literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11

Lapkričio 23 dieną profesoriui Vytautui Kubiliui būtų suėję 80 metų. Šiai sukakčiai žmona literatūrologė Janina Žėkaitė parengė jo visą gyvenimą rašytus „Dienoraščius“, kurių pirmąjį tomą (1945–1977) šį rudenį išleidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Čia pateikiama ištrauka paimta iš kitąmet pasirodysiančio antro tomo (1978–2004). J. Žėkaitė publikaciją „Metams“ rengė vasaros pradžioje – šifravo sunkiai įskaitomą tekstą iš vyro užrašų knygelių ir parašė komentarus. Netikėtai jos netekome – liepos 27 dieną išėjo Anapilin, per pusantrų metų atlikusi didžiulį darbą – sutvarkiusi visą vyro dienoraštinį ir epistolinį palikimą.

Jūratė Sprindytė

1998 m.
V. 14
Vokietijoj po karo iki pat 1980 m. užsiangažavimas buvo doro rašytojo ženklas, nes neutralumas atvedė į Hitlerio epochą. Statomos pjesės apie
teisėjus, nacistus – teismas sau. Ateina politinio kronikinio teatro tema. Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.
Vokietijoje atkuriant Bundesreichą dirbo nacizmo priešų komisija. 2 metus atrinkdavo karininkus, kad būtų išlaikytos demokratinės nuostatos.
1990 m. paskaičiuota, kad grąžinti VDR gamybą į tinkamą lygį prireiks 10 metų, o aprūpinti butais pagal Vakarų standartus – 25 metų, ir tai kainuos bilijonai dolerių.

V. 15
Viskas patirta. Motinos slaugymas ir marinimas. Patirtas vaikų nedėkingumas. Patirtas nusivylimas savimi ir nuovargis. Tad gali išeiti be gailesčio. Jokių planų. Tik tuščias tempimas laiko.

V. 16
Tamošaičio straipsnis – kaip literato mokslas išeina iš savo orbitos, ieško mito – taip pagilino prasmes, susiejo kūrinį su giliu kontekstu. Mano kritika buvo perdėm literatūrinė, tokia dabar jau niekam nereikalinga.

V. 29
Pasakiau Sąjūdyje kalbą, kuri Andrelį stumia į nepatogią padėtį – apsispręsti dėl Vagnoriaus ir Landsbergio.
Eina į dugną abu ir skandina konservatorių partiją. Savižudiškas veiksmas. Adamkus renkasi sau, kaip ir Brazauskas, tą patį – „Gyventi geriau“.
Apėmęs nerimas – kas bus. Vagnorius elgiasi kaip autokratas, kitomis sąlygomis jis priešininkus sukištų į konclagerį. Tokia yra vienvaldiškos
diktatūros logika.
Nori pribaigti Landsbergį bet kuria kaina. Tai arba beprotybė, arba uždavinys pagal Terlecką.
Norisi išsinerti iš tos partijos kuo greičiau.

VI. 3
Durnas tas įsiterpimas tarp dviejų besipešančių. Jiems tik juokas, o tu plėšaisi. Kokia buvo Landsbergio kalbos per televiziją prasmė? Kokia Vagnoriaus veiksmų prasmė?
Kokia tavo darbų prasmė taip arti nebūties. Vakar ją pajutau – ir nebesinori ką beveikti, berašyti. Toks judėjimas tik iš inercijos.

VI. 4
Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

VI. 11
Magistrantų gyvenime R. Karmalavičius: iki 1990 m. Kubilius reiškė maždaug tą patį, ką ir Katilius, o po 1990 m. jo kaip ir nebėra kaip opozicinio autoriaus. Aš galvoju, kad dabar tik ir prasidėjo tikroji opozicija. Tada tu buvai su dauguma inteligentų – jos, kuri troško įkirsti valdžiai; dabar tu esi mažumoj prieš inteligentų daugumą, kuri lieka sovietiniame krante, kuri su nepasitikėjimu priima naują valstybę, kuri niekina tautines valstybes. Dabar būti opozicijoj daug sunkiau. Juk esi absoliučiai išstumtas iš literatūrinės spaudos. Niekas nebesišaukia. Ir niekam nebereikalingas.

Bet yra ir kita pusė. Aš ginu tradicines vertybes, aš ginu literatūros įsipareigojimą, o dabar jokio įsipareigojimo ir jokių vertybių nebenorima. Todėl
aš slenku, buvau priverstas judėti komparatyvumo link; skelbti judėjimą postmodernizmo link – negaliu, nes ten tuštuma, kuri negalės išlikti. Vis tiek
likau užangažuotos literatūros gynėjas, todėl baigiau savo kritiką su visa užangažuotos literatūros epocha. Jau nepajėgiu priimti naujų sąvokų, mąstymo būdų, teorijų, tebesisuku istoriškumo lygtyje.
Nenoriu žvilgtelėti ir į Aistį. Tai praeitos epochos darbas. Bet Institute guli jau 6 mėn. ir dar neatspausdintas.

98. VI. 23
Kapitalinis naujo buto [dviejų kambarių nusipirkto už santaupas] remontas.
Kasdien lakstymas. Vėl viską iš naujo pradėti. O iš tiesų pabaiga. Tai labai aiškiai junti, atrinkinėdamas knygas VDU bibliotekai. Jų jau niekad neskaitysiu. Visas tas šlamštas, tarp kurio gyvenau, nuslenka nebūtin. Aš atiduodu tai griūčiai 2/3 savo bibliotekos ir 2/3 savo gyvenimo. Kaip beprasmiškai praleisto, išbarstyto. Dabar tik pabaigos jausena. Pasiruošimas išėjimui visais punktais. Tik neaišku, kodėl pačiam tiek vargo reikia įdėti, kad išeitum. Kiti gyvena ramiai ir jų išėjimas būna staigmena, o tu pats ruošiesi.
Nereikalingumo jausena. Tai ir Institute jaučiu. Atidaviau perrašinėti Aistį, po pusės metų paaiškėjo, kad perrašyta tik 2 puslapiai, sunku įskaityti, perėmė Elvyra [kompiuterininkė]. Tai irgi santykis su atgyvenusiu, su išeinančiu.
Aš pats sąmoningai iš visur traukiuosi, bet pajusti išstūmimo judesį nėra smagu.

98. VII. 6
Vėl esi vienišas, jauti priešiškumą, turi su tuo susitaikyti ir pabaigti savo kelią šalty ir kartumoj.
Janės atsiribojimas. Kaip sunku ir nemalonu jai eiti su manim pas prezidentą.
Jokio įsipareigojimo būti kartu. „Sakau – čia tavo problema!“ Tada apverčia, kad aš nenoriu jos imti. Sukuria įtampą, kur jos visai nereikia. Tai iš užslėpto priešiškumo, kuris yra alogizuotas ir nevaldomas. Taip ir tas Gedimino ordino įteikimas – be jokio džiaugsmo. Eini kaip nečėsėlis. Bet tai turi priimti ir suprasti, kad taip ir yra. Be sentimentų. Gal ir gerai. Visi ryšiai trūkinėja, jų nesumegsi1.

Viską baigiu. Turtas išdalintas. Keturi maišai visokių išrašų, vokelių, raštų suversta į šiukšlių sunkvežimį. Biblioteka atiduota VDU. Kelio pabaiga, pats tą
pabaigą rūpinu.
Laiškai atiduoti Institutui. Pasiliko tik Mamos laiškai ir dienoraštis. Bet ir tuos reiks sunaikint, kad neliktų pėdsako.
Jokių reikšmingumo iliuzijų. Pabaigos nuotaika. Tik ją aš jausmingai dramatizuoju. Bet reikia apsiprasti.
Išeinu, jausdamas ne tik vienišumą, bet ir savo paties skurdą – principų nebuvimą, aiškumo nebuvimą, žmogiškos šilumos nebuvimą. Todėl toks atstūmimas.
Šis laikas įstūmė mane į nekūrybinę fazę. Esu pralaimėjimo, nevilties, nuovargio žmogus, o turėjau skelbti tikėjimą, angažavimąsi. Ir todėl išsiskyrė emocija ir mintis. Juk anuo laiku buvau daugiau neigėjas, o dabar teigėjas.

VII. 7
Prasidėjo juokinančio, linksminančio, dirginančio meno era. Buvom įpratę į skausmingai rimtą, prakilnią meno laikyseną, į jo paties aukštos misijos suvokimą, o dabar einama daug kur publikos linksminti; bet kokio angažavimo nykimas – tai gal ir gerai. Bet lieka beorė erdvė; ar bus sugestionuojamas fundamentalumas?

VII. 13
Po Druskininkų. Buvo ten gera, tik papjovė nemiga. O supratimas apie save kritiškas – jokių naujų drąsių idėjų, savarankiškų pamąstymų, tik sulesiojimas iš svetimų tekstų. Jokios vientisos koncepcijos ir jos plėtotės, jokio teorinio mąstymo pradmenų, tik esmi priplaktas prie istorinės situacijos ir jos komentavimo. Ir vis toks pat vienišumo jausmas.

VIII. 5
Daugiau mėnesio murdausi su butu. Pačiam reikėjo sunešti daiktus. Maniau, kad neišlaikysiu2.
Tuštumos jausmas. Ten nėra namų, o čia irgi gyveni tarsi svetimoje vietoje. Iš vienur išėjai, o kitur neatėjai. Ten irgi nebuvo draugų – Lankauskas ir
Bražėnaitė nesisveikindavo. Dėl to gerai, kad išėjom. Ten buvo svetimi, bet čia vėlgi visiškai nepažįstami.

Bet svarbiausia – išėjai iš vienos gyvenimo zonos, kuri turėjo inerciją, įpročius, ten apsiknisęs gyvenai. O dabar atsiduri paskutinėje juostoje – išmetei kelis maišus savo prirašytų popierių, 2/3 turimų knygų; tik dabar pajutai, kaip tai tuščia, bevertiška buvo; tiek metų ir tiek jėgų atiduota beprasmiškam užsiėmimui, kuris subliūško kaip ir visa Sąjunga. Ir aš likau aname krante, nepaisant desperatiškų pastangų. Jokio rimtesnio žinojimo, jokios srities, kurią tikrai išmanyčiau. Kiti įsitverė ir nuėjo, o aš taip ir likau tuštumoje. Ir tai leidžia pajusti ir kiti: po 6 mėn. perrašo kompiuteriu tik 2 pusl. ir grąžina – neįskaitoma. Niekam nebereikalinga tavo knyga. Dar į kitą kabinuosi, bet, matyt, tik tos tuštumos užmušimas.
Ir dar Janės liga, bejėgiškumas3. Tokia finalo nuotaika, nors tą butą ištaisinėjame tarytum ilgam gyvenimui.

VIII. 17
Rašau dešimtą kartą apie Mickevičių ir romantizmą. Viskas žinoma ir išbelsta.
Bet vis tiek slydimas paviršiumi. Pati metodika – apžvalginė. Nėra vieno konceptualinio sprendimo. Nėra sugebėjimo išvystyti vienos minties, o toks trupėjimas. Nėra įtempto lanko, o tik gatavų tezių suemocintas kartojimas.
Kaip žiauriai braunasi klišės, trafaretai – jokio netikėtumo. Taip ir neatsiranda paprasto, natūralaus, neįtempto kalbėjimo.
Absoliutus metodologinis primityvumas. Tik tematiniai aspektai, o ne kažkas esmingo, pačią literatūrą paliečiančio.
Jie buvo teisūs – tai publicistinis rašymas ir kažkodėl toks skubus – tik atsikratyti.
Tokios nuotaikos – mesti viską, nieko neberašyti, nes esi iš ano skaudaus laiko, be autentiško vidinio turinio; gali tik savo skurdą išsakyti, o ne kažką savita, svarbaus.
Jei būčiau pasirinkęs kritišką mąstymą, gal ir turėčiau dar jėgų, nes tik abejonėm, nuovargiui, o ne tikėjimui ir pozityvumui esu linkęs. Bet šitame laike pasukau būtent ta kryptimi, todėl toks bejėgiškumas.
Skaitinėjau Niliūno „Dienoraštį“. Tik jame ir suvoki visą savo ir čionykštės mūsų literatūros ubagiškumą. Aš esu to ubagiškumo mohikanas.

IX. 5
Skaitant Nykos Dienoraštį, apima begalinio savo varguoliškumo jutimas. Koks skurdus buvo laikas, kuriame gyvenome, koks liesas intelektualinis davinys mums teko, koks besparniškumas. Tokia gėda, kad esi išleidęs knygų – tai visa netikra, be gelmės ir savitumo.
1) Viską varau į istoriją. Nesu žmogus, stovintis prieš būtį.
2) Neturiu pulsuojančio savo intelektualinio gyvenimo.
3) Visi rašymai – didesnis ar mažesnis prisitaikymas prie laiko.
4) Mano vertinimai – ne originalūs, ne kategoriški, ne drąsūs, o tik atspindi bendrą opiniją. Tokia ir kritika, o mokslas – tai tik skaityto perpasakojimas, be savo generuojančių koncepcijų, be naujo egzistencinio suaktualinimo.
Bet tęsti tokius savarankiškus uždarus pasaulius, kaip Nykos, čia neįmanoma.

98. IX. 7
Mano „Aistis“ – vargingas. Biografinės pasakėlės, o pati interpretacija nieko nepraskleidžia. Virtinės Aisčio citatų, nesukabintų naujos koncepcijos.
Vakariečių citatos kaip razinos. Jokio konceptualaus mąstymo, jokio gilesnio įžvelgimo. Primityvus psichologinis komentaras. Iš tiesų pildosi žodžiai „Karalius nuogas“.
Nėra savarankiškai spinduliuojančio kultūros klodo, nėra naujo mąstymo užuomazgų.

IX. 9
Su tuo vokietmečiu klimpstu į empiriką, į aprašinėjimą. Jokio aukštesnio horizonto, teorinės minties nebus. Tai Galinio kelias. Tikėjaus, kad einu
aukštesne trasa, bet įsmukau į tą pačią.
Kaip visa tai aprėpti, sisteminti?
Baudžiauninko darbas – kuo toliau nuo tikrosios literatūros nueinu.

IX. 10
Taigi, esu paviršinis žmogus visom reakcijom, suvokimais, protavimu. Negaliu perimti ištisinės koncepcijos kaip savo mąstymo, tik referuoju, esu
aprašinėtojas, cituotojas, tai todėl, kad nepajėgiu išgyventi stiprių įspūdžių, jiems atsiduoti.
Neturiu spontaniškumo, jo energijos ir gelmės, o mano racionalizmas visai marginalus.
Tai tokie nuosprendžiai sau – kvaila, kad tuo užsiimu ir toliau vis tiek rašau.

IX. 22
Skaitau „Kultūros barus“, „Židinį“. Visai kitos sąvokos, kitas mąstymas. Mano tebėra iš ano laiko – noras vaizdingai ir emocingai kalbėti.
Dabar straipsnis yra pagrįstas teorinėmis kategorijomis, aiškiai formuluojamos koncepcijos, išvados; yra griežtai struktūralizuotas, toks aprioriškas, o aš rašydamas nežinau, kas bus. Jie yra jau apsisprendę, išsiaiškinę; griežta, tiksli disciplina. Bet literatūra išnyksta; ji kaip iliustracija tam tikroms koncepcijoms.

X. 7
Ta pati nykumos savijauta. Jokios atramos nei savyje, nei aplinkui.
Pasibaigusio laiko savijauta. Esi svetimas, nereikalingas, taip ir likau anoje epochoje, kurią norėjau palaidoti, bet pats su ja ištirpstu. Ir Institute jaučiuosi
vis labiau nereikalingas, svetimas. Tai grafomano savijauta – kai parašai, esi tuštumoje. Vyksta įdomiausi dalykai, bet tu jau nedalyvauji, jau nesugebi dalyvauti.
Pinigų vėl yra, butas susitvarkė, bet Janė serga, nyksta. Gyvenimas baigiasi, ir nebeįdomu jį tęsti. Jokių projektų. Tik iš inercijos judėjimas.

X. 10
Kritika. Dabar ji parapijinė: aptarnauja savo bičiulius ir bendraminčius. Bičiuliška kritika.
Sunku sudaryti visai literatūrai vertybinę nuostatą, bendrą meninę savimonę, ji skyla, byra. Vyksta staigi kaita visuose menuose. Šiukšlių išvežimo mašina parodų salėje. Tokių drastiškų pokyčių literatūra dar nepatyrė. Bet ir čia – detektyvų rašytojų sąjunga, kaimo rašytojų sąjunga, mėgėjų literatūra. Ta literatūra, esanti paribiuose, neatskiriama nuo meninės literatūros, nėra demarkacinių linijų, ta paribių literatūra lieka be dėmesio, tarsi tai nebūtų lietuviško žodžio sritis.
Dailės kritika, teatro kritika brandesnė. Čia objektas yra tarptautinis ir čia pritaikyta bendri kriterijai. To nėra literatūroje, mes nežinome, kas vyksta buvusiose Varšuvos šalyse, mes matome tik Vakarus, iki kurių didelė distancija, todėl tas stiebimasis veda į mažakraujystę visą organizmą.
Buvau Viktorijos [Daujotytės] rečitalyje. Visa Brazauskinė kompanija, kuriai aš absoliučiai svetimas, ir man ten nedera vaikščioti. Aš išmestas, svetimas,
nėra prie ko prieiti, užmegzti pokalbių – aš jiems ideologas, o jie centristai, reliatyvistai, Landsbergio nekentėjai, laukia, kada mirs konservatoriai, tada jie krykštaus. Tokia linkme ir eina visas viešasis gyvenimas, nes už visas blogybes verčiama atsakomybė konservatoriams. Gal taip ir susidarys
vieninga visuomenė, bet ji bus nepatriotinė.
Gilus intelektualinis kultūros gyvenimas, literatūra jau nėra dominuojanti; ji nesugeba išlikti to proceso viršūnėje; tas procesas nesicementuoja, o
skaidosi, teka, vinguriuoja.
Nėra tikro rimtumo, sukrėtimo, spontaniško atsivėrimo esmėms, aukštos vidinės įtampos, nerandančios išeities, bet tikrai galingos įtampos; daug koketavimo, narcisizmo, žaidimo.
Jaučiasi kritiko smalsumas naujovėms, atvirumas kaitai, išlaisvintas judrus žodis – tai dideli privalumai; mažiau dogmatinio literatūriškumo, normų taikymo. Literatūra praranda istoriografinę refleksiją. Jai neberūpi literatūros praeitis. Viskas tik šiandien.
Literatūrai neberūpi meninio proceso hegemonas. Net dailininkai rašė eilėraščius. Dabar to nėra – semantika nebėra esminis dalykas.
Keičiasi visuomenė – kiek puikios spalvingos spaudos; televizijos 18 kanalų, internetas; literatūra atsiduria kelintame plane.

X. 11
Janė sako, kad aš ant visų supykęs, įsižeidęs. Matyt, taip ir yra. Bet neturėčiau to parodyti. Savo sugįžimo, savo neapykantos ir paniekos sau
pačiam, savo svetimumo aplinkai. Bet tikrai nebenoriu kur nors eiti, būti, ką nors reikšti. Bet tas susierzinimas neturėtų būti demonstruojamas.
Džiaugiuosi, kad nebereikia rašyti apie dabartinę literatūrą.

X. 19
Kukulo išmislas, kad aš suredagavau Korsako dienoraštį. Ir šitos nesąmonės neįmanoma atšaukti. Nieko nepadėjo net kreipimasis į Etikos
komisiją. Parašė apie Tave nesąmonę ir tu aiškinkis kaip teisiamasis4. Tai būtų dar nieko. Bet kaip aiškiai juntu iš to arogantiško elgesio, kad esu tos kartos atstumtas, svetimas, nereikalingas, paniekintas, kaip žiūri į mane be jokios pagarbos. Aš dabartiniam literatūriniam gyvenimui jau esu svetimas, nereikalingas, išėjęs iš tiražo. Taip ir yra. Tai dar viena proga tai pajausti. Ir be reikalo aš priešinuosi. Tai jau nepakeičiama.

Tokia išėjimo savijauta. Išnyksi – ir niekam nerūpės. Kaip išnyko Samulionis, Lankutis. Toliau eis posėdžiavimai, toks mirties kasdieniškumas, eiliškumas.
Aš tą dabar aiškiai jaučiu. Jokių reikšmingų planų, darbų prieš akis. Tik nereikalingumo, bejėgiškumo savijauta.

X. 20
Kažkas užgeso, siaubingai užgeso – ateitis, noras dirbti. Liko tik noras išnykti be garso ir pėdsako, pasitraukti.
Tai todėl, kad anoji literatūra tarsi lietėsi prie bendrų pasaulio koncepcijų – socializmo, tikėjosi, nusivildavo, o dabar mes nublokšti į pakraštį, nemokam į kažką įsikabinti, pamėgdžiojimas buvusių manierų; aname pasauly regi nesą varžtų kažkur, bet ten gilesnis tradicijų alsavimas; ten išlikęs žmoniškumas; ta griūtis palietė pačią žmoniškumo esmę; kaip ir kolūkių stogai buvo kažkur nuplėšti.
Dingsta etika социальной солидарности (T. Mann), užuojauta kaip tokia dingsta iš kūrinio.
Netikėjimas menu, literatūra – štai ką dabar turime. Tokia yra jausena.

X. 22
Šimborska. Ji išlaikė poetinės paslapties jutimą. Jokių pozų, jokios erudicijos.
Įsiskverbimo dovana – į akmenį. Ir toks savęs nureikšminimo gestas, susikaupimo gestas, lakoniškumas. Ir pats eilėraštis kaip kažkoks paveikslas, apmąstymų kūliavirstis, o ne peizažinis aprašinėjimas.
Mūsų poezija – erudicinė, arba daiktiškai aprašomoji. Tik Kajokas artimesnis šiai krypčiai. Toks pašnekesys. Mūsų poezija vis dar pompastiška.
Yra šiurpus Vietnamas ir šiurpi Vokietija. Moralumas, moralinė pozicija ir išgyvenimas supinta su ironija. Vaizdinė apimtis ir skvarbumas – apima visą epochą. Depoetizuotas regėjimas. Bet aiškiai sako – renkuosi.

X. 26
Jokiu būdu nedemonstruoti savo nuoskaudų. Tai juokingas aktas jaunosios kartos akyse. Esi nurašytas ir nespurdėk. Tuo labiau, kad ta nuoskauda pelnyta. Nebeišlaikai intelektualinių varžybų, nedalyvauji procese, tad nėra pagrindo reikšti kokias savas pretenzijas. Atsisveikinai savo knygoje ir nėra
reikalo grįžti, būti ten kažkuo. Pasitraukti be durų trankymo, kurio vis vien niekas neišgirs. Juk ir dėl Korsako negaliu atstatyti teisingumo. Tai reikia
priimti kaip išstūmimą iš žaidimo aikštės.
Dabar reikšmingas dydis tik tas, kuris turi nesumaltą dvasinį potencialą, kažkokį tikėjimą, vientisumą. Bet tu tikrai to neturi, ir nėra ko bandyti kažką
čia nuveikti. Vyksta įdomūs poetiniai, kritikos žaidimai – daug išmonės, grožio, sąmojo, jaunatviškumo; išsivadavimo, laisvo buvimo džiaugsmo be
slegiančios rimties, skaudžios atsakomybės, be nuovargio. O svarbiausia – nebenorima matyti praeities; ji lieka anapus. Taip ir turi būti: prasideda viskas
šia diena.

X. 27
Panieka praeičiai. Bet tai, kas vyksta šiandien, taip pat bus praeitis.

XI. 4
Išlieti savo vitalinę biologinę energiją be jokių vertybių, be jokios sublimacijos, žmogų išrauti iš kultūros ir moralės normų. Siautimas tos apatinės žmogaus
dalies, libido triumfas. Bet ar tai yra tikra, ar tai tik dar viena estetinė, universali iliuzija, kaip ir socialinis klausimas. Kur pavyksta tai pakeisti estetiniu fenomenu, gerai. Bet dažnai lieka tik žalia medžiaga. Svarbiausia, kad visa tai išsineria iš tradicinių struktūrų ir formų; nebėra ribos tarp daikto ir
kūrinio. Daiktas (šiukšlių sunkvežimis) eksponuojamas kaip kūrinys ir skaitomi rimčiausi traktatai. Lietuvių kultūros neatsparumas – štai kas gąsdina.
1) Negalima užsidaryti.
2) Negalima išsinerti iš savo krašto ir aplinkos.
Į Angliją 1998 liepą atvyko 150 lietuvių ir tik 1 estas ieškoti geresnio gyvenimo.
Ar dar yra, kas pritrauktų prie gimtojo krašto? Televizija, koncertai tokie pat kaip Vakaruose. Tad kam čia būti.

XI. 19
„Lietuvos aido“ žlugimas. Bene vienintelis laikraštis, kuriam rašiau. Stambios viršininkų vagystės. Bet iš esmės Vagnoriaus rūpestis – nuvalyti kelią
„Lietuvos ryto“ monopoliui. Palikti dešiniuosius be balso. Sukurti beveidę informacinę laikraštiją, kuri neturi ideologijos. Tai, matyt, europietiškas
standartas. Bet ten nėra tokio skaldymosi, nėra ėjimo iš okupacijos, nėra atsiskaitymo su okupacija. Plėtimas savo bazės, kuriai nereikia partiškumo, kuri nori gauti balsus iš visų sluoksnių, suvokimas, kad tautiškumas, praeities heroizmas jau masių nedomina.
Nori sukurti visuomenę ant ekonominių interesų pagrindo, be vienijančios ideologijos, be konfliktų.
Visa mūsų patriotinė retorika – nebereikalinga, ją reikia gėdingai slėpti.
Nemaža jaunimo išauklėta banditiškai: 1) seksas 2) valgymas 3) duoti į snukį.
Išlaisvinti instinktai, o kultūros apdaras suplonėjęs ir nutrauktas.
Artėja kaip košmaras jubiliejus. Donato [Saukos] Aleliuja! 5 Tai kalba tarsi apie kažką kitą. Ji slegia savo rimtumu. Bet nėra kaip išvengti – norėjau pabūti nematomas, į skylutę įlindęs. Juk jaučiau tik neapykantą ir panieką sau, tik rezignaciją; tik skriaudos kompleksus – negi dabar tą viską sakysi.
Dingo centrinė ideologija, kuri mus programavo. Įvyko fragmentacija – mes nebežinome esminio pasaulio žemėlapio, raidos plano; nuimti idealistinio
pertvarkymo, utopiniai planai.
Iš kitos pusės, anoji nepriklausomybė kaip idealas išseko. Ji buvo uždara, provinciška, o dabar vienai neįmanoma; globalinė ekonomika – viską apima ir
išreiškia; viską sieja regioniniai procesai.

XI. 19
Dabar tik vertybiškai orientuotas intelektas, tik vertybinė sistema gali atsirinkti informacijos sraute: viskas teka, griūna, pasimesi, paskęsi; orientacijos
kompasas turi šviesti rodykle.
1) Ką veikti – kokie planai?
2) Sunkus [neįsk. 1 žodis].
Mūsų literatūros vertė ir grožis. Sunkūs ir nemobilūs mūsų instrumentai.
Strateginiai tikslai – ko norisi, to užsidegimo, ir kaip atome vyksta vidinė reakcija.
Literatūra atvirame pasaulyje; jaunieji suima tuos kontaktus; gali šaipytis, purkštauti, bet jie vyksta; Jakšto poezija.
Tokia maišatis, toks nuopuolis, kad tik rankas nuleisti. Bejėgiškumas – stovėti, tyčiotis iš nevilties, spjaudytis; bet tai mūsų visuomenė, mes patys;
niekas neateis ir stebuklingai nepakeis.

Bet kai ima mokyti, apsimesti, kad žino, tai irgi nuobodu, įkyru. Gyvenimas eina kaip eina, demoralizacija gilėja.
Didžiulis intelektinis potencialas – kaip jis išsireikš.
Menotyrininkas turi įvairesnę sąvokų skalę, jie arčiau meno kaitos, sproginėjimų.
Institute pragyventa be intrigų, apkalbų, pykčio. Buvo slėgimas, bet buvo ir tolerancijos. Gerai negalėjai jaustis, bet kitur buvo dar blogiau.
Tolyn nuo istorizmo žengiama. Išeina tiek knygų – romanų, poezijos rinkinių – mes jų neabsorbuojame; draugai palydi draugą. Rašo žuvininkystės ūkių
direktoriai, veterinarai.
Reikia stipraus intelektualinio įsitikinimo, kad nepasiduotum srovei, eitum priešais; sprendimų jėgos, moralinio tvirtumo, drąsos, didesnės negu mirčiai;
tada buvo aiškesnis būdas – nusistatymas – priešintis.
Oponuoti laikui, visuomenei, literatūrai, aš oponavau tik buvusiam laikui, tai buvusiai visuomenei, kuri buvo pakankamai stipri.
Bet visa tai jau praeitis.

XI. 29
Pasibaigė [70-ies metų jubiliejus]. Jau po triukšmo. Dabar esu jau peržengęs garso barjerą ir lekiu tiesiai į nebūtį be sustojimo.
Pasakyta daug gražių žodžių, bet aš suvokiu, kad esu jau autsaideris, kad mano reikšmė jau nureikšminta, kad neturiu nei drąsos, nei noro vėl išeiti į
ringą. Visa mano amunicija lieka vakarykštė, ji nebetinka naujiems žaidimams.
Erzina chamiškas literatūrinės spaudos tonas – Kašausko kūrinys – š.
Pažiūra į kritiką kaip į aptarnaujantį personalą, kuris atliko savo vaidmenį, ir eik šalin.
Nuoskaudą tebejaučiu – nuo pirmųjų eilėraščių gyniau Vaičiūnaitę, apsaugos ratą jai išbrėžiau „Literatūros istorijoje“. Laksčiau dėl išvykos į JAV. O ji
pasirašė kolektyvinį smerkimo raštą net nepaskaičiusi knygos.

XII. 5
Romantizmo konferencija. Karmalavičius išjuokia tautinius cepelinus ir tautinę giesmę – tai nėra lietuviški produktai. Atmeta tautiškumą pagal Š[liogerio] formulę: patriotai – idiotai. Romantizmą suveda į falinės kultūros vulkanišką išsiveržimą.
Tai Brežnevo ideologijos tąsa. Tai amerikiečiai neleido vokiečiams po karo tautiškai mąstyti.
Kokia studentija išeis po tokio auklėjimo.

1999 m.
99. I. 6
Kelios išvados.
1. Aš prikabinu literatūrą prie istorijos, o ji žvelgia anapus istorijos, anapus savęs, ji ieško metafizinės gelmės, ir čia aš lieku marksistinės kritikos nelaisvėj.
2. Geda rašo ir kalba iš vidinės pilnatvės, iš savo išgyvenimų ir intelektualinės įtampos, o aš iš erudicijos gabalėlių. Todėl nėra tikrumo, įkvėpimo, o varganas šliaužimas.
3. Kvailystė buvo stojimas į konservatorių partiją. Dabar su ta chartija kaip katė su pūsle. Neisi oponuoti dabar valdžiai. Jei ne Andrius, išstočiau kaip Saja.
Išmesdama Žiemelį – pasidarė charakirį, atstūmė jaunuosius ir gąsdino autokratizmu. Susikūrė nesimpatiškos, nedemokratiškos partijos įvaizdis.
Nugarmės į dugną. Vagnorius pirmiausia išdavė Landsbergį, paskui Žiemelį ir Andrikienę. Tipiškas tironas – kitom sąlygom – šaudytų. Dabar bereikia laukti – kada išmes Katkų ir Landsbergį.
Kartojasi I sąjūdžio ir Pirmojo parlamento situacija, o kalčiausi Žiemelis ir Andrikienė, kurie sakė kuriant partiją – jei Vagnorius nebus pirmininkas, mes
kursim su juo savo partiją. Landsbergis neturėjo pasirinkimo.

99. II. 9
Perskaičiau savo Aistį. Gana gailus įspūdis, yra naratyvas, dokumentuotas, psichologizuotas, bet nėra kūrinių analizės. Ji neprilimpa prie biografijos,
nepasiduoda jos logikai, o kaip savarankišką vertybę nepajėgiu analizuoti.
Todėl Aisčio kūrybos grožio neatveriu – tik emociniai šūksniai, tik jo paties keisti prifantazavimai. Nėra mano paties savarankiško mąstymo: esu
pasimetęs tarp emocinės lyrikos garbinimo ir jutimo, kad tai jau pasenęs tipas – jau neįmanomas šiandien.

Tai ir yra visa bėda.
Ėjau ten, kur jau negalėjau eiti.

II. 10
Menų akademija:
1) Vis tiek negali gyventi be titulų – nėra liaudies rašytojo, tai akademikas.
2) Būti valstybės išlaikytiniu, sudaryti privilegijuotą sluoksnį, kai mene nėra privilegijų.
3) Nustatyti sau nejudomą vertę, kai su kiekvienu kūriniu tavo vertė kinta. Tapti neliečiamųjų karta.
4) Skurdo visuomenėje stotis į ypatingą padėtį.
5) Troškimas pripažinimo – ir tai institucinio, ilgaamžio.
6) Galėtų būti organizacija, jei nereikėtų valdžios paramos.
7) Meno suvalstybinimas – menininko statuso suvalstybinimas.
8) Supriešinimas menininkų visuomenės.
9) Vietoj natūralios konkurencijos įvedami valstybiniai tabeliai.
10) Gauna pinigus už konkretų darbą – tokia kapitalistinė sistema, o čia už titulą – tai feodalinė liekana.
11) 100 išrinktųjų, o 10 000 įtūžusių.
1) Šitos tituluotos menininkų bendrijos išlaikymas kainuos valstybei 1 milijoną. Ar ne geriau būtų Lietuvių literatūros instituto biblioteką baigti statyti.
2) Jokių kitų fondų nebus, juk ir Spaudos rėmimo fondas nieko negauna iš kitur.
3) Siaubingas suponėjimas – nejuntama sąžinės graužimo, kai 1/3 gyventojų stovi ant oficialios skurdo ribos.
4) Kaip duodasi papirkinėjami ir viliojami – nemato gudraus valdžios žaidimo su garbės ir pinigų trokštančiais menininkais.
5) Idealizmo pabaiga; jei brolis alkanas, tai kaltas aš (Aistis).
6) Turėtų budėti – kur eina pinigai, ar jie nėra beprasmiškai žarstomi. Kai toks absurdas – teisėjų algos savaime kyla: o kuo mes prastesni: mūsų darbai
palieka ateičiai, o kas iš teisėjų veiklos – mafija tebesiautėja.
7) Užuot pagyvinus meno rinką, imamasi sinekūrų.
8) Napoleono komanda: asilus ir mokslininkus į ariergardą.

99. IV. 14
Vakar pokalbis su Šmulkščiu. Nepasakiau esminio dalyko:
1) Dešinieji balsavo už Adamkų, kairieji – už Paulauską; LDDP nebalsavo. Dabar LDDP sako, kad prezidentas išsako jų mintis.
2) Dešinieji netenka savo prezidento, nes jis tampa opozicijos balsu, nepatenkintųjų balsu.
3) Tebėra gilus įskilimas – ir jis nepajėgia jo užlyginti, o tik gilina.
4) Vyksta pasirengimas rinkimams, ir jis dalyvauja toje navoje, anaiptol ne valdančios koalicijos pusėje.
5) Tautos išrinktas prezidentas jaučiasi įpareigotas – visi tebežiūri į prezidentą kaip į viską sprendžiančią galią, ir jis pats prisiima šį įsivaizdavimą, ar nepalūš.
6) Amerikos ir europinės respublikos konfliktas.
Lieku vienišas, ideologiškas dogmatikas. Tai antroji medalio pusė – pirmiau tarybinis, dabar tautiškas. Ir taip žiauriai užsiciklinęs.
Buvau prieš pinigų davimą Kubilinsko knygai ir atsiminimams apie Baltušį. Tai jų reabilitacija politinė su šiomis dotacijomis. Geda labai reikalavo: asmenybė vienas dalykas, kūryba – kitas.
Hamsunas išbuvo tyloje 40 metų, o čia neišbūna ir 10 metų. Nėra jokio vertinimo. Ulčinaitė – aš nesiimu ideologijos, tik literatūros. Atseit, tai nešvaru;
pilietinės sąmonės – nė už lašą. O gal tai ir politiškai įžvalgu – atleisti ir užmiršti.

V. 1
Nebėra minties spontaniškumo, gal jo ir nebuvo. Visą laiką buvau norminamas ir pats susinormavęs. Dabar rašau greitai, bet neiššoka naujų
metodų ir žodžių. Linijinis pasakojimas, nėra suraizgymo, minties skilimo, įtampos. Rašoma iš žinančiojo pozicijos, o ne iš ieškančiojo. Tai esminis trūkumas.
Taip įsitraukiau į politinį galvojimą, kad dabar jis tėra vienintelė gyva aistra. Bet jis virsta sprendimais – gera ir bloga, jis pereina į bėglią informaciją.

Vokietmetis irgi tokia kronika. Kaip piktai stojau prieš Kubilinsko knygos rėmimą ir Baltušio atsiminimų rėmimą – tai jau esmi užkietėjęs dešinysis.

V. 14
Dalyvavimas komparatyvistikos konferencijoje. Tai tik savo menkumo išgyvenimas. Vienos bendrybės. Plika publicistika. Čia nėra analizės, o tik
konstatavimai, aprašinėjimas. Aš taip ir nuskendau istorinėje empirikoje; jokio konceptualinio mąstymo, teorijos paradigmos. Todėl aš tik kritikai ir tinku, nes
moksliniam darbui neturiu atsidėjimo, neturiu vienos minties. Aušra [Jurgutienė] lengvai pamauna ant teorinio postulato faktus – tas postulatas neteisingas, bet yra ištisinė minties arka. Nemokėjimas angliškai – vėlgi kliūtis bendrauti, dalyvauti.

99. VII. 1
Baigiau knygą apie vokietmetį. Pradžioj turėjau iliuziją ir gerų pažadų. Iš tolo traukė kaip ankstyvos jaunystės blizgesys, tolimas, gražus įsivaizdavimas.
Bet priartėjus ta nuostaba nyko, kažkokios tapatybės su savimi negalėjau rasti. Prasidėjo grynai istorinis rašymas, iliustratyvinis, kur nesužiba originali mintis, nepajėgiu savaip perversti ir sutraukti. Jau susidarė toks istorinio rašymo štampas, iš kurio negaliu išsimušti. Griūva nudėvėtos sąvokos, sąmonė nebeįsižiebia metaforomis, dinamišku žodžiu. Mat nėra tikro pergyvenimo, intensyvaus santykio. Tai aš turėjau tik spardydamas tarybinę literatūrą, ten jaučiau jos podirvį ir užkulisius. Čia sustojau svetimame lauke.
O ir literatūra taip gyventi ištisai, būti jos belaisviu – nesugebu. Aš vis pajungiu istorinei situacijai, ir tai viską susiaurina. Likau marksistinio mąstymo žmogus, į literatūros savarankišką buvimą negaliu įeiti, o be to, nėra tikros meilės autoriams, tikro užsidegimo; mano meninis įspūdingumas užgesęs. Einu bendrybių keliu, kai reikia konkretaus ir naujo įsižiūrėjimo.
Tai vis nepataisomi minusai. Kaip ir tas mano galopinis rašymas [išplėštas 1 bloknoto lapelis].
Tarnauti Lietuvai be atpildo niekas nenori. Kiti pasiėmė nesikankindami.
Dabar grįžta viešpatauti. Dabar yra [neįsk. 1 žodis] pamokslininkai. Taigi ir čia kiaura tuštuma.
Ką veikti Chartijai, aš nežinau.

Rašiau apie popkultūrą. Bet tai vis prisitaikymas. Ar yra bent kas, kas spontaniškai trykštų ir tikrai rūpėtų?
Rito [žento] mamos [Bronės Valainienės] mirtis. Dabar jau mūsų eilė. Su tuo tarsi apsipranti, gal net lauki, bet vėl toliau kapstaisi.

99. VIII. 28
Gaudžianti tuštuma. Dabar joje esu. Vis skubėjau nuo vieno rašymo prie kito.
O dabar tuščia – nebėra apie ką rašyti. Jokių idėjų, akstinų, sumanymų.
Murdausi po enciklopediją – tai irgi bergždžia tuštuma. Tiek įdėta darbo, o tik viena įtampa.
Bet ką daryti toliau? Taip tuštuma slegia. Esi nereikalingas ir bevertis. Tikrai buvau baudžiauninkas, kai dabar to darbo nebėra, aš esmi bevertis. Tai vidaus tuštuma.
Ir ta politika – tokia bergždžia, nebežinia nei ką ginti, nei ką pulti. Tai irgi subyrėjimas. Ir dar ilgai bus klampynė, nyki klampynė – Landsbergio puolimas tos klampynės pradžia.
Esmė – reikia naujų požiūrių, supratimų, o aš jų neturiu; kartoju tą patį, todėl ir yra tokia tuštuma.

IX. 5
Nepraeina jausmas – nereikalingumo, baigmės. Skaitant „Šiaurės Atėnus“ jauti – kaip toli atsilikęs, užgesęs kūrybiškumas, nėra dvasinio judėjimo perspektyvų. Pasaulis atrodo labai paprastas, primityviai aiškus, kaip ir pats žmogus. Plonutis lietuvių literatūros pažinimas, ir viskas. Daugiau nėra fundamentalaus žinojimo, o dabar siekiama būtent to. Mes turėtume išaugti ant tos kultūros, o sovietinis laikas paliko mus uždarytus siaurame kiemelyje.
Ta baigtis atrodo visai arti. Tereikia tik enciklopedijoje prirašyti dar vieną skaičių, ir tai taip lengva bus padaryti.

IX. 11
Chartijai Kanados biznierius aiškino, kad ekonomika yra organizmas, kuris pats vystosi, pulsuoja, auga ar nyksta, tik nereikia jam trukdyti.
Mūsų sąmonėje tebetvyro idėja, kad Vyriausybė gali mus staiga padaryti turtingus, kad ji gali sutverti ekonominį stebuklą.

Ar galėjo Vagnorius užblokuoti Rusijos ekonominę krizę. Ar galėjo šešėlinę ekonomiką pervesti į valstybinės ekonomikos vėžes? Bet tada nebelieka jokios atsakomybės? Kur jis stabdė, o kur skatino?
Kriterijai moraliniai nyksta, kai Seimo atidarymo dieną kaip pagrindinis herojus rodomas Butkevičius. Nusikaltėliai pagrindiniai ekrano herojai – net nacionalinėje televizijoje. Jų moralinė reabilitacija vykdoma – ko tuo siekiama? Ir už tą reklamą juk nieko nereikia mokėti. Kriminologinė psichozė – jau to, matyt, reikia publikai ir televizijai.
Kur čia pareigos valstybei supratimas? Kodėl rodo tik deputatus, o ne teisėjus ar policininkus?
Istorikų mąstymas – demitologizuoti, kritiškai mąstyti. Išskaidyti visus prieškario patriotinius mitus. Šauliai tik pridengė sukilimą Klaipėdoje. 1941 m. jie tapo žydų žudikais. Jie stojo prieš mažumas – lenkus ir žydus. Ir jokios bendros situacijos – gynybos situacijos. 1 mln. pensininkų, sveikatos apsauga, švietimas ir doktorantūra gulasi ant biudžeto, kuris negali duoti investicijų pramonei ar žemės ūkiui. Tai struktūra tarp kapitalistinio ūkio ir senos sovietinės sistemos. Nepakėliau. Veikia slegiamai reitingai – minusinis reitingas Landsbergio – 62, Andriaus 37.
Lietuva tebėra raudona. Tiek plėšytasi, ir viskas veltui. Vėl kompartija – teisuolių soste. Nusvyra rankos. Tik bėk iš politikos kaip gali – čia nieko neįmanoma padaryti.

IX. 11
Vakar VDU paskaita.
Žodžius užspaudžia sklerozė. Vos vos iškalbu, nors medžiagos pilna.
Absoliučiai neįdomu nei man, nei klausytojams. Absoliutaus bejėgiškumo jausmas. Nėra jokio sintetinio mąstymo ir bendravimo dovanos. Buvau taip nuvargęs, kad, regis, krisiu. Taip be reikalo įlindau. Giriančioji Baliukonytės6 recenzija nepakeičia tos bejėgiškumo savijautos. Finalo laukimas.
Grigas pasakoja apie malūnininką – turi 2 darbininkus ir samdosi buhalterį su aukštuoju mokslu, nes Mokesčių inspektoriai ateina kaip reketininkai. Kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau chaoso.
Visai nebenaudojami MA ekspertai. Būtingę jie ekspertavo, ir norvegai tik patvirtino jų ekspertizę. O išleisti milžiniški pinigai.

Pralaimėjimo savijauta – konservatorių žlugimas. Gal iš tiesų reikėjo kritiško santykio, o ne adoravimo. Bet reikėjo ginti kylančią valstybę nuo sovietinio
puolimo, ir man nebuvo pasirinkimo.
Jurbarko raj. iš 41 000 – 37 000 yra šelpiami valstybės. Vienas milijonas gauna šiokias ar tokias pašalpas.

IX. 12
„Šiaurės Atėnai“ – šiuolaikiškiausias mąstymas. Nėra dogmos, nėra tiesių linijų. Savęs suvokimas paprastoje aplinkoje. Kritiškas požiūris ir autoironiška
refleksija – tai esminis dalykas.
Aš viso to neturiu. Prakeikta patetika. Į ją veržiuosi nuolat. Tai masina mane.

IX. 12
Nebesinori niekur maišytis. Tik atsitraukti! Išeiti iš visų Tarybų – Kultūros ir meno – ten tik Seimelis, o aš jau nepritinku, neįtaikau su visais, ir nėra ko ten
maišytis. Išeiti iš komisijos knygoms leisti. Iš Instituto Tarybos. Jau nuvargino – negali susikalbėti.

X. 10
Donato [Saukos] šventė [jubiliejinė]. Nepaprastas intelektualinis imlumas.
Vardan paties žinojimo. Tiek godžiai skaityti, užsiimti intelektualiniu vidiniu žaidimu, kažko aukštesnio, vertingesnio siekti ir reikšti, tokia vidinė intelekto aistra, kibirkščiavimas, sproginėjimas. Ir meilė literatūrai, jos didiesiems kūriniams.
Aš jau nebeturiu to godumo. Mano skaitymas perdėm planinis, pagal reikalingumą. Nėra vidinio intelektualinio gyvenimo, o toks suprastėjimas, kasdieniškumas.
Ir savo rašiniuose aš nesu iškėlęs kažką nauja, vertinga, nepripažinta, o tik patvirtindavau tai, kas jau buvo pasakyta. Toks esminis nesavarankiškumas proto, prisitaikymo kompleksas, tai ir pakirto kritinį mąstymą, nulėmė jo refleksą.
Dabar tik laukiu, kad greičiau baigtųsi, tokia nereikalingumo ir bevertiškumo savijauta.

XI. 10
Andrius – premjeras. Ta karta turėjo ateiti į valdžią. Bet kokioj padėty šalis – finansų krizė: prileista vidaus obligacijų už 1½ milijardo, dabar gruodžio mėnesį reikia išpirkti. Prasiskolinta ūkininkams ir statybinėms organizacijoms.
Bankrotas! Už ko griebtis? Ką daryti? Abišala sako: reikia neduoti pinigų visur, kur tik galima neduoti.
Jaučia kaltę personalinę už viską, kas dedasi. Klaipėdos mėsos kombinatas atleidžia 500, ir dabar mes esame kalti.
Kaip turi Andrius jaustis? O čia dar bus Vagnoriaus pasipūtėliškas mostas: kaip buvo gerai prie manęs.
Norėtųsi kur užsiglausti ir tyliai prabūti. Bet turi eiti. Ar dabar tavęs kitaip klauso ir kitaip žiūri. O aš stengiuosi pateisinti, aiškinti – o jie nori pulti, kaltinti Vyriausybę. Bet lyg susilaiko. Taigi didžiai nepatogu, ir mano pataikūniškas charakteris. Geda iškart pasako – iš knygų negalima imti pinigų traukiniui, o aš bandau paguosti.
Nėra tvirtumo ir aiškumo. Bet kaip Andrelis išlaikys?

XI. 13
Neskambina nei Lukšienė, nei Vanda, nei Irka, kurių akyse Andrius augo.
Tokia svetimumo ir priešiškumo praraja atsivėrusi.
Kita grupė – filisteriai: tegul kiti plėšosi, aš pasinaudosiu, bet niekur nesikišiu.
Taip Kazys [Grigas] atsisako atstovauti Institutui Mokslo Taryboje, atsverti ponią Viktoriją [Daujotytę], kuri atėjo su Juozaičiu ir Pavilioniu versti
konservatorių valdžios po Pakso atsistatydinimo. Studentams buvo grasoma: kad negaus stipendijų. Taip išklibinti valstybę, kad ji subyrėtų. Bet manęs tai neliečia.
Prikliai jaučiuosi, kad prašiau [Grigo]. Priklu man teisintis dėl Andriaus, dejuoti. Tai mano charakterio yda – skųstis, ieškoti blogiausio varianto, o čia ateina ryžtingai dirbti. Ir turi tikėjimo. Atrodo, kad tai europietiška tradicija, kuriai Vagnorius priešinosi. Kaltina Landsbergį intrigomis, nors pats yra didžiausias demagogas ir intrigantas. Dabar tik ir galvoji apie politiką. Savo gyvenimo nebėra. Jauti niekybę ir tuštumą savy, ypač kai dar esi įtrauktas į viešumą, iš kurios norisi sprukti.

XI. 18
Nuobodu. Tuščia. Ima miegas.
Poezijos skaitymas – tarsi kažką noriu įžvelgti, bet tos mano sąvokos ir supratimai – prakiurę, nieko neužgriebia. Nėra to laisvo, spontaniško kultūrinio vyksmo, o tik susiplanavimas, toks prievartavimas savęs. Jauni rašo iš vidaus, tarsi savaime.
Dar kažko graibausi, bet tik nusivylimas. Ir laukimas pabaigos. Ji taip arti. Ir taip paprasta.
Vis sapnuoju Mamą, Kvetkus.

XI. 26
Perskaičiau Kajoką. Tai jau ne literatūra, o žmogaus dvasios fenomenas. To neįmanoma parašyti, jei toks nesi. Tai tikėjimas, Vienio ieškojimas. Visai kitas
mąstymas ir kultūra. Tai, kas buvo atimta sovietmečiu, dabar grįžta su tikru įsijautimu. Kas per žodžio stiprumas, įsitikinimų galia, energetinis laukas. To aš neturiu, tai man atimta, nors su pavydu stebiu – šitą jutimą Vienio, šitą minties kalbėjimą, šitą pakilimą virš žemiško kasdieniškumo ir gyvenimo šioje dienoje.
Tai didelė asmenybė, nuostabi šviesa, o aš lendu atgal į materializmą.
Neturėjimas dvasios spindulio – tai baisu, kai išėjai sunaikintas, biednas, tuščias.

99. XII. 31
Artėjam į ribą. Truputį kraupoka ją peržengti. Nesitikėjau sulaukti. Baisoka ir keista.
Kuolys pakvietė į prezidentūrą pokalbiui. Buvau absoliučiai svetimas ir nereikalingas. Jau yra konsoliduotas valdžios ir inteligentų elitas, kalbėjimo būdas. Pagaliau ir pats sambūvis – Zaborskaitė, Daujotytė, Martinaitis, Tuminas, Nekrošius, Kalinauskas, Gudavičius, Marcinkevičius. Menininkai gieda apie kultūrą, jos reikšmę. Ne generolai nulėmė pirmos nepriklausomybės stiprybę, o pradžios mokykla (Marcinkevičius). Čia mes skaitydavom eilėraščius, čia mus pakvietė atsisveikinti, atsiklausę, ar sutiksim užleisti: čia dabar švari vieta (Martinaitis). Apie okupaciją beveik nė žodžio.
Viskas taip gražiai, taikiai. Tai sovietinis isteblišmentas, gražiai perėjęs į naujus laikus. Tik jie ir išlaikė jėgą, tik jie ir yra LDDP valdymo atrama. O mūsų balseliai – šuns kaukimas, kuris nieko nepasiekia. Nė vieno iškilaus intelektualo dešiniajame sparne, išskyrus Landsbergį. Lietuva tebėra mirtinai sovietizuota, ir aš čia esu visai svetimas, tik dėl Andriaus pakviestas. Ir Mokslo Tarybos rinkimus laimėjo Gaižutis. Tai tos sovietinės Lietuvos triumfas. Tad išardyti tą pusę – vienintelis dalykas.

2000 m.
2000. I. 24
Baudžiauninkas, kaip ir aname šimtmetyje. Tik ta baudžiava jau nebeilgai besitęs. Priiminėjami įstatymai, kad bus dirbama tik iki 65 m. Tad savaime išsisprendžia buvimas Institute, kurį ketinau apleisti 2001 m. rudenį.
Dabar „Enciklopedijos“ baigime – košmariška. Žuvo keliolika straipsnių. Juos reikia iš naujo rašyti. Pačiam. Primesti nėra kam, nes visi kratosi. Kas savaitę parašau po 3–4 straipsnius, prieš tai perskaitęs krūvą knygų. Tas rašymas standartinis, suveltas, be pakilimo aukštyn. Bet reikia baigti. Turiu užsispyrimo valią. Šiaip jau kiti gal ir būtų nuleidę rankas. Nors nesu enciklopedistas – neturiu nei stiprios atminties, nei atidumo. Tik užsispyrimą – išeiti iki galo.
Vakar važinėjau slidėmis. Ir vidury kelio pajutau nuovargį. Taip ir prabyla širdies nepakankamumas. Bet tai nenuteikia rimtiems apmąstymams. Tebesu įsivėlęs į kasdienybės pakulas. Kas toliau? Pasidariau tik politinis gyvulys – tik tai jaudina, rūpi, o egzistenciniai klausimai – nejaudina, jie nepriklauso nuo manęs, bet tai didelė spraga, tad nėra vidinio mąstymo, vidinių problemų. Tai valstybinės prigimties natūra, kurią sovietmetis atpratino nuo refleksijų. Šitą skurdą aš dabar labai jaučiu, bet jo nepapildysi valios pastangomis.
Dabar tik dvasinis tikrumas, tik jo spinduliavimas yra vertė, o visa kita – žaidimai laikini, manieringi. To tikrumo labiausiai ir trūksta dabartinei literatūrai, ji manieringa, ji šaiposi, ji nebepajėgia skausmingai susikaupti, apimti esminius bruožus. Šitas dešimtmetis – slydimo paviršiumi laikotarpis, be sukrėtimų. Arba aš jų nepajėgiu pajusti. Tik ilgiuosi. Gal tai ir yra tas Absoliutas, apie kurį kalba. Jis reikalingas žmogaus buvimui.

 


1 Artėjant ordino įteikimo ceremonijai paklausiau, ar man būtina dalyvauti? Atsakė: kaip nori. Tikrai nenorėjau, nes į oficialius renginius einu tik prisiversdama. Be to, išgyvenau dėl kairės akies. Pareikštų: būtina, neprieštaraučiau pareigai, kaip neprieštaraudavau analogiškais atvejais. Tiesiog nesusikalbėjome kaip visuomenininkas ir individualistė.
2 Nusamdė furgoną, kad perkraustytų. Bet atvažiavo tik du vyrai, plius vairuotojas. Pasipiktinusi sakiau: tegu susiranda dar du vyrus arba grįžta atgal. Bet vyras, užuotenergingai pasitvarkęs, pats tampė daiktus, sumokėdamas darbininkams tiek, kiek užsiprašė, atseit perkraustė, kaip tarėsi.
3 Dar ankstyvą pavasarį, žiūrint televizorių, kažkas cinktelėjo kairėje akyje, trumpam apakau. Po dviejų trijų mėnesių pastebėjau, kad kairioji akis deformavosi. Gydytojams, visapusiškai mane tyrusiems, nenustačius priežasties, maniau, kad, hipertonikė nuo jaunystės, patyriau mikroinsultą.
4 Valdas Kukulas didžiuliame straipsnyje „Dešimt tezių, kurias turėtų patikrinti kritika“ („Literatūra ir menas“, 1998, rugsėjo 12) vyrą apkaltino nesąžiningumu. „V. Kubilius ne tik knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“ perrašo savo autobiografiją, bet ir „Literatūros ir kalbos“ tome, skirtame K. Korsakui. Iš jo dienoraščių išrankiojo viską, kas idėjiškai išteisintų ne K. Korsaką, o V. Kubilių.“ Nereikia kalbėti to, ko nežinai, nors, žinoma, manai, kad žinai. Archyvinė medžiaga, spausdinama Instituto tęstiniame leidinyje „Literatūra ir kalba“, kupiūruota tik tarybiniais metais. Užuot fantazavus, reikėjo perskaityti bent komentarą („Kosto Korsako laiškai“) 116 p. „Dalis tų laiškų (32) buvo skelbti „Literatūros ir kalbos“ XV t. (1978). Tačiau vienuolikoje laiškų buvo padarytos mažesnės ir didesnės (iki 2 p.) kupiūros ideologiniais sumetimais. <…> Tad dabar visi šio laikotarpio laiškai pateikiami kaip vientisas kompleksas, turįs savo vidinę logiką ir emocinę atmosferą.“ Jei jau laiškai perskelbti, tai, savaime aišku, pirmą kartą publikuojamas dienoraštis neliestas iš principo. Be to, V. Kubilius, prieš demonstruodamas savo išmintį, ją galėjo patikrinti Instituto rankraštyne, kuriame saugomi publikacijų autografai.
5 „Nepavark, Vytautai“. – Metai. – 1998. – Nr. 11.
6 Ne Onės Baliukonytės, o Elenos Baliutytės-Riliškienės: „Monografija apie lyrikų lyriką“, „Literatūra ir menas“, 1999, rugsėjo 11.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 2 / Nesibaigia nei naujienos, nei paguodos, kurios ėda. Nieko nenorėtum girdėti. Nusiramini, rezignuoji, ir vėl prasideda viskas iš naujo. Iš universiteto mano byla ir disertacija paimta. Atrodo, kad Aukštojo mokslo ministerija parašė raštą…

Vytautas Kubilius. Menininkas ir nepriklausomybė

1991 m. Nr. 5 / Meninė kūryba – paslaptingas vyksmas, kuriame dalyvauja kuriančio individo pasąmonė ir joje įspausti kolektyviniai tautos archetipai, istorinė situacija ir vertybių nuostatos, kultūrinių tradicijų resursai ir pirmapradė meninės pagavos stichija.

Vytautas Kubilius. Pradžia laisvo mąstymo

1991 m. Nr. 2 / Intelektualinė eseistika, svyruojanti tarp mokslinės studijos ir poetines prozos fragmento, renkasi savo struktūros principu aštriabriaunį mąstymą, kuris sugeba iš karto pagauti esmę ir apibrėžti visumą, siekia gelmės, o ne ekstensyvumo…