Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?
2005 m. Nr. 1
Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.
Šio pamąstymo apie Valdemaro Kukulo knygą „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ pavadinimą pasirinkau iš straipsnio „Viktoras Katilius ir žmonės“. Apskritai knygos intencijas ir apibūdinčiau kaip intelektualiai sąžiningas pastangas „išgirsti, kas gaudžia anoje distancijos erdvėje, per kurią autorius žvelgia į tikrovę“ (p. 82).
„Pratarmėje“ savo knygą V. Kukulas pristato kaip kritikos straipsnių rinkinį, apimantį ir neišsipildžiusias galimybes; mano einąs lyg ir prieš tėkmę, kadangi aktualioji kritika atrodo nueinanti į praeitį. Sunku su šia mintim ginčytis ar įrodinėti priešingai. Kritika kaip ir kitos humanistikos sritys išliks tiek, kiek išliksaktuali, žadinanti mintį, aiškinanti mūsų pasaulį ir mūsų gyvenimą mums patiems. Juk kritika aktuali ne tik todėl, kad vertina lyg ir savaime aktualią dabarties literatūrą. Vertinimo (kartu ir stiliaus) kokybė yra kritikos vertės ir aktualumo kriterijus. V. Kukulas nėra recenzijų, pagrindinio kritikos žanro, rašytojas. Jam reikia platesnės straipsnio erdvės, didesnės distancijos, kad galima būtų išgirsti anos pusės gausmą. Kitas išskirtinis šio autoriaus bruožas, kad jis išplečia rašytojo sąvoką: rašantis yra matantis toliau ir daugiau negu tik atskiras tekstas; jis mąsto ne tik tekstais, bet ir kontekstais. Yra rašytojų, rašančių tik apie literatūrą. Arba esančių abiejose pusėse – ir literatūros, ir jos kritikos – kaip ir pats V. Kukulas, plačiau žvelgiant – dar ir visuomenės kritikas, savo rizika ir atsakomybe bandantis struktūrinti dabartinio socialinio ir politinio gyvenimo prasmybes ir beprasmybes, jų tarpusavio sąsajas, neslepiantis žvilgsnio aštrumo, lyg ir niekam aiškiau nepataikaujantis, bandantis (skurdaus gyvenimo sąskaita) išlikti nepriklausomas. Šiuo požiūriu jis yra V. Katiliaus, A. J. Greimo, V. Kavolio, iš dalies ir T. Venclovos pusėje, nors visada suranda argumentų, sakykime, Just. Marcinkevičiaus reikšmei patvirtinti. Platesnis mąstymo horizontas daro įtaką ir atskirų tekstų vertinimams, stiprina kritinį stuburą, bet kartais kontekstai darosi pernelyg tiršti, perkrauti, minties spyruoklė nustoja vibruoti.
Knygos sudarymo principus V. Kukulas gana preciziškai aptaria „Pratarmėje“. Pirmajame skyriuje („Kontekstų labirintuose“) peržvelgiamos šiandieninės kritikos metodų ir metodologijų galimybės. Antrajame („Iš praeities ar iš ateities?“) dėmesys sutelkiamas į šakotesnius kūrėjus, pasireiškusius ir platesniais kultūriniais bei intelektualiniais interesais. Trečiajame ir ketvirtajame („Poezijos peizažas“, „Per gruodą“) dominuoja poezijos kritika; daugiau dėmesio jauniesiems ir jauniausiesiems. Galima įžvelgti savitą ir kartu universalią knygos sandaros ašį – erdvės, laiko, gamtos; šis trinariškumas matomas ir pavadinimuose. Įdomu, kad V. Kukului kaip kritikui (o gal net ir kaip poetui) būdingas tikrai nykstantis mąstymo ir jo raiškos pedantiškumo bruožas, savaip atsispindintis ir labai tankaus, taisomo, braukomo rankraščio faksimilėse (jis dar nerašo kompiuteriu; knygų dailininkai jaučia pasibaigsiančią rankos rašto erą ir skuba jos galimybėmis pasinaudoti viršeliuose ir priešlapiuose).
„Pratarmė“ yra sutelkta ties svarbiausiu klausimu: „Ką menininkui reiškia buvimas beveik visada jam priešiškoje visuomenėje ir ką visuomenei reiškia joje gyvenančio menininko aktyvumas?“ Autoriaus nuomone, „į pirmąjį klausimą atsakyti turbūt visada sunkiausia, nes jis individualiausias, užtat visų „politikuojančių“ menininkų santykis su santvarka, kad ir kokia ji būtų, visada be išlygų konfliktiškas“. Šiuo požiūriu V. Kukulas mąsto bent iš dalies priešingai, negu teigė V. Kubilius, siekęs rašytojų įsipareigojimų tautai ir visuomenei, ir yra artimas A. Šliogeriui. Laisvojo šaulio metafora, A. Šliogerio taikyta V. Kavoliui, veda gilyn – į egzistencinio liberalizmo ištakas, į A. Camus. V. Kukulas mokytojų randa ir arčiau: peržengdamas neutralaus kritinio kalbėjimo slenkstį, jis prisipažįsta: „Tokį mokytoją norėčiau turėti ir aš. Tiesa, skaitydamas V. Katilių toks ir jaučiausi“ (p. 95). Liberali laikysena, atsisakymas siaurai angažuotis (religijos, partijos rėmuose) kaip aukštesnio laipsnio angažavimasis kultūrai, kūrybai, netgi tautai ir kalbai – maždaug taip tautinį angažavimąsi, jo visai neatmesdamas, o nuolat kritiškai permąstydamas, supranta T. Venclova. Lietuvių kultūrai yra svarbu išlaikyti šią nepriklausomo mąstymo liniją. Tikrai argumentuotai į ją įrašydamas V. Katilių (ir papildydamas A. J. Greimo – V. Kavolio gretą), savo galvosena, laikysena, vertinimais šion tradicijon pradeda įsijungti ir pats V. Kukulas.
Pagal požiūrį į kūrėją ir kūrybą, pagal teksto ir kūrinio sampratą V. Kukulas lieka arčiau fenomenologinių nuostatų; jam svarbi estetinė patirtis, pasitikėjimas tekstu, teksto tiesioginis veikimas, atspindys suvokiančioje sąmonėje. Negalėdama apeiti skirsnelio, skirto mano knygai „Tekstas ir kūrinys“, turiu bent pasakyti, kad V. Kukulas įspėjo jos kryptį, vedančią į fenomenologinės literatūros filosofiją; kita problema, ko tai verta. Bet kad kritikas gali pamatyti kelią, kurio dar ir pats autorius ar autorė visai nesuvokė, savaip paguodžia visus, rašančius ne tik apie kūrinius, bet ir apie tekstus. Po daugelio metų perskaičiusi vieną recenziją apie savo ankstyvąją kūrybą, A. Achmatova apstulbo – kritikas rašo taip, lyg jau skaitytų tai, kas bus parašyta tik po dešimtmečių. Iš tokių retų prasitarimų (gaila, kad tikrai retų) gali rastis didesnis kritikos pasitikėjimas savo galimybėmis. Paprastai rašytojai į kritiką žvelgia arogantiškai – užtenka, kad giria, o ką aš iš tiesų darau, lieka uždengta, paslėpta. Nuo V. Kukulo pasislėpti sunkiau, jis šiek tiek žino, kas yra tekstas, kaip jis kuriamas ar daromas. Yra labai pastabus – atkreipia dėmesį ir į tai, kad S. Gedos knygoje „Man gražiausias klebonas – varnėnas“ nuotraukos tik su išeivijos rašytojais; atskirai apie šį poetą nekalbėdamas, juolab jo neadoruodamas, V. Kukulas pasako keletą tikrai reikšmingų dalykų – pavardžių rodyklė gerai pasitarnauja kurios nors asmeninės paradigmos atskleidimui arba – kas yra daug įdomiau – lyg ir savaiminiam atsiskleidimui. Išlaikant daugmaž teisingą santykį su literatūrine ir bendresne prasme intelektualine kultūra, vardai, kurių negalima apeiti, apeiti ir nebus – jie iššoks, lyg ir savaime pasirodys.
Kaip galima būtų apibūdinti tą daugmaž teisingą santykį? Daugmaž yra nuolaidos žodis – teisingumas, kaip ir objektyvumas, yra humanistikos horizontų gairė. Nepasiekiama, neprieinama, bet ir negalinti, neturinti išnykti. Nieko naujo čia lyg ir nepavyktų atrasti – kiek įmanoma atidžiau ir gal net nuolankiau klausytis, kas gaudžia anoje distancijos erdvėje; klausytis kito, kitų. Ypač tais atvejais, kai jie kalba ne tavo kalba, kai ta kalba atrodo ne tik tolima, bet ir svetima. V. Kukulas yra dialogiškas; jis deda daug pastangų kitą suprasti, paaiškinti. Įdomiausias pavyzdys – straipsnis apie J. Juškaitį, apie jo publicistikos ir eseistikos knygą „Lyra ant gluosnio“. „J. Juškaitis gyvena gyvenimą, kurio neišgyvenę, nepatyrę, kiti gyvena negyvenimą, nevertą iš tikrųjų gyvenančiojo dėmesio. Bet kaip tuomet turi elgtis kalbantysis kitomis tų pačių žodžių reikšmėmis, jei, tarkim, atmesti J. Juškaičio knygos negali, nenori, jei suvokia, kad tokios knygos nematyti neįmanoma, norint apskritai ką nors matyti gyvenime ir kultūroje?“ (p. 105). Elgsenos kryptį nurodo bendroji žmonių ir kultūros tekstų tarpusavio santykių programa – kiekvienas nori būti išgirstas ir suprastas, net jei ir deklaruoja absoliutų savo atskirumą ir atskirtumą. Pastanga kiek įmanoma sąžiningiau suprasti kitą, kitas intencijas V. Kukulo tekstą apie J. Juškaitį daro išskirtinai įdomų, o jo išvadas – patikimas: „J. Juškaičio knygos vertė mūsų kultūrai keliareikšmė. Ji patvirtina, kad mūsų kultūroje egzistuoja katalikiška refleksija ir autorefleksija, ir ta tikėjimo erdvė gali būti kūrybinga, fundamentali“ (p. 125). Knygos aštrumai, prieštaravimai ir prieštaringumai aiškinami poezija, poetinių būsenų skverbimusi į publicistinį tekstą; iš tiesų kalbama apie poeto knygą. V. Kukulas be išlygų stovi literatūros pusėje, jei nors sąlygiškai įsivaizduosime tarp pirminės kūrybos ir jos kritinio vertinimo einančią takoskyrą. Poetas mąsto komplikuočiau, ne tik subjektyviau, bet ir subjektyvistiškiau. „Pratarmėje“ pateikiamas ir šių aplinkybių paaiškinimas: giliausios dramatizmo, konfliktiškumo lytys „paprastai kaupiasi vien meninėje kūryboje, o jas grindžiantys, motyvuojantys patyrimai paliekami „paraštėms“, kitaip tariant, literatūrinei eseistikai ir publicistikai. Taip menininkas gina ir apgina savo estetinio patyrimo teritorijas. Jei jis nereflektuotų kultūros ir politikos, „nuogas gyvenimas“ su visomis savo šiukšlėmis ir apnašomis veržtųsi ir į eilėraštį“ (p. 8). Galima diskutuoti dėl rašto ir paraščių santykio; ribos nėra. Taip pat ir dėl estetinio patyrimo teritorijų ginamo grynumo. Dar sykį galima prisiminti A. Achmatovą: „O kad žinotumėt, kur eilės tūno, / Iš kokio šlamšto dygsta jų daigai!“ („Amato paslaptys“, vertė T. Venclova). Lyrika trokšta nuogo gyvenimo, nuogos, nepridengtos kalbos. J. Strielkūnas, galima sakyti, atskirai nereflektuoja nei kultūros, nei politikos – kas įsiveržia į jo eilėraščius, įsiveržia pagal kitus dėsnius nei į publicistiką. Bet ir kalbant apie V. Kukulo knygą negalima užmiršti, kad tai poeto knyga, kad jo rinkinys „Aštuoni gėli vakarai“ (1999) yra vienas įdomiausių dabartinių poetinių likimų atvejų: tarp A. Rimbaud „girto laivo“, S. Jesenino, P. Širvio širdies bohemos ir V. Mykolaičio-Putino moralinio vitalizmo. Tačiau poetas nėra ir negali būti nuolaida, taikoma visais atvejais. Poetinės paradigmos pasitelkimas B. Railos piktosios publicistikos gelbėjimui („Vienas? Du? Trys Railos?“) nepasiteisina ir negali pasiteisinti – šis rašytojas nėra poetas, nors ir rašęs eilėraščius. Tad šiuo atveju V. Kukulo noras pereiti į kitą erdvę, išgirsti jos gausmą lieka tik intencija, rizikingai išsakoma tokiu sakiniu: „Iš B. Railos galima mokytis neapykantos estetikos“ (p. 97). Estetika, mano supratimu, čia niekuo dėta. Ar galima sutikti, kad kitą išgirsti mums ne visada pasiseka? Taip, dažnai ir dėl to, kad tas, kurio stengiamės įdėmiai klausytis, pats negirdi kitų, kad jo tekstuose neieškoma tiesos, o tik neaiškios satisfakcijos. Susikalbėjimo ribos, deja, egzistuoja. Bet teisinga taip orientuoti savo sąmonę, lyg tų ribų nebūtų arba jos galėtų būti įveiktos.
Laisviausiai V. Kukulas jaučiasi ten, kur remiasi jam artimu mąstymu, laikysena, kur jaučia autentiškos minties gausmą, skatinantį atsiliepti. Aukščiausias knygos taškas ir yra straipsnis „Viktoras Katilius ir žmonės“, parašytas prieš šešerius metus apie šio rašytojo knygą „Židiniai ir žmonės“ (1997). Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į šio nepelnytai kultūros pakraščiuose likusio žmogaus laikyseną – nepriklausomą, kritišką, išmintingą; prognozuojama, kad „V. Katilius, įsikišus istorijai ir kultūros sąžinei, sugrįš į jam prideramą vietą ne kaip konkretaus kūrinio, konkretaus romano (apie juos V. Kukulas nekokios nuomonės) autorius, o kaip rašytojas bendriausia prasme. Jis bus suvoktas pirmiausia kaip integrali asmenybė, kurios veiklos ribos sunkiai tapatinamos ar skiriamos, o dar sunkiau įvertinamos tų ribų ženklinamos teritorijos“ (p. 83). Iš šios gal ir ne visai išplėtotos minties svarbiausias yra integralios asmenybės akcentas; tokių asmenybių V. Kukulas sąmoningai ir pasąmoningai ieško, atkakliai brėžia bent jų galimybių kontūrus. Suprantama, integrali asmenybė žymi kultūros brandą, jos teikiamą laisvo, kritiško ir savikritiško buvimo galimybę. Savikritiškumas ne vienu atveju iškyla ir kaip kūrybinės laikysenos bruožas, kaip vienintelė galia, galinti apriboti kūrėjo ego. V. Kukulas ego pavojų kūryboje gerai jaučia, atsargiai dėl jo perspėja jaunuosius, atverdamas ir neišvengiamą paradoksą – kurianti valia neišvengiamai agresyvi, bet agresiją turi tramdyti sąmonė ir savimonė. Net ir plonam savimonės ir savikritiškumo sluoksniui susidaryti itin svarbu literatūros istorijos pažinimas. V. Kukulas kaip kritikas yra traukiamas ir pritraukiamas literatūros istorijos – palankiau išsidėsčius žvaigždėms, jis galėjo literatūros istoriku ir tapti. Literatūros istorikas (kaip ir kiekvienas istorikas) turi dirbti su pirminiais šaltiniais, turi būti kultūros juodadarbis. V. Kukului pakanka chrestomatijų, kartais ir antrinių citatų, nebėgama jų tikrintis – gelbsti tikslios reakcijos, gebėjimas prisitraukti kitus kontekstus, ne išsamesnio diskurso, o tik fragmento poreikis. Panaši reakcija į kultūros ir jos istorijos faktus kaip A. Marčėno, knygoje įdomiai ir kartu gana tiksliai apibūdinamo: „Privaloma suklusti ties A. Marčėno paminėta pavarde, literatūros faktu, nes tiksli jo poetinė klausa fiksuoja tam tikrą literatūrinio proceso, gyvenimo judesį“ (p. 32). Tik A. Marčėnas neinterpretuoja, o V. Kukulas interpretuoja ir aiškina; kartais ir pernelyg pedantiškai. Iš jaunųjų poezijos aiškinimų sutikčiau su „Svetimų“ ir „Įžangos“ autorių intencijų ir tikrosios padėties išklotinėmis; įžvalgiai vertinama A. Ališausko pirmoji knyga, tik be reikalo lyginama su A. Marčėno „Vargšu Joriku“; vis dėlto – kita lyga. Teisingai sakoma, kad „Svetimus“ mūsų literatūrinėje sąmonėje lokalizavo galbūt ne pati jų kūryba, kuri iš esmės niekuo ypač neišsiskyrė, o kritiškas jos įvertinimas S. Parulskio rašinyje (p. 131). Gero lygio kritinė refleksija yra būtina bet kuriam literatūros ar literatūrinio gyvenimo faktui. Geras teksto lygis turi išlikti ir teigiant, ir neigiant.
Prie įdomiausių knygos tekstų priskirtinas ir pasažas apie E. Mieželaitį ilgu barokišku pavadinimu („Poezijos peizažas per aprūkytą stiklą, arba Paskutinis amžiaus saulės užtemimas“). Gal ir šiame pavadinime muša didžiadvasių žodžių pulsas, jų gailestis, savaip jaučiamas ir V. Kukulo eilėraščiuose. Yra ir nebėra, bet ar tikrai? Ar tikrai yra savaime didžiadvasių žodžių ir jų erų? Didžiavyrius apdainavęs Maironis leidosi ir iki satyros žemumų. Pažemės, net kūno pažemės žodžiai yra netikėtai nušvitę ir jaunesnių kūryboje. V. Kukulas visa tai gerai ir pats žino – nelabai vykusio knygos pavadinimo nenorėčiau akcentuoti; juolab kad jo šaknys susijusios su G. Baltaduonio tekstu. Dvasia nesunyksta nei žmoguje, nei kalboje, kiekvienos eros pabaiga yra kitos pradžia. Bent kol kas – kol dar rašoma poezija ir apie ją.
Bet grįžkime prie E. Mieželaičio. V. Kukulas atsargiai tiesia kelią šio poeto kūrybai permąstyti, nors jo akiratyje dar nėra „Nereikalingo žmogaus užrašų“. Pasako kelias svarbias frazes – didžiadvases ir rupesnes, paprastesnes: „E. Mieželaitis yra tarsi savotiškas mūsų poezijos antrosios šimtmečio pusės tragizmo ir nevilties ženklas. Iš Salomėjos Nėries perėmęs grynojo, dainingojo lyrizmo tradiciją, jis ją atvedė iki lemtingos ribos, išsėmė, drauge suteikdamas jai tokią vertę, su kuria kovoti tebuvo įmanoma vien ideologiniais, politiniais argumentais“ (p. 172); „Taip pamažu mirė poetas, patekdamas į perprodukcijos krizę ir devalvuodamas poetinį žodį visuomenės akyse“ (p. 171). E. Mieželaitis paakina įdėmiau pažvelgti ir į poetinį avangardą, į jo istoriją ir dabartį. V. Kukului (nepaisant to, ką A. J. Greimas kadaise pasakė apie E. Mieželaitį) priklauso pirmenybė atskleidžiant dabartinės jaunųjų poezijos avangardinių stilistikų ryšį su pirmųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių poetiniais ieškojimais. Straipsnyje „Vietoj ir apsukui“ gana įtikinamai konstatuojami skirtingo lygio atitikimai, kartu nurodant ir į mentalinių, socialinių kontekstų panašumą. „Mūsų dienų avangardo nešėjams, atrodo, teko vaduotis vien gimtosios, ir tai tik pačios naujausios, poezijos kontekstais, kurių neparėmė joks intelektualinis, metakultūrinis podirvis“ (p. 133). Galima su šiuo teiginiu sutikti – poetai (kad ir A. Šlepikas) stiprėjo toldami nuo kolektyvistinio avangardo. Bet avangardo troškimo ir jo būtinumo neįmanoma paneigti – net einant apsukui. Poetui reikia ir klaidų, ir klystkelių – jaunas negali stovėti vietoj, būtina nors kiek paėjėti, kad ir atgal. Kita vertus, ar poetai, kurie nėra vedami nerimo, kitokios kalbos troškimo, yra apsaugoti nuo kartojimų ir pasikartojimų? Aišku, kad ne. Paėjėjimas paėjėjimui nelygus; V. Kukulas neišleidžia iš akių nei tekstų, nei individualių atvejų. Problemiškai vertina pasaulio patirties svarbą: „Tai esmingas jauno poeto dvasinis ir intelektualinis judesys – pasaulio kultūroje iš tūkstančių surasti savo poetus, savo dvasios tėvus ir brolius. Tik atsiremiant į šias patirtis, įmanoma išeiti iš amorfiškos kolektyvinio kalbėjimo teritorijos“ (p. 134). Prisiminta ir polilogiška, multikultūrinė prieškarinio Vilniaus aplinka, kuri būtų galėjusi nemažai duoti ir Kauno poetų mokyklai (p. 134). Gal tik čia reikėtų pabrėžti santykį: santykį tarp to, kas perimama iš savo kultūros (estų poetas P. E. Ruumas sakęs: kam man užsienietiškos knygos, jei viską turiu estiškai) ir iš pasaulio. Ir atsižvelgti į tai, kad tarp poetų yra ir poečių, taip pat poezijos motinų ir seserų. Bet prisimintina, kad M. Cvetajeva nenorėjo būti vadinama poete.
V. Kukulo knyga pradeda kritikos leidinių seriją „Įžvalgos“, sumanytą leidyklos „Homo liber“. Savalaikė mintis. Galima matyti, kad dabartinė lietuvių literatūros kritika bando įveikti savo krizę, sugrįžti iš praskydusių ribų (iš vienos pusės publicistika, iš kitos – eseistika, pramaišiui su dienoraščiais, subjektyvistiniais įspūdžiais, išsisakymais ir pasisakymais). V. Kukulas ir J. Sprindytė suformulavo tezes apie kritiką – jos būsimoje kritikos istorijoje ir žymės dabartinio etapo pradžią. Matyti ir kritikai, kurių knygos galėtų seriją pratęsti: pirmiausia M. Šidlauskas, savo požiūrį į kritiką ir kritikus išsakęs E. Baliutytės studijos recenzijoje, ir J. Sprindytė, itin pagirtina už straipsnį apie dabartinį romaną. Matyti ir tolesnė galimų kritikos knygų tąsa – vis jaunesnių autorių. Kritika, kaip sakė V. Kubilius, vis dėlto yra atskira mąstymo teritorija, savita humanistikos erdvė. Kol išliks humanistika, neturėtų išnykti ir kritika.
Žvelgiant iš profesinės humanistikos erdvės, V. Kukulo knygą skaityti buvo įdomu ir naudinga.