literatūros žurnalas

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12

Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis


R. Tamošaitis.
Esė yra intelektualios kūrybos žanras, kuriame lygiomis teisėmis dalyvauja du komponentai: erudicija ir vaizduotė. Tai intelektualinės refleksijos ir meninio jausmo sąjunga, abstraktumo ir konkretumo derinys. Esė rašymas reikalauja abstraktaus mąstymo, sugebėjimo išryškinti kokią nors temą, ją konceptualizuoti, kartu suteikti tai temai informatyvumo, universalumo ir įtaigumo. Informatyvumas sukuriamas analitiškai skaidant pasirinktą temą į daugelį aspektų, gilinant ir niuansuojant požiūrį, ieškant įvairių požiūrio kampų, taip pat praturtinant samprotavimą įvairiais empiriniais argumentais; universalumo suteikia vertikalus teorinis lygmuo ir kontekstai, temos reikšmė; įtaigumo – beletristinė išraiška, minties intriga ir mąstymo spontaniškumas, tam tikra kūrybinės vaizduotės laisvė. Be abejo, esė ryškumas priklauso ir nuo autoriaus individualybės. Esė žanras yra daugiašakis, asociatyvus ir atviras įvairioms reikšmių sistemoms, jis reikalauja gerų literatūrinių įgūdžių. Eseistikos tekstas yra „vešlus“ – tai intelektualų menas, savotiška akademinio pasaulio žmonių saviraiška, kai jie beletrizuoja jiems rūpimus dalykus. Tai filosofijos, kultūros, literatūros, meno, politinių idėjų bei problemų svarstymas arba psichologinė savistaba, kai universaliau pažvelgiama į kasdienybės reiškinius, kai apmąstymas kyla iš buities smulkmenų, iš psichologinių būsenų, emocijų refleksijos.

Tokia esė prigimtis, jos poveikio mechanizmai, susiję su asociatyvia intelektualine vaizduote, yra ir šio žanro stiprybė (sugestyvumas) ir silpnybė (efemeriškumas). Esė tekstai netampa menine literatūra, o kaip intelektualinis reiškinys kartais išnyksta kartu su laiko problemomis. Ar esė gyvena ilgiau už laikraščius, kur jos publikuojamos? Šis teiginys, be abejo, yra tam tikra provokacija, turinti sukelti eseistų atsaką. Prieš kelias savaites man atrodė, kad eseistika yra suaugusi su dienraščiais, bet situacija ėmė smarkiai keistis – eseistikos baras iš laikraščių ir žurnalų perėjo į knygas: viena po kitos pasirodė žymių mūsų autorių eseistikos knygos: G. Beresnevičiaus, M. Martinaičio, V. Juknaitės… Beje, G. Beresnevičiaus „Ant laiko ašmenų“ – visas tiražas išpirktas, spėju, kad taip bus ir su kitomis knygomis.

Esė žanras šiuo metu – bene populiariausias Lietuvos spaudoje. Naujomis idėjomis, intelektualinėmis ir psichologinėmis refleksijomis, raiškos originalumu ji ima konkuruoti su menine literatūra, o aktualumu kartais ją ir pralenkia, susilaukia greito rezonanso. Tai – rezonansinė literatūra.

Daug emocinių ir estetinių išgyvenimų skaitytojui suteikia „kasdienybės filosofijos“, psichologinio atsivėrimo esė, matyt, atliepiančios žmogiškojo bendravimo poreikius. Esė žanras šiuo aspektu yra labai komunikabilus, patenkina kultūrinės socialinės komunikacijos poreikius.

Eseistinis mąstymo būdas skverbiasi ir į meninę prozą – romaną, novelę. Ypač tai pasakytina apie H. Kunčiaus, J. Kunčino, R. Gavelio tekstus. Kiti priešingai – nuo originaliosios kūrybos metasi į esė žanrą, tarytum jausdami meninio teksto nepakankamą poveikį kultūros gyvenimui (M. Martinaitis. V. Juknaitė). Esė šiuo atveju papildo ir kompensuoja grožinę literatūrą.

Ar ne labiausiai eseistikoje šiandien dominuoja autoriai, atėję iš filosofijos ir kultūros teorijos sferų? Tai – religijotyrininkas G. Beresnevičius, kultūrologas V. Rubavičius, kurių eseistika yra konceptuali ir tematiškai įvairi, analizuojanti labai platų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo spektrą.

Eseistikos žanro iškilimas jau privertė jį apmąstyti kaip simptomišką mūsų kultūros reiškinį, matyt, susijusį su politinėmis bei ekonominėmis permainomis, visuomeninio gyvenimo dinamika, ypač turint omeny Europos Sąjungos iškeltus uždavinius mūsų gyvenimui. Kiek esė susijusi su politiniu Lietuvos gyvenimu – tiesiogiai ir netiesiogiai, kaip laisvė rašyti ir būtinybė susigaudyti permainose? Esė gali būti traktuojama kaip intelektualus mūsų kūrybinės bend– ruomenės atsakas į laiko iššūkius.

Esė autoriaus universalumas yra suprantamas. Eseistas šiandien – beveik charizmatinė figūra, jis ir menininkas, ir poetas, ir filosofas, ir politikas, rinkos bei ekonomikos procesų aktyvus stebėtojas. Tačiau, kritiškai stebėdamas visuomenes gyvenimą, eseistas visgi vienaip ar kitaip atsiriboja nuo jo ir teigia savo individualumą, jo požiūriai yra paradoksaliai neginčijami, bet neprivalomi, tarytum išliekantys privataus stebėjimo sferoje. Taigi populiarusis eseistas pasilieka nuošalėje, yra labiau provokuojantis nei jungiantis veiksnys, labiau kritiškas nei konstruktyvus. Esė – elitarinis reiškinys? Ar tiesiog kultūrinis poreikis, intelektualines pratybos, saviraiška, kurią puikiai ironizuoja G. Beresnevičius.

Kokia yra žanrinė lietuvių eseistikos įvairovė ir kiek eseistas sąmoningai renkasi temą, žanrą, metodą, stilių ir pan.? Kiek esė yra spontaniška ir tuo artima originaliajai kūrybai?

Kas reikalauja daugiau darbo, „širdies“, emocinių išteklių – meninė proza ar esė?

Kodėl rašoma esė, iš kokių paskatų kyla šie tekstai? Iš individualios saviraiškos poreikio, iš žinojimo pertekliaus (informacinės visuomenės liga) ar iš pareigos jausmo, iš kultūrinio rūpesčio? Kiek čia esama idealizmo (tikėjimo žodžio reikšme ir galia) ir individualizmo (saviraiškos)? Pareigos ir atsakomybės už parašytą žodį?

Taigi kokia yra eseisikos ir prozos takoskyra, kokia jų sąveika, kaip iš vienos stovyklos autoriai pereina į kitą? Iš kur randasi visi tie intensyvūs procesai, trikdantys net literatūrologus, kurie kartais jaučiasi netvirtai, žvelgdami į šį, matyt, (post)moderniausią mūsų žanrą?

V. Kubilius. Eseistikos proveržis — akivaizdi pastarojo dešimtmečio mūsų gyvenimo naujovę. Eseistika įtvirtino išsilaisvinusios minties energiją, kuri čia natūraliausiu būdu ištryško, nevaržoma sukietėjusių žanro kanonų. Leidžiama atskiromis knygomis, pripužįstama bei premijuojama eseistika klostosi kaip ir Vakaruose į atskirą literatūros rūšį, kuri droviai tebesidangsto svetima kepure (Sigito Gedos sudarytas kolektyvinis esė rinkinys „Siužetą reikia nušauti“ pavadintas romanu). Eseistinis mąstymas – specifinis mąstymas, kuris susidaro į netikėtos intelektualinių sąvokų, poetinės nuojautos ir konkretaus vaizdo jungties. Idėjos čia nusileidžia ne iš viršaus, ne iš apriorinio žinojimo, o gimsta juslinėje pagavoje, rutuliojasi iš konkretaus sąlyčio su daiktais, žmonėmis, įvykiais. Esė tekstas konstruojamas pagal vidinio išgyvenimo eigą, judančią netikėtomis trajektorijomis kaip ir moderniame eilėraštyje. Eseisto mintis, laisvai šuoliuojanti laiko ir erdvės pakopomis, ieško esmės kaip teksto kulminacijos, kuri gali būti ryškiai įkirsta arba palikta potekstėje – vėlgi kaip eilėraštyje. Daugiasluoksnis intelektas, pritvinkęs visokiausių žinių bei idėjų, ir spontaniškas emocinis judesys, viską išjudinantis, nešantis ir sulydantis, – išskirtinės eseisto savybės, toli gražu ne visiems prieinamos, net geriems poetams ir prozininkams.

Eseistiką subrandino logocentrinio mąstymo krizė. Milžiniškas informacijos kamuolys subyrėjo į dalelytes ir nusėdo į atskirus informacinius lizdus. Eseisto mintis skraido nuo vieno žinių korio prie kito ir lipdo mozaikinį pasaulio vaizdą.

Jos nebekausto priežasties ir pasekmės lygtys, vedančios į pasaulio vientisumo teologiją. Mąstoma asociacijų pynėmis, kurios plačiai užgriebia, bet nepuola link universalių išvadų, kurios neįmanomos sisteminio mąstymo išsižadančiam protui.

Lengvai ir grakščiai šokinėjanti mintis Giedros Radvilavičiūtės tekstuose įgauna sugestyvaus trapumo, atmiešto autoironija ir katastrofiškos savijautos tonais. Eseistui rūpi atverti pulsuojantį egzistencinės situacijos įspūdį: čia pat stovi kasdieninės aplinkos daiktai, tirštai pritvinkę spalvų ir detalių, čia pat mezgasi kintančių emocijų sūkuriai, čia pat medituojama – kam ir kodėl aš gyvenu. Eseistas nebesistengia savęs sureikšminti ar sutaurinti, kaip buvo įprasta sovietmečio rašiniuose – jis net mėgaujasi save detronizuodamas. Ypač skaudžiai pjausto rašančiojo asmenybę (realią ar virtualią) Sigitas Parulskis, kartais net pakoketuodamas fiziologine bjaurastimi.

Kritiškas žvilgsnis į pasaulį ir save – eseisto prievolė. S. Gedos rašiniuose šių dienų aplinka iškyla siaubingai sudarkyta istorijos permainų. Kultūros žmonių veidai išvagoti karjeristinio prisitaikymo ir moralinės menkystės raukšlėmis, Ironiškas degradavimas – kartais itin tulžingas – jo rašiniuose atsišlieja į stulbinamai drąsias metafizines įžvalgas ir originalias kultūrines refleksijas. Tačiau S. Gedos rašiniai, natūralizavę šnekamąją tonaciją, yra daugiau dienoraštinės tėkmės kūriniai, kur istorinė tiesa laužiama per poetinio subjektyvumo ir aižios ironijos prizmę; jie artimi savo stilistine maniera Witoldo Gombrowicziaus dienoraščiams. Čia nėra esė kūriniams būdingo išgaubto minties lanko, kilimo į tam tikrą kulminaciją, judėjimo į poetinę parabolę. Esė neturi siužeto, tad jai būtinas, kažkoks vertikalus kompozicinis judesys, kaskart kitoks, bet pakankamai ryškus (sakykim, Jurgio Kunčino esė primena trumpas noveles ar humoreskas). Vyksta savotiška esė pavadinimo infliacija – esė pavadinami įvairaus tipo neapibrėžti rašiniai: kelionės reportažas, kultūrinių refleksijų pluoštas, fragmentiška novelė, ilgas eilėraštis proza, neužbaigta impresija, beletrizuotas straipsnis ir t. t.

Dabartinė mūsų eseistika galbūt pernelyg „išpažintinė“, pernelyg pasinešusi į beletrizuotą vaizdingumą, į improvizacinę žaismę, estetinę išgyvenimų interpretaciją (subtilus Alfonso Andriuškevičiaus grojimas pustoniais), į narcisistinį gėrėjimąsi savimi bei rūpestį – ką man šiandien rašyti ir kaip rašyti… Būna, kad esė prasideda kaip tik šiuo klausimu. Kiekvienas rašantysis trokšta pakilti į horizontą žaižaruojančia raketa. Eseistas – trumpo teksto autorius – turi svaidytis aštriais nusmailintais posakiais, stulbinamais sprendimais, užimti kraštutines pozicijas, radikaliai jas kaitalioti, kad nevirstų sustingusiu ideologijos stulpu ir nuolat elektrizuotų publiką (tai pavykdavo Ričardui Gaveliui). Tačiau eseistinio diskurso strateginis centras vis tiek yra tam tikros problemos branduolys ir jo skaidymo reakcija. G. Beresnevičiaus eseistika, turinti gilų istorinio–intelektualinio pažinimo podirvį, nepaprastai imli gruzdančioms dabarties aktualijoms, sugeba atverti problemą kaip intriguojantį vyksmą. Paskutiniuosiuose savo rašiniuose, siekdamas pribloškiančių kitoniškumo gestų, jis perėjo į Šiaurės Atlanto Sąjungos priešininkų ir euroskeptikų pozicijas, atsidurdamas Rolando Povilionio saldžiabalsės demagogijos glėbyje. Trumpalaikis originalumo efektas eseistui darosi svarbesnis už istorinę atsakomybę. Toks žaidimas „senomis kortomis“ gana pavojingas artėjant referendumo datai, kai Lietuvos gyventojai turės pasisakyti už stojimą ar nestojimą į Europos Sąjungą. Lietuviškos eseistikos kelrodis, man regis, turėtų būti ne Che Guevara, bet Vinco Kudirkos „Tėvynės varpai“. Eseistas, kaip ir poetas, kalbasi pats su savimi, ginčijasi pats su savimi, bet jis kalbasi ir su visuomene. Šiandien jis kalbasi globalinių istorijos procesų akivaizdoje, kurių mes, regis, dar nepajėgiame pakankamai ryškiai suvokti ir išgyventi.

V. Kukulas. Kodėl jums atrodo, kad klasikai buvo labiau eseistai negu dabartiniai? Juk iš esmės Vaižganto „Pragiedruliai“ – esė; Šatrijos Raganos romanas – taip pat esė. Ten meno mažoka. Jūs dabar kreipiate svorio centrą į klasikus. Iš visų eseistų išskirčiau tik G. Beresnevičių. O šiaip visi kiti autorizuoja savo gyvenimą. Pasakoja, kaip gyvena duktė, kaip ir kas susirgo… Tai yra buities dalykai. Eseistas turi pasiimti problemą, kaip H. Hesse, ir išeiti su ta problema į gatvę, į visuomenę..

G. Beresnevičius. V. Kudirka anuomet ir buvo Che Guevara, revoliucinių pažiūrų žmogus, jis kaip tik buvo kaltinamas už tai, kad buvo V. Kudirka. Beje, Che Guevara eseistu kažkodėl nebuvo. Tai viena. Antra, mano galva, eseistika yra nepaprastai individualus užsiėmimas, kažkuria prasme primenantis išminuotojo darbą. Eseistas gali nurodyti, kur yra minos, bet pirma jis pats turi ant jų užlipti. Eseistika yra įdomi tuo, kad atveria naujas temas, kurios dar tvyro ore, kurios dar garsiai neištariamos. Eseistas taip pat artikuliuoja tuos dalykus, kurie yra dar ar jau nemadingi. Gera esė yra ta, kuri prieštarauja vyraujančiai nuomonei, viešpataujančiai opinijai. Kadangi intelektualas privalo būti kritiškas. Yra tokia Tatjana Tolstąja, puiki rusų eseistė. Apsidžiaugiau, kad ji daro lygiai tą patį, ką ir aš. Kadangi Rusijoje vyrauja kairiosios nuotaikos, ji eina į dešiniąsias pozicijas ir kritikuoja Rusiją iš dešinės. Aš galvoju, kad man belieka kritikuoti iš kairės, nes pas mus dominuoja dešinė. Antra vertus, eseistas kvalifikuojamas kaip žmogus, neturintis jokios visuomeninės perspektyvos, neturintis perspektyvos kopti hierarchijos laiptais. Nes jis iš esmės nuolatos turėtų atstumti bet kokį tapatinimąsi su administracija, hierarchija, ir taip toliau. Eseistika yra grynas individualizmas Tai – postmoderno produktas, nepaisant to, kad jos šaknų gulima ieškoti daug gilinu, norint – ir iki Egipto literatūros. Esė yra toks aparatas, kuris leidžia per individualius autorius susikalbėti panašiai jaučiantiems, panašiai mąstantiems žmonėms. Aš kažkada „žalioje“ jaunystėje turėjau visokių neurozių, kad esu kažkoks kitoks, išsiskiriu iš aplinkos, todėl jaučiu jos specifinį spaudimą ir agresiją. Laimei, man į rankas pateko H. Hesse, ir pamačiau, kad toks esu ne vienas, kad ir H. Hesse yra toks. Galų gale per vokiečių romantiką susipažinau su aibe žmonių, kurie gyveno lygiai tokioje pat neurotiškoje uždaroje atmosferoje. Knygų žmonių ir gyvų žmonių. Pasirodo, kad yra šitas mūsiškių būrys, neorganizuota originaliai ir laisvai mąstančių žmonių grupė. Ir eseistikos uždavinys man yra tiktai vienas – padėti tokiam žmogui suvokti, kad jis nėra vienišas, kad ne tu vienas esi subtilus ir ne tu vienas gali turėti skirtingus požiūrius į tą patį dalyką, kad tavo požiūris gali skirtis nuo opinijos požiūrio ir paprasčiausiai išlaikyti savo intelektualinį dvasinį lygį nekrentant į bendrą balą.

V. Kukulas. Bet tavo eseistika, kuri pagrįsta mitologija, istoriografija ir t. t., labai skiriasi nuo tos buitinės eseistikos, kur pasakojama apie tai. kaip susirgo vaikas, kaip…

V. Juknaitė. Man tai – egzistencinis įvykis. Ne mažiau reikšmingas negu bendros problemos.

V. Rubavičius. Man atrodo, kad pats išeities taškas yra kiek juokingas, nes mes iš karto bandome pradėti nuo apibrėžčių, nuo takoskyrų, nuo dar kažkokių „aiškumų“, nepastebėdami, kad kalbėdami daug ką tiesiog suplakame į vieną daiktą, nes esė yra tapęs gana madingu žodžiu, ir eseistika dabar dažnai vadinama tai, kas visai neseniai buvo vadinama publicistika. Daugelis publicistinių rašinių, kad ir V. Kudirkos tekstai, šiandien laikomi esė. Buvo paminėta ir kita problema: mes ilgai svarstome, ar kokius nors psichologinius eskizus laikyti eseistika, ar ne. Čia gerai tinka Giedros Radvilavičiūtės pavyzdys. Linkstama manyti, kad jos tekstai yra eseistika, o aš tvirtinčiau, jog tai – tam tikra prozos atmaina. Ir jei sudėsime dešimt G. Radvilavičiūtės tekstų į vieną, tai bus geresnis romanas nei tie esė romanai, kurie visai neseniai buvo išspausdinti. Tokią knygą jau galėtų išleisti ir R. Tamošaitis.

V. Kukulas. Pavyzdžiui, R. Gavelis sudėdavo iš savo „Respublikos“ apžvalgų gabalus į savo romaną ir…

V. Rubavičius. Taigi mums reikia svarstyti tas apibrėžtis ir aiškintis, ką mes linkę laikyti eseistika, kad neplaktume į vieną daiktą įvairiausių rašinių. Kitas dalykas – iš tikrųjų mūsų laikais nustatyti ar aptikti takoskyras nepaprastai sunku, kadangi dekonstrukcijos ir postmodernizmo patirtis mums parodė, jog pats filosofijos ir literatūros žanrų skirstymas yra visiškai sąlygiškas dalykas. Tuo nenorima pasakyti, kad apskritai nesama skirstymų – dėl jų yra kovojama, vieniems žanrams perimant kitų manieras, priemones ir taip toliau.

Mes galime susidaryti tik labai neapibrėžtą, tik šiokį tokį eseistikos supratimą. Todėl geriausia tiesiog pateikti tam tikrus pavyzdžius, kurie nurodytų nelyg eseistikos branduolį. Vienas tokių pavyzdžių man yra S. Gedos eseistika – ji labai svarbi lietuvių literatūros savivokai, ypač tie tekstai, kuriuose aiškinamasi, kas yra XIX a. lietuvių poezija, o jo samprotavimai apie Maironį yra eseistinės literatūrologijos pavyzdžiai, kurių akademiniai sluoksniai dar nėra pakankamai įtraukę į savo apyvartą. Beje, vakarietiškojoje kultūrinėje tradicijoje esė stulpas yra ne tik Michelis Montaigne’is – normalūs kultūrologiniai, filosofiniai ir literatūrologiniai tekstai taip pat vadinami esė. Mano galva, daugelis mūsų rašomų tekstų, kurie yra pavadinami solidžiu esė vardu, yra komentarai, eskizai, raštingų žmonių reakcijos į įvairius reiškinius. Tačiau tai nėra ta eseistika, kuriai XX a. būdingi tam tikri paradigminiai arba vertybiniai orientyrai. Šį žanrą plėtojo H. Hesse, P. Valery, T. S. Eliotas, kurio svarstymai apie literatūrą vadinami esė ir kurie iš esmės pakeitė literatūros istorijos supratimą – jie buvo daug svarbesni už didžiumą ano meto literatūrologinių darbų. Galbūt taip atsitiks ir su S. Gedos eseistika apie XIX a. lietuvių literatūrą ar kitus mūsų autorius. Manasis estetikos supratimas paremtas Jeano Baudrillard’o, Jacques’o Derrida tekstais, Hanso–Georgo Gadamerio rašiniais apie poeziją, poezijos ir žodžio, poezijos ir kalbos ryšius, kuriuos jis ir pats vadina ne filosofiniais, o eseistiniais darbais. Minėčiau ir sociologą Pierre’ą Bourdieu, jo esė apie žiniasklaidą, apie televiziją – to žanro pavyzdžiai. Tai koks visgi yra esė žanras? Man atrodo, esė yra asmeninis tam tikros problemos ir jos svarbos išgyvenimas, tekste išsiskleidžiantis kaip tam tikras minties siužetas, įtraukiantis daug platesnį kontekstą nei pradinio supratimo aktas. Esė svarbus tam tikras filosofinis, kultūrologinis krūvis. Šiuo atžvilgiu man svarbūs yra lietuvių kultūros žmonės Arvydas Šliogeris, Jonas Mikelinskas, Arvydas Juozaitis, Andrius Konickis, Audinga Peluritytė. Pasitelkęs asmeninę patirtį, galiu pasakyti, jog man visą laiką buvo svarbu – kaip mes gyvename čia ir dabar, kodėl taip gyvename, kas lemia tokius mūsų gyvenimus, savivoką, supratimo būdus, kuriais mes operuojame kaip savaime aiškiais, nors kai pradedi apie juos galvoti, pasirodo, kad jie nėra nei savaime aiškūs, nei paprasti. Šitas kasdienybės ontologijos, kasdienės egzistencijos lygmuo man yra svarbiausias. O dabar dar ir sąmoningai nesąmoningas mūsų nesenos praeities „trynimas“. Noriu suvokti, kas ir kodėl iš tikrųjų vyksta – ir su manim, ir su tais aplinkiniais, kuriuos kasdien matau ir mintimis siejuosi su jais.

V. Kukulas. Ar tau neatrodo, kad tokie labai geri autoriai kaip Gastonas Bachelard’as ir kiti Lietuvoje nebūtų apsigynę jokių disertacijų? Todėl, kad laisvas mąstymas čia yra tiek suvaržytas…

V. Rubavičius. Tokia problema vakariečiams nekyla. G. Beresnevičius, norėdamas pernelyg iškelti eseistų individualybę, mano galva, truputį perdeda. Juk eseizmas kaip tik yra išplitęs tarp akademinio sluoksnio atstovų. Iš to akademinio sluoksnio ateina ir P. Bourdieu, ir J. Baudrillard’as, ir kiti, kurie pasitelkia esė, nes jaučia būtinumą kalbėti visuomenei apie jos būsenas ir būvį, kalbėti suprantamesne kalba nei specialioji mokslo, kuriai būdingos tam tikros konvencijos. Visi jie yra ir profesoriai, ir daktarai, bet jie gynėsi daktaratus ne iš tų dalykų, apie kuriuos mes kalbame, – jie gvildeno specifines problemas Vakarų kultūroje priimtais filosofiniais ar moksliniais būdais.

V. Kukulas. Taip. Išmokti terminologiją, manipuliuoti ta terminologija ir apsiginti disertaciją gali daug mūsų daktarų.

V. Rubavičius. Taip yra visame pasaulyje. O akademinio sluoksnio dalis, kuri jaustų poreikį visuomenei sakyti apie jos gyvenimo ypatumus, nėra labai didelė. Didžiuma akademinio sluoksnio žmonių gilinasi tik į savo mokslines problemas, o ten, kur veikia savos, griežtos karjeros taisyklės, akademinio tapatumo kūrimo politika…

V. Kukulas. Todėl Arvydas Šliogeris labai paprastai ir sako – reikia išmokti terminologiją, kad kiekvienas durnius taptų mokslo daktaru…

V. Rubavičius. Na, mes linkę pernelyg apibendrinti. Pirmiausia reikia pripažinti, kad „durnius“ neišmoks terminijos, nes tai yra gana sudėtinga. O jau tų terminų sąsajas suvokti — dar sudėtingiau. Bet čia — ne mūsų problemos.

V. Juknaitė. Norėčiau grįžti prie R. Tamošaičio klausimo, kurį jis uždavė pokalbio pradžioje. Kokia yra esė žanrinė takoskyra ir ar esė rašymas nėra kūrybinės potencijos išsekimas – prozininko atveju. Kodėl atsiranda esė, kodėl ji rašoma, kodėl ji šiandien tampa aktualiausiu žanru? Kai ją bandome apibrėžti, turime atsiminti, kad šiandien, postmodernumo kontekste, visi žanrai patiria vienokių ar kitokių transformacijų. Romanas nebėra romanas, apysaka nebėra apysaka, eilėraštis yra proza, o esė yra toks žanras, kuris pakankamai sunkiai apibrėžiamas, ypač kai mėginame jį pamatuoti pagal vieną kriterijų. Postmodernumas perveda žmogų į fantazijos arba, pasakius profesorės Ilonos Maziliauskienės žodžiais, – į postmodernumo dūmus, į miglą, kurioje nebėra jokių aiškių kontūrų ar prasmių. Frankfurto knygų mugėje iš austrų radijo žurnalistės gavau įdomų klausimą: iš jūsų autorių tekstų, kurie išversti į vokiečių kalbą, nieko negalime sužinoti apie jūsų kraštą. Ar literatūra nebeturi domėtis ta aplinka, kurioje ji atsiranda? Pagalvojau, jei pas mus atskristų marsiečiai su savo literatūra, tai skaitydami ją tikriausiai norėtume sužinoti, kaip jie ten gyvena. Jei žvelgtume į esė turinio prasme, tai, man atrodo, eseistika atsiranda kaip atsakas į tą atotrūkį tarp literatūros ir realybės, kuri yra šiandien, kasdieninio gyvenimo su visomis jo problemomis – kultūrinėmis, visuomeninėmis ir visomis kitomis. Savaime atsiranda kitoks kalbėjimas, kuris būtinai ieško sąsajų su šia diena ir kuris veržiasi į pokalbius su žmogum. Kokiam žanrui, pavyzdžiui, priskirti pokalbį? Jis darosi vis populiaresnis, pokalbiai verčiami į kitas kalbas. Nors kaip prozininkė manau, kad esė visgi yra šiek tiek palengvintas žanras. Nors gal tik man taip atrodo. Tiesiog ir nebežinau…

V. Rubavičius. Kadangi sakei, kad nebežinai, įsiterpsiu. Aš manau taip – ar verta mums svarstyti, palengvintas ar nepalengvintas tai žanras? Juk didžiuma ir mūsų šiuolaikinės, ir vakarietiškosios eseistikos yra nepaprastai aistringa. Tai – tekstai žmonių, kuriems būdingas nepaprastas visuomeninis temperamentas. Ar tas aistringumas yra palengvintas, ar ne, tai vėlgi kiekvieno žmogaus reikalas. Aistringumas buvo būdingas mūsų amžinatilsį kolegai R. Gaveliui, nors iš šalies kai kam galėjo atrodyti, jog tai buvo ganėtinai šaltas, užsidaręs žmogus.

G. Beresnevičius. Norėčiau sutikti, nes tas aistringumas iš išorės gali atrodyti kaip lengvumo požymis. Ir atrodo, kad tas pats S. Geda, tarkim, dienoraščius rašo taip liap, bet aš žinau, kad jis sunkiai juos rašo, tai sunkus rašymas. Ir dar vienas dalykas, kodėl šis žanras yra sunkus, – esė reikia įdomiai rašyti apie labai rimtus dalykus. Galima su kabutėmis sakyti, jog tai – mokslo publicistika, bet iš tiesų – jausmų ir esmių, ir metafizikos publicistika. Būties dalykų vertimas į paprastam žmogui prieinamą kalbą. Tai nėra lengva, ir be aistros, atvirai sakant, to nebūtų.

V. Rubavičius. Juolab kad profesionalams, tarkim, akademinio sluoksnio žmonėms, daug lengviau rašyti profesionaliu išmoktu žargonu. Vartojantis jį žino straipsnių konstravimo taisykles, vadinamojo „moksliškumo“ reikalavimus. O minties siužetą išplėtoti laisvai, įtaigiai ir aistringai kartais būna daug sunkiau nei sukonstruoti akademinį tekstą.

V. Kukulas. Dar kartą kartoju savo jau pasakytą mintį, kad yra gyvenimo filosofija, suformuluota R. Tamošaičio. Galima ką tik nori rašyti – išėjai į miestą ir aprašei, kaip tas miestas atrodo, tą darė netgi Johannas Wolfgangas von Goethe, vis dėlto, mano galva, reikia turėti tam tikros kvalifikacijos, kad parašytum esė, pavyzdžiui, apie istoriją, filosofiją ar dar apie ką nors.

V. Juknaitė. Bet jeigu nėra to noro arba valios įsiterpti į vykstantį gyvenimą, tai kam ir ta filosofija. Esė aš vadinčiau dialogo žanru. Būtinai dialogo. Tai gal net jos skiriamoji žymė. Ir dar aš manau apie eseistiką štai ką. Reikia pripažinti, kad visame pasaulyje literatūra traukiasi į pakraštį, kad ji nebeveikia visuomenės gyvenimo, ir štai eseistika staiga dar turi tokią galimybę. įsiterpti į Visuonienės gyvenimą. Manau, kad dėl to šis žanras darosi toks populiarus.

V. Kukulas. Problema tokia: jeigu tu bandai aktualizuoti šiam pasauliui H. Hesse’ę arba Th. Manną, tu šitą pasaulį bandai paveikti, bet tu jį aktualizuoji per savo pasaulėjautą, per savo pasaulėžiūrą, per politiką ar dar kaip nors…

V. Juknaitė. Tai, ką žmogus pajėgia asmeniškai, visiškai individualiai pasakyti, kai kiti yra kaip nuo konvejerio nuimti, – tai čia ir yra toji stiprioji esė pozicija. Moksle ir visur staiga reikia asmenybės atspaudo, juo tikrinama tai, kas kalbama. Kartais nepaisoma, kas ką kalba, kas pasakyta, bet kas pasakė.

V. Kukulas. Tai štai čia problema yra labai sudėtinga. Jeigu aš sakau, kad man Viktorijos Daujotytės bet kokia įžvalga yra labai svarbi, tai dar nereiškia, kad ji ir tau svarbi.

R. Tamošaitis. Gal būtų galima apibendrinti. Diskusijoje iškilo tokios mintys: eseisto visuomeninė atsakomybė; eseistika dažnai pirmiau už akademinę literatūrologiją reflektuoja literatūros reiškinius (beje, man S. Gedos publikacijos „Šiaurės Atėnuose“ yra įdomios ne tik dėl literatūros apmąstymų, bet ir dėl gyvenimo kasdienybės dienoraščio bei prisiminimų – tai labai tikra ir traukia). Pastebėta, kad vertinant kai kuriuos filosofus pagal tradicinės filosofijos standartus jie irgi priskirtini eseistikai, tarkim, Friedrichas Nietzsche; konstatuota, kad esė darosi skaitoma, įdomi ir reikšminga. Beje, Gintarai, ar tavo knyga „Ant laiko ašmenų“ kartais netapo bestseleriu? Juk visas tiražas, ar net du, yra išpirkti. Tai svarbus faktas mūsų pokalbio temai.

G. Beresnevičius. Iš tikrųjų visi, kurie čia kalba, turi pakankamai kvalifikacijų sėdėti institutuose; gali rašyti storas monografijas ar publikuoti moksliniu žargonu straipsnius, kurie išeina dviejų šimtų egzempliorių tiražu specialiuose leidiniuose ir kuriuos skaito tik kolegos, o dar tiksliau – net ne kolegos, o tik darbo vadovai ir oponentai bei recenzentai, t. y. tikri mokslininkai, bet tie straipsniai Lietuvos humanitariniams mokslams nedaro absoliučiai jokios įtakos. O visi šitie žmonės, rašantys esė, yra palikę saugius apkasus. Ir V. Kubilius iš jų yra išėjęs, palikęs savo monografiją, beje, provokuojančią, – ji susidūrė su kitomis nuomonėmis; ji buvo priimta kaip provokuojanti, niekam nesugebant suvokti, kad gali būti ne vienas požiūris, ne viena, bet dvi, trys, penkios ir daugiau literatūros istorijos. Aš nenoriu minėti to žodžio – misija, jį reikėtų išbraukti, geriau pavadinus tai eseisto…

V. Rubavičius. Priederme.

G. Beresnevičius. Taip, priederme, – intelektualo priederme eiti į viešumą. Jeigu, tarkim, tave publikuoja kokia nors „Lituanistica“ – jokio atgarsio, o jei pasirodai, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnuose“ – iš karto sulauki ir kritikos, ir velnių gauni, ir rėkia ant tavęs. Bet tai reiškia, jog tu veiki, sukeli rezonansą, kažkas į tavo nuomonę reaguoja, kažkas realiai ima vykti intelektualiniame gyvenime. Tačiau pas mus kaip reikšmingas vertinamas kaip tik tas mokslinis tekstas, kuris neskaitomas ir nedaro įtakos visuomenei. O „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“ – laikomi nesvarbiais mokslui, nors, manau, kaip tik juose gimsta naujos idėjos ir vyksta tikri dalykai. Todėl mes ir esame išėję iš tų saugių, patogių mokslinių apkasų. Todėl matome, kas dedasi. Aplink – baimės atmosfera, didelės baimės, nors tikrai jos nesieju nei su feodalizmu, nei su sovietiniu paveldu, – yra tiesiog žmogiška baimė dėl daugelio labai paprastų dalykų, ir matome, kad eseistika vis dėlto gali daryti vieną svarbų darbą – sklaidyti baimę, parodyti, kad yra kitų požiūrių į visiems svarbius dalykus, ji gali įteisinti kito požiūrio galimybę. Taip kuriama tolerancija, eseistika – įvadas į toleranciją.

V. Kukulas. Dėl baimės. Nėra tos baimės. Baimė, Gintarai, kyla iš pačios spaudos leidinių. Jei, tarkim, rašai „Lietuvos rytui“ ar „Respublikai“ – jie patys tavęs atsisako, nes tu nebijai, o jiems reikia reklamos, ne problemų. Štai kada atsiranda baimė – kad neįtiksi.

V. Rubavičius. Tai kodėl reikia kažko bijoti, jei nori reklamos? Gali norėti reklamos ir nebijoti.

G. Beresnevičius. Tai skaityk „Lietuvos rytą“ ir nebijosi.

V. Kubilius. Bandom apibrėžti dabartinės eseistikos būklę. Esė – tai esminio galvojimo teritorija. Ne horizontalaus, o vertikalaus mąstymo trajektorija Tai žymiai sunkesnė kūrybos rūšis negu, sakykim, romanas ar poezija. Neįsivaizduoju, kad tokios tradicinės epikos kūrėjas kaip J. Avyžius būtų galėjęs parašyti tinkamą esė, todėl kad čia reikalingas sintetinis susitelkimas. Lietuvių mentaliteto ypatybė, agrarinės tradicijos požymis, – horizontalaus mąstymo dominavimas. O pereiti į vertikalų mąstymą mums gana sunkiai sekasi. Dabartinis mūsų esė suklestėjimas – tai „Šiaurės Atėnų“ didžiausias vaidmuo – tebesiremia empirine konkretybe ir impresijų stilistika. Rašoma iš labai konkrečios situacijos, o į ją įsivelia visokie pagalvojimai į vieną ir į kitą pusę – taip susidaro savotiškas žmogaus ir šio laiko portretas (S. Geda, G. Radvilavičiūtė, S. Parulskis). Kitokio tipo eseistiką formuoja minties siužetas (G. Beresnevičius, V. Rubavičius, P. Dirgėla) – čia nėra jokio išorinio, deterministinio motyvavimo, o mintis įgauna savo nepakartojamo judėjimo ritmą ir įtampos lanką. Mintis gali kaitaliotis, suktis kažkokiame sūkuryje, bet ji turi nubrėžtą trajektoriją. Turi problemą, kuri glūdi podirvyje, ir eseistas ją išryškina. Eseistas yra savo individualybės reiškėjas, bet kartu ir viso to, kas jį supa, bendros situacijos, kurioje gyvena, savo santykių su žmonėmis, su istorine situacija ir su visom grėsmėm aiškintojas. Ir kada į tą jo individualų buvimą ir į jo vidinę egzistencinę situaciją įsiveržia didesnis regėjimas, tada ir atsiranda rimta esė, kuri nepraranda reikšmės. Skaičiau Davido Herberto Lawrence’o esė – tai ginčas su savo visuomene, su jos institucijomis, aistringas savęs gynimas. Menininko esė yra jo credo, jo apkasai, kuriuose jisai stovi ir ginasi. Tai jo esaties kvintesencija. Geroje esė susilydo fundamentalus tam tikros gyvenimo srities pažinimas, autentiškas problemos išgyvenimas ir sintezuojančios minties stulbinantis polėkis. Net žymiems filosofams, menininkams, žurnalistams tokių nepamirštamų kūrinių tepavyksta parašyti per visą savo gyvenimą vos po keletą.

V. Rubavičius. Iš esmės ne faktas nulemia tai, kad būsimasis rašinys bus vadintinas esė. Svarbu, kiek tas faktas, jo tam tikra interpretacija tavo sąmonėje virsta tam tikru suvokimu, kurį tu pats laikai reikšmingu visuomenei arba kitiems, ir kaip tu jį pateiki. Jeigu vaiko gimimas tave paskatina būties, egzistencijos apmąstymams, atitinkantiems tam tikrą lygį, o tą lygį mes visi vienaip ar kitaip jaučiame, jeigu susivoki dabartinės kultūros, filosofijos, politikos kontekste, tai iš bet kokio fakto gali išeiti į eseistinę erdvę ir išsakyti savo ypatingą suvokimą, svarbų ir kitiems. Svarbi ne pati detalė, o jos šaknys tam tikroje visumoje, jos apibendrinanti potencija ir tam tikras kalbinis „vaizdingumas“, kuris turėtų galios „trinktelėti į smegenis“.

V. Juknaitė. Ir gal svarbi ne pati raiška; jei tu pąjėgus faktą suformuluoti kaip klausimą – tuomet viskas, daugiau nieko nereikia. Nebūtinai ir viską pasakyti. Tiesiog mosteli, gal užkibs koks žmogus – gal pats sugalvos, kaip čia tiktų geriau.

V. Kubilius. Mes čia visą laiką kalbame labai bendrai, bet buvo klausimas – ar mūsų eseistika pakyla iki M. Montaigne’io, ar mes galėtume bent išvardyti, ką išskiriame, kokias esė laikytume svarbiomis. Aš išvardysiu taip, kaip man dabar atsitiktinai susiklostė, iš atminties. Pradėčiau nuo Eduardo Mieželaičio „Berolinos reportažas“ – tai pokalbis apie Johaną Holderliną, apie Vokietiją. Tomo Venclovos eseistika sulaukė tarptautinio atgarsio ir skynė kelius jo eilėraščių vertimams – išskirčiau „Kalėjimas kaip komunikacijos reiškinys“, „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Puiki Petro Dirgėlos istorinių apmąstymų eseistika, spausdinta „Valstiečių laikraštyje“. Dar paminėčiau – M. Martinaičio „Veronikos nuopuolis ir išteisinimas“, G. Radvilavičiūtės „Tėvynė ir kitos jungtys“, S. Parulskio „Šiaurinė kronika“, G. Beresnevičiaus „Gyvenimo mugė“ ir Sauliaus Šaltenio „Pokalbiai prieš aušrą“ — reportažai Kovo 11-osios tema.

V. Juknaitė. Į nieką nepretenduodama pasakysiu, ką aš skaitau ir ką laikau eseistika. O dėl M. Montaigne’io galvos pernelyg neskauda… Man visada labai patrauklus G. Beresnevičius. Tarp tų juokelių visada randi kažkokį grūdą. G. Radvilavičiūtė labai įdomiai rašo. Ir S. Parulskis kartais. „Šiaurės Atėnų“ eseistika – ar ji tikrai yra įdomi, ar tik tokia apsimeta, nesvarbu – bet ji pajėgi patraukti visuomenės dėmesį.

V. Rubavičius. Savo orientyrus aš jau minėjau. Suprantama, galėčiau pridėti daugiau pavyzdžių. Tačiau kol kas stokojame aukšto lygio filosofinės eseistikos.

V. Juknaitė. Kurią rašo A. Šliogeris.

V. Rubavičius. Taip. Šitokio lygio eseistas, išaugęs iš mūsų dirvos, ir yra A. Šliogeris. Jis mąsto lietuviškai, mąsto savarankiškai. O visuomeninis reikšmingumas, man atrodo, labiau sietinas su S. Gedos, ankstesnio M. Martinaičio pavyzdžiais, Almanto Samalavičiaus rašiniais. Tik dalis G. Beresnevičiaus tekstų laikytina eseistika, kurią norėčiau atskirti nuo istorinių pašmaikštavimų, nuo kasdieninės publicistikos.

G. Beresnevičius. Iš tikrųjų, stipriausia eseistika yra „Šiaurės Atėnuose“. Jeigu skaičiuotume žmones, kurie rašo eseistiką kituose leidiniuose, juos išvardyti, žinoma, galėčiau, dar kai ką pridėčiau, Rolandą Rastauską…

V. Rubavičius. Gal nuo jo ir reikėjo pradėti.

G. Beresnevičius. Be abejo. Noriu pasakyti, kad eseistikos krypčių, ko gero, yra tiek, kiek yra eseistų. Kiekvienas eseistas turi savo žanrą, savo supratimą. Kol kas tikriausiai nėra tokios esė, kurią vienodai rašytų du žmonės, tarkime, S. Parulskis ir G. Radvilavičiūtė. Arba S. Parulskis ir A. Andriuškevičius. Nors jie pirmo žvilgsnio panašūs, bet stilius visgi kiekvieno kitoks.

V. Rubavičius. Na, tarp S. Parulskio ir G. Radvilavičiūtės būtų galima įžvelgti panašumų. Norėčiau pasakyti dar vieną, mano galva, svarbų dalyką. Čia buvo iškeltas „Šiaurės Atėnų“ vaidmuo. Iš tikrųjų – jau galima kalbėti apie tam tikrą „Šiaurės Atėnų“ kaip leidinio bendrą eseistinę stilistiką, kurios bruožą įžvelgiama daugelio tam leidiniui rašančiųjų kūryboje. Yra tam tikrų bendrumų. Derėtų paminėti ir kitą leidinį – „Kultūros barus“, labiau linkusius į akademinį eseizmą, – ten spausdinami istorikų, kultūrologų, politologų rašiniai. Tie du leidiniai, mano galva, ir kuria Lietuvoje savitus eseizmo laukus.

Gintaras Beresnevičius. Intelektualas: misija

2003 m. Nr. 3 / Intelektualai turi aiškią pareigą: pasakyti, kas dabar vyksta. Niekada ji nebuvo tokia sunki, nes visada buvo aiškus priešininkas. Neigiant priešininkus tai lengva, todėl jų paieškos labai intensyvios, jų daug: nuo globalizacijos ir kapitalizmo ryklių…

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr 8-9 / palesink greičiau tuos paukščius
palesink visais širdies dūžiais
visais sudraskytų naktų krešuliais
visomis paryčių maldomis –
jie jau plunksnas ir žvynus kedena
žvilgsniais dygliuotais aplinką smaigsto

Gintaras Beresnevičius. Šiaurės neurotikai

2000 m. Nr. 7 / Lietuvai atitekęs tragiškas aukso puodas – nedidelei tautai gyventi civilizacijų tektoninių lūžių sankirtos vietoje, lemiamą akimirką sustabdyt kitos civilizacijos plėtrą į svetimas teritorijas.

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galme jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Beveidžiai. toj sykį nutikusioj prošvaistėj kurią vėliau jau vadinome jaunyste kai vijom poetines kilpas ir lyg pėdsakus senojo miesto akligatviuos mėtėm dygliuotas akimirkas gaudėm ir džiūgavom…

Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos

2016 m. Nr. 2 / Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau…

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Gintaras Beresnevičius. Po juoda vaivorykšte

2004 m. Nr. 12 / Jolita Skablauskaitė. Septyniadangė erdvė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 260 p.

Valdas Kukulas. Tūkstančio kalbų mokymasis

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.