Benediktas Januševičius. Ar japonai haiku rašo prasčiau?

2009 m. Nr. 11

Šiemet Poetinis Druskininkų ruduo vyko jau dvidešimtą kartą. Nedidelis jaukus rudeninis poetų suėjimas virto literatūros festivaliu, ryškiu ne tik Lietuvoje, bet ir tolėliau. Todėl net ir man kartais tenka aiškintis su užsienio poetais dėl galimybių patekti į šį festivalį, tarsi aš jiems galėčiau kuo nors pagelbėt…

Šiandienis PDR – stambus poetų sambūris, kurio galbūt didesnė bėda yra dalyvių blaivybė nei besaikis girtavimas. Juokauju, žinoma.

Nors nepastebėjau nei jubiliejinio torto su žvakėmis, o vietoj šampano buvo siūloma gazuota degtinė, šis festivalis buvo ypatingas. Jis – visas – buvo skirtas haiku, senam ir populiariam visame pasaulyje japonų poezijos žanrui. Todėl svečiai šiemet buvo ypatingi – japonai. Ir, žinoma, ne tik. Pvz., Docas Drumhelleris atvyko iš Naujosios Zelandijos. Haiku jis skaitė ir angliškai, ir maorių kalba. Kitas tolimas ir įsimintinas svečias Josephas Spence’as – amerikietis, haiku skaitė ne tik angliškai, bet ir nesuprantama jamaikiečių murmele.

Vis dėlto ypatingą svečių sąrašą derėtų pradėti nuo Pasaulinės haiku asociacijos prezidento Banya Natsuishi. Šis žmogus Lietuvoje lankėsi jau trečią kartą. Prieš porą metų jį buvo galima pamatyti ir išgirsti Poezijos pavasario renginiuose. Ir pats turėjau garbės su juo susipažinti, kartu lankydamasis Kupiškyje ir Rokiškyje. Kaip ir derėtų haiku profesionalui, jis rašo nuolat, ir į festivalį atsivežė mažutę knygelę „Vilniaus labirintai“, kur lietuviškos tematikos kūrinėliai išversti į lietuvių kalbą.

Mažiau galėčiau pasakyti apie kitus japonus, regis, jų buvo dvylika. Tačiau sunku buvo nepastebėti Akiros Takenami, ne tik rašytojo, bet ir fotografo, kino kūrėjo, nevengiančio egzotiškų drabužių. Iš veido jis man labiau panėšėjo į indėną nei japoną. Na, bet gal čia mano, neišmanėlio, problema. Poetė ir dailininkė Yuko Tange savo švelnia šypsena priminė Pauliną Žemgulytę. Apskritai visi japonai elgėsi santūriai bei oriai ir nevargino festivalio rengėjų tuščiomis pretenzijomis ir reikalavimais. Beveik kiekvienas japonas turėjo fotoaparatą ar vaizdo kamerą, taigi kiekvieną festivalio renginį „praturtino“ blykstės ir spragsėjimai.

Didelį įspūdį man padarė ir italas Pietro Tartamella ne tik neregėtai didžiule barzda, bet ir savita skaitymo maniera, lėtai tariamais, beveik dainuojamais žodžiais.

Vis dėlto artimiausi ir mieliausi pasirodė rusų poetų Sergijaus Kudrios ir Aleksandro Kudriašovo kūriniai. ilgam įsiminė ir ukrainietis Sergijus Kurbatovas, kurį svečiai iš buvusios sovietinės erdvės pasirinko kaip angliškų vertimų skaitovą. S. Kurbatovas tai darė „tobula“ tartimi.

Lietuvai atstovavo labiau žinomi poetai Alis Balbierius (ne tik rašantis, bet ir fotografuojantis haiku) ir Donaldas Kajokas (pastarasis, pristatytas kaip Lietuvos japonas, sulaukė gausių ovacijų ir Japonijos tautiečių pagarbos), kadaise svetimas ir galop visai susvetimėjęs, tūkstantį metų neregėtas Dainius Dirgėla ir labai savas Mindaugas Valiukas. Kiti vietiniai haiku kūrėjai man mažiau žinomi ar visiškai negirdėti. Klaipėdiškis Vytautas Dumčius, vertęs nemažai japonų kūrybos, praėjusiais metais apdovanotas „Poezijos pavasario“ prizu už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Artūro Šilansko haiku buvau skaitęs „Literatūroje ir mene“, o štai Danieliaus Milašausko ir Giedriaus Mickūno rytietiškų tekstų iki šiol nežinojau.

Festivalio renginiai, kaip ir kasmet, prasidėjo ir baigėsi Vilniuje. Startavo spalio 1 d. Rašytojų klube, kur vyko V pasaulinės haiku asociacijos konferencija, ją, suprantama, vedė pats vadovas Banya Natsuishi. Jis papasakojo apie asociacijos struktūrą ir veiklą. Na o konferencijai baigiantis visi festivalio dalyviai perskaitė po vieną haiku. Po valandėlės ten pat, Rašytojų klube, vėl skambėjo trieiliai, ne tik japonų, bet ir portugalų, italų, anglų, slavų kalbomis.

Pagrindinę PDR programą galima pavadinti įprasta ir tradicine: skaitymai, skaitymai, o po jų – kiti skaitymai, o šiems pasibaigus – dar vieni… Haiku ir haiku, ir haiku. Tačiau turiu patikslinti, kad renginių dalis, kai festivalis įsitaisė Druskininkuose, „Dainavos“ centre, nebetilpo į standartinę penktadienio ir šeštadienio dienotvarkę. visko pamatyti buvo neįmanoma ir, žinoma, nebūtina. Skaitymai mokyklose. Festivalio diskusija „Trumposios formos Vakarų ir Rytų poezijoje“ – dieną. Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą. Beje, po paros apmąstymų, iš jaunųjų eiliakalių būrio išrinktas ir pagerbtas Emilis Milkevičius.

Būtinai turiu paminėti Ričardo Šileikos dvivaizdžių parodėlę (jaukioje kepykloje-parduotuvėje), kurią atidarė, persirengęs kepėju, pats autorius. Julius Žėkas, daugybės menų meistras ir maišytojas, vienas projekto „Cow poetry“ kūrėjų, demonstravo savo sugebėjimus dar vienoje meno srity – karvės melžime. Gintaras Bleizgys, panoręs mokyti jaunesniuosius kolegas eiliavimo paslapčių (nors to daryti neprivalėjo), gavo nedidelę, bet įsimintiną pamokėlę. Banya Natsuishi haiku kūrybos seminare noriai dėstė trumpojo žanro pradmenis, tačiau neatskleidė visų paslapčių.

Pasitaikė ir kitų apdovanojimų. Tiesa, Poetinio Druskininkų rudens konkursų vertinimo komisija nebuvo pernelyg dosni. Todėl įprastiniame anoniminio eilėraščio konkurse pirmos vietos niekas nepelnė. Laureatai išsirikiavo taip: penkta vieta – Vladas Braziūnas, spirtelėjęs mažytį „spero“, ketvirta – Ilzė Butkutė, priglaudusi lapkričius, trečia vieta – Sara Poisson, imitavusi George’o Berkeley’io laišką, antrą vietą pelnė Tautvyda Marcinkevičiūtė (eil. „Natiurmortas su Diana“) ir Vytautas Stankus (eil. „kauliškoji“). Pirmos vietos komisija pašykštėjo. Beje, iš viso šiam konkursui buvo pateikti 38 tekstai.

Anglakalbiame haiku konkurse penktą vietą pelnė jau minėtas Sergijus Kurbatovas, ketvirtą – Lidija Šimkutė, trečią – viešnia iš Latvijos Irina Vatažina-Morskaja, antrą – Kerry’s Shawnas Keysas, pirmą – Tautvyda Marcinkevičiūtė. Keista, kad tarp nugalėtojų nėra nė vieno japono, nors tekstus vertino tarptautinė komisija. Ar tai reiškia, kad žanro kūrėjai išsikvėpė? Gal ne.

Noriu pasveikinti Giedrę Kazlauskaitę, šiemet pelniusią jaunojo jotvingio premiją. Pasak Donato Petrošiaus, „kiek skaičiuotum Giedrės nuopelnus – vis atrodys, kad kas nors praleista“. Šiuos žodžius iš bėdos galima pritaikyti ir šių metų jotvingiui Valdemarui Kukului, kadangi pastarąjį garbstęs jotvingių senolis Kęstutis Navakas paprasčiausiai neturėjo ką pasakyti.