Aida Ažubalytė. Rudenį Druskininkuos

1998 m. Nr. 11

…jau sumažėję ligonių, šiaip sveikatą taisančių poilsiautojų, bet į pa­tį spalio ir rudens vidurį čia suvažiuoja poetai, Juos kritikuojantys ir pa­laikantys, o šįmet dar ir muzikantai, muzikos žinovai. Solistės Reginos Maciūtės ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, vadovaujamo Donato Katkaus, šiame „Poezijos rudeny“ pademonstravusio įvairialypio meist­ro amplua (kodėl už tai nenumatyta įsteigti prizo?), pasiklausyti vertė­jo. Nors ir stačiom, pasikabinus ant turėklų ar kur pritūpus fiziotera­pijos gydyklų fojė. Čia kabantys sietynai asociacijų vingiais galėjo priartinti ir nutolusius Vilniaus operos ir baleto teatro koridorius. Min­daugo Urbaičio kūrinys „Resignatio“ pagal Cz. Miloszo eiles ne kartą bu­vo paminėtas kaip poezijos ir muzikos sąveikos pavyzdys – toks pasirink­tas šių metų „Poezijos rudens“ leitmotyvas.

Marijus Šidlauskas (eksjonaitis), pradėjęs konferenciją „Poezija ir muzika. Laikinės poetinės formos“, palinkėjo jai sąskambių, o ne soli­nių koncertų. Žinia, susikalbėjimo ar bent karšto, bet tolerantiško dis­puto pristinga ne vienai konferencijai ar viešai diskusijai. Tačiau į Drus­kininkus susirenkama ne vien dėl pranešimų viena ar kita tema ir gal net mažiausiai dėl to, tad tikėtis aukštos prabos polifonijos būtų naivo­ka. Visgi atskirų vertingų pranešimų, atsitiktinio minčių sutapimo tik­rai būta. Kalbėtojai laiku buvo persergėti nuo polinkio psichologizuoti, ieškoti poezijos ir medicinos sąryšio. Užtat netrūko tiek literatūros, tiek muzikos mokslo terminų.

Ne vienas kalbėtojas, kaip ir buvo galima numanyti, pabrėžė seną po­ezijos. muzikos ir ritualo vienybę. Pasak Kornelijaus Platelio, poezija ir muzika kilo iš ritualo, siekiančio ką nors pakeisti žmoguje ar gamtoje. Ontologinė funkcija buvo svarbesnė už estetinę – tokios nuostatos ne­prašai laikytis ir šiandienos kūrėjui. Išties: dabartinėje poezijoje itin daug išorinės muzikos (tiksliau – teksto melodijos, sukuriamos alitera­cijomis, asonansais, eufonija ir pan.). prieš kurios „kenksmingumą“ sa­vo pranešimą nukreipė ir Sigitas Geda. K. Platelio nuomone, poetas ne­turi prasmės aukoti dėl skambesio. O muzikos ir poezijos sintezės atveju (daina, arija, miuziklas, opera ir t. t.) paprastai kuri nors iš pusių – me­lodija ar žodžiai – nukenčia. Pranešėjo požiūrio radikalumas paaiškėjo, kai K. Binkio „Augnelijų ariją“ įvertino tik kaip pažaidimus, į kuriuos pats poetas tikriausiai rimtai nežiūrėjęs. Su tuo, matyt, sunkiai sutiktų ne tik S. Geda. Skirmantas Valentas, pernai pasirodžiusiame „Lingvistiniame poezijos pasaulyje“ kruopščiai suregistravęs visus K. Binkio padarytus „Augnelijų arijos“ taisymus, daro gramatinio (ypač foninio ir sintaksinio) bei semantinio lygmens išvadas.

M. Šidlauskas gynė Strazdą, Vienažindį nuo Tomo Venclovos Jiems su­telkto „alkoholinės armonlkinės poezijos“ pradininkų vardo, o S. Gedą, kuris versdamas Dante girdi džiazą, pavadino moderniausiu lietuvių poetu. Jis nėrė į plačius lietuvių literatūros istorijos vandenis, kuriuo­se, net ir turint metaforą–sampratą (muzika kaip būties pilnatvė) bei teks­tą organizuojančių citatų rinkinį, susiorientuoti nėra paprasta. Vienas iš verpetų, įtraukusių šį literatūros tyrinėtoją – Vytauto P. Bložės poe­zija, žavinti išplėstine ritmo samprata, niuansuota frazuote, kontra­punktų dinamika… Ritmas Bložės kūryboje – pagrindinis kompozicijos principas.

Kalbėtojams aptariant vienus ar kitus muzikos ir poezijos sąlyčio taškus, Bložė ne kartą jiems pusgarsiu antrindavo: „Taip“. Ir pats Įspū­dingai komentavo abstrahuotą savo kūrybos procesą. D. Katkus iš dirigentiškos patirties patvirtino V. Bložės teiginį, kad talentingas muzi­kas visą kūrini gali išgirsti per akimirksni. Poetas taip pat gali turėti „simfoninę“ kūrinio viziją ir tik tuomet jai leisti sugulti eilutėmis. O ritmas, pasak Bložės, archajiškuose tekstuose veikia kaip monotonija –  gali pakylėti virš kasdienybės ir realybės, bet gali ir pradėti migdyti. Beužsnūstančius maldos ritualą atliekančius budistų vienuolius žadin­davo stipriu botago kirčiu – iš karto pajunti, kas yra transcendencija. Po­etams taip pat dažniau reikia galvoti apie žadinimo techniką: keisti ritmiką, užčiuopti minties pulsaciją ir t. t.

Gintaras Grajauskas kalbėjo apie senojo Japonų teatro ir džiazo prin­cipus. vėliau jais pagrįsdamas ir savo išvadas. Toli nuo džiazo, teigia G. Grajauskas, yra džiazavimas: juo pridengiamas amorfiškumas, neatsa­kingas laisvūniškumas. Muzikantai daugiau kalba apie trenažą. poetai –  apie mūzas. Bet menui to neužtenka: kad sonata ar sonetas būtų vykę, reikia suvokimo visumos, reikalinga klaida ir jos įteisinimas.

Pačiam G Grajauskui pavyko anoniminio eilėraščio konkurse – nu­skynė pirmuosius laurus. Jų dar vertinimo komisija paliko, kaip paaiš­kėjo, ir Kornelijui Plateliui bei Laurynui Katkui. Už pirmąją knygą „Spie­čius“ premiją gavo Darius Šimonis (geriausias debiutas nuo rudens Iki rudens). Jotvingių premijos, kurios piniginė suma šįmet gerokai išaugo, laureatu lapo Marcelijus Martinaitis. Poetas sakė pinigus Išleisiąs nesun­kiai, o garbę investuosiąs į kūrybą. Zblgniewas Dominiakas, Mindaugas Kvietkauskas ir Dalia Bozytė įvertinti už eilėraščius, susijusius su Ado­mo Mickevičiaus asmeniu ar kūryba. Verti atidos buvo Kerry Sawno Keyso paskaita ir eilėraščiai. Gaila tik, kad poezijos maratoną nelengva at­laikyti – tada nejučiomis gali praleisti ir įdomių momentų. Nieko nuostabaus, kad per paskutini poezijos vakarą-susitikimą su skaityto­jais iš salės vienas paskui kitą ėmė kiūtinti klausytojai.

O naktiniuose poetiniuose skaitymuose netrūko nei demokratijos, nei anarchijos. Buvo jaunųjų, „Širdelės’ kavinėje bandžiusių savo poe­ziją skaityti rimčiausiu graudulingu balsu, bet makabriškiausio eilė­raščio vakare taip elgtis Jau veik nieks nesiryžo. Rėmėjai ir vertintojai prigalvojo gausybę prizų ir vietų – buvo ko stebėtis danų poetui, matant valdininkų, verslininkų ir poetų bruderšaftą. Net „vargšas Jorikas“ bu­vo įvertintas už geriausią neperskaitytą eilėraštį, o jei būtų susizgribęs kuriam nors iš makabriškiausio eilėraščio konkursų perskaityti „pa­graudenimus S. P.“, įtariu, būtų galėjęs paveržti iš Liudviko Jakimavi­čiaus užsidirbtą tikrai skanų rūkytą paršelį. D. Katkus gavo prizą už sa­vo puikų kūrinėli, kuri, regis, galėčiau visą pacituoti iš atminties: „Eilėraštis apie Bronį Savukyną“. Tačiau jaunųjų triada išrinkta ne pa­gal projaunuolišką programą: kaip ir pernai, pirmasis buvo Gintaras Bleizgys – už eiles apie liesėjantį mėnulį ir kita. Darius Šimonis (Jam dar teko laimė susilaukti ir Erikos Drungytės eilėraščio–dedikacijos) ir Laury­nas Katkus.

Performansų ir hepeningų efektas gali būti didesnis, kai jais įsiver­žiama į oficialesnę aplinką, tvyrančią rimtį ir pan., o ne specialiai tam skirtoje erdvėje ir laiku. Matyt, tai nuvokdamas, Mantas Gimžauskas prie mikrofono energingai ėmė valytis dantis. Kitiems performansų kūrė­jams ypač tiko gausiai žemę apkloję lapai – juose gal ir reikėtų ieškoti rudeninės poezijos. Arba anksčiau ir ką tik pasirodžiusiose knygose.