu
kuriuo jis švaistės užkapojo žaltį
košmaras dingo eglei iš akių
ir šilima išstūmė ledo šaltį

likimo visada skaudi drama
ir tragiškas jos pasakų finalas
sugrįžo eglė laisvėn verkdama
tačiau laiminga – kruvinas bet galas

ilgai sapnavos kruvina puta
kuria paplūdus buvo baltų jūra –
tačiau nelaukia ir linksma puota
kada būtis kaip trobesys sugūra

bet medžiai lyg stabmeldiški dievai
kaipmat pasiūlė eglei žalią globą –
gana svetur jau prisivergavai –
pakilk vėl į valdovišką pakopą!

 


9

Keliaudamas mišku kaip žilas vilkas
išvydau šitą eglę visame
jos grožyje ir tapo man šis pilkas
pasaulis Pažadėtąja žeme

ledu pavirtusi širdis atšilo
šviesa pralaužė neregio akis
kurių atplėšti nuo jos žalio šilko
sparnų nebeįstengiau – kaip drugys

prilipo žydras žvilgsnis prie kamieno
ir jo nuginti jau nebegaliu
dabar su ja kartu geriu iš vieno
šaltinio – tik su ja man pakeliui

nors žalčio išpera dar apsivijus
kamieną vario ratilais – tačiau
išgrauš! nes eglę saugo augalijos
bendruomenė – kas kartas atidžiau

 


10

Užgis žaizda – juk visa kas praeina –
kapai ir kauburiai užaugs žole
o Nemunas kartos praamžiaus dainą
ir Lietuva liks amžinai žalia

kaip mano grožio karalienė eglė
suleidusi į gintarą šaknis –
pamirš ji žalčio tragišką spektaklį
kuris užgeso lyg šalta ugnis

nors grožio karalienė ir ne viso
pasaulio išrinkta – tik jo dalies
bet į žvaigždes tiesus liemuo ištįso
ir daugis jos pranokti negalės

jos žalio gymio meilės deivės stoto
lakštingališko balso – man jokia
tos grožio karalienės neatstotų
nei buvusiam nei būsimam laike

 


11

Grakšti stilinga kaip šventos Onos
vilniškė gotika pakilo eglė
virš vakarykštės kruvinos dienos –
į skaidrų horizontą metė akį

ji susimąsčiusi ir išdidi
kaip karalienė Barbora žiūrėjo
į tolį skausmą slėpdama širdy
čia medžių apsupta lyg patarėjų

kada jai būdavo gana sunku
ir prisimindavo dar kraujo putą
parauda gegužės balsu ku-kū
lietuvišką išsakius graudų būdą

bet pasislėpus tarp žalių šakų
atstojus eglei proto amuletą
budėjo dieną naktį čia mišku
žiloji išmintis – mąsli pelėda

 


12

Žaliuoja mano grožio karalienė –
išskleidusi sparnuotąsias šakas
ji laimina ir gentį ir pavienį
jos narį – duonos sočiai čia pakaks

ir linki kad daugiau nebeapsemtų
laukų ir pievų kruvina puta
ir kad nebesulauktų jau nelemto
likimo eglės globiama tauta

ir išgražėjo eglė taip jog didį
jai karalienės vardą grąžinu
ir noriu eglės valdai priklausyti –
priglusti prie kamieno ir šaknų

manau – žaliam pasaulyje suvienys
abu mus meilė kaip versmė tyra
ir sodrų mano grožio karalienės
ošimą amžinai kartos lyra

Elena Baliutytė. Ar galėtų Eduardas Mieželaitis pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje?

Yra manančių, kad Mieželaitis sugadino lietuvių poeziją iki mūsų dienų, yra apgailestaujančių, kad jis nepelnytai iš kanono pašalintas.

Elena Baliutytė. Tolstantis, bet vis dar matomas: Eduardo Mieželaičio gyvenimas jo paties ir kitų akimis

2016 m. Nr. 4 / Rašytojui X. didelis liūdnas žmogus užmirštas ir negyvenamas tolsta į aukštus namus ir pasilieka tik menamas žodžiai dar atneša jį tartum vitražuose lūžta dulkės šviesos spinduly užpildo barokinę tuštumą.

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Sigitas Geda. Ar jau suvisam nereikalingas?

2004 m. Nr. 3 / Eduardas Mieželaitis. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 153 p.