Audinga Peluritytė-Tikuišienė. Lietuvių poezija kasdienybės išbandymuose

2019 m. Nr. 10

Dutūkstantaisiais metais, rengdama pokalbį su nuostabia lietuvių poete Nijole Miliauskaite (1950–2002), kiek nustebau, kai į klausimą, kas yra šventė, gavau jos atsakymą, kad kalendorinė šventė poetei nėra ta šventė, apie kurią verta svajoti ir kuria gal labiausiai džiaugiasi ir ją vertina vaikai. Tikroji šventė – tai rami kasdienybė, su savo ritmu ir tvarka, netgi rutina, kurios tėkmėje staiga ima ir atsiveria įstabus gelmės pojūtis, kylantis tiesiog be priežasties, iš paprastų ir įprastų dalykų. Anuomet toks atsakymas skambėjo šiek tiek netikėtai, nes tų laikų Sąjūdžio sutelktos bendruomenės šventės, Arkikatedros atgavimas, gyva Baltijos kelio patirtis mums bylojo apie ypatingą šventiškumo sandarą, svarbią bendram ir universaliam šventumo patyrimui. Nepriklausomybės pradžioje šventė turėjo nemažai bendruomeniško, tačiau tuo pačiu ir autentiško ritmo. Šį ritmą mes atsinešėme dar iš sunkių priespaudos ir suvaržymo laikų, todėl kolektyviškumo ekstazę, išlaisvintą iš visuotinio ir anonimiško šventimo būdo, kurį primetė sovietmetis, supratome kaip savanorišką susiliejimą su kitais ypatingoje, visus susiejančioje emocijų atmosferoje. Todėl N. Miliauskaitės privataus buvimo būdas poezijoje ir netipiški atsakymai į klausimus tuo konkrečiu metu patraukė dėmesį ir privertė suklusti. Žinoma, N. Miliauskaitė nebuvo pirmoji lietuvių poezijoje, kasdienybės sraute susikūrusi autentiškiausio buvimo su savimi būdą, nes toks rūpėjo ir Maironiui, ir Kaziui Binkiui, ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. Tačiau N. Miliauskaitė galbūt pirmoji itin aiškiai paprastos kasdienybės akimirkai suteikė savaimingo, išbaigto, pilnatviško gyvenimo turinį. Tiesiog būk ir stebėk, kvėpuokir mėgaukis, mąstyk ir jausk, – ir paprasčiausias kasdienybės veiksmas, kaip namų tvarkymas, valgio virimas, siuvinėjimas, stalo sidabro valymas ar net slogos gydymas, virs tau suteikto gyvenimo laiko kontempliacija, savita meditacijos forma.

Paprasčiausias kasdieniškas veiksmas tokio turinio ir formos visumoje įgyja aukščiausios egzistencinės patirties vertę, nes leidžia priartėti prie elementarios laiko ribos, stabtelėti ties akimirkos slenksčiu, įprastų veiklų akivaizdoje atsiverti paslapties nuojautai, o pagal tą nuojautą atsekti ir egzistencijos troškulį malšinantį nuostabos šaltinį. Iš N. Miliauskaitės lietuvių poezija mokėsi, ir gal tebesimoko, „sudėtingo paprastumo“, kaip tai yra įvardinęs išeivijos kritikas Rimvydas Šilbajoris, nors tokios meditacijos pamokų esame turėję, o ir turime ir daugiau. Vis dėlto kas iš šių pamokų, ar gal net iš bendresnio N. Miliauskaitės buvimo džiaugsmo, kuris į bet kokį kasdienybėje vykstančių įvykių ir darbų veiksmą žvelgė kaip į ritualinį, kaip į savaime prasmingą, yra atėję į jaunesniųjų poeziją? Nekalbu apie sekimą grynai technine prasme, nes N. Miliauskaitės eilėraštis įkūnijo ir iliustravo bendresnę poezijos tendenciją, nesirūpino mokiniais ir mokyklomis, nors jos gerbėjų bei adeptų neabejotinai rastume. (Beje, šiemet jos rinktinei „Sielos labirintas“ sukanka dvidešimt metų.) Autorės tarp mūsų nėra jau visą ketvirtį amžiaus (net sunku tuo patikėti!), ir „sudėtingo paprastumo“ poezija yra tapusi lietuvių poezijos veidu. Kur ir kaip besisuktume, ties daiktiškuoju kasdienybės pavidalu nestabtelėti negali joks šiuolaikinis poetas, o ką jau kalbėti apie rutininės akimirkos gelmę, nuostabos ir prasmės pojūtį, ir jos paieškas. Žvelgdama į naujausias Rimvydo Stankevičiaus, Giedrės Kazlauskaitės, Gintaro Bleizgio, Mindaugo Nastaravičiaus, Mariaus Buroko, Jurgitos Jasponytės (ir net tik šių autorių) knygas, galiu brėžti bent keletą punktyrinių linijų, kurios, keliaudamos per šiandienos lietuvių poezijos naujienas, kerta tuos pačius su N. Miliauskaitės poezija susijusius meridianus. Panardinti į neišvengiamą reikšmingų ir nereikšmingų įvykių srautą jaunesniosios kartos poetai renkasi svarstyti kasdienybės reikšmingumo ir nureikšminimo klausimus, savo žvilgsnį telkdami ties N. Miliauskaitės poezijoje išryškintomis kasdienybės detalėmis. Tačiau iš vaikystės atmintyje likusio motyvo, kuris N. Miliauskaitės lyrikoje virsta privačios ir saugios aplinkos obsesija, saugių namų paieškomis, dvejinančiomis pasaulio patirtį į širdies ir sielos, šių vėlesnių autorių poezijoje įrašomas susitaikymas su prarastu laiku, su praeitimi, net ir su benamyste namuose, kurie yra laikini ir skurdūs monolitinių daugiabučių ar bendrabučių būstai, tačiau vis tiek teikiantys privataus buvimo džiaugsmo bei paslapties paguodos.

Intensyvi buvimo prasmės paieška tarp rutininių kasdienybės užduočių yra matoma ir jaunų, ir jauniausiųjų kūryboje, tačiau šioje sankirtų visumoje išryškėjusi autentiškų įžvalgų plotmė turi ir kokybės, ir šiokio tokio katarsiško sukrėtimo požymių, padedančių matyti, kur link juda lietuvių poezijos kelias. Vienas šių požymių, ir vienas ryškiausių, – prasmės „beveik beprasmėje poezijoje“ (Algirdo Juliaus Greimo žodžiai apie Tomo Venclovos poeziją) suvokimas.

Bendros koordinatės, laikiusios dar kelias kartas „nuo žagrės“ (anot vyresnės kartos poeto Algimanto Baltakio), tačiau kambaryje ir „prie knygos“ (anot poeto Antano A. Jonyno), M. Nastaravičiaus ar Nerijaus Cibulsko eilėraščiuose jau nebenurodo visiems įgrisusio miesto ir kaimo konflikto, nes nebėra nei tokio miesto, nei tokio kaimo, kuriuos skirtų didesni komunikacijos trikdžiai, vaikystės traumos ar įveiktos iliuzijos, ir net nyksta sovietmečiu iškultivuota lyčių pareigų ir kasdienybės prievolių skirtis. M. Burokas ir J. Jasponytė savo lyrinių personažų pozicijose augina tuos pačius du vaikus, įsuptus ir į laukinės Šaltupės upės gamtos peizažus, ir į Vilniaus miesto poetinę tikrovę, kuri vienu metu yra ir asketiška, ir pritvinkusi gamtos gaivalo.

Tačiau ir viena, ir kita tikrovė yra tiesiog kasdienybės aplinka, kasdienybės patirtis, ir skleidžiasi ši patirtis vis naujomis žmogaus ir pasaulio jungtimis per vis dviprasmiškesnius privataus ir viešo, vis daugiau individualizuoto, atskirto, ir tuo pačiu vis anonimiškesnio, abstraktaus gyvenimo lygmenis.

Naujų technologijų ir virtualių sąsajų laukas yra tapęs tokiu pat realiu kasdienybės slenksčiu, kokiu kadaise buvo lauko rėžis, smūtkelis prie kelio, kreidelės brūkšnys ant asfalto. Lietuvių poezija jau yra pasivijusi naujame realybės ir virtualybės lauke bėgantį žmogų, kurio magiškuosius talismanus – kokį krepšelį, batus ir skraistę – jau yra pakeitę mobilūs įrenginiai, planšetė, paspirtukas ar dar kažkas išmanaus, kas dar tik ateina, ir, nespėjęs išsikrauti baterijų, krenta į dulkes tarp tų pačių kasdienybės daiktų, kokie buvo sidabro šaukštai N. Miliauskaitės poezijoje ar verkiančios mandolinos A. Nykos-Niliūno tekste, ar tie žymieji Vincento van Gogho batai. Šiandien lietuvių poezija gyvena pasibaigusiais didvyrių ir vaidilučių laikais, kuriuos subtiliomis užuominomis į Jono Aisčio lyriką dar mena Aido Marčėno poezijos pirmųjų knygų lyriniai personažai, tačiau jau ir tie yra sulipę aukštai į medžius ir per mirgančių lapų prizmę, tarytum per kompiuterio ekraną, žvelgia į žmogaus vaizduotės pasaulį. Galėtume sakyti, gyvename besibaigiančios realybės laikais, vis labiau nirdami į virtualybės verpetą, vis sunkiau apčiuopdami fizinės realybės slenkstį po savo kojomis.

Realybė ir virtualybė žmogaus vaizduotės aplinkoje – juk to paties matmens projekcijos. Jau Vinco Mykolaičio-Putino „Būties valandoje“ (1965) užfiksuotas vaiduoklių, būties sapnų ir miražų pasaulis, ištinkantis žmogų, kai bent kiek trumpam, bent sekundės daliai, jo širdis atsiplėšia nuo sielos gyvenimo ir panyra į iliuzinį minčių, fantazijų, geismų ir baimių lauką.

Socrealizmo utopija kadaise mus išmokė katapultuotis kur nors toliau nuo gyvenimo, pasineriant ar į siurrealybę, ar į magiškąją realybę, ir tose vaizduotės teritorijose išpildyti paralelinio savo gyvenimo versiją. Šiandien lietuvių poezija iš utopinės tremties jau sugrįžusi, tačiau su realybe sulipti darosi vis sunkiau dėl naujų žmogaus vaizduotės troškimų, dėl nuotykio ilgesio ir neramaus proto pokštų. Pavyzdžiui, N. Cibulsko knygoje „Archeologija“ (2016) tokia alternatyvios tikrovės sistema virsta internetinis gūglas, kuriame lyrinis herojus ieško visko, ko jam reikia, atverdamas vis naujus informacijos „langus“. Bet „vos tik paklausi ko nors – tas pats ar turėjote omeny? // Ir iš tiesų – ar kažką turėjom. Ar istoriją / apdairiai ištrynė per daug / tamsių puslapių pervertęs vaikas“ (eil. „Gūgl“). Jaunosios kartos kasdienybės patirtis įtikina savo autentiškos kalbos pojūčiu, tuo, kaip įtaigiai ir kartais šiurpiai virtualios, simuliakrais virstančios kasdienybės akivaizdoje skleidžiasi žmogaus tikrovės suvokimas. Vienas stipriausių pastarųjų metų tokio pobūdžio eilėraščių – G. Kazlauskaitės „Daugiau niekada“ iš knygos „Gintaro kambarys“ (2018), kuriame virtuali kasdienybės būtis simuliakruose kelia didesnę kančią už genocidą, nes virtualybė paniekina tavojo aš individualumą, paskandindama asmens savastį kolektyvinėje nuasmenintų santykių erdvėje. Turiu pripažinti, kad jei klaustumėte, kuris tekstas šiandieną labiausiai sukrėstų mane savo kasdienybės tema pagautomis egzistencinėmis problemomis, kreipčiausi kaip tik į šį G. Kazlauskaitės eilėraštį:

Gyvenome įspūdingais laikais –
turėjome visokių skanėstų
ir ko tik širdis geidžia.

Ir vis dėlto genocidas vyko
labai lėtai, visą gyvenimą –
metų metus šliaužėme tuo keliu
link duobių.

Tie, kurie nesirgo depresija,
vaikščiojo su šautuvais ir su raiščiais,
tačiau mūsų nematė.

Paskui gulėjome duobėse,
maldaudami mus nušauti,
tačiau niekam į galvą
nešovė mintis nuspausti gaiduką.

Lojo šunes, keikėsi karininkai.
Liejos degtinė.

Gulėjome atmerktomis akimis,
visam laikui sustingdyti
apie dujų kameras,
paverstas prekybos centrais.

Girdėjome savo vaikų balsus,
prašančius duonos, o saujose
turėjome tik po akmenį.

Kankinamai lėtai slinko laikas,
per veidus ropojo kirmėlės,
kišenėse skimbčiojo telefonai.

Gulėjome mėsa prie mėsos –
nenušauti, tačiau negalintys
pakrutėti.

Tik per dangų ropojo
prieš šviesmečius apšviestos
žvaigždės.

Kasdienybė su medžiagišku kūniškumu tapo prabanga virtualių, simuliakrinių, simuliuojamų realybių aibėje, ir lietuvių poezija, tarsi jautrus kamertonas, tai sąžiningai fiksuoja. Gyvybės ir mirties perskyra, su aiškia, o ne imituojama grėsmės ir pabaigos nuojauta tapo prabangos pojūčiu. Galimybė katapultuotis iš mirtingumo matmens į nesuskaičiuojamą kiekį versijų tapo savotiško nemirtingumo galimybe, tačiau ši galimybė neturi vieno, paties svarbiausio, turinio – prasmės, kurią nusako vienkartiškas vienetiškumas, nepakartojamumo žavesys, akimirkos suteikto kančios ir džiaugsmo svaigulio atveriami vartai į nesimuliuojamą, nedauginamą, nevirtualią amžinybę. Esame ties ypatingos patirties slenksčiu. Lietuvių poezija vis dar yra menas, kuris pajėgia sugriebti už rankos, kai pasvyrame ties nežinios bedugnėmis.