literatūros žurnalas

16 „Metų“ atvirukų Poetiniam Druskininkų rudeniui

2019 09 29

Šiemet tarptautiniam poezijos festivaliui Poetinis Druskininkų ruduo – 30!

Per visą jo gyvavimo laiką, „Metuose“ apie jį rašyta ne tiek jau mažai visus 16 kartų. Šie aprašymai suteikė balsą tiek svarbiausioms festivalio „dvasioms“ (Vytautas P. Bložė), tiek asmenims, be kurių šiandieninis PDR taip pat neįsivaizduojamas (Ričardas Šileika), tiek besimainančių kūrėjų kartų atstovams (Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys, Mindaugas Kvietkauskas), todėl pristatoma panorama labai įvairi.

Poetų bendruomenei visada neeiliniu laikomo įvykio istorija „Metuose“ fiksuoja festivalio augimą ir trumpalaikius nuosmukius. Festivalio diskusijos neapsieina be emocijų, susijusių ir su vienu ryškiausių įvykių – Tomo Venclovos apsilankymu ir semiotikos pranešimu. Bėgant laikui diskusijos leidžia pamatyti poezijos diskurso kaitą (nuo misijos aktualizuoti įvairius poetikos aspektus iki nuobodulio ir laisvamaniško vakarėlio). Su šypsena galima prisiminti PDR šėlsmą garsinusias išdaigas, nerimą, ar užsienio poetų skaitymai nenustelbia lietuvių… Tačiau ypač daug dėmesio „Metuose“ skiriama jaunesniųjų poetų kartų pasirodymams (tarkime, Kęstučio Navako, Liudviko Jakimavičiaus, vėliau Mariaus Buroko, Agnės Žagrakalytės „generacijoms“). Šiuo požiūriu išsiskiria audringas 1996 m. ruduo, įskėlęs polemiką tarp Bleizgio ir Bložės (1996 m. Nr. 12, 1997 m. nr. 1), kuri atskleidžia gyvą šių kartų mąstysenos, pozicijų kaitą (pažymėtą „Svetimų“, „Įžangos“ pasirodymais), kai skaitant jauniesiems, anot Bleizgio, demonstratyviai išjungiamos video kameros, o Sigitas Geda polemizuojantiems siūlo susitikti kitu laiku kitoje vietoje…


Janina Riškutė. Poetinis Druskininkų ruduo’90


Pagrindinė – Jotvingių premija paskirta Henrikui Čigriejui. Ši premija jau tradicinė: 1985 m. ją gavo K. Platelis už eilėraštį „Jotvingio malda, šuoliuojant į priešą“, vėlesniais metais – V. Bložė, A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas. Rudens eilėraščio konkurse (anoniminiame) prizą laimėjo V. Daunio eilėraštis „Vienišasis Dantė“. Norėta organizuoti ir blogiausios eilėraščių knygos konkursą, tačiau komisija kapituliavo, nes prastų knygų skaičius katastrofiškai auga. (1991 m. Nr. 11)

Skaityti visą

S. Eimutis. Poetinis Druskininkų ruduo


Ant Liškiavos piliakalnio (herojinės poezijos rytmetys) dramatiškos ir ironiškos intonacijos keitė viena kitą. Nuotaikinga vakarinių skaitymų atmosfera „Aido“ kavinėje nenustelbė vertybių pojūčio – išryškėjo savitesnių jaunų poetų balsai. Meilės lyrikai buvo skirtas paskutinis vakaras, kai dalyviai buvo persisunkę jau ne tik literatūra, tad nestigo bravūros ir erotinės poezijos pokštų. (1993 m. Nr. 12) 

Skaityti visą

Juozas Aputis. Poezijos rudens metaforos


Teisybė, išklausęs daugiau nei dešimties jaunųjų poetų vyrų, kartkartėmis jų eilėraščiuose imi pastebėti kyšant Aido Marčėno barzdelę… <…> Negali nusikratyti negerumo, kad šalia talentingų, žmogiškų poezijos rudens žodžių kartkartėmis dvelktelėdavo stumdymosi dėl vietos po kūrybos saule slogutis, atėjęs čia iš Rašytojų sąjungos klubo, radijo laidų ar laikraščių, kai vieni išsileidę savo poezijos almanachą, atkakliai spiria pripažinti, kad įvyko vos ne perversmas, o kiti nori galutinai juos nuneigti; kai ir tekstuose, ir kontekstuose demonstruojamas apatinės anatomijos žodynas… (1994 m. Nr. 12)

Skaityti visą

Rimvydas Stankevičius. Poetinis Druskininkų ruduo 


Naktinių poezijos skaitymų „Jaunųjų poezija“ niekas nė nebandė klausytis (turbūt viskas buvo žinoma iš anksto). Salė (kavinė) kiek pritilo, kai į sceną ėmė veržtis ir taip ilgai klausytojų vietose ištvėrę „Jaunieji“ A. Marčėnas. L.Jakimavičius ir kt. <…> Po „Įžangos“ grupės akcijos, kurios nenorėčiau priskirti nei prie poezijos, nei prie pokalbių apie ją, buvo pristatomos metų knygos… (1995 m. Nr. 12)

Skaityti visą

Gintaras Bleizgys. Dzūkija – Graikija


Įpykęs S. Geda klausė M. Kvietkauską, ar tik šis nenorįs poetų padaryti šventomis karvėmis, sakė, kad M. Kvietkauskas kalbąs kaip koks anų laikų komjaunuolis, o galų gale išreiškė norą susitikti su pranešėju po penkiasdešimties metų. Deja, manau, tądien Mindaugas nebuvo suprastas. Labai įdomu, kodėl niekas nepuolė ginčytis su T. Venclova, kai jis kitą dieną truputėlį kitais žodžiais išdėstė tokias pat mintis kaip M. Kvietkauskas? Nors dar nelabai matoma (arba sąmoningai nematoma), bet į lietuvių literatūrą ateina nauja kūrėjų banga. Jie visiškai nesiruošia būti autsaideriais arba rezistentais, o alkoholį keičia sportu ir akademiškumu. Mums jau nebereikia kovoti su visokiom KGB ir BGK; asmens laisvė ir kitokios laisvės jau yra duotybė, o ne draudžiamybė. Mes nesiruošiam bėgti nuo visuomenės, bet greičiau ruošiamės stverti Jautį už ragų… (1996 m. Nr. 12)

Skaityti visą

Vytautas P. Bložė. Kelios staigmenos, arba Dar šis tas apie PDR


Poetinio Rudens anoniminių eilėraščių konkurse Marcinas Swietlickis dalyvavo pats to nežinodamas: keletą jo atsiųstų eilėraščių mes, čiabuviai plunksnagraužiai (o tiksliau – Nijolė Milauskaitė ir aš), išvertėme į lietuvių kalbą ir vieną jų slapta pateikėme konkursui. Norėjome iškrėsti pokštą: „nušluostyti nosį“ arogantiškiems mūsų jauniesiems talentams, laimėdami, sakykime, kad ir pirmąją premiją, nes, mūsų nuomone, jo eilėraščiai to buvo verti. <…> M. Swietlickis ir būtų tapęs laureatu, nes įteiktasis konkursui eilėraštis, komisijos nuomone (ją privačiai sužinojome), buvo vienintelis tikrai geras (ir labai lietuviškai skambėjęs), tačiau… (1997 m. Nr. 1)

Skaityti visą

Gintaras Bleizgys. Poetai Druskininkų rudeny


Netikslu būtų sakyti, jog visi čia taip veržėsi pasi­klausyti poezijos. Poezija – tik to vakaro (ir nakties) fonas. „Širdelėj“ atsiveria po Ilgos dienos nuvargusios širdys, kavinės patamsiai ir cigarečių dūmų prislopintas šurmulys atpalaiduoja vaizduotę, pasą­monę. Alvydas Šlepikas pasakojo ilgą Ilgą, liūdną ir graudžią pasaką – apie samu­rajų, apie draugystę ir charakiri. (1997 m. Nr. 12)

Skaityti visą

Aida Ažubalytė. Rudenį Druskininkuos


Performansų ir hepeningų efektas gali būti didesnis, kai jais įsiver­žiama į oficialesnę aplinką, tvyrančią rimtį ir pan., o ne specialiai tam skirtoje erdvėje ir laiku. Matyt, tai nuvokdamas, Mantas Gimžauskas prie mikrofono energingai ėmė valytis dantis. (1998 m. Nr. 12)

Skaityti visą

Mindaugas Kvietkauskas. Himnas dešimtajam rudeniui


„Stoot! Ramiai! Vėliavą gerbt!“ – per ruporą įsakmiai visiems komanduoja poetas Ričardas Šileika, kurio valdžią čia liudija karabinas ant peties ir sena Lietuvos karininko uniforma (ant antpečių – po du alaus kamštelius). „Tai koks tavo poetinis laipsnis, Ričardai?“ – vėliau primygtinai klausinėja Ričardas. Iš uniforminio švarko kišenes ištraukia suglamžytą rusišką lapelį: Primierka na film, 1965 god. „Matyt, aš – lietuvių ban­ditas“, – kvatojasi Šileika. (1999 m. Nr. 11)

Skaityti visą

Birutė Marcinkevičiūtė. Poezijos rudens laiškai


Po knygų pristatymo buvo atidaryta unikali poetinių laiškų paroda, suma­nytojo ir rengėjo R. Šileikos pavadinta „Vėjo laiškai“, kuri įtaigiausiai įrodė ryšį tarp poezijos ir laiško. Pasirodo, skaitant senus laiškus, poezija dvelkia kiekviena detalė – užrašas ar piešinys ant voko, rašto bangavimas, net banaliausias pa­linkėjimo žodis… (2000 m. Nr. 11)

Skaityti visą

Mindaugas Kvietkauskas. Naujos alyvos – poetiniam rudeniui


Tai santykis tarp žaidimo ir – kaip čia geriau pasakius… nebežaidimo, nusižaidimo? Koks kietas žaidėjas Jurgis Kunčinas, savo kup­letais ir trioletais išmankštinęs klausytojų juoko raumenis kavinėje „Širdelė“! Aukščiausioje žaidimo lygoje, kaip visada – Zenonas Streikus, kabriolete vežęs per Druskininkus baltą šventės vėliavą ir kažkokį seną kubilą pavertęs laivu „Imperial“, kuriame vyko akcija „Girtas laivas“. Eugenijus Ališanka, kurį paviliojo apsinuoginti ir iš girto laivo šokti Druskonio bangos šaltos. Vladas Braziūnas ant krepšinio lanko it gegutė virš kiauro lizdo (poetų fotosesijos metu). Pagaliau Viktoras Rudžianskas su „fotografiškiausiu eilėraščiu“ apie karvę piliakalnio fone… (2001 m. Nr. 11)

Skaityti visą

Regimantas Tamošaitis. Poetinis Druskininkų ruduo-2002


Jaunieji poetai atrodo laisvi, sąmoningai ir saugiai atsitraukę nuo tikrovės, nesusidūrę su jokiais rūpesčiais ir nedemonstruojantys jokių problemų, nebent kartais dėl teatrališkumo. Jokių egzistencinių ar kitokių sunkių reikš­mių. Ir jokio priešiškumo visuomenei, jokio romantinio liguistumo ar „svetimųjų“ sindromo. Jiems eilėraštis yra tiesiog eilėraštis, ati­trauktas kuo toliau nuo visų įmanomų vertės centrų. Neužgaunantys ir neužsigaunantys. (2002 m. Nr. 11)

Skaityti visą

Uršulė Gedaitė. Poetinis Druskininkų ruduo-2003


Tomas Staniulis perskaitė ilgoką traktatą, kuriame ilgėjosi poezijos sakralumo (užmir­šęs profaniškumą), bandė tapatinti jį su nuoširdumu ir buvo „pričiuptas“ Dovilės Zelčiūtės: „Kas gi yra poetinis nuoširdumas?“
 (2003 m. Nr. 11)

Skaityti visą

Ričardas Šileika. Druskininkai. Poezija. Oras


Festivalio pirmasis asmuo Kornelijus Pla­telis, mintydamas apie teksto garsiaraštį, prisipažino, kad nemėgstąs, kai kas nors kitas balsu skaito jo poeziją. Tačiau sakė, jog tiek prasmės, tiek garso požiūriu suvokėjas neiš­vengiamai interpretuoja ir tylomis sau skaito­mą spausdintą tekstą. <…> Šios poetų lošybos patvirtina, kad lite­ratūra ir menas taip pat yra pramoga, kad poezija taip pat yra sportas Todėl citius, altius, fortius besąlygiškai pasiglemžia religiją, politiką, žiniasklaidą, ekonomiką ir šventąja laikytą kultūrą. (2004 m. Nr. 11)

Skaityti visą

Benediktas Januševičius. Ar japonai haiku rašo prasčiau?


Nors nepastebėjau nei jubiliejinio torto su žvakėmis, o vietoj šampano buvo siūloma gazuota degtinė, šis festivalis buvo ypatingas. Jis – visas – buvo skirtas haiku, senam ir populiariam visame pasaulyje japonų poezijos žanrui. Todėl svečiai šiemet buvo ypatingi – japonai. Ir, žinoma, ne tik. Pvz., Docas Drumhelleris atvyko iš Naujosios Zelandijos. Haiku jis skaitė ir angliškai, ir maorių kalba. Kitas tolimas ir įsimintinas svečias Josephas Spence’as – amerikietis, haiku skaitė ne tik angliškai, bet ir nesuprantama jamaikiečių murmele.
(2009 m. Nr. 11)

Skaityti visą

Ričardas Šileika. Poetinis Druskininkų ruduo, arba „Mano protėviai išrado Paukščių Taką“ (Juan Carlos Mestre)


Daug svarbiau ir mieliau buvo išvysti latvių poetą Janį Elsbergą, užsirašyti jo nuogirdą „Man reikia išmokti tų kalbų, kurias mano, kad moku“, paspoksoti, kaip jis lošia su Lietuvos šachmatų federacijos tarybos nariu Rimantu Paliušiu. Man, žinoma, laimėjo Janis, nes, anot jo paties, jis buvęs girtesnis ir geresnis.
(2012 m. Nr. 11)

Skaityti visą

Už leidimą panaudoti archyvinius kadrus dėkojame Poetinio Druskininkų rudens organizatoriams.