literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10

Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ (spaudai parengė ir straipsnį „Vietoj įvado“ parašė Antanas Šimkus, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2019 m.) literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Knygos vertė.

Tai pirmas autentiškas nekupiūruotas pasakojimas apie 1970–1795 metų sovietinę Lietuvą, atkakliai rašytas veiklaus to laiko žmogaus. Teksto „Vietoj dienoraščio“ autorius yra talentingas populiarus rašytojas, neįtikėtinos daugybės susitikimų su skaitytojais kalbėtojas, LTSR AT ilgametis deputatas, Taikos komiteto pirmininkas, Respublikinių premijų komisijos narys (čia ir toliau teks pavartoti anuometinių pavadinimų – institucijų ir renginių), įdėmus socialinių bei kultūros procesų stebėtojas ir vertintojas. Šiais ir kitais rakursais piešiamas sovietmečio vaizdas yra daug aprėpiantis, informatyvus ir mažiausiai dvilypis – su paklusnumo režimui išpažinimais („taip reikia“) ir su sovietizmo kritikos aitriais pliūpsniais, išraiškingais ir įtikinamais. J. Baltušis atsiuntė iš ano laiko ir padėjo ant lėkštės dabartiniams sovietologams ir istorikams unikalią „medžiagą“, kuri skatins pripažinti, kad lig šiol jų pieštas ano laiko vaizdas panašus į tuščiavidurį kevalą – pageidautinos spalvos. Ir kad posakis „nuobodulio visuomenė“ gali kelti abejonių. Ypač svarbu, kad kalbama veiksmo dalyvio balsu, o tas dalyvis daug ką daro arba susitaikydamas su politine sistema, arba sumaniai manipuliuodamas jos absurdais ir gėrybėmis. Vieną dieną buvęs piemenėlis, smetoninio režimo kritikas gali užsirašyti, kad Lietuvos kaimas niekada negyveno taip gerai, kaip prie tarybų valdžios, kitą dieną vaizdingai aprašyti, kaip viskas pūva ir griūva, kaip savivaliauja partinė nomenklatūra, kaip mus siaubia klajokliai rusai ir kad medicina nieko verta. Iš įdomesnių J. Baltušio pagalvojimų minėčiau šį, iš 1974 metų: Lietuva kaip savarankiška valstybė kol kas negali egzistuoti, privalo paklusti vienai iš didžiųjų, ir geriausiai – rusams, nes Rusija atsilikusi, betvarkė, „tiktai šitokios imperijos sudėtyje mes kaip lietuviai ir tegalime išsilaikyti kaip tauta“, aukštesnės kultūros valstybės mus nutautintų (p. 994).

Panašią mintį, gurkšnodamas su kolegomis kavinėje, buvo tada pasakęs fotomenininkas Antanas Sutkus. Atseit, iš okupantų mums parankiausi rusai. Šis jo posakis buvo persakytas kagėbistams ir partijos viršūnėms, tad A. Sutkus dėl žodžio „okupantai“ ir neokupuotos savo mąstysenos ilgai turėjo daug nemalonumų, kai kurių fotografijų nedrįso nė rodyti, o naktį prižadintas neišsiblaivęs įgudo uždainuoti „Volga, Volga, matj rodnaja“.

Dienoraštį J. Baltušis rašė paprasta kalba, nieko nebeletrizavo, sakinių ir žodžių nedailino, nesikratė net sutarybintos frazeologijos štampų. Epitetai, jaustukai, elipsės, nutęsimai, netiesioginiai gretinimai būtų vienintelės „meninės priemonės“. Vaizdingesnis pasakojimas pasirodo tik kartais, pavyzdžiui (p. 168, 1970 10 01 įrašas):

Žmonės nupilko, nuskuro, vaikšto pilki, tikri kaliniai, akys nudelbtos žemyn, niekur neišgirsi skambaus juoko… Lyg pavietrės kokios apimta šalis <…>. Tegu paraliai. Tegu paraliai viską griebia…“

Nėra reikalo J. Baltušio pažiūras dabar gražiau perdažyti. Dienoraštyje dažniausiai jis kalba kaip socialistinės sistemos įsitikinęs šalininkas, „nepaisant pasitaikančių trūkumų“. Tačiau išsiliejantys sovietinės tikrovės kritikos pasažai (kaip ir cituotasis) skamba labai įtaigiai, pateikiami faktai ir vertinimai taiklūs ir grįsti realijų žinojimu (o žinojo J. Baltušis daug) ir savarankišku mąstymu, tad klostosi netikėtas įspūdis – šalininko kritikos strėlės atrodo aštresnės nei oponentų. Panašiu būdu J. Baltušis užkariaudavo publiką savo išraiškingais monologais. Nuostabu šiandien jo dienoraštyje skaityti, dar sunkiau įsivaizduoti: kalbėjau valandą, kalbėjau dvi, plojo, dėkojo. Esu tą matęs.

Literatūros žmonių bendruomenė visgi yra bendruomenė. Jaučiuosi esąs jos narys. Ir dėl to, rašydamas apie šią J. Baltušio knygą, išgyvenu etinę koliziją. Riebūs neigiami kolegų rašytojų ir jų kūrybos apibūdinimai (pavyzdžiui, šarlataniški sapaliojimai, šizofreniniai kliedesiai, durnius ir nešvankėlis, pamišėlis, melagis, intrigantas, pataikūnas, tipiškas grafomanas, sufašistėję tipai, sionistinis rasistas ir pan.) mane nuliūdino ne mažiau negu klasiko žodžiai apie žydų tautą ir kalbų sovietizmai Atgimimo metais. Puikus psichologas savo prozoje, subtiliausių sielos virpesių ir gyvenimo priešybių vaizduotojas, sėdęs rašyti dienoraščio, paskaldo juoda–balta malkų. Kad talentas neapsaugo nuo to, kas žemiška, žmogiška ir prieštaringa, J. Baltušis turbūt ne šiaip sau rašė straipsnyje apie Kazį Borutą – šį straipsnį supantys dienoraščio puslapiai įsiskaitytini. Galbūt ir kaip savivoka, bent iš dalies.

Bet ką gi – dienoraštis yra dienoraštis. Yra jame ir tokių žodžių (p. 692):

Niekam nieko neatleidžiu. Ir aš nieko neprašau atlaidumo, palikdamas visiems teisę keikti mane po mirties tokiais žodžiais, kokius tik jie ras tinkamais.“

Man būtų tinkami nusiminimo ir atsiribojimo žodžiai.

Kruopščiai užsirašinėja, kad apsilankė atleista iš darbo mokyklos direktorė ir prašė pagalbos, kad susirgo anūkas Rokas, kad iš parduotuvių dingo mėsa, kad vienas matytas kinas patiko, o kitas prastas, kad šiandien Monika susinervino, o kitą naktį ketino kartis, kad Aleksys Churginas, šnekus vertėjas ir poetas, vėl pripasakojo gandų, kad gydytojai niekam tikę, o jiems duodamų kyšių suma yra tokia ir tokia (už operaciją trys–penki šimtai, ligoninėje gydančiam gydytojui penkiasdešimt, sesutei dvidešimt penki, valytojai dešimt arba penkiolika, – p. 1212). Skaitydamas tokius užrašus, pats sau pagalvoji, kodėl klasikui atrodo, kad tai užrašinėti prasminga, ir dar pagalvoji, kad, viską nuodugniai fiksuodamas, jis susireikšmina.

Bet tuoj ateina mintis, kad visa tai tampa vertybe – užrašyta gyvenimo, pagalvojimų, įspūdžių, žinių, vertinimų tėkmė tokia, kokia buvo. Su reikšmingų ir nesvarbių įvykių kasdienine gretybe, jos atvaizdu konkretaus ne bet kokio pasakotojo sąmonėje ir užrašuose, kurie „siunčiami“ į ateitį. Tai pranešimai: buvo taip, man atrodo taip. Pranešimai, šiandien žiūrint, yra reikšmingi. Ankstesnėje pastraipoje išsakytos dvejonės lieka kaip jų sudėtinė dalis. Reikšmingumo dalis.

Čia tiktų kelti klausimą, ar J. Baltušis norėjo, kad jo dienoraščiai būtų kada nors išspausdinti, ar ne. Išsirankioję skirtingas dienoraščio atkarpas, mintyse įvertinę jo rašymo būdą, paties dienoraščio reflektavimus (iki „gal spėsiu sudeginti“), rastume maždaug tiek pat ženklų, sakančių, kad norėjo ir nenorėjo. Šį J. Baltušio dienoraščio ypatumą turėtume suvokti kaip išskirtinį (gretinant su kitais dienoraščiais) ir bylojantį. Pats, pasiblaškęs niuansų brūzgynuose, esu linkęs manyti, kad visgi labiau norėjo. Norėjo, kad ateities (taigi – dabarties) žmonės gautų tikrą žinią, ką ir kaip jis veikė ir kaip jam viskas atrodė.

Septintą gyvenimo dešimtmetį pradėjusio J. Baltušio pajėgumas atrodo neįtikėtinas. Tarkim, gruodžiui baigiantis jis užsirašo per metus parašęs tris šimtus puslapių. Rašė aptariamu laiku, pradėjęs ir atidėjęs „Sakmę apie Juzą“, autobiografinių prisiminimų dilogiją „Su kuo valgyta druska“. Bet – pridėkime prie tų trijų šimtų dienoraštį, taigi maždaug du šimtus puslapių, knygų įvadus, sukaktuvinius straipsnius apie kolegas, pranešimus (Taikos komiteto pirmininko), dar pridėkime atsiųstų rankraščių skaitymus ir recenzavimus, šimtus laiškų, leidinių redakcinių kolegijų nario ar pirmininko skaitymus bei sprendimus. O dar dalyvavimas daugybėje literatūros vakarų, privalomų susirinkimų ir sesijų, jam mielų žmonių ir saviveiklininkų („Kupiškėnų vestuvių“, Šimonių etnografinio moterų ansamblio) lankymas, spektakliai ir filmai. Ir dar intymūs pasimatymai su dvidešimtmete, kelionės tarp Vilniaus ir Kauno, tarkime. Kaip per vieną dieną žmogus gali tiek nuveikti? Tiesa, keldavosi J. Baltušis paprastai pusę šešių. O guldavosi, jei po išvykų į susitikimus, paryčiu ir nebūtinai blaivus. Visokių pajėgumų gigantas!

Dienoraščio skaitytojai bus įsidėmėję, ką J. Baltušis užsirašo kas kelintas puslapis: reikia rašyti.

Kiekviena diena, kai nerašė ar rašyti nesisekė, yra apgailėta.

J. Baltušis dienoraštyje vis pamenkina save kaip rašytoją. Papeikia anksčiau rašytus savo kūrinius, kai rengiami pakartotiniai leidimai, šiandien išjuokia tai, ką parašęs vakar, graudenasi dėl profesinio pasirengimo ir išsilavinimo spragų.

Bet skaitant tokius jo užrašus šmėsčioja mintis, kad tai keistas flirtas su savimi: čia aš taip apie save sakau, bet tikiuosi, kad jūs nesutiksite.

Nes, kai vertina valdžių ir Rašytojų sąjungos vadovų požiūrį į save, tai atvirkščiai – jaučiasi esąs nepakankamai įvertintas. Ir dažniausiai tuoj pat sako: ot tauta tai mane myli.

Unikalus visgi buvo žmogus.

Aplanko klasiką bei veikėją kokia moteriškė, išsipasakoja savo gyvenimą, meiles, šeimynines dramas (juk bet kam nepasakotų!), jis viską įsidėmi, užsirašo į savo dienoraštį ir jeigu gali – padeda vargšei, pasinaudodamas visais savo svertais, kaip dabar sakytume – ir korupciniais ryšiais.

Tačiau dažniausiai jo atjauta, supratimas ir pagalba – savo šeimai ir giminei, kad ir kaip artimieji būtų vertinami, kartais net parašoma, kad niekas iš šeimos jo nemyli. Santykiai su žmona Monika Mironaite atsiskleidžia kaip permainingi, kartais labai aštrūs („vėl reikės skirtis“), bet kaskart sau pasakoma: didi artistė, „protinga, didžiulio aktorinio talento moteris“ (p. 747). Šeimyninių santykių būdas irgi unikalus.

Kaip „baisų vaizdą“ J. Baltušis prisimena Tarybų Lietuvos rašytojų visuotinį susirinkimą, įvykusį 1946 m. spalio 1–2 d. Švietimo ministerijos salėje. Susirinkimas buvo skirtas VKP (b) Centro komiteto nutarimams dėl Leningrado žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“, dėl teatrų repertuaro ir dėl kino filmo „Didysis gyvenimas“ apsvarstyti. Pranešimą tame susirinkime skaitė LKP (b) CK sekretorius Kazys Preikšas. Jis šiurkščiausiais žodžiais triuškino rašytojus Balį Sruogą (už „Dievų mišką“), Antaną Miškinį, Eduardą Mieželaitį, Eugenijų Matuzevičių ir kitus. K. Preikšo frazeologiją stiprino politiniai kaltinimai, žadėjusieji represinius veiksmus – tremtis, lagerius, persekiojimus, nuolatinį stebėjimą. Tebus toks pavyzdys:

Savo eilėraščių rinkiniu „Tėviškės vėjas“ <…>, to rinkinio tuštybe, beidėjiškumu Mieželaitis pasirašė sau sunkų kaltinimo aktą. Jo kūryba yra svetima mūsų tarybinei liaudžiai ir tikrovei; jis ritasi į nacionalistinį šiukšlyną.“ (Cituoju iš knygos „Rašytojas pokario metais“, Vilnius: Vaga, 1991, p. 57.)

J. Baltušis, beje, dalyvavęs ir turėjęs kalbėti tame susirinkime, dienoraštyje rašo įsiminęs išbartą B. Sruogą („užsidengė rankomis veidą“).

Dabar J. Baltušio liudijimas, dėl kurio turėjau dar kartą persakyti bent jau literatams girdėtas žinias. Iš p. 424:

Ir niekas mūsų tada dar nežinojome, kad K. Preikšo pranešimo tekstą surašė vienas nuožmiausių lietuvių literatūros priešų ir naikintojų Genrikas Zimanas, daužęs ir tebedaužąs iki šiol kiekvieną mūsų tautos talentą.“

Rodos, nebūta tvirtai pagrįstos žinios, kad tą K. Preikšo pranešimą rašęs G. Zimanas (knygoje „Rašytojas pokario metais“ tik užsiminta, p. 118). Žinia tikrai svarbi, tad J. Baltušio knygos sutiktuvėse Mokslų Akademijos salėje (2019 04 18) paklausiau jų dalyvio Česlovo Juršėno, ar nėra apie tai girdėjęs. Klausiau prisimindamas ankstesnius Č. Juršėno darbus ir žurnalisto politologo kauptą informaciją. Negalėjo patvirtinti.

Taigi belieka svarstyti, ar patikima ši žinia. Kad patikima – yra argumentų. J. Baltušis ir tada, ir visada gebėjo gauti oficialių ir neoficialių žinių. Turėjo galimybių ir smalsumo. K. Preikšo pranešimo akcentai ir tuometiniai G. Zimano požiūriai sueina, artima ir stilistika. Jeigu apsiribotume E. Mieželaičiu, – G. Zimanas toliau liko jo oponentu ir net politišku kaltintoju (rašė neigimo raštą Lenino premijų komitetui, kai buvo iškelta E. Mieželaičio kandidatūra už knygą „Žmogus“). Kad CK sekretorius K. Preikšas, „turintis begalę aktualių ideologinių reikalų pokarinėje Lietuvoje“, pats būtų rašęs pranešimą literatūros vertinimo klausimais, – beveik neįmanoma patikėti. Kad galėjo nurodyti kryptį ir gaires, – tai taip.

Štai čia ir atsiranda šiek tiek abejonių. Įprasta partinės struktūros darbo technika žinoma: pranešimų tekstus rengia pavaldiniai, CK etatiniai darbuotojai. Tarp jų turėjo būti ir literatūros žinovų. O G. Zimanas tuo metu buvo laikraščio „Tiesa“ vyriausiasis redaktorius (nuo 1945 m.), kažką dėstė ir Vilniaus universitete. Taigi žmogus „iš šalies“. Suprantu, kad „Tiesa“ buvo CK „organas“, bet pavaldumo vis tiek mažiau negu tarp sekretoriaus ir pavaldinių. Nebent landusis, suinteresuotumų pertekęs G. Zimanas pats pasisiūlė. Neatmestina. Abejonių sričiai priklausytų ir ta aplinkybė, kad J. Baltušis G. Zimaną savo dienoraštyje vertina kaip svarbiausią, atkaklų, nuolatinį „lietuvių tarybinės nacionalinės literatūros“ (J. Baltušio frazeologija) kenkėją. Taigi jokios galimybės jam įspriegti nepraleisdavo.

Taip susiklostė, kad čia kartą kitą minėtas E. Mieželaitis. J. Baltušis dienoraštyje nerašo apie E. Mieželaitį nieko gero, atvirkščiai, cituoti jo „epitetus“ poetui dėl jų sodrumo net nejauku. Visai kritišką J. Baltušio požiūrį galėjo lemti ne viena aplinkybė. Neigiamai vertino jo kūrybą, visų pirma – modernybes, dienoraštyje guodžiasi, kad susitikimuose su skaitytojais vis turėdavo „rėžti teisybę“ apie „novatorių“. Keikė ir dėl to, kad E. Mieželaitis bei jo artimiausi bendraminčiai, kai jis vadovavo Rašytojų sąjungai, ignoravo ir stūmė šalin J. Baltušį ir visą vyresniųjų generaciją (Juozą Paukštelį, Antaną Venclovą, Ievą Simonaitytę) – taip atrodė J. Baltušiui. Pagaliau nereikia pamiršti (nors dienoraštyje apie tai nė žodžio), kad tarp E. Mieželaičio ir M. Mironaitės 1954 metais buvęs šešių savaičių meilės romanas (žr. Elena Baliutytė, „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 45).

Bet kas – dabar galėtume sakyti – susieja J. Baltušį ir E. Mieželaitį, tai griežtai neigiamas G. Zimano vertinimas. Pilkasis kardinolas, eminencija vingriais kritikos viražais triuškinamas E. Mieželaičio autobiografinėje esė „Nereikalingas žmogus. Akcentai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003). Atskirai būtų galima samprotauti apie tai, kad pavardės E. Mieželaitis neparašo. Ar dėl užsilikusios baimės, ar dėl esė stilistikos – bendrinančios. Nors tada, kai E. Mieželaitis rašė tą esė (1997 m. vasaris ir kovas), G. Zimanas jau buvo miręs (1985 07 15). O štai J. Baltušis savo dienoraštyje taršo tebegyvuojantį ir tebeveikiantį G. Zimaną – iki 1984 metų žurnalo „Komunistas“ vyriausiąjį redaktorių, TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatą (iki 1984 m.). Taršo leisdamas sau bet ką, nes žino, kad dienoraštis, jeigu ir bus spausdinamas, tai nežinia kada, tikrai negreitai. Iš J. Baltušio apibūdinimų: brudnas šliužas, lietuvių tautos nacionalinės tarybinės kultūros kenkėjas, varantis „sionistinę rasistinę politiką Lietuvoje“, „tebūnie amžiams prakeiktas šis kenkėjas, traumavęs geriausius mūsų rašytojus, dailininkus, kompozitorius, aktorius, visus kultūros žmones, kurie tik buvo lietuvių tautybės, plius – talentingi“ (p. 226).

Likę atminty rašytojo Eduardo Cinzo (1924–1996) žodžiai. E. Cinzas, kas nežino, iš Lietuvos pasitraukė 1944 metais, gyveno ir rašė Belgijoje, mačiau jį sunkiai vaikštantį su lazdele, vietoj kojų protezai. Teko bendrauti, kai lankydavosi Lietuvoje, naktinėti ne tik su arbata. Nuoširdus, tiesmuko kalbėjimo žmogus.

Aplankė jis J. Baltušį ligoninėje jau silpstantį. Grįžęs apsiverkė ir pasakė: „Durniai jūs, durniai, reikėjo kviestis Baltušį į tuos jūsų sąjūdžius, ir nebūtų nieko pripaistęs.“

Ne tik jis taip ar panašiai pasakydavo.

E. Cinzas vargu ar buvo įsiminęs, kad pokario metais J. Baltušiui teko būti rašytojų partinės organizacijos sekretoriumi. Po charakteristikomis, kurios padėjo iškeliauti į tremtį ir lagerius kai kuriems rašytojams, turėtų būti jo parašas. Taigi J. Baltušis, jeigu būtų buvęs pakalbintas įsilieti į Sąjūdį ir pats į tą pusę pasviręs, būtų numanęs daugiau, nei numanė E. Cinzas. Atidus žvilgsnis į biografijas kalbamu požiūriu Atgimimo laiko lyderiams buvo ypač būdingas.

Gyvų to meto liudininkų vis mažiau. Tegaliu persakyti, ką iš jų esu girdėjęs. J. Baltušis, atseit, niekada neužsipuldavęs pirmas. Bet kai paaiškėdavo, kad kolega jau neišvengs represijų, prisidėdavo savo sodriais žodeliais ir partijos pageidaujamais veiksmais.

Įdomus epizodas, apibūdinantis M. Mironaitės gebėjimus.

M. Mironaitei sukanka šešiasdešimt. Sukaktuvinio vakaro (su spektakliu „Makropulo receptas“) išvakarėse M. Mironaitę ir J. Baltušį aplanko Lionginas Šepetys, tuomet kultūros ministras. Gyvenęs kaimynystėje. Pasveikina aktorę, įteikia puikių rožių, gražiai palinki daug gero. Bet atrodė nesmagus ir prislėgtas. M. Mironaitė buvo girdėjusi apie valdžios rietenas dėl to, ar duoti jai TSRS liaudies artistės vardą, ar ne. Po L. Šepečio kaimyniško apsilankymo ji atspėjo, kad neduos, kad tebus garbės raštas.

Taip ir buvo. Po spektaklio, kuris sausakimšoje salėje „ėjo su aukštu pakilimu“, po plojimų ir teatrų sveikinimų L. Šepetys įteikė jai Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštą.

Ir štai M. Mironaitės padėkos kalba, iš tiesų nuostabi (p. 748):

Karštai ir tikrai nuoširdžiai, tiesiog iš visos širdies dėkoju partijai ir vyriausybei už tokį didelį objektyvumą, įvertinant mano kūrybinį darbą. Tiktai vakar skaičiau laikraščiuose, kad Garbės raštais apdovanota didelė grupė studentų: už tai, kad jie gerai mokosi, šauniai dirba. O dabar, šiandien, štai šitą aukštą apdovanojimą gaunu aš. Vadinasi, aš su jaunimu, su žiūrovais, su jumis visais, brangūs mano draugai, su liaudimi. Ačiū, labai ačiū!“

Tataigi – pagerbta ne prasčiau nei studentai…

Viršūnių“ veidai po šios kalbos buvo rūgštūs, niekas iš valdžios, ir L. Šepetys taip pat, neatėjo į vakarienę restorane, laikraščiai apie jubiliejaus minėjimą tylėjo. Bent jau J. Baltušis taip rašo.

Dienoraštyje vis šmėsteli žinios apie tai, kad M. Mironaitė buvo stumiama iš pagrindinių scenų. Minimos ją supusios šmeižikiškos apkalbos, neva vokiečių okupacijos metais buvo ištekėjusi „už aukšto okupacinės valdžios karininko“, neva dukra Dagnė ne Algirdo Jakševičiaus vaikas ir pan. Bet svarbiausias J. Baltušio liudijimas šis: tuoj po karo ją kalbino bendradarbiauti „saugumo organai“, o ji nesutiko. Taip užsitraukė nemalonę, čia, rašo J. Baltušis, „svarbiausioji Monikos nuodijimo, nepripažinimo, ignoravimo priežastis“ (p. 886).

Grėsmių būta realių. 906 p. J. Baltušis prasitaria, kad 1947 metais jį ir M. Mironaitę nuo ištrėmimo į Sibirą išgelbėjo Antanas Sniečkus. Dar kartą A. Sniečkus gelbėjęs J. Baltušį 1969 metais, kai užsitraukė partinių veikėjų rūstybę dėl palankumo Aleksandrui Solženicynui (partija reikalavo A. Solženicyną smerkti, daugelis rašytojų taip ir darė).

Iš pasaulio rašytojų, kurie labai patinkantys, J. Baltušis dažnai mini Knutą Hamsuną.

Bent keletą kartų K. Hamsunas minimas ir knygoje „Vietoj dienoraščio“. 1970–1975 metų užrašuose ypač žavimasi romanu „Panas“. Nors buvo skaitęs tą romaną kur kas anksčiau, bet sąmonė jį atgaivino, aktualizavo kaip tik minėtu laiku. Kodėl?

Dvi prielaidos.

Pirma. J. Baltušis jau buvo pradėjęs rašyti „Sakmę apie Juzą“. K. Hamsuno „Pano“ herojus Tomas Glanas vaizduojamas kaip su gamtos pasauliu ypatingai susiliejęs žmogus. Didis norvegų rašytojas tą veikėjo savybę atskleidė nepaprastai raiškiai – ir per veikėjo gyvenimo būdą bei poelgius, ir per įstabius gamtos grožybių išgyvenimus, jaudinusius Glaną iki ekstazių ir ašarų. J. Baltušis, pradėjęs kurti Juzos paveikslą, turėjo panašių siekiamybių, ieškojo gamtos žmogaus vaizdavimo savos kalbos.

Antra. Per visą knygą „Vietoj dienoraščio“ teka vienas motyvas, apie kurį knygos vertintojai nekalba. Bent kol kas. Bet knyga palyginti šviežia, tegaliu remtis įspūdžiais iš knygos pristatymo renginių, žiniasklaidos reakcijų ir literatūros profesionalų diskusijos žurnale „Metai“ (2018, Nr. 1), surengtos po to, kai buvo išspausdinti būsimos knygos fragmentai.

Tai dienoraščių autoriaus ir Dalios santykių motyvas. Šešiasdešimt vienų J. Baltušis susipažino su Dalia kaip su debiutuojančia poete, jai buvo dvidešimt metų. Literatūrinės ir ne tik simpatijos peraugo į meilę (šį žodį J. Baltušis pats rašo dienoraštyje), nuolatinius susitikimus, telefono skambučius, išvykas kartu, susirašinėjimą. Santykių tėkmė tolydžio tapo permaininga, nuo vieno kraštutinumo iki kito, nuo „karštai myliu“ iki „viskas baigta“. Paskui vėl…

Bet kuo čia dėtas „Panas“? Panaši įvykių tėkmė. Kalbu apie leitenanto Tomo Glano ir jaunutės Edvardos meilės istoriją, jų santykių bangavimus, nenuspėjamą įnoringą merginos būdą, kaip paprastai sakoma – „moters paslaptį“.

Moterų paveikslai, kokius juos kūrė K. Hamsunas, J. Baltušiui galėjo kelti visai gyvenimiškų apmąstymų. Tokia mintis šmėsčioja galvojant ne tik apie minėtą motyvą, bet žvelgiant ir į jo žmonos aktorės M. Mironaitės atvaizdą dienoraštyje.

Žinoma, tai tik prielaidos. Bandymas skverbtis į kūrėjo psichologiją. Į tą sritį, kurioje pinasi daugybė nuspėjamų ir nenuspėjamų impulsų.

Tęsiant apie Dalią.

Svarbus, įsidėmėtinas ypatumas, Dievas žino, kiek savaiminis, kiek patirčių suformuotas: simpatijos Dalios poezijai ir jai kaip merginai, kaip žmogui visai susilieja. Myliu žmogų, tai ir jo kūrybą myliu. Jeigu prisimintume Dalios Saukaitytės debiuto laiko kitas poetes, tarkime, Nijolę Miliauskaitę, Gražiną Cieškaitę, negalėtume sakyti, kad kaip tik jos poezija verčiausia. Vėliau išpopuliarėjo, nes patiko bardams, bet vėliau.

Miniu šį ypatumą dėl to, kad yra pagrindo bendrinti: ką iš rašytojų J. Baltušis mėgo kaip žmones, tų ir kūrybą geru žodžiu lydėjo.

Išimčių ir painesnių atvejų pasitaiko, čia būtų ilga komplikuota kalba apie Bitę Vilimaitę, Joną Lapašinską, Alpą Kukanką-Liepsnonį.

Dar dėl moterų. Perskaičius dienoraštį, laiškus žinomai redaktorei (žr. „Metai“, 2019, Nr. 4, p. 108–133), ką nors mačius ir girdėjus.

J. Baltušiui trūko moters, su kuria jis būtų galėjęs kasdien gražiai kalbėtis apie literatūrą. Toji dama turėjo mylėti žodžio meną, J. Baltušį ir jo kūrybą. O jis tada būtų mylėjęs ją.

Kai knyga buvo baigiama rengti spaudai, jos parengėjas tarėsi su manimi, kaip su „senu leidėju“, dėl kai kurių dalykų, tarp jų ir dėl pavardžių rodyklės. Tada sakiau, kad jos tikrai reikia, kaip ir lakoniškų komentarų prie mažiau žinomų pavardžių. Pavardžių rodyklės tokiose knygose reikalauja leidybos kultūra, tai paslauga skaitytojams ir tyrinėtojams, pagaliau ji prisideda prie knygos plitimo ir pardavimo.

Nesunku nuspėti, kodėl rodyklės knygoje visgi nėra. Pirma, leidykla turėjo ją išleisti tam tikru laiku, o rodyklė nebaigta rengti. Antra, ji turėjo būti didžiulės apimties, o knyga ir taip stora, tūkstantis du šimtai penkiasdešimt penki puslapiai. Reikalas tas, kad J. Baltušio dienoraštyje pavardžių nepaprastai daug. Dėl komentarų. Skaitant paaiškėjo, kad jų mažai kur reikėtų, nes J. Baltušis dienoraštį rašė ne kaip sau, o, sakykime, spaudai. Ne tik minimus veikėjus, bet net ir giminaičius pats apibūdindamas (mano dukra Violeta, mano brolis Leonardas ir pan.), kad skaitytojams nekiltų klausimų.

Bet pavardžių rodyklės poreikis lieka. Ką galima daryti? Arba leisti kaip tomų (rodos, bus dar du) priedus. Beje, taip atsirastų galimybė ištaisyti klaidas, ar autoriaus, ar korektūros (pvz., Paliulienė = Baliulienė, Krikščionys = Krikštonys, p. 295; A. Žukovskis = tikriausiai Sukovskis, p. 305; Irena Breling = Breving, p. 580). Arba dėti ją į baigiamąjį tomą, aprėpiant visus. Yra pagrindo manyti, kad tolesniuose tomuose daugelis pavardžių kartosis, taigi šis sprendimas būtų taupiausias. Pirmo tomo rodyklė kol kas galėtų būti paskelbta internete.

Asmeniškumas.

Ką prisiminiau, kai perskaičiau šį J. Baltušio dienoraščio įrašą, iš 1971 m. spalio 12 d. (p. 443):

Lietuvoje ir Vilniuje vis dar labai gražus ruduo: saulė, šiluma, margiausi medžiai… Ir prisiminiau nejučiomis, kaip prieš 30 metų, lygiai tą dieną, spalio 12-tą, ėjau Saratovo stepėmis. Viskas jau buvo apklota sniegu, tame tarpe ir didelis nepjautų žirnių laukas. Kasiau ankštis iš po sniego ir valgiau, valgiau, valgiau… Karas buvo, maisto davinį „Kultarmeico“ tarybiniame ūkyje taip sumažino mums, kad dūrėm galą su galu, o žarną su žarna. O žirnių laukas – keli šimtai ha. Ir čia pat – kviečių laukas, nė kiek ne mažesnis. Ir saulėgrąžų. Seni rusai kalbėjo: „Teisingai sakė karalienė Mikalda – po duoną braidysit, duonos neturėsit.“ Seniai tai buvo, o atsimenu. Argi pamirši?“

Prisiminiau štai ką. Iš 1973 metų rudens. Kai buvau priverstas tarnauti kariuomenėje būrio vadu. Važiuojame karišku sunkvežimiu su kareivukais į mokymus šaudykloje. Važiuoti galima ir vienu, ir kitu keliu, o mano mašinos vairuotojas, kad būtų greičiau, pavaro tiesiai per kviečių lauką. Lietuvis kaimietis tuo pat liepia sustoti, išlaipina kareivuką vairuotoją ir užsimoja mušti. Seržantai iš kėbulo: „Tovarišč leitenant, tovarišč leitenant…“

Ir išaiškino man, kad Kuibyševo (anksčiau ir dabar – Samaros) priestepėse javų būdavo visada prisėjama gyvas galas, o nukirsdavo ir surinkdavo jų tiek, kiek leisdavo oro sąlygos ir galimybės pasitelkti dirbančiųjų. Paskui mačiau, kad per tą patį kviečių lauką driekėsi daugybė automobilių vėžių.

Laikas kitas. Bet ta pati imperija, ta pati tvarka.

2019.V.3

Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Elena Baliutytė. Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. Skleidęs išmintį

2023 m. Nr. 2 / In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20) / Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.

Valentinas Sventickas. Nuo vasario

2023 m. Nr. 2 / Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:

Valentinas Sventickas. Ir dar

2022 m. Nr. 1 / 2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau…

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.