Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė
Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Trečioji Ernesto Noreikos poezijos knyga „Apollo“ jau įvertinta šių metų Jaunojo jotvingio premija. Tai atvejis, kuris parodo, kad poeto kūryba – kintantis, progresuojantis reiškinys. Užuominų apie tai teikė nesenos poeto publikacijos, tad naujoji knyga – puikus būdas sužinoti, kas iš to išėjo.
Aptardamas šį leidinį Marius Burokas teigia, kad „Apollo“ „gerokai skiriasi nuo barokiškų, tirštai ir ankštai metaforomis prikimštų, kiek chaotiškų ankstesniųjų autoriaus knygų“1. Su šia mintimi norisi sutikti, bet tik iš dalies. Kiekvienoje knygoje E. Noreika – toks pat ir kartu kitoks: debiutinių eilėraščių rimą jau seniai pakeitė ilgomis verlibrinių dvieilių rikiuotėmis, kaskart parenka naujus centrinius motyvus, apdairiai bendradarbiauja su metaforos prigimtį pažįstančiais redaktoriais (Kęstučiu Navaku, Rolandu Rastausku). Todėl ir tai, kad „barokas“ gludinamas, atrodo pakankamai tendencinga. Kiek įdomiau, ar, grynėjant raiškai, keičiasi pasaulėvaizdžio dominantės ir turinys?
Tokį klausimą kelti skatina E. Noreikos tekstų vientisumas, būdingas ne tik poezijai, bet ir vienu metu publikuotai eseistikai2. Autoriaus tekstai pasižymi ta pačia klasikine siurrealizmo vaizduote, transliuojama ryškaus patiriančiojo. Todėl gali pasirodyti, kad „rodomas vienas ir tas pats filmas“3. Patiriantysis natūrą sistemingai verčia kultūra, emocijai siekia pritaikyti vaizdinį analogą. Estetizuota raiška tarsi siekiama įprasminti pažinimą: jis sugaunamas kalba ir redukuojamas iki tezės ar sustingdyto vizualaus įvaizdžio, metaforos, o tekstą formuoja įvairios jų virtinės. Tačiau ilgą laiką man atrodė, kad E. Noreikos poezijoje reprezentacija virsta prasminga dėl savęs pačios, nes, sutapdama su kalbėjimo tikslu, išsipildo nuskausmindama realybę. Tai atsispindi metaforiškoje poeto kalboje, kuri dažniausiai grindžiama nelanksčiomis daiktavardėjančiomis formomis: atminties trimitai, kasdienybės duona, vidaus kambariai, trūnijantys veido balkonai, žaibuojančių debesų dubenys, bijantis dangus, kalbos bedugnės ir t. t. Reiškiniai įgyja krūvį verčiami klišėmis, neretai tik „neįprasčiau“ apibūdinami, pvz., jiems pritaikant formulę „esi“ („esi augalas lipantis sienomis“, p. 77). Tokiu būdu ir pavaizduojamos konkretybės (peizažas, kūnas), ir metaforizuojamas reiškinio neapčiuopiamumas (pvz., mirtingumo suvokimas).
Šį rašymo būdą galima sieti su mintimi, kurią E. Noreika išsakė apibūdindamas Charles’io Baudelaire’o „Piktybės gėles“ – tai monologai, kuriuose mėginama „išgirsti aidą, atsimušantį nuo savęs paties, kaip aplinkos elemento, jausminės, dvasinės plokštumos“4. Tačiau E. Noreika – ne simbolistas ir ne avangardistas. Jo metaforine kalba „nugalėtas“ pasaulis išties primena sąmoningą haliucinaciją. Jos dekoratyvus konstravimas galėtų būti estetiškai veiksminga strategija, tačiau toks kelias nebūtinai reikš papildomos prasmės atsiradimą, mat dekoratyvumas nebūtinai skatina refleksiją, o metafora ne visuomet yra daugiaprasmiška. Naujos knygos eilėse pirmiausia „užraitomi“ E. Noreikos subjekto savistabai svarbūs kančia ir skausmas, dauginama sąmoningo pasitraukimo į atokumą variacijų. Šie elementai pritaikomi siurrealizmo logikai, kai siekiant išskirtinumo reprodukuojami tipiniai motyvai (sapno, karščiuojančių vizijų, ligos ir mirties, apsvaigimo). Žinoma, tai leidžia pateisinti blunkantį ryšį su realybe, aktyvią, mirtingumą ir pažeidžiamumą suvokiančią sąmonę iškelti virš laikino kūno, motyvuoti kalbėjimą apie nepažinias sritis. Tačiau kaip tik tai parodo ne tiek gyvą, kraujuojantį, kiek tiesiog suliteratūrintą pasaulį, pilną pridengiančios, o ne išlaisvinančios ekspresijos. Todėl perskaitęs santykinai nedidelės apimties, vos keliasdešimties tekstų knygą gali likti apsvaigintas, bet nebūtinai maloniai.
Suvokiant šį kontekstą ir norisi rašyti apie „Apollo“. Juk būtų keista tikėti, kad vien pasirinkta estetika lemia eilėraščio vertę. Ši recenzija ir atsirado dėl to, kad skaitant naujausią E. Noreikos knygą minėta abejonė menksta.
„Apollo“ aiškiai liudija, kad šiuo metu E. Noreikai aktualūs dvejopi vaizdinijos šaltiniai – balansuojama tarp pamėgtų statiškų įvaizdžių ir jo poezijos kontekste veiksmingos išplėtotos analogijos. Pastarasis principas yra netikėtas E. Noreikos poezijoje, papildo jo siurrealizmo suvokimą: „neskirti panašiai skambančių žodžių / gali reikšti jog vieną rytą skubėdamas pasiriši ne kaklaraištį o kelkraštį // ant kurio susirinks neaiškūs tranzuotojai / rodantys nykščiais į nesančią kryptį“ (p. 13). Kartu su šia linkme išryškėja daugiau dinamikos, ritmo ir lingvistinio žaismingumo („išgerkim nudegimo laipsnius / ir nebedeginkim vienas kito // išgerkim laipsnius kurie nusako / kiek kartų turi būti / padaugintas iš savęs“, p. 94). Šie tekstai įdomūs nepaisant rinkinį konceptualizuojančios ir komplikuojančios vandenų ir kosmoso semantikos, kuria trokštama aprėpti „viršūnes ir gelmes“, evoliucijos progresiją apimančias fosilijas ir Mėnulio kanjonus, t. y. tokį gigantišką mostą, kuris paradoksaliai lenkia prie anksčiau minėto ydingo abstraktaus kalbėjimo.
Kitas svarbus veiksnys – aiški orientacija į anglosaksiškos poezijos tradiciją, perimant „katalogų“ struktūrą ir skiriant dėmesio socialinei kritikai. Dėl to E. Noreikos poezijai būdingas susvetimėjimas atrodo motyvuotesnis, nes randasi iš priešpriešos svetimiems diskursams, brėžiamos ribos tarp nepažinaus „aš“ ir viską suvokiančių „jų“. Galima spėlioti, ar priešpriešos nesuvienareikšmina kalbėjimo priežasčių, tačiau vis dėlto tai leidžia ne tik įvertinti pasaulį, jį apibrėžiant daiktavardiška kalba, bet ir veržliau išsikūnyti pačiam subjektui, sukurti veiksmingas keliaplanes analogijas („stengiuosi neriedėti / kai esu išmestas iš rankų // kovoju su judesiu / kurio nepasirinkau / kovoju ir griaunu savy // būdamas geležiniu rutuliu // nebegyvenamus pastatus / išjausmintuose kvartaluose“; p. 73).
Daugelyje „Apollo“ tekstų galima įžvelgti dualumą tarp iliuzijos ir tikrovės, vidujybės ir išorės, individualybės ir visuomenės, savų nuostatų ir primetamų ideologijų, kurios ima koreliuoti su E. Noreikos estetikai būdingu dekoratyvumu. Bene geriausiai jį įprasmina programiškas tekstas „Hablas“, kuriame deklaratyvaus kritiško vertinimo daugiausia. Tarkime: „skaitome mirties postus neaiškiose / tikrovėse, kurias laikina nėkart / nesuteptos uniformos, savo / tuštumą pridengusios medaliais, / nublizgintais žvaigždynais, įsegtais / į dangiškus atlapus“ (p. 58). Nesunku suvokti, kad kritikuojamos socialiniuose tinkluose imituojamos tobulo gyvenimo versijos (analogiškai kitur – pozityvioji, įvairių gyvenimo vadovų kultūra ir pan.), t. y. reiškiniai, kurie slepia asmenybės autentiškumą. Savaime objektas vertas dėmesio, bet E. Noreikos kalba ne tiek koduoja, kuria sukeistintą pasaulį, kiek apvelka lengvai suvokiamą žinutę tiesiog kitu žodžio kostiumu. Tačiau visa tai gana paveiku todėl, kad tikrovė pristatoma kaip košmaras, svetima erdvė (Mėnulis), ir ši apversta logika deklaruojama kaip poeto tekstų norma, negarantuojanti išsilaisvinimo.
Vis dėlto minėtus privalumus lengvai nublankina paprasčiausias paradoksas: kritikuojant dėl neautentiškumo remiamasi tomis pačiomis priemonėmis – į klišę atsakant kliše („jie žino kokie netikslūs atspindžiai // jaučia artėjančią kaukių madą“, p. 95), kartais išeikvota ir paties kūryboje („mane suklijuotą / iš žuvies ašakų ir tuščiavidurių kaulų / tapusių slaptomis perėjomis / staugiantiems vėjo kariams“, p. 7). Tad lieka klausimas, kodėl manifestuoti autentikai vis dar jų reikia?
„Apollo“ galima laikyti kol kas geriausia ambicingo poeto knyga. Tik užrašant šiuos žodžius maga pabrėžti: geriausia tuo atveju, jei Ernesto Noreikos poeziją vertintume jos raidos kontekste. Grynėdama ji progresuoja, įvairėja. Tačiau kartu ji stebėtinai apnuogina turinio nesudėtingumą ir parodo, kad naujos, gyvybingesnės idėjos išmėginamos jau žinomais būdais. Bent mane visa tai skatina klausti, kas šioje poezijoje išliks ilgiau: ar celofaninius statybininkų apsiaustus nustelbs metaforinis tyrinėtojo skafandras?
1 Burokas M. Kosmosas ir polaroidai (knygų apžvalga, LRT, 2019 09 16). Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1096989/marius-burokas-kosmosas-ir-poliaroidai-knygu-apzvalga.
2 Daugiausia tai buvo debiuto metu, 2013 m. Pavyzdžiui: Noreika E. Šildymo sezonas, arba Pamišęs miestas // Kultūrpolis. – 2013 01 25. Prieiga per internetą: http://www.kulturpolis.lt/old/main.php/id/2980/lang/1/nID/10975.
3 Cibarauskė V. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina (E. Noreikos „Andalūzijos šuo“) // Metai. – 2016. – Nr. 12. Prieiga per internetą: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=1577.
4 Noreika E. Baudelaire’as, užaugęs Gedos vazone // Šiaurės Atėnai. – 2013 02 08. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2013/02/08/baudelaireas-uzauges-gedos-vazone/.