literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1

Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.

       Prieš metus pasirodė penktasis Dovilės Zelčiūtės eilėraščių rinkinys, o jau šiemet poetė pasiskubino išleisti ir visą rinktinę „Atgal į vandenį“, kurioje, kaip rašoma knygos anotacijoje, sudėti naujausi ir atrinkti geriausi ankstesnių rinkinių – „Akligatvio erdvė“ (1991), „Duženų sniegas“ (1997), „Pagrindinis vaidmuo“ (2000), „Dar minutėlę pusvalandį“ (2001), „Lapkričio pratimėliai“ (2003) – eilėraščiai. Paprastai rinktinės leidžiamos esant tokioms aplinkybėms: autorius miręs ar dėl tam tikrų priežasčių daugiau neberašo, arba jau parašęs tiek daug, kad jaučia esant reikalą priminti, sudėlioti, užkonservuoti poetinį kraitį, nes nežinia, ar daugiau beparašys. Tik kyla klausimas, leidžiama sau ar skaitytojams? Niekas nelaukia tokių rinktinių, užtenka paskaityti kelis eilėraščius ir matai, – tikras anachronizmas. Tačiau laukiamos rinktinės, kuriose kūrybinis proveržis tiek turiniu, tiek forma yra autentiškas ir pakankamai subrendęs. Šitaip galima pasakyti apie D. Zelčiūtę, nors ir ne visi eilėraščiai verti kūrybinės viršūnėlės. Sunku jai rasti analogų (pvz., nesiderintų su J. Vaičiūnaitės aristokratišku žvilgsniu, su N. Miliauskaitės ryškiu pasaulio dualizmu ar net B. Pūkelevičiūtės simboline erotika). D. Zelčiūtės kalbėjimas drąsus, tikras, moteriškas, žaismingas (teatriškas) – žaidimo kaip svaigulio ir kartu sublimavimo prasme.

Keista, kad D. Zelčiūtė iki šiol nėra deramai pastebėta literatūros kritikų, o dar keisčiau, kad nesusilaukė ir literatūrinių feminisčių dėmesio: juk jai būdingos moteriškumo, moters, motinos, gimdymo temos, tačiau lyrinis „aš“ nekenčia feminisčių. Net V. Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“ šios poetės pavardės nėra, o kad D. Zelčiūtės knygos parašytos moters – abejonių nekyla. Autorė ir pati neslepia, kad nori būti pastebėta. Tai noras įsitikinti savo tikrumu, egzistavimu. Tokias kultūrininkes, netikras dėl savo buvimo, V. Daujotytė minėtoje knygoje pavadino šiuolaikinėmis „kultūros davatkomis“. Dėl atsivėrimo, kvepiančio erotizmu (R. Tamošaitis D. Zelčiūtės eilėraščius yra įvardijęs naujojo atvirumo poezija), poetę būtų galima pavadinti labiau ragana – moteris velnio nešta ir pamesta, jojanti į rojų (p. 106). Bet tai jau būtų ereziška. Buvimas iki skausmo ir iki dugno, begalinė drąsa būti: „gelmėje / išdrįsti / ir būti“ (p. 135) – tai nuoroda į vieną iš egzistencinės psichologijos temų – nerimą. Todėl buvimo klausimas nėra paviršutiniškas, jis persmelktas vidinės įtampos. Nerimas, vienatvė, baimė, meilė egzistenciškai patikrinta. Siekis patvirtinti savo tapatybę („o aš? vyras ar moteris?“, p. 8) yra susijęs ir su socialiniu statusu, kurio centras – kūnas. Nesu, bet atrodau, arba: esu, nes priklausau kūnui.

Lyrinis subjektas (subjektė) nuolat žvilgčioja į veidrodį: „visi pastebės / yra ir pilvukas ir krūtys – / nieks nesupainios / nei tavo amžiaus nei lyties“ (p. 78). Klasikinė kūno ir sielos dualizmo samprata paneigiama, nors jos neatsižadama, bet yra aukštinamas absoliutus kūniškumas. Kūnas gali būti perskaitomas kaip tekstas, taip pat įgyja ir fenomenologinę vertę – svarbu save pajausti ir išgyventi kaip kūną: „<…> ėmiau labai verkti / dėl neišsprendžiamos kūno – sielos porystės / kodėl kas sielai leistina kūnui jau nuodėmė o gal man ne nuodėmė?“ (p. 115). Archetipinė dichotomija suardoma, todėl kyla klausimas, kas yra „aš“, ieškoma tapatybės. „Aš“ – ne kaip subjektas, bet kaip substancija.

Poetei itin aktuali nuodėmės tema, gal tiksliau – pažinimo, taktilinio ryšio su pasauliu potyriai. Dažnas rankų lietimo įvaizdis. Senojoje graikų kultūroje pažinimas buvo susijęs su teisingu gyvenimu, krikščionybė jam suteikė nuodėmės reikšmę, o Rytų religijose jis veda į nušvitimą. D. Zelčiūtė laviruoja tarp visų šių paradigmų, nes nepakanka apsiriboti krikščioniškuoju kryžiumi: „trumpiau kalbant visi / pabūnam pirma žmonėmis / tada meldžiamės“ (p. 162). Nuodėmė ir po jos sekanti tariama kaltė ar bent jau galvojimas apie pragarą yra susijusi su sąmoningu pasirinkimu ar apsisprendimu: „viską žinojai iš anksto“. Poetės nuomone, geras menininkas negali išvengti nuodėmės, kuri reikalinga tikro gyvenimo pažinimui. Todėl autorė pasitiki estetine išpažintimi, t. y. eilėraščiu iki „kraujuojančios dvasinės opos“, kad apsivalytų, nuskaidrėtų, suteiktų savo kūniškumui ramybę.

Eilėraščiuose natūralumas ir paprastumas susipina su teatro dekoracijomis. „Ars erotica“ pakankamai estetiška. Knygos dalyje „nyru“ visiška gyvenimo pilnatvė pasiekiama esant dviese: „jau esi manyje – nebijau / mes svinguojam juokingai gražiai: / moteris vyras“ (p. 96). Kuriamas pasaulio ritmas: vyras – moteris, dangus – pragaras. Ritmas kaip vientisa būties pulsacija. Vis dėlto peršasi ir kita žodžio „svingas“ reikšmė, susijusi su grupiniu seksu, kuris leidžia abejoti tobula dualistine moters ir vyro tendencija. Kitoje knygos dalyje „iš dugno“ prabylama: „<…> užsirašiau visų mylimųjų vardus ūmai paaiškėjo – jų / nebuvo juoba nėra tada priskutau bulvių“ (p. 114). Jeigu nėra mylimųjų, tad ar seksas iš tikrųjų turi ką nors bendro su meile? Eilėraščio „aš“ gudriai tuo pasinaudoja ir tokiems klausimams užbėga už akių: „Tai sakote / seksas neturi nieko bendro su meile?“ (p. 36). Staigus šuolis nuo mylimųjų sąrašo prie bulvių skutimo – tokį komponavimo būdą galima pavadinti sąmonės srautu. Ilgi eilėraščiai lengvai skaitomi, žodžiai nesipina, nors beveik nėra skyrybos ženklų.

Gana dviprasmiškas „Teresėlės už durų“ (p. 66) vaizdinys. XVIII a. vienoje iš prancūzų „Pragaro“ knygų buvo rašoma apie Teresės, moters filosofės, erotinius žaidimus. Tai taip pat jau minėtas svingas. Kyla kitas klausimas, ar intymaus atsivėrimo temomis nėra manipuliuojama ir iš begalinio noro sudominti skaitytoją? Viskas taip asmeniška, ir kartu – taip vieša. Kita vertus, tai siekis įveikti save, pasak autorės, „nugalėti arba susitaikius irtis toliau“. Svarbiausia, kad poetė neperžengia ribos. Kūniškumas (erotizmas) literatūros istorijoje dažnai yra susijęs su humoru. D. Zelčiūtei peržengti ribos neleidžia stichiška vitališkumo įtampa bei autoironija: „<…> tavęs nekvietė pademonstruoti / per didelio kūno <…> gal pavyks / neiškristi iš bendro konteksto“ (p. 137). Autorė sugeba simpatiškai sužaisti, pakuždėti į ausį, kas yra labai asmeniška ir neišduodama.

Ankstesnių rinkinių eilėraščiuose forsuojama meilės lyrika, tokie eilėraščiai lieka blankūs. Vis dėlto daugelyje kalbėjimas gyvas, ne monologinis, bet dialoginis, o vidinis turinys paradoksaliai kontempliatyvus. Subjektas – savitos transinės būsenos, gyvenimo realybėje jaučiasi kaip teatro scenoje, kurioje gali būti painiojami laikas ir erdvė. Tik kas yra tikra, jeigu, pasak autorės, teatras yra tikresnė realybė: „Trečias skambutis! / šoku jau rytas / visi į vietas! / uždanga! / griebiu šluotą / atveriu langą“ (p. 72). Teatro įvaizdžių gausu, juos galima susieti su biografiniais autorės faktais. Apie eilėraščius norisi pasakyti, kad jie tikri, nesuvaidinti. Dar G. W. F. Hegelis yra rašęs, kad sąmonė iš prigimties yra teatralizuota. Ji klausia žinodama, kad atsakymų nebus, bet vis tiek klausia, trokšta ryšio, santykio su kitu. Kito ieškoma kaip pėdsakų, kurie atveda į juodąsias sąmonės skyles. Pvz., eilėraštyje „Neuždarykit manęs į griežto režimo koloniją“ tokios skylės prasiveria tarp žodžių srautų: „<…> kanalizacijos šuliny užduso mano juozukas“ (p. 167). Koks mylimasis guli šaltuose Petrašiūnuose? Lyrinis „aš“ dažnai įsivaizduoja savo pašnekovą: „Galima čia prisėst ant suoliuko?“ (p. 8). Anot M. Bachtino, žmogus save pajaučia iš vidaus, o tarp vidinės savęs pajautos ir išorinio vaizdinio reikia kaip veidrodį įsprausti kito žmogaus reakciją, jo susižavėjimą arba gailestį. Tačiau kitas negali tapti konkrečiu žmogumi, nes tuomet jis užgožtų „aš“. Todėl ir D. Zelčiūtės tekstuose kitas kaip dialogo dalyvis nėra įvardijamas. Kitas gali būti tariamas sąmonės objektas ir partneris, kurio žvilgsnis yra inversiškas: „<…> ir pati negera negraži / o gera o graži tavo žvilgsnyje“ (p. 90).

Būties formos ir dimensijos pinasi: gyvenimas, teatras, sapnas („sapnuosiu tave / prisikėlusį iš kapų“, p. 64). Visi pragaro, nuodėmės, atgailos motyvai yra sceniniai atributai, privalomi visuomeniniai (religiniai) stereotipai, nes jais spekuliuojama. Psichiniai faktai, procesai pasirodo su tam tikromis kaukėmis, tačiau įsivaizduotas skausmas gali kankinti labiau nei tikrasis. Moteriškumas irgi tampa demonstruojama kauke („<…> pastebėjo moteriškumą / (greičiausiai dėl antsvorio)“, p. 119). Vis dėlto gausūs archetipiniai vandens įvaizdžiai nurodo amžinąjį moteriškumą – kaip vaisingumo, vitališkumo substanciją. Galima įžvelgti ir atvirkščio narcisizmo bruožų. Nors veidrodyje matomas ir nelabai gražus vaizdas (p. 78), tačiau jis užtikrina buvimą. Eilėraštyje „Veidrodis. 10 stabtelėjimų“ fiksuojamas kintančio amžiaus moters, nuo mažos mergytės iki senutės, žvilgsnis į save. Pabaiga mįslinga: „subanguoja sidabrinis paviršius / – Labas vakaras, ar įsileisite?“ (p. 170). Vandenyje glūdi chaotiškas, stichiškas pradmuo. Grimztama į chtoniškąjį lygmenį, o žemė yra tiesioginis moters įsčių provaizdis.

Rinktinės pavadinimas „Atgal į vandenį“ bei turinio struktūra (rengiuosi – brendu – nyru – plaukiu – paribiai bei pertrūkiai „iš dugno“) susipina į gyvenimo ir mirties ciklą ar spiralę. Tik nelabai aiškūs „paribiai“. Pagal bendrą struktūrą toks pavadinimas nelabai tinka, iškrenta iš metaforizuoto „nuodėmės“ konteksto. Dabar tiesiog madinga būti paribiuose, tarpinėje padėtyje, su niekuo nesitapatinant. Ten vyrauja netikrumo būsena. Kai kuriuos D. Zelčiūtės eilėraščius galima pavadinti paribiais tarp poezijos ir nepoezijos, bet svarbiausia, pasak R. Tamošaičio, kad pasakojimai yra naratyviškai intriguojantys. Intriguojantys dėl „nepoezijos“, siužetiškumų bei kitokių prozaizmų: „ak tu kale nesitrankysi <…> tik todėl pagalvojau kad šitą verta užmušti / aną ištrinti trintuku anot daivos <…> bučiuotis fui net ir dabar man negera bloga <…> miegok rupūže ba kad vošiu“ (p. 167-168). Tačiau eilėraštis dėl sąmonės srauto reikšmę įgyja kaip visuma, o ne kaip fragmentas. Dar įdomiau, kad už kiekvieną aštresnį žodį pats subjektas nuolat atsiprašinėja. Todėl atsiranda dialogo įspūdis ar ilgesys, kylantis iš paties noro būti. Cituoto eilėraščio pabaigoje net pats subjektas prabyla: „ei, ramiau, atsipalaiduokite“.

Knygos struktūros požiūriu „paribius“ iš dalies galima prilyginti skaistyklos būsenai: „Greičiausiai / manęs laukia pragaras žinau“ (p. 149). Matyt, C. G. Jungo tezė, kad europiečiui bet kokios kančios ir skausmai asocijuojasi su žengimu į pragarą, vis dar nepaneigiama. Paskutinis eilėraštis jokių vilčių nepalieka:

<…> virš tamsos mano tirpstantis kūnas
ten žydroji lūpažuvė dumblas
šitaip kelia į dugną taip traukia
ir aptraukia akis jūrų džiunglės
o koralų vainikas nusvyra
ir tavęs jau daugiau nebereikia
(p. 184)

Visiška desperacija? O gal priešingai – suvaidinta pabaiga kaip dramoje apie Čičinską, kur veikėjas sugrįžta į pradinę embriono būklę. Paskutinis eilėraštis skiriasi nuo kitų, ritmas ir rimas formą susieja su turiniu ir suponuoja laikišką bei erdvišką grįžimą į pirmapradę būseną. Skysčio įvaizdžių knygoje gausu: nuo prakaito, sėklos išsiliejimo, vandens, lietaus, Viešpaties seilių (aliuzija į žmogaus sukūrimą) iki visatos potvynio. Gyvybingumo, vaisingumo kultas. Kartu išlaikoma paralelė su moters įsčiomis bei konkrečiomis detalėmis – taip pinasi būtiškumas ir buitiškumas. Visatos šviesa ir rentgeno spinduliai. Gimdymas ir nerštas. Dėl dugno žolynų ir kitokių maurų įvaizdžių D. Zelčiūtės eilės primena B. Pūkelevičiūtės „Metūges“ (1952), tačiau šios autorės eilėraščiuose vyrauja religinės ir literatūrinės metaforos, gamtiškieji motyvai, kuriuose vaisingumas siejamas su žeme, o ne su vandeniu. D. Zelčiūtės kūryboje beveik nėra gamtos, išskyrus gamtines asociacijas su kūno topografija.

Taigi pabaiga – atgal į vandenį. Kyla literatūriškas, kultūriškas, žmogiškas, moteriškas, etc. klausimas: kas po to? Gal žuvies kafkiška metamorfozė? Kas išnirs, ar beišnirs iš vandens? Jūrų džiunglių, dumblo ir žuviškumo tiek daug, kad reikia imti meškerę ir traukti lyrinį subjektą, o gal ir pačią autorę, kad ateityje parašytų dar ne vieną knygą.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Dovilė Zelčiūtė. Suoliukas, arba Aš mylėjau tave, tau nežinant

2018 m. Nr. 11 / JI Na va… matai, kaip aš čia įsikūrusi. Mažas plotas tam bendery, bet man užtenka… Ir daiktų mažiau… Užeik, nebijok. Nėra pelių. Sėskis. Arbatos gersi? Ką sakai?

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Tai ką man dabar daryti eilėraštį rašėte girtas o man atrodo kad tikras ir spektaklis anas kur sukrečia krečia – neapsieita be dopingo o kaip bus…

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kaip prozininkai „pridėjo į kelnes“

2017 m. Nr. 7 / POEZIJOS PAVASARIS 2017. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017. – 296 p. / Recenziją apie „Poezijos pavasario“ almanachą pradėjau rašyti prieš metus

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei

2016 m. Nr. 10 / Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.