literatūros žurnalas

Rimvydas Šilbajoris. Mirtis ir žodis poezijoj

2006 m. Nr. 1

Sulaukiau amžiaus, kada mirtis jau nuolat beldžiasi į širdį ir maišosi po smegenis. Pradedu tikėti, kad gal geriausia nuo jos gintis tuo, ko nėra – vaizduotėj gimusiais jos atributais: kad ji yra tiltas į amžinybę, gera sesuo, meile liepsnojantis saulėlydis, upė, vedanti į begalinės ramybės jūrą, ir taip toliau. Kad ir kas mirtis būtų, per sunku ją suvokti, Jono Aisčio žodžiais tariant, kad tai – aukšto skliauto nemarioji klaikuma.
Bet tai yra taip pat poetinis įvaizdis, išgalvotas dalykas, skydas apsiginti nuo to, ką mes tikrai žinome mirtį esant ir kam žodžio nėra. Tada pradedu suprasti, kad poezija yra to žodžio ieškojimas, taigi mirtis gimdo žodį, kūryba prasideda nuo nebūties taško. Toliau galvoju, kad gal žmogaus išvarymas iš rojaus į jo mirtingumą iš tiesų nebuvo Dievo bausmė, o atvirkščiai – dovana, malonė, nes žinojimas, kad mirties tuščios akys žiūri į tave, ko gero, ir paskatino žmoniją sukurti tikėjimą, kultūrą ir jos esmės dalį, poeziją.
Kadaise vokiečių poetas Raineris Maria Rilke rašė: „Ich kreise um Gott, um den uralten Thurm, und ich kreise schon Jahrtausende lang, und ich weiss noch nicht bin ich ein Falke, ein Sturm, oder ein grosser Gesang“ („Skraidau apie Dievą, tą bokštą belaikį, ir jau tūkstančius metų skraidau, ir dar nežinau, ar aš sakalas, ar viesulas, ar giesmė didžioji“). Panašiai apie mirtį sukasi ir jos nežino mūsų poetai, ir kiekvienas ją ir save įsivaizduoja kitaip, bet visi nori nuskristi į nemirtingumą, bent jau savo žodyje. Čia noriu pažvelgti į tris mūsų poetus, kurie savaip, gal net kiek komiškai, galėtų atitikti tas tris Rilke’s kategorijas.

Giesmė didžioji, sakykim, bus Bernardas Brazdžionis. Dar vaikas gimnazijoj skaičiau Brazdžionį ir labai panorau numirti. Mirtis atrodė kaip graudi ir tobula, jauki ir mylinti poetiškos amžinybės vizija. Mąsčiau jo eilutę „Kaip Dievo mintys susirinksim pas duris“ ir svajojau apie laimę būti Dievo mintim, besiprašančia į Jo paties namus. Logika čia, aišku, nesvarbu. Svarbu tas raminantis namo grįžtančios sielos graudumas. Mirtis kaip sugrįžimas iš kokios tai tremties, kuri vadinasi gyvenimu, žinoma, yra sena romantiška idėja, ir Brazdžionis buvo tos idėjos lietuviškas dainius. Bet būti romantiku mano amžiuj atrodė kaip normalus žmogaus stovis, todėl šventai tikėjau Brazdžionio žodžiais, kad „pakvies, pakvies namo mane / Vienąkart sesuo juoda“. Toji sesuo mirtis jo eilėse atrodė kaip sesuo-motina, parsivedanti vaiką: „Na, eime. Duok ranką. Vakaras. Pasakyk sudie. Sudie. Baigęs blėst žėrės ugniakuras. Švystels krintanti žvaigždė“.
Skaičiau, kaip „gėlės miršta, jos numiršta, o aš ne. Gėlės, imkit numarinkit ir mane“, ir man atrodė, kad negali būti didesnės laimės, kaip būti persmelktu ir užmigdytu bevystančių žiedų mirtimi.
Bet vaikas ar senis aš buvau, esu tik skaitytojas. O Brazdžionis, autorius, kažin ar iš tiesų išgyveno tą patį. Jo eilėse matosi, kaip jam visų svarbiausia yra įspūdingas išsireiškimas, graži retoriška figūra, susidėsčiusi iš daug ko – mirties, tėvynės meilės, tremties agonijos, įstabių gamtovaizdžių ar iš linų žydėjimo be krašto. Savo kraujuje jis jautė jau nuo antikinės senovės laikų įsigyvenusį principą, kad poezija iš tiesų yra gražbylystė, taigi retorikos šaka. Jo romantiška retorika kaip tik ir sukūrė gražios ir graudžiai ilgesingos mirties pasaulį, kuriame galima pasislėpti nuo tikro žinojimo. Jo eilėraštis „Gyvenimo nostalgija“ yra ypač tinkamas didžiosios giesmės apie mirtį pavyzdys, nes ten mirtis pavirsta į skambias retoriškas kadencijas, tampa paties Brazdžionio prašančiu ir šaukiančiu balsu. Pacituosiu tik porą posmelių:

Jei Tu esi upelis, tekantis per kalnus ir per klonius,
Kurs neša baltą gulbės plunksną, eglės spyglį, laivelius ir žuveles,
Mes būsime tos plunksnos, tie spygliai, tos žuvys ir laiveliai, ak,
Mes nebebūsim žmonės,
Tik nepalik čia mūsų, nusinešk tik nusinešk.
………………………………………………………………………
Jaučiu veidan dvelkimą vėjo švelnų
Ir balsą jo nuo plakančių krantų.
Ne vėjas ten ir ne upelis, tekantis nuo kalno,
O, Viešpatie, tai Tu šauki, tai tu!

      
Pastebime, kad kiek mirtis yra tikra, tiek visi į ją kreipiami žodžiai yra netikri, retoriški, daugiausia aprašantys tik savo pačių melodingą skambėjimą. O poezijoj, ypač romantiškoj poezijoj, taip ir turi būti.
Henriką Radauską, nors ir nelabai taikliai, norėčiau su draugiška šypsena priskirti prie viesulo kategorijos. Tai todėl, kad jo eilėse kūrybos žodis iškyla iš mirties, ir iš siaučiančios baisios ar juokingos katastrofos ir poeto įkvėpimo sankirtos.
Jeigu mirtis juokinga, tada ji, žinoma, nebaisi. Eilėraštyje „Poetai arba katastrofa“ Radauskas mums ir aiškina, kaip kūrybos žodis ir pražūties tragedija pagimdo eilėraštį iš besišypsančios mirties:

Ugningos vėliavos iškeltos,
Mirtis įeina į namus,
Pro langus meta dūmus, baldus,
Riksmus, beprotiškus klyksmus.

Į juodą naktį sminga peilis
Raudonas. Skraido pelenai.
Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės
Ir miršta žmonės ir namai.

      
Žinoma, autorius laukia tokio skaitytojo, kuriam šios visos mirties hiperbolės atrodo juokingos. O tam reikalinga šiokia tokia klasinė distancija. Kažkas pavadino tipišką Radausko skaitytoją kaip „antros rūšies dendi“, vadinasi, estetu apsimetusį tuščiagalvį. Klausimas atviras. Kitur, pavyzdžiui, eilėraštyje „Trys eilutės“, mirties siaubas ir kūrybos žodis susitinka, atrodytų, jau daug aukštesnėj plotmėj, didesnėj dvasios tamsoj:

Pamišęs pranašas žiauria barzda,
Kuri dundėjo kaip Vulkano kūjis, –
Iškėlęs delnus virš baimingos žemės
(Delnų šešėliai – dideli vorai –
Per galvas lipo karvėms ir žmonėms).
Pradėjo klykti, kad valstybės galas
Artėja, kad švenčiausių vilnų siūlas,
Nuleistas naktį į skaidrias bangas,
Gaubtam sidabro veidrody parodė:
Į žemę plūsta demonų minia:
Leviatanas, Essas, Asmodeus,
Baalas, Botis, Pruslas, Abadonas,
Agares ir Mercurius quadratus
Sudegins miestą kaukiančia ugnim.
O jis rašė antrą eilutę.

      
Nesunku pastebėti, kad visame šiame siaube glūdi labai negiliai pakastas humoras. Poezijos žodis, dabar atrodytų, gimsta besijuokdamas iš klaikumos.
Radauskas savo klaikųjį žinojimą traktavo kaip poezijos medžiagą, kurią galima formuoti į ištisą estetinių struktūrų eilę. Tos struktūros gali būti ironiškos, kaip eilėraštyje „Gaisras panoptikume“, kur ugny į vieną beprasmę masę susilieja pasaka, meilė ir mirtis. Ten muziejaus sargas sapnuoja auksinį paukštį, jam iškrenta iš burnos pypkė, užsidega kambarys, ir „paukštis, įskridęs į jo sapną“, pavirsta gaisru. Liepsnos pramuša rūsio lubas ir apgaubia vaškines statulas pirmam aukšte. Tada „vaškinių figūrų veidai ima tekėti žemyn, kaip siurrealistų paveiksluose, ir garsus poetas, kuris gyvas būdamas negalėjo pakęsti moterų artumo, mato, kaip tirpstančiu biustu karaliaus meilužė, lūždama per liemenį, vis didėjančiu greičiu linksta į jį. Suspiegęs pomirtiniu balsu, jisai su siaubo grimasa krenta jai į glėbį, – ir, išplaukę iš degančių rūbų, juodu tingiai susilieja ištirpusio vaško klane“. Kaip matome, pasakojimas visai neasmeniškas, jame nėra eilėraščio „aš“, jis ramus ir visiškai netikras. Pasakų paukštis yra deganti pypkė, meilė yra dvi viena prie kitos linkstančios vaško figūros, o mirtis yra tik vaško klanas ant degančių grindų. Todėl, ironiškai pasakius, tokia poezija ir yra „nemirtinga“. Bet tik ironiškai, radauskiškai.


Radausko eilėse kūrybinė įtampa dažnai iškyla iš dviejų nesiderinančių kalbinių ar tikrovinių klodų – koks nors duotas reiškinys aprašomas žodžiais, kurie tiktų visiškai kam kitam. Kartais jisai taip sukuria labai subtilių įvaizdžių–minčių, įtaigojančių tragišką ir giliai ironišką susitikimą tarp gyvybės ir mirties. Taip yra eilėraštyje „Lunatikas“, kur beprotis, užsisvajojęs, atsimuša į savo mirtį. Štai paskutinis eilėraščio posmelis:

Lunatikas eina iš aštunto aukšto
Per blizgantį, slidų stiklinį siūlą.
Jam kiaurai pro sielą skrenda peteliškės,
Ir viena, pavargusi, užmiega jo širdy.

      
Nesunku suvokti, kad čia krito ir užsimušė žmogus. Iš aštunto aukšto smūgis turėjo būti triuškinantis, katastrofiškas. Bet Radauskas šį įvykį piešia nelyg mylinčia, švelnia ranka, prilygindamas šį pasibaisėtiną momentą lyriškam, elegantiškam skrydžiui, kur mirtis atskrenda trapiais drugelio sparnais ir tyliai užmiega širdyje. Šitaip klaikus žinojimas tampa žodžiu, paverčiančiu mirtį į subtilų grožį klasiško ramumo tekste.
Kad geriau suprastume, ką nugalėjo toks Radausko žodis, galim prisiminti kad ir Algimanto Mackaus žodį apie sutraiškyto Škėmos lavoną:

Ir aš nenoriu matyt
liemens neberandančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
suploto kūno erdvės.
Ir aš nenoriu matyt
šakotai suskilusio veido,
ir aš nenoriu matyt
nutraukto riešo raumens.
………………………………..
Ir aš nenoriu matyt
kolažan sudėstyto kūno.

      
Pamišėlė mirtis, kuri sudėstė tokią groteskišką žmogaus karikatūrą, yra, nepamirškim, ta pati, kuri sutraiškė ir Radausko lunatiką. Bet skiriasi tas, kaip šie du poetai tos mirties ženklą skaito, taigi, mato, taip pat ir tas, kad Škėmos mirtis buvo tikras įvykis, o Radausko lunatikas – teatrališkas, išgalvotas, pamėgdžiojantis ne gyvenimą, o cirką.
Kaip tik Mackaus matymas, ta jo pro visas iliuzijas prasiskverbianti akis ir gundo mane priskirti jį prie ano sakalo Rilke’s eilėraštyje. Tai, žinoma, yra iš esmės retoriškas teiginys, literatūrologo metafora, bet vis vien dažnai jauti, kaip Mackaus – kūrėjo – žvilgsnis sminga lyg peilis kiaurai pro tą milžinišką mus užgulusią masę, kurią vadiname gyvenimu. Iš tiesų jis sminga ir į tą beribę tuštumą, kurią vadiname mirtim.
Mackus yra aštrus ir skaudantis poetas, nes jis žeidžia gyvenimą ir yra pats jo giliai žeidžiamas. Jam skauda viskas – žmogus, Dievas, tikėjimas, viltis ir meilė. Kada skaitome Niliūną, kad „pirmi pavasario lašai taip sunkiai sužeidė / Mane ir mano vienišus namus“, arba Radauską: „Pirmutiniais sidabro peiliais / Ant klanų ruduo pasipjovė“, žinome, kad čia visai ne tas, kad niekas neskauda ir niekas nemiršta, kad čia tik žodžių žaismas, užsibaigiantis tik tekste, lygiai taip praeinantis kaip ir nemirštamas. Bet kada Mackus rašo:

Šmaikštūs bizūnai, rašai
gyvatėmis čaižo Marija
Į kietą plantacijų žemę
pakloji pečius ir krūtinę
gulies iš apnuoginto kūno
į Afrikos rasę Marija

Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija. Retėjantis vyrų būrys
Sekmadieniais traukia į smuklę. Ten geria mirtis
Dainuoja kaip Nemunas plaukia


žinome, kad čia ne poezija dainuoja mirtį ir gyvenimą, o mirtis dainuoja skausmą ir neužmiršimą. Mackaus rašymas dažnai yra kaip žaizda, atsivėrus pamišusio pasaulio širdy – čia ne lunatiko plaštakės, o bežadis, kruvinas siaubas.
Kartais atrodo, jo poezijos tikslas – aiškiai parodyti, kad gyvenimas ir mirtis yra svarbesni už žodį, kad menas iš tiesų nėra tarpusavių žodžių santykių suformulavimas, bet gilus ir tragiškas tikrovės pajautimas, įgalinantis žodį sakyti tiesą. Užtat jis imasi tiesiogiai apibrėžinėti mirtį, kaip „Chapel B“ pradžioje:

Mirtis yra fanatiški artojai,
apakęs kraujo sakramentas su žeme:
kaip žvėrys sužeisti pakyla jie iš guolių
ir dūžta atsimušę į cementą vakare.
Mirtis yra į frontą sugrąžinti
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais:
į šviną puolė išbadėjus mergina,
netekus ašarų išverkti savo daliai

      
Tačiau, aišku, Mackus čia aprašė ne mirtį, o istoriją – pokario Lietuvos tragediją, partizanų kovas, tautos išniekinimą ir net pačių okupantų savaip tragišką situaciją. Pati mirtis kaip tokia yra kas kita. Tik prieš pabaigą Mackui pasisekė apie mirtį pasakyti bent vieną tikrą tiesą:

Niekas negrįš, bet visa išnyks,
duris aklinai uždarys.
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.

      
Kita vertus, kad parašytum tai, kas neparašoma, kam žodžio nėra, reikia rūpestingai atrinkti žodžius. Šiuo atžvilgiu Mackus taip pat yra poetas, kaip ir Radauskas ar Brazdžionis. Kad ir kaip skausmingai Mackus mus šauktų žiūrėti tiesiai į gyvenimą, jo šauksme glūdi metaforos, ritmai, žodžių sąskambiai, įvaizdžiai, kartais labai išradingi, liaudies dainų tragiški aidai – žodžiu, vis tiek literatūra. Net ir šitas paskutinis Mackaus posmelis yra iš tiesų Dylano Thomaso eilėraščio „And Death Shall Have no Dominion“ antifrazė, taigi vieno teksto atskambis į kitą, kuris nuaidi šalia tikro klausimo – ar mirtis bus nugalėta, ar ne.
Tomas Venclova kartą parašė: „Aš gyvenau ir mokiausi nebūti“. Įsiskaičius į poeziją ima stiprėti įsitikinimas, kad yra kaip tik atvirkščiai, – 
poezijos pasaulyje mes mokomės būti. Kasdieninis mūsų gyvenimas daugiausia yra automatiškas: žodžiai, jausmai, tai, ką matome, girdime, į ką atsiliepiam, nublanksta, sunyksta iki gyvenimo rutinai reikalingo minimumo, kol mes iš tiesų, anot Venclovos, išmokstame nebūti, nes mums kažkaip tik automatiškai, minimaliai berūpi – ar mes tikrai gyvename, ar ne. Važiuojame į krautuvę apsipirkti ir, dešrų ir morkų karalystėje, nebesiklausome, kaip, anot Baranausko, „jaunas lapas arba žiedelis ant šakelės kraunas“. Palindę po lietsargiu visai negalvojam, ar iš tiesų, anot Radausko, „lietus plonom stiklinėm kojom po visą sodą bėginėja“. Ir visiškai nežinom, kad ką nors praradom, to nepastebėję. O praradom mūsų galėjimą būti, jausti dalykus, tartum jie būtų visiškai nauji, nuostabūs, kaip ką tik atrasti kontinentai. Kaip tik poezijos skaitymai mumyse ir pažadina tą paslaptingą nuostabios visatos ir savęs buvimo pajautą, kuri, poeto žodžio paliesta, atsiskleidžia tarytum žiedas kiekvienoje gyvenimo smulkmenoje. Taigi per poeziją mes iš tikrųjų mokomės būti. Ir dar toliau: suvokę, koks didelis, it tikras yra šis mūsų nuostabus gyvenimas, neišvengiamai taip pat suvokiame, kokia didelė ir tikra yra mirtis, ir kaip be jos, mirties, nebūtų ir gyvenimo. Gal tai ir būtų mirties surastas vardas – poeto Žodis.