literatūros žurnalas

Mindaugas Kvietkauskas. Himnas dešimtajam rudeniui

1999 m. Nr. 11

Kasmet spalį, tik atvykęs į Poetini Druskininkų rudenį, pereinu per miesto centrą. Štai amžinas gatves fotografas, kuriam vikrią voverę privilioti sausainiais

sekasi lengviau net vangius kurortinikus savo stendo pavyzdiniais spalvotais vaizdais. Štai nekūrenama vila, į kurią prieš kiekgi – prieš ketvertą? – metų Kor­nelijus Platelis buvo sutalpinęs tuziną mūsų, debiutantų iš grupės „Įžanga“ (mie­gojom dviese vienoje lovoje). Štai alėja palei Ratnyčėlę, kurtoje kažkurį spalį bu­vo „išvaikščiotos“ kelios neblogos strofos. Štai klevo lapų prikritęs cementinis fon­tanas, metai iš metų vis primenantis Ra­dausko eilutes.

Čia regis buvota – nudilę nenaujos vietos.“ – Kęstučio Navako eilėraščio žo­džiai. Ką padarysi – PDR dešimtmetis, užtat ir asociacijos tokios. Didžiausia nau­jovė Druskininkų mieste – prancūziškų bandelių krautuvė „Charpentier Paris“. Didžiausia poetų festivalio naujovė – gau­sūs užsienio svečiai danai, amerikiečiai, italai. O lietuvių poezija maždaug tokio pat lygio (tokia pat gera) kaip ir pernai ar­ba kaip užpernai.

Nusiperku lietuviškai prancūziškų ragelių su gervuogių įdaru, ir jau laikas sukti atgalios – poetinio rudens „zonos“ („Dainavos“ sanatorija, vila „Mauritanija“ ir kavinė „Širdelė“) link. Nuo „Mauritanios“ girdžiu sklindančią armonikos melo­diją ir tęsiamą dainą „Poetai. Jau ruduo atkeliavo, krinta lapai nuo klevo. Jau ruduo širdyje…“ Per dešimtmetj PDR regimai padaugėjo simbolinės galios ženklų: iki kelių tūkstančių išaugo Jotvingių premijos dydis, renginyje šiemet dalyvauja net du ministrai, tad aišku, jau yra ir renginio vėliava, kurios pakėlimo ceremonijon kaip tik pataikau. „Stoot! Ramiai! Vėliavą gerbt!“ – per ruporą įsakmiai visiems komanduoja poetas Ričardas Šileika, kurio valdžią čia liudija karabinas ant peties ir sena Lietuvos karininko uniforma (ant antpečių – po du alaus kamštelius). „Tai koks tavo poetinis laipsnis, Ričardai?“ – vėliau primygtinai klausinėja Ričardas. Iš uniforminio švarko kišenes ištraukia suglamžytą rusišką lapelį: Primierka na film, 1965 god. „Matyt, aš – lietuvių ban­ditas“, – kvatojasi Šileika.

Dešimtasis Poetinis ruduo žaižaravo juoku ir akimirkos improvizacijomis vi­sur: naktiniuose skaitymuose, valgykloje rašant kolektyvinį eilėraštį – rengą. Tuo šis renginys kaip tik ir nesensta, tai jo „nedylančios vietos“. Improvizacijos Drus­kininkuose visada pasiseka. Ir priešingai, kasmet vis sunkiau dalyvius išjudina rimtoji dalis – konferencija. Dėsninga, kad tos laikas kasmet vis labiau trumpina­mas, nes diskusijų metu dalis poetų mie­liau renkasi neįpareigojančius pokalbius kavinėje. „Ką jie naujo pasakys“ –  girdėjau nusivylusį ne vieno balsą. Štai paradoksas: po dešimties metų poetų ir kritikų idėjos, kitaip nei improvizacijos, daug kam nebeatrodo naujos. Tiesa, vėliau, skaitydamas Kornelijaus Platelio, Sigito Gedos, Marijaus Šidlausko pranešimų (tema – „Poetinis tekstas: kaukė ir vaidmuo“) kopijas, prie originalios minties, taiklios išvados stabtelėjau ne kartą. Sa­kyčiau, Druskininkų konferencijos bėda – ne pranešimų kokybė, o diskusijų aist­ros nebejaunanti auditorija. Kitąmet šią palengva apmirštančią Poetinio rudens dalį reikėtų gaivinti pirmiausia. Viena, diskusijų tema nebūtinai turi gvildenti unliversalijas, jai nepakenktų tiesioginis ryšys su literatūros proceso aktualijomis. Antra, tarp pranešėjų būtinai turi atsi­rasti dar nematytų veidų, specialiai pa­kviestų kritikų ar menininkų, kurie nau­jais, tegu ir kontroversiškais požiūriais provokuotų apsnūdusią poetų auditoriją. Trečia, tikrai nederėtų kitais metais pa­miršti Donaldo Kajoko pasiūlytos konkre­čios, „žemiškos“ temos: kodėl lietuvių po­ezijoje vis dar populiarūs griežti eilėdaros ir rimavimo modeliai, kai Vakarų Europo­je ir JAV juos jau visai nustelbė verlibras?

Palyginimui: 1990 metais Druskinin­kuose vyko net trejetas skirtingų disku­sijų: „Poetinė forma – pasaulio forma“. „Mūsų poezija šiandien“ bei „Poezija ir politika“. Tokiems palyginimams be ga­lo daug informacijos suteikia šiemet išleis­tas dešimtmečio almanachas „Poetinis Druskininkų ruduo 1990–1999“ (leidyk­la „Vaga“). Sudarytojų G. Bleizgio, L. Katkaus, R. Šileikos ir dailininko K. Gri­galiūno darbą galima neperdėtai laikyti vienu įdomiausių ir linksmiausių tarp šiemetinių literatūros leidinių, be to, tu­rėsiančiu dar ir istorinę vertę. Iš gyvai sukomponuotų tekstų ir šmaikščių nuo­traukų matyti, kad sudarytojus darbas traukte įtraukė. Jie almanache sakosi, kad medžiagą „teko susirasti patiems, patyrinėti nemažą asmeninį Kornelijaus archyvą, pasėdėti bibliotekose, paka­mantinėti Džoją Barysaitę ir kelis kitus ištikimus renginio fotografus. Kartais pasijusdavome kaip kokie archeologai: rodos, dar tik dveji (treji, septyneri) me­tai tepraėjo, o kiek dalykų Jau pamiršta!“ Nors kai kurių pirmųjų (ypač 1990– 1992) metų medžiaga telpa vos penkiuo­se šešiuose puslapiuose, vėliau su kiek­vienu skyriumi almanachas vis lengviau įveikia nuolatinę kultūros priešininkę –  užmarštį. Todėl skaityti šį, dar gyvos at­minties dokumentą smagu. Beje, jei al­manachas, kaip numatoma, pasirodys kasmet, dėl to smagumo Jis gali greit nukonkuruoti ilgaamžį „Poezijos pava­sario“ leidinį…

Jau minėjau – Druskininkuose šiemet lankėsi kaip niekad daug, gal keliolika užsienio poetų Jų gausa renginys irgi varžosi su Poezijos pavasariu. Skaitymuose, vakarojimuose laisvai klaidžiojo kosmopolitizmo dvasia: sriūbtelėję poeto Gerardo Beltrano meksikietiškos tekilos su agavos kirminu, ne vienas prie mikrofono imdavo improvizuoti angliškai arba vo­kiškai. Susikalbėti pavykdavo visiems, Tad kaip užsieniečiai vertina Poetinio ru­dens šurmuliavimus? Latvė Jolanda Sllanžė per jaunųjų skaitymus kavinėje „Širde­lė“ priekaištavo pernelyg įsismaginusiems. „Jei mes Latvijoje turėtume tokĮ puikų poezijos festivalį, tai stengtumės išklau­syti visus, skaitančius eiles. Jūs kažkodėl nevertinate to, ką turite…“ Amerikietį iš San Francisko Samą Wittą itin sužavėjo mūsų renginio laisvė ir neformalus bend­ravimas: „Jungtinėse Valstijose tokio po­ezijos festivalio nėra. Pas mus viskas tik oficialu ir akademiška. Poezijos festivalius visur valdo ir reguliuoja leidyklos su kny­gų rinkos vadybininkais. Poetai varžosi dėl vadinamųjų prestižinių prizų, kad gautų sutarčių Iš leidyklų, todėl vyrauja konkurencinė įtampa. Jei, neduokdie, fes­tivalyje kas nors įkauštų, keleriems me­tams žlunga viso renginio prestižas ir lei­dyklų dėmesys Jam“. Žingsniuodamas pusryčiauti paveju daną Mlkkelj Thykierį ir klausiu jo to paties. „Na, žinai… Tai, kad Danijoje tie poezijos festivaliai visai tokie patys. Suvažiuoja žmonės pasiaus­ti, pasilinksminti, kartais išgirsta kokią ge­resnę poezijos eilutę. Jei dar turi noro… Ir taip metai iš metų…“ Štai jums ir kultū­riniai panašumai tarp Šiaurės tautų, ar ne?

O pabaigai – dešimtojo Poetinio Drus­kininkų rudens rezultatai.

Jotvingių premija skirta poetei Nijolei Miliauskaitei už eilių rinktinę „Sielos la­birintas“.

Geriausiu 1999-ųjų debiutantu pripa­žintas Gintaras Bleizgys, įšleidęs pirmąją knygą „Vietovė, Šiaurė“.

Anoniminio eilėraščio konkursą lai­mėjo Kornelijus Platelis (eilėraštis „Šv. Elžbietos ligoninė“, skirtas Ezrai Poundui). Konkurso „Ruduo ir poezija“ nuga­lėtojas – lenkas Leszekas Engelkingas.

Renginio dalyviai balsuodami išrinko geriausių dešimtmečio poezijos knygų de­šimtuką. Knygų vietos nėra itin svarbios, tačiau seka štai tokia: D. Kajokas, „Medi­tacijos“; S. Parulskis, „Mirusiųjų“; V Blo­žė. „Ruduo“; K. Platelis, „Prakalbos upei“; S. Geda, „Babilono atstatymas“; N Mi­liauskaitė, „Uždraustas įeiti kambarys“; S Geda, „Skrynelė dvasioms pagauti“; A A Jonynas, „Naktinis traukinys“; „Krioklys po ledu“; A. Marčėnas ir S. Parulskis, „50 eilėraščių“.

Dešimtaisiais metais Poetinio rudens simbolius papildė himnas. Jo autoriai –  Antanas A. Jonynas ir Bronys Savuky­nas. Iki kitų metų patariu gerai išmokti himno priedainį:

Platelis, Bložė ir Geda
Gyvuos visur ir visada!
Platelio, Bložės ir Gedos
Mes nepamiršim niekados!

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

„Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas

2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…

Mindaugas Kvietkauskas. Dialogas per sienos viršų

2004 m. Nr. 12 / Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange…

Benediktas Januševičius. Ar japonai haiku rašo prasčiau?

2009 m. Nr. 11 / Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą.

Regimantas Tamošaitis. Poetinis Druskininkų ruduo–2002

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.

Mindaugas Kvietkauskas. Naujos alyvos – Poetiniam rudeniui

2001 m. Nr. 11 / Tai santykis tarp žaidimo ir – kaip čia geriau pasakius… nebežaidimo, nusižaidimo? Koks kietas žaidėjas Jurgis Kunčinas, savo kup­letais ir trioletais išmankštinęs klausytojų juoko raumenis kavinėje „Širdelė“!

Rimvydas Stankevičius. Poetinis Druskininkų ruduo

1995 m. Nr. 12 / Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos, kas Iš Amerikos, kas iš Lenkijos, kas iš tolimosios Latvijos, o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos..

Juozas Aputis. Poezijos rudens metaforos

1994 m. Nr. 12 / Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto…

S. Eimutis. Poetinis Druskininkų ruduo

1993 m. Nr. 12 / Ant Liškiavos piliakalnio (herojinės poezijos rytmetys) dramatiškos ir ironiškos intonacijos keitė viena kitą. Nuotaikinga vakarinių skaitymų atmosfera „Aido“ kavinėje nenustelbė vertybių pojūčio – išryškėjo savitesnių jaunų poetų balsai.

Janina Riškutė. Poetinis Druskininkų ruduo’90

1991 m. Nr. 1 / Poezijos šventėje gimė vertingų pasiūlymų, vienas jų – leisti „elitinės“ poezijos almanachą, kur būtų publikuojama gera poezija, sudarant jai reikiamą kontekstą.